CP v2

Author: admin

  • Bėgate iš pajūrio į kalnus kelias valandas? Kūnas reaguoja taip, kad nustebsite

    Bėgate iš pajūrio į kalnus kelias valandas? Kūnas reaguoja taip, kad nustebsite

    Iš pradžių viskas atrodo paprasta. Kojos dirba, kvėpavimas išlaiko ritmą, o galvoje dar sukasi mintis, kad tai tik ilgesnis bėgimas su gražesniais vaizdais. Tačiau netrukus reljefas ima kilti, oras atšąla arba, priešingai, atvirose vietose saulė ima kaitinti stipriau – ir organizmas labai greitai primena, kad kalnai nėra tik dekoracija. Tai ne paprastas lygumų treniruotės tęsinys. Tai akimirka, kai kūnas pradeda rodyti visą savo prisitaikymo potencialą, vienu metu reaguodamas į aukštį, temperatūrą, gravitaciją ir energijos atsargas.

    Įdomiausia tai, kad organizmas reaguoja ne į vieną dirgiklį, o į kelis iš karto. Širdis plaka greičiau, nes reikia aprūpinti dirbančius raumenis deguonimi. Kvėpavimas gilėja ir tankėja, nes kylant aukštyn kiekvienu įkvėpimu gaunama mažiau deguonies. Raumenys glikogeną degina sparčiau, nei atrodytų bėgant ramiai ir lygiu paviršiumi. Prakaituojama ne tik todėl, kad karšta – kūnas taip efektyviai saugo vidinę temperatūrą. O kai krūvis trunka ilgai, atsiranda ir dar vienas veiksnys: mikropažeidimai. Ne dramatiški plyšimai, o smulkūs raumenų skaidulų įtrūkimai, kurie kitą dieną primena, kad nusileidimas kojoms neretai būna sunkesnis už patį įkopimą. Štai toks ir yra kalnų bėgimo paradoksas: jis sunkus, bet kartu puikiai parodo, kiek daug žmogaus kūnas sugeba „įjungti“, kad galėtų judėti toliau.

    Širdis ir plaučiai pradeda dirbti kaip tiksliai suderinta palaikymo sistema

    Kylant aukštyn širdis gauna papildomą užduotį. Nebepakanka palaikyti kraujotaką tokiame lygyje, kuris įprastas aerobinėje zonoje. Reikia kompensuoti tai, kad raumenys dirba sunkiau, o deguonis juos pasiekia mažiau palankiomis sąlygomis. Dėl to pulsas įkalnėje gali kilti greičiau ir aukščiau, nei „siūlytų“ vien bėgimo tempas. Žiūrint į laikrodį tai gali erzinti: skaičiai primena intensyvų intervalą, nors subjektyviai bėgate ramiai. Tačiau organizmas reaguoja ne į ambicijas, o į realią judėjimo kainą. O kalnuose ji auga beveik su kiekvienu nuolydžio procentu.

    Plaučiai taip pat persijungia į intensyvesnį režimą. Vidutiniame aukštyje dažniausiai nevyksta nieko dramatiško, bet pokyčių pakanka, kad juos pajustumėte. Kiekvienu įkvėpimu į kraują patenka šiek tiek mažiau deguonies nei jūros lygyje, todėl organizmas tai kompensuoja greitesne ventiliacija. Kvėpavimas tampa dažnesnis, kartais labiau „trūkčiojantis“, krūtinė dirba aktyviau nei tokiomis pačiomis pastangomis lygumose. Tai nebūtinai reiškia krizę – dažniau tik tai, kad kūnas pradeda veikti tiksliau. Kiekvienas deguonies litras tampa vertingesnis, todėl širdis ir plaučiai dirba greičiau, atidžiau ir disciplinuočiau.

    Termoreguliacija kalnuose parodo, kaip išmaniai kūnas saugo save

    Kalnų bėgimas greitai parodo, kad oro temperatūra tėra dalis istorijos. Ne mažiau svarbu, kaip ji keičiasi judant. Startas pavėsyje gali būti vėsus, o po keliolikos minučių išbėgate į saulėtą šlaitą ir pajuntate, kaip organizmas persijungia į kitą vėsinimo režimą. Ant keteros sustiprėja vėjas, miške oras tampa drėgnesnis ir „sunkesnis“, o jūs visą laiką gaminate šilumą, kurią kūnui reikia kažkur išsklaidyti. Termoreguliacija nebeatrodo kaip paprastas principas „karšta – vadinasi, prakaituoju“. Ji ima priminti dinamišką išteklių valdymą.

    Kad išlaikytų saugią vidinę temperatūrą, organizmas didina kraujo pritekėjimą į odą ir aktyvina prakaitavimą. Tai puikus, bet daug kainuojantis mechanizmas. Kraujo, nukreipto į odą, lieka mažiau raumenims. O prakaitas vėsina tik tuomet, kai jo pakanka ir kai aplinkos sąlygos leidžia jam garuoti. Praktikoje kalnuose bėgantis žmogus nuolat balansuoja tarp temperatūros kontrolės ir ištvermės išsaugojimo. Įspūdinga tai, kad kūnas čia veikia ne atsitiktinai – jis nuosekliai gina pusiausvyrą.

    Glikogenas senka greičiau: kalnai reikalauja daugiau, bet moko geriau valdyti energiją

    Lygumoje organizmas ilgą laiką gali dirbti palyginti taupiai – žinoma, viskas priklauso nuo intensyvumo, tačiau judesio mechanika yra gana nuspėjama. Kalnuose ši tvarka suyra. Įkalnė kainuoja daugiau, nuokalnė reikalauja stipresnio stabdymo, reljefas verčia nuolat koreguoti žingsnį ir stabilizuoti kūną. Tai reiškia didesnę aukštesnio intensyvumo raumenų darbo dalį, todėl greičiau naudojamas glikogenas – angliavandenių atsargos, sukauptos raumenyse ir kepenyse. Kai organizmas „supranta“, kad situacija nebėra rami, jis linkęs rinktis kurą, kuris duoda greitą efektą, bet turi būti protingai papildomas.

    Kai glikogenas pradeda sekti, kūnas paprastai nerengia didelio spektaklio – jis tiesiog signalizuoja, kad kiekvienas kitas kilometras kainuoja daugiau. Kojos sunkėja, tempą darosi vis sunkiau išlaikyti be pernelyg didelio pulso šuolio, o galvoje mažėja kantrybės. Todėl mityba ilgame kalnų bėgime nėra „priedas ambicingiems“ – tai strategijos dalis. Jei organizmas turi lipti, leistis, vėsintis, stabilizuoti kūną ir dar blaiviai mąstyti kelias valandas, jam reikia iš ko tai „finansuoti“. Apgalvotas energijos papildymas ne tik pagerina komfortą – jis leidžia ilgiau išnaudoti savo potencialą.

    Dehidratacija kalnuose retai prasideda dramatiškai – būtent todėl verta ją laikyti pasirengimo dalimi

    Daugelis bėgikų dehidrataciją vis dar įsivaizduoja kaip galutinę būseną: galvos svaigimą, mėšlungį, staigų „išsijungimą“. Tačiau dažniausiai ji prasideda kur kas tyliau. Pulsas kyla greičiau, nei turėtų. Pastangos staiga atrodo sunkesnės, nors tempas nepasikeitė. Galva dirba lėčiau, prastėja koncentracija, o techniniai ruožai tampa sudėtingesni. Kalnuose šį procesą lengva pražiūrėti, nes vėsesnis oras ar vėjas gali apgauti – žmogus ne visada jaučia, kiek skysčių praranda su prakaitu, o praranda dažnai daugiau, nei jam atrodo.

    Kartu su vandeniu netenkama ir elektrolitų, todėl svarbus ne vien skysčio kiekis. Svarbu ir tai, kaip raumenys, širdis bei nervų sistema veiks vis prastėjančiomis „cheminėmis“ sąlygomis. Organizmas ilgai bando kompensuoti, bet tai jam kainuoja. Todėl ilgame kalnų bėgime dehidratacija retai būna staigi katastrofa – dažniau tai pamažu prastėjanti visos sistemos kokybė. Gera žinia ta, kad tai vienas iš veiksnių, kuriuos bėgikas gali realiai valdyti: tinkamas skysčių ir elektrolitų papildymas nepadaro kalnų lengvų, bet leidžia organizmui parodyti, ką jis gali, užuot jį be reikalo ribojus.

    Daugiausia mikropažeidimų dažnai sukelia ne įkalnė, o nuokalnė – tačiau jie kuria atsparumą

    Šį jausmą puikiai pažįsta kiekvienas, kuris bent kartą rimčiau pabėgo kalnuose ir kitą dieną bandė oriai nusileisti laiptais. Įkalnė labiau vargina ištvermę, o nuokalnė – tyliau, bet stipriai apkrauna raumenis. Leidžiantis, ypač šlaunų keturgalviai, dirba ekscentriškai: stabdo judesį tuo pat metu ilgėdami. Tai labai reiklus darbo tipas. Jis neleidžia „nuriedėti“ žemyn nekontroliuojamai, tačiau už tai sumokama mikropažeidimais raumenų skaidulose.

    Bėgant tai ne visada iškart akivaizdu. Nuokalnė net gali pasirodyti apgaulingai lengva, nes kvėpavimas trumpam aprimsta ir atrodo, kad pagaliau „atsigaunate“. Tačiau tuo metu kojos jau dirba režimu, kuris ryškiai pasijus kitą dieną. Todėl kalnų bėgimo nuovargis – ne tik širdies ir plaučių istorija. Tai ir mechanikos, amortizacijos bei kainos, kurią kūnas moka bandydamas suvaldyti gravitaciją, istorija. Kartu tai ir svarbi progresavimo dalis: toks krūvis augina raumenų atsparumą, moko organizmą geriau toleruoti apkrovą, o ilgainiui žmogus kalnuose juda užtikrinčiau, ekonomiškiau ir ramiau.

    Aukštis daro savo net tada, kai dar neatrodo pavojingas

    Visai nebūtina bėgti į keturtūkstantinį Alpių viršūnės aukštį, kad organizmas pradėtų jausti aukščio pokytį. Net vidutinis pakilimas virš jūros lygio gali padidinti subjektyvų pastangų pojūtį, ypač kai bėgimas trunka ilgai, tempas svyruoja, o reljefas nuolat keičiasi. Kūnas reaguoja ne tik greitesne ventiliacija ir didesniu pulsu, bet ir didesne kiekvieno judesio kaina. Tai, kas lygumose dar buvo malonus aerobinis bėgimas, kalnuose virsta užduotimi, reikalaujančia daugiau disciplinos.

    Ir būtent todėl kelių valandų bėgimas iš jūros lygio į kalnus yra puikus žmogaus biologijos testas. Organizmui tenka vienu metu reaguoti į aukštį, temperatūrą, kuro sąnaudas, skysčių netekimą, raumenų nuovargį ir prastėjančią judėjimo ekonomiką. Vis dėlto stebėtinai ilgai jis dar sugeba veikti efektyviai – jei tik ambicijų nesupainiojame su protu. Tai viena labiausiai įkvepiančių fizinio krūvio fiziologijos pamokų: žmogus turi gerokai daugiau prisitaikymo galimybių, nei dažnai pats sau priskiria.

    Yra vietų, kur toks bėgimas nėra fantazija

    Organizmo reakcijos į kelių valandų bėgimą iš jūros lygio į kalnus nėra vien abstrakti „vadovėlinė“ fiziologija. Tokį scenarijų realiai atspindi kalnų bėgimo renginys „Alanya Ultra Trail“. Trasa driekiasi nuo Viduržemio jūros pakrantės Alanijoje iki aukštesnių Tauro kalnų vietovių, todėl dalyviai iš tiesų patiria būtent tai, apie ką kalbama: startuoja prie šiltesnio, sunkesnio oro ir jūros lygio, o vėliau su kiekvienu kilometru organizmui tenka vis didesnis aukštis, sukilimas, temperatūros pokyčiai ir auganti krūvio kaina.

    Tai nėra bėgimas, kuriame kūnas gali ilgai apsimesti, kad viskas veikia kaip lygumų treniruotėje. Šių metų varžybose itin sėkmingai pasirodė Dominika Stelmach – ji laimėjo moterų įskaitą ir užėmė antrą vietą bendroje „Open“ įskaitoje 42 km distancijoje, finišuodama per 5 valandas ir 3 sekundes. Į Turkiją ji atvyko bendrovės „Corendon Airlines“, renginio partnerės, kvietimu. Bendrovė jau ne vienerius metus plečia susisiekimą su Antalijos regionu ir vis aktyviau sieja šią kryptį ne tik su poilsiu, bet ir su aktyviu turizmu.

    „Corendon Airlines“ 2025 metais paminėjo 20 metų veiklos sukaktį, o skrydžius iš Lenkijos į Antaliją vykdo 12 mėnesių per metus, todėl ši kryptis jiems nėra vien sezoninis pasirinkimas. Nuo 2026 metų balandžio 25 dienos pasiūlą papildys ir tiesioginiai skrydžiai iš Varšuvos į Heraklioną bei iš Katovicų į Heraklioną Kretoje. Didžiausia naujiena – skrydžiai į Hurgadą: iš Varšuvos jie planuojami nuo 2026 metų spalio, iš Katovicų – nuo 2026 metų lapkričio, o vyks iki 2027 metų kovo pabaigos.

    Kalnai greitai išmoko kuklumo, bet dar greičiau parodo, koks plastiškas yra organizmas

    Labiausiai stebina tai, kad organizmas iš karto neprotestuoja – jis bando prisitaikyti. Jis greitina širdies darbą, keičia kvėpavimą, aktyvina vėsinimą, kitaip valdo energiją, palaiko pusiausvyrą, „tvarko“ mikropažeidimus ir daugybę valandų stengiasi išlaikyti judėjimą. Žinoma, jis turi ribas ir kartais pateikia labai konkretų „sąskaitos“ lapą. Tačiau būtent tai ir įdomiausia: bėgdami iš jūros lygio į kalnus jūs stebite ne tik kraštovaizdį. Jūs matote savo fiziologiją darbe – ir dažnai pastebite ne tik pastangų kainą, bet ir organizmo sėkmę, kai jis sudėtingomis sąlygomis ilgai išlieka stebėtinai efektyvus.

  • Nemenčinės gimnazijos eksperimentas: taip per 3 mėnesius vaikai pradėjo skaityti daugiau

    Nemenčinės gimnazijos eksperimentas: taip per 3 mėnesius vaikai pradėjo skaityti daugiau

    2026 m. sausio–kovo mėnesiais Vilniaus r. Nemenčinės Gedimino gimnazijoje įgyvendintas „Tūkstantmečio mokyklų“ (TŪM) projekto ilgalaikis kultūrinio ir įtraukiojo ugdymo projektas, skirtas skaitymo skatinimui. Jame dalyvavo 5b klasės mokiniai ir mokytojai.

    Veiklų tikslas – per edukacines ir kultūrines patirtis didinti vaikų susidomėjimą literatūra, o pedagogams ir bibliotekos darbuotojams stiprinti gebėjimus taip organizuoti procesą, kad vaikai būtų įtraukti, motyvuoti skaityti, kurti ir lavinti kritinį mąstymą. Taip pat siekta prisidėti prie geresnio matematikos tekstinių uždavinių supratimo ir, atitinkamai, geresnių matematikos pasiekimų. Ypatingas dėmesys skirtas įtraukties stiprinimui, ypač vaikams, susiduriantiems su skaitymo sunkumais.

    Užsiėmimų metu penktokai išbandė įvairius naujus žaidimus ir veiklas, kurios padėjo mokytis, stiprinti pasitikėjimą savimi, lavinti atmintį bei ugdyti kritinį mąstymą. Dirbdami grupėse ir porose mokiniai tobulino bendradarbiavimo įgūdžius, mokėsi analizuoti literatūros kūrinius, struktūruoti savo mintis, taikyti naujus metodus. Veiklos skatino kūrybiškumą, drąsą, nestandartinį mąstymą, išradingumą ir originalumą, o mokymų dėstytojai kvietė mokinius smalsiau tyrinėti ir giliau įsigilinti į pateikiamas užduotis.

    Kūrybinės veiklos ne tik lavino skaitymo gebėjimus, bet ir gerino koncentraciją, suteikė daug šiltų ir malonių akimirkų.

    Projektas finansuojamas Europos Sąjungos „NextGenerationEU“ lėšomis. „Tūkstantmečio mokyklų“ programą įgyvendina Europos socialinio fondo agentūra.

  • Kas vyksta Nemenčinės Gedimino gimnazijoje: sąmoningumo mėnuo pakeitė visą mokyklą

    Kas vyksta Nemenčinės Gedimino gimnazijoje: sąmoningumo mėnuo pakeitė visą mokyklą

    Šiuolaikiniame pasaulyje vis didesnę reikšmę įgauna sąmoningas, atsakingas ir apgalvotas žmonių elgesys. Sąmoningumo mėnuo Nemenčinės Gedimino gimnazijoje minimas kasmet, o draugiškas ir pagarbus gimnazijos bendruomenės narių bendravimas ugdomas nuo pat pradinių klasių.

    Kovo mėnesį 1–2 klasių mokiniai kūrė draugystės girliandas, kurios papuošė pradinių klasių korpusą, kvietė šypsotis ir priminė apie geranorišką elgesį. Pamokų metu aptartos draugystės, mandagumo ir sąmoningo bendravimo temos skatino mokinius gerbti vieni kitus ir kurti saugią aplinką.

    3–4 klasių mokiniai kūrė šūkius ir dalyvavo mokykliniame bei respublikiniame pradinių klasių mokinių konkurse-parodoje Aš už draugystę, o ne patyčias!. Respublikinam konkursui buvo pateiktas 4a klasės mokinių Salomėjos Libermanaitės ir Sofijos Bruževičiūtės sukurtas darbas.

    Gimnazijos pagrindinį įėjimą papuošė 5 klasių mokinių piešinių paroda draugystės tema. Savo darbuose mokiniai perteikė svarbią mintį: nors visi esame skirtingi, skiriasi mūsų pomėgiai, laisvalaikis, interesai ir draugai, kiekvienas žmogus yra vertas pagarbos ir priėmimo toks, koks yra.

    6 klasių mokiniai daugiau dėmesio skyrė savęs pažinimui. Dailės pamokose jie kūrė išskirtinius marškinėlius, kuriuose atsispindėjo jų pomėgiai, mėgstamos knygos, spalvos, sportas, filmai ir kiti svarbūs dalykai. Gyvenimo įgūdžių pamokose mokiniai spalvino mandalas, bendravo su psichologe Kristina Jovaiše ir stiprino emocinio raštingumo įgūdžius. Moksleivių kūrybinius darbus galima pamatyti gimnazijos pirmame ir antrame aukštuose eksponuojamose parodose.

    Sąmoningumo mėnesio veiklas organizavo socialinė pedagogė metodininkė ir dailės mokytoja Natalija Kriaučiūnienė.

    Informacija ir nuotraukos – Natalija Kriaučiūnienė, Vilniaus r. Nemenčinės Gedimino gimnazija.

  • „Lietuvos Raudonasis Kryžius“ kviečia į nemokamas civilinės saugos ekskursijas 7 miestuose

    „Lietuvos Raudonasis Kryžius“ kviečia į nemokamas civilinės saugos ekskursijas 7 miestuose

    „Lietuvos Raudonasis Kryžius“ kviečia gyventojus dalyvauti nemokamose civilinės saugos ekskursijose, kurios vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje ir Elektrėnuose. Ekskursijų tikslas – stiprinti visuomenės pasirengimą veikti krizės metu, suteikti praktinių žinių, kaip elgtis skirtingų ekstremaliųjų situacijų atvejais, ir priminti, kokius pasirengimo darbus svarbu atlikti šeimoje jau dabar.

    „Šiandien, kai pasaulyje netrūksta įvairių iššūkių – nuo stichinių nelaimių iki geopolitinių grėsmių – pasirengimas tampa neatidėliotina būtinybe. Saugumas prasideda nuo kiekvieno žmogaus: kuo labiau esame stiprūs žiniomis, kurias pasitikrinome ir praktiškai išbandėme įvairių pratybų forma, tuo ramiau ir užtikrinčiau galime reaguoti bei padėti sau ir artimiesiems, kai tam ateis laikas“, – sako „Lietuvos Raudonojo Kryžiaus“ Komunikacijos ir marketingo departamento vadovė Ieva Dirmaitė.

    Ekskursijų metu dalyviai ne tik išklausys teorinę informaciją, bet ir gyvai apsilankys artimiausioje priedangoje ar kolektyvinės apsaugos statinyje. Jie sužinos skirtingų statinių paskirtį, išmoks atpažinti jų ženklinimą ir supras, kaip tokiose vietose elgtis.

    Pasak I. Dirmaitės, dalyviai taip pat susipažins su penkių žingsnių programa. Ji apima gebėjimą atpažinti galimus pavojus ir tinkamai į juos reaguoti, šeimos veiksmų plano sudarymą, išvykimo krepšio susidėjimą, pasirengimą bent 72 valandoms iki atvyks pagalba, taip pat aptariama, kokias patikimas oficialias programėles verta turėti telefone.

    Nemokamos civilinės saugos ekskursijos vyksta realiose miesto vietose, todėl dalyviai gali praktiškai pamatyti civilinės saugos infrastruktūrą, susipažinti su jos paskirtimi, aptarti galimus ekstremaliųjų situacijų scenarijus ir pirmuosius veiksmus, kurių reikėtų imtis. Taip pat primenami baziniai principai, padedantys sustiprinti asmeninį ir šeimos saugumą nelaimės atveju.

    Priklausomai nuo oro sąlygų, ekskursijos vyks iki lapkričio, o jų trukmė – iki 2 valandų. Jas ves apmokyti „Lietuvos Raudonojo Kryžiaus“ civilinės saugos savanoriai. Dalyvauti gali visi, norintys sužinoti, kaip pasiruošti ekstremaliosioms situacijoms. Organizacijos teigimu, pernai nemokamose civilinės saugos ekskursijose dalyvavo daugiau nei 53 tūkst. gyventojų.

    „Kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie saugesnės visuomenės kūrimo savo pavyzdžiu. Kuo daugiau bus mūsų, kurie atėjo į tokią ekskursiją, pasikartojo ar atsinaujino turimas žinias ir atsivedė šeimos narius ar draugus, tuo labiau tiek individualiai, tiek kaip visuomenė būsime atsparesni bet kokiam scenarijui, kai reikės operatyviai veikti“, – teigia I. Dirmaitė.

    Registruotis į „Lietuvos Raudonojo Kryžiaus“ ekskursijas galima organizacijos interneto svetainėje.

    „Lietuvos Raudonasis Kryžius“ – tarptautinė humanitarinė organizacija, Lietuvoje įkurta 1919 metais. Kartu su Raudonojo Pusmėnulio draugija ji veikia 191 valstybėje ir vienija daugiau nei 97 mln. savanorių. Pagrindinė organizacijos misija – padėti valstybėms ir jų gyventojams ekstremaliosiose situacijose ir krizėse, taip pat remti pažeidžiamiausius žmones Lietuvoje ir už jos ribų.

  • Po premjeros Alytuje – netikėtas sprendimas: „Teatrakmeniai“ atiteko trims kūrėjams

    Po premjeros Alytuje – netikėtas sprendimas: „Teatrakmeniai“ atiteko trims kūrėjams

    Tarptautinės teatro dienos išvakarėse, kovo 26-ąją, Alytaus teatre įvyko naujo spektaklio „MES – ŽVĖRYS“ (rež. A. Jankevičius) premjera. Po jos tradiciškai įteikti Alytaus teatro apdovanojimai „Teatrakmeniai“, skirti pagerbti žmones, kurie kasdieniu darbu išsiskiria atsakingumu, darbštumu ir ypatingu atsidavimu teatrui.

    Daugiau nei dešimtmetį gyvuojančios „Teatrakmenių“ tradicijos šių metų laureatus paskelbė praėjusių metų apdovanojimo laimėtoja, kultūros projektų vadybininkė Karolina Vaičiulė, kartu su režisieriaus asistente Alma Purvinyte.

    Įprastai „Teatrakmeniai“ įteikiami dviem Alytaus teatro darbuotojams, tačiau šiemet komisija nusprendė padaryti išimtį ir apdovanoti net tris žmones.

    Pirmasis „Teatrakmenio“ apdovanojimas atiteko aktoriui Vincui Vaičiuliui – už reikšmingus 2025 metų kūrybinius pasiekimus, aktyvią sceninę veiklą bei svarų indėlį į teatro meninę ir edukacinę veiklą.

    Per 2025 metus V. Vaičiulis sukūrė naujus vaidmenis spektakliuose „Iliuzijos“ (1-asis vyras, rež. M. Spiazzi), „Didelis mažas“ (Didelis, rež. B. Banevičiūtė), „Pilėnai“ (Frydrichas, rež. A. Špilevoj) ir „Teta, kada meilė išeis į kiemą?“ (Pyktis, rež. A. Kavaliauskaitė). Šie vaidmenys, pasak teatro, atskleidė aktoriaus kūrybinį universalumą, gebėjimą kurti skirtingų žanrų ir stilistikos personažus bei profesionaliai bendradarbiauti su įvairiais režisieriais. Per metus jis taip pat suvaidino 80 spektaklių, dalyvavo kvalifikacijos kėlimo veiklose, vedė edukacinius užsiėmimus ir įsitraukė į kitus renginius.

    Antrasis „Teatrakmenio“ apdovanojimas įteiktas aktorei ir režisierei Andrai Kavaliauskaitei – už svarbius 2025 metų meninius pasiekimus.

    Per 2025 metus A. Kavaliauskaitė sukūrė penkis vaidmenis spektakliuose, iš kurių tris pati režisavo. Taip pat ji kūrė scenografiją ir kostiumus spektakliams „Kodas F32“, „Tu – mano delfinas“ ir „Teta, kada meilė išeis į kiemą?“, o dviem spektakliams – ir dramaturgiją. Teatro teigimu, kurdama vaidmenis ji aktyviai įsitraukė į kūrybinį procesą, teikė pasiūlymus režisieriams, savo darbams rašė dainų tekstus ir vokalines partijas. Jos veikla pastebima ne tik Alytuje, bet ir visoje Lietuvoje – 2025 metais ji įvertinta „Metų jaunimo kūrėjos“ apdovanojimu už indėlį stiprinant Lietuvos jaunimą ir bendruomenę.

    Trečiasis „Teatrakmenio“ apdovanojimas atiteko rinkodaros vadovei Monikai Aziulevičiūtei-Vartavičienei – už reikšmingą indėlį plečiant teatro veiklą ir stiprinant jo įvaizdį.

    Nurodoma, kad M. Aziulevičiūtė-Vartavičienė kryptingai kuria pozityvią, konstruktyvią ir vizualiai patrauklią rinkodaros komunikaciją, stiprina partnerystes bei inicijuoja naujas bendradarbiavimo galimybes. Analizuodama auditorijos poreikius ir planuodama reklamos kampanijas, ji prisideda prie sklandaus teatro paslaugų ir kūrybinių projektų įgyvendinimo, nuosekliai didina teatro žinomumą ir stiprina ryšį su skirtingomis tikslinėmis grupėmis.

    Atsiimdami „Teatrakmenius“, V. Vaičiulis, A. Kavaliauskaitė ir M. Aziulevičiūtė-Vartavičienė neslėpė emocijų – džiaugėsi ir nuoširdžiai dėkojo už pasitikėjimą, palaikymą bei įkvėpimą, pabrėždami bendrystės ir kūrybinės komandos svarbą.

    Šiemet „Teatrakmenius“ kūrė juvelyras Ruslanas Alekberovas.

    Sveikiname teatralus ir žiūrovus su Tarptautine teatro diena.

    Alytaus miesto teatro informacija

  • Ieškoma 3 darbuotojų Patašinės seniūnijoje: siūlomas MMA ir darbas iki 6 mėnesių

    Ieškoma 3 darbuotojų Patašinės seniūnijoje: siūlomas MMA ir darbas iki 6 mėnesių

    Patašinės seniūnija ieško 3 darbuotojų, norinčių prisidėti prie aplinkos tvarkymo ir bendruomenės erdvių priežiūros.

    Reikalavimai

    Norintys kandidatuoti turi būti registruoti Užimtumo tarnyboje ir atitikti bent vieną iš šių kriterijų:

    • būti ilgalaikiu bedarbiu (daugiau nei 12 mėn.)
    • būti piniginės socialinės paramos gavėju
    • būti vyresniam nei 40 metų
    • būti besirengiančiam darbo rinkai

    Darbo pobūdis

    Darbas laikino pobūdžio – aplinkos tvarkymo ir smulkaus remonto darbai valstybinėje žemėje. Bus prižiūrimos pakrantės, takai, želdiniai ir infrastruktūros objektai.

    Darbai gali būti vykdomi švietimo, kultūros, socialinėse ir kitose visuomeninės paskirties įstaigose. Taip pat gali būti prižiūrimi kultūros paveldo objektai, kapinės, parkai, melioracijos ir hidrotechnikos statiniai.

    Įdarbinimo trukmė

    Iki 6 mėnesių.

    Reikalingi įgūdžiai

    • gebėjimas dirbti žoliapjovėmis ir vejapjovėmis
    • atsakingumas, drausmingumas

    Darbo užmokestis

    Mokamas minimalus mėnesinis atlyginimas.

    Susidomėjote?

    Kreipkitės į Patašinės seniūniją:
    seniūnas Juozas Milius
    +370 343 55 542
    +370 698 76 783
    juozas.milius@marijampole.lt

  • Bulves sodina nebekasdamas: uždengia storu šieno sluoksniu ir iš krūmo renka po 2 kibirus

    Bulves sodina nebekasdamas: uždengia storu šieno sluoksniu ir iš krūmo renka po 2 kibirus

    Kam dar vargti lysvėse su kastuvu, jei bulves galima tiesiog uždengti mulčiu? Šis paprastas metodas padeda sutaupyti laiko, gerina dirvožemio derlingumą ir palengvina derliaus nuėmimą.

    Bulvių sodinimas po šienu – sprendimas tiems, kurie pavargo nuo sunkių darbų darže. Metodas paprastas: sudygusius gumbus išdėliokite ant dirvos paviršiaus ir uždenkite storu sausos žolės „apklotu“.

    Taip galima pamiršti kastuvą, nes dirva po mulčiu visą vasarą išlieka puri ir drėgna. Be to, sutaupoma daug laiko – nebereikia kas savaitę ravėti ir kapoti piktžolių.

    Po šienu dirva „kvėpuoja“ geriau nei tada, kai po lietaus susidaro kieta plutelė. Vadinasi, sudaromos palankesnės sąlygos šaknims gauti daugiau deguonies ir maisto medžiagų.

    Šiam būdui nereikia perkasinėti žemės nei rudenį, nei pavasarį. Pakanka pasirinkti plotą, kuriame auginsite bulves, ir, jei reikia, nupjauti didesnes piktžoles.

    Komposto ar perpuvusio mėšlo įterpti nebūtina, nes pamažu yrantis šienas pats tampa organine trąša būsimiems gumbams. Vis dėlto norint galima papildomai patręšti, lengvai sumaišant trąšas su viršutiniu dirvos sluoksniu.

    Svarbiausia – paruošti lygią, švarią vietą gumbams išdėlioti. Patys gumbai turėtų būti iš anksto sudygdyti – tai vienas esminių sėkmės veiksnių.

    Ant kiekvieno gumbelio turėtų būti tvirti 2–3 cm ilgio daigai. Tuomet augalui lengviau prasiskverbti pro šieno sluoksnį ir greičiau pradėti auginti lapus.

    Didelę reikšmę turi ir mulčio storis. Jei šieno bus per mažai, saulė pasieks gumbus ir jie pažaliuos. Jei sluoksnis bus per storas, bulvės gali pradėti šusti, be to, gali atsirasti šliužų.

    Dažniausiai rekomenduojama dėti apie 20–25 cm šieno. Nors iš pradžių tai atrodo labai storas sluoksnis, reikia įvertinti, kad vėliau jis pastebimai suslūgs. Svarbu, kad mulčias visiškai uždengtų gumbus. Dengti galima šienu, šiaudais ar žole, tačiau ji turi būti visiškai sausa.

    Nors šis būdas neretai sumažina kenkėjų, pavyzdžiui, kolorado vabalų ar spragšių lervų, kiekį, papildomai į šieno mulčią galima įmaišyti šiek tiek svogūnų lukštų – tai gali sustiprinti apsaugą.

    Taip pat galima periodiškai purkšti lysves, nes nėra metodo, kuris visiškai apsaugotų bulves nuo kenkėjų. Vis dėlto bulvių auginimas po šienu dažniausiai padeda jų gerokai sumažinti.

  • Atsisveikino su brangia chemija nuo amarų: 1 vaistinės priemonė už 10 grivinų veikia iškart

    Atsisveikino su brangia chemija nuo amarų: 1 vaistinės priemonė už 10 grivinų veikia iškart

    Gali skambėti netikėtai, tačiau amarai gali pradėti nykti jau po pirmojo nupurškimo paprastu tirpalu. Tuomet rožės ima gausiau žydėti, o agurkai auga sparčiau – nenaudojant brangių pesticidų.

    Amarai daugeliui daržininkų yra rimta problema, nes šie kenkėjai dauginasi itin greitai. Jie siurbia sultis iš jaunų ūglių, dėl to lapai susisuka, augalai silpsta, o derlius gali smarkiai nukentėti.

    Dažniausiai su amarais kovojama cheminėmis priemonėmis. Nors jos neretai būna veiksmingos, dalis žmonių ieško švelnesnių alternatyvų. Vienas populiariausių pasirinkimų – amoniako tirpalas (amoniakinis spiritas), turintis aitrų kvapą ir gana greitai veikiantis kenkėjus.

    Amoniako tirpalas amarus naikina dėl savo aitraus poveikio, tačiau tinkamai praskiestas jis augalams paprastai būna švelnesnis. Be to, jis gali tapti papildomu azoto šaltiniu.

    Tirpalo paruošimas paprastas: imkite vieną standartinį amoniakinio spirito buteliuką ir supilkite į 10 l švaraus vandens. Svarbu nepadauginti, nes per didelė amoniako koncentracija gali nudeginti lapus.

    Mišinį gerai išmaišykite, kad tirpalas būtų tolygus. Vis dėlto vien vandens ir amoniako gali nepakakti, nes skystis lengvai nuteka nuo lapų ir neilgai išsilaiko ant augalo.

    Kad tirpalas geriau prikibtų, įpilkite šiek tiek įprasto skysto muilo. Jis padeda susidaryti plonai plėvelei, kuri ilgiau sulaiko skystį ant lapų, o taip pat apsunkina amarams kvėpavimą.

    Augalus rekomenduojama purkšti vakare, kai saulė jau nusileidusi ir nėra stipraus vėjo. Ryškioje saulėje vandens lašeliai gali veikti kaip lęšiai ir nudeginti lapus, ypač uogakrūmių ar gėlių.

    Purkšti reikia itin kruopščiai, apdorojant augalus iš visų pusių. Ypatingą dėmesį skirkite apatinei lapų pusei – būtent ten amarai dažnai slepiasi. Jei apdorojimas bus paviršutiniškas, dalis kenkėjų gali išlikti.

    Svarbu prisiminti, kad amarų plitimui dažnai padeda skruzdėlės – jos perneša amarus ant ūglių. Jei skruzdėlių neatsikratysite, amarai gali sugrįžti, kad ir kiek kartų purkštumėte.

    Teigiama, kad amoniako kvapas skruzdėlėms itin nemalonus, todėl jis gali padėti ir jų atbaidymui. Tokiu atveju skruzdėlyną galima palaistyti tuo pačiu paruoštu tirpalu.

    Nors lauke, praskiedus dideliu kiekiu vandens, amoniako kvapas dažnai būna menkai juntamas, vis tiek verta elgtis atsargiai atidarant buteliuką ir ruošiant tirpalą.

    Taip pat patariama rinktis ramią, be vėjo dieną, kad purškiamas skystis nepatektų į veidą. Net ir stovint pavėjui, esant vėjui purkšti bus gerokai sudėtingiau.

  • Neišmeskite citrinos žievelių: pasigaminkite geltonąjį auksą, kuris išgelbės blankų skonį

    Parduotuvėse parduodami prieskonių mišiniai žuviai dažnai pristatomi kaip universalus sprendimas, tačiau praktikoje jų panaudojimas gerokai siauresnis. Sudėtyje, be druskos, neretai būna cukraus, džiovintų daržovių ir intensyvių prieskonių – paprikos, ciberžolės, garstyčių, kalendros, kurie lengvai nustelbia natūralų žuvies skonį. Švelnioms rūšims, pavyzdžiui, menkei, mintajui ar starkiui, tai ypač aktualu: prieskonis tampa ryškesnis už patį produktą. Trumpai termiškai apdorojant, vietoje gaivumo išryškinimo atsiranda sunkus, vienodas skonių fonas.

    Gerokai tinkamesnė alternatyva – namuose pasigaminta citrininė druska. Ji sujungia du pagrindinius dalykus: sūrumą ir gaivią citrusinę natą, be nereikalingų priedų. Sudėtį galima visiškai kontroliuoti, todėl joje nebus nei dirbtinių aromatų, nei birumą palaikančių priedų, nei perteklinio citrinų rūgšties kiekio, kuris dažnai pasitaiko pirktuose mišiniuose. Naminis prieskonis paremtas natūraliu citrinos žievelės aromatu, todėl puikiai dera su alyvuogių aliejumi, sviestu, žolelėmis ir baltuoju vynu – produktais, dažnai naudojamais ruošiant žuvies patiekalus.

    Pagrindas – stambiagrūdė druska, geriausia jūros arba akmens, ir kvapnios, šviežios citrinos. Maždaug 500 g druskos reikės 3 didelių citrinų nutarkuotos žievelės, o norint ryškesnio efekto, galima naudoti ir 4 vaisius. Labai svarbu tarkuoti tik ploną geltoną žievelės sluoksnį, nepažeidžiant baltosios dalies, nes ji suteikia kartumo ir gali sugadinti galutinį skonį. Prieš pradedant citrinas būtina kruopščiai nuplauti šiltu vandeniu (patogiausia – su šepetėliu), kad pasišalintų vaško ar konservantų likučiai, o tada gerai nusausinti.

    Paruoštą žievelę reikia tolygiai sumaišyti su druska – patogiausia masę trinti pirštais arba maišyti tol, kol druskos kristalai aiškiai prisigers citrusinio aromato. Tada mišinį paskleiskite plonu sluoksniu ant skardos, išklotos kepimo popieriumi, ir džiovinkite iki 120–140 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 10–15 minučių. Išėmus druska turi visiškai atvėsti, o prireikus ją galima lengvai susmulkinti, jei norisi kitokios tekstūros. Laikykite sandariame stiklainyje, nes net nedidelė drėgmė skatina sulipimą ir trumpina prieskonio galiojimą.

    Citrininė druska geriausiai tinka tada, kai norisi pabrėžti patiekalo gaivumą nekeičiant jo struktūros. Skirtingai nei citrinų sultys, ji neskystina padažų ir nekeičia patiekalų konsistencijos. Ji ypač tinka paprastiems patiekalams: keptai ar skrudintai žuviai, jūrų gėrybėms, ant grotelių keptai vištienai, keptoms bulvėms, orkaitėje ruošiamoms daržovėms, taip pat makaronams su alyvuogių aliejumi, sviestu ir žolelėmis. Patartina berti gaminimo pabaigoje arba jau patiekiant, nes aukšta temperatūra greitai susilpnina citrusinį aromatą. Tuomet net nedidelio kiekio pakanka ryškesniam skoniui išgauti.

    Šis prieskonis puikiai dera su humusu, jogurto pagrindu gaminamais padažais, lengvais užpilais, varške ar avokadu – jis sustiprina skonį neapsunkindamas patiekalo. Tinka ir paprastiems užkandžiams: duonai su alyvuogių aliejumi, keptiems skrebučiams ar spragėsiams, kai net mažas kiekis pastebimai pagerina rezultatą. Norint įdomesnio varianto, citrininę druską galima papildyti apelsino žievele, džiovintu čili ar žolelėmis.

  • Artėja 3 dienos prieš Velykas, kai darže geriau nieko nedaryti: štai vienintelė taisyklė

    Artėja 3 dienos prieš Velykas, kai darže geriau nieko nedaryti: štai vienintelė taisyklė

    Artėjant Velykoms, kai kuriems daržininkams norisi išnaudoti kiekvieną šiltesnę dieną – ypač jei saulė jau kaitina ir darbai sode kaupiasi. Vis dėlto senosios tradicijos primena: yra trys dienos prieš didžiąją šventę, kai daržo darbų patariama atsisakyti.

    Šiemet Velykos minimos balandžio 12 dieną, todėl iki jų likus savaitei vis daugiau žmonių prisimena papročius, kurie šimtmečius buvo perduodami iš kartos į kartą. Pasak tikėjimų, šios datos skirtos susitelkimui, maldai ir šeimai, o ne žemės darbams.

    Teigiama, kad artėja trys ypatingos dienos, kai geriau pamiršti kasimą, sodinimą ar genėjimą, kad, kaip sakydavo senoliai, „neužsitrauktum bėdos derliui“. Ši taisyklė laikoma bendra visiems, nepriklausomai nuo planų ar darbų gausos.

    Pirmoji iš jų – Verbų sekmadienis. Nuo seno šią dieną buvo įprasta atidėti sunkius darbus: nepatariama kasti žemės, sodinti, genėti medžių ar krūmų. Net ir rūpinimasis daigais ant palangės, pasak papročių, gali būti ne į naudą – tikėta, kad tuo metu pasodinti augalai gali būti silpnesni.

    Tradiciškai tądien esą buvo leidžiama tik tai, kas nereikalauja sunkaus triūso: nusiskinti gėlių namams ar pasiruošti ankstyvų vaistažolių. Verbų sekmadienis laikomas diena, skirta bažnyčiai ir artimiesiems – tikintieji šventina verbas, kurias vėliau saugo namuose visus metus kaip simbolinę apsaugą.

    Kalbant apie Didžiosios savaitės laiką, minima ir švarių namų tradicija. Nors per Didįjį ketvirtadienį dar dažniau užsimenama apie tvarkymąsi ir buities darbus, daržo darbai jau vertinami atsargiau. Pasak liaudies tikėjimų, nuo ketvirtadienio žemė tarsi ruošiasi rimčiai, todėl žmonės sprendžia pagal savo įsitikinimus.

    Griežčiausias draudimas, pagal tradiciją, taikomas Didžiajam penktadieniui. Tai rimties ir susikaupimo diena, kai kategoriškai nerekomenduojama dirbti nei darže, nei kieme. Senoliai kartodavo, kad tądien į žemę įkirstas kastuvas ar įbestas kauptukas gali „atimti“ derlių, o sklypą vėliau esą gali alinti sausra ar kenkėjai.

    Pagal šiuos papročius, Didįjį penktadienį patariama atsisakyti bet kokių persodinimų, tręšimų ar genėjimų. Ši diena skirta maldai ir susikaupimui, o ne bulvių sodinimui ar lysvių tvarkymui.