Mokslininkai ištyrė Bikaro ir Bokako atolus – vienas atokiausių ir beveik žmogaus nepaliestų vietų

Written by

in

Ramiajame vandenyne esančiuose Bikaro ir Bokako atoluose mokslininkai atliko vienus rečiausių išsamių tyrimų vietose, kurios iki šiol buvo beveik nepaliestos žmogaus. Šie du atokūs atolai, priklausantys Ratak salynui Maršalo Salose, yra negyvenami ir išsiskiria itin turtingomis rifų ekosistemomis.

Apie ekspediciją rašo „Popular Mechanics“. Tyrimai vyko vadovaujant Havajų universiteto jūrų ekologui Alanui Friedlanderui, kuris yra „National Geographic“ programos „Pristine Seas“ vyriausiasis mokslininkas.

Nors Maršalo Salų gyventojai apie Bikaro ir Bokako atolus žinojo ištisas kartas, iki šios ekspedicijos čia nebuvo atlikta kompleksinė mokslinė analizė. Vietos bendruomenėms rifų būklė yra gyvybiškai svarbi, nes nuo jos priklauso ekosistemų atsparumas ir jūros ištekliai.

Galimybė išsamiai tirti atolus atsirado 2023 metais, kai Maršalo Salų jūrų išteklių valdyba pakvietė mokslininkus prisidėti prie šių saugomų teritorijų pažinimo. Komanda prieš kelionę gavo tradicinį Utyriko bendruomenės palaiminimą, o atokumas – apie 116 km iki artimiausio gyvenamo atolo nuo Bikaro ir maždaug 385 km iki Bokako – padėjo šioms vietoms išlikti beveik nepaveiktoms.

Ekspedicijos tikslai ir metodai

Friedlanderio komandos tikslas buvo įvertinti ekosistemas nuo sausumos buveinių iki koralinių rifų ir atviro vandenyno. Tai apėmė biologinės įvairovės ir ekosistemų struktūros analizę, išsaugojimo būklės vertinimą bei skirtingų atolių palyginimą.

Tyrimo autoriai, kurių darbas publikuotas žurnale „Frontiers in Marine Science“, pažymėjo, kad šie atolių rifai yra vieni geriausiai išsilaikiusių tropinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Ankstesnės ekspedicijos buvo apėmusios tik atskirus elementus – pavyzdžiui, paukščių kolonijas, jūrinių vėžlių populiacijas ar seklumų rifus.

Duomenims rinkti taikyta įvairi metodika: nardymai su akvalangu, foto ir vaizdo fiksavimas, giliavandenių kamerų naudojimas bei povandeninis aparatas. Tokiu būdu buvo registruojama rūšių sudėtis ir jų gausa.

Ką rado Bikare ir Bokake

Pirmoji stotelė buvo Bikaras – pusmėnulio formos atolas. Jo sausumoje tyrėjai pastebėjo polinezines žiurkes, kurios laikomos žmogaus atnešta rūšimi, tačiau kartu fiksuota, kad vietiniai organizmai čia vis tiek klesti.

Virš salos gausu jūrinių paukščių: minimi mėlynveidžiai padūkėliai, didieji fregatiniai paukščiai, rudosios nodės ir baltosios žuvėdros. Pakrantėse taip pat maitinasi migruojantys paukščiai, ieškantys smulkių bestuburių smėlyje.

Bikaro paplūdimiuose mokslininkai suskaičiavo 132 žaliųjų jūrinių vėžlių lizdavietes. Rifuose gausu žuvų, tarp jų – liucianai ir gruperiai, taip pat aptinkamos milžiniškos tridaknės – moliuskai, prisidedantys prie vandens filtravimo ir rifų ekosistemų stabilumo.

Dar atokesnis Bokakas, apibūdinamas kaip itin mažai žmogaus veiklos paliestas, pasižymi sausesniu, savaną primenančiu kraštovaizdžiu su žolynais ir heliotropais. Tyrėjai nurodo, kad aplinkiniai vandenys čia dar turtingesni: rifus daugiausia dengia koralai, o bendroji žuvų biomasė – didesnė.

Nardymo metu Friedlanderiui pavyko sutikti kuprotųjų papūgžuvų būrį – tai nykstanti rūšis, kuri, kaip ilgą laiką manyta, šiame regione buvo beveik išnykusi. Šis radinys laikomas reikšmingu ženklu, kad atokios ekosistemos gali išlaikyti retas populiacijas.

Komanda taip pat pastebėjo neįprastą reiškinį mitybos grandinėje: rifuose ryklių ir kai kurių plėšrių žuvų bendra biomasė viršijo jų grobio biomasę. Tokia „apversta“ piramidė rodo aukščiausių plėšrūnų gausą ir, pasak tyrėjų, gali padėti efektyviau paskirstyti energiją bei maistines medžiagas visoje rifo ekosistemoje.

Bikinio atolas – visai kitokia istorija

Po Bikaro ir Bokako ekspedicija tyrė ir Bikinio atolą, kuris istoriniu požiūriu smarkiai skiriasi nuo „pirminių“ teritorijų. 1946–1958 metais čia vyko JAV branduoliniai bandymai, prasidėję operacija „Crossroads“, o vietos gyventojai buvo evakuoti, išvykdami su keliais drabužių komplektais ir nesuprasdami, kad visam laikui grįžti nebegalės.

Aprašyme pabrėžiama, kad iš tolo Bikinį supa lyg „koralo miestai“, tačiau iš arti dalis struktūrų virsta negyvais „skeletais“. Vis dėlto mokslininkai aptiko ir gyvų koralų plotų, įsitvirtinusių ant mirusių rifų, o aplink juos knibždėjo žuvys – tai įvardijama kaip gamtos atsparumo įrodymas.

Nors Bikaro ir Bokako atokumas sumažina tiesioginį žmogaus poveikį, jie nėra visiškai apsaugoti nuo globalių procesų. Šylant vandeniui kyla koralų blukimo rizika, kai koralai praranda simbiotinius dumblius, suteikiančius jiems spalvą ir dalį maisto.

Be to, regione vis dar minimas taršos šaltinis – branduolinių bandymų laikų likutinė radiacija, o vandenyno srovės į net atokiausias vietas atneša šiukšles, kurios ilgainiui skyla į mikroplastiką. Dėl to, anot teksto, imamasi gamtosaugos priemonių ir ieškoma būdų, kaip ilgainiui geriau apsaugoti šiuos unikalius plotus.

Comments

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *