Category: Kultūra

  • Pasodinkite kartą ir džiaukitės metus: 7 daugiametės sodo krūmų rūšys, kurios daro įspūdį

    Pasodinkite kartą ir džiaukitės metus: 7 daugiametės sodo krūmų rūšys, kurios daro įspūdį

    Sumedėję dekoratyviniai krūmai gali kardinaliai pakeisti sodo vaizdą: vieni sukuria foną gėlynams, kiti tampa pagrindiniu akcentu dėl gausaus žydėjimo. Norint ilgalaikio rezultato, verta rinktis daugiametes rūšis, kurios gerai peržiemoja ir nereikalauja kasmetinio atsodinimo.

    Renkantis krūmus svarbus ne tik žiedų grožis. Praktikoje lemiamą vaidmenį turi atsparumas šalčiui, žydėjimo trukmė, galutinis augalo dydis ir tai, ar sode turite saulėtą, pusiau pavėsingą ar nuo vėjų apsaugotą vietą.

    Tinkamai suderinti skirtingu metu žydintys krūmai padeda išlaikyti dekoratyvumą nuo pavasario iki rudens. O jei norisi, kad sodas atrodytų gyvas ir šaltuoju metu, verta įtraukti ir visžalių rūšių, kurios lapus išlaiko per žiemą.

    Daugiametės klasikos pasirinkimai

    Lietuvos ir kaimyninių šalių soduose jau seniai populiarios rožės, forzitijos, alyvos bei trilapės migdolės. Jas renkasi dėl ryškaus žydėjimo ir to, kad jos lengvai įsilieja į klasikines sodo kompozicijas.

    Vis dėlto net tos pačios rūšies augalai gali skirtis atsparumu šalčiui, todėl perkant svarbu pasidomėti konkrečia veisle. Tai ypač aktualu po permainingų žiemų, kai dažni atlydžiai ir vėlesni šalčiai augalus gali paveikti labiau nei stabilus speigas.

    Krūmai sode gali atlikti kelias funkcijas: būti pavieniu akcentu, augti grupėmis arba formuoti ribas tarp skirtingų erdvių. Gyvatvorėms dažnai renkamasi rūšis, kurios gerai pakelia karpymą, pavyzdžiui, kukmedžius ar kadagius.

    Ilgai žydintys krūmai vasarai

    Jei norisi ryškaus efekto antroje sezono pusėje, verta pagalvoti apie šluotelines hortenzijas, budlejas ir dekoratyvinius jonažolių krūmus. Šie augalai dažnai žydi vasarą ir gali išlikti puošnūs iki pat rudens.

    Dekoratyvinė jonažolė paprastai būna neaukšta, o jos geltoni žiedai labiausiai išryškėja vasaros mėnesiais. Jai tinka pusiau pavėsis ir vidutiniškai drėgna dirva, todėl ji patogi ten, kur saulė būna ne visą dieną.

    Šluotelinė hortenzija išsiskiria stambiais žiedynais, kurie priklausomai nuo veislės gali keisti spalvą sezonui einant į pabaigą. Geriausiai ji auga saulėtoje ar lengvai pritemdytoje vietoje, o papildomas privalumas yra tai, kad dalis veislių žydi ant einamųjų metų ūglių.

    Budleja, dar vadinama drugelių krūmu, žydi nuo vasaros iki rudens ir pritraukia vabzdžius apdulkintojus. Jai reikia saulės ir tolygesnės drėgmės, o prieš žiemą dažnai patariama apsaugoti augalo pagrindą, ypač jei vieta atvira vėjams.

    Žalias fonas ir žiemą

    Ieškantiems krūmo, kuris dekoratyvumą išlaikytų ir šaltuoju metų laiku, verta atkreipti dėmesį į paprastąją mahoniją. Ji dažniausiai užauga iki maždaug vieno metro, suformuoja tankius, blizgius lapus ir pavasarį pražysta geltonais žiedais.

    Vėliau mahonija gali subrandinti nedideles uogas, o didžiausias jos privalumas yra visžaliai lapai. Dėl to ji tinka tiek kaip pavienis akcentas, tiek kaip struktūrinis fonas gėlynams, kai dalis augalų jau būna numetę lapus.

    Norint ilgalaikio efekto, sodinant naudinga galvoti apie kompoziciją: derinti skirtingo žydėjimo laikotarpio krūmus ir papildyti juos visžaliais augalais. Tokiu būdu sodas keičiasi visus metus, tačiau išlieka tvarkingas ir vizualiai „pilnas“ skirtingais sezonais.

  • Kaip išgelbėti štambines rožes nuo žiemos: svarbiausia apsaugoti vieną vietą ant augalo

    Kaip išgelbėti štambines rožes nuo žiemos: svarbiausia apsaugoti vieną vietą ant augalo

    Štambinės rožės sode atrodo ypač puošniai, tačiau žiemą jos yra jautresnės nei įprasti rožių krūmai. Didžiausia rizika kyla ne žiedams ar šakelėms, o vainikui ir skiepijimo vietai, kuri dažniausiai yra pažeidžiamiausia stipriam šalčiui.

    Specialistai pabrėžia, kad dengti rožes per anksti nereikėtų. Kol laikosi teigiama temperatūra, po uždangomis gali kauptis drėgmė, o tai didina puvinio ir grybelinių ligų riziką, ypač jei žiema permaininga ir su dažnais atodrėkiais.

    Praktikoje dažniausiai laukiama pirmųjų silpnų šalnų, tačiau svarbu spėti iki tol, kol žemė galutinai įšąla. Patogiausia darbus planuoti sausesnę, nešaltą dieną, nes tuomet stiebas būna elastingesnis ir mažėja lūžimo tikimybė.

    Kur slypi didžiausia rizika

    Skiepijimo vieta yra ta augalo dalis, kuri labiausiai nukenčia nuo žemos temperatūros ir vėjo. Jei ji nušąla, rožė pavasarį gali sunkiai atželti arba visai neprabusti, net jei likusios dalys atrodė neblogai peržiemojusios.

    Dar viena dažna bėda yra iššutimas, kai augalas uždengiamas per sandariai ir be oro tarpų. Dėl to patariama vengti drėgmę sulaikančių, nepralaidžių medžiagų ir rinktis sprendimus, kurie remiasi natūralia dirvos izoliacija.

    Patikimiausias būdas su žeme

    Vienas veiksmingiausių metodų yra atsargiai palenkti štambą ir paguldyti vainiką ant žemės. Tai daroma lėtai, lenkiant į tą pusę, kur prie pagrindo jaučiamas natūralus sustorėjimas, kad sumažėtų įtrūkimo ar lūžimo tikimybė.

    Paguldytą vainiką verta pritvirtinti, kad jo nepakeltų vėjas, o tada kruopščiai uždengti skiepijimo vietą. Dažniausiai naudojama puri sodo žemė ar mulčias, kuriais užpildomi tarpai tarp ūglių, kad šaltis neprasiskverbtų į augalo vidų.

    Nedidelė dalis šakelių gali likti kyšoti virš supilto kauburėlio, ir tai nebūtinai reiškia problemą. Pavasarį vis tiek atliekamas sanitarinis ir formuojamasis genėjimas, todėl svarbiausia yra apsaugoti skiepijimo vietą ir pagrindinę vainiko dalį.

    Kada verta rinktis duobutę

    Jei vainikas platesnis arba sunkiau stabiliai paguldomas, galima iš anksto iškasti negilią duobutę ten, kur jis bus paguldytas. Tuomet vainikas įguldomas į įdubą ir apipilamas smulkia, puria žeme, kad ji pasiektų ir tarpus tarp ūglių.

    Užpilant naudinga lengvai pajudinti šakeles, kad žemė pasiskirstytų tolygiau ir neliktų oro kišenių, per kurias patektų šaltis. Kauburėlis tik švelniai prispaudžiamas, nes per stipriai suspausta žemė gali prasčiau izoliuoti.

    Pavasarį dangą reikėtų nuimti palaipsniui, atsižvelgiant į orus, kad augalas nepatirtų staigių temperatūros svyravų. Jei prognozuojamos vėlyvos šalnos, skubėti visiškai atidengti štambinių rožių nepatariama.

  • Grybautojų triukas iš miško: taip greitai pašalinsite smėlį ir purvą, bet ne visus grybus plaukite

    Grybautojų triukas iš miško: taip greitai pašalinsite smėlį ir purvą, bet ne visus grybus plaukite

    Pilnas krepšys grybų džiugina, tačiau namuose prasideda kruopščiausia dalis: nuo kepurėlių reikia nuvalyti spyglius, nuo kotų – žemes, o iš raukšlių iškrapštyti smėlį. Svarbu žinoti, kad ne visus grybus verta valyti vienodai, nes nuo to priklauso jų skonis ir tekstūra.

    Grybai, skirti džiovinimui, su vandeniu dera prasčiausiai, o ruošiami sriubai, padažui ar marinavimui gali būti trumpai nuplaunami. Kuo mažiau purvo parsinešite iš miško, tuo mažiau rizikuosite sugadinti laimikį virtuvėje.

    Valyti pradėkite dar miške

    Dalis darbo gali būti padaryta dar renkant grybus. Pakanka nupjauti ar nuvalyti apatinę koto dalį, nukratyti miško paklotės likučius ir apžiūrėti, ar grybas nesukirmijęs.

    Patyrę grybautojai dažnai naudoja paprastas medvilnines pirštines: jos padeda švelniai nubraukti smulkias žemes ir smėlį nebraižant kepurėlės. Svarbu, kad pirštinės nebūtų šlapios ar aplipusios purvu, kitaip nevalys, o teps.

    Kada plauti vandenyje, o kada ne?

    Jei grybus planuojate virti ar marinuoti, pirmiausia verta nuimti stambius nešvarumus ranka arba minkštu šepetėliu. Tuomet smulkus smėlis lengviau pasišalina trumpai perliejus šaltu vandeniu.

    Stipriai apsinešusiems grybams tinka dubuo su šaltu, lengvai pasūdytu vandeniu: trumpai panardinkite, švelniai pajudinkite ir iš karto ištraukite. Ilgai mirkyti nerekomenduojama, nes grybai greitai prisigeria vandens, praranda stangrumą ir tampa vandeningi.

    Įprastas įsitikinimas, kad sūrus vanduo visada išvaro kirmėles, nėra patikimas. Lervos gali būti giliai minkštime, todėl kiekvieną grybą reikėtų perpjauti ir apžiūrėti, o stipriai sukirmijusius egzempliorius išmesti.

    Džiovinimui skirtus grybus valykite sausai

    Baravykai, lepšiai ar kiti džiovinimui skirti grybai geriausiai valomi be vandens. Sudrėkinti jie džiūsta gerokai ilgiau, be to, gali suprastėti jų aromatas ir struktūra.

    Praverčia minkštas teptukas, šepetėlis arba švari šluostė: jais nuvalykite kotą, kepurėlę ir miško šiukšles. Sunkiai pasiekiamose vietose nešvarumus geriau atsargiai iškrapštyti, o itin purvinas vietas plonai nupjauti peiliu.

    Prieš džiovinimą grybus verta supjaustyti riekelėmis ir dar kartą patikrinti vidų. Valymo ir paruošimo neatidėliokite kitai dienai, nes švieži grybai greitai genda, ypač laikomi suspausti maišelyje ar šiltoje patalpoje.

  • Kiek virti raugintus kopūstus, kad būtų minkšti ir aromatingi: dažniausia klaida nustebins

    Kiek virti raugintus kopūstus, kad būtų minkšti ir aromatingi: dažniausia klaida nustebins

    Rauginti kopūstai po virimo turėtų būti minkšti, bet išlaikyti ryškų, gaivų rūgštumą. Dažniausia nesėkmės priežastis yra per ilgas kaitinimas, kai kopūstai praranda dalį skonio ir tampa perninkšti.

    Virtuvės praktikoje svarbiausia ne aklai laikytis vieno laiko, o įvertinti, kaip smulkiai kopūstai supjaustyti ir kokie jie yra iš pradžių. Kuo kopūstai stambesni ir kietesni, tuo ilgiau gali prireikti, tačiau persūdyti laiku taip pat lengva.

    Kiek laiko virti kopūstus?

    Jei rauginti kopūstai smulkiai supjaustyti ir norite, kad jie liktų lengvai traškūs, dažnai pakanka apie 20 minučių. Tokiu atveju išlieka daugiau charakteringo rūgštumo, o tekstūra dar nepervirsta į košę.

    Jei kopūstai kietesni, laikyti ilgiau ar supjaustyti stambiau, virimo laikas dažnai pailgėja iki 40 minučių ar daugiau. Geriausia kas keliolika minučių patikrinti šakute ir nukelti puodą nuo kaitros tada, kai pasiekta norima konsistencija.

    Verdant verta naudoti nedaug vandens ir pilti jį verdantį, kad kopūstai nepermirktų. Per daug skysčio reiškia, kad nupylus vandenį prarasite ir dalį skonio, todėl verčiau pilti tik tiek, kad neprisviltų dugnas.

    Per rūgštūs kopūstai: kaip sušvelninti?

    Raugintų kopūstų rūgštumas labai priklauso nuo fermentacijos trukmės ir laikymo sąlygų. Jei skonis per aitrus, kopūstus galima trumpai perlieti šaltu vandeniu ir iškart nusausinti.

    Svarbu neplauti ilgai, nes kartu nusiplauna ir aromatas. Praktinis būdas yra paragauti prieš ir po trumpo perplovimo, kad suvaldytumėte rūgštumą, bet neprarastumėte charakterio.

    Skoniui subalansuoti verdant dažnai tinka lauro lapas, kvapieji pipirai ar džiovinti grybai. Įdarams ir troškiniams taip pat padeda pakepintas svogūnas, kuris suteikia saldumo ir apvalina rūgštį.

    Skirtingiems patiekalams reikia skirtingai

    Koldūnams ar virtiniams skirtam įdarui kopūstai paprastai verdami iki labai minkštos būklės, kad būtų lengva smulkinti ir maišyti. Po virimo būtina gerai nusausinti ir atvėsinti, nes per šlapias įdaras apsunkina formavimą ir gadina tešlos struktūrą.

    Sriuboms rauginti kopūstai dažnai verdami tiesiai sultinyje, tačiau verta prisiminti bulves. Rūgštis gali lėtinti bulvių minkštėjimą, todėl kopūstus patogiau dėti tuomet, kai bulvės jau beveik išvirusios.

    Norint rauginti namuose, dažnai orientuojamasi į maždaug 20 gramų druskos vienam kilogramui smulkintų kopūstų. Fermentacijai svarbu, kad kopūstai būtų apsemti savo sultimis, o vėliau, pasiekus norimą rūgštumą, laikyti vėsiau, kad procesas sulėtėtų.

  • Pakabinama arbata ant durų rankenos: triukas kvapams ar tik mitas? Specialistai įspėja

    Pakabinama arbata ant durų rankenos: triukas kvapams ar tik mitas? Specialistai įspėja

    Socialiniuose tinkluose ir namų ūkio patarimų portaluose vis dažniau kartojamas neįprastas triukas: sausą arbatos pakelį siūloma pakabinti ant durų rankenos. Teigiama, kad taip galima sumažinti nemalonius kvapus kambaryje, spintoje ar sandėliuke, tačiau šio metodo poveikis labai priklauso nuo situacijos.

    Arbatos lapeliai, kaip ir kiti džiovinti augaliniai produktai, gali šiek tiek sugerti aplinkoje esančius kvapus, ypač mažose, uždarose erdvėse. Vis dėlto tai nėra universali priemonė, nes arbata kvapų šaltinio nepašalina, o tik trumpam gali sušvelninti pojūtį.

    Kaip tai daryti saugiai?

    Jei vis tiek norite išbandyti šį būdą, svarbiausia naudoti sausą, nepažeistą arbatos pakelį ir jį pakabinti taip, kad neplyštų. Tokį pakelį prasmingiausia dėti mažoje erdvėje, pavyzdžiui, spintelėje, dėžėje daiktams ar nedideliame kambaryje.

    Drėgno arbatos pakelio, ką tik ištraukto iš puodelio, naudoti nereikėtų. Ilgiau šiltoje patalpoje laikoma drėgna organinė masė gali tapti palankia terpe mikroorganizmams, o vėliau pati pradėti skleisti nemalonų kvapą.

    Kada kvapas signalizuoja problemą?

    Nemalonūs kvapai namuose dažniausiai kyla dėl maisto likučių, nešvarių tekstilės gaminių, šiukšliadėžės ar drėgmę kaupiančių batų. Užuot bandžius kvapą užmaskuoti, efektyviau pirmiausia nustatyti priežastį ir ją pašalinti.

    Virtuvėje padeda reguliarus šiukšliadėžės plovimas ir gartraukio naudojimas, o vonioje svarbiausia ventiliacija ir drėgnų paviršių nusausinimas. Jei juntamas pelėsio, kanalizacijos ar įsisenėjusios drėgmės kvapas, tai gali rodyti sandarumo ar nuotekų sistemos bėdas, kurias geriau spręsti iš esmės.

    Kokios priemonės dažniausiai veiksmingesnės?

    Jei įprastas valymas nepadeda, dažniau pasiteisina kvapų sugėrikliai su aktyvintąja anglimi. Dėl porėtos struktūros ji gali sulaikyti dalį kvapą sukeliančių junginių, tačiau ir ši priemonė nekompensuos neišspręsto drėgmės ar nuotekų problemos.

    Prie kvapų kaupimosi prisideda ir audiniai, todėl verta periodiškai skalbti užuolaidas, valyti minkštus baldus ir vėdinti patalpas. Ilgalaikį rezultatą dažniausiai duoda nuosekli švara, drėgmės kontrolė ir geras oro judėjimas, o ne vienas atsitiktinis triukas.

  • Victorias Beckham drąsa: sviestinė už 140 eurų ir druskinės už 100 – ar tai jau per daug?

    Victorias Beckham drąsa: sviestinė už 140 eurų ir druskinės už 100 – ar tai jau per daug?

    Victoria Beckham plečia savo prekės ženklą už mados ribų ir žengia į namų interjero segmentą. Debiutinė stalo serviravimo ir namų aksesuarų kolekcija „The Serving Style“ pasirodė prekyboje per „Westwing“, o didžiausią diskusijų bangą sukėlė ne dizainas, o kainos.

    Kolekcijoje siūlomi kasdieniai, bet estetiškai išgryninti daiktai: stalo įrankiai, taurės, vazos, servetėlės ir kiti serviravimo akcentai. Idėja paprasta – net įprastas pusryčių ar vakarienės stalas turi atrodyti kaip apgalvota, prabangi patirtis.

    Ryškiausiai aptariamas produktas – sviestinė su peiliu, kurios kaina siekia apie 140 eurų. Panašiai dėmesį traukia kriauklės formos druskinės ir pipirinės, kurių kaina prasideda maždaug nuo 100 eurų, todėl daliai pirkėjų toks įkainis atrodo nutolęs nuo kasdienybės.

    Likę kolekcijos aksesuarai taip pat pozicionuojami premium segmente: kai kurie smulkūs stalo dekoro sprendimai kainuoja apie 65 eurus ir daugiau. Tokia kainodara atitinka strategiją, kai perkama ne vien funkcija, bet ir dizainerio parašas, ribotesnio leidimo įspūdis bei vizualinis vientisumas.

    Pastaraisiais metais prabangos ir interjero rinka pastebimai artėja prie mados pasaulio logikos: namų daiktai vis dažniau tampa statuso simboliu, o ne vien praktiniu pirkiniu. Šią kryptį stiprina socialiniai tinklai ir vadinamoji estetikos ekonomika, kai vartotojai investuoja į fotogeniškas detales ir „instagramišką“ gyvenimo būdo vaizdinį.

    Vis dėlto tokie pristatymai turi riziką: kai kainos pernelyg aiškiai kontrastuoja su daiktų kasdieniškumu, viešojoje erdvėje greitai kyla klausimas, ar mokama už kokybę ir meistrystę, ar tik už pavardę. Prekės ženklui tai gali būti ir nauda, ir reputacinis iššūkis, nes prabanga šiandien vis dažniau vertinama per tvarumo, ilgaamžiškumo ir realios vertės prizmę.

    Nors Victoria Beckham nuosekliai kuria santūrios elegancijos estetiką, interjero kategorijoje vartotojų lūkesčiai kitokie nei madoje. Sėkmę lems ne tik dizainas, bet ir tai, ar pirkėjai matys aiškų argumentą, kodėl būtent šie daiktai turi tapti ilgalaike namų dalimi.

  • Aukštoms moterims pažįstama bėda: „Levi’s“, „Reserved“ ir kiti siūlo tikrai ilgas kelnes

    Aukštoms moterims pažįstama bėda: „Levi’s“, „Reserved“ ir kiti siūlo tikrai ilgas kelnes

    Ilgos kojos, trumpas pasirinkimas

    Aukštesnėms moterims viena dažniausių problemų perkant kelnes ar džinsus yra ne liemens apimtis, o per trumpa klešnių ilgis. Daugelis masinės prekybos tinklų orientuojasi į vidutinį ūgį, todėl net tinkamas dydis neretai baigiasi virš kulkšnies.

    Pastaraisiais metais situacija po truputį keičiasi: gamintojai dažniau siūlo skirtingus klešnių ilgius tam pačiam dydžiui. Tai svarbu ir dėl to, kad dvi moterys, dėvinčios tą patį dydį, gali turėti visiškai skirtingą kojų ilgį.

    „Levi’s“ pranašumas: dydis ne tik pagal liemenį

    Vienas patogiausių sprendimų ieškančioms ilgesnių džinsų yra „Levi’s“ dydžių sistema, kurioje dažnai atskirai pasirenkamas liemens plotis ir klešnių ilgis. Tai leidžia tiksliau pritaikyti džinsus prie figūros ir išvengti kompromisų, kai „tinka per klubus, bet per trumpa“.

    Moteriškoje „Levi’s“ pasiūloje galima rasti ilgesnių variantų, kurie aktualūs toms, kurioms įprasti modeliai nuolat trumpoki. Praktinis patarimas renkantis internetu yra pirmiausia tikrinti būtent klešnių ilgį, o tik tada lyginti liemens dydį.

    „Stradivarius“, „Reserved“ ir „ASOS“: ilgesnės klešnės tampa norma

    Jei anksčiau pailgintų modelių populiariuose tinkluose tekdavo ieškoti beveik kaip išimties, dabar vis dažniau atsiranda atskiros linijos ar žymėjimai. „Stradivarius“ dalyje asortimento taiko ūgiui pritaikytas kategorijas, o prie kai kurių modelių nurodoma, kad yra ilgesnių ar trumpesnių versijų.

    Panašia kryptimi eina ir „Reserved“, kur ilgesnė klešnė dažnai žymima kaip „Long Leg“, o tokie modeliai turi atskirą atranką. Tai patogu, nes nereikia peržiūrėti viso katalogo bandant atspėti, kurie džinsai bus pakankamai ilgi.

    Dar viena kryptis toms, kurioms net ir pailginti masinės prekybos modeliai kartais per trumpi, yra „ASOS“ skiltis aukštesnėms moterims. Ten paprastai siūlomas platus pasirinkimas skirtingų siluetų, o pranašumas tas, kad vienoje vietoje randami ne vieno prekės ženklo pailginti modeliai.

    Specializuoti sprendimai ir ką tikrinti prieš perkant

    Jei ūgis didesnis, o standartinės „Tall“ versijos vis tiek netenkina, verta atkreipti dėmesį į nišinius prekės ženklus, orientuotus būtent į aukštesnes moteris, pavyzdžiui, „No More Limits“. Tokiais atvejais pailginta klešnė nėra priedas, o bazinis konstrukcijos principas.

    Prieš perkant internetu naudinga tikrinti ne tik dydį, bet ir vidinės siūlės ilgį bei konkretaus modelio matmenų lentelę. Taip pat verta atkreipti dėmesį į kirpimą: aukštas liemuo ir tiesi pilno ilgio klešnė dažnai vizualiai atrodo proporcingiausiai ir sumažina riziką, kad kelnės „sutrupės“ iki neplanuoto ilgio.

  • Moda po 50-ies: Izabela Kuna parodė triukus, kaip derinti patogumą ir eleganciją

    Moda po 50-ies: Izabela Kuna parodė triukus, kaip derinti patogumą ir eleganciją

  • Princesė Kate turi šalikų kolekciją, kuri stebina: jos triukai pravers kiekvienai

    Princesė Kate turi šalikų kolekciją, kuri stebina: jos triukai pravers kiekvienai

    Princesė Kate, Velso princesė Catherine, šaltuoju metų laiku dažnai renkasi šaliką, kuris vienu metu atlieka dvi funkcijas: saugo nuo vėjo ir tampa ryškiu stiliaus akcentu. Stilistai pastebi, kad būtent šis aksesuaras dažnai „užbaigia“ įvaizdį, net kai drabužiai yra labai paprasti.

    Rudenį ir žiemą Kate neretai matoma su languotais šalikais, derinamais prie klasikinių paltų. Populiarūs tiek neutralūs smėlio ir pilki tonai, tiek ryškesnės spalvos, ypač raudona, kuri šaltuoju sezonu suteikia daugiau energijos ir kontrasto.

    Kaip ji nešioja šaliką

    Kate įvaizdžiuose svarbus ne tik raštas ar spalva, bet ir tai, kaip šaliką ji užsideda. Vietoje standaus apsukimo aplink kaklą ji dažnai palieka šaliką laisvai krentantį arba persimeta per petį, taip sukurdama lengvesnę, mažiau formalią nuotaiką.

    Toks dėvėjimo būdas praktiškas ir kasdienybėje: laisviau krentantis šalikas nevaržo judesių, o prireikus jį galima greitai prisitraukti ar labiau užsikloti. Mados ekspertai šią tendenciją sieja su grįžtančiu dėmesiu patogumui ir universaliems deriniams, kurie tinka ir darbui, ir savaitgaliui.

    Ryškūs pavyzdžiai iš viešų pasirodymų

    Vienas dažniausiai aptarinėtų derinių buvo jos įvaizdis su raudonu paltu ir tartano rašto šaliku per vizitą Velse, kai raštuotas aksesuaras tapo pagrindiniu akcentu. Tokie deriniai laikomi saugia formule: vienspalvis viršutinis drabužis ir išraiškingas šalikas padeda išvengti nuobodaus įspūdžio.

    Kituose pasirodymuose Kate rinkosi šalikus, kurie vizualiai „sutvarko“ siluetą, pavyzdžiui, krentantys vertikaliai priekyje arba subtiliai apgaubiantys sprandą. Tai ypač aktualu žiemą, kai sluoksniuojami megztiniai ir paltai, o detalės padeda išlaikyti proporcijas.

    Kodėl šalikai vėl dėmesio centre

    Mados rinkoje pastaraisiais sezonais ryškėja kryptis į ilgaamžius aksesuarus: vilna, kašmyras, merino vilna ir klasikiniai raštai vertinami dėl ilgesnio dėvėjimo laiko. Vartotojai dažniau renkasi mažiau, bet kokybiškiau, todėl šalikas tampa investicija, kuri kelis sezonus keičia tą patį paltą.

    Kate pavyzdys rodo ir kitą svarbų dalyką: aksesuaras neprivalo būti tik praktiškas. Tinkamai parinktas šalikas gali sukurti šventiškesnį įspūdį, suteikti spalvos veidui ir leisti tą pačią bazinę aprangą pritaikyti skirtingoms progoms.

    Stilistai pataria pradėti nuo universalaus, vidutinio storio šaliko ir išmokti bent du dėvėjimo būdus: laisvai permesto per petį ir švelniai apgaubiančio kaklą. Tokie sprendimai padeda atrodyti natūraliai, o būtent tai ir yra viena ryškiausių Kate stiliaus priežasčių.

  • Burgundo spalva grįžta į madą: kaip ją derinti ir išsirinkti atspalvį pagal odą, plaukus bei akis

    Burgundo spalva grįžta į madą: kaip ją derinti ir išsirinkti atspalvį pagal odą, plaukus bei akis

    Burgundas: kodėl šis atspalvis vėl ant bangos

    Burgundo spalva – sodri, gili raudona, kurioje dažnai juntami rudi ir violetiniai pustoniai. Pavadinimas siejamas su Prancūzijos Burgundijos regionu ir tamsaus atspalvio raudonu vynu, tačiau madoje ji gyvuoja gerokai ilgiau nei vieną sezoną.

    Istoriškai intensyvūs raudoni dažai buvo brangūs ir sunkiai išgaunami, todėl tokie tonai ilgą laiką signalizavo statusą, galią ir prabangą. Šiandien burgundas nebėra išskirtinai elitinis, bet vis dar kuria elegantišką įspūdį, todėl ypač dažnai sugrįžta šaltuoju metų laiku.

    Kaip burgundą derinti kasdien ir progoms

    Lengviausias kelias į burgundą – detalės. Rankinė, batai, diržas ar šalikas gali visiškai pakeisti neutralią aprangą ir suteikti jai gylio, net jei nenorite ryškaus, dominuojančio akcento.

    Burgundas ypač gerai sutaria su neutraliais tonais, tokiais kaip smėlinė, kreminė, balta ar pilka. Toks derinys atrodo švariai, brangiai ir tinka tiek biurui, tiek laisvalaikiui, kai norisi tvarkingo įvaizdžio be pastangų įspūdžio.

    Gilesniam, solidesniam rezultatui verta rinktis burgundą su tamsiai mėlyna, grafito pilka ar juoda, tačiau tuomet pravartu įvesti šviesesnį elementą. Tai gali būti šviesus megztinis, švelni kreminė skarelė ar šviesesnio tono aksesuaras, kad įvaizdis neatrodytų pernelyg sunkus.

    Jei norisi mažiau įprastų derinių, burgundas dažnai gražiai skamba su buteline žalia, švelnia melsva ar gelsvai kreminiais tonais. Tokie kontrastai atrodo šiuolaikiškai, o pats burgundas tampa ne vien klasikiniu, bet ir moderniu pasirinkimu.

    Drąsesnė idėja – burgundo total look, kai apsirengiama šiuo atspalviu nuo galvos iki kojų. Kad įvaizdis neatrodytų monotoniškas, verta maišyti skirtingas faktūras, pavyzdžiui, vilną, odą ir glotnų audinį, o atspalvius rinktis artimus, bet ne identiškus.

    Kaip išsirinkti burgundo atspalvį pagal išvaizdą

    Burgundas nėra vienas konkretus atspalvis, todėl renkantis drabužį svarbu įvertinti ne tik jo grožį, bet ir tai, kaip jis dera su oda, plaukais ir akimis. Skirtumas tarp šiltesnio, rudesnio ir šaltesnio, labiau į slyvą krypstančio burgundo gali būti lemiamas.

    Šiltesnio atspalvio oda, kurioje juntamas auksinis, persikinis ar alyvuogių pustonis, dažniausiai geriausiai dera su burgundu, kuriame yra daugiau rudos ar plytinės natos. Labai šaltas, į violetinę pusę pasislinkęs burgundas kartais gali vizualiai „nublukinti“ veidą, todėl verta pasimatuoti prie natūralios šviesos.

    Vėsesnio tipo oda, turinti rožinį ar porcelianinį pustonį, paprastai puikiai atrodo su šaltesniais burgundo variantais, primenančiais slyvą, šaltą vyšnią ar avietinį vyną. Tokius atspalvius lengva derinti su grafitu, šaltomis pilkomis spalvomis ir sidabro tono detalėmis.

    Neutralios odos atveju pasirinkimas plačiausias, tačiau universaliausiai veikia vidutinio gylio burgundas be ryškios violetinės ar rudos persvaros. Papildomai verta atsižvelgti į akių ir plaukų spalvą, nes jos gali sustiprinti arba sušvelninti bendrą kontrastą.

    Rudoms akims dažnai tinka tiek klasikiniai vyno atspalviai, tiek šiltesni, „šokoladiniai“ burgundai, o žalias akis gražiai paryškina tonai su slyvos ar raudono vyno užuomina. Mėlynoms akims neretai labiausiai tinka šaltesni burgundo variantai, ypač kai šalia atsiranda tamsiai mėlyna ar pilka.

    Plaukų spalva taip pat svarbi: tamsiaplaukėms burgundas gali sudaryti labai vientisą, stiprų įvaizdį, todėl praverčia šviesesni akcentai. Šviesiaplaukėms kontrastas dažnai atrodo įspūdingai, tačiau jį lengva sušvelninti kremine, smėline ar šviesiai pilka, o rusvaplaukėms dažniau tinka šiltesni, labiau vyno ir plytos krypties tonai.

    Jei norisi išbandyti spalvą atsargiai, pradėkite nuo aksesuarų ir stebėkite, kaip burgundas veikia veido toną skirtingame apšvietime. O kai atspalvis „savo“, burgundas tampa vienu lengviausiai suvaldomų sezono favoritų.