Category: Laisvalaikis

  • Mokslininkai atskleidė triuką su brokoliais: taip gausite daugiausia naudos per 90 minučių

    Mokslininkai atskleidė triuką su brokoliais: taip gausite daugiausia naudos per 90 minučių

    Ilgai termiškai apdorojant brokolius, dalis vertingų maistinių medžiagų gali suirti. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad brokolius supjausčius ir trumpai pakepinus, gali padidėti tam tikro antioksidanto – sulforafano – kiekis, o tai padeda maksimaliai išnaudoti jų naudą sveikatai.

    Tyrėjai taip pat nustatė, kad gaminant brokolius slopinamas fermentas mirozinazė, kuris yra svarbus sulforafanui susidaryti. Dėl to ilgesni ar agresyvesni gaminimo būdai reikšmingai sumažina sulforafano kiekį.

    „Gerai žinoma, kad ilgas terminis apdorojimas gali ardyti brokoliuose esančias maistines medžiagas, ypač sulforafaną“, – teigė dietologė, Rutgerio universiteto Medicinos profesijų mokyklos Klinikinės ir prevencinės mitybos paslaugų katedros docentė Stefanie Johnson.

    Pasak mokslininkų, yra du veiksmai, kurie gali padėti išlaikyti ar net padidinti sulforafano susidarymą.

    Trumpas pakepinimas

    Tyrimas parodė, kad lengvas brokolių pakepinimas iš tiesų padeda sumažinti mirozinazės aktyvumą gaminimo metu, todėl patiekale gali susidaryti didesnis sulforafano kiekis.

    Supjaustymas likus 90 minučių iki gaminimo

    Dar vienas pastebėjimas – didžiausias sulforafano kiekis siejamas su tuo, kai brokoliai į žiedynus supjaustomi maždaug likus 90 minučių iki lengvo pakepinimo keptuvėje. S. Johnson aiškino, kad pjaustymas, tikėtina, suaktyvina mirozinazę, kuri padeda paversti gliukorafaniną į sulforafaną dar prieš šilumai deaktyvuojant fermentą.

    Kartu pabrėžiama, kad tyrimas turėjo ribojimų: autoriai nevertino, kaip sulforafano kiekiui įtaką daro kiti gaminimo būdai, pavyzdžiui, ruošiant mikrobangų krosnelėje ar garuose.

    „Nepaisant šio ribojimo, gauti duomenys rodo, kad tokie gaminimo metodai kaip išankstinis pjaustymas ir lengvas pakepinimas atlieka svarbų vaidmenį siekiant maksimalios brokolių naudos sveikatai“, – pridūrė S. Johnson.

    Sulforafanas yra natūralus junginys, aptinkamas kryžmažiedėse daržovėse, pavyzdžiui, brokoliuose, briuseliniuose ir žiediniuose kopūstuose bei lapiniuose kopūstuose. Jam priskiriamas antioksidacinis ir priešuždegiminis poveikis.

    „Viena pagrindinių jo funkcijų – skatinti organizme antioksidacinių fermentų gamybą, kurie neutralizuoja laisvuosius radikalus ir apsaugo ląsteles nuo oksidacinės žalos“, – sakė specialistė.

    Pasak jos, sulforafanas taip pat gali prisidėti prie kepenų detoksikacijos procesų ir padėti palaikyti širdies bei kraujagyslių sistemos sveikatą, gerindamas kraujospūdžio rodiklius.

    Ekspertė priminė, kad brokoliai yra maistingi: juose gausu vitaminų ir mineralų, tarp jų – vitamino C, vitamino K, vitamino A, taip pat kalio, magnio, kalcio ir geležies. Be to, brokoliai turi skaidulų, kurios svarbios virškinimo sistemos veiklai, ir kitų antioksidantų, tokių kaip liuteinas ir zeaksantinas.

    Ji pabrėžė, kad brokoliai naudingi beveik bet kokia forma.

    „Nepriklausomai nuo gaminimo būdo, brokoliai išlieka nekaloringas, skaidulų turintis produktas, todėl yra vertingas sveikos mitybos papildymas“, – teigė S. Johnson.

  • Renata 80-aisiais skambėjo visur, o dabar beveik išnyko: štai ką reiškia šis vardas

    Renata 80-aisiais skambėjo visur, o dabar beveik išnyko: štai ką reiškia šis vardas

    Vardų mados keičiasi – tai, kas kadaise buvo itin populiaru, šiandien gali būti beveik pamiršta. Taip nutiko ir su vardu Renata, kuris 8-ajame dešimtmetyje buvo vienas dažniausių mergaičių vardų, tačiau dabar sutinkamas itin retai.

    Pasak leidinio „Meglepetes“, šiuolaikinėje jaunimo kartoje Renatos vardas jau beveik nebeaptinkamas.

    Renata į populiariausių mergaičių vardų sąrašą pateko 1965 metais – tuomet debiutavo 63-ioje vietoje. Praėjus dešimtmečiui, vardas jau buvo pakilęs iki 31-os pozicijos. Tuo laikotarpiu kasmet šį vardą gaudavo daugiau nei tūkstantis mergaičių, todėl Renata įsitvirtino tarp dešimties labiausiai mėgtų moteriškų vardų.

    „Laikui bėgant sėkmė baigėsi. Nuo šio amžiaus pradžios Renatos populiarumas ėmė sparčiai kristi. 2009 metais jis vos pateko į šimtuką. O kas įvyko vėliau? Vardas visiškai iškrito iš dažniausiųjų, o šiandien ekspertai jį priskiria prie labai retų“, – rašoma „Meglepetes“.

    Renata laikomas moterišku vardo Renatus atitikmeniu. Jo reikšmė – „atgimusi“. Nors vardo kilmė nėra visiškai vienareikšmė, dažniausiai nurodoma, kad jis turi lotyniškas šaknis.

    Vardų tendencijos nuolat kinta, todėl neatmetama, kad Renata kada nors gali sugrįžti į madą. Juk neretai tai, kas šiandien atrodo reta, rytoj vėl tampa išskirtiniu pasirinkimu.

  • Ką kasdien suvalgo USS Abraham Lincoln įgula: 17 tūkst. patiekalų ir 20 tūkst. kavų

    Ką kasdien suvalgo USS Abraham Lincoln įgula: 17 tūkst. patiekalų ir 20 tūkst. kavų

    Aviatų lėktuvnešyje „USS Abraham Lincoln“ tarnauja jungtinė įgula ir aviacijos grupė, iš viso apie 5680 žmonių – beveik kaip nedidelio miesto gyventojų skaičius. Pamaitinti tokią minią reiškia, kad laivo virtuvė turi dirbti be pertraukų, visą parą.

    Skaičiuojama, kad vien tik maisto produktams per dieną išleidžiama apie 40 000–57 000 eurų. Tai reiškia, jog per savaitę JAV karinės jūrų pajėgos įgulos maitinimui dislokacijos metu gali skirti iki maždaug 400 000 eurų.

    Per 24 valandas čia pagaminama iki 17 000 patiekalų – į šį skaičių įeina pusryčiai, pietūs, vakarienė ir vadinamieji „vidurnakčio daviniai“, skirti naktinėje pamainoje dirbantiems jūreiviams. Per vieną dieną įgula sunaudoja apie 730 kilogramų mėsos, 160 kilogramų salotų, 600 litrų pieno ir 30 dėžių dribsnių.

    Dar vienas įspūdingas faktas – „Nimitz“ klasės lėktuvnešio įgula kasdien išgeria apie 20 000 puodelių kavos.

    Kadangi lėktuvnešis jūroje praleidžia mėnesius, maisto atsargas reikia reguliariai papildyti net ir plaukiant atviroje jūroje. Tiekimo laivai kas 7–10 dienų prilygsta lėktuvnešio greičiui ir perduoda iki 320 000 kilogramų maisto atsargų.

    Siekdama palaikyti gerą įgulos nuotaiką, virtuvės komanda atnaujina laivo meniu kas 14–21 dieną. Taip pat naudojami švieži ingredientai, pristatomi iš netolimų sąjungininkų uostų, kad patiekalai netaptų pernelyg monotoniški.

  • Padelis užkariavo keliones: šie Europos ir Balio kurortai vilioja aikštynais ir prabanga

    Padelis užkariavo keliones: šie Europos ir Balio kurortai vilioja aikštynais ir prabanga

    Padelis jau seniai nebėra tik vienas sparčiausiai augančių sportų pasaulyje – dabar jis tapo ir viena greičiausiai populiarėjančių kelionių tendencijų.

    Remiantis Tarptautinės padelio federacijos 2025 metų ataskaita, šią rakečių sporto šaką visame pasaulyje žaidžia daugiau nei 35 mln. žmonių. Aikštynų skaičius per metus išaugo daugiau nei 15 proc. ir pasaulyje jau viršijo 77 tūkst.

    Europa yra šio bumo epicentras: čia susitelkia daugiau nei 60 proc. visų žaidėjų ir apie du trečdalius pasaulio aikštynų.

    Siekdami pasinaudoti augančia mada, viešbučiai ir kurortai vis dažniau įrengia padelio aikštynus kaip vieną pagrindinių privalumų, o kai kurios kryptys sportą naudoja iš esmės atnaujindamos savo aktyvaus poilsio pasiūlą.

    Žemiau – kelios ryškiausios vietos, kur padelis tampa kelionės ašimi.

    Ispanija

    Ispanija išlieka viena stipriausių padelio kelionių krypčių – čia kurortai derina aukšto lygio aikštynus su poilsiu, gastronomija ir aktyviu socialiniu gyvenimu.

    „Puente Romano Beach Resort“ – Marbeljos Auksinėje mylioje įsikūręs kurortas, laikomas viena ryškiausių padelio vietų Europoje. Čia esantys keturi aikštynai reguliariai priima tarptautinius renginius ir pritraukia aukščiausio lygio žaidėjus, tačiau atmosfera išlieka draugiška ir prieinama įvairaus pasirengimo svečiams. Sportą papildo paplūdimio klubai, restoranai ir gyvas kurorto ritmas.

    „La Manga Club“ – Mursijoje veikiantis, ilgą istoriją turintis sporto kurortas su itin plačia padelio infrastruktūra. Daugybė aikštynų, akademijos ir trenerių programos jį paverčia patraukliu tiek treniruotėms, tiek ramesnėms, laisvalaikiu paremtoms atostogoms.

    „Reserva del Higuerón Resort“ – Costa del Sol kalvose įsikūręs kurortas, siūlantis labiau dizainu ir sveikatingumu grįstą patirtį. Panoraminiai aikštynai su vaizdu į Viduržemio jūrą įsilieja į platesnę geros savijautos, sporto ir poilsio koncepciją.

    Portugalija

    Portugalijos populiarumą skatina išvystyta kurortų infrastruktūra, ypač Algarvėje, kur padelis natūraliai įsilieja į ilgesnių atostogų planus.

    „Vale do Lobo Resort“ – tvarkingas pajūrio kurortas, kuriame padelis integruotas į platesnį sporto paslaugų paketą. Aštuoni apšviesti aikštynai prižiūrimi ir papildomi trenerių paslaugomis, todėl vieta tinka tiems, kurie nori žaisti struktūruotai.

    „Quinta do Lago“ – viena prabangiausių sporto krypčių Portugalijoje, orientuota į rezultatą ir treniruotes. Greta keturių lauko ir dviejų vidaus padelio aikštynų čia rasite teniso bei fizinio pasirengimo erdves, todėl tai patrauklu keliautojams, ieškantiems sportinio režimo.

    „Pine Cliffs Resort“ – virš įspūdingų skardžių įsikūręs kurortas, siūlantis ramesnę padelio patirtį. Keturi aikštynai čia labiau papildo šeimoms pritaikytas atostogas, o sportą galima derinti su poilsiu ir kitomis pramogomis. Kurorte veikia ir „Annabel Croft Padel Academy“.

    Italija

    Italijoje padelis dažnai pateikiamas kaip gyvenimo būdo dalis – kartu su kraštovaizdžiais, virtuve ir lėtesniu kelionių tempu.

    „Forte Village Resort“ – Sardinijoje įsikūręs prabangus kurortas, kuriame padelis yra platesnės sporto ekosistemos dalis. Čia rungtynes nesunku suderinti su paplūdimiu, gastronomija ir sveikatingumo veiklomis.

    „Verdura Resort“, valdomas „Rocco Forte Hotels“, Sicilijoje siūlo ramesnę ir erdvesnę aplinką. Greta teniso klubo veikia padelio centras su dviem aikštynais, atvirais nuo kovo iki lapkričio.

    Prancūzija ir Monakas

    Prancūzijoje padelis vis labiau įsitvirtina įvairiuose kurortuose – nuo pakrančių prabangos iki poilsio gamtoje.

    „Club Med Opio en Provence“ – viskas įskaičiuota tipo kurortas, kuriame padelis įtrauktas į kasdienę veiklų programą. Trenerių užsiėmimai ir laisvi žaidimai padeda lengvai įsitraukti net pradedantiesiems.

    „Monte-Carlo Beach Hotel“ – Monake padelis jau tapo prabangos segmento dalimi. Aikštynai papildo išskirtinę pakrantės patirtį, orientuotą į poilsį ir ramų laisvalaikį.

    Graikija

    Graikijoje padelis dažniausiai pristatomas kaip aukštesnės klasės kurortų veikla, dažnai derinama su įspūdingais gamtos vaizdais.

    „Costa Navarino“ – didelio masto kurortas Peloponeso pakrantėje, turintis išplėtotą sporto infrastruktūrą. Čia įrengti trys padelio aikštynai, esantys „Mouratoglou Tennis Center“ teritorijoje. Patirtis labiau struktūruota – siūlomos treniruotės, o infrastruktūra pritaikyta ilgesnėms viešnagėms.

    Švedija

    Švedijos padelio augimą ypač skatino uždaros erdvės, todėl šalis tampa tinkama žaidimui ištisus metus.

    „Hotel Tylösand“ – pajūrio kurortas, kuriame padelis dera su paplūdimio kultūra ir vasaros kelionėmis. Jis pritraukia tiek vietinius, tiek užsienio svečius, ypač sezono metu.

    „Ellery Beach House“ – netoli Stokholmo įsikūręs butikinių atostogų variantas, orientuotas į bendruomeniškumą ir atsipalaidavimą. Trys lauko aikštynai yra dalis erdvės, kur svarbūs dizainas, maistas ir socialinė atmosfera.

    Ypatingas paminėjimas: Balio sala

    Už Europos ribų Balio sala vis dažniau minima kaip aukštesnės klasės padelio kelionių taškas, ypač tarp skaitmeninių klajoklių ir prabangos ieškančių keliautojų.

    „Bali Padel Academy“ – Canggu rajonas tapo vietiniu padelio centru: čia vyksta treniruočių stovyklos, atvyksta tarptautiniai žaidėjai, o atmosfera išlieka sociali ir bendruomeniška, skatinanti ilgesnes viešnages.

    „Como Uma Canggu“ – kurortas, kuriame paplūdimio prabanga dera su šiuolaikiniu sporto pasiūlymu. Padelis čia įsilieja į platesnį gyvenimo būdą, kuriame taip pat svarbūs banglenčių sportas, fizinis aktyvumas ir sveikatingumas.

  • ES chemijos gigantai prašo EK smogti „LB Group“: sandoris JK gali apeiti muitus

    ES chemijos gigantai prašo EK smogti „LB Group“: sandoris JK gali apeiti muitus

    Europos Sąjungoje veikianti titano dioksido gamintojų koalicija pateikė skundą Europos Komisijai, prašydama pradėti tyrimą dėl galimai nesąžiningų užsienio subsidijų, kurias, kaip teigiama, gauna didžiausias Kinijos gamintojas „LB Group“. Ši įmonė siekia įsigyti britų konkurento „Venator“ gamyklą Jungtinėje Karalystėje, sužinojo „Euronews“.

    Titano dioksidas laikomas strategiškai svarbia chemine medžiaga, naudojama, be kita ko, žaliosios energetikos ir aviacijos bei kosmoso pramonėje.

    Skundas pateiktas po to, kai 2025 m. sausį Europos Komisija „LB Group“ importui pritaikė antidempingo muitus. Tai prekybos gynybos priemonė, skirta riboti itin mažomis kainomis į ES įvežamą produkciją.

    Pasak šaltinių, įsigijusi gamybos pajėgumus Jungtinėje Karalystėje, Kinijos grupė galėtų eksportuoti produkciją į Europos rinką be muitų, remdamasi ES ir Jungtinės Karalystės prekybos susitarimu. Tokiu būdu būtų galima apeiti ES taikomus antidempingo tarifus.

    Europos chemijos sektorius pastaruoju metu patiria didėjantį spaudimą dėl Kinijos konkurentų, kurie, kaip teigiama, rinką užlieja produkcija iš perteklinių pajėgumų.

    Koaliciją, pateikusią skundą dėl „LB Group“, sudaro kelios ES teritorijoje gaminančios įmonės: JAV kapitalo „Tronox“ ir „Kronos“, Čekijos „Precheza“ bei Slovėnijos „Cinkarna“. Kartu jos sudaro apie 90 proc. visos ES titano dioksido gamybos.

    Užsienio subsidijų reglamento taikymas už ES ribų

    Šaltinių teigimu, skundas buvo pateiktas 2025 m. gruodį. Juo Europos Komisija raginama ištirti, ar „LB Group“ nepasinaudojo nesąžiningomis užsienio subsidijomis, kurios galėjo būti panaudotos finansuojant „Venator“ gamyklos įsigijimą.

    2022 m. priimtas ES Užsienio subsidijų reglamentas suteikia Komisijai teisę tirti ne ES bendroves ir vertinti, ar jos negauna rinką iškraipančios paramos iš trečiųjų šalių, kai įsigyja turtą ES arba dalyvauja viešuosiuose pirkimuose.

    Ši priemonė iš pradžių buvo kuriama atsižvelgiant į Kiniją, reaguojant į nuogąstavimus dėl didelio masto valstybės paramos Kinijos bendrovėms, siekiančioms įsigyti strategiškai svarbų turtą ar infrastruktūrą Europoje. Vis dėlto reglamentas dar nebuvo pritaikytas situacijai už Europos Sąjungos ribų.

    „LB Group“ taikiniu tapusi gamykla yra Greatham vietovėje, šiaurės rytų Anglijoje. Jungtinė Karalystė iš ES pasitraukė 2020 m. po „Brexit“.

    Sandorį šiuo metu vertina Jungtinės Karalystės Konkurencijos ir rinkų institucija. Sprendimo laukiama gegužę.

    Jei Europos Komisija pagal Užsienio subsidijų reglamentą pradėtų tyrimą, tai galėtų tapti precedentu ir pasiųsti stiprų signalą tarptautiniu mastu.

    Tai vyktų tuo metu, kai Europos chemijos pramonė, kaip teigiama, praranda rinkos dalį pačioje Europoje. Sektoriui Briuselyje atstovaujanti organizacija „Cefic“ nurodo, kad nuo 2022 m. ES prarado apie 9 proc. gamybos pajėgumų, o tai lėmė 20 tūkst. tiesioginių darbo vietų netektį.

  • 10 daugiamečių augalų, kurie ištveria sausrą ir beveik nereikalauja priežiūros

    10 daugiamečių augalų, kurie ištveria sausrą ir beveik nereikalauja priežiūros

    Kai kurie iš šių augalų net auga prasčiau, jei jiems skiriama per daug dėmesio.

    Daugiamečiai dekoratyviniai augalai su kiekvienu sezonu dažnai tampa vis vešlesni ir gražesni. Tačiau dar didesnė sėkmė – pasirinkti ištvermingus, sausrai atsparius daugiamečius, kurie puikiai auga net per didžiausius karščius. Pateikiame geriausius variantus, kurie džiugins ryškiomis spalvomis nuo vasaros iki pat rudens.

    „Keistos formos ratibidų (Ratibida columnifera) žiedynai gali būti raudoni, geltoni arba derinti abi spalvas“, – sako sodininkystės specialistė Sara Mentz.

    Ratibida (dar vadinama lepachiu) gerai auga įvairių tipų dirvožemyje ir yra nereikli. „Pavasarį ją galima sėti iš sėklų saulėtoje vietoje“, – teigia S. Mentz. Kad augalas iki liepos, o kartais net iki rugpjūčio ar rugsėjo atrodytų gaiviai, ji pataria pašalinti nužydėjusius žiedynus – taip skatinamas tolimesnis žydėjimas.

    Kotovnikas (Nepeta) – puikus daugiametis žolinis augalas ir šiuolaikiška alternatyva tradicinei levandai. „Kotovnikas, arba nepetė, yra labai nereiklus, bet jūsų sodui suteikia daug naudos“, – sako sodininkystės ir šiltnamių specialistė Lucy Bradley iš „Easy Garden Irrigation“. Šis augalas žydi smulkiais melsvais žiedais, nors kai kurios veislės būna baltos ar gelsvos. Žiedai pasirodo nuo vėlyvo pavasario iki vasaros pabaigos, o pilkšvai žali lapai suteikia dekoratyvumo visą sezoną.

    Kotovniką galima auginti iš sėklų pavasarį arba rudenį. „Geriausiems rezultatams rinkitės gerai drenuojamą dirvą ir saulėtą vietą“, – pataria L. Bradley. Kol augalas įsitvirtins, jam reikia pakankamai vandens, tačiau įsišaknijęs jis beveik nebereikalauja priežiūros.

    Tūkstantlapis (Achillea millefolium), išsiskiriantis spalvų įvairove, suteikia gėlynui išraiškingos tekstūros. „Jis atrodo pasakiškai, o lengvi, ažūriški žiedynai sukuria kaimiško sodo ar pievos nuotaiką“, – sako Laura Jennie, „The Inspired Garden Masterclass“ vadovė. Pasak jos, tūkstantlapis ne tik ilgai žydi, bet ir greitai plečiasi, todėl iš vieno augalo galima gauti daugiau naujų – be to, tai puikios skintos gėlės.

    Įsišaknijęs tūkstantlapis yra itin nereiklus: jam nereikia daug vandens, nes gilios šaknys padeda pasiekti drėgmę. Jis mėgsta pilną saulę ir gerai drenuojamą priemolio ar smėlingą dirvą.

    Penstemonas (Penstemon) – nereiklus augalas, kuriam nereikia gausaus laistymo. Jis žydi vamzdiškais įvairių atspalvių žiedais. „Mano mėgstamiausi – Electric Blue Penstemon ir ypač ryškiai raudonas Standout Summer Fire“, – sako S. Mentz. Penstemonai geriausiai auga saulėje, gerai drenuojamoje dirvoje ir, priklausomai nuo rūšies, gali žydėti nuo ankstyvo pavasario iki rudens.

    Kas nemėgsta levandų kvapo ir grožio? „Šį augalą savo ūkyje dažnai auginu dėl jo nereiklumo, dekoratyvumo ir plataus panaudojimo“, – sako gėlininkystės specialistė ir ūkio „Sowing Joy Farm“ savininkė Ondrea Kidd.

    Levandos mėgsta saulę ir dažniausiai geriausiai auga pietinėje pastato pusėje, gerai drenuojamoje dirvoje. Laistykite reguliariai, kol įsišaknys, tačiau tik tuomet, kai dirva išdžiūsta. „Perlaistymas gali sukelti šaknų puvinį, o levandoms nereikia daug trąšų – pakanka plono komposto arba mulčio sluoksnio“, – teigia O. Kidd. Kai žiedai nužydi, stiebus reikia patrumpinti iki lapuotos augalo dalies, vengiant pjauti žemiau vietos, kur formuojasi nauji ūgliai.

    Sodinė ramunė (Leucanthemum superbum) – ilgaamžės, nereiklios gėlės, suteikiančios gėlynui šviesos ir gaivos. „Jos taip pat puikiai tinka skynimui“, – sako Rebecca Sears, rinkodaros vadovė ir patyrusi sodininkė, atstovaujanti JAV įmonei „Ferry Morse“.

    Praėjus paskutinėms šalnoms, sėklas galima sėti į atvirą gruntą gerai apšviestoje vietoje, kur būtų pilna saulė arba dalinis pavėsis. „Reguliariai laistykite, kol šaknys įsitvirtins, tuomet ramunės taps atsparios sausrai ir pradės žydėti antraisiais metais po sėjos“, – aiškina R. Sears. Kiekvieną pavasarį verta aplink augalus papildyti mulčio sluoksnį, kad dirva pernelyg neišdžiūtų.

    Pajūrinis sinagalvis (Eryngium maritimum) – ištvermingas žolinis daugiametis augalas, vertinamas dėl dygliuotos išvaizdos ir kūgiškų žiedynų. Jų spalvos gali būti nuo tamsių, metališkų iki ryškiai mėlynų ar sidabriškai baltų. „Žiedynai gausūs nektaro, todėl puikiai pritraukia naudingus apdulkintojus – bites ir drugelius“, – sako L. Bradley. Jei žiedynus paliksite džiūti, vėlyvą rudenį ir žiemą jie taps sėklų šaltiniu laukiniams paukščiams.

    Įsitvirtinęs sinagalvis greitai parodo, kad nemėgsta perteklinės globos. Pertręšus jis žydi silpniau, o augalai gali pradėti vysti. Geriausiai auga skurdžioje, sausoje dirvoje, pilnoje saulėje, taip pat gerai jaučiasi atvirose, vėjuotose vietose.

    „Nieko nėra gražiau už perovskijos (Salvia yangii) išvaizdą ir aromatą“, – sako L. Jennie. „Mums patinka, kaip švelnūs, grakštūs žiedynai sukuria foną ir gražų kontrastą didesniems sodo žiedams“, – priduria ji.

    Įsišaknijus perovskijai, gilios šaknys padeda sugerti drėgmę, todėl papildomas laistymas paprastai nereikalingas. Vis dėlto augalui būtina pilna saulė. Jis pakenčia įvairius dirvožemius, jei tik jie gerai drenuojami.

    Ežiuolė (Echinacea) – puikus pasirinkimas pradedantiems sodininkams: šie augalai atsparūs sausrai ir karščiui, o gėlyne žydi ilgai. „Be dekoratyvinės vertės, ežiuolė turtinga antioksidantų ir šimtmečius buvo naudojama žolininkystėje“, – sako R. Sears.

    Raudonosios ežiuolės sėklos geriausiai auga saulėtoje vietoje. Pirmuoju vegetacijos sezonu joms per savaitę reikia maždaug 2,5–5 cm vandens, tačiau vėliau laistymo poreikis sumažėja iki minimumo. Išimtis – itin sausi laikotarpiai: jei jūsų vietovėje dažnos sausros, rekomenduojama gausiai palaistyti kartą per savaitę.

    Šilokas (Sedum) – puikus pasirinkimas, nes jo lapai kaupia vandenį, o pats augalas gerai prisitaiko prie įvairių klimato sąlygų. „Yra stačių šilokų veislių, kurias labai mėgstu skynimui, taip pat ir keletas žemaūgių“, – sako O. Kidd.

    Šilokas geriausiai auga pilnoje saulėje ir vidutinės ar net prastesnės kokybės dirvoje, todėl jo tręšti nebūtina. „Laistykite, kai dirva išdžiūsta, kol augalas prigyja, o vėliau jis beveik nebereikalauja priežiūros“, – aiškina O. Kidd. Šis augalas itin patinka bitėms ir drugeliams, didžiąją metų dalį atrodo dekoratyviai, o augant jį lengva padalyti ir taip padauginti.

    Specialistai taip pat yra išskyrę ir daugiau ypač nereiklių daugiamečių augalų, kurie patikimai žydi metai iš metų. Tarp jų – ne tik ežiuolės, bet ir įvairūs kiti ilgaamžiai, atsparūs augalai, galintys visą sezoną augti be papildomos priežiūros, tačiau vis tiek gausiai žydėti.

  • Kiek kainuoja įsirengti boilerį Kijeve ir ką meistrai dažnai nutyli, – ekspertė

    Kiek kainuoja įsirengti boilerį Kijeve ir ką meistrai dažnai nutyli, – ekspertė

    Pasak specialistės, populiariausio – 50–80 litrų – tūrio vandens šildytuvų kainos vidutiniškai svyruoja nuo 110 iki 240 eurų.

    Norint tinkamai sumontuoti boilerį, būtina įvertinti ne tik santechnikos, bet ir elektros instaliacijos ypatumus, taip pat pasirūpinti papildomomis detalėmis – vamzdžiais, čiaupais ir apsaugine armatūra. Apie tai, ko reikia teisingam įrengimui ir kaip gerokai prailginti prietaiso tarnavimo laiką, papasakojo bendrovės „Mastergaz“ generalinio direktoriaus pavaduotoja, boilerių montavimo ekspertė Anna Stroga.

    Šiuo metu Kijeve paprastas boilerio montavimas (kai prijungimo taškai jau paruošti) kainuoja apie 40–55 eurus. Į šią kainą medžiagos neįskaičiuotos. Toks variantas dažniausiai pasirenkamas tada, kai toje vietoje boileris jau buvo, tačiau sugedo ar pradėjo leisti vandenį ir jį reikia tiesiog pakeisti.

    Vidutinio sudėtingumo montavimas „iki rakto“, kai dalis išvadų yra, bet kažko trūksta, atsieina maždaug 65–130 eurų. Tokiu atveju meistras atlieka visą darbų kompleksą – tiek santechnikos, tiek elektros dalyje.

    Jei reikalingi sudėtingi darbai, pavyzdžiui, sienų frezavimas laidams ar vamzdžiams, rozečių perkėlimas arba vamzdžių išvadų perplanavimas, montavimas gali kainuoti nuo 130 eurų ir daugiau.

    Santechnikas boilerį pakabina ant sienoje įtvirtintų tvirtinimų – jų gali būti du ar daugiau. Vėliau prietaisas prijungiamas prie šalto ir karšto vandens, o taip pat privalomai sumontuojamas apsauginis vožtuvas.

    Išplėstinis montavimas apima įpjovimą į vandentiekį, vamzdyno sumontavimą ir išvedžiojimą, slėgio reduktoriaus, filtrų bei uždarymo armatūros įrengimą. Specialistė pabrėžia, kad neįrengus slėgio reduktoriaus, tikėtina, jog prietaiso nepavyks sutaisyti pagal garantiją.

    Elektriko baziniai darbai – prijungti kabelį ir kištuką bei pajungti boilerį į rozetę. Kai kurių modelių komplekte kabelis ir kištukas nebūna pridėti.

    Rekomenduojama taip pat nutiesti atskirą elektros liniją nuo skydelio (ypač jei patalpoje seniai keista instaliacija), įrengti automatinį jungiklį ir nuotėkio srovės relę. Be to, boileris privalo būti įžemintas.

    Tokios paslaugos Kijeve prasideda maždaug nuo 13 eurų – tai suma už atvykimą ir bazinius darbus, įskaitant kabelio bei kištuko prijungimą.

    Jei reikia išvesti atskirą liniją rozetės pajungimui, darbų kaina priklauso nuo daugelio veiksnių, pirmiausia nuo montavimo būdo, ir prasideda nuo maždaug 35 eurų. Jei reikia frezuoti sienas, už darbus gali tekti mokėti nuo 65 eurų.

    Bet kuriuo atveju reikės tvirtinimų sienai, ant kurios kabės boileris. Taip pat dažniausiai prireikia rutulinių (uždarymo) čiaupų, apsauginių vožtuvų ir slėgio reduktoriaus. Montavimui naudojamos ir vandens pajungimo žarnos (pigiausias variantas) arba metaloplastikiniai vamzdžiai (dažnai laikomi optimaliu kainos ir kokybės pasirinkimu) ar polipropileniniai vamzdžiai – tai komunikacijos, kuriomis vanduo bus paduodamas į boilerį.

    Elektros daliai paprastai reikia kabelio boileriui, rozetės, automatinio jungiklio ir nuotėkio srovės relės.

    Specialistė nurodo, kad 50–80 litrų boileriai vidutiniškai kainuoja 110–240 eurų. Kainai didelę įtaką daro tai, ar prietaisas turi programinį valdymą. Elektroniniu būdu valdomi boileriai paprastai brangesni už valdomus mechaniškai.

    Įprastas mechaniškai valdomas prietaisas gali kainuoti iki maždaug 175 eurų, o „išmaniųjų“ boilerių kainos dažniausiai prasideda nuo šios ribos.

    Boileriai skiriasi ir kaitinimo elemento tipu – būna su „šlapiu“ (jis yra vandenyje, todėl greičiau oksiduojasi ir rūdija) bei „sausu“. Modeliai su „šlapiu“ kaitinimo elementu paprastai kainuoja mažiau.

    Dažniausiai komplekte būna garantinis talonas ir išleidimo (apsauginis) vožtuvas. Kai kurių prietaisų komplekte papildomai būna kabelis ir kištukas.

    Elektros sąnaudos priklauso nuo naudojimo įpročių. Vidutiniškai 50–80 litrų boileris per mėnesį sunaudoja apie 60–100 kWh, priklausomai nuo intensyvumo. Už tokį elektros kiekį, pasak ekspertės, įprastam naudotojui tenka sumokėti maždaug 7–9 eurus.

    Jei boileris su „šlapiu“ kaitinimo elementu ilgai nevalomas, kaitinimo elementas apsineša nuosėdomis – panašiai kaip elektriniame virdulyje. Storėjant nuosėdų sluoksniui, prietaisui reikia daugiau energijos vandeniui pašildyti, todėl apleisti boileriai gali pradėti vartoti daugiau elektros.

    Viena dažniausių klaidų – neteisingai parenkamas boilerio tūris: karšto vandens nepakanka visiems namų gyventojams. Dėl to prietaisas dirba intensyviau, greičiau dėvisi, o žmonės lieka nepatenkinti. Pasitaiko atvejų, kai siekdami sutaupyti žmonės pasirenka 50 litrų boilerį penkių asmenų šeimai – tuomet karšto vandens gali neužtekti net kasdieniams poreikiams.

    Kita didelė problema – neįrengiami rekomenduojami slėgio reduktoriai, nuotėkio srovės relės arba neatvedama atskira elektros linija. Specialistė pasakoja mačiusi atvejų, kai žmonės sutaupo montavimo etape, o vėliau vis tiek tenka perdaryti elektros instaliaciją. Be to, neįrengus slėgio reduktoriaus, slėgio svyravimai greičiau dėvi boilerio baką, o dalis gamintojų gali atsisakyti taikyti garantiją, jei montuojant reduktorius nebuvo sumontuotas.

    Dar viena klaida – taupymas medžiagoms, pavyzdžiui, pasirenkami nekokybiški rutuliniai čiaupai. Tai didina avarijų riziką.

    Ekspertė akcentuoja, kad boilerius būtina prižiūrėti laiku – gamintojai dažniausiai rekomenduoja aptarnavimą atlikti kartą per metus. Reguliari diagnostika ir valymas gali prailginti prietaiso tarnavimo laiką iki 10, 12 ar net 15 metų. Tuo tarpu visiškai neprižiūrimas įrenginys, tikėtina, suges maždaug per 5 metus.

    Anna Stroga yra baigusi Valstybinę vadovaujančių kultūros ir meno kadrų akademiją, kur studijavo dokumentotyrą ir informacinę veiklą. Ji taip pat įgijo antrąjį – ekonomikos – aukštąjį išsilavinimą Nacionaliniame aviacijos universitete, o doktorantūroje universitete „KROK“ studijuoja vadybą.

    Apie 10 metų ji dirba bendrovėje „Mastergaz“, teikiančioje platų paslaugų spektrą santechnikos ir energetikos srityse.

  • Šveicarijoje GPS apykaklė atskleidė vilko žygdarbį: perplaukė ežerą ir pribloškė mokslininkus

    Šveicarijoje GPS apykaklė atskleidė vilko žygdarbį: perplaukė ežerą ir pribloškė mokslininkus

    Šveicarijoje užfiksuotas išskirtinis laukinės gamtos elgesio atvejis: vilkas su GPS apykakle pirmą kartą dokumentuotai perplaukė Liucernos ežerą, lediniame vandenyje įveikęs apie 1,5 kilometro. Šis įvykis nustebino tyrėjus ir suteikė naujų įžvalgų apie plėšrūnų migraciją tankiai apgyvendintuose regionuose, praneša „KORA“.

    Kalbama apie vilkų patiną, pažymėtą kodu M637. GPS duomenys rodo, kad 2026 m. vasario 13 d. gyvūnas įbrido į vandenį netoli Kiusnachto ir pasiekė priešingą krantą, perplaukęs ežerą, kurio vandens temperatūra siekė apie 5 °C.

    Tyrėjų teigimu, vilkas galėjo sąmoningai pasirinkti tiesų maršrutą per vandenį, užuot ėjęs aplink sausuma. Toks sprendimas galėjo padėti išvengti gyvenviečių, kelių ir kontaktų su žmonėmis.

    Skaičiuojama, kad plaukimas galėjo trukti iki pusantros valandos. Esminiu įrodymu tapo GPS taškas ežero viduryje – anksčiau panašios prielaidos nebuvo taip aiškiai patvirtintos.

    M637 yra maždaug 3–4 metų amžiaus patinas, vadinamojo išsisklaidymo laikotarpio fazėje, kai vilkai palieka gimtąją gaują ir ieško naujos teritorijos bei poros. Šiuo metu jie gali įveikti didelius atstumus ir rinktis netikėtus maršrutus.

    Specialistai pažymi, kad tokios kelionės susijusios su didesne rizika, tačiau kartais jos leidžia išvengti pavojų, kuriuos sukelia žmogaus infrastruktūra.

    Nors Šveicarija yra nedidelė, šalyje itin tankus kelių, geležinkelių ir gyvenviečių tinklas. Šiame kontekste vilko plaukimas per ežerą atrodo dar neįprastesnis.

    Pasak biologo Flurino Kuntco, tai pirmasis dokumentuotas vilko Liucernos ežero kirtimo atvejis, nors teoriškai toks elgesys buvo laikomas įmanomu.

    Įvykis fiksuotas vilkų populiacijai Šveicarijoje atsikuriant. „KORA“ duomenimis, 2025–2026 metais šalyje užregistruota daugiau nei 40 gaujų ir daugiau nei 150 jauniklių.

    Vilkai į Šveicariją sugrįžo 1990-ųjų pabaigoje po beveik šimtmečio nebuvimo. Nuo tada jų skaičius auga, o kartu stiprėja diskusijos dėl žmonių ir plėšrūnų sambūvio bei gyvulių apsaugos.

    Naujausi duomenys rodo, kad M637 toliau keliauja: kovo pabaigoje jis iš Prancūzijos grįžo į Šveicariją. Ar vilkas įsikurs naujoje teritorijoje, ar tęs kelionę, kol kas neaišku, tačiau jo plaukimas per ežerą jau tapo vienu ryškiausių laukinės gamtos prisitaikymo prie šiuolaikinio pasaulio pavyzdžių.

    Taip pat pranešama, kad Galapagų salyne esančioje Floreanos saloje pirmą kartą per daugiau nei 180 metų pastebėta 158 jaunos milžiniškos vėžlių kartos. Skelbiama, jog tai įvyko įgyvendinant didelės apimties ekologinį projektą, skirtą atkurti vietinę ekosistemą, kuri ėmė nykti po to, kai ši rūšis XIX amžiuje buvo išnykusi.

    Kalbama apie Floreanos milžinišką vėžlį (dar vadinamą drambliniu vėžliu), kuris nuo XIX amžiaus vidurio saloje buvo laikomas išnykusiu. Vis dėlto teigiama, kad jo genetinė linija iš dalies išliko hibridinėse populiacijose kitose salose.

  • Freudas įvardijo stipriausią vaiko poreikį: dauguma tėvų tai ignoruoja iki per vėlu

    Freudas įvardijo stipriausią vaiko poreikį: dauguma tėvų tai ignoruoja iki per vėlu

    Šis poreikis, anot Sigmundo Freudo, gali būti net stipresnis už alkį. Vis dėlto daugelis tėvų jo neįvertina, kol žala jau būna padaryta.

    Vienas garsaus psichoanalitiko S. Freudo pastebėjimas, aprašytas prieš daugiau nei šimtą metų, vėl atsidūrė vaikų auklėjimo specialistų dėmesio centre. 1930 metais jis rašė:

    „Negaliu įsivaizduoti vaikystėje stipresnio poreikio nei poreikis tėvo apsaugai“, – teigė S. Freudas.

    Pasak psichoanalitiko, vaikams būtina gilesnė emocinės apsaugos ir stabilumo patirtis, kad ankstyvąjį gyvenimo etapą jie pereitų be pernelyg didelio nerimo. Freudas pabrėžė patikimą tėvo buvimą kaip veiksnį, dėl kurio išorinis pasaulis vaikui atrodo valdomas, o ne grėsmingas.

    Jei vaikas jaučia patikimą suaugusiojo buvimą, jam formuojasi bazinis pasitikėjimas. Šis vidinis saugumo jausmas leidžia tyrinėti aplinką, rizikuoti ir patirti nusivylimą nepriimant jo kaip katastrofos. Apsauganti figūra veikia ir kaip reali atrama, ir kaip vidinis ramybės šaltinis.

    Tirdamas ankstyvąją raidą, S. Freudas pastebėjo, kad apsauginio ryšio kokybė turi įtakos tam, kaip žmogus ateityje kuria santykius ir vertina save. Vaikas, kuris jaučiasi saugus, paprastai įgyja didesnį emocijų reguliavimo gebėjimą. Pasaulis jam atrodo mažiau pavojingas, nes stresinėse situacijose egzistuoja patikimas „grįžimo taškas“. Ši ankstyva patirtis sukuria modelį, pagal kurį žmogus visą gyvenimą interpretuoja saugumą ir grėsmę.

    S. Freudas akcentavo, kad svarbiausia yra nuolatinis ir nuspėjamas globėjo buvimas. Vaikui nereikia, kad suaugęs žmogus visada aktyviai gintų nuo kiekvieno iššūkio – jam būtina žinoti, jog apsauganti figūra yra šalia ir prireikus galima į ją atsiremti.

    Toks skirtumas atskiria perdėtą globą nuo stabilaus, raminančio palaikymo, kuris padeda sveikai vystytis.

    Įdomu tai, kad tėvo apsaugos poreikį S. Freudas laikė centriniu ankstyvosios vaikystės reikalavimu, prilygstančiu alkiui ar fiziniam komfortui. Jo manymu, šios apsaugos stoka palieka tuštumą, kuri vėliau gali pasireikšti stresu ar santykių sunkumais.

    Psichoanalitikas teigė, kad vaikui nepatyrus pakankamos apsaugos, tai gali turėti ilgalaikių pasekmių. Vaikas, nerandantis saugumo šaltinio, gali tapti labiau nerimastingas, jį gali lydėti nuolatinis bejėgiškumo jausmas. Neturint išorinės atramos, vidinis pasaulis gali atrodyti chaotiškesnis ir grėsmingesnis.

    S. Freudas svarstė, kad tokie ankstyvieji trūkumai neretai išryškėja suaugus. Pavyzdžiui, sunkumai kuriant stabilius santykius gali atspindėti nepakankamai susiformavusį ar pažeistą pasitikėjimą. Psichika šių spragų „neišauga“, o tarsi perkelia jas į priekį – kartais jos užsimaskuoja kaip suaugusiųjų nerimas, nesaugumas ar gynybiniai elgesio modeliai.

    Apsauginė funkcija svarbi ir tam, kaip vaikai mokosi reguliuoti emocijas. Kai globėjas patikimai nuramina vaiką, šis pamažu perima gebėjimą nusiraminti pats. Jei kritiniais raidos laikotarpiais tokios išorinės emocijų reguliacijos trūksta, vaikui gali būti sunkiau išsiugdyti savireguliacijos įgūdžius. Dėl to visą gyvenimą gali išlikti didesnis emocinis jautrumas arba gali būti sunkiau atsitiesti po įprastų nesėkmių.

  • Nufotografuotas tikras maskuotės asas: retas paukštis stebina net mokslininkus

    Nufotografuotas tikras maskuotės asas: retas paukštis stebina net mokslininkus

    Odesos srityje, Nacionalinio parko „Tuzlovskie limany“ teritorijoje, pastebėtas saugomas paukštis – ryžoji garnė (Ardea purpurea). Apie šį neįprastą radinį pranešė biologijos mokslų daktaras, parko Mokslinių tyrimų skyriaus vadovas Ivanas Rusevas.

    Pasak jo, šiuo metu vyksta aktyvi paukščių migracija iš Afrikos, o tarp atskrendančių rūšių pasitaiko ir itin įdomių. Viena jų – ryžoji garnė, užfiksuota Odesos srityje.

    „Nacionaliniame parke „Tuzlovskie limany“ ryžosios garnės yra itin retos ir pasirodo tik pavasarinio bei rudeninio praskridimo metu. Tai tikras vandens ir pelkių paukščių „maskuotės meistras“. Nors ji yra artima gerai žinomos pilkosios garnės giminaitė, jos gyvenimo būdas ir išvaizda turi keletą stulbinančių ypatybių“, – teigė tyrėjas.

    Mokslininkas atkreipė dėmesį, kad ryžoji garnė pasitelkia vadinamąjį „nendrių nematomumo“ efektą. Skirtingai nei pilkoji garnė, dažnai stovinti atviroje vandens vietoje, ši rūšis yra itin slapta. Jos plunksnų spalva – ryžų, kaštoninių ir tamsiai pilkų atspalvių derinys su juodomis juostomis – puikiai imituoja išdžiūvusias nendres ir šešėlius tankmėje.

    Pajutusi pavojų, ryžoji garnė staigiai ištiesia kaklą vertikaliai aukštyn ir sustingsta, todėl tarp nendrių tampa beveik neįžiūrima.

    Dar viena išskirtinė savybė – lankstus, gerokai plonesnis nei pilkosios garnės kaklas. Tai leidžia paukščiui žaibiškai smogti grobiui siauruose tarpuose tarp nendrių. Be to, labai ilgi kojų pirštai sudaro didesnį atramos plotą, todėl ryžoji garnė gali vaikščioti plūduriuojančia augmenija negrimzdama į vandenį, pavyzdžiui, vandens lelijų lapais ar susipynusiomis nendrėmis.

    Nors pagrindinę jos mitybos dalį sudaro žuvys, ryžoji garnė medžioja ir visa, ką gali praryti: varles, stambius vabzdžius, driežus, smulkius graužikus ir net kitų vandens paukščių jauniklius. Dažniausiai ji medžioja prieblandoje arba auštant.

    Ryžoji garnė taip pat yra tolimų kelionių paukštis. „Tie individai, kurie peri Ukrainoje (ypač pietų pelkėtose vietovėse), žiemoti išskrenda toli į tropinę Afriką, įveikdami Sacharą. Įdomu tai, kad dažniausiai jie skrenda naktimis, kitaip nei daugelis kitų stambių paukščių“, – pasakojo I. Rusevas.

    Anksčiau buvo skelbta, kad į Nacionalinį parką „Tuzlovskie limany“ atskrido ir mažosios baltosios garnės, įveikusios tūkstančius kilometrų po žiemojimo Afrikoje. Parko tyrėjų teigimu, šie balti paukščiai čia sudaro koloniją ir lizdus krauna medžiuose, papildydami parko biologinę įvairovę.