1978 metais JAV, prie Masačusetso krantų, į vandenyną buvo nuleista tūkstančiai automobilių padangų, užlietų betonu – taip bandyta sukurti dirbtinį rifą ir pritraukti daugiau jūrų gyvūnų. Po kelių dešimtmečių paaiškėjo, kad toks sprendimas gali virsti ir sėkme, ir ekologine problema – priklausomai nuo to, kaip projektas suplanuotas.
Kaip rašo „Android.com“, Masačusetso jūrų žvejybos valdybos darbuotojai tuomet įrengė vadinamąjį Jarmuto dirbtinį rifą Keip Kodo įlankoje, maždaug 10 metrų gylyje. Pradžioje jis užėmė apie 51 hektaro plotą ir buvo skirtas „pagyvinti“ gana vienodą jūros dugną.
Rifo konstrukcijoms panaudota apie 600 betoninių modulių, o pirmajame etape ant dugno sugulė ir maždaug 1 500 elementų iš padangų. Jas jungdavo į 3–5 padangų ryšulius ir užpildydavo betonu, kad konstrukcija būtų stabilesnė.
Vėliau rifas dar plėstas: 1994 metais pridėta apie 1 000 papildomų elementų, 2014 metais atgabenta 22 siuntos statybinių medžiagų, o 2020 metų sausį rifo struktūrą papildė betoninės konstrukcijos ir granito blokai.
Kaip padangos tapo prieglobsčiu jūros gyvūnams
Laikui bėgant Jarmuto dirbtinis rifas tapo visaverte buveine įvairiems jūrų gyventojams. Tyrėjai čia aptiko juodųjų jūrinių ešerių, omarų, jūrų žvaigždžių ir kitų rūšių.
Tokias vietas gyvūnai renkasi dėl paprastos priežasties – konstrukcijose atsiranda daug slėptuvių ir tarpų, o stabilus pagrindas leidžia formuotis palankioms sąlygoms gyventi bei maitintis.
Vis dėlto ilgainiui nuo idėjos dirbtinius rifus plačiai formuoti iš padangų buvo atsitraukta. Pirmenybė teikta betonui, natūraliam akmeniui ir specialiai tam sukurtoms konstrukcijoms.
Kodėl panašus sumanymas Floridoje virto taršos problema
Visai kita istorija nutiko Floridos pakrantėje, kur 1970–1980 metais įgyvendintas Osborno dirbtinio rifo projektas. Ten į jūros dugną buvo suversta daugiau kaip 2 mln. automobilių padangų – tikintis, kad jos taps pagrindu koraliniam rifui formuotis.
Problema buvo konstrukcijos patvarumas: padangos buvo tvirtintos nailoninėmis virvėmis ir plieniniais spaustuvais, tačiau audros ir uraganai tokias jungtis ilgainiui suardė. Dėl to padangos pradėjo judėti dugnu ir virto pavojingomis atliekomis.
Skelbiama, kad jos ne tik teršė aplinką, bet ir fiziškai žalodavo netoliese esančius natūralius koralinius rifus, darydamos žalą jūrų ekosistemai.
Dešimtmečius problema spręsta vangiai, o didesnio masto padangų traukimo darbai startavo tik 2007 metais, kai į operaciją įsitraukė JAV karinių jūrų pajėgų ir pakrančių apsaugos narai bei savanoriai. Vis dėlto dalis padangų iki šiol, kaip nurodoma, lieka Floridos pakrantėje.
Ko išmokė du skirtingi eksperimentai
Dvi istorijos parodė, kad panašūs sumanymai gali baigtis visiškai skirtingai. Tinkamai suprojektuotos ir stabilios konstrukcijos gali dešimtmečiais tarnauti kaip papildomos buveinės žuvims ir bestuburiams.
Tačiau prastai įvertinus medžiagų elgseną jūrinėje aplinkoje ir konstrukcijų atsparumą, „atliekų panaudojimas“ gali virsti ilgalaikiu taršos šaltiniu, kurį vėliau labai brangu ir sudėtinga pašalinti.
Leave a Reply