CP v2

Category: Kultūra

  • Eglės spygliai – tikras lobis: kaip iš jų pasigaminti sirupą ir pagerinti dirvą sode

    Eglės spygliai – tikras lobis: kaip iš jų pasigaminti sirupą ir pagerinti dirvą sode

    Eglė nuo seno laikoma vienu vertingiausių spygliuočių liaudies praktikoje, o daugiausia naudingų medžiagų sukaupia jos jauni ūgliai ir spygliai. Juose yra vitamino C, provitamino A, vitamino K, taip pat dervų ir eterinių aliejų, kurie suteikia būdingą kvapą. Dėl šių junginių eglės preparatai siejami su priešuždegiminiu ir antiseptiniu poveikiu.

    Dažniausiai namuose iš jaunų eglės ūglių gaminamas sirupas, tradiciškai vartojamas peršalimo sezonu, kai vargina kosulys ar gerklės perštėjimas. Svarbu rinkti tik švarių vietovių žaliavą ir nepakenkti medžiui, todėl imami nedideli kiekiai nuo skirtingų šakų. Intensyvus rinkimas vienoje vietoje gali silpninti augalą ir didinti jo jautrumą kenkėjams.

    Sirupui jauni, šviesiai žali ir minkšti ūgliai paprastai renkami pavasarį, kai jie lengvai lūžta ir dar nėra sumedėję. Jie sluoksniuojami inde, kaitaliojant su cukrumi, o vėliau laikomi šilčiau, kol išsiskiria sultys. Gautą sirupą patariama laikyti vėsiai ir tamsiai, o vartojant nepamiršti saiko.

    Eglės eterinis aliejus, kurį dažnai galima rasti vaistinėse ar žolelių parduotuvėse, paprastai naudojamas išoriškai arba aromaterapijai. Jis siejamas su gaivinančiu kvapu ir tonizuojančiu pojūčiu, tačiau jautresniems žmonėms gali dirginti odą ar kvėpavimo takus. Dėl to prieš naudojimą pravartu įvertinti individualią toleranciją ir laikytis gamintojo nurodymų.

    Specialistai pabrėžia, kad net ir augalinės priemonės nėra visiškai nekaltos, todėl ilgai ir dideliais kiekiais vartoti spygliuočių nuovirų ar užpilų nerekomenduojama. Perteklinis vartojimas gali apsunkinti kepenis ir inkstus, o kai kuriais atvejais sąveikauti su vartojamais vaistais. Jei simptomai užsitęsia ar žmogus turi lėtinių ligų, saugiausia pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Eglės spygliai praverčia ne tik namų vaistinėlėje, bet ir sode, ypač kai rudenį ar pavasarį jų prisirenka po medžiais. Spygliuočių paklotė gali veikti kaip mulčas: ji padeda sulaikyti drėgmę, saugo šaknis nuo temperatūros svyravimų ir ilgainiui gerina dirvos struktūrą. Toks sprendimas ypač aktualus sausroms dažnėjant, kai dirva greičiau praranda vandenį.

    Reikia atkreipti dėmesį, kad spygliuočių mulčas gali rūgštinti dirvą, todėl labiau tinka rūgštesnę terpę mėgstantiems augalams, pavyzdžiui, šilauogėms, rododendrams ar viržiams. Jei mulčiuojate daržą ar neutralios dirvos augalus, verta stebėti dirvos reakciją ir nepadauginti spyglių sluoksnio. Taip pat patariama mulčą kloti taip, kad jis nesiliestų tiesiai prie augalų stiebų, jog neskatintų puvinio.

    Dar vienas praktinis privalumas yra tai, kad spyglių danga gali slopinti piktžolių dygimą, nes sudaro tankesnį barjerą šviesai ir paviršiaus išdžiūvimui. Be to, spygliuočių paklotė suteikia natūralistinį vaizdą, todėl dažnai pasirenkama dekoratyviniuose želdiniuose. Tinkamai naudojami eglės spygliai tampa paprasta, beveik nieko nekainuojančia priemone ir namuose, ir sode.

  • Lenkai masiškai šluoja ROD sklypus: norinčiųjų daugiau nei žemės, PZD kreipiasi į valdžią

    Lenkai masiškai šluoja ROD sklypus: norinčiųjų daugiau nei žemės, PZD kreipiasi į valdžią

    Lenkijoje šeimos sodų sklypai, vadinami ROD, pastaraisiais metais tapo itin paklausūs, o laisvų teritorijų pasiūla vis dažniau nebespėja paskui norinčiųjų skaičių. Lenkijos sodininkų organizacija PZD teigia, kad eilės ilgėja kas mėnesį, o kai kuriuose miestuose sklypą gauti darosi praktiškai neįmanoma.

    Organizacija ragina valdžios institucijas į rengiamą Socialinio būsto įstatymo projektą įtraukti nuostatas, kurios leistų paprasčiau perduoti valstybės žemę savivaldybėms ir ją skirti naujiems ar atkuriamiems ROD sodams. Pasak PZD, toks sprendimas padėtų sušvelninti disbalansą tarp paklausos ir realios sklypų pasiūlos.

    Ko reikalauja PZD?

    Viena svarbiausių PZD žinučių valdžiai susijusi su žemės naudojimo kaštais. Organizacija tvirtina, kad kai kuriems sodų naudotojams taikomi įkainiai prilyginami komercinei veiklai, nors ROD paskirtis yra poilsinė ir mėgėjiška, o ne verslo.

    PZD taip pat siūlo, kad dalis Skarbo Państwa žemės būtų neatlygintinai perduodama sodams, o savivaldybėms būtų suteikiama teisė įsigyti žemę pirmumo teise už 1 proc. vertės tais atvejais, kai keičiasi amžinojo naudojimo teisė. Tokios priemonės, PZD vertinimu, padėtų stabilizuoti situaciją ir sumažintų spaudimą rinkoje.

    Kas yra ROD ir ką iš tiesų nusiperka pirkėjas?

    ROD, arba šeimos sodas, yra atskirta rekreacinė ir daržininkystės teritorija, kuri paprastai nuomojama per PZD. Žemės savininkas dažniausiai būna valstybė arba savivaldybė, todėl pats sklypas į nuosavybę neperduodamas.

    Praktiškai žmogus įgyja teisę naudotis sklypu ir tampa jame esančių želdinių bei statinių, pavyzdžiui, sodo namelio, savininku. Kartu atsiranda pareigos laikytis taisyklių: ROD teritorijoje negalima nuolat gyventi, vykdyti komercinės veiklos ar statyti didelių gyvenamųjų namų, o kasmet mokami nustatyti sodo mokesčiai.

    Kodėl sklypų mažėja?

    PZD atkreipia dėmesį, kad ROD teritorijų skaičius Lenkijoje ilgainiui mažėja ne dėl silpnesnio susidomėjimo, o dėl žemės konversijos. Sodus iš rinkos dažniausiai išstumia infrastruktūros projektai, kelių plėtra ar sprendimai grąžinti teritorijas valstybės ir savivaldybių reikmėms.

    Skaičiuojama, kad Lenkijoje veikia apie 5 000 šeimos sodų teritorijų, tačiau jų tęstinumą vis dažniau lemia miestų plėtros planai ir žemės naudojimo politika. Todėl PZD siekia, kad ROD klausimas būtų sprendžiamas kartu su platesnėmis žemės perdavimo ir būsto politikos reformomis, o ne paliekamas nuošalyje.

  • „The Beatles“ atgaivina legendinį stogą Londone: Savile Row pastate kuriama 7 aukštų patirtis

    „The Beatles“ atgaivina legendinį stogą Londone: Savile Row pastate kuriama 7 aukštų patirtis

    Legendinė „The Beatles“ istorijos vieta Londone netrukus gali tapti nauju traukos centru gerbėjams: „Apple Corps Ltd“ pranešė, kad buvusi grupės būstinė Savile Row gatvėje bus paversta septynių aukštų įtraukiančia patirtimi lankytojams.

    Kalbama apie 3 Savile Row pastatą, kuriame 1969 metais įvyko vienas garsiausių roko istorijos epizodų – netikėtas koncertas ant stogo, vėliau pramintas paskutiniu viešu „The Beatles“ pasirodymu.

    Kas bus atverta gerbėjams

    „Apple Corps Ltd“ teigimu, projekte numatytos besikeičiančios parodos, suvenyrų erdvės ir prieiga prie dalies sukauptų archyvų. Taip pat planuojama atkurti studijos aplinką, siejamą su albumo „Let It Be“ įrašais.

    Vienas ryškiausių akcentų – galimybė lankytojams užlipti ant to paties stogo, kuriame 1969 metų sausio 30 dieną grupė surengė improvizuotą pasirodymą, trumpam sustabdžiusį gatvės gyvenimą ir sulaukusį policijos dėmesio.

    Paul McCartney ir Ringo Starr reakcijos

    Projekto pristatymą lydėjo ir „The Beatles“ narių komentarai. Paul McCartney sakė, kad neseniai sugrįžti į 3 Savile Row jam buvo ypatinga patirtis, o planai paliko įspūdį.

    „Neseniai vėl užsukau į 3 Savile Row ir apsižvalgiau. Tose sienose sukaupta tiek daug ypatingų prisiminimų, jau nekalbant apie stogą. Komanda parengė išties įspūdingus planus, ir nekantrauju, kad žmonės tai pamatytų, kai viskas bus paruošta“, – sakė Paul McCartney.

    Ringo Starr savo ruožtu pabrėžė emocinį sugrįžimo aspektą.

    „Oho, tai tarsi sugrįžimas namo“, – sakė Ringo Starr.

    Kodėl žinia paskelbta dabar

    Tiksli atidarymo data kol kas neskelbiama, tačiau projektas anonsuojamas „The Beatles“ susidomėjimo bangos metu. Pastaraisiais metais grupės paveldas aktyviai perkeliamas į naujus formatus, pritraukiančius ir jaunesnę auditoriją.

    Prie to prisidėjo ir Peterio Jacksono dokumentinis projektas „The Beatles: Get Back“, sukurtas iš „Let It Be“ laikotarpio medžiagos, taip pat kino industrijos planai kurti kelis atskirus biografinius filmus. Be to, 2023 metais pasirodė daina „Now and Then“, kurios užbaigimui buvo pasitelktas DI pagrįstas garso apdorojimas, leidęs išryškinti ir atskirti anksčiau įrašuose užfiksuotus vokalus.

    Naujoji erdvė Savile Row žada sujungti istoriją, archyvus ir šiuolaikinį muziejinį pasakojimą – ir suteikti progą „The Beatles“ pėdsakais sekti ne tik per muziką, bet ir fiziškai, pačioje vietoje, kur gimė vienas garsiausių grupės finalo kadrų.

  • EMIN apie Elvisą Presley: ši aistra tapo jo karjeros varikliu ir įkvėpė naują albumą

    EMIN apie Elvisą Presley: ši aistra tapo jo karjeros varikliu ir įkvėpė naują albumą

    Azerbaidžano popmuzikos atlikėjas EMIN teigia, kad jo santykis su Elviu Presley nėra vien nostalgija ar paauglystės susižavėjimas. Pasak muzikanto, ši aistra peraugo į nuolatinį kūrybinį impulsą, kuris iki šiol formuoja jo sceninę laikyseną, repertuarą ir požiūrį į muziką.

    Interviu metu EMIN pasakojo, kad su Elvio muzika susipažino būdamas maždaug 13-os, o nuo tada praėjo daugiau nei trys dešimtmečiai. Dabar 46 metų atlikėjas pripažįsta, jog vis dar grįžta prie retų įrašų, koncertinių versijų ir mažiau girdėtų dainų, kurias mėgsta „priversti“ klausyti draugus.

    „Žmonės man sako sustoti. Po valandos jie jau prašo: gana Elvio. O aš sakau: dar vieną. Tai beveik kaip narkotikas“, – sakė EMIN.

    Šis atvirumas tapo natūralia įžanga į pokalbį apie naują EMIN albumą „Maybe Tomorrow“, kurį prodiusavo legendinis Davidas Fosteris. Atlikėjas pabrėžė, kad projektas jam nėra tik dar viena studijinė stotelė: tai asmeniškas bandymas prisiliesti prie dainų, kurios, jo manymu, išlaiko vertę nepriklausomai nuo epochos ar atlikėjo.

    „Svarbu dainuoti dainas, kurios yra amžinos. Jos amžinos, nes turi savyje esmės ir savotišką DNR: nesvarbu, kas jas dainuoja, išgirdęs melodiją nori klausytis dar“, – sakė EMIN.

    Albumas, kuriame svarbiausia daina

    Pastaraisiais metais klasikos interpretacijos ir „didžiųjų dainų“ sugrįžimas į popmuziką tapo ryškia tendencija: klausytojai ieško atpažįstamų melodijų, o atlikėjai vis dažniau kuria tiltą tarp šiuolaikinės produkcijos ir senesnės dainų rašymo mokyklos. EMIN „Maybe Tomorrow“ įsirašo būtent į šį kontekstą, tačiau, pasak jo, tikslas nėra vien atkurti praeitį.

    Atlikėjas akcentavo, kad jam svarbu ne kopijuoti originalus, o surasti savą emocinį tašką ir vokalinę spalvą. Tai ypač aktualu albumui, kuriame klausantis greitai tampa aišku, jog jo ašis yra balso pateikimas ir dainos istorija, o ne triukas ar skambi marketingo idėja.

    Duetai ir Davido Fosterio įtaka

    Albume taip pat skamba duetai, tarp jų įrašai su Amanda Holden ir Andrea Corr. EMIN pasakojo, kad sprendimus dėl dalies bendradarbiavimų pasiūlė prodiuseris Davidas Fosteris, o pati kūrybinė virtuvė buvo paremta paprasta, bet šiuolaikinei popindustrijai būdinga praktika: vokalai įrašyti atskirai, o vėliau atlikėjai susitiko gyvai.

    EMIN teigimu, Fosterio darbo stilius jam paliko įspūdį ne tik dėl muzikinės patirties, bet ir dėl dėmesio žmogiškam ryšiui. Atlikėjas sako, kad būtent tai padeda sukurti saugią erdvę, kurioje dainininkas gali ieškoti ne efekto, o tikrumo.

    Pokalbio metu EMIN grįžo ir prie idėjos, kad muzika jam yra ne vien profesija. Pasak jo, studijoje keičiasi energija, o dainavimas tampa natūraliausia kalba, kuria jis geba pasakyti daugiau nei įprastame pokalbyje.

    Elvis kaip kompasas, o ne dekoracija

    Nors EMIN kalba apie Elvisą Presley su fanui būdingu užsidegimu, jo pasakojime ryški kita detalė: tai nėra tik kolekcionavimo aistra. Jis ieško mažiau girdėtų versijų, koncertinių fragmentų ir skirtingų laikotarpių skambesio, tarsi bandydamas suprasti, kas daro atlikėją ilgaamžį.

    Ši laikysena dera su platesne muzikos vartojimo realybe, kurioje srautinių platformų laikais klausytojai vienu mygtuku pasiekia tiek didžiausius hitus, tiek archyvines koncertų ištraukas. EMIN atveju tai virsta kūrybiniu įrankiu: klausymasis tampa nuolatine mokykla, o Elvis – ne sceninė dekoracija, bet orientyras, padedantis apsispręsti, kokias dainas verta dainuoti šiandien.

    Paklaustas apie svajonių bendradarbiavimą, EMIN paminėjo atlikėją Sade, pabrėždamas, kad jį traukia muzika, kurioje yra elegancijos ir emocinės disciplinos. Ir nors „Maybe Tomorrow“ pavadinimas skamba lyg pažadas ateičiai, pats EMIN interviu leidžia suprasti: svarbiausia jam yra ne rytojaus planas, o šiandienos daina, kurią norisi atlikti dar kartą.

  • „Eurovizija“ Vienoje startuoja su įtampa: kada pusfinaliai, kur žiūrėti ir kas laikomi favoritais

    „Eurovizija“ Vienoje startuoja su įtampa: kada pusfinaliai, kur žiūrėti ir kas laikomi favoritais

    70-asis „Eurovizijos“ dainų konkursas šią savaitę persikelia į Vieną: pusfinaliai vyks gegužės 12 dieną ir gegužės 14 dieną, o didysis finalas numatytas gegužės 16 dieną. Organizatoriai tikisi pilnų arenų ir didelio žiūrovų aktyvumo, nes parduota apie 95 000 bilietų į devynis šou.

    Vis dėlto muzikinę šventę temdo politinė įtampa dėl Izraelio dalyvavimo ir karo Gazos Ruože, tapusi pagrindine šių metų konkurso ašimi. Dalis transliuotojų ir atlikėjų viešai kėlė klausimus dėl konkurso vertybinės krypties ir Europos transliuotojų sąjungos sprendimų.

    Boikotai ir balsavimo pokyčiai

    Šiemet konkursą boikotuoja kelios šalys, tarp jų Airija, Ispanija, Nyderlandai, Slovėnija ir Islandija, todėl šiose rinkose renginys nebus transliuojamas nacionaliniu eteriu. Ispanijos sprendimas ypač juntamas, nes ji priskiriama vadinamajam Didžiajam penketui, kuris finalui kvalifikuojasi automatiškai dėl didesnio finansinio indėlio.

    Įtampą dar labiau sustiprino kaltinimai, kad su Izraeliu siejama valstybinė institucija galėjo vykdyti apmokėtą internetinę kampaniją, skirtą didinti balsų skaičių. Reaguodama į diskusijas, Europos transliuotojų sąjunga sumažino leidžiamų balsų skaičių vienam asmeniui nuo 20 iki 10 ir uždraudė trečiųjų šalių, įskaitant valdžios institucijas, aktyvią reklaminę agitaciją.

    Kada pusfinaliai ir kur žiūrėti

    Du tiesioginiai pusfinaliai vyks gegužės 12 dieną ir gegužės 14 dieną. Pirmajame pasirodys 17 šalių, antrajame – 18, o po 10 geriausių iš kiekvieno pusfinalio pateks į didįjį finalą.

    Transliacijas rodys dalyvaujančių šalių nacionaliniai transliuotojai, o daugelyje regionų renginį galima stebėti nemokamai per „Youtube“. Balsuoti dalyvaujančiose šalyse įprastai leidžiama telefonu ar trumpąja žinute pagal transliacijos metu pateikiamas instrukcijas, taip pat balsavimas vyksta oficialioje konkurso balsavimo platformoje.

    Kas pasirodys pusfinaliuose ir kas laikomi favoritais

    Pirmajame pusfinalyje vietos finale sieks Moldova, Estija, Švedija, Izraelis, Kroatija, Vokietija, Graikija, Belgija, Portugalija, Lietuva, Gruzija, San Marinas, Italija, Lenkija, Suomija, Serbija ir Juodkalnija. Antrajame pusfinalyje pasirodys Bulgarija, Austrija, Azerbaidžanas, Latvija, Rumunija, Danija, Liuksemburgas, Australija, Čekija, Ukraina, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Armėnija, Albanija, Šveicarija, Malta, Kipras ir Norvegija.

    Pagal lažybų bendrovių sudaromus reitingus, pirmajame pusfinalyje ryškiausiai vertinama Suomija, tarp pagrindinių pretendentų taip pat minima Graikija ir Švedija. Antrajame pusfinalyje aukštai vertinama Australija, konkurencingomis laikomos Danija ir Ukraina, o kova dėl likusių kelialapių į finalą, sprendžiant iš prognozių, gali būti itin atkakli.

    Kaip įprasta, savaitę lydės generalinės repeticijos, vadinamieji žiuri šou ir šeimos šou, kurie padeda suderinti transliacijos režisūrą, garsą ir scenografiją. Būtent žiuri peržiūros laikomos kritiškai svarbiomis, nes jų balsai tradiciškai sudaro reikšmingą galutinio rezultato dalį.

  • Niujorke duris atvėrė „Audible“ pop-up knygynas be nė vienos spausdintos knygos: ką siūlo?

    Niujorke duris atvėrė „Audible“ pop-up knygynas be nė vienos spausdintos knygos: ką siūlo?

    Niujorke šį mėnesį startavo „Audible Story House“ – laikinas pop-up knygynas, kuriame lankytojai neras nė vienos spausdintos knygos. Vietoje lentynų su leidiniais čia siūlomos klausymosi erdvės ir šimtai audioknygų, kurias galima patirti per ausines ar specialiai įrengtuose poilsio kampeliuose.

    „Audible“ šią idėją pristato kaip atsaką į augantį audioknygų populiarumą ir platesnę tendenciją, kai skaitmeniniai produktai vis dažniau perkeliami į fizines, bendruomenę buriančias patirtis. Įmonė tikisi, kad erdvė taps ne tik reklamos kanalu, bet ir savotišku literatūros klausymosi klubu.

    Kaip veikia knygynas be knygų

    „Audible Story House“ sukurta kaip kultūrinis klubas: lankytojai gali pasirinkti dominančius kūrinius ir jų ištraukas klausytis vietoje. Koncepcija primena biblioteką ar saloną, kuriame svarbiausia ne fizinis leidinys, o pats turinys ir jo patyrimas per garsą.

    Pasak „Audible“, kolekcija nuolat atnaujinama, kad atspindėtų tai, ko klausytojai ieško šiuo metu. Tai reiškia, kad erdvėje dėmesys gali krypti tiek į klasiką, tiek į staiga išpopuliarėjusius naujus kūrinius.

    „Matome, kad audioknygos įgauna pagreitį. Tam įtakos turi ir BookTok bendruomenė, kuri atveda naujas auditorijas, o knygų klubai bei knygynai dabar išgyvena savotišką atgimimą“, – sakė „Audible“ pasaulinis prekės ženklo ir turinio rinkodaros vadovas Jamesas Finnas.

    Dolby Atmos ir klausymosi sesijos

    Erdvėje įrengtos ir gilesniam įsitraukimui skirtos zonos. Viena jų – Dolby Atmos klausymosi salonas, kuriame garsas atkuriamas per erdvinę garso sistemą, taip kuriant labiau įtraukiantį pasakojimo pojūtį.

    Numatomos ir suplanuotos sesijos, orientuotos ne tik į literatūrą, bet ir į atsipalaidavimą po darbo. Idėja paprasta: audioknyga gali tapti ne fonu, o sąmoningai pasirenkama veikla, panašiai kaip apsilankymas kino teatre ar renginyje.

    „Norime, kad žmonės galėtų ateiti į suplanuotas sesijas: nuo garso vonių atsipalaidavimui iki visiško pasinėrimo į istoriją, pavyzdžiui, „Hario Poterio“ pasaulį“, – sakė Jamesas Finnas.

    Auganti audioknygų rinka ir kodėl tai svarbu

    „Audio Publishers Association“ duomenimis, audioknygų pardavimai Jungtinėse Valstijose 2024 metais pasiekė apie 2 milijardus eurų ir per penkerius metus beveik padvigubėjo. Tokie skaičiai rodo, kad formatas tapo masinis, o ne nišinis, ir vis dažniau konkuruoja dėl vartotojų laiko su vaizdo turiniu.

    Pop-up knygynas Niujorke veiks visą mėnesį nuo trečiadienio iki sekmadienio. „Audible“ šiuo projektu tarsi tikrina, ar audioknygoms galima sukurti fizinį „susitikimo tašką“ mieste, kuriame kultūrinės naujovės dažnai išbandomos pirmiausia.

    Nors spausdintos knygos iš lentynų niekur nedingsta, tokie eksperimentai rodo, kaip keičiasi skaitymo įpročiai: vis daugiau žmonių literatūrą vartoja kelionėse, sportuodami ar dirbdami, o leidėjai ieško būdų šį įprotį paversti ir bendruomenine patirtimi.

  • Ką veikti Europoje šią savaitę: naujos parodos, siaubo filmas apie obsesiją ir Drake albumas

    Ką veikti Europoje šią savaitę: naujos parodos, siaubo filmas apie obsesiją ir Drake albumas

    Artėjant gegužės viduriui, Europoje įsibėgėja kultūros sezonas: nuo didžiųjų festivalių iki mažesnių, bet ryškių parodų, kurios taikosi į trumpą pabėgimą po darbo. Šią savaitę dėmesys krypsta į šiuolaikinį meną, gamtos įkvėptą madą ir ekranus, kuriuose netrūksta ir tamsesnių temų.

    Kelionių ir renginių planus šiemet ypač formuoja vadinamasis patirties alkis: po pandeminių metų žiūrovai renkasi ne tik garsius vardus, bet ir įtraukiantį turinį. Tai matyti ir muziejų programose, kur daugėja tarpdisciplininių parodų, jungiančių meną, istoriją ir ekologiją.

    Parodos: nuo Azijos iki paukščių

    Londone, V&A South Kensington, startuoja paroda Rising Voices, skirta šiuolaikiniam menui iš Azijos, Australijos ir Ramiojo vandenyno regiono. Ekspozicijoje pristatomi dešimčių menininkų darbai nuo tapybos ir skulptūros iki tekstilės bei keramikos, o pagrindinė idėja aiški: parodyti regiono kūrybą kaip savarankišką, o ne vien „egzotišką“ priedą Vakarų institucijose.

    Ši kryptis dera su platesne Europos muziejų tendencija peržiūrėti rinkinių pristatymo logiką ir įtraukti daugiau iki šiol mažiau matytų balsų. Lankytojams tai reiškia daugiau konteksto, daugiau istorijų ir mažiau vien „gražių objektų“ be paaiškinimo.

    Paryžiuje, Musée du quai Branly, atidaroma Plumes from Paradise paroda apie rojaus paukščius ir jų įtaką kultūrai. Ekspozicija aprėpia tapybą, fotografiją, madą bei ekologijos perspektyvą, primindama, kaip gamtos įvaizdžiai tampa stiliaus ir simbolių kalba.

    Parodos, kurios jungia estetiką su biologija ir aplinkosaugos klausimais, pastaraisiais metais tapo viena lankomiausių muziejų formatų. Jos patrauklios tuo, kad leidžia vienu metu patirti grožį ir gauti aiškų paaiškinimą, kodėl pasirinkta tema aktuali šiandien.

    Kinas ir serialai: kai meilė peržengia ribas

    Šios savaitės kino pasirinkimas Obsession pasakoja apie įsimylėjimą, kuris virsta pavojinga priklausomybe. Siužeto variklis paprastas: jaunas vyras, norėdamas būti mylimas, išprovokuoja nenuspėjamas pasekmes, o žanras leidžia temą iškelti iki kraštutinumo.

    Pastaraisiais sezonais siaubo kinas vis dažniau gręžiasi į psichologines būsenas, tarpusavio santykių kontrolę ir ribas, kurios kasdienybėje dažnai lieka neištartos. Tokios istorijos veikia kaip hiperbolė, bet žinutė atpažįstama: obsesija niekada nėra romantika.

    Tuo pat metu Prime Video pasirodo Good Omens finalas, suplanuotas kaip vienas ilgesnis epizodas. Serialas, sukurtas pagal Neilo Gaimano ir Terry Pratchetto kūrinį, išlaiko savo formulę: humoras, fantazija ir dviejų priešybių, angelo ir demono, tandemas, kuris bando išvengti apokalipsės.

    Šio projekto kelias iki uždarymo buvo vingiuotas, o gerbėjams svarbiausia žinia ta, kad istorija vis dėlto gaus pabaigą. Vis daugiau platformų renkasi trumpesnius finalus ar ribotus užbaigimus, siekdamos suvaldyti biudžetus ir riziką, bet kartu neatidėti uždarymo neribotam laikui.

    Muzika: Drake grįžta su Iceman

    Muzikos naujiena šiandienos popkultūros ritmu skamba garsiai: Drake pristato albumą Iceman. Leidinys žada grįžimą prie aukštos produkcijos hiphopo ir poprepo skambesio, o temose sukasi lojalumas, išdavystė ir reputacijos kaina.

    Didžiųjų atlikėjų leidybos strategijos Europoje pastaraisiais metais pastebimai pasikeitė: albumai vėl tampa įvykiu, o ne vien atskirų singlų rinkiniu. Tai siejama ir su koncertų rinkos atsigavimu, kai naujas albumas tampa aiškiu pretekstu turui, festivaliams ir platformų dėmesiui.

    Jei šią savaitę planuojate kultūrinį maršrutą, pasirinkimų spektras platus: nuo muziejų, kurie kalba apie nepakankamai matomus regionus ir gamtos įkvėptą estetiką, iki ekranų, kurie nagrinėja santykių ribas, ir muzikos, kuri vėl bando apibrėžti sezono nuotaiką.

  • Dua Lipa padavė „Samsung“ į teismą dėl TV pakuočių: reikalauja apie 13 mln. eurų

    Dua Lipa padavė „Samsung“ į teismą dėl TV pakuočių: reikalauja apie 13 mln. eurų

    Dainininkė Dua Lipa Jungtinėse Valstijose pateikė ieškinį bendrovei „Samsung“, teigdama, kad technologijų milžinė be leidimo naudojo jos atvaizdą kai kurių televizorių pakuotėse. Ieškinyje nurodoma, kad tokia vizualinė komunikacija galėjo sudaryti įspūdį, jog atlikėja esą reklamuoja ar remia produktus.

    Byla nagrinėjama JAV apygardos teisme Kalifornijoje, Centrinėje apygardoje. Anot pateiktų dokumentų, ant kelių televizorių modelių dėžių esą buvo ryškiai panaudota Dua Lipa veido nuotrauka, o atlikėja tvirtina niekada nesutikusi dalyvauti tokioje reklaminėje kampanijoje.

    Kas nurodoma ieškinyje

    Ieškinyje teigiama, kad pakuotės dizainas buvo parengtas taip, jog pasinaudotų atlikėjos žinomumu ir padėtų skatinti pardavimus. Dua Lipa pusė tai vertina kaip bandymą komerciškai išnaudoti jos įvaizdį, nors jokio oficialaus bendradarbiavimo, licencijos ar sutikimo nebuvo.

    „Pakuotė buvo sukurta taip, kad nepagrįstai pasinaudotų Dua Lipa sėkme ir padėtų parduoti „Samsung“ produktus“, – teigiama ieškinyje.

    Dokumentuose taip pat nurodoma, kad nuotrauka, kuri, kaip tvirtinama, atsidūrė ant pakuočių, daryta 2024 metais per Dua Lipa pasirodymą „Austin City Limits Music Festival“. Ieškinyje pabrėžiama, kad šis vaizdas laikomas autorių teisių saugomu kūriniu, kurio teisės priskiriamos atlikėjai.

    Kokie pažeidimai įvardijami

    Ieškinyje minimi keli galimi pažeidimai: autorių teisių pažeidimas, prekių ženklo teisės pažeidimas ir neteisėtas asmens atvaizdo bei panašumo pasisavinimas komerciniais tikslais. Tokiose bylose esminis klausimas dažnai tampa tai, ar vartotojui galėjo susidaryti pagrįstas įspūdis, kad žinomas žmogus pritaria produktui.

    Ši rizika ypač aktuali prekių ženklams, nes žinomų žmonių įvaizdis reklamoje paprastai naudojamas tik turint aiškias sutartis ir licencijas. Priešingu atveju įmonė gali susidurti ne tik su finansiniais reikalavimais, bet ir su reputacine žala, ypač kai istorija sparčiai išplinta socialiniuose tinkluose.

    Kaip visa tai iškilo į viešumą

    Pagal ieškinyje pateikiamą versiją, Dua Lipa apie tariamai naudojamą pakuotę sužinojo 2025 metų birželį, kai gerbėjai pradėjo dalytis dėžių nuotraukomis internete. Teigiama, kad socialiniuose tinkluose pakuotė net buvo praminta Dua Lipa TV dėže.

    Skunde nurodoma, kad tarp pateiktų įrodymų yra ir vartotojų įrašai, kuriuos atlikėjos teisininkai interpretuoja kaip galimą pirkimo motyvą. Taip pat teigiama, kad buvo ne kartą reikalauta nutraukti atvaizdo naudojimą, tačiau esą į tai tinkamai nereaguota.

    Dua Lipa ieškinyje prašo atlyginti žalą, kuri vertinama maždaug 13,2 mln. eurų. Kol kas viešai neskelbiama, kokią poziciją byloje pateikė „Samsung“ ir ar bendrovė ketina ginčą spręsti teisme, ar siekti taikaus susitarimo.

  • Kataras debiutuoja Venecijos bienalėje: gyvas paviljonas su muzika, filmu ir bendrais pietumis

    Kataras debiutuoja Venecijos bienalėje: gyvas paviljonas su muzika, filmu ir bendrais pietumis

    Venecijos bienalė, laikoma viena svarbiausių pasaulio šiuolaikinio meno platformų, kas dvejus metus sukviečia šalis, kuratorius ir menininkus iš skirtingų žemynų. 2026 metais joje reikšmingą žingsnį žengia Kataras, pirmą kartą pristatantis oficialų nacionalinį paviljoną.

    Pasirodymas vyksta Giardini teritorijoje, kur planuojama nuolatinė Kataro erdvė. Organizatoriai pabrėžia, kad tai yra būsimo nuolatinio paviljono vieta, o pats projektas tampa ir simboline įžanga į ilgalaikį šalies dalyvavimą bienalėje.

    Paviljonas kaip susitikimo vieta

    Projektui vadovauja menininkas Rirkrit Tiravanija, gerai žinomas dėl darbų, kurie meną perkelia į bendravimo ir kasdienybės situacijas. Paviljone akcentuojama ne vien ekspozicija, o gyva aplinka, kurioje meno kūriniai gimsta žiūrovams stebint.

    Lankytojai kviečiami judėti tarp gyvos muzikos pasirodymų, kino peržiūrų ir bendrų valgymų. Tokia struktūra paviljoną priartina prie nuolatinio renginio, kuriame svarbiausia tampa buvimas kartu, pokalbiai ir patirtis, o ne atskiri objektai ant sienų.

    „Esame daugiakultūrė šalis ir tą labai palaikome, dirbame kartu su visais“, – sakė Kataro muziejų vadovės pavaduotoja Sheikha Reem Al Thani.

    Organizatorių teigimu, paviljone sąmoningai vengiama vienos, griežtai apibrėžtos nacionalinės istorijos. Vietoje to telkiami menininkai, muzikantai ir virtuvės kūrėjai iš arabų pasaulio bei diasporų, siekiant pabrėžti kultūrų mainų ir bendros patirties svarbą.

    Meną kuria čia ir dabar

    Erdvės centre įrengta didelė palapinės struktūra, suprojektuota taip, kad joje vyktų improvizacijos ir kūryba realiu laiku. Kuratoriai šį sprendimą sieja su idėja, kad paviljonas turi būti ne „parodos salė“, o veikianti dirbtuvė.

    „Šiuo metu, kai pasaulyje tiek neramumų, mums svarbu turėti vietą susitikti, girdėti, užuosti ir ragauti tai, kas įvairu“, – sakė Rirkrit Tiravanija.

    Bendraautorių teigimu, energiją kuria būtent momentiškumas: muzika skamba kuriama tą pačią akimirką, o pasirodymai ir pokalbiai kinta pagal dienos ritmą. Toks formatas pabrėžia paviljono idėją kaip gyvo socialinio audinio, o ne statiško pristatymo.

    Platesnis regiono kontekstas

    Projekto rengėjai tvirtina, kad paviljonas reaguoja ir į platesnę regiono situaciją, kai viešojoje erdvėje nuolat skamba kalbos apie prievartinį iškeldinimą, destrukciją ir nestabilumą. Šiame fone kultūra pristatoma kaip būdas palaikyti ryšius, kai politiniai konfliktai juos silpnina.

    „Susitinkame sunkią valandą, kai iškeldinimas, naikinimas ir destabilizacija kasdien skamba mūsų regione ir už jo ribų. Kultūra sujungia tai, ką konfliktas bando išardyti, ir pagerbia kiekvieno žmogaus žmogiškumą“, – sakė Kataro muziejų pirmininkė Sheikha Al Mayassa bint Hamad bin Khalifa Al Thani.

    Kataro muziejai šį pasirodymą bienalėje taip pat sieja su platesniais šalies planais šiuolaikinio meno srityje. Skelbiama, kad vėliau 2026 metais turėtų startuoti naujas nacionalinis šiuolaikinio meno festivalis „Rubaiya Qatar“, o Venecija tampa platforma parodyti kryptį tarptautinei auditorijai.

    Galiausiai paviljonas kuriamas kaip dalyvavimo erdvė, kur lankytojas nėra vien stebėtojas. Organizatoriai pabrėžia, kad čia svarbiausia klausytis, kalbėtis, dalintis maistu ir patirtimis, o pats žiūrovas tampa neatsiejama kūrinio dalimi.

  • Kaip gimsta Kanų Auksinė palmės šakelė: „Chopard“ dirbtuvėse atskleidė kūrimo paslaptis

    Kaip gimsta Kanų Auksinė palmės šakelė: „Chopard“ dirbtuvėse atskleidė kūrimo paslaptis

    Kol Kanų kino festivalio raudonuoju kilimu žengia ryškiausios žvaigždės, vienas svarbiausių kino pasaulio simbolių gimsta gerokai toliau nuo prožektorių. Auksinė palmės šakelė – pagrindinis festivalio apdovanojimas – jau kelis dešimtmečius gaminamas Šveicarijoje, „Chopard“ būstinėje netoli Ženevos.

    Šis trofėjus kasmet kuriamas išlaikant tradicines juvelyrikos technikas, o procesą nuo idėjos iki galutinio rezultato prižiūri „Chopard“ bendraprezidentė ir kūrybos vadovė Caroline Scheufele. Anot jos, bendradarbiavimas su Kanais prasidėjo netikėtai ir iš esmės pakeitė paties apdovanojimo estetiką.

    Kaip „Chopard“ perėmė apdovanojimą

    C. Scheufele pasakoja, kad susitikimas su tuometiniu festivalio vadovu Paryžiuje virto lūžio tašku: pamačiusi apdovanojimo prototipą ji pasiūlė jį atnaujinti ir padaryti elegantiškesnį. Taip „Chopard“ palaipsniui tapo Auksinės palmės šakelės kūrėju, o apdovanojimas įgijo labiau juvelyrišką, trimačio reljefo formą.

    „Mano tikrasis darbas nėra rengti blizgius vakarėlius. Mano darbas – kurti ir projektuoti, todėl pasiūliau, kaip apdovanojimas galėtų atrodyti estetiškiau“, – sakė Caroline Scheufele.

    Ji pabrėžia ir apdovanojimo išskirtinumą kino industrijoje: skirtingai nei daugelis kitų prizų, Auksinė palmės šakelė yra vienintelė, todėl jos simbolinė vertė ypač didelė, o lūkesčiai dėl kokybės – itin aukšti.

    Nuo liejyklos iki blizgesio

    Auksinės palmės šakelės kelionė prasideda liejykloje, kur metalas lydomas ir paruošiamas darbui. Tuomet prasideda liejimo etapas: vaškas spaudžiamas į formą, sukuriamas modelis, iš kurio gaminamas gipso liejinys, o šis krosnyje paliekamas visai nakčiai.

    Vėliau į formos ertmes vėl supilamas metalas, gipsas sulaužomas ir išryškėja dar neapdirbtas apdovanojimas. Toliau seka valymas, šlifavimas, apdaila ir poliravimas – darbai, kuriems prireikia valandų, nes menkiausia klaida gali sugadinti paviršiaus faktūrą ar proporcijas.

    Galutinis etapas – pritvirtinimas prie unikalaus kalnų krištolo pagrindo, kuris trofėjui suteikia papildomo svorio ir vizualaus kontrasto. „Chopard“ teigimu, apdovanojimui naudojamas 18 karatų etiškai išgaunamas auksas, o tai atspindi platesnę prabangos sektoriaus kryptį didinti žaliavų atsekamumą ir skaidrumą.

    Dar viena detalė, kurią kūrėja vadina „mažu „Chopard“ prisilietimu“, yra subtilus širdies motyvas lapo apačioje. Pasak C. Scheufele, šis elementas tapo simboliniu prekės ženklo parašu ir atpažįstamu dizaino akcentu.

    Kas laukia Kanų festivalyje

    79-asis Kanų kino festivalis vyksta nuo gegužės 12 dienos iki gegužės 23 dienos, o pagrindinio konkurso žiuri vadovauja Pietų Korėjos režisierius Park Chan-wook. Būtent finalinėje ceremonijoje Auksinė palmės šakelė atsidurs nugalėtojo rankose – kaip vienas geidžiamiausių apdovanojimų kino industrijoje.

    Nors prizas dažniausiai matomas tik akimirką, jo gamyba primena, kad didžiausi kino simboliai gimsta ne scenoje, o dirbtuvėse, kur meistriškumas, laikas ir medžiagos tikslumas lemia galutinį rezultatą.