CP v2

Category: Finansai

  • „SpaceX“ Starship pasiekė orbitą ir išbandė „Starlink“ V3 palydovų iškėlimą: kas pavyko

    Istorinis „Starship“ žingsnis

    „SpaceX“ kosminis laivas „Starship“ per naujausią bandomąjį skrydį pirmą kartą sėkmingai pasiekė Žemės orbitą. Tai laikoma vienu reikšmingiausių programos etapų, nes iki šiol bandymai dažnai baigdavosi dar nepasiekus planuotų skrydžio fazių.

    Skrydis buvo skirtas patikrinti visą sistemą: nuo pakilimo iki darbo orbitoje. Svarbi užduotis – pademonstruoti, kad „Starship“ gali veikti kaip realus krovininis laivas, o ne vien tik pakilimo ir aerodinamikos bandymų platforma.

    Palydovai ir ryšys orbitoje

    Pranešama, kad „Starship“, iškeltas stiprintuvo „Super Heavy“, orbitą pasiekė maždaug po 25 minučių. Vėliau laivas pradėjo numatytą veiksmų seką, kurios tikslas – į orbitą iškelti 26 naujos kartos „Starlink“ V3 palydovus.

    „SpaceX“ taip pat nurodė užmezgusi ryšį su pirmaisiais palydovais. Tai svarbus patvirtinimas, kad ne tik pats iškėlimas, bet ir palydovų aktyvavimas bei telemetrijos gavimas vyko pagal planą.

    Gedimas, bet sprendimas tęsti

    Misija nebuvo visiškai sklandi: skrydžio metu sugedo vienas iš šešių „Starship“ variklių „Raptor“, konkrečiai – vienas iš trijų vakuuminių variklių, skirtų darbui kosmose. Iš pradžių buvo skelbiama, kad bandymas pasiekti orbitą gali būti atšauktas.

    Vis dėlto priimtas sprendimas tęsti skrydį, o tai leido įvykdyti svarbiausią programos dalį – darbą orbitoje. Pagal planą laivas turėjo apskrieti Žemę šešis kartus ir maždaug po 10 valandų nusileisti į Ramųjį vandenyną netoli Čilės krantų.

    „Super Heavy“ nusileidimo imitacija

    Skirtingai nei dalis ankstesnių bandymų, šį kartą „Super Heavy“ nebandė savarankiškai leistis ant sausumos aikštelės. Vietoje to atlikta nusileidimo imitacija virš Meksikos įlankos, po kurios stiprintuvas nusileido ant vandens.

    Toks sprendimas leidžia sumažinti riziką infrastruktūrai ir kartu surinkti duomenis apie valdymą bei variklių darbą paskutinėse skrydžio minutėse. „SpaceX“ ilgalaikis tikslas – kuo daugiau sistemos elementų paversti daugkartinio naudojimo.

    Kodėl tai svarbu NASA planams

    Šis bandymas įvardijamas kaip esminis žingsnis link „Starship“ pavertimo patikimu nešėju, kuriuo remiasi ir NASA programa „Artemis“. „Starship“ architektūra numatyta kaip viena pagrindinių grandžių planuojant astronautų sugrįžimą į Mėnulį.

    Platesnėje perspektyvoje „Starship“ vystymas siejamas ir su ambicingesniais tikslais – įgulos skrydžiais toliau už Žemės orbitos ribų, įskaitant Marsą. Kuo daugiau sėkmingų orbitinių bandymų, tuo greičiau bus galima pereiti prie sudėtingesnių misijų ir sertifikavimo etapų.

  • Gdynėje pradėjo veikti nauja dujinės kogeneracijos sistema: daugiau šilumos ir elektros

    Gdynėje pradėjo veikti nauja dujinės kogeneracijos sistema, kuri vienu metu gamina šilumą ir elektrą. Projektą įgyvendino bendrovė „PGE Energia Ciepła“, tęsianti Gdynės elektrinės šiluminės ūkio pertvarką ir mažinanti anglies naudojimą.

    Naujasis sprendimas sudarytas iš penkių dujomis kūrenamų kogeneracinių agregatų, kurių bendra elektrinė galia siekia 49,9 megavato, o šiluminė apie 49,3 megavato. Tokie įrenginiai ypač vertinami dėl lankstumo, nes gali greitai prisitaikyti prie kintančio šilumos poreikio ir elektros rinkos signalų.

    Išmetimai mažės, patikimumas augs

    Skelbiama, kad investicija pakeičia dalį anglimi kūrenamų šaltinių ir reikšmingai mažina poveikį aplinkai. Įmonės vertinimu, metinė anglies dioksido emisijų mažėjimo apimtis viršija 100 000 tonų.

    Kogeneracija laikoma vienu efektyviausių centralizuoto šilumos tiekimo sprendimų, nes tas pats kuras panaudojamas maksimaliai, kartu gaminant ir šilumą, ir elektrą. Tai aktualu miestams, siekiantiems patikimesnio šilumos tiekimo bei stabilesnių sąnaudų, ypač pereinamuoju laikotarpiu nuo iškastinio kuro.

    Lygiagrečiai statoma biokuro jėgainė

    Šalia naujai paleistų dujinių agregatų Gdynėje toliau statoma biomasės instaliacija, kurios šiluminė galia sieks 30 megavatų. Užbaigus šį etapą, sistemoje turėtų augti atsinaujinančių energijos išteklių dalis, o tai svarbu ir dėl Europos Sąjungos energijos vartojimo efektyvumo krypties reikalavimų šilumos ūkiui.

    Įmonė taip pat pabrėžia, kad dalis darbų ir tiekimo grandinės sukurta vietos rinkoje, o projekto vietinio turinio dalis siekė 68 proc. Tokie rodikliai dažnai siejami su didesne eksploatacijos ir priežiūros kompetencija regione bei trumpesnėmis tiekimo grandinėmis.

    Kiek kainavo ir kas planuojama toliau

    Bendra elektrinėje įgyvendinamų investicijų vertė siekia apie 123 000 000 eurų. Dujinės kogeneracijos agregatų kompleksas su infrastruktūra kainavo apie 78 000 000 eurų, dujotiekio dalis apie 9 000 000 eurų, o šiuo metu statoma biomasės instaliacija apie 35 000 000 eurų.

    Planuojama, kad modernizacija nesibaigs vien šiais projektais. Tarp kitų svarstomų sprendimų minimi elektrodiniai katilai, papildoma dujinė kogeneracija ir šilumos akumuliatorius, kurie leistų sistemai geriau integruotis su elektros rinka ir efektyviau balansuoti šilumos gamybą.

  • „Bumech“ dėl anglies importo sprendimų į teismą: iš valstybės siekia apie 1,15 mlrd. eurų

    Ieškinys dėl 2022 metų anglies rinkos

    Varšuvos apygardos teismą pasiekė biržoje listinguojamos bendrovės „Bumech“ ieškinys prieš Lenkijos valstybę. Įmonė, valdanti ir administruojanti Przedsiębiorstwo Górnicze Silesia (PG Silesia) anglies kasyklą, reikalauja maždaug 1,15 mlrd. eurų žalos atlyginimo.

    „Bumech“ teigia, kad prieš kreipdamasi į teismą siūlė taikų susitarimą, tačiau valstybė su tuo nesutiko. Pasak bendrovės, ginčas kilo dėl priemonių, kurios, įmonės vertinimu, 2022 metais iškreipė konkurenciją Lenkijos akmens anglies rinkoje.

    Valstybės nurodymas importuoti anglį

    Ieškinyje akcentuojama, kad 2022 metais tuometinis ministras pirmininkas pavedė dviem valstybės kontroliuojamoms įmonėms vykdyti intervencinį anglies importą. Minimos bendrovės PGE Paliwa ir Węglokoks, kurioms, anot „Bumech“, buvo užtikrintos valstybės finansinės garantijos.

    Bendrovė taip pat nurodo, kad importuotojams buvo žadėtas visų sąnaudų padengimas, įskaitant nuostolius, patirtus parduodant anglį pigiau nei jos įsigijimo ir atgabenimo kaštai. Be to, „Bumech“ teigimu, importui buvo suteiktas logistikos prioritetas uostuose ir geležinkeliuose, o tai papildomai spaudė rinką.

    Kas sudaro reikalaujamą sumą?

    Įmonės pateikiamas reikalavimas susideda iš dviejų dalių: realios žalos ir negauto pelno. Bendra suma, konvertavus į eurus, siekia apie 1,15 mlrd. eurų.

    Pasak „Bumech“, dalis pretenzijos siejama su 2023–2025 metų laikotarpiu, kai, bendrovės vertinimu, 2022 metais priimtų sprendimų pasekmės turėjo ilgalaikį poveikį pardavimams, kainodarai ir kasyklos veiklos planavimui.

    Anglies importo šuolis po embargo

    2022 metais anglies importas į Lenkiją šoktelėjo daugiau nei 60 proc. ir pasiekė rekordinius 20 mln. tonų. Didžiąją dalį sudarė energetinė anglis, kurios importuota daugiau nei 17 mln. tonų.

    Toks augimas sietas su embargu angliai iš Rusijos, energetikos krize ir būtinybe skubiai sukaupti atsargas namų ūkiams bei energetikos sektoriui. Vėlesniais metais importo mastai mažėjo: 2025 metais į šalį įvežta mažiau nei 5,5 mln. tonų anglies.

    „Bumech“ nurodo, kad dėl minėtų valstybės sprendimų pasekmių kreipėsi ir į Europos Komisiją, ragindama įvertinti galimus konkurencijos iškraipymus. Tuo pat metu teisme bus sprendžiama, ar valstybės veiksmai sudaro pagrindą priteisti žalos atlyginimą ir kokio dydžio nuostoliai laikytini pagrįstais.

  • „Orlen“ sulaukė palengvėjimo: „Saudi Aramco“ atnaujino naftos tiekimą, kainos reagavo

    Saudo Arabijos energetikos milžinė „Saudi Aramco“ po remonto darbų atnaujino naftos transportavimą East-West vamzdynu į Janbu naftos terminalą prie Raudonosios jūros. Tai reiškia, kad turėtų normalizuotis ir Saudo Arabijos naftos srautai į Europą, įskaitant tiekimą „Orlen“ valdomoms perdirbimo grandims regione.

    Rinkoje šis signalas buvo įvertintas kaip papildomo pasiūlos spaudimo mažėjimas. Po žinių apie eksporto atnaujinimą „Brent“ rūšies naftos ateities sandorių kaina nusileido žemiau maždaug 92 eurų už barelį ribos, nors kainų dinamiką tuo pat metu veikia ir platesni geopolitiniai bei paklausos veiksniai.

    Tiekimo sutrikimą lėmė ataka

    East-West infrastruktūra buvo laikinai paveikta po atakos dronais ir raketomis, apie kurią tarptautinė žiniasklaida sieja su Jemeno husių pajėgomis. Buvo apgadintos siurblinės ir dalis transportavimo infrastruktūros, todėl eksporto pajėgumai iš Janbu uosto kurį laiką buvo ribojami.

    Dėl tokio sutrikimo tiekėjas gali remtis force majeure nuostatomis, kai įsipareigojimų vykdymas laikinai tampa neįmanomas. Tokiais atvejais ilgalaikių sutarčių grafikai persitvarko, o pirkėjams tenka greitai ieškoti alternatyvių šaltinių.

    „Orlen“ rėmėsi spot rinka

    Kol Saudo Arabijos srautai buvo apriboti, „Orlen“ dalį poreikio dengė pirkdamas krovinius spot rinkoje ir organizuodamas atgabenimą tanklaiviais į Gdansko Naftoportą. Tokie pirkimai paprastai reiškia didesnį kainų nepastovumą, nes sandoriai sudaromi pagal tuo metu galiojančias rinkos sąlygas.

    Minima, kad papildomos siuntos buvo nukreipiamos iš kelių regionų, tarp jų ir iš Šiaurės jūros, Pietų Amerikos bei Kazachstano. Praktikoje tai leidžia užtikrinti nepertraukiamą naftos perdirbimą ir degalų tiekimą, tačiau padidina logistikos ir žaliavos įsigijimo savikainos riziką.

    Kodėl svarbus Janbu maršrutas?

    Janbu terminalas ir East-West vamzdynas yra strategiškai reikšmingi tuo, kad leidžia Saudo Arabijai dalį eksporto nukreipti per Raudonąją jūrą, mažinant priklausomybę nuo Persijos įlankos maršrutų. Kai tokie koridoriai sutrinka, poveikį pajunta ne tik regioniniai pirkėjai, bet ir platesnė naftos kainodara, nes rinkos dalyviai iškart įskaičiuoja didesnę tiekimo riziką.

    Analitikų vertinimu, net ir trumpalaikiai sutrikimai dideliuose transportavimo mazguose gali sukelti grandininį efektą: brangsta frachtas, didėja draudimo kaštai, o perdirbėjai priversti persiderėti dėl alternatyvių krovinių. Atnaujinus srautus, įtampa paprastai slūgsta, tačiau jautrumas naujoms atakoms ar techniniams incidentams išlieka.

  • Lenkijos energijos birža įsigijo 10 proc. „Nodes“: startuoja planas kurti lankstumo paslaugų rinką

    Lenkijos energijos birža Towarowa Giełda Energii (TGE) pranešė įsigijusi 10 proc. Norvegijos technologijų bendrovės „Nodes“ akcijų. Ši įmonė specializuojasi lankstumo paslaugų rinkų kūrime ir valdyme, o sandoris siejamas su ambicija Lenkijoje sukurti biržinį lankstumo paslaugų segmentą.

    TGE teigimu, tai yra strateginės partnerystės dalis, kuri turi padėti greičiau parengti technologinį pagrindą ir taisykles naujai rinkai. Kartu pabrėžiama, kad sandorio finansinės detalės kol kas neviešinamos.

    Lankstumas tampa būtinas tinklams

    Lankstumo paslaugos energetikoje paprastai reiškia galimybę greitai didinti ar mažinti elektros vartojimą arba gamybą, kad būtų subalansuotas tinklas. Augant atsinaujinančių išteklių energijos daliai ir svyruojant gamybai, sistemos operatoriams vis dažniau reikia priemonių, kurios padėtų išvengti perkrovų ir užtikrintų patikimumą.

    TGE vadovas Piotras Listwońas aiškino, kad tokia rinka turėtų papildyti didmeninę elektros prekybą ir leisti siūlyti lokalizuotus produktus, skirtus konkrečių tinklo mazgų problemoms spręsti. Jo teigimu, lankstumas tampa vienu iš kertinių energetikos transformacijos elementų.

    Pilotas su operatoriais ir rinka dalyviams

    Numatoma, kad TGE ir „Nodes“ bendradarbiavimas startuos nuo pilotinio projekto, paremto testais. Į darbą planuojama įtraukti tiek perdavimo sistemos operatorių, tiek skirstomųjų tinklų operatorius, kad būtų įvertinta, kaip įvairūs ištekliai galėtų teikti lankstumo paslaugas.

    Tokiais ištekliais laikomi energijos kaupimo įrenginiai, atsinaujinančių išteklių energijos elektrinės, pramonės ir verslo vartotojai, galintys reguliuoti apkrovas, taip pat agregatoriai, kurie sujungia mažesnius vartotojus ar gamintojus į vieną pasiūlą rinkai. Praktinis tikslas yra didinti tinklo pralaidumą, mažinti apribojimus ir sudaryti sąlygas daugiau integruoti atsinaujinančios generacijos.

    Technologinė sutartis dar rengiama

    Nors investicija suteikia TGE prieigą prie „Nodes“ patirties, technologiniai susitarimai dar nėra galutinai pasirašyti. TGE atstovai nurodė, kad technologinė sutartis šiuo metu yra rengiama, o partnerystė turi dvi atskiras kryptis: kapitalo investiciją ir technologijos diegimą rinkos paleidimui.

    TGE taip pat paliko galimybę ateityje didinti dalį „Nodes“ akcininkų struktūroje, jei lankstumo paslaugų rinka augs. Pasak biržos vadovo, įsitraukimo mastas esą turėtų tiesiogiai priklausyti nuo šios rinkos plėtros tempo Lenkijoje ir kitose šalyse.

    „Lankstumas atliks esminį vaidmenį užtikrinant sistemos patikimumą ir atsparumą bei remiant energetikos transformaciją“, – sakė „Nodes“ vadovas Richardas Sarti.

    Europos energetikos sektoriuje lankstumo paslaugų komercializavimas laikomas viena iš priemonių sumažinti tinklų plėtros kaštus ir efektyviau valdyti apkrovas. TGE ir „Nodes“ žingsnis rodo, kad Lenkija siekia greičiau pereiti nuo koncepcijų prie realių rinkos produktų, kuriuose dalyviai galėtų uždirbti už tinklui naudingą vartojimo ar generacijos pokytį.

  • JAV karinės bazės planas Lenkijoje: iki 2029 metų ir dešimčių milijardų eurų sąskaita

    Lenkijoje vis garsiau kalbama apie galimybę įkurti nuolatinę JAV karinių pajėgų bazę, kuri, optimaliomis sąlygomis, galėtų būti baigta iki 2029 metų. Tokią prognozę pateikė Lenkijos Nacionalinio saugumo biuras, vertinęs realų darbų grafiką ir reikalingus politinius sprendimus.

    Diskusijų fone minimos ir politinės datos: jei bazės atidarymas būtų siejamas su JAV prezidento kadencijos pabaigos terminais, projektas turėtų būti užbaigtas iki 2029 metų sausio 20 dienos. Tai reikštų itin įtemptą planavimo, projektavimo ir statybų tempą.

    Kas turėtų atsirasti vietoje?

    Pagal Lenkijos institucijų vertinimą, vien karinio dalinio dislokavimas nėra vien kareivinių klausimas. Kalbama apie infrastruktūrą, kuri apimtų apgyvendinimą, logistiką, technikos aptarnavimą, mokymų bazes, saugumo perimetrą ir kasdienes paslaugas personalui bei jų šeimoms.

    Nacionalinio saugumo biuras pabrėžia, kad tokios apimties projektą galima prilyginti mažo miesto statybai. Dėl to didelę dalį darbų lemtų ne tik JAV sprendimas dėl pajėgų dydžio ir profilio, bet ir Lenkijos administracinis pasirengimas.

    Vertinant galimas vietas, minima būtinybė būti arti oro uosto ir pagrindinių susisiekimo mazgų, taip pat logistikos infrastruktūros. Tokie kriterijai svarbūs tam, kad bazė galėtų veikti ne tik taikos metu, bet ir greito pajėgų sustiprinimo scenarijais.

    Kiek tai galėtų kainuoti eurais?

    Orientacinis scenarijus, kurį svarsto abi pusės, numato apie 5 000 JAV karių dislokavimą. Nacionalinio saugumo biuras skaičiuoja, kad reikalinga infrastruktūra Lenkijos biudžetui galėtų kainuoti nuo 2 500 000 000 iki 3 900 000 000 eurų, priklausomai nuo bazės masto ir funkcijų.

    Sumos dydį stipriai veiktų tai, kokio tipo pajėgos būtų dislokuojamos: pavyzdžiui, ar būtų reikalinga platesnė technikos priežiūros bazė, didesnės amunicijos saugyklos, mokymų infrastruktūra, ar kiti pajėgumai, kurių įrengimas paprastai brangiausias.

    Praktikoje tai reikštų ilgalaikį įsipareigojimą, kuriam svarbūs aiškūs teisiniai mechanizmai, greitesnės procedūros ir stabilus finansavimas keliems metams į priekį. Be to, tokie projektai dažnai susiduria su statybų kainų svyravimais ir tiekimo grandinių rizikomis, todėl pradinis biudžetas gali būti peržiūrimas.

    Sprendimą lems ne tik pinigai

    Lenkijos institucijos pabrėžia, kad galutinis sprendimas priklausys nuo JAV pasirinkimo, kokio dydžio ir kokios sudėties pajėgos būtų nuolat dislokuojamos. Nuo to tiesiogiai priklausytų ir bazės vieta, ir reikalavimai infrastruktūrai, ir bendra projekto kaina.

    Ne mažiau svarbi ir Lenkijos politinė darbotvarkė, įskaitant specialių teisinių sprendimų parengimą, kurie leistų greičiau įgyvendinti strateginės reikšmės statybas. Kuo greičiau būtų sutvarkytas reguliavimas, tuo realesnė taptų 2029 metų riba.

  • Darbdaviai ieško ne tų žmonių: kaip DI keičia atrankas ir kodėl CV filtrai prašauna

    Darbdaviai ieško ne tų žmonių: kaip DI keičia atrankas ir kodėl CV filtrai prašauna

    Paradoksas darbo rinkoje

    Nuo 2022 metų kandidatų paraiškų skaičius į vieną poziciją daugelyje sektorių išaugo, tačiau darbdaviai vis dažniau kartoja, kad tinkamų žmonių neranda. Šis neatitikimas rodo ne vien talentų trūkumą, o tai, kad atrankos procesai nespėja su pasikeitusia realybe.

    Darbo rinka tapo atviresnė, o kandidatuoti paprasčiau, nes DI įrankiai padeda greitai parengti gyvenimo aprašymus, motyvacinius laiškus ir prisitaikyti prie skelbimų formuluočių. Dėl to atrankų komandos gauna daugiau paraiškų, bet ne visada geresnę kandidatų kokybę.

    Kodėl senos atrankos taisyklės nebeveikia

    Daugelį metų darbuotojai buvo samdomi pagal tai, kur studijavo, kur dirbo anksčiau ir ar turi pažinčių organizacijoje. Tokia logika iki šiol stipri, nes žmonės dažniau įsidarbina ten, kur jau turi ryšį ar rekomendaciją.

    Problema ta, kad šis modelis sistemingai praleidžia kandidatus, kurių gebėjimai netelpa į tradicinį CV šabloną. Kai įmonės konkuruoja dėl tos pačios siauro rato darbo jėgos, jos pačios susikuria dirbtinį trūkumą.

    DI gali padėti, bet tik pakeitus požiūrį

    DI atrankose gali būti naudingas tuomet, kai jis plečia žmogaus vertinimą, o ne jį pakeičia. Įrankiai gali padėti peržiūrėti daugiau profilių, atpažinti įgūdžius, kurie neatsispindi pareigų pavadinimuose, ir sumažinti triukšmą dideliuose kandidatų srautuose.

    Praktiškai tai reiškia, kad darbdaviai turi aiškiau įvardyti, kokių įgūdžių iš tiesų reikia darbui, ir atsisakyti perteklinių reikalavimų, pavyzdžiui, nebūtinų diplomų ar nepagrįstai ilgos patirties. Tokiu būdu daugiau žmonių, ypač pakeitusių karjeros kryptį ar įgijusių kompetencijų neformaliai, gauna realią galimybę patekti į atranką.

    Vien samdyti neužtenka: organizacijos dažnai nepasikeitusios

    Net ir radus tinkamus darbuotojus, rezultatas prastėja, jei įmonė juos įveda į nepasikeitusią sistemą. Daugelis organizacijų diegia DI įrankius, bet palieka tas pačias hierarchijas, tuos pačius sprendimų priėmimo grandynus ir tuos pačius vertinimo kriterijus.

    Tokiu atveju DI tiesiog pagreitina seną procesą, bet nesukuria geresnio darbo organizavimo. Vietoj to vadovams tenka peržiūrėti pačias užduotis: kurias galima atlikti greičiau, kur būtinas žmogaus sprendimas ir kaip dėl to turi keistis pareigybės.

    Vadovų vaidmuo persirašo realiu laiku

    DI perimant rutiną, vadovams mažėja poreikis tikrinti kiekvieną žingsnį, bet didėja poreikis ugdyti darbuotojų sprendimo kokybę, kūrybiškumą ir empatiją. Tai sritys, kuriose technologijos kol kas nepakeičia žmogiško santykio ir konteksto supratimo.

    Vis dėlto nemažai lyderių pripažįsta, kad dar nėra iki galo aišku, kaip DI perbraižys vaidmenis jų organizacijose, todėl kyla rizika užstrigti pereinamajame laikotarpyje. Darbuotojams sunku prisitaikyti prie kintančios darbo rinkos, jei jų vadovai patys nėra paruošti naujam darbo modeliui.

    „Darbdaviai turi nustoti samdyti pagal darbo rinką, kurią prisimena, ir pradėti vertinti įgūdžius, kuriuos žmonės realiai turi“, – sakė „LinkedIn“ EMEA ir Lotynų Amerikos regiono vadovė Sue Duke.

    Ši kryptis vis labiau įsitvirtina Europoje: daugėja įgūdžiais grįstų atrankų, auga investicijos į perkvalifikavimą ir vidinį mobilumą, o DI tampa kasdieniu įrankiu ne tik technologijų, bet ir administravimo, pardavimų, rinkodaros bei klientų aptarnavimo komandose. Darbdaviams tai signalas, kad vien tik sugriežtinti filtrus nebeužteks.

  • „STIHL“ vadovas įspėja: Vokietija praranda pramonę – štai kokių reformų reikia dabar

    „STIHL“ vadovas įspėja: Vokietija praranda pramonę – štai kokių reformų reikia dabar

    Vokietijos pramonė pastaruosius metus patiria užsitęsusią stagnaciją, o investicijų tempas išlieka menkas, teigia „STIHL“ patariamosios ir stebėtojų tarybos pirmininkas dr. Nikolas Stihl. Jo vertinimu, per maždaug aštuonerius metus šalis neteko reikšmingos pramonės gamybos dalies, o dalis įmonių apsiriboja tik susidėvėjusio turto pakeitimu.

    Pasak autoriaus, prie spaudimo prisideda išoriniai veiksniai, tokie kaip geopolitinė įtampa, JAV prekybos ribojimai ar agresyvi Kinijos pramonės politika. Vis dėlto didžiausi iššūkiai, jo teigimu, kyla šalies viduje: per didelė reguliavimo našta, aukštos energijos ir darbo sąnaudos, dideli mokesčiai bei prastėjančios kompetencijos.

    Reformos, kurios turi duoti efektą

    Dr. Nikolas Stihl pripažįsta, kad Vokietijos valdžia pristatė pokyčių paketą, apimantį sveikatos draudimą, pensijas, mokesčius ir darbo rinką, tačiau jo nepakanka struktūrinei krizei įveikti. Jo teigimu, verslui ypač svarbu, kad pradėtos reformos nebūtų išskaidytos ar susilpnintos politinių kompromisų kaina.

    Autorius pabrėžia, kad vien specialieji fondai gynybai ir infrastruktūrai neįžiebs tvaraus augimo, jei nepasikeis sąlygos investuoti ir kurti gamybą. Jo manymu, kitas reformų etapas turėtų mažinti biurokratiją, skatinti investicijas į tyrimus ir plėtrą bei didinti produktyvumą per skaitmenizaciją ir dirbtinį intelektą.

    „Kiti reformų žingsniai turi toliau mažinti biurokratiją, didinti bendrą išdirbtų valandų skaičių, mažinti darbo sąnaudas ir suteikti įmonėms realias paskatas investuoti į mokslinius tyrimus bei plėtrą“, – sakė dr. Nikolas Stihl.

    Valstybė kaip paslaugų teikėja

    Vienas ryškiausių akcentų yra viešojo sektoriaus darbo kokybė: aiškios taisyklės, greitos procedūros, proporcingi ataskaitų reikalavimai ir realiai veikiantys skaitmeniniai procesai. Dr. Nikolas Stihl teigia, kad administravimas turi padėti įgyvendinti projektus, o ne tapti kliūtimi, ypač kai sprendimai dėl investicijų konkuruoja tarptautiniu mastu.

    Jo vertinimu, dokumentavimo naštos mažinimas galėtų tapti signalu, kad valstybė keičia požiūrį į verslą ir gyventojus. Tokie sprendimai, pasak autoriaus, didintų pasitikėjimą Vokietija kaip vieta investuoti ir gaminti, o kartu stiprintų pasitikėjimą politika.

    Darbo valandos, sąnaudos ir demografija

    Autorius daug dėmesio skiria demografijai, kuri mažina darbo jėgos pasiūlą ir didina spaudimą socialinėms sistemoms. Jo teigimu, norint išlaikyti gerovės valstybės finansinį pagrindą, bendras išdirbtų valandų skaičius ekonomikoje turi augti, o diskusija apie tai neturėtų virsti darbuotojų kaltinimu.

    Tarp galimų priemonių jis mini paskatas dirbti daugiau, geresnį dalyvavimą darbo rinkoje, kvalifikuotos migracijos politiką ir sprendimus, susijusius su nedarbingumo administravimu. Taip pat pabrėžiama, kad produktyvumo augimas vien per skaitmenizaciją ir DI, autoriaus nuomone, nekompensuos demografinių pokyčių masto.

    Kitas jautrus klausimas yra darbo sąnaudos ir socialinio draudimo įmokos. Dr. Nikolas Stihl teigia, kad ne darbo užmokesčio kaštai, susiję su pensijų, sveikatos, slaugos ir nedarbo draudimu, neturėtų peržengti ekonomiškai tvarios ribos, tačiau realybėje ši riba, jo vertinimu, jau viršyta.

    Pramonės konkurencingumą jis sieja ir su būsimomis kolektyvinėmis derybomis metalo bei elektros pramonėje, kurios, pasak autoriaus, taps lakmuso popierėliu, ar Vokietija išliks stipri pramoninė valstybė. Jis ragina ieškoti sprendimų, kurie leistų išlaikyti gamybą šalyje ir apsaugoti darbo vietas.

    Teksto pabaigoje autorius akcentuoja, kad inovacijų ekosistema, apjungianti mokslą, universitetus, klasterius ir įmones, yra vienas didžiausių Vokietijos pranašumų. Jo teigimu, didesnės mokestinės paskatos, daugiau rizikos kapitalo ir mažiau biurokratinių barjerų leistų greičiau perkelti žinias į produktus ir naujus verslo modelius.

  • Italijoje degalų kainos šokiruoja: „SOCAR“ imasi lubų, prie jų jungiasi ir „ENI“ tinklas

    Italijoje degalų kainos šokiruoja: „SOCAR“ imasi lubų, prie jų jungiasi ir „ENI“ tinklas

    „SOCAR“ stabdo kainų šuolį

    Italijoje, kur pastarosiomis savaitėmis degalų kainos tapo vienu karščiausių politinių ir ekonominių klausimų, Azerbaidžano valstybės energetikos grupė „SOCAR“ paskelbė įvedanti benzino ir dyzelino kainų lubas.

    Priemonė pirmiausia bus taikoma Italiana Petroli valdomame IP degalinių tinkle, kurį „SOCAR“ perėmė 2026 metais. Bendrovė teigia siekianti sumažinti staigaus brangimo poveikį vairuotojams ir verslui.

    Kiek kainuos litras ir kam tai galios?

    „SOCAR“ kol kas neatskleidė, kokia konkreti maksimali kaina bus nustatyta degalinėse. Bendrovė nurodė, kad riba bus parenkama įvertinus tiek vartotojų poreikius, tiek tiekimo grandinės ekonominį tvarumą.

    Mechanizmas bus diegiamas palaipsniui, pradedant IP ženklu pažymėtomis degalinėmis. Vėliau svarstoma galimybė šį sprendimą išplėsti ir į „Esso“ ženklu veikiančias degalines bei kitus operatorius, kurie kurą perka iš IP.

    Valdžia spaudžia, rinkoje daug įtampos

    Sprendimas priimtas Italijos valdžiai vis aktyviau raginant rinkos dalyvius prisidėti prie kainų stabilizavimo. Kainų jautrumas ypač išryškėjo dyzelino segmente, kurį dažnai veikia tiekimo sutrikimai ir tarptautinių energijos rinkų svyravimai.

    Italijos Verslo ir Made in Italy ministerija kasdien skelbia nacionalinius kainų vidurkius, o atskirų degalinių kainos fiksuojamos specialioje degalų kainų stebėsenos sistemoje. Šis skaidrumo modelis didina spaudimą operatoriams, kai kainos kyla greičiau nei gyventojų perkamoji galia.

    „Įvedamos kainų lubos turi padėti apsaugoti šeimas ir įmones, kartu užtikrinant nepertraukiamą degalų tiekimą“, – teigiama „SOCAR“ pranešime.

    Kainų lubas taiko ne vieni

    „SOCAR“ nėra vienintelė, paskelbusi apie ribojimo mechanizmą. Italijos energetikos milžinė „ENI“ taip pat pritaiko kainų lubų principą savo degalinių tinkle, siekdama sumažinti brangimo naštą vartotojams.

    Vis dėlto „SOCAR“ žingsnis išsiskiria tuo, kad tai vienas pirmųjų aiškių signalų apie naują grupės strategiją Italijos rinkoje po IP įsigijimo. Sandoris, kuriuo „SOCAR“ perėmė beveik visą Italiana Petroli akcijų paketą, buvo baigtas 2026 metų gegužės 8 dieną.

    Rekordiniai skaičiai prie kolonėlių

    Pagal naujausius Italijos oficialius duomenis, 2026 metų rugsėjo 27 dieną nacionalinis vidurkis savitarnos režimu keliuose siekė 2,159 euro už litrą benzino ir 2,377 euro už litrą dyzelino.

    Magistralėse vidurkiai dar didesni: 2,254 euro už litrą benzino ir 2,459 euro už litrą dyzelino. Dėl to dyzelino kaina kai kur priartėjo prie 2,50 euro už litrą ribos, o tai ypač jautru logistikai ir smulkiajam verslui.

    „SOCAR“ nurodo sieksianti paremti tinklo operatorius ir degalinių valdytojus, tačiau kartu išlaikyti balansą visoje tiekimo grandinėje. Jei priemonė bus išplėsta į platesnį tinklą, ji galėtų reikšmingiau paveikti mažmenines kainas didelėje šalies dalyje.

  • Konjako gamintojai ant bedugnės krašto: ES ir Kinijos muitai smogia, JAV 15 proc. tarifas lieka

    Konjako gamintojai ant bedugnės krašto: ES ir Kinijos muitai smogia, JAV 15 proc. tarifas lieka

    Eksporto priklausomybė virto spąstais

    Pietvakarių Prancūzijoje, Šarantos regione, baigiantis konjako vynuogių derliui augintojai jau skaičiuoja nuostolius ir planuoja dar vienus sudėtingus metus. Maždaug 300 metų tradiciją turintis gėrimas gaminamas tik griežtai apibrėžtoje vietovėje, tačiau jo ateitį šiandien lemia geopolitika ir muitų karai.

    Konjako sektorius itin priklausomas nuo užsienio rinkų: apie 98 proc. produkcijos iškeliauja už Europos Sąjungos ribų. Dėl to bet koks prekybos ribojimas ar vartotojų nuotaikų pokytis akimirksniu smogia tiek didiesiems prekės ženklams, tiek smulkiesiems vynuogynų ūkiams.

    Paklausos kritimas ir mažesnis derlius

    Pramonė fiksuoja ryškų pardavimų smukimą: per kelerius metus metinės apimtys nuo maždaug 230 mln. butelių sumažėjo iki 140 mln. Butelių. Didieji konjako namai, tokie kaip „Rémy Martin“, „Hennessy“, „Martell“ ir „Courvoisier“, atitinkamai mažino užsakymus iš vietos augintojų, nes dalis pirkėjų atšaukė sutartis.

    Šių metų sausra situaciją paradoksaliai kiek „subalansavo“ iš pasiūlos pusės, nes derlius sumažėjo. Vienas regiono vynuogininkų Matthieu Augier teigė, kad ekonomine prasme derlius gali būti 30–40 proc. mažesnis nei įprastai.

    Kinijos atsakas į ES sprendimus

    Vienas didžiausių smūgių atėjo iš Kinijos, kuri laikoma antra pagal svarbą konjako rinka po JAV ir sudaro apie ketvirtadalį eksporto. Įtampa paaštrėjo po Europos Sąjungos sprendimų dėl tarifų kiniškiems elektromobiliams, o Kinija atsakomosiomis priemonėmis nukreipė dėmesį į europietišką brendį.

    Buvo pritaikytos laikinosios rinkliavos iki 34,8 proc., nors dalis didžiųjų gamintojų vėliau gavo išimtis, sutikę laikytis neatskleistų minimalių kainų. Vis dėlto, kaip pabrėžia sektoriaus atstovai, reputacinė žala ir sutrikę platinimo kanalai rinkoje jau buvo įvykę.

    „Kai valdžia mus išskyrė ir susiejo su anti kiniška Europos politika, dalis vartotojų tiesiog nusisuko, o platintojai nustojo pirkti ir dėti produkciją į lentynas“, – sakė Nacionalinio tarpšakinio konjako biuro vadovas Raphaël Delpech.

    JAV tarifas ir užsitęsęs neapibrėžtumas

    Ne mažiau svarbi problema yra JAV, kuri sudaro apie pusę konjako eksporto. Dalis tarifų buvo taikyti dar ankstesnių prekybinių ginčų metu, vėliau jie buvo sustabdyti, tačiau 2025 metais JAV vėl pritaikė platesnius tarifus prekybos partneriams.

    Po susitarimo, pasiekto Turnberry mieste Škotijoje, daugumai Europos eksporto prekių į JAV nustatytas 15 proc. tarifas, o konjakas pateko į šį sąrašą. Vyno ir stipriųjų gėrimų sektorius aktyviai siekė išimčių, tačiau iki šiol aiškaus proveržio nematyti.

    „Tai sukūrė aplinką, kurioje importuotojai renkasi saugesnes alternatyvas nei konjakas“, – sakė Raphaël Delpech.

    Krizė paliečia ir regiono darbo vietas

    Konjako vertės grandinė svarbi ne tik didiesiems prekės ženklams, bet ir visai regiono ekonomikai: Prancūzijoje su šiuo sektoriumi siejama apie 70 000 tiesioginių ir netiesioginių darbo vietų. Šalia maždaug 260 prekybos namų, brandinančių ir parduodančių gėrimą, nuo konjako priklauso statinių gamintojai, distiliavimo įrangos tiekėjai, transporto įmonės ir žemės ūkio rangovai.

    Siekiant prisitaikyti prie mažėjančios paklausos, pradėtos dvi vynuogynų mažinimo programos su finansine parama: viena numato nuolatinį vynmedžių išrovimą, kita leidžia laikinai sumažinti plotus penkeriems metams. Kol kas susidomėjimas nuolatiniu pasitraukimu ribotas, nes vynuogynas daugeliui ūkių yra ilgalaikis turtas ir šeimos paveldas.

    „Vynuogynas yra gamybos priemonė. Pasodini ne keliems metams, o 40–50 metų, tai yra paveldas“, – sakė Matthieu Augier.

    Konjako sektorius taip pat kelia platesnį klausimą Europos Sąjungai: kaip kompensuoti ūkiams ir pramonėms, kurios patiria nuostolius dėl atsakomųjų priemonių, kai ES imasi prekybos apsaugos veiksmų kituose sektoriuose. Kol politinės derybos tęsiasi, gamintojams tenka spręsti, kaip išgyventi mažėjančios paklausos ir didėjančios kainų įtampos laikotarpį.