XIX amžiaus pradžioje Ispanija jau nebebuvo tokia galinga, kaip kolonijinės imperijos klestėjimo laikais. Tuo metu Meksikoje brendo nepriklausomybės judėjimas, kurio eigą netikėtai formavo ne tik vietos sukilėliai, bet ir įvykiai Europoje – ypač Napoleono karai.
Kaip pasakojama portale „The Collector“, Meksikos nepriklausomybės karas prasidėjo 1810 metų rugsėjo 16 dieną, kai kunigas Miguelis Hidalgo y Costilla paragino sukilti. Ši data šiandien minima kaip Meksikos nepriklausomybės diena, tačiau pats kelias į valstybės pripažinimą buvo kur kas ilgesnis ir vingiuotas.
Iki šių įvykių Meksika buvo pagrindinė Ispanijos kolonijinė atrama Amerikoje – Naujosios Ispanijos vicekaralystė, apėmusi milžiniškas teritorijas nuo dabartinės Panamos iki šiaurinės Kalifornijos. Per kelis šimtmečius kolonijoje susiformavo griežta socialinė tvarka, paremta kilme, rase ir skirtingomis teisėmis.
Napoleono įsiveržimas į Ispaniją 1807–1808 metais ir vėliau prasidėjęs karas Pirėnų pusiasalyje susilpnino metropolijos kontrolę. Kol Ispanija buvo įklimpusi į kovą Europoje, kolonijose atsirado daugiau erdvės idėjoms apie savivaldą ir atsiskyrimą.
Kaip susiklostė Naujosios Ispanijos visuomenė
Ispanams užkariavus actekų imperiją XVI amžiuje, Naujojoje Ispanijoje buvo įdiegti priverstinio darbo ir socialinės hierarchijos mechanizmai. Ankstyvuoju laikotarpiu tam pasitelkta encomienda sistema, kai vietos gyventojai buvo priverčiami dirbti kolonistų naudai.
Vėliau, vietos gyventojų skaičiui smarkiai mažėjant dėl ligų, kolonijose plito vergų atgabenimas iš Afrikos. Ilgainiui didėjo mišrių santuokų ir bendruomenių skaičius, o visuomenė dar labiau susisluoksniavo į kastas – nuo Ispanijoje gimusių ispanų iki kolonijose gimusių europiečių kilmės gyventojų ir kitų grupių.
Kolonijoje augo mestisų (mišrios kilmės) sluoksnis, kuris tapo gausiausia ir sparčiausiai didėjusia grupe. Nors dalis jų užėmė svarbesnes pareigas ir dalyvavo viešajame gyvenime, socialinė nelygybė išliko, o įtampa tarp skirtingų sluoksnių laikui bėgant tik didėjo.
Napoleono karai ir sukilimo pradžia
Prancūzijai užėmus Ispaniją ir soste įtvirtinus Napoleono brolį Juozapą Bonapartą, Ispanijoje kilo pasipriešinimas, o į karą įsitraukė ir britai. Ši sumaištis tapo signalu kolonijoms, kad metropolija nebegali taip tvirtai kontroliuoti užjūrio teritorijų.
1810 metų rugsėjo 16 dieną kunigas Miguelis Hidalgo paskelbė raginimą kovoti už nepriklausomybę. Pradinis sukilimo etapas rėmėsi daugiausia vietos gyventojais, tačiau Ispanijos lojalistams pavyko persigrupuoti, o pats Hidalgo 1811 metų kovą buvo sučiuptas ir vėliau įvykdytas.
Sukilimą perėmė José María Morelos, kuris jau aiškiau kalbėjo apie nepriklausomą valstybę, demokratines idėjas ir siekį mažinti rasines bei socialines takoskyras. Vis dėlto ir jis 1815 metais buvo suimtas ir nužudytas, o tai reiškė dar vieną lūžį kare.
Lemiamas posūkis: susitarimas ir nepriklausomybės pripažinimas
Po Napoleono pralaimėjimo Europoje Ispanija bandė vėl sutelkti dėmesį į kolonijas, bet pačioje šalyje augo politinė įtampa. 1820 metais kilęs sukilimas privertė karalių Ferdinandą VII priimti 1812 metų Kadiso konstitucijos grąžinimą, o tai pakeitė politinį klimatą ir kolonijose.
Meksikoje lemiamu veikėju tapo buvęs lojalistas Agustínas de Iturbide, kuris perėjo į nepriklausomybės šalininkų pusę. Kartu su sukilėlių lyderiu Vicente Guerrero jis 1821 metų pradžioje parengė Igalos planą, kuriuo buvo siekta išlaikyti Katalikų bažnyčios vaidmenį ir sulyginti kolonijoje gimusių ispanų palikuonių teises su iš Ispanijos atvykusiais valdančiaisiais.
Toks kompromisas susilpnino pasipriešinimą kolonijoje ir privertė Naujosios Ispanijos vicekaralių sutikti su atsiskyrimu. 1821 metų rugpjūčio 24 dieną pasirašyta Kordobos sutartis, kuria Meksikai suteikta formali nepriklausomybė ir užbaigtas nepriklausomybės karas.
Vis dėlto nepriklausomybės istorija tuo nesibaigė: Iturbide netrukus tapo Pirmosios Meksikos imperijos valdovu, tačiau 1823 metais buvo priverstas atsisakyti sosto, o 1824 metais sukurta respublika. Ispanija nepriklausomybę galutinai pripažino tik 1836 metais, po papildomų politinių ir karinių sukrėtimų.
Ankstyvieji nepriklausomos Meksikos dešimtmečiai buvo audringi: šalis susidūrė su teritorijų praradimais ir konfliktais, tarp jų – su JAV dėl Teksaso ir vėlesnis karas, po kurio Meksika neteko didelės dalies žemių. Tai tapo ilgalaikiu nepriklausomybės kainos priminimu ir formavo regiono istoriją dar daug metų į priekį.
Leave a Reply