Category: Laisvalaikis

Kad pienas būtų laikomas nenugriebtu, jame turi būti ne mažiau kaip 3,25 proc. pieno riebalų.

Nenugriebtas pienas yra baltymų, kalcio ir riebalų šaltinis. Vis dėlto žmonėms, siekiantiems riboti riebalų kiekį mityboje, jis gali būti ne pats geriausias pasirinkimas.

Tyrimuose pabrėžiama, kad nenugriebto pieno vartojimas gali būti naudingas kaulų sveikatai ir net siejamas su geresne svorio kontrole. Viename mokslo darbe nurodoma, kad 1 stiklinė nenugriebto pieno per dieną buvo siejama su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų, insulto, metabolinio sindromo, padidėjusio kraujospūdžio, nutukimo, storosios žarnos vėžio ir osteoporozės rizika.

Manoma, kad pieno maistinės medžiagos gali prisidėti prie šio poveikio. Pavyzdžiui, kalcis žarnyne gali jungtis su tam tikromis medžiagomis, tokiomis kaip tulžies rūgštys, ir taip padėti apsaugoti žarnyno gleivinę.

Nenugriebtame piene randama daugiau kaip 400 riebalų rūgščių. Tyrimai rodo, kad kai kurios pieno riebalų rūgštys, tokios kaip C15:0 ir C17:0, gali prisidėti prie uždegimo mažinimo, ląstelių atsikūrimo bei riebalų kiekio kraujyje mažinimo – tai svarbu širdies sveikatai.

Taip pat pabrėžiama, kad iš žole šertų karvių gautame piene dažniau aptinkama daugiau omega-3 riebalų rūgščių ir konjuguotos linolo rūgšties. Omega-3 riebalų rūgštys siejamos su priešuždegiminiu poveikiu, o konjuguota linolo rūgštis gali turėti širdį apsaugantį poveikį.

Nenugriebtas pienas laikomas geru kaulams reikalingų medžiagų šaltiniu. Vienas puodelis pieno gali suteikti apie 23 proc. rekomenduojamos kalcio paros normos. Piene taip pat yra baltymų, fosforo ir magnio, kurie svarbūs kaulų būklei. Vitaminu D praturtintas nenugriebtas pienas gali padėti pasisavinti kalcį.

Reguliarus pieno įtraukimas į mitybą gali prisidėti prie kaulų masės išsaugojimo, didesnio kaulų tankio ir mažesnės lūžių bei osteoporozės rizikos.

Nors nenugriebtame piene daugiau kalorijų nei liesesniuose pieno produktuose, kai kurie tyrimai rodo galimą ryšį su geresne svorio kontrole. 2024 metų tyrime nenugriebto pieno vartojimas buvo siejamas su mažesniu kūno svoriu, mažesne juosmens apimtimi ir mažesne nutukimo rizika. 2020 metų apžvalgoje nurodyta, kad vaikams, palyginti su liesu pienu, nenugriebto pieno vartojimas buvo siejamas su 39 proc. mažesne antsvorio arba nutukimo rizika.

Maistinė pieno sudėtis gali kisti priklausomai nuo įvairių veiksnių, įskaitant karvių racioną. Pavyzdžiui, ekologiškas pienas ar pienas iš žole šertų karvių neretai turi daugiau antioksidantų, siejamų su ląstelių apsauga ir uždegimo mažinimu.

Tačiau nenugriebtas pienas turi ir trūkumų.

Apžvalginiai tyrimai rodo, kad labai didelis pieno vartojimas gali būti siejamas su didesne prostatos vėžio, Parkinsono ligos ir aknės rizika. Nors reikalingi papildomi tyrimai, žmonėms, turintiems didesnę šių būklių riziką, gali būti verta sumažinti pieno vartojimą.

Kitas svarbus aspektas – laktozė. Karvės piene jos yra nemažai, o žmonėms, turintiems laktozės netoleravimą, trūksta fermento laktazės, reikalingo laktozei suskaidyti. Dėl to po pieno ar kitų laktozės turinčių produktų vartojimo gali pasireikšti viduriavimas, pilvo pūtimas ir kiti virškinimo sutrikimai. Tokiu atveju rekomenduojama rinktis pieną be laktozės arba pieno vengti.

Taip pat nenugriebtame piene yra daugiau sočiųjų riebalų ir cholesterolio nei liesuose pieno produktuose. Daugumai žmonių riebesni produktai nėra problema, tačiau sergant tam tikromis ligomis gali būti rekomenduojama rinktis liesesnius pieno produktus. Pavyzdžiui, žmonėms, turintiems šeiminę hipercholesterolemiją (genetinę būklę, lemiančią padidėjusį mažo tankio lipoproteinų cholesterolį), svarbu riboti cholesterolio gausius produktus, įskaitant nenugriebtą pieną.

Nenugriebtas pienas paprastai yra tirštesnis ir kremiškesnio skonio nei liesas. Jį galima naudoti glotnučiams, baltyminiams kokteiliams, išgerti po treniruotės, pilti į košes ar kavą, taip pat dėti į sriubas ir padažus, kai norisi sodresnio skonio.

Specialistai primena, kad skirtingos pieno rūšys gali skirtingai veikti savijautą. Įprastas pienas turi laktozės, kuri kai kuriems sukelia diskomfortą, o augaliniai gėrimai, remiantis tyrimais, kai kuriais atvejais gali labiau kelti cukraus kiekį kraujyje. Todėl vieno „naudingiausio“ pieno visiems nėra – pasirinkimas priklauso nuo individualių poreikių ir tikslų.

Ekspertai pataria rinktis pagal užduotis: kasdieniams darbams pakaks „Neo“, o rimtiems projektams verta iškart žiūrėti į „Pro“.

Išsirinkti tinkamą „MacBook“ 2026 metais tapo sudėtingiau: „Apple“ asortimentas išsiplėtė, o skirtumai tarp modelių ne visada akivaizdūs. Nuo prieinamesnių „MacBook Air“ iki brangesnių „MacBook Pro“ – kiekviena kategorija turi savo idealų variantą, priklausomai nuo poreikių ir biudžeto.

„BGR“ ekspertai sudarė geriausių 2026 metais pirkti „MacBook“ modelių sąrašą. Reitingas paremtas žiniasklaidos apžvalgomis, pirkėjų įvertinimais ir bendra naudotojų patirtimi.

Naujausias variantas – „MacBook Neo“. Tai nauja „Apple“ nešiojamųjų kompiuterių kategorija: maksimaliai supaprastintas įrenginys kasdienėms užduotims, pavyzdžiui, naršymui internete, mokslams ar turinio peržiūrai. Nors jis orientuotas į bazinius poreikius, išlaiko aukštos klasės dizainą, patogią klaviatūrą, gerą ekraną ir solidžią baterijos veikimo trukmę. Pagrindinė idėja – sumažinti įėjimo į „macOS“ ekosistemą barjerą.

Šio modelio kaina prasideda nuo maždaug 552 eurų, o studentams – nuo maždaug 460 eurų. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad toks pasirinkimas tiks ne visiems: jei planuojama didesnė nei minimali apkrova, kompiuteris gana greitai atsirems į savo galimybių ribas.

Kitas žingsnis – „MacBook Air“ (M5). Būtent šį modelį ekspertai vadina geriausiu pasirinkimu daugumai naudotojų. Anot jų, „Air“ seniai nebėra „kompromisinis“ įrenginys: naujausios versijos su „Apple Silicon“ lustais užtikrintai susidoroja ne tik su biuro darbais, bet ir su nuotraukų apdorojimu, vaizdo montavimu bei intensyvesniu daugiaprogramiu darbu.

„Tai tas atvejis, kai pirkėjas gauna maksimalų našumą, autonomiją ir patogumą nepermokėdamas už „Pro“ modelių funkcijas, kurių gali taip ir neprireikti“, – teigiama apžvalgoje.

Tačiau pateikiama ir svarbi pastaba: nors „MacBook Air“ yra universalus, jo jau nebegalima vadinti itin biudžetiniu. Šiemet „Apple“ padidino pradinę „MacBook Air M5“ kainą – ji startuoja nuo maždaug 1 011 eurų.

Toliau – „MacBook Pro“ kategorija. Čia rekomendacija labai aiški: jei darbas susijęs su vaizdo įrašų kūrimu, programavimu, 3D grafika ar kitomis „sunkiomis“ užduotimis, alternatyvų „Pro“ su M5 beveik nėra.

Šie kompiuteriai išsiskiria ne tik galingesniais lustais, bet ir aktyvia aušinimo sistema, leidžiančia ilgai palaikyti aukštą našumą be ryškesnių sulėtėjimų. Ekspertai pabrėžia, kad būtent stabilumas esant apkrovai yra esminis „Pro“ skirtumas nuo „Air“, o ne vien „didesnė galia popieriuje“.

Atskirai aptariamos ir aukščiausios komplektacijos „MacBook Pro“ versijos. Tai sprendimai profesionalams, kuriems iš tiesų reikia maksimumo: montuoti aukštos raiškos vaizdo įrašus, atlikti sudėtingus skaičiavimus ar dirbti su dideliais duomenų kiekiais.

Tokie modeliai kainuoja gerokai daugiau – nuo maždaug 3 312 eurų už 14 colių versiją. Ekspertai tiesiai įspėja: pirkti juos „dėl visa ko“ neverta, jei nėra aiškaus supratimo, kam reikalingas toks našumas.

Apibendrinant, „MacBook“ pasirinkimas 2026 metais tapo ne klausimu „kuris geriausias“, o „kuris geriausiai tinka jums“. Bazinėms užduotims pakaks „MacBook Neo“, daugumai žmonių optimaliausias bus „MacBook Air“, o „Pro“ pasiteisina tada, kai kompiuteris iš tiesų naudojamas kaip darbo įrankis didelėms apkrovoms.

Primename, kad kovą „Apple“ pristatė biudžetinį „MacBook Neo“ su procesoriumi, naudojamu „iPhone“ įrenginiuose. Apžvalgininkai teigia, jog už panašią kainą sunku rasti „Windows“ nešiojamąjį kompiuterį, galintį rimtai konkuruoti su „Neo“.

Taip pat anksčiau buvo apžvelgti penki neįprasti, bet praktiški įrenginiai, kuriuos galima prijungti prie „MacBook“ USB-C jungties. Tokie priedai gerai parodo, kaip įprastą nešiojamąjį kompiuterį galima paversti patogia, asmeniniams įpročiams pritaikyta darbo vieta.

„Ford“ generalinis direktorius Džimas Farli garsėja įspūdinga automobilių kolekcija. Nors jis ne kartą viešai yra gyręs Kinijos elektromobilius ir net pats vienu jų reguliariai važinėja, brangiausias jo garažo eksponatas yra visai kitos kategorijos – tikra lenktynių istorijos legenda.

Skelbiama, kad Dž. Farli ypač domisi Kinijos gamintojų elektromobiliais. Viešėdamas Australijoje jis išbandė kelis hibridinius pikapus, tarp jų – „BYD“ modelį „Shark 6“ ir „GWM“ modelį „Cannon Alpha“.

Be to, „Ford“ vadovas reguliariai važinėja Kinijos gamintojo „Xiaomi“ elektromobiliu „SU7“. Pranešama, kad šį automobilį jis dar 2024 metais importavo į JAV. Vis dėlto, nors tokio modelio pradinė kaina siekia apie 29 tūkst. eurų, tai toli gražu nėra brangiausias Dž. Farli turimas automobilis.

Leidinys pažymi, kad laisvalaikiu Dž. Farli mėgsta laiką leisti lenktynių trasose. Jis dalyvauja mėgėjiškuose važiavimuose su 1964 metų „Shelby“ modeliu „Cobra“ ir 1978 metų „Lola“ modeliu „T298“.

Tačiau brangiausias jo kolekcijos lenktyninis automobilis – 1966 metų „Ford“ modelis „GT40 Mk1“. Šis automobilis yra dalyvavęs Le Mano lenktynėse, o jo vertė vertinama maždaug nuo 8,3 iki 11 mln. eurų.

Anksčiau Dž. Farli taip pat buvo atkreipęs dėmesį į Kinijos pikapų pažangą. Po kelių dienų bandymų Australijoje jis esą padarė išvadą, kad tokių automobilių nereikėtų nuvertinti.

Tuomet, išbandęs „BYD“ modelį „Shark 6“ ir „GWM“ modelį „Cannon Alpha“, jis vietos žiniasklaidai teigė, kad Kinijos pikapai yra visiškai kitokie, nei daugelis įsivaizduoja, ir, jo žodžiais, „stebėtinai konkurencingi“.

Mokslininkai teigia, kad šių žuvų evoliuciją lėmė prisitaikymas prie skirtingų vandenyno gelmių.

Mokslininkai atsekė, kaip per dešimtis milijonų metų kito meškeržuvėms būdingas „meškerės“ formos priedas, ir nustatė, kad garsusis masalą primenantis organas evoliucionavo keliais vis sudėtingesniais etapais.

Tyrimo duomenys, kuriuos aprašė „The New York Times“, rodo, kad pirmasis šio „masalo“ variantas meškeržuvių protėviuose atsirado maždaug prieš 72 mln. metų. Iš pradžių jis buvo vien mechaninis – neskleidė nei šviesos, nei cheminių signalų.

Vėliau, maždaug prieš 34–23 mln. metų, giliavandenėms rūšims išsivystė bioliuminescenciniai masalai. Tai sutapo su staigiu šių žuvų įvairovės augimu. Tyrėjai mano, kad šviesos signalai imti naudoti ne tik medžioklei, bet ir partnerių pritraukimui.

Skirtingos meškeržuvių grupės evoliucionavo nevienodai. Apie prieš 49 mln. metų daliai jų atsirado cheminiai grobio viliojimo būdai, o maždaug prieš 5 mln. metų panašūs mechanizmai, nepriklausomai vieni nuo kitų, išsivystė ir karpuotojoje varliažuvėje.

Mokslininkai pabrėžia, kad „meškerė“ iš esmės yra pakitęs nugaros peleko spindulys, kuris laikui bėgant virto sudėtingu medžioklės ir komunikacijos įrankiu.

Vienas tyrimo autorių, biologas Alexas Mailas, aiškina:

„Meškeržuvių evoliucija yra glaudžiai susijusi su perėjimu gyventi skirtinguose vandenyno gyliuose ir kintančiomis matomumo sąlygomis – ten šviesa tapo esminiu signalu išlikimui“, – teigė biologas.

Tyrėjų vertinimu, masalų formų įvairovė atspindi prisitaikymą prie skirtingų ekologinių nišų – nuo koralinių rifų iki giliausių vandenyno zonų, kur bioliuminescencija dažnai tampa pagrindiniu sąveikos būdu tarp plėšrūno ir aukos.

Anksčiau vandenyno gelmėse buvo aptikta itin reta žuvis – Ramiojo vandenyno statinaitė (kitaip – mažaburnė makropina, Macropinna microstoma). Šis organizmas prisitaikė prie ekstremalių sąlygų ir išvystė unikalią regos sistemą, leidžiančią efektyviai medžioti tamsoje.

Taip pat mokslininkai pranešė apie naują, iki šiol nematytą unikalios būtybės rūšį, aptiktą kalkakmenio urve 385 metrų gylyje po vandenyno paviršiumi netoli Japonijos.

Tyrimams mokslininkai pasitelkė pilotuojamą povandeninį aparatą „Šinкай 6500“.

Japonijos mokslininkai Ramiojo vandenyno dugne aptiko povandeninį ugnikalnį, kurio amžius siekia maždaug 3 mln. metų. Objektas yra senovinėje Ramiojo vandenyno plokštės dalyje, netoli Minamitori salos.

Tyrime pažymima, kad šis ugnikalnis priklauso retam vulkaninės veiklos tipui, vadinamam „petit-spot“ vulkanizmu. Tokie dariniai laikomi neįprastais, nes formuojasi dėl plokštę veikiančių lenkimo įtempių, o ne dėl tiesioginių tektoninių susidūrimų.

Ugnikalnis aptiktas atokiame Ramiojo vandenyno vakarinės dalies regione, netoli rytiniausio Japonijos taško. Jo identifikavimas rėmėsi jūros dugno kartografavimo duomenų ir pilotuojamų giliavandenių tyrimų deriniu.

Mokslininkai nurodė, kad tyrimams naudojo pilotuojamą povandeninį aparatą „Šinкай 6500“, galintį leistis iki 6500 metrų gylio. Šis aparatas leido tiesiogiai apžiūrėti vietovę ir surinkti uolienų mėginius iš įtariamo darinio.

„Iš pradžių įtarėme, kad ten yra nedidelis ugnikalnis, kai išanalizavome Japonijos pakrančių apsaugos surinktus batimetrinius duomenis“, – teigė tyrėjai.

Per nėrimus paimti mėginiai patvirtino vulkaninės kilmės medžiagos buvimą. Tai sustiprino interpretaciją, kad aptikta struktūra yra į vandenyninę plokštę įsiterpęs povandeninis ugnikalnis.

Pasak mokslininkų, „petit-spot“ tipo ugnikalniai yra jauni, nedideli ugnikalniai, susidarantys palei plyšius tektoninių plokščių pakraščiuose. Šie plyšiai tiesiogiai susiję su Ramiojo vandenyno plokštės mechanine deformacija, kai ji grimzta į mantiją.

Šių išsiveržimų magmos šaltinis siejamas su astenosfera – viršutiniu Žemės mantijos sluoksniu. Tyrėjai pabrėžia, kad ši zona svarbi tektoninių plokščių judėjimui ir tiekia medžiagą, kuri maitina „petit-spot“ tipo ugnikalnius.

„Šio naujo ugnikalnio atradimas suteikia įdomią galimybę toliau tirti šį regioną ir, tikimės, aptikti daugiau „petit-spot“ tipo ugnikalnių“, – sakė dr. Naoto Hirano iš Tohoku universiteto Šiaurės Rytų Azijos tyrimų centro.

Taip pat primenama, kad Lozanos universiteto mokslininkai, bendradarbiaudami su Anna Rosa Corsaro iš Katanijoje veikiančio Nacionalinio geofizikos ir vulkanologijos instituto, atliko tyrimą, kuriuo siekta daugiau sužinoti apie Etnos ugnikalnio susidarymą.

Pasak tyrėjų, tikėtina, kad Etna nesusiformavo nė vienu iš trijų pagrindinių mechanizmų, įprastai aiškinančių ugnikalnių kilmę. Nors ugnikalnis yra netoli subdukcijos zonos, jo cheminė sudėtis primena karštųjų taškų vulkanizmą, tačiau netoliese karštųjų taškų nenustatyta.

Neatmetama, kad Sicilijos ugnikalnis gali priklausyti mažiau žinomai ketvirtajai kategorijai – vadinamiesiems „petit-spot“ ugnikalniams, kuriuos 2006 m. pirmą kartą aprašė Japonijos geologai. Šie mažyčiai povandeniniai ugnikalniai laikomi svarbiu įrodymu, kad viršutinėje Žemės mantijos dalyje egzistuoja magmos sankaupos.

Sakoma, kad paslaptis slypi unikalioje gimimo datos „vibracijoje“.

Numerologija – ezoterinė praktika, siejanti skaičius su žmogaus likimu ir, anot šios krypties šalininkų, nematomų fizinių bei dvasinių jėgų poveikiu. Numerologai tiki, kad kiekvienas skaičius turi savitą reikšmę ir „vibraciją“, kuri esą gali daryti įtaką asmenybei, likimui ir santykiams.

Astrologija, tarologija, numerologija, chiromantija, ekstrasensorika ir kitos panašios praktikos nėra mokslo disciplinos. Jos remiasi senomis tradicijomis, tikėjimais ir interpretacijomis, kurios nėra patvirtintos moksliniais tyrimais ir neturi objektyvių įrodymų apie veiksmingumą. Akademiniuose mokslo sluoksniuose šie metodai nėra pripažįstami, o tokio pobūdžio medžiaga neretai būna pramoginė, todėl jos nereikėtų laikyti patikimu įrankiu priimant sprendimus ar planuojant ateitį. Kilus klausimų, susijusių su psichologija ar sveikata, rekomenduojama kreiptis į mokslo pagrįstą pagalbą teikiančius specialistus.

Viena svarbiausių sąvokų numerologijoje yra gyvenimo skaičius, neatsiejamai susijęs su kiekvieno žmogaus gimimo data. Kaip teigiama „El Cronista“, šis skaičius laikomas reikšminga asmens savivokos dalimi. Panašiai kaip horoskopai, numerologija esą padeda apibūdinti žmogaus asmenybę, elgesį su aplinkiniais ir gyvenimo pamokas, kurias jam tenka išmokti.

Aiškinama, kad norint jį apskaičiuoti, reikia sudėti visas gimimo datos skaitmenis. Jeigu gaunamas dviženklis skaičius, jo skaitmenys sudedami dar kartą, kol lieka vienaženklis rezultatas.

Pavyzdys: jei žmogus gimė 1992 m. balandžio 6 d., skaičiuojama taip: 6 + 4 + (1 + 9 + 9 + 2) = 6 + 4 + 21 = 31. Kadangi rezultatas dviženklis, 3 + 1 = 4. Tai ir būtų gyvenimo skaičius.

Teigiama, kad kiekvienas gyvenimo skaičius turi savitą prasmę, o gimimo datos reikšmė aiškinama pagal tai, koks skaičius susidaro atlikus šį sudėjimą.

Ukrainietė, neseniai persikėlusi gyventi į Varną Bulgarijoje, pasidalijo įspūdžiais apie gyvenimą šalyje. Vaizdo įraše savo „YouTube“ kanale ji prisipažino, kad nors persikėlimui ruošėsi kruopščiai, dalis dalykų vis tiek tapo netikėta staigmena.

Pasak jos, pirmasis netikėtas pokytis buvo stiprus mieguistumas. Ji teigė, kad jūros oras ir aplinkos pasikeitimas ypač pirmosiomis savaitėmis smarkiai paveikė savijautą – nuolat norėjosi miego, tarsi organizmas persijunginėtų į naujas sąlygas.

Moteris pridūrė, kad tokia būsena truko kelias savaites, o tik vėliau kūnas pamažu prisitaikė prie naujo gyvenimo ritmo prie jūros.

Antrąja staigmena tapo maisto kokybė, ypač daržovių, vaisių ir pieno produktų. Ukrainietė tikino, kad net įprasti produktai čia turi ryškesnį skonį nei tas, prie kurio ji buvo pripratusi anksčiau. Tai, anot jos, sukėlė tikrą „skonio šoką“.

„Atrodo, lyg niekada nebūtume valgę skanių mandarinų, skanių agurkų, skanių pomidorų. Iš esmės viskas, ką žinote iš įprastų lentynų parduotuvėse Ukrainoje, čia kažkodėl yra skaniau“, – pasakojo ji.

Dar vienu maloniu netikėtumu tapo vietinių gyventojų požiūris. Moteris teigė, kad bulgarai pasirodė labai mandagūs, geranoriški ir linkę padėti. Jos nuomone, bendravimas vyksta lengvai net ir esant kalbos barjerui.

„Kokie čia bulgarai geri žmonės, mandagūs. Mano nuomone, jie į mus žiūri geriau, nei mes patys į save. Kai eini į parduotuvę, kai eini į kavinę ar restoraną, atsiranda toks visiškas tarpusavio supratimas, noras padėti, patarti“, – dalijosi emigrantė.

Vis dėlto, nors kalbos iš pirmo žvilgsnio atrodo panašios, bulgarų kalbos mokymasis, anot jos, nėra paprastas. Ji aiškino, kad paviršinis panašumas į rusų kalbą gali klaidinti, nes dalis žodžių, skambančių pažįstamai, iš tiesų turi visai kitą reikšmę.

„Daug žodžių tarsi turi priešingą reikšmę. Yra bendra dalis, ir tu patenki į iliuziją, kad daug žinai, bet iš tikrųjų bulgariškai nežinai nieko“, – sakė ji.

Atskirame vaizdo įraše ukrainietė papasakojo ir apie kainas Bulgarijoje, kurios, jos nuostabai, yra labai artimos Ukrainos kainoms. Pasak jos, pastebimai brangesnės pasirodė komunalinės paslaugos ir įvairios paslaugos, pavyzdžiui, grožio salonai, tačiau maisto produktų kainos daugeliu atvejų išlieka panašios.

Ji teigė, kad restoranų kainos, jos vertinimu, panašios į tokių pačių įstaigų kainas Kijeve ar Lvove, o kartu esą netrūksta ir biudžetinių kavinių.

Kalbėdama apie prekybos centrus, moteris sakė, kad kasdienių produktų kainos beveik nesiskiria nuo ukrainietiškų. Ji taip pat tvirtino negalėjusi išskirti prekių kategorijų, kurios būtų gerokai brangesnės.

„Iš esmės ir čia skirtumo beveik nematau. Juokingiausia tai, kad tie produktai, kuriuos pirkdavome Ukrainoje, yra konkrečių prekių ženklų, ir čia jie pigesni. Tada net pasidaro apmaudu – kodėl taip?“ – stebėjosi tinklaraštininkė.

Ar esate pasiruošę parodyti, ką sugebate?

Tokios protinės užduotys kaip galvosūkiai su degtukais jau daugelį metų nepraranda populiarumo. Juos mėgsta ir vaikai, ir suaugusieji.

Tokie iššūkiai ne tik padeda smagiai praleisti laiką, bet ir lavina kasdienybėje naudingus įgūdžius. Jie ugdo susikaupimą, padeda geriau planuoti laiką, treniruoja loginį bei kritinį mąstymą – šį sąrašą būtų galima tęsti dar ilgai.

Šį kartą skaitytojams paruoštas naujas įdomus išbandymas. Pasiruošę?

Žemiau pateiktame paveikslėlyje iš degtukų sudėtas matematinis teiginys 8+9=5. Jame yra klaida, nes pagal aritmetikos taisykles atsakymas turėtų būti 17.

Jūsų užduotis – ištaisyti lygybę perkeliant tik vieną degtuką. Atsakymui turėsite vos 11 sekundžių, todėl stenkitės nesiblaškyti.

Žaidžiate? Tuomet įsijunkite laikmatį ir imkitės užduoties.

11 sekundžių, skirtų šiam galvosūkiui, baigėsi. Jei radote teisingą sprendimą, tikrai galite savimi didžiuotis.

Tokio tipo užduotims reikia ne tik logikos, bet ir kūrybiško požiūrio. Čia pasitelkiama ir erdvinė vaizduotė, nes mintyse „perstumdote“ degtukus į kitas vietas.

Atsakymas į galvosūkį:

Norite dar vieno iššūkio? Išbandykite kitą galvosūkį, kuriame reikia ištaisyti klaidą lygybėje 6-5=8. Šįkart turėsite tik 9 sekundes, o užduotis bus išties nelengva.

Jei norisi ko nors kitokio, pabandykite paveikslėlyje rasti žodį pavasaris – tam skirta vos 10 sekundžių.

Lapinis kopūstas (kale, dar vadinamas garbanotuoju kopūstu) Antrojo pasaulinio karo metais Japonijoje tapo tikru išsigelbėjimu nuo bado. Europoje jis plačiau išpopuliarėjo tik per pastarąjį dešimtmetį, tačiau jau dažnai vadinamas supermaistu dėl didelės naudos sveikatai.

Lapinis kopūstas yra viena seniausių kopūstų rūšių, kuri evoliucijos metu nesuformavo gūžės. Vietoje jos jis augina mėsingus lapus, kurių spalva gali varijuoti nuo sodriai žalios iki tamsiai violetinės. Botanikos požiūriu šis augalas yra artimesnis laukiniams kopūstų protėviams nei įprasti baltagūžiai ar raudongūžiai kopūstai, todėl pasižymi išskirtiniu atsparumu – jam nebaisios net iki -15 laipsnių Celsijaus siekiančios šalnos.

Karo metais Japonija susidūrė su itin dideliu maisto trūkumu. Siekdamas spręsti šią problemą, daktaras Niro Endo sukūrė aodžiru – žaliųjų lapų sulčių gėrimą iš lapinio kopūsto, kuris civiliniams gyventojams padėjo gauti koncentruotą vitaminų ir mineralų dozę.

Lapinis kopūstas augo ten, kur kiti augalai pūdavo arba sušaldavo, todėl tapo vienu svarbiausių šaltinių kovojant su vitaminų trūkumu ir skorbutu japonų šeimose. Iki šiol aodžiru Japonijoje laikomas sveikatos ir ilgaamžiškumo simboliu.

Teigiama, kad lapiniame kopūste yra stiprių antioksidantų, siejamų su priešvėžinėmis savybėmis. Nurodoma, kad norint suaktyvinti tam tikras medžiagas, lapus verta susmulkinti maždaug 40 minučių prieš terminį apdorojimą.

Taip pat pabrėžiama, kad pagal kalcio kiekį, tenkantį vienai kalorijai, lapinis kopūstas gali lenkti pieną, o vitamino K kiekis gali siekti apie 700 proc. rekomenduojamos paros normos. Be to, jame yra geležies, todėl šią daržovę dažnai vertina augalinės mitybos besilaikantys žmonės.

Lapinio kopūsto skonis apibūdinamas kaip pikantiškas, šiek tiek riešutinis ir žemiškas.

Ruošiant jį žalią, rekomenduojama mechaniškai suardyti standžias celiuliozės skaidulas: susmulkintus lapus galima pamasažuoti su alyvuogių aliejumi ir druska. Tuomet jie patamsėja, suminkštėja ir tampa švelnesnio, saldesnio skonio.

Vienas populiariausių užkandžių – lapinio kopūsto traškučiai. Kepant 150 laipsnių Celsijaus temperatūroje apie 10–12 minučių, lapai tampa traškūs ir lengvi, todėl gali pakeisti kaloringesnius užkandžius.

Teigiama ir tai, kad šis kopūstas skaniausias po šalnų: žema temperatūra skatina krakmolo skaidymąsi į paprastuosius cukrus, todėl sumažėja kartumas. Jei įsigijote šviežių lapų, juos galima per naktį įdėti į šaldiklį.

Dietologai taip pat atkreipia dėmesį, kad kai kuriais atvejais lapinis kopūstas gali būti naudingesnis termiškai apdorotas. Kaitinimas esą padeda lengviau pasisavinti mineralus, tokius kaip kalcis ir magnis, bei suardo kietesnes skaidulas.

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta teiginių, esą Ukrainoje kregždžių beveik nebeliko. Ornitologas Vitalijus Griščenka paaiškino, kodėl gali susidaryti toks įspūdis, kur šie paukščiai žiemoja, ar tikrai grįžo į Ukrainą ir kodėl jų lizdų geriau neliesti.

Ukrainoje dažniausiai sutinkamos trys kregždžių rūšys: naminė (kaimo), langinė (miesto) ir urvinė (pakrančių). Pasak mokslininko, šių pavadinimų esmė labiau susijusi ne su gyvenamąja vieta, o su lizdų įrengimo ypatumais.

Ar kregždžių tikrai sumažėjo?

Ornitologas pabrėžė, kad tiksliai įvertinti, ar kregždžių populiacija iš tiesų mažėja, sudėtinga. Ukrainoje nėra nuoseklios, ilgalaikės net ir dažnų paukščių rūšių stebėsenos programos, todėl kartais galima kalbėti ne apie realų skaičiaus kritimą, o apie pasiskirstymo pokyčius skirtingose teritorijose.

„Kartais susidaro įspūdis, kad paukščių mažiau, nes jiems tampa sunkiau rasti įprastas perėjimo vietas“, – aiškino Vitalijus Griščenka.

Kaip ir kur skirtingos kregždės suka lizdus?

Pasak ornitologo, naminė kregždė tradiciškai lizdus lipdo po stogais ar pastogėmis ant medinių konstrukcijų – įvairiuose ūkiniuose pastatuose, tvartuose ar arklidėse. Jos lizdas primena iš viršaus atvirą „taurelę“, nulipdytą iš purvo gumulėlių, kuriuos paukštis atneša snapu.

Langinė kregždė lizdus lipdo panašiai, tačiau dažniausiai renkasi akmeninius ar betoninius pastatus. Tuo metu urvinė kregždė elgiasi kitaip – ji išsikasa urvelius skardžiuose ar upių šlaituose, kur galima pamatyti ištisus „išvarpytus“ pakraščius su daugybe angų.

Mokslininko teigimu, būtent dėl ribotų galimybių įsirengti lizdus įprastomis sąlygomis kai kuriuose regionuose gali atrodyti, kad kregždžių sumažėjo. Pavyzdžiui, miestuose langinėms kregždėms darosi vis sunkiau – trūksta lengvai pasiekiamos drėgmės, o šiuolaikinė statyba ne visada palanki lizdams pritvirtinti.

Kodėl kregždės lizdus suka ant namų?

Ornitologas aiškino, kad kregždės lizdams naudoja molį, dumblą ir žemę, todėl ieško vietos, kur konstrukcija būtų apsaugota nuo lietaus. Dėl to patogiausios tampa pastogės, stogų pakraščiai ar įvairūs stogeliai.

Kur kregždės žiemoja ir kada grįžta?

Pasak Vitalijaus Griščenkos, kregždės žiemoja labai toli – Afrikoje. Kadangi jos gaudo ore skraidančius vabzdžius, joms būtinas šiltas oras: atvėsus vabzdžių sumažėja, o kartu nelieka ir maisto.

„Anksčiausiai grįžta naminės kregždės – jos jau pasirodė. Šiemet pirmą kregždę mačiau netoli Kanevo balandžio 7 dieną“, – sakė ornitologas.

Jis pridūrė, kad langinės ir urvinės kregždės paprastai parskrenda šiek tiek vėliau – maždaug antroje balandžio pusėje.

Kodėl negalima ardyti kregždžių lizdų? Ar jos visą gyvenimą gyvena tame pačiame lizde?

Ornitologas pabrėžė, kad kregždės negali visą gyvenimą gyventi viename lizde, nes tokie statiniai nėra ilgaamžiai – jie gana lengvai suyra. Paukščiai kiekvienais metais lipdo naujus lizdus, nors kartais gali panaudoti ir senesnį, jį pataisydami.

Pasitaiko ir taip, kad senus kregždžių lizdus užima kiti paukščiai, pavyzdžiui, žvirbliai ar raudonuodegės. Tokiu atveju kregždėms neretai paprasčiau šalia įsirengti naują lizdą, nei konkuruoti dėl senojo.

Kalbėdamas apie draudimą ardyti lizdus, Vitalijus Griščenka pažymėjo, kad tai dažnai siejama su liaudies tikėjimais: kregždė, kaip ir gandras, laikyta „ypatingu“ paukščiu, pranašaujančiu pavasarį, todėl jos lizdo naikinimas esą galėdavęs užtraukti nelaimę namams.

Kiek metų gyvena kregždės ir ar jos monogamiškos?

Pasak ornitologo, kregždės gali gyventi maždaug 10–15 metų, nors tai priklauso nuo sėkmės ir aplinkos sąlygų.

Jis pridūrė, kad kregždės tam tikra prasme laikomos monogamiškomis, tačiau dažniausiai tai galioja vienam veisimosi sezonui. Per sezoną pora gali išvesti vieną ar du jauniklių vadus – priklausomai nuo sąlygų ir maisto kiekio. Kitais metais poros dažniausiai formuojamos iš naujo, todėl „visam gyvenimui“ išliekantis partnerystės ryšys paprastai nebūdingas.

Ar kregždės gali „nuspėti“ orą?

Ornitologas teigė, kad pastebėjimas, jog prieš prastą orą kregždės skraido žemai, iš dalies pagrįstas. Prieš atvėsimą ar blogėjant orams vabzdžiai laikosi žemiau, arčiau žemės, todėl ir kregždės, medžiodamos vabzdžius, leidžiasi žemyn. Kai atšąla smarkiau, jos gali rinkti vabzdžius net nuo augalų, beveik prie pat žemės.

Atšilus orui šiltas oras kyla aukštyn, kartu aukščiau pakyla ir vabzdžiai, o paskui juos – ir kregždės. Taigi, tam tikra prasme vabzdžių elgesys iš tiesų gali „signalizuoti“ artėjančius oro pokyčius.

Vitalijus Griščenka yra baigęs Kijevo universiteto T. G. Ševčenkos vardu stuburinių zoologijos katedrą (1985), dirbęs universitete, apgynęs biologijos mokslų kandidato disertaciją (1994) apie paukščių rudeninės migracijos fenologinius dėsningumus Ukrainos teritorijoje. Jis taip pat yra vyresnysis mokslo darbuotojas ir mokslo veiklos vadovo pavaduotojas rezervate, kuris nuo 2010 metų priklauso Kijevo universiteto T. G. Ševčenkos vardu Biologijos institutui.