Mokslininkai pateikė įrodymų, kad po pietryčių Iranu Arabijos tektoninėje plokštėje yra dvi didžiulės įplyšimo zonos. Tyrėjų teigimu, tai retas „momentinis kadras“, rodantis, kaip pereinama nuo vandenyninės plokštės slinkimo po kita plokšte prie žemynų susidūrimo.
Tyrimą atliko Kinijos mokslų akademijos vadovaujama komanda, o rezultatai publikuoti žurnale „Nature Geoscience“. Pasak mokslininkų, šie plyšiai atsiranda dėl skirtingų uolienų savybių ir plokščių judėjimo, o ateityje jie gali susijungti.
Arabijos plokštė šioje vietoje nėra vienalytė: dalis jos yra vandenyninė litosfera, kadaise priklausiusi senoviniam Neo-Tetijos vandenynui. Kita dalis – žemyninė, storesnė, bet mažesnio tankio, savo sudėtimi labiau primenanti granitą.
Toks „nesuderinamumas“ lemia skirtingą plokštės elgesį: sunkesnė bazaltinė vandenyninė dalis lengviau smunka gilyn (subdukcija), o žemyninė dalis tam priešinasi ir, susidūrusi su kliūtimis, labiau linkusi formuoti kalnus. Būtent ši įtampa, mokslininkų teigimu, ir skatina plokštės trūkius.
Kaip aptikti plyšiai
Norėdami „pamatyti“ procesus giliai po žeme, tyrėjai pasitelkė 69 seisminio stebėjimo stočių tinklą. Juo fiksuoti tolimų žemės drebėjimų virpesiai, kurie skirtinguose uolienų sluoksniuose sklinda nevienodu greičiu.
Iš šių signalų galima spręsti apie uolienų temperatūrą ir tankį, o kartu – apie tai, kas vyksta tektoninių plokščių sandūrose. Įrašai rinkti 2017 metų kovo–2018 metų rugsėjo laikotarpiu.
Duomenys parodė du plyšius: vienas jų – horizontalus, ties sandūra, kur Zagroso susidūrimo zona susitinka su Makrano subdukcijos zona. Kitas – mažesnis, vertikalus ir arčiau paviršiaus, siejamas su Makrano įduba.
Kuo skiriasi vandenyninė ir žemyninė dalys
Tyrėjų teigimu, Makrano subdukcijos zonoje vandenyninė litosfera nuolat slenka į gylį bent iki 450 kilometrų. Tuo metu į vakarus esančioje Zagroso susidūrimo zonoje žemyninė litosfera, pagal tyrimo interpretaciją, smunka ne giliau kaip iki 300 kilometrų.
Tokie skirtumai, mokslininkų vertinimu, prisideda prie plokštės įplyšimo ir dalies plokštės „atsiskyrimo“ gilyn. Antrasis plyšys, kaip spėjama, labiau susijęs su pačiu plokščių judėjimu, o ne vien uolienų tankio skirtumais.
Mokslininkai pabrėžia, kad dviejų skirtingų „plyšimo režimų“ koegzistavimas toje pačioje vietoje geologams yra neįprastas. Dėl to regionas tampa svarbiu „langeliu“ į procesus, kurie paprastai vyksta per itin ilgus laikotarpius ir yra sunkiai tiesiogiai stebimi.
Kas gali vykti toliau
Modeliai rodo, kad plyšiai progresuoja jau kelis milijonus metų, o ateityje tikėtina, kad jie susijungs. Tyrėjų aiškinimu, tarp jų esantis ribinis segmentas palaipsniui „sunaudojamas“, kai plyšimas plečiasi.
Kitas klausimas – kaip tokie pokyčiai gali paveikti regiono vulkaninį aktyvumą. Tyrime pažymima, kad karšta magma, panašu, jau pildo kai kurias plyšių sukurtas ertmes.
Mokslininkai šį atradimą sieja su vadinamuoju Vilsono ciklu – idėja, aprašančia, kaip vandenynai susiformuoja, plečiasi ir vėliau nyksta, kai tektoninės plokštės juda. Būtent perėjimas nuo vandenyninės subdukcijos prie žemynų kolizijos laikomas vienu svarbiausių šio ciklo etapų.
Leave a Reply