Taungo vaiko kaukolės tyrimas: 3 mln. metų fosilija verčia perrašyti žmogaus evoliuciją

Written by

in

Beveik šimtmetį viena garsiausių Afrikoje rastų fosilijų – vadinamojo Taungo vaiko kaukolė – buvo laikoma svarbiu įrodymu, kad žmonijos ištakų reikia ieškoti Afrikoje. Tačiau naujas tyrimas rodo, kad ši maždaug 3 mln. metų senumo fosilija gali apversti nusistovėjusį pasakojimą apie mūsų ankstyvuosius giminaičius.

Mokslininkai, apie kurių išvadas skelbia „ZME Science“, iš naujo įvertino Taungo vaiko vietą tarp senųjų homininų ir pateikė amžiaus intervalą – nuo 2,96 iki 3,03 mln. metų. Kartu jie suabejojo ilgamete praktika dešimtis kitų Pietų Afrikos fosilijų priskirti tai pačiai rūšiai – Australopithecus africanus.

Esminė tyrėjų mintis tokia: daugelis suaugusių individų fosilijų, tradiciškai „sudėtų“ prie Taungo vaiko, neatitinka to, kaip šio vaiko kaukolė ir dantys turėjo augti bei bręsti. Kitaip tariant, vienas aiškus pavyzdys (holotipas) tapo tarsi atskaitos tašku, bet į tą pačią „dėžutę“ galėjo būti sugrūsta per daug skirtingų radinių.

Tai svarbu ne tik mokslininkams: kuo tiksliau apibrėžiamos rūšys ir jų tarpusavio ryšiai, tuo aiškesnis tampa ir žmogaus evoliucijos „šeimos medis“. Naujoji analizė leidžia manyti, kad Pietų Afrika prieš maždaug 3 mln. metų galėjo būti ne vienos aiškios protėvių linijos kelias, o daug sudėtingesnė, kelias rūšis talpinusi sankryža.

A. africanus ribos vėl kelia klausimų

Australopithecus africanus – išnykusi homininų rūšis, gyvenusi Pietų Afrikoje maždaug prieš 3 mln. metų. Taungo vaikas yra šios rūšies holotipas, t. y. etaloninis egzempliorius, pagal kurį apibrėžiama, kas apskritai laikoma A. africanus.

Problema ta, kad per dešimtmečius prie A. africanus buvo priskirta daug kitų Pietų Afrikos fosilijų, nors jų anatomija neretai skyrėsi. Kai kurie radiniai iš pradžių net turėjo atskirus rūšies pavadinimus, tačiau praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje dalis jų buvo sujungti į vieną rūšį, siekiant supaprastinti klasifikaciją.

Tyrėjai pabrėžia, kad iki šiol nėra visuotinio sutarimo, kokie konkretūs požymiai patikimai apibrėžia A. africanus. Naujausias darbas šią problemą iškelia dar aštriau – siūloma, kad Taungo vaikas gali būti vienintelis neabejotinas šios rūšies atstovas, o kitiems radiniams reikėtų naujo, kruopštesnio įvertinimo.

Kaip datuota fosilija ir kas iš to seka

Vienas kertinių žingsnių buvo tiksliau nustatyti Taungo vaiko amžių. Tai sudėtinga, nes dalis geologinio konteksto buvo sunaikinta kasybos, o Pietų Afrikos radimvietėse dažnai nėra vulkaninių pelenų sluoksnių, kurie Rytų Afrikoje padeda datuoti radinius.

Tyrime panaudotas urano ir švino datavimo metodas, pritaikytas virš fosilijas turinčio sluoksnio susiformavusiam travertino (flowstone) sluoksniui. Gautas amžius – 2,962 mln. metų su 59 000 metų paklaida. Kadangi šis sluoksnis susidarė vėliau nei fosilijas turintis nuogulų sluoksnis, tai laikoma minimaliu amžiumi: pati kaukolė gali būti ir senesnė.

Nustačius laiko rėmus, tyrėjai analizavo dantų vystymąsi ir kaukolės dėžės augimą, taip pat tyrė dentino ir emalio sandūrą – struktūrą, kuri formuojasi anksti ir yra palyginti atspari dilimui. Šie duomenys svarbūs, nes leidžia lyginti augimo modelius net tada, kai fosilija yra vaiko, o dauguma kitų priskiriamų pavyzdžių – suaugusių.

Kai anatomija „nesusideda“

Kad įvertintų, į ką Taungo vaikas galėjo išaugti, komanda modeliavo kaukolės brendimą, remdamasi šimpanzių ir gorilų smegenų augimo dėsningumais. Modeliavimas leido patikrinti, ar įmanoma nuosekliai „perkelti“ vaiko bruožus į suaugusio individo anatomiją.

Rezultatas dviprasmis: pagal prognozuojamą galvos formą Taungas galėjo tapti suaugusiu, panašiu į kai kuriuos klasikinius A. africanus radinius (tarp jų – vadinamąją „Mrs. Ples“ kaukolę). Tačiau dalis kitų suaugusių fosilijų, ilgą laiką priskirtų tai pačiai rūšiai, su šiuo augimo scenarijumi jau nesuderėjo.

Dar daugiau klausimų iškėlė dantų analizė. Taungo pirmojo krūminio danties dentino ir emalio sandūros forma atsidūrė A. africanus priskiriamų dantų grupės pakraštyje, o kai kuriuose matavimuose pateko į ribas, būdingas kitai Pietų Afrikos homininų rūšiai – Paranthropus robustus. Tyrėjų vertinimu, tai sustiprina prielaidą, kad regione tuo metu galėjo gyventi kelios skirtingos rūšys, kurios vėliau buvo klaidingai sugrupuotos.

Klimatas galėjo maišyti ir skaidyti populiacijas

Tyrime aptariama ir galimai svarbi priežastis, kodėl Pietų Afrikos fosilijose tiek anatominės įvairovės: klimato kaita. Klimato įrašai rodo, kad pietryčių Afrikoje tarp 4 mln. ir 2,5 mln. metų prieš dabartį kritulių svyravimai buvo didesni nei vėlesniu laikotarpiu.

Norėdami geriau suprasti aplinką aplink Taungą, mokslininkai analizavo netoli radimvietės aptiktas žiedadulkes. Duomenys leido spręsti, kad aplink galėjo būti gėlavandenių pelkių, atviros savanos ir reikšminga sumedėjusi augmenija.

Vienas įdomesnių radinių – Podocarpus (pocūgės) žiedadulkės. Šiandien šie medžiai dažniau siejami su drėgnesnėmis teritorijomis Pietų Afrikos rytinėje dalyje, maždaug už 400 kilometrų nuo Taungo. Tyrėjai pažymi, kad toks signalas gali reikšti anksčiau plačiau paplitusius miškingus plotus ir kitokias buveines, nei manyta.

Pagal tyrimo logiką, kintant krituliams tinkamos buveinės galėjo tai plėstis, tai trauktis, todėl populiacijos galėjo izoliuotis ir vėl susitikti. Izoliacija skatintų genetinius pokyčius, o vėlesnis kontaktas – galimą susikryžminimą, kas galėtų prisidėti prie fosilijose matomų anatominių skirtumų.

Žmogaus „šeimos medis“ vis dar neišnarpliotas

Nors tyrimas nesiūlo naujos rūšies pavadinimo ir dar neperbraižo žmogaus evoliucijos schemos, jo išvada aiški: dešimčių skirtingų Pietų Afrikos radinių priskyrimas vienai „viską apimančiai“ rūšiai reikalauja rimto peržiūrėjimo.

Autoriai pabrėžia, kad tolesniam aiškumui reikės tikslesnio fosilijų datavimo, didesnių radinių rinkinių ir geresnio supratimo, kaip vaikų kaulai ir dantys kinta augant. Ne mažiau svarbu – atsižvelgti į tai, kaip klimato pokyčiai realiai galėjo keisti populiacijų geografiją ir tarpusavio ryšius.

Tyrimas publikuotas žurnale „npj Palaeoecosystems“, o Taungo vaiko kaukolė, panašu, dar ilgai liks vienu svarbiausių raktų į ankstyvąją žmogaus evoliuciją.

Comments

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *