Category: Laisvalaikis

Egipte archeologai aptiko apvalų statinį, skirtą dievybei Pelusijui. Maždaug 2200 metų senumo šventykla išsiskiria sudėtinga vandentiekio infrastruktūra ir, kaip manoma, kadaise buvo sujungta su Nilu, todėl galėjo būti naudojama vandens ritualams.

Egipto Turizmo ir senienų ministerijos teigimu, radinys aptiktas senovės mieste Pelusijuje. Dėl strategiškai svarbios vietos netoli Nilo žiočių miestas faraonų laikais atliko tvirtovės funkciją, o Romos imperijos klestėjimo metu buvo naudojamas kaip muitinės punktas. Pranešama, kad 2022 metais toje pačioje vietoje archeologai taip pat rado iš rožinio granito iškaltą Dzeuso šventyklą.

Pirmą kartą Pelusijaus šventykla aptikta 2019 metais. Tuomet daliniai kasinėjimai, apėmę maždaug ketvirtadalį teritorijos, atskleidė apvalų statinį iš raudonų plytų. Iš pradžių specialistai jį interpretavo kaip miesto senato pastatą, tačiau užbaigus visus kasinėjimus šis vertinimas pasikeitė.

Šventykla buvo įrengta aplink apvalų baseiną, kurio skersmuo siekė apie 35 metrus, o centre buvo kvadratinis postamentas. Spėjama, kad ant jo galėjo stovėti didžiulė dievo Pelusijaus statula. Dievybės vardas kildinamas iš senovės graikų žodžio, reiškiančio „purvas“ arba „dumblas“.

Aplink baseiną aptikti vandens kanalai ir rezervuarai. Pačiame baseine, kuris buvo sujungtas su viena iš Nilo atšakų, archeologai rado vandens ir Nilo dumblo. Tai, jų vertinimu, rodo simbolinį ryšį su Pelusijumi ir galimą sakralinę vandens reikšmę.

Remdamiesi vietovės stratigrafiniais sluoksniais, ekspertai padarė išvadą, kad šventykla pastatyta II amžiuje prieš mūsų erą ir buvo nuolat naudojama iki VI amžiaus mūsų eros.

Pasak Egipto Aukščiausiosios senienų tarybos atstovų, unikalus šventyklos architektūrinis sprendimas, kuriame dera senovės egiptietiškos tradicijos su graikų ir romėnų stilistika, atspindi to meto kultūrinę mainų aplinką.

Šis atradimas vadinamas itin reikšmingu, nes jis leidžia spręsti, kad Pelusijus kadaise buvo svarbus ir išskirtinis miestas vis kosmopolitiškesniame senovės pasaulyje.

Anksčiau Egipto dykumoje buvo aptikti didžiuliai hieroglifai, kurių reikšmę mokslininkai siejo su kosmosu. Taip pat Egipto archeologas Zahi Hawass yra pareiškęs, kad artėjama prie legendinės karalienės Nefertitės kapavietės atradimo.

JAV karinio jūrų laivyno lėktuvnešyje USS „Abraham Lincoln“ taikomas griežtas maitinimo planas: meniu kartojamas kas 21 dieną. Toks grafikas pakeitė ankstesnius 35 dienų ciklus, siekiant didesnio logistikos efektyvumo ir geriau suderinti ribotas maisto atsargų laikymo galimybes su būtina mitybine verte ilgų misijų metu.

Tokio tipo laive tarnauja apie 5100 kariškių. Kad būtų pamaitinta tokia įgula, virtuvėse kasdien, visą parą, paruošiama daugiau kaip 17 300 patiekalų.

Įvedus 21 dienos grafiką, JAV karinis jūrų laivynas sumažino reikalingų produktų atsargas iki maždaug 500 pagrindinių ingredientų, kai anksčiau jų būdavo apie 1200. Tai padeda taupyti gynybos biudžeto lėšas ir efektyviau išnaudoti gyvybiškai svarbias sandėliavimo patalpas.

Maitinimo planavimas paremtas kariuomenei skirtomis rekomendacijomis, kurių tikslas – išlaikyti įgulos sveikatą ir ištvermę ilgų jūrinių ekspedicijų metu. Skaičiuojama, kad vyrams per dieną numatoma apie 2850 kilokalorijų, moterims – apie 2100, kruopščiai stebint maistinių medžiagų, riebalų ir natrio kiekius.

Numatomas ir iš anksto suplanuotas meniu taip pat palengvina aprūpinimą atvirame vandenyne. Kas septynias–dešimt dienų aprūpinimo laivai arba lėktuvai atgabena iki 317 000 kilogramų maisto atsargų, o į lėktuvnešį perduodami sausi ir šaldyti produktai.

Virtuvės šiame milžiniškame laive dirba 24 valandas per parą, nes jūreiviai dirba pamainomis ir turi būti pamaitinti bet kuriuo paros metu.

Be to, tokia optimizacija leidžia laive daugiau vietos skirti ne maisto sandėliavimui, o prioritetiniams poreikiams – maždaug 13 milijonų litrų aviacinio kuro bei garinių katapultų sistemų įrangai.

Šis kūrinys paauglę pavertė žvaigžde per kelias valandas.

Prieš 63 metus daina I Will Follow Him, kurią atliko 15-metė Margaret Battavio (sceniniu vardu Little Peggy March), tapo tikru megahitu.

Kūrinys akimirksniu pakilo į pirmąją Billboard Hot 100 vietą ir joje išsilaikė tris savaites. Little Peggy March tapo jauniausia atlikėja, kada nors pasiekusia šio topo viršūnę, o šis rekordas iki šiol nėra pagerintas, skelbia žurnalas „Parade“.

Primename, kad daina sulaukė didžiulės sėkmės ir užėmė pirmąsias vietas Australijos, Kanados, Naujosios Zelandijos, Pietų Afrikos ir Honkongo hitparaduose. Ji taip pat pasiekė R&B topo viršūnę, o 15-metė dainininkė tapo pirmąja baltaode atlikėja, kuriai tai pavyko.

Šiandien I Will Follow Him laikoma viena žinomiausių ankstyvųjų 7-ojo dešimtmečio kompozicijų ir tebėra populiari: ją atlieka kiti atlikėjai, o pats kūrinys skamba įvairiuose filmuose. Vienas ryškiausių pavyzdžių – filmas Veik, sese, kuriame vaidino Whoopi Goldberg.

Vis dėlto, nepaisant pirmosios dainos sėkmės, Little Peggy March netapo pasaulinio masto žvaigžde. Vėliau JAV spauda ją pavadino „vieno hito atlikėja“, tačiau Europoje dainininkė dar apie 10 metų koncertavo ir išliko populiari.

Nors scenoje jai sekėsi, pilnaverčio finansinio atlygio už pasirodymus ji taip ir negavo: kadangi buvo nepilnametė, jos pinigus valdė vadybininkas. Vėliau paaiškėjo, kad pagal sutartį didžiąją dalį uždarbio jis pasisavino.

7-ojo dešimtmečio pabaigoje Little Peggy March pasitraukė iš aktyvios dainininkės karjeros ir ištekėjo.

Ilgai termiškai apdorojant brokolius, dalis vertingų maistinių medžiagų gali suirti. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad brokolius supjausčius ir trumpai pakepinus, gali padidėti tam tikro antioksidanto – sulforafano – kiekis, o tai padeda maksimaliai išnaudoti jų naudą sveikatai.

Tyrėjai taip pat nustatė, kad gaminant brokolius slopinamas fermentas mirozinazė, kuris yra svarbus sulforafanui susidaryti. Dėl to ilgesni ar agresyvesni gaminimo būdai reikšmingai sumažina sulforafano kiekį.

„Gerai žinoma, kad ilgas terminis apdorojimas gali ardyti brokoliuose esančias maistines medžiagas, ypač sulforafaną“, – teigė dietologė, Rutgerio universiteto Medicinos profesijų mokyklos Klinikinės ir prevencinės mitybos paslaugų katedros docentė Stefanie Johnson.

Pasak mokslininkų, yra du veiksmai, kurie gali padėti išlaikyti ar net padidinti sulforafano susidarymą.

Trumpas pakepinimas

Tyrimas parodė, kad lengvas brokolių pakepinimas iš tiesų padeda sumažinti mirozinazės aktyvumą gaminimo metu, todėl patiekale gali susidaryti didesnis sulforafano kiekis.

Supjaustymas likus 90 minučių iki gaminimo

Dar vienas pastebėjimas – didžiausias sulforafano kiekis siejamas su tuo, kai brokoliai į žiedynus supjaustomi maždaug likus 90 minučių iki lengvo pakepinimo keptuvėje. S. Johnson aiškino, kad pjaustymas, tikėtina, suaktyvina mirozinazę, kuri padeda paversti gliukorafaniną į sulforafaną dar prieš šilumai deaktyvuojant fermentą.

Kartu pabrėžiama, kad tyrimas turėjo ribojimų: autoriai nevertino, kaip sulforafano kiekiui įtaką daro kiti gaminimo būdai, pavyzdžiui, ruošiant mikrobangų krosnelėje ar garuose.

„Nepaisant šio ribojimo, gauti duomenys rodo, kad tokie gaminimo metodai kaip išankstinis pjaustymas ir lengvas pakepinimas atlieka svarbų vaidmenį siekiant maksimalios brokolių naudos sveikatai“, – pridūrė S. Johnson.

Sulforafanas yra natūralus junginys, aptinkamas kryžmažiedėse daržovėse, pavyzdžiui, brokoliuose, briuseliniuose ir žiediniuose kopūstuose bei lapiniuose kopūstuose. Jam priskiriamas antioksidacinis ir priešuždegiminis poveikis.

„Viena pagrindinių jo funkcijų – skatinti organizme antioksidacinių fermentų gamybą, kurie neutralizuoja laisvuosius radikalus ir apsaugo ląsteles nuo oksidacinės žalos“, – sakė specialistė.

Pasak jos, sulforafanas taip pat gali prisidėti prie kepenų detoksikacijos procesų ir padėti palaikyti širdies bei kraujagyslių sistemos sveikatą, gerindamas kraujospūdžio rodiklius.

Ekspertė priminė, kad brokoliai yra maistingi: juose gausu vitaminų ir mineralų, tarp jų – vitamino C, vitamino K, vitamino A, taip pat kalio, magnio, kalcio ir geležies. Be to, brokoliai turi skaidulų, kurios svarbios virškinimo sistemos veiklai, ir kitų antioksidantų, tokių kaip liuteinas ir zeaksantinas.

Ji pabrėžė, kad brokoliai naudingi beveik bet kokia forma.

„Nepriklausomai nuo gaminimo būdo, brokoliai išlieka nekaloringas, skaidulų turintis produktas, todėl yra vertingas sveikos mitybos papildymas“, – teigė S. Johnson.

Vardų mados keičiasi – tai, kas kadaise buvo itin populiaru, šiandien gali būti beveik pamiršta. Taip nutiko ir su vardu Renata, kuris 8-ajame dešimtmetyje buvo vienas dažniausių mergaičių vardų, tačiau dabar sutinkamas itin retai.

Pasak leidinio „Meglepetes“, šiuolaikinėje jaunimo kartoje Renatos vardas jau beveik nebeaptinkamas.

Renata į populiariausių mergaičių vardų sąrašą pateko 1965 metais – tuomet debiutavo 63-ioje vietoje. Praėjus dešimtmečiui, vardas jau buvo pakilęs iki 31-os pozicijos. Tuo laikotarpiu kasmet šį vardą gaudavo daugiau nei tūkstantis mergaičių, todėl Renata įsitvirtino tarp dešimties labiausiai mėgtų moteriškų vardų.

„Laikui bėgant sėkmė baigėsi. Nuo šio amžiaus pradžios Renatos populiarumas ėmė sparčiai kristi. 2009 metais jis vos pateko į šimtuką. O kas įvyko vėliau? Vardas visiškai iškrito iš dažniausiųjų, o šiandien ekspertai jį priskiria prie labai retų“, – rašoma „Meglepetes“.

Renata laikomas moterišku vardo Renatus atitikmeniu. Jo reikšmė – „atgimusi“. Nors vardo kilmė nėra visiškai vienareikšmė, dažniausiai nurodoma, kad jis turi lotyniškas šaknis.

Vardų tendencijos nuolat kinta, todėl neatmetama, kad Renata kada nors gali sugrįžti į madą. Juk neretai tai, kas šiandien atrodo reta, rytoj vėl tampa išskirtiniu pasirinkimu.

Aviatų lėktuvnešyje „USS Abraham Lincoln“ tarnauja jungtinė įgula ir aviacijos grupė, iš viso apie 5680 žmonių – beveik kaip nedidelio miesto gyventojų skaičius. Pamaitinti tokią minią reiškia, kad laivo virtuvė turi dirbti be pertraukų, visą parą.

Skaičiuojama, kad vien tik maisto produktams per dieną išleidžiama apie 40 000–57 000 eurų. Tai reiškia, jog per savaitę JAV karinės jūrų pajėgos įgulos maitinimui dislokacijos metu gali skirti iki maždaug 400 000 eurų.

Per 24 valandas čia pagaminama iki 17 000 patiekalų – į šį skaičių įeina pusryčiai, pietūs, vakarienė ir vadinamieji „vidurnakčio daviniai“, skirti naktinėje pamainoje dirbantiems jūreiviams. Per vieną dieną įgula sunaudoja apie 730 kilogramų mėsos, 160 kilogramų salotų, 600 litrų pieno ir 30 dėžių dribsnių.

Dar vienas įspūdingas faktas – „Nimitz“ klasės lėktuvnešio įgula kasdien išgeria apie 20 000 puodelių kavos.

Kadangi lėktuvnešis jūroje praleidžia mėnesius, maisto atsargas reikia reguliariai papildyti net ir plaukiant atviroje jūroje. Tiekimo laivai kas 7–10 dienų prilygsta lėktuvnešio greičiui ir perduoda iki 320 000 kilogramų maisto atsargų.

Siekdama palaikyti gerą įgulos nuotaiką, virtuvės komanda atnaujina laivo meniu kas 14–21 dieną. Taip pat naudojami švieži ingredientai, pristatomi iš netolimų sąjungininkų uostų, kad patiekalai netaptų pernelyg monotoniški.

Padelis jau seniai nebėra tik vienas sparčiausiai augančių sportų pasaulyje – dabar jis tapo ir viena greičiausiai populiarėjančių kelionių tendencijų.

Remiantis Tarptautinės padelio federacijos 2025 metų ataskaita, šią rakečių sporto šaką visame pasaulyje žaidžia daugiau nei 35 mln. žmonių. Aikštynų skaičius per metus išaugo daugiau nei 15 proc. ir pasaulyje jau viršijo 77 tūkst.

Europa yra šio bumo epicentras: čia susitelkia daugiau nei 60 proc. visų žaidėjų ir apie du trečdalius pasaulio aikštynų.

Siekdami pasinaudoti augančia mada, viešbučiai ir kurortai vis dažniau įrengia padelio aikštynus kaip vieną pagrindinių privalumų, o kai kurios kryptys sportą naudoja iš esmės atnaujindamos savo aktyvaus poilsio pasiūlą.

Žemiau – kelios ryškiausios vietos, kur padelis tampa kelionės ašimi.

Ispanija

Ispanija išlieka viena stipriausių padelio kelionių krypčių – čia kurortai derina aukšto lygio aikštynus su poilsiu, gastronomija ir aktyviu socialiniu gyvenimu.

„Puente Romano Beach Resort“ – Marbeljos Auksinėje mylioje įsikūręs kurortas, laikomas viena ryškiausių padelio vietų Europoje. Čia esantys keturi aikštynai reguliariai priima tarptautinius renginius ir pritraukia aukščiausio lygio žaidėjus, tačiau atmosfera išlieka draugiška ir prieinama įvairaus pasirengimo svečiams. Sportą papildo paplūdimio klubai, restoranai ir gyvas kurorto ritmas.

„La Manga Club“ – Mursijoje veikiantis, ilgą istoriją turintis sporto kurortas su itin plačia padelio infrastruktūra. Daugybė aikštynų, akademijos ir trenerių programos jį paverčia patraukliu tiek treniruotėms, tiek ramesnėms, laisvalaikiu paremtoms atostogoms.

„Reserva del Higuerón Resort“ – Costa del Sol kalvose įsikūręs kurortas, siūlantis labiau dizainu ir sveikatingumu grįstą patirtį. Panoraminiai aikštynai su vaizdu į Viduržemio jūrą įsilieja į platesnę geros savijautos, sporto ir poilsio koncepciją.

Portugalija

Portugalijos populiarumą skatina išvystyta kurortų infrastruktūra, ypač Algarvėje, kur padelis natūraliai įsilieja į ilgesnių atostogų planus.

„Vale do Lobo Resort“ – tvarkingas pajūrio kurortas, kuriame padelis integruotas į platesnį sporto paslaugų paketą. Aštuoni apšviesti aikštynai prižiūrimi ir papildomi trenerių paslaugomis, todėl vieta tinka tiems, kurie nori žaisti struktūruotai.

„Quinta do Lago“ – viena prabangiausių sporto krypčių Portugalijoje, orientuota į rezultatą ir treniruotes. Greta keturių lauko ir dviejų vidaus padelio aikštynų čia rasite teniso bei fizinio pasirengimo erdves, todėl tai patrauklu keliautojams, ieškantiems sportinio režimo.

„Pine Cliffs Resort“ – virš įspūdingų skardžių įsikūręs kurortas, siūlantis ramesnę padelio patirtį. Keturi aikštynai čia labiau papildo šeimoms pritaikytas atostogas, o sportą galima derinti su poilsiu ir kitomis pramogomis. Kurorte veikia ir „Annabel Croft Padel Academy“.

Italija

Italijoje padelis dažnai pateikiamas kaip gyvenimo būdo dalis – kartu su kraštovaizdžiais, virtuve ir lėtesniu kelionių tempu.

„Forte Village Resort“ – Sardinijoje įsikūręs prabangus kurortas, kuriame padelis yra platesnės sporto ekosistemos dalis. Čia rungtynes nesunku suderinti su paplūdimiu, gastronomija ir sveikatingumo veiklomis.

„Verdura Resort“, valdomas „Rocco Forte Hotels“, Sicilijoje siūlo ramesnę ir erdvesnę aplinką. Greta teniso klubo veikia padelio centras su dviem aikštynais, atvirais nuo kovo iki lapkričio.

Prancūzija ir Monakas

Prancūzijoje padelis vis labiau įsitvirtina įvairiuose kurortuose – nuo pakrančių prabangos iki poilsio gamtoje.

„Club Med Opio en Provence“ – viskas įskaičiuota tipo kurortas, kuriame padelis įtrauktas į kasdienę veiklų programą. Trenerių užsiėmimai ir laisvi žaidimai padeda lengvai įsitraukti net pradedantiesiems.

„Monte-Carlo Beach Hotel“ – Monake padelis jau tapo prabangos segmento dalimi. Aikštynai papildo išskirtinę pakrantės patirtį, orientuotą į poilsį ir ramų laisvalaikį.

Graikija

Graikijoje padelis dažniausiai pristatomas kaip aukštesnės klasės kurortų veikla, dažnai derinama su įspūdingais gamtos vaizdais.

„Costa Navarino“ – didelio masto kurortas Peloponeso pakrantėje, turintis išplėtotą sporto infrastruktūrą. Čia įrengti trys padelio aikštynai, esantys „Mouratoglou Tennis Center“ teritorijoje. Patirtis labiau struktūruota – siūlomos treniruotės, o infrastruktūra pritaikyta ilgesnėms viešnagėms.

Švedija

Švedijos padelio augimą ypač skatino uždaros erdvės, todėl šalis tampa tinkama žaidimui ištisus metus.

„Hotel Tylösand“ – pajūrio kurortas, kuriame padelis dera su paplūdimio kultūra ir vasaros kelionėmis. Jis pritraukia tiek vietinius, tiek užsienio svečius, ypač sezono metu.

„Ellery Beach House“ – netoli Stokholmo įsikūręs butikinių atostogų variantas, orientuotas į bendruomeniškumą ir atsipalaidavimą. Trys lauko aikštynai yra dalis erdvės, kur svarbūs dizainas, maistas ir socialinė atmosfera.

Ypatingas paminėjimas: Balio sala

Už Europos ribų Balio sala vis dažniau minima kaip aukštesnės klasės padelio kelionių taškas, ypač tarp skaitmeninių klajoklių ir prabangos ieškančių keliautojų.

„Bali Padel Academy“ – Canggu rajonas tapo vietiniu padelio centru: čia vyksta treniruočių stovyklos, atvyksta tarptautiniai žaidėjai, o atmosfera išlieka sociali ir bendruomeniška, skatinanti ilgesnes viešnages.

„Como Uma Canggu“ – kurortas, kuriame paplūdimio prabanga dera su šiuolaikiniu sporto pasiūlymu. Padelis čia įsilieja į platesnį gyvenimo būdą, kuriame taip pat svarbūs banglenčių sportas, fizinis aktyvumas ir sveikatingumas.

Europos Sąjungoje veikianti titano dioksido gamintojų koalicija pateikė skundą Europos Komisijai, prašydama pradėti tyrimą dėl galimai nesąžiningų užsienio subsidijų, kurias, kaip teigiama, gauna didžiausias Kinijos gamintojas „LB Group“. Ši įmonė siekia įsigyti britų konkurento „Venator“ gamyklą Jungtinėje Karalystėje, sužinojo „Euronews“.

Titano dioksidas laikomas strategiškai svarbia chemine medžiaga, naudojama, be kita ko, žaliosios energetikos ir aviacijos bei kosmoso pramonėje.

Skundas pateiktas po to, kai 2025 m. sausį Europos Komisija „LB Group“ importui pritaikė antidempingo muitus. Tai prekybos gynybos priemonė, skirta riboti itin mažomis kainomis į ES įvežamą produkciją.

Pasak šaltinių, įsigijusi gamybos pajėgumus Jungtinėje Karalystėje, Kinijos grupė galėtų eksportuoti produkciją į Europos rinką be muitų, remdamasi ES ir Jungtinės Karalystės prekybos susitarimu. Tokiu būdu būtų galima apeiti ES taikomus antidempingo tarifus.

Europos chemijos sektorius pastaruoju metu patiria didėjantį spaudimą dėl Kinijos konkurentų, kurie, kaip teigiama, rinką užlieja produkcija iš perteklinių pajėgumų.

Koaliciją, pateikusią skundą dėl „LB Group“, sudaro kelios ES teritorijoje gaminančios įmonės: JAV kapitalo „Tronox“ ir „Kronos“, Čekijos „Precheza“ bei Slovėnijos „Cinkarna“. Kartu jos sudaro apie 90 proc. visos ES titano dioksido gamybos.

Užsienio subsidijų reglamento taikymas už ES ribų

Šaltinių teigimu, skundas buvo pateiktas 2025 m. gruodį. Juo Europos Komisija raginama ištirti, ar „LB Group“ nepasinaudojo nesąžiningomis užsienio subsidijomis, kurios galėjo būti panaudotos finansuojant „Venator“ gamyklos įsigijimą.

2022 m. priimtas ES Užsienio subsidijų reglamentas suteikia Komisijai teisę tirti ne ES bendroves ir vertinti, ar jos negauna rinką iškraipančios paramos iš trečiųjų šalių, kai įsigyja turtą ES arba dalyvauja viešuosiuose pirkimuose.

Ši priemonė iš pradžių buvo kuriama atsižvelgiant į Kiniją, reaguojant į nuogąstavimus dėl didelio masto valstybės paramos Kinijos bendrovėms, siekiančioms įsigyti strategiškai svarbų turtą ar infrastruktūrą Europoje. Vis dėlto reglamentas dar nebuvo pritaikytas situacijai už Europos Sąjungos ribų.

„LB Group“ taikiniu tapusi gamykla yra Greatham vietovėje, šiaurės rytų Anglijoje. Jungtinė Karalystė iš ES pasitraukė 2020 m. po „Brexit“.

Sandorį šiuo metu vertina Jungtinės Karalystės Konkurencijos ir rinkų institucija. Sprendimo laukiama gegužę.

Jei Europos Komisija pagal Užsienio subsidijų reglamentą pradėtų tyrimą, tai galėtų tapti precedentu ir pasiųsti stiprų signalą tarptautiniu mastu.

Tai vyktų tuo metu, kai Europos chemijos pramonė, kaip teigiama, praranda rinkos dalį pačioje Europoje. Sektoriui Briuselyje atstovaujanti organizacija „Cefic“ nurodo, kad nuo 2022 m. ES prarado apie 9 proc. gamybos pajėgumų, o tai lėmė 20 tūkst. tiesioginių darbo vietų netektį.

Kai kurie iš šių augalų net auga prasčiau, jei jiems skiriama per daug dėmesio.

Daugiamečiai dekoratyviniai augalai su kiekvienu sezonu dažnai tampa vis vešlesni ir gražesni. Tačiau dar didesnė sėkmė – pasirinkti ištvermingus, sausrai atsparius daugiamečius, kurie puikiai auga net per didžiausius karščius. Pateikiame geriausius variantus, kurie džiugins ryškiomis spalvomis nuo vasaros iki pat rudens.

„Keistos formos ratibidų (Ratibida columnifera) žiedynai gali būti raudoni, geltoni arba derinti abi spalvas“, – sako sodininkystės specialistė Sara Mentz.

Ratibida (dar vadinama lepachiu) gerai auga įvairių tipų dirvožemyje ir yra nereikli. „Pavasarį ją galima sėti iš sėklų saulėtoje vietoje“, – teigia S. Mentz. Kad augalas iki liepos, o kartais net iki rugpjūčio ar rugsėjo atrodytų gaiviai, ji pataria pašalinti nužydėjusius žiedynus – taip skatinamas tolimesnis žydėjimas.

Kotovnikas (Nepeta) – puikus daugiametis žolinis augalas ir šiuolaikiška alternatyva tradicinei levandai. „Kotovnikas, arba nepetė, yra labai nereiklus, bet jūsų sodui suteikia daug naudos“, – sako sodininkystės ir šiltnamių specialistė Lucy Bradley iš „Easy Garden Irrigation“. Šis augalas žydi smulkiais melsvais žiedais, nors kai kurios veislės būna baltos ar gelsvos. Žiedai pasirodo nuo vėlyvo pavasario iki vasaros pabaigos, o pilkšvai žali lapai suteikia dekoratyvumo visą sezoną.

Kotovniką galima auginti iš sėklų pavasarį arba rudenį. „Geriausiems rezultatams rinkitės gerai drenuojamą dirvą ir saulėtą vietą“, – pataria L. Bradley. Kol augalas įsitvirtins, jam reikia pakankamai vandens, tačiau įsišaknijęs jis beveik nebereikalauja priežiūros.

Tūkstantlapis (Achillea millefolium), išsiskiriantis spalvų įvairove, suteikia gėlynui išraiškingos tekstūros. „Jis atrodo pasakiškai, o lengvi, ažūriški žiedynai sukuria kaimiško sodo ar pievos nuotaiką“, – sako Laura Jennie, „The Inspired Garden Masterclass“ vadovė. Pasak jos, tūkstantlapis ne tik ilgai žydi, bet ir greitai plečiasi, todėl iš vieno augalo galima gauti daugiau naujų – be to, tai puikios skintos gėlės.

Įsišaknijęs tūkstantlapis yra itin nereiklus: jam nereikia daug vandens, nes gilios šaknys padeda pasiekti drėgmę. Jis mėgsta pilną saulę ir gerai drenuojamą priemolio ar smėlingą dirvą.

Penstemonas (Penstemon) – nereiklus augalas, kuriam nereikia gausaus laistymo. Jis žydi vamzdiškais įvairių atspalvių žiedais. „Mano mėgstamiausi – Electric Blue Penstemon ir ypač ryškiai raudonas Standout Summer Fire“, – sako S. Mentz. Penstemonai geriausiai auga saulėje, gerai drenuojamoje dirvoje ir, priklausomai nuo rūšies, gali žydėti nuo ankstyvo pavasario iki rudens.

Kas nemėgsta levandų kvapo ir grožio? „Šį augalą savo ūkyje dažnai auginu dėl jo nereiklumo, dekoratyvumo ir plataus panaudojimo“, – sako gėlininkystės specialistė ir ūkio „Sowing Joy Farm“ savininkė Ondrea Kidd.

Levandos mėgsta saulę ir dažniausiai geriausiai auga pietinėje pastato pusėje, gerai drenuojamoje dirvoje. Laistykite reguliariai, kol įsišaknys, tačiau tik tuomet, kai dirva išdžiūsta. „Perlaistymas gali sukelti šaknų puvinį, o levandoms nereikia daug trąšų – pakanka plono komposto arba mulčio sluoksnio“, – teigia O. Kidd. Kai žiedai nužydi, stiebus reikia patrumpinti iki lapuotos augalo dalies, vengiant pjauti žemiau vietos, kur formuojasi nauji ūgliai.

Sodinė ramunė (Leucanthemum superbum) – ilgaamžės, nereiklios gėlės, suteikiančios gėlynui šviesos ir gaivos. „Jos taip pat puikiai tinka skynimui“, – sako Rebecca Sears, rinkodaros vadovė ir patyrusi sodininkė, atstovaujanti JAV įmonei „Ferry Morse“.

Praėjus paskutinėms šalnoms, sėklas galima sėti į atvirą gruntą gerai apšviestoje vietoje, kur būtų pilna saulė arba dalinis pavėsis. „Reguliariai laistykite, kol šaknys įsitvirtins, tuomet ramunės taps atsparios sausrai ir pradės žydėti antraisiais metais po sėjos“, – aiškina R. Sears. Kiekvieną pavasarį verta aplink augalus papildyti mulčio sluoksnį, kad dirva pernelyg neišdžiūtų.

Pajūrinis sinagalvis (Eryngium maritimum) – ištvermingas žolinis daugiametis augalas, vertinamas dėl dygliuotos išvaizdos ir kūgiškų žiedynų. Jų spalvos gali būti nuo tamsių, metališkų iki ryškiai mėlynų ar sidabriškai baltų. „Žiedynai gausūs nektaro, todėl puikiai pritraukia naudingus apdulkintojus – bites ir drugelius“, – sako L. Bradley. Jei žiedynus paliksite džiūti, vėlyvą rudenį ir žiemą jie taps sėklų šaltiniu laukiniams paukščiams.

Įsitvirtinęs sinagalvis greitai parodo, kad nemėgsta perteklinės globos. Pertręšus jis žydi silpniau, o augalai gali pradėti vysti. Geriausiai auga skurdžioje, sausoje dirvoje, pilnoje saulėje, taip pat gerai jaučiasi atvirose, vėjuotose vietose.

„Nieko nėra gražiau už perovskijos (Salvia yangii) išvaizdą ir aromatą“, – sako L. Jennie. „Mums patinka, kaip švelnūs, grakštūs žiedynai sukuria foną ir gražų kontrastą didesniems sodo žiedams“, – priduria ji.

Įsišaknijus perovskijai, gilios šaknys padeda sugerti drėgmę, todėl papildomas laistymas paprastai nereikalingas. Vis dėlto augalui būtina pilna saulė. Jis pakenčia įvairius dirvožemius, jei tik jie gerai drenuojami.

Ežiuolė (Echinacea) – puikus pasirinkimas pradedantiems sodininkams: šie augalai atsparūs sausrai ir karščiui, o gėlyne žydi ilgai. „Be dekoratyvinės vertės, ežiuolė turtinga antioksidantų ir šimtmečius buvo naudojama žolininkystėje“, – sako R. Sears.

Raudonosios ežiuolės sėklos geriausiai auga saulėtoje vietoje. Pirmuoju vegetacijos sezonu joms per savaitę reikia maždaug 2,5–5 cm vandens, tačiau vėliau laistymo poreikis sumažėja iki minimumo. Išimtis – itin sausi laikotarpiai: jei jūsų vietovėje dažnos sausros, rekomenduojama gausiai palaistyti kartą per savaitę.

Šilokas (Sedum) – puikus pasirinkimas, nes jo lapai kaupia vandenį, o pats augalas gerai prisitaiko prie įvairių klimato sąlygų. „Yra stačių šilokų veislių, kurias labai mėgstu skynimui, taip pat ir keletas žemaūgių“, – sako O. Kidd.

Šilokas geriausiai auga pilnoje saulėje ir vidutinės ar net prastesnės kokybės dirvoje, todėl jo tręšti nebūtina. „Laistykite, kai dirva išdžiūsta, kol augalas prigyja, o vėliau jis beveik nebereikalauja priežiūros“, – aiškina O. Kidd. Šis augalas itin patinka bitėms ir drugeliams, didžiąją metų dalį atrodo dekoratyviai, o augant jį lengva padalyti ir taip padauginti.

Specialistai taip pat yra išskyrę ir daugiau ypač nereiklių daugiamečių augalų, kurie patikimai žydi metai iš metų. Tarp jų – ne tik ežiuolės, bet ir įvairūs kiti ilgaamžiai, atsparūs augalai, galintys visą sezoną augti be papildomos priežiūros, tačiau vis tiek gausiai žydėti.

Pasak specialistės, populiariausio – 50–80 litrų – tūrio vandens šildytuvų kainos vidutiniškai svyruoja nuo 110 iki 240 eurų.

Norint tinkamai sumontuoti boilerį, būtina įvertinti ne tik santechnikos, bet ir elektros instaliacijos ypatumus, taip pat pasirūpinti papildomomis detalėmis – vamzdžiais, čiaupais ir apsaugine armatūra. Apie tai, ko reikia teisingam įrengimui ir kaip gerokai prailginti prietaiso tarnavimo laiką, papasakojo bendrovės „Mastergaz“ generalinio direktoriaus pavaduotoja, boilerių montavimo ekspertė Anna Stroga.

Šiuo metu Kijeve paprastas boilerio montavimas (kai prijungimo taškai jau paruošti) kainuoja apie 40–55 eurus. Į šią kainą medžiagos neįskaičiuotos. Toks variantas dažniausiai pasirenkamas tada, kai toje vietoje boileris jau buvo, tačiau sugedo ar pradėjo leisti vandenį ir jį reikia tiesiog pakeisti.

Vidutinio sudėtingumo montavimas „iki rakto“, kai dalis išvadų yra, bet kažko trūksta, atsieina maždaug 65–130 eurų. Tokiu atveju meistras atlieka visą darbų kompleksą – tiek santechnikos, tiek elektros dalyje.

Jei reikalingi sudėtingi darbai, pavyzdžiui, sienų frezavimas laidams ar vamzdžiams, rozečių perkėlimas arba vamzdžių išvadų perplanavimas, montavimas gali kainuoti nuo 130 eurų ir daugiau.

Santechnikas boilerį pakabina ant sienoje įtvirtintų tvirtinimų – jų gali būti du ar daugiau. Vėliau prietaisas prijungiamas prie šalto ir karšto vandens, o taip pat privalomai sumontuojamas apsauginis vožtuvas.

Išplėstinis montavimas apima įpjovimą į vandentiekį, vamzdyno sumontavimą ir išvedžiojimą, slėgio reduktoriaus, filtrų bei uždarymo armatūros įrengimą. Specialistė pabrėžia, kad neįrengus slėgio reduktoriaus, tikėtina, jog prietaiso nepavyks sutaisyti pagal garantiją.

Elektriko baziniai darbai – prijungti kabelį ir kištuką bei pajungti boilerį į rozetę. Kai kurių modelių komplekte kabelis ir kištukas nebūna pridėti.

Rekomenduojama taip pat nutiesti atskirą elektros liniją nuo skydelio (ypač jei patalpoje seniai keista instaliacija), įrengti automatinį jungiklį ir nuotėkio srovės relę. Be to, boileris privalo būti įžemintas.

Tokios paslaugos Kijeve prasideda maždaug nuo 13 eurų – tai suma už atvykimą ir bazinius darbus, įskaitant kabelio bei kištuko prijungimą.

Jei reikia išvesti atskirą liniją rozetės pajungimui, darbų kaina priklauso nuo daugelio veiksnių, pirmiausia nuo montavimo būdo, ir prasideda nuo maždaug 35 eurų. Jei reikia frezuoti sienas, už darbus gali tekti mokėti nuo 65 eurų.

Bet kuriuo atveju reikės tvirtinimų sienai, ant kurios kabės boileris. Taip pat dažniausiai prireikia rutulinių (uždarymo) čiaupų, apsauginių vožtuvų ir slėgio reduktoriaus. Montavimui naudojamos ir vandens pajungimo žarnos (pigiausias variantas) arba metaloplastikiniai vamzdžiai (dažnai laikomi optimaliu kainos ir kokybės pasirinkimu) ar polipropileniniai vamzdžiai – tai komunikacijos, kuriomis vanduo bus paduodamas į boilerį.

Elektros daliai paprastai reikia kabelio boileriui, rozetės, automatinio jungiklio ir nuotėkio srovės relės.

Specialistė nurodo, kad 50–80 litrų boileriai vidutiniškai kainuoja 110–240 eurų. Kainai didelę įtaką daro tai, ar prietaisas turi programinį valdymą. Elektroniniu būdu valdomi boileriai paprastai brangesni už valdomus mechaniškai.

Įprastas mechaniškai valdomas prietaisas gali kainuoti iki maždaug 175 eurų, o „išmaniųjų“ boilerių kainos dažniausiai prasideda nuo šios ribos.

Boileriai skiriasi ir kaitinimo elemento tipu – būna su „šlapiu“ (jis yra vandenyje, todėl greičiau oksiduojasi ir rūdija) bei „sausu“. Modeliai su „šlapiu“ kaitinimo elementu paprastai kainuoja mažiau.

Dažniausiai komplekte būna garantinis talonas ir išleidimo (apsauginis) vožtuvas. Kai kurių prietaisų komplekte papildomai būna kabelis ir kištukas.

Elektros sąnaudos priklauso nuo naudojimo įpročių. Vidutiniškai 50–80 litrų boileris per mėnesį sunaudoja apie 60–100 kWh, priklausomai nuo intensyvumo. Už tokį elektros kiekį, pasak ekspertės, įprastam naudotojui tenka sumokėti maždaug 7–9 eurus.

Jei boileris su „šlapiu“ kaitinimo elementu ilgai nevalomas, kaitinimo elementas apsineša nuosėdomis – panašiai kaip elektriniame virdulyje. Storėjant nuosėdų sluoksniui, prietaisui reikia daugiau energijos vandeniui pašildyti, todėl apleisti boileriai gali pradėti vartoti daugiau elektros.

Viena dažniausių klaidų – neteisingai parenkamas boilerio tūris: karšto vandens nepakanka visiems namų gyventojams. Dėl to prietaisas dirba intensyviau, greičiau dėvisi, o žmonės lieka nepatenkinti. Pasitaiko atvejų, kai siekdami sutaupyti žmonės pasirenka 50 litrų boilerį penkių asmenų šeimai – tuomet karšto vandens gali neužtekti net kasdieniams poreikiams.

Kita didelė problema – neįrengiami rekomenduojami slėgio reduktoriai, nuotėkio srovės relės arba neatvedama atskira elektros linija. Specialistė pasakoja mačiusi atvejų, kai žmonės sutaupo montavimo etape, o vėliau vis tiek tenka perdaryti elektros instaliaciją. Be to, neįrengus slėgio reduktoriaus, slėgio svyravimai greičiau dėvi boilerio baką, o dalis gamintojų gali atsisakyti taikyti garantiją, jei montuojant reduktorius nebuvo sumontuotas.

Dar viena klaida – taupymas medžiagoms, pavyzdžiui, pasirenkami nekokybiški rutuliniai čiaupai. Tai didina avarijų riziką.

Ekspertė akcentuoja, kad boilerius būtina prižiūrėti laiku – gamintojai dažniausiai rekomenduoja aptarnavimą atlikti kartą per metus. Reguliari diagnostika ir valymas gali prailginti prietaiso tarnavimo laiką iki 10, 12 ar net 15 metų. Tuo tarpu visiškai neprižiūrimas įrenginys, tikėtina, suges maždaug per 5 metus.

Anna Stroga yra baigusi Valstybinę vadovaujančių kultūros ir meno kadrų akademiją, kur studijavo dokumentotyrą ir informacinę veiklą. Ji taip pat įgijo antrąjį – ekonomikos – aukštąjį išsilavinimą Nacionaliniame aviacijos universitete, o doktorantūroje universitete „KROK“ studijuoja vadybą.

Apie 10 metų ji dirba bendrovėje „Mastergaz“, teikiančioje platų paslaugų spektrą santechnikos ir energetikos srityse.