Category: Kultūra

  • Pompėjos katės tapo naujos foto knygos žvaigždėmis: kaip kolonija saugoma tarp griuvėsių

    Pompėjos katės tapo naujos foto knygos žvaigždėmis: kaip kolonija saugoma tarp griuvėsių

    Pompėjos katės – naujos knygos centre

    Pompėjos archeologiniame parke gyvenančios katės, daugybės turistų fotografuojamos kasmet, tapo naujos fotografijų knygos herojėmis. Leidinys pasakoja apie maždaug 40–50 kačių koloniją, kuri įsikūrusi tarp senovės miesto griuvėsių.

    Knyga pavadinta „Cats of Pompeii“ ir išleista leidyklos „Giunti Editore“ bendradarbiaujant su Pompėjos archeologiniu parku. Joje surinktos nuotraukos bei istorijos atveria kasdienybę vietoje, kuri įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

    Nuotraukos iš tyliausių parko akimirkų

    Leidinio idėja gimė iš archeologės ir fotografės Silvios Vacca parkui padovanotų kadrų. Nuotraukose katės fiksuojamos vaikštinėjančios tarp romėniškų namų, sodų ir gatvių, taip sukuriant neįprastą Pompėjos vaizdą.

    Pasak parko atstovų, fotografijose atsiveria Pompėja tuo metu, kai lankytojų srautai nuslūgsta ir senovės miestas vėl nutyla. Tokiose akimirkose gyvūnai tampa ryškia kraštovaizdžio dalimi, o jų buvimas – savotišku gyvu tiltu tarp dabarties ir istorijos.

    Kaip suderinama gyvūnų gerovė ir paveldo apsauga

    Parka prižiūrima kačių kolonija stebima nuolat, siekiant suderinti gyvūnų gerovę su archeologinio paveldo išsaugojimu ir lankytojų saugumu. Parke taikoma valdymo sistema, kuri leidžia sekti kolonijos dydį, būklę ir poreikius.

    Taip pat įdiegta vaizdo stebėjimo infrastruktūra, skirta mažinti gyvūnų palikimo parke riziką. Administracija pabrėžia, kad apleisti gyvūnai tokiose vietose tampa ne tik gerovės, bet ir apsaugos iššūkiu, nes didėja nekontroliuojamos populiacijos bei ligų rizika.

    Bendradarbiaujant su organizacija „Archeogatti Onlus“ vykdomos sterilizacijos programos, sveikatos patikros ir kitos priežiūros priemonės. Dalį kačių, jei įmanoma, siekiama perduoti globai, kartu užtikrinant nuoseklų šėrimo ir priežiūros procesą.

    „Tai yra būdas vienu metu saugoti paveldą ir gyvūnus, kurie čia gyvena jau daugelį metų“, – teigiama parko komunikacijoje.

    Leidinį „Cats of Pompeii“ galima įsigyti Pompėjos archeologinio parko prekybos vietose ir per leidyklos platinimo kanalus.

  • Mirė Portugalijos žurnalistikos legenda Joaquim Letria: nuo revoliucijos RTP iki knygų apie tiesą

    Mirė Portugalijos žurnalistikos legenda Joaquim Letria: nuo revoliucijos RTP iki knygų apie tiesą

    Portugalijoje mirė žurnalistas ir rašytojas Joaquim Letria. Jam buvo 82 metai, o apie netektį, remdamasis artimu šaltiniu, pranešė leidinys „Observador“.

    Portugalijos naujienų agentūrai Lusa šeimos atstovas teigė, kad pastaruoju metu J. Letria buvo nusilpęs, tačiau rimta liga nesirgo. Tikslesnės mirties priežasties šeima viešai nenurodė.

    Karjera nuo spaudos iki RTP

    Joaquim Letria gimė Lisabonoje 1943 metais ir laikomas viena ryškiausių Portugalijos žurnalistikos figūrų. Jis buvo vienas savaitraščių „O Jornal“ ir „Tal & Qual“ steigėjų, o po 1974 metų balandžio 25 dienos revoliucijos dirbo RTP, kur ėjo žinių direktoriaus pavaduotojo pareigas ne kasdienių programų srityje.

    Žurnalistinę karjerą jis pradėjo 1963 metais laikraštyje Diario de Lisboa, vėliau dirbo tarptautinėje žiniasklaidoje. Jis bendradarbiavo su „The Associated Press“, buvo „Deutsche Presse-Agentur“ korespondentas, taip pat dirbo BBC Londone.

    Autorius, dėstytojas, profesijos balsas

    J. Letria buvo žinomas kaip įvairiapusis žurnalistas: kūrė ir vedė radijo bei televizijos laidas, o 1974 metais buvo įvertintas Spaudos premija televizijos kategorijoje. Jo vardas siejamas su profesijos modernėjimu po demokratinių permainų, kai Portugalijos žiniasklaida sparčiai keitėsi kartu su visuomene.

    Be darbo redakcijose, jis rašė mokomuosius ir profesinius leidinius apie žurnalistiką. Tarp žinomiausių jo knygų minima 1998 metais išleista „A Verdade Confiscada“, kurioje nagrinėjo tiesos, cenzūros ir viešosios informacijos temas.

    Daugiau nei 20 metų J. Letria dėstė keliuose Portugalijos universitetuose ir aukštosiose mokyklose, ugdydamas būsimus žurnalistus. Jis taip pat buvo išrinktas Žurnalistų sąjungos prezidentu, todėl jo autoritetas siekė ne tik redakcijas, bet ir visą profesinę bendruomenę.

    Politinė patirtis ir reakcijos

    Žinoma, kad iki 1968 metų J. Letria buvo Portugalijos komunistų partijos narys. Vėliau jis dirbo tuometinio Portugalijos prezidento Ramalho Eanes atstovu spaudai ir šias pareigas ėjo iki 1986 metų.

    Portugalijos kultūros, jaunimo ir sporto ministrė Margarida Balseiro Lopes pareiškė užuojautą dėl žurnalisto mirties. Pasak jos, J. Letria buvo vienas ryškiausių žurnalistikos veidų po balandžio 25 dienos revoliucijos.

  • ES ir Turkija rengia aukšto lygio susitikimą: sieks atnaujinti derybas dėl Kipro ir santykių

    ES ir Turkija rengia aukšto lygio susitikimą: sieks atnaujinti derybas dėl Kipro ir santykių

    Europos Sąjunga ir Turkija 2026 metais spalio mėnesį planuoja aukšto lygio susitikimą, kurio pagrindinis tikslas – sukurti prielaidas atnaujinti derybas dėl Kipro. Apie tai žurnalistams pranešė Kipro prezidentas Nikosas Christodulidis, pabrėžęs, kad politinis impulsas ateina ir iš Jungtinių Tautų pusės.

    Pasak Kipro vadovo, apie planuojamą susitikimą jis buvo informuotas po pokalbių Niujorke su JT generaliniu sekretoriumi António Guterresu ir po jo kontaktų su ES vadovais. Kipro prezidento teigimu, iniciatyva dėl susitikimo organizavimo kilo JT generaliniam sekretoriui siekiant įvertinti, kokiomis sąlygomis būtų realu sugrįžti prie derybų stalo.

    „Džiaugiuosi, nes po vakar gautos informacijos iš ES institucijų vadovų toks susitikimas vyks spalio mėnesį, JT generalinio sekretoriaus prašymu, kad įvertintume, kaip sudaryti sąlygas atnaujinti derybas“, – sakė Nikosas Christodulidis.

    Kipro klausimas siejamas su ES ir Turkijos darbotvarke

    Kipro vadovas akcentavo, kad pažanga ES ir Turkijos santykiuose, jo vertinimu, yra tiesiogiai susijusi su Kipro klausimo sprendimu pagal jau sutartą tarptautinį derybų pagrindą. Tai reiškia, kad politinės diskusijos dėl platesnio bendradarbiavimo su Ankara – nuo ekonomikos iki migracijos – ES viduje ir toliau bus matuojamos per Kipro derybų perspektyvą.

    „Bet kokia pažanga ES ir Turkijos santykiuose priklauso nuo derybų atnaujinimo pagal sutartą pagrindą“, – teigė Nikosas Christodulidis.

    Jis taip pat pranešė, kad 2026 metais spalio pabaigoje Kipre laukiama JT generalinio sekretoriaus asmeninio pasiuntinio vizito. Kipro prezidento teigimu, šie žingsniai galėtų padėti sukonkretinti, ar artimiausiais mėnesiais įmanoma pasiekti proveržį.

    Migracija ir energetika – paralelinės derybų temos

    Kalbėdamas apie platesnę ES darbotvarkę, Nikosas Christodulidis atkreipė dėmesį į migracijos klausimą ir ragino valstybes nares vengti viešų tarpusavio konfliktų. Jo vertinimu, nesutarimai gali siųsti prastą signalą visuomenei, nors migracijos spaudimas skirtingoms ES šalims pasiskirsto nevienodai.

    Jis teigė, kad Kipras pastaruoju metu fiksavo ryškų atvykimų mažėjimą ir didesnį grąžinimų skaičių, o ES lygmeniu tęsiamos diskusijos, kaip užpildyti esamas spragas. Tarp aptariamų idėjų – ir mechanizmas, kuris leistų greičiau reaguoti į atvejus, kai migracija naudojama kaip politinio spaudimo priemonė.

    Energetikos temoje Kipro prezidentas išskyrė aukštas kainas ir anglies dioksido emisijų prekybos sistemos plėtrą, vadinamą ETS2. Jo teigimu, Europos Komisijoje matomas didesnis supratimas, kad spartus naujų taisyklių įvedimas gali papildomai apsunkinti namų ūkius ir verslą, ypač jei energijos kainų nestabilumas užsitęstų.

    Biudžeto derybos ir nauji ES pajamų šaltiniai

    Be geopolitinių klausimų, aptartos ir derybos dėl ES daugiametės finansinės programos. Nikosas Christodulidis pažymėjo, kad susitarimą rasti sudėtinga, o diskusijose vis dažniau pereinama prie konkretesnių siūlymų, kaip didinti ES nuosavus išteklius ir tuo pačiu išvengti gilesnių biudžeto karpymų.

    Kipro prezidento teigimu, dalis valstybių narių dėl tokių pasiūlymų reiškia rezervų, pirmiausia dėl nacionalinių prioritetų. Vis dėlto, jo vertinimu, kai kurios idėjos sutinkamos palankiau, o derybų kryptį toliau formuos Europos Vadovų Tarybos pirmininko tarpininkavimas.

    Planuojamas ES ir Turkijos susitikimas spalio mėnesį gali tapti vienu svarbiausių šio politinio sezono bandymų atgaivinti Kipro derybas. Kartu jis parodys, ar ES ir Turkija pasirengusios ieškoti praktinių sprendimų platesniame kontekste, kuriame persipina migracijos kontrolė, energetikos kainos ir strateginis stabilumas Rytų Viduržemio regione.

  • Europos Komisija ir Ukraina kuria bendrą darbo grupę: tikslas – paspartinti narystės ES reformas

    Europos Komisija ir Ukraina kuria bendrą darbo grupę: tikslas – paspartinti narystės ES reformas

    Europos Komisija kartu su Ukraina pradeda naują bendrą darbo grupę, kurios tikslas – pagreitinti pasirengimą deryboms dėl narystės Europos Sąjungoje. Šis žingsnis žengiamas po to, kai Vengrija atšaukė savo veto ir atsivėrė kelias tolesniam derybinių klasterių atvėrimui.

    Į darbo grupę bus įtraukti ir ES, ir Ukrainos pareigūnai, o susitikimai, kaip nurodoma, vyks du kartus per savaitę artimiausius kelis mėnesius. Pagrindinė užduotis bus padėti Kyjivui sparčiau įgyvendinti namų darbus, kurių reikalaujama stojimo procese.

    Kas bus spartinama?

    Darbo grupė koncentruosis į vadinamuosius tarpinius tikslus, kuriuos kandidatė turi pasiekti, kad galėtų pradėti uždarinėti derybų skyrius. Didžiausias dėmesys bus skiriamas pamatinėms sritims, ypač teisės viršenybei ir kovai su korupcija.

    „Tai svarbus žingsnis: bendra darbo grupė rinksis iš esmės du kartus per savaitę, kad per kelis ateinančius mėnesius realiai paspartintume darbą“, – sakė ES ambasadorė Ukrainoje Katarína Mathernová.

    Europos Komisija pabrėžia, kad tokia praktika nėra visiškai nauja ir remiasi ankstesniais modeliais, taikytais kitoms kandidatėms. Institucijų tikslas – išlaikyti nuolatinį techninį tempą ir greičiau spręsti įstrigusius klausimus, kol vyksta politiniai sprendimai dėl derybų klasterių.

    Vengrijos veto ir švietimo įstatymas

    Procesas pajudėjo po to, kai Vengrija atšaukė blokavimą, siejamą su vengrų mažumos Zakarpatsko srityje klausimais. Ukraina sutiko dėl švietimo įstatymo pakeitimų, kuriuos parlamentas priėmė plačia dauguma, o prezidentas Volodymyras Zelenskis operatyviai pasirašė.

    Toks balsavimas siunčia signalą Briuseliui, kad Ukrainos politinis elitas išlaiko pakankamai platų sutarimą reformoms, kurios būtinos siekiant narystės ES. Tačiau kartu tai parodo, kad derybų eiga išlieka jautri atskirų valstybių narių vidaus politikai ir dvišaliams ginčams.

    Ką tai gali reikšti toliau?

    Artimiausiu metu Ukrainai taip pat numatoma pateikti kelrodį dokumentą, kuriame būtų suskaidyti pagrindiniai stojimo proceso žingsniai ir pateiktas orientacinis terminas. Tokie planai paprastai tampa atskaitos tašku tiek reformų koordinavimui Kyjive, tiek politinėms diskusijoms ES sostinėse.

    „Šis žingsnis rodo mūsų įsipareigojimą remti Ukrainos kelią į narystę Europos Sąjungoje. Sėkmei reikės vienybės ir įsipareigojimo iš visų Ukrainos partnerių“, – sakė ES plėtros komisarė Marta Kos.

  • Pūkinė striukė po skalbimo nesubliūkš: tereikia vienos detalės ir 3 paprastų daiktų

    Pūkinė striukė po skalbimo nesubliūkš: tereikia vienos detalės ir 3 paprastų daiktų

    Pūkinės striukės vertinamos dėl šilumos, lengvumo ir patogumo, tačiau netinkamai išskalbus jos greitai praranda purumą ir šilumines savybes. Dažniausia problema yra susiklijavęs pūkas, kuris sukrenta į gumulus ir iškreipia striukės formą.

    Pirmas žingsnis prieš skalbimą – patikrinti gamintojo priežiūros etiketę. Jei nurodyta, kad skalbti skalbyklėje negalima, saugiausia rinktis profesionalų valymą arba atsargų rankinį atnaujinimą, nes dalis pūkinių gaminių turi jautrias siūles ir dangas.

    Jei skalbimas leidžiamas, striukę verta ištuštinti, užsegti užtrauktukus ir sagas, o tuomet išversti į blogąją pusę. Skalbimui tinka švelni programa sintetikai ar delikačiai tekstilei, o vandens temperatūra neturėtų viršyti 30 laipsnių.

    Norint išvengti pūko sulipimo, svarbu nenaudoti miltelių ir audinių minkštiklio, kurie gali palikti nuosėdų ir „užklijuoti“ plunksnas. Geriau rinktis skystą priemonę, skirtą pūkiniams gaminiams, o papildomas skalavimo ciklas padeda geriau pašalinti ploviklio likučius.

    Labiausiai pasiteisinantis triukas – į būgną įdėti 3–4 teniso kamuoliukus arba specialius džiovinimo kamuoliukus. Jie mechaniniu poveikiu judina užpildą skalbimo metu, todėl pūkas mažiau sukrenta į gumulus ir vėliau lengviau atgauna purumą.

    Kas svarbiausia po skalbimo?

    Ištraukus striukę iš skalbyklės, didžiausia klaida yra dėti ją ant radiatoriaus ar bandyti greitai „pridžiovinti“ karščiu. Aukšta temperatūra gali pakenkti audiniui, o užpildas džiūdamas netolygiai dar labiau susiklijuoja.

    Patikimiausias būdas – striukę džiovinti horizontaliai, išskleistą ant džiovyklės, ir periodiškai apversti. Džiūstant verta rankomis švelniai pamasažuoti vietas, kur jaučiasi gumulai, ir lengvai „pabaksnoti“ užpildą, kad jis pasiskirstytų tolygiau.

    Jei pūkas vis tiek linkęs kauptis vienoje vietoje, procesą padeda pagreitinti kantrybė ir dažnesnis formos taisymas. Taip striukė paprastai susigrąžina fasoną, o kartu ir pagrindinę funkciją – sulaikyti šilumą dėl purios, orą sulaikančios struktūros.

  • Neišmeskite kavos tirščių: šis paprastas triukas padės kalėdiniam kaktusui sužydėti gausiai

    Neišmeskite kavos tirščių: šis paprastas triukas padės kalėdiniam kaktusui sužydėti gausiai

    Kalėdinis kaktusas, dar vadinamas šliumbergera, žiemą gali pražysti įspūdinga ryškių žiedų kaskada, tačiau namuose tai pavyksta ne visada. Dažniausiai problemos slypi ne trąšų trūkume, o netinkamame laistymo, šviesos ir temperatūros režime.

    Šis augalas kilęs iš Brazilijos atogrąžų miškų, kur natūraliai auga prisitvirtinęs prie medžių ar uolų ir drėgmę gauna iš oro bei yrant organinėms liekanoms. Dėl to jam labiau tinka purus, gerai drenuojamas substratas ir saikingas, bet reguliarus maitinimas mažomis dozėmis.

    Ko šliumbergera labiausiai nemėgsta

    Norint sulaukti žiedų, svarbiausia stabilumas: šviesi vieta su išsklaidyta šviesa ir jokio nuolatinio vazono stumdymo. Per ryški tiesioginė saulė gali nudeginti segmentus, o nuolatiniai vietos pokyčiai dažnai baigiasi pumpurų numetimu.

    Rudenį augalui reikia poilsio: vėsesnės sąlygos ir retesnis laistymas padeda suformuoti žiedpumpurius. Praktikoje tai reiškia, kad kelias savaites verta laikyti vėsiau ir neperlaistyti, o žydėjimo laikotarpiu saugoti nuo skersvėjų bei radiatorių karščio.

    Ar tinka kavos tirščiai?

    Kavos tirščiai gali būti naudojami kaip papildoma, švelni organinė priemonė, jei daroma saikingai ir atsargiai. Džiovinti tirščiai į dirvą atneša organinių medžiagų ir nedidelius kiekius augalams svarbių elementų, tačiau perteklius gali sulaikyti drėgmę, sukietinti paviršių ir padidinti pelėsių riziką.

    Saugiausias būdas yra tirščius visiškai išdžiovinti plonu sluoksniu ir tik tada vos pabarstyti ant substrato paviršiaus, lengvai įmaišant į viršutinį dirvos sluoksnį. Procedūrą verta kartoti ne dažniau kaip kas 4–5 savaites ir stebėti, ar žemė nepradeda ilgiau laikyti drėgmės.

    Ką dar padaryti, kad žydėtų ilgiau

    Kad šliumbergera sukrautų daugiau pumpurų, svarbu ne tik trąšos, bet ir teisingas laistymas: žemė turi būti šiek tiek drėgna, bet ne permirkusi. Vandens perteklius ypač pavojingas, nes šio augalo šaknys greitai pradeda pūti, o tai tiesiogiai mažina žydėjimo tikimybę.

    Jei norisi patikimesnio rezultato, žydėjimo sezonui artėjant galima rinktis subalansuotas trąšas žydintiems augalams ir dozuoti mažiau, nei nurodo gamintojas. Taip pat verta pasirūpinti drenažu vazono apaigoje ir periodiškai atnaujinti substratą, kad šaknys gautų daugiau oro.

  • Taip nepastebimai švaistote dujas gamindami: viena klaida vėliau virsta didelėmis sąskaitomis

    Taip nepastebimai švaistote dujas gamindami: viena klaida vėliau virsta didelėmis sąskaitomis

    Dujų sąskaitos gali augti net tada, kai įpročiai virtuvėje, atrodytų, nesikeičia. Praktikoje daug lemia ne tai, kiek kartų gaminate, o kaip naudojate degiklius ir indus. Net viena smulki detalė gali lemti, kad dalis energijos tiesiog išsisklaido į orą.

    Dažniausia klaida – per didelė liepsna, kai ji „lipa“ į viršų pro puodo ar keptuvės šonus. Tokiu atveju šiluma nešildo indo dugno, o kaitina aplinką, todėl dujos dega, bet efekto mažiau. Neretai žmonės tikisi, kad maksimalus režimas pagreitins virimą, tačiau realus skirtumas gali būti menkas.

    Tinkamas degiklis taupo dujas

    Efektyviausia, kai liepsna telpa po indo dugnu ir neišeina už jo kraštų. Jei matote, kad ugnis apima sieneles, verta sumažinti kaitrą arba rinktis mažesnį degiklį. Mažai porcijai šildyti didžiausias degiklis dažniausiai nėra būtinas.

    Ne mažiau svarbu ir priešinga situacija, kai didelis puodas statomas ant per mažo degiklio. Tuomet stipriausiai kaista indo centras, o šiluma pasiskirsto netolygiai, ypač jei dugnas plonas. Dėl to tirštesni patiekalai gali svilti viduryje, o pakraščiuose likti vėsesni.

    Dangtis ir mažesnė ugnis

    Paprastas būdas mažinti sąnaudas – gaminant dažniau naudoti dangtį. Jis sulaiko garus ir šilumą, todėl vanduo užverda greičiau, o kaitrą galima sumažinti. Užvirus daugumai patiekalų nereikia nuolatinio intensyvaus burbuliavimo – pakanka ramiai virti ant mažesnės liepsnos.

    Vertėtų įvertinti ir pačius indus. Jei puodo dugnas išlinkęs ar deformuotas, šiluma perduodama prasčiau, o dalis energijos prarandama. Lygus, stabilus dugnas paprastai leidžia kaitinti tolygiau ir trumpiau.

    Nešvarūs degikliai keičia liepsną

    Dar vienas dažnas „nematomas“ nuostolis – užsikimšusios degiklių angos. Išsiliejusi sriuba, riebalų purslai ar prisvilę likučiai gali patekti į mažas angas, todėl liepsna tampa netolygi, o kaitinimas prastėja. Tokiu atveju dujos deginamos, bet puodas kaista ne taip, kaip turėtų.

    Degiklius geriausia valyti reguliariai ir tik visiškai atvėsus viryklei, laikantis gamintojo instrukcijų. Po plovimo nuimamas dalis būtina gerai išdžiovinti, kad viryklė veiktų stabiliai. Taip pat verta stebėti liepsnos spalvą: įprastai ji būna melsva, o jei ilgai matote geltoną liepsną, suodžius ar dažną gesimą, įrenginį turėtų patikrinti specialistas.

  • Darote šią bulvių virimo klaidą: netenkate vertingiausių vitaminų ir skonio

    Darote šią bulvių virimo klaidą: netenkate vertingiausių vitaminų ir skonio

    Bulvės daugelyje namų ant stalo atsiduria kone kasdien, tačiau įprastas įprotis jas nulupti ir virti dideliame kiekyje vandens turi kainą. Taip prarandama dalis vitaminų ir mineralų, o skonis tampa blankesnis. Mitybos specialistai pabrėžia, kad nedidelis gaminimo pokytis gali padėti išsaugoti daugiau naudingų medžiagų.

    Didžiausia klaida dažniausiai padaroma dar prieš įjungiant viryklę, kai bulvės nulupamos storai. Vertingų junginių nemažai yra visai prie pat odelės, todėl kartu su storu lupenos sluoksniu dažnai pašalinama ir dalis minkštimo. Be to, verdant nuluptas bulves, dalis vandenyje tirpių medžiagų lengviau pereina į nuovirą.

    Geriausias būdas išsaugoti naudas

    Norint sumažinti nuostolius, bulves verta virti su odele, vadinamuoju munduru. Taip jos geriau išlaiko skonį, o į vandenį patenka mažiau mineralų ir vitaminų, ypač jei vandens nedaug ir puodas laikomas uždengtas. Šis būdas ypač tinka jaunoms bulvėms, kurių odelė plona ir dažnai valgoma.

    Jei receptui vis dėlto reikia nuluptų bulvių, svarbu lupti kuo ploniau, geriausia skustuku. Kuo mažiau pažeidžiamas paviršius ir kuo mažiau nupjaunama minkštimo, tuo daugiau lieka kalio, skaidulų ir kitų maistinių medžiagų. Taip pat verta vengti ilgai laikyti nuluptas bulves vandenyje, nes dalis medžiagų pradeda skverbtis į skystį dar prieš virimą.

    Bulvės nebūtinai tukina

    Bulvės neretai laikomos produktu, kurį reikėtų riboti metant svorį, tačiau daug kas priklauso nuo paruošimo. Virtos bulvės be riebių priedų paprastai yra palyginti nekaloringos, o didžiausią skirtumą lėkštėje sukuria sviestas, grietinė, riebūs padažai ar kepimas aliejuje. Jos taip pat yra svarbus kalio šaltinis, o ši medžiaga reikalinga normaliai raumenų ir nervų veiklai.

    Bulvėse randama ir vitamino C, B grupės vitaminų, taip pat magnio, fosforo ir geležies pėdsakų. Kiek šių medžiagų liks galutiniame patiekale, priklauso nuo virimo trukmės ir vandens kiekio. Kuo ilgiau verdama ir kuo daugiau vandens, tuo didesnė dalis prarandama.

    Ką svarbu prisiminti verdant su odele?

    Prieš verdant bulves su odele būtina jas kruopščiai nuplauti ir nušveisti po tekančiu vandeniu, kad neliktų žemių. Į vieną puodą geriausia rinktis panašaus dydžio bulves, nes tuomet jos išverda tolygiai. Per mažos gali pervirti, kol didesnės dar bus kietos.

    Bulves rekomenduojama virti tik iki minkštumo, geriausia nedideliame vandens kiekyje ir uždengus puodą. Taip geriau išlaikoma tekstūra ir sumažinami vitaminų praradimai. Taip pat svarbu atmesti pažaliavusias bulves, nes jose gali būti padidėjęs glikoalkaloidų kiekis, o virimas jų patikimai nepašalina.

    Išvirus bulves galima nulupti jau po trumpo atvėsinimo arba patiekti su odele, jei ji plona ir švari. Toks paprastas pokytis dažnai leidžia nepakeičiant patiekalo idėjos gauti sodresnį skonį ir daugiau maistinės vertės. Tai ypač aktualu tiems, kurie nori valgyti paprasčiau, bet kokybiškiau.

  • Manėte, kad vagys braunasi tik naktį? Šios valandos pavojingiausios jūsų namams

    Manėte, kad vagys braunasi tik naktį? Šios valandos pavojingiausios jūsų namams

    Įsilaužimai daugeliui siejasi su tamsa ir vėlyva naktimi, tačiau nusikaltėliai dažnai renkasi ir visai kitą laiką. Praktika rodo, kad rizika išauga tada, kai būstas lieka be priežiūros arba kai gyventojai yra giliai įmigę. Būtent todėl verta žinoti kelis „piko“ laikotarpius, kai budrumas turėtų būti didžiausias.

    Viena iš dažniausiai minimų rizikos zonų yra dienos vidurys, kai daugelis žmonių būna išvykę. Tarp 10 ir 15 valandos vaikai paprastai dar mokykloje, o suaugusieji darbe, todėl butai ir namai neretai stovi tušti. Nusikaltėliams tai patogu ir dėl to, kad judėjimas laiptinėse ar kiemuose dieną mažiau krenta į akis.

    Svarbu suprasti, kad įsilaužimai nėra vien nuošalių vietovių problema. Net daugiabutyje, kuriame daug kaimynų, vagys gali pasinaudoti tuo, kad gyventojai nepažįsta vieni kitų ir retai sureaguoja į nepažįstamą žmogų laiptinėje. Dėl to dieną pasirodantis nepažįstamasis ne visuomet sukelia įtarimą, nors kartais to ir pakanka nusikaltimui.

    Rizikingiausia nakties atkarpa

    Kitas pavojingas laikotarpis siejamas su giliausiu miegu ir ramiausiomis gatvėmis. Dažnai išskiriamos valandos nuo 2 iki 5 ryto, kai dauguma gyventojų miega, o aplinkoje mažiau atsitiktinių liudininkų. Tokiu metu lengviau nepastebėti įtartinų garsų, ypač jei jie sklinda iš rūsio, garažo ar kitų nuo miegamojo nutolusių patalpų.

    Vis dėlto įsibrovimas į gyvenamą būstą nusikaltėliams kelia didesnę riziką susidurti su šeimininkais, todėl dalis jų sąmoningai renkasi dieną. Dėl šios priežasties vien tik stereotipas apie naktinius įsilaužimus gali klaidinti ir sumažinti budrumą netinkamu metu. Svarbiausia vertinti ne paros metą, o tai, ar būstas tuo metu lengvai pasiekiamas.

    Kas išduoda, kad jūsų nėra namie?

    Nusikaltėliai neretai prieš veiksmą stebi aplinką ir gyventojų įpročius. Pasikartojantis grafikas, pavyzdžiui, išvykimas ryte ir grįžimas tuo pačiu metu vakare, gali padėti atspėti, kada būstas ilgesnį laiką bus tuščias. Kartais pakanka kelių dienų, kad susidarytų aiškus vaizdas.

    Riziką didina ir tai, ką patys žmonės paskelbia viešai internete. Atostogų nuotraukos ar įrašai, iš kurių lengva suprasti, kad šeimininkų nėra namuose, gali tapti papildomu signalu nusikaltėliams. Todėl planuojant išvyką verta peržiūrėti privatumo nustatymus ir neskelbti informacijos realiuoju laiku.

    Ką padaryti, kad vagys apsigalvotų?

    Net ir kokybiškos spynos nepadės, jei prieš išeinant paliekamas praviras langas ar balkono durys. Prieš paliekant būstą verta įprasti patikrinti įėjimo duris, visus langus, taip pat ir aukščiau esančius ar mažiau naudojamus. Dažna įsilaužimų priežastis būna paprastas neatsargumas.

    Papildomą atgrasymo efektą gali suteikti signalizacija, vaizdo stebėjimas ir apšvietimas su judesio davikliais. Ilgesniam laikui išvykstant naudinga paprašyti patikimo kaimyno išimti paštą ar bent periodiškai patikrinti, ar viskas tvarkoje. Tokios smulkmenos padeda sukurti įspūdį, kad namai nėra palikti likimo valiai.

  • Sodininkai perspėja: populiarus triukas su kastuvu prie hortenzijų gali ir pakenkti

    Sodininkai perspėja: populiarus triukas su kastuvu prie hortenzijų gali ir pakenkti

    Rudenį hortenzijos natūraliai lėtina augimą ir ruošiasi ramybės laikotarpiui, todėl sodininkai ieško būdų, kaip padėti krūmui sėkmingai peržiemoti. Pastaraisiais metais dažniau aptariamas neįprastas metodas, kai kastuvu aplink krūmą sąmoningai pažeidžiama dalis šaknų. Šalininkai teigia, kad taip augalui sukuriamas kontroliuojamas stresas, tačiau specialistai primena ir apie rizikas.

    Šio sumanymo esmė paprasta: dalinai „apkarpius“ šonines šaknis, hortenzijai kurį laiką sunkiau pasisavinti vandenį ir maisto medžiagas. Tuomet, kaip tikimasi, krūmas mažiau skatina naujų ūglių augimą ir daugiau dėmesio skiria sumedėjimui. Būtent sumedėję ūgliai žiemą atsparesni šalčiui nei žali, nesubrendę stiebai.

    Kaip atliekamas kasimo triukas

    Dažniausiai šį veiksmą patariama daryti ankstyvą rudenį, kol dar nėra stiprių šalnų, o augalas jau pereina į lėtesnę augimo fazę. Naudojamas aštrus kastuvas, kurio ašmenys vertikaliai įspaudžiami į žemę aplink krūmą maždaug ties lajos išoriniu kraštu. Taip tikimasi perpjauti dalį šoninių šaknų, neiškasant viso augalo.

    Didžiausia klaida yra kėsintis į šaknų gumulą ar pjauti šaknis visai prie krūmo pagrindo, nes tuomet pažeidimai gali būti per dideli. Ypač jautrios jaunos hortenzijos ir neseniai pasodinti krūmai, kurių šaknynas dar neįsitvirtinęs. Dėl šios priežasties toks būdas neturėtų tapti kasmetine rutina, o prieš taikant verta įvertinti konkretaus augalo būklę ir augimo sąlygas.

    Kas svarbiau už šaknų pažeidimą

    Praktikoje hortenzijoms dažniausiai labiau padeda nuosekli rudeninė priežiūra, o ne radikalūs eksperimentai. Jei ruduo sausas, dirva neturėtų visiškai perdžiūti, nes drėgmė svarbi ir tada, kai augalas jau baigia žydėti. Tuo pačiu svarbu neperlaistyti, kad šaknys neimtų skursti dėl oro trūkumo.

    Prieš šalčius naudinga mulčiuoti, pavyzdžiui, pušų žieve, kad būtų apsaugotos paviršinės šaknys ir stabilizuotųsi dirvos temperatūra. Taip pat rekomenduojama rudenį vengti azoto gausių trąšų, nes jos skatina naujų, minkštų ūglių formavimąsi. Tokie ūgliai dažnai nespėja sumedėti ir žiemą nukenčia pirmiausia.

    Ką žinoti apie skirtingas hortenzijas

    Ne visos hortenzijos žiemoja vienodai, todėl vieno universalaus recepto nėra. Didesnio dėmesio paprastai reikia didžialapėms hortenzijoms, nes dalis jų veislių žiedpumpurius suformuoja ant praėjusių metų ūglių. Jei pumpurai nušąla, pavasarį krūmas gali gražiai sužaliuoti, bet vasarą taip ir nesukrauti žiedų.

    Vėsesnėse vietose tokius krūmus verta pridengti, kad būtų sumažinta temperatūrų svyravimų ir šaltų vėjų įtaka. Prieš pasirenkant dengimo priemones svarbu neperlenkti lazdos: per sandariai uždengtas augalas gali pradėti šusti atodrėkių metu. Daugeliu atvejų saugiausia taktika yra derinti saikingą laistymą, mulčią ir tinkamą veislės parinkimą vietos klimatui.