Category: Laisvalaikis

Tailande keliautojai neretai kartoja tas pačias apmaudžias klaidas. Ši šalis ypač populiari šeimų atostogoms dėl gausybės lankytinų vietų ir palyginti draugiškų kainų.

Amerikiečių žurnalistė Amrita Bhasin su šeima pirmą kartą išvyko atostogų į Tailando sostinę Bankoką. Nors kelionė paliko įspūdį, vėliau ji pripažino, kad padarė kelias klaidas, dėl kurių poilsis galėjo būti dar geresnis.

„Praėjusiais metais su šeima keturias dienas keliavome po Bankoką žiemos atostogų metu. Apsistojome Siam Square rajone, dar vadinamame prekybos kvartalu, su didžiuliu malonumu ragavome gatvės maisto ir lankėme budistų šventyklas. Tačiau, atsigręžę atgal, suprantame, kad kelionė būtų buvusi dar geresnė, jei būtume išvengę penkių paprastų klaidų“, – rašė ji savo tekste portalui „Business Insider“.

Pasak autorės, vienas didžiausių netikėtumų tapo karštis. Kelionės metu Bankoke laikėsi 35 laipsnių ir aukštesnė temperatūra, o šeima nebuvo pasiruošusi tokioms sąlygoms. Dėl to vidurdienį dažnai tekdavo grįžti į viešbutį pailsėti.

„Dabar gailiuosi, kad neplanavau daugiau pertraukų dienos metu, kad išvengčiau šilumos išsekimo. Keliaujantiems tokiu metų laiku rekomenduočiau vilkėti laisvus drabužius, pavyzdžiui, vadinamąsias „drambliškas“ kelnes, kurios populiarios visame Tailande. Jos patogios ir tinka šventykloms, kur būtina prisidengti kūną“, – patarė Amrita.

Kita problema – judėjimas mieste. Ruošdamasi kelionei žurnalistė buvo skaičiusi daug rekomendacijų naudoti taksi programėlę „Grab“ kaip alternatyvą „Uber“. Tačiau atvykus paaiškėjo, kad automobilio kartais tenka laukti iki 30 minučių, ypač turistų perpildytuose rajonuose.

„Todėl pradėjome naudoti „Grab“ kelionių planavimo funkciją ir iš anksto susiplanuodavome važiavimus į šventyklas bei lankytinas vietas. Tiesa, toks planavimas suteikė mažiau lankstumo, nes reikėjo laikytis grafiko. Vis dėlto man patiko ramybė, kad neteks ilgai laukti automobilio“, – teigė ji.

Žurnalistė taip pat pripažino, kad pasirinktas viešbučio rajonas turėjo ir minusų. Kadangi jie apsistojo prekybinėje miesto dalyje, nemažai laiko praleido prekybos centruose.

„Prekybos centrai puikiai tiko atsikvėpti nuo karščio, o interjero bei augalų turgūs buvo įspūdingi. Tačiau buvo pernelyg lengva ten užsibūti ir dėl to praleisti kitas miesto vietas“, – apgailestavo ji.

Kitą kartą, pasak autorės, ji norėtų kelionę papildyti keliomis dienomis Tailando salose – pavyzdžiui, Ko Samui ar Ko Phi Phi. Taip miesto atostogas būtų galima suderinti su poilsiu tropiniame paplūdimyje.

Dar viena klaida – per ambicingas maršrutas. Amrita pastebėjo, kad Bankoke itin daug šventyklų ir lankytinų objektų, o dalis jų yra kur kas didesni, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Dėl to jiems apžiūrėti prireikia daugiau laiko.

„Pirmą dieną laikėmės savo sudaryto maršruto ir manėme, kad aplankyti kelias vietas per dieną bus idealu. Tačiau netrukus supratome, kad daugiau nei dviejų vietų aplankymas tapo sudėtingas ir varginantis, nes tiesiog nepakako laiko viską apžiūrėti, susipažinti su istorija ir pasidaryti nuotraukų. Todėl kitą dieną pasirinkome tik dvi šventyklas, ir tai buvo gerokai sėkmingesnis sprendimas“, – apibendrino ji.

Rinktis tarp puodelio karštos kavos ir gaivinančio šalto kavos gėrimo – ne vien sezoniškumo klausimas. Tai gali būti ir pasirinkimas, susijęs su savijauta bei sveikata.

Tyrimų duomenys rodo, kad kofeino kiekis puodelyje labiau priklauso nuo paruošimo būdo, o ne nuo to, ar gėrimas patiekiamas karštas, ar šaltas. Nors šalta kava neretai paruošiama iš pradžių užplikant karštai ir vėliau atvėsinant ledu, tikrasis cold brew gaminamas kitaip – kava užpilama šaltu vandeniu ir laikoma nuo 12 iki 24 valandų.

Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad įtakos stiprumui turi net skrudinimo laipsnis: šviesiau skrudintos pupelės dažnai išlaiko daugiau kofeino, nes ilgesnis skrudinimas dalį jo suardo. Taip pat svarbu pupelių rūšis – robustoje kofeino natūraliai yra beveik dvigubai daugiau nei populiariojoje arabikoje.

Vertinantiems kavą dėl jos naudos širdžiai ir imuninei sistemai svarbūs antioksidantai, pavyzdžiui, kvercetinas ir flavonoidai. Tyrimai rodo, kad aukštesnė vandens temperatūra leidžia iš kavos tirščių ištraukti šiek tiek daugiau naudingų junginių, įskaitant chlorogenines rūgštis.

Vis dėlto ekspertai ramina: skirtumas tarp karštos ir šaltos kavos antioksidantų atžvilgiu yra nedidelis, todėl abu variantai gali prisidėti prie organizmo apsaugos nuo uždegiminių procesų.

Jei kava sukelia diskomfortą skrandyje ar rėmenį, specialistai pataria atkreipti dėmesį į šaltus kavos gėrimus. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad karšta kava dažniau pasižymi didesniu rūgštingumu, kuris gali dirginti gleivinę. Dalis žmonių pastebi, jog cold brew jiems atrodo švelnesnis ir lengviau toleruojamas virškinimo sistemai.

Tyrėjai taip pat primena, kad didžiausia rizika sveikatai dažnai slypi ne pačioje kavoje, o prieduose. Daug grietinėlės, cukraus ar sirupų gali sukelti staigius gliukozės šuolius kraujyje, o vėliau – ir greitai užplūstantį nuovargį.

Galiausiai pasirinkimas tarp raminančios karštos kavos ryte ir gaivinančio šalto gėrimo karštą dieną lieka jums – svarbiausia atidžiai įvertinti, ką į puodelį papildomai įdedate.

Laivo vidiniai koridoriai apšviečiami tik viena spalva.

Net ir viename moderniausių JAV karinių laivų – „USS Abraham Lincoln“ – jūreiviams tenka susidurti su dalykais, kuriuos sunku įsivaizduoti žmogui, niekada nebuvusiam tokioje aplinkoje, rašo „WION“.

Leidinys surinko 7 faktus apie šį lėktuvnešį, kurių galbūt nežinojote.

2022 m. laive įvyko rimtas incidentas, susijęs su gyvybės palaikymo sistemomis. Pasak publikacijos, geriamasis vanduo buvo užterštas E. coli bakterijomis dėl vamzdžio korozijos – tai esą sudarė sąlygas toksiniam triumo vandeniui prasiskverbti į geriamojo vandens talpyklas.

Jūreiviai skundėsi sūriu vandens skoniu, tačiau remontas buvo atidėtas, todėl įgula ilgą laiką buvo priversta pasikliauti vandeniu buteliuose.

Nors lėktuvnešis yra milžiniškas, tam tikromis sąlygomis jis gali tapti beveik „nematomas“ priešui. Skelbiama, kad pasitelkęs emisijų kontrolės sistemą (EMCON) laivas išjungia radarus ir signalus, tarsi „panirdamas į tamsą“, kad pavojinguose regionuose sumažintų raketinių grėsmių riziką.

2026 m. per misiją Artimuosiuose Rytuose kariškiai tapo informacinės atakos taikiniu. Irano žiniasklaida transliavo, kaip teigiama, kruopščiai sufabrikuotus, dirbtiniu intelektu sukurtus (deepfake) vaizdus, kuriuose buvo tvirtinama, jog laivas sėkmingai apšaudytas ir sunaikintas sparnuotosiomis raketomis. Iš tikrųjų lėktuvnešis jokių pažeidimų nepatyrė.

Laivo viduje vyrauja neįprastos temperatūros, kurios, pasak autoriaus, gali tapti tikru išbandymu. Publikacijoje rašoma:

„Nors išorinėje skrydžių denyje per operacijas Artimuosiuose Rytuose temperatūra gali pakilti gerokai virš 38 laipsnių Celsijaus, jūreiviai, dirbantys giliai laivo remonto dirbtuvėse, neretai priversti vilkėti sunkią „blogo oro“ aprangą, nes pramoninis oro kondicionavimas palaiko apie 16 laipsnių Celsijaus“, – teigiama tekste.

Dėl langų trūkumo ir naktinių skrydžių specifikos vidiniai koridoriai apšviečiami tik raudona šviesa. Kaip rašoma, tai sukuria dezorientuojantį „švilpiko dienos“ efektą, dėl kurio jūreiviai praranda laiko pojūtį.

Net ir turint milijardinės vertės technologijas, skrydžių saugumas kartais priklauso nuo paprasto patikrinimo. Šimtai žmonių petys į petį apžiūri denį, kad surinktų smulkias šiukšles ar akmenukus, kurie gali būti įsiurbti į reaktyvinį variklį ir sukelti jo gedimą.

Taip pat nurodoma, kad laivas pasiekė rekordą, jūroje be pertraukos išbuvęs 290 dienų. Pasak pačių jūreivių, tokia ilga dislokacija išsekina įgulą, nes tūkstančiai žmonių priversti gyventi visiškoje izoliacijoje ir su minimalia privatumo galimybe.

Anksčiau buvo rašyta, kad „USS Abraham Lincoln“ gali nepertraukiamai veikti iki ketvirčio amžiaus neužsukdamas į uostus papildomai pasipildyti degalų. Taip pat minėta, jog laive taikoma kompleksinė apsaugos nuo korozijos sistema, padedanti apsisaugoti nuo rūdžių net ir nuolat veikiant vandenynui.

Saudo Arabijoje planuojamas trumpalaikės ir ilgalaikės viešnagės kompleksas, iš kurio atsivers vaizdas į automobilių lenktynių trasą – joje netrukus turėtų vykti ir „Formulės 1“ varžybos.

Projektą vystantis „Qiddiya City“ numato ne vieną viešbutį: planuojamas penkių žvaigždučių „Sports Car Hotel“ su 89 numeriais, keturių žvaigždučių „F1 Overlook Hotel“ su 168 numeriais, taip pat 65 aptarnaujami apartamentai ilgesniam apsistojimui.

Kaip skelbia „Fact Magazine Saudi Arabia“, kelių objektų kompleksas bus kuriamas „Qiddiya“ centrinėje kurortinėje zonoje, Rytų kaimo pietinėje dalyje. Nurodoma, kad pirmieji svečiai jį galėtų pasitikti apie 2034 metus.

„Qiddiya City“ plėtra numatyta maždaug 45 km nuo Rijado centro ir apie 70 km nuo Karaliaus Khalido tarptautinio oro uosto. Užbaigtas projektas, teigiama, būtų tris kartus didesnis už Paryžių ir turėtų tapti vienu tašku, kuriame derėtų darbas, laisvalaikis, apsipirkimas bei gyvenamieji rajonai.

„Qiddiya City“ – ambicingas Saudo Arabijos giga projektas, kuriuo siekiama sujungti gyventojus, turistus ir pramonės atstovus su pramogų, sporto ir kultūros pasiūla integruotoje, pėsčiomis patogiai pasiekiamoje miesto aplinkoje.

Vienas svarbiausių elementų – planuojama „Speed Park“ automobilių sporto trasa. Joje piko sezonais turėtų vykti dideli tarptautiniai renginiai, įskaitant „Formulę 1“, o ramesniais mėnesiais būtų organizuojamos atviros trasos dienos plačiajai visuomenei. Numatoma, kad gyvenamasis kompleksas įsikurs taip, jog atsivers vaizdas į pačią lenktynių trasą.

Projektuotojai taip pat taikosi į pasaulio rekordą: 70 metrų aukščio „Blade“ posūkis, kurį kuria buvęs F1 lenktynininkas Alexas Wurzas ir trasų dizaineris Hermannas Tilke, turėtų tapti pirmuoju pasaulyje pakeltu (elevuotu) lenktynių trasos posūkiu.

Nuo riaumojančių variklių – iki žirgų sporto

„Qiddiya City“ ambicijos neapsiriboja automobilių sportu. Greta „Speed Park“ trasos vystymo planuojama ir nauja žirgų lenktynių arena.

Numatoma, kad hipodromas priims įvairius tarptautinius lenktynių formatus, o jame atsiras pirmoji regione tiesi vienos mylios (apie 1,6 km) žolinė distancija – tai trasa, kurioje žirgai bėga be posūkių. Toks formatas plačiai paplitęs Europoje, pavyzdžiui, Askote, ir laikomas tinkamu grynam greičiui, pusiausvyrai bei gebėjimui išlaikyti tempą tiesioje atkarpoje įvertinti.

Komplekse taip pat planuojama 2 200 metrų pagrindinė žolinė trasa ir 2 400 metrų vidinė grunto trasa.

„Ši vieta atspindi „Qiddiya Investment Company“ ambiciją nustatyti naujus pasaulinius standartus“, – sakė „Qiddiya Investment Company“ vykdomasis direktorius Abdullah Aldawood.

„Kiekviena detalė – nuo lenktynių kokybės ir žirgų gerovės iki svetingumo ir sirgalių įtraukimo – buvo suplanuota taip, kad atitiktų aukščiausius pasaulio lenktynių jurisdikcijų lūkesčius.

„Atsižvelgiant į platesnę „Qiddiya City“ viziją, šis modernus objektas kuriamas taip, kad būtų visiškai prieinamas ir atvertų naują žiūrovų įsitraukimo bei patirčių etapą“, – pridūrė jis.

Planuojama, kad pagrindinėje tribūnoje tilps 21 tūkst. žiūrovų, o piko metu lankytojų srautai galėtų siekti iki 70 tūkst. žmonių.

Be lenktynių, komplekse numatytos devynios aukštos klasės maitinimo erdvės, kuriose meniu turėtų kurti „Michelin“ žvaigždutėmis įvertinti šefai – taip siekiama, kad vieta būtų patraukli visus metus.

„Qiddiya City“ plane numatoma ir pasaulinio lygio žirgų ligoninė, teiksianti diagnostikos, chirurgijos, reabilitacijos bei skubios pagalbos paslaugas eržilams ir kumelėms.

Įgyvendinus projektą, žirgų lenktynių arena turėtų tapti nuolatiniais „Saudi Cup“ namais. Šiuo metu šios varžybos vyksta Karaliaus Abdulazizo hipodrome Rijade ir sutraukia geriausius grynakraujus žirgus bei raitelius, besivaržančius dėl vadinamųjų turtingiausių pasaulyje žirgų lenktynių titulo ir 16,9 mln. eurų pagrindinio prizo.

Populiarusis HBO serialas „The White Lotus“ pradėjo ketvirtojo sezono filmavimus Prancūzijos Rivjeroje.

Prodiuserių teigimu, naujasis sezonas pasakos apie naują „White Lotus“ viešbučio svečių ir darbuotojų grupę, kurios istorija vystysis vienos savaitės laikotarpiu. Veiksmas vyks Kanų kino festivalio metu.

Patvirtintos filmavimo vietos – Kanai, Saint-Tropez ir Monakas. Taip pat dalis scenų bus filmuojama Paryžiuje, tačiau pati istorija ir toliau suksis aplink žėrinčią Žydrąją pakrantę.

Šį sezoną seriale pasirodys du itin prabangūs viešbučiai: rūmų didybe stebinantis „Airelles Château de la Messardière“, kuris seriale taps „White Lotus du Cap“, ir legendinis „Hôtel Martinez“, įkūnijantis „White Lotus Cannes“.

Žvilgtelėkime, kuo šios vietos išsiskiria.

Pasaką primenanti pilis Saint-Tropez

Saint-Tropez įsikūręs „Airelles Château de la Messardière“ primena sceną iš pasakos. Čia susilieja Viduržemio jūros vilos lengvumas ir viduramžių pilies monumentalumas: centrinį bokštą su bokšteliais iš abiejų pusių papildo terasos su kolonadomis.

Rūmai pastatyti XIX amžiuje kaip prabangi vestuvinė dovana – garsus kavalerijos karininkas juos įteikė savo nuotakai. Vėliau pastatas tapo 1920-ųjų spindesio ir didžiulių vakarėlių vieta, o galiausiai virto įspūdingu viešbučiu su vaizdu į jūrą.

Viešbutį supa 13 hektarų parkas, kuriame auga skėtinės pušys ir kiparisai. Interjere vyrauja šviesios Viduržemio jūros nuotaikos: erdvės pripildytos švelnių geltonų ir oranžinių atspalvių, o parketo raštai įkvėpti itališkos terakotos.

Iš šios ramybės oazės iki Saint-Tropez paplūdimių ir legendinių naktinių klubų – vos keli žingsniai. Būtent ten, kaip ir įprasta „The White Lotus“, gali užvirti didžiausios aistros ir drama.

Kanuose – viešbutis, kurį mėgo kino žvaigždės

„Hôtel Martinez“, priklausantis „Unbound Collection by Hyatt“, laikomas vienu ryškiausių Kanų pajūrio promenados La Croisette akcentų. 1929 metais pastatyto pastato dramblio kaulo spalvos fasadą puošia „Art Deco“ stiliaus reljefai ir dekoratyviniai balkonai.

Viduje taip pat juntama klasikinė prabanga: 2017 metais atnaujintame interjere dominuoja balti lakuoti baldai, geometrinių raštų kilimai, o vestibiulyje krinta į akis didžiulis, žemyn sruvenantis sietynas.

Viešbutis turi paplūdimio klubą, 600 kv. m „L’Oasis Spa by Carita“ bei vienos „Michelin“ žvaigždės restoraną „Palme d’Or“, pavadintą pagal pagrindinį Kanų kino festivalio apdovanojimą.

„The White Lotus“ aktoriai čia prisijungs prie gausaus buvusių svečių sąrašo – tarp jų minimi Grace Kelly, Uma Thurman, Bruce Willis, Clint Eastwood ir Scarlett Johansson.

Tyrimai rodo, kad ilga ir sveika gyvensena priklauso ne tik nuo mitybos ar fizinio aktyvumo. Vis daugiau dėmesio skiriama ir kitiems veiksniams, tarp jų – darbui bei kasdieniams įpročiams.

Nauja analizė leidžia manyti, kad dviejų profesijų atstovai gali rečiau mirti nuo Alzheimerio ligos vyresniame amžiuje. Nors tai skamba netikėtai, mokslininkai aiškina, jog šių darbų pobūdis gali būti susijęs su smegenų veikla ir atminties procesais.

Tyrime, kurį atliko „Mass General Brigham“, nustatyta, kad Alzheimerio liga rečiau minima tarp taksi vairuotojų ir greitosios pagalbos automobilių vairuotojų. Mokslininkai išanalizavo 8 972 221 suaugusiųjų mirties liudijimą ir palygino mirties priežastis su profesija, kuria žmonės užsiėmė didžiąją gyvenimo dalį.

Duomenys apėmė apie 98 proc. Jungtinių Valstijų gyventojų mirties liudijimų laikotarpiu nuo 2020 metų pradžios iki 2022 metų pabaigos. Iš visų analizuotų atvejų 348 328 žmonės mirė nuo Alzheimerio ligos.

Vis dėlto tyrimo autoriai pabrėžia, kad rezultatai nebūtinai reiškia tiesioginį priežastinį ryšį: darbas taksi ar greitosios pagalbos vairuotoju automatiškai neapsaugo nuo ligos. Tačiau tarp šių profesijų yra ryškių bendrų bruožų.

„Taksi vairuotojai ir greitosios pagalbos vairuotojai nuolat orientuojasi kintančiuose maršrutuose, priima sprendimus akimirksniu, taip pat kuria ir nuolat atnaujina aplinkos žemėlapius atmintyje“, – nurodoma tyrimo medžiagoje.

Vienas tyrėjų, daktaras Vishalas Patelis, aiškino, kad už erdvinę orientaciją atsakingos smegenų sritys yra glaudžiai susijusios ir su Alzheimerio ligos raida.

„Ta smegenų dalis, kuri dalyvauja kuriant kognityvinius erdvinius žemėlapius, padedančius orientuotis aplinkoje, taip pat dalyvauja ir Alzheimerio ligos vystymesi“, – teigė V. Patelis.

Mokslininkai atkreipia dėmesį į hipokampą – struktūrą, padedančią trumpalaikius prisiminimus paversti ilgalaikiais, svarbią erdvinei atminčiai ir susijusią su verbalinės atminties procesais. Būtent hipokampas yra viena iš pirmųjų sričių, kuri pradeda silpti sergant Alzheimerio liga.

„Mūsų rezultatai rodo tikimybę, kad neurologiniai hipokampo ar kitų smegenų sričių pokyčiai taksi ir greitosios pagalbos vairuotojų grupėje gali būti susiję su mažesniais Alzheimerio ligos rodikliais“, – pažymėjo tyrėjas daktaras Anupamas Jena.

Pasak tyrėjų, logiška, kad žmonės, kuriems nuolat tenka važiuoti nenuspėjamais maršrutais ir realiu laiku juos koreguoti, lavina navigacijos įgūdžius, o tai gali turėti reikšmės smegenų veiklai. Tuo tarpu autobusų vairuotojai, laivų kapitonai ar lėktuvų pilotai dažniau juda iš anksto suplanuotais, mažai kintančiais maršrutais.

Taip pat pažymima, kad žmonės, turintys didesnę polinkio į Alzheimerio ligą riziką, galimai rečiau renkasi profesijas, reikalaujančias didelės atminties ir intensyvios orientacijos erdvėje. Be to, ne visi visą gyvenimą dirba vienoje srityje – dalis žmonių per karjerą keičia darbą, o tai taip pat gali paveikti galutines išvadas.

Naujas atradimas keičia požiūrį į paskutiniuosius dramaturgo gyvenimo metus ir jo planus sostinėje.

Didžiosios Britanijos tyrėjai pirmą kartą tiksliai nustatė Londono nekilnojamojo turto, kurį Viljamas Šekspyras įsigijo 1613 metais – likus trejiems metams iki mirties, vietą. Namas buvo Blekfrajerso rajone, netoli Temzės, rašo „The New York Times“.

Atradimą padarė profesorė Lucy Munro iš Karališkojo Londono koledžo, išanalizavusi XVII amžiaus archyvinius dokumentus. Iki šiol buvo žinoma tik apytikslė būsto vieta, tačiau dabar pavyko patvirtinti tikslų sklypą ir net jo dydį.

Atliktas tyrimas parodė, kad namas stovėjo netoli Blekfrajerso teatro, kuriame pasirodydavo trupė „Karaliaus vyrai“, kuriai Šekspyras rašė pjeses. Netoliese veikė ir teatras „Globus“.

Pasak L. Munro, šis atradimas skatina iš naujo įvertinti vėlyvąjį dramaturgo gyvenimo laikotarpį:

„Šis atradimas verčia suabejoti pasakojimu, kad Šekspyras tiesiog persikėlė į Stratfordą. Tai skatina mus dar kartą pagalvoti apie jo santykį su Londonu: kodėl jis 1613 metais norėjo įsigyti nekilnojamojo turto Londone?“ – teigė tyrėja.

Profesorė neatmeta, kad Šekspyras galėjo planuoti dažniau būti Londone ir tęsti kūrybinį darbą. Pasak jos, įmanoma, jog dalį pjesės „Du kilnieji giminaičiai“ jis šiame name rašė kartu su Johnu Fletcheriu.

„Viena priežasčių, kodėl abejoju, kad jis neketino šio būsto naudoti asmeniškai, yra ta, kad jis yra Blekfrajerse“, – pabrėžė L. Munro.

Kiti ekspertai taip pat mano, kad dramaturgas išliko aktyvus Londone net ir po formalaus „pasitraukimo į pensiją“.

„Šie dokumentai gal ir neįrodo galutinai, kad Šekspyras po 1611 metų buvo Londone, tačiau jie dar labiau sustiprina tai, kas jau seniai buvo įtariama“, – sakė tyrėjas Rene Weiss.

Pastatas buvo sunaikintas per Didįjį Londono gaisrą 1666 metais, o tai iš dalies paaiškina, kodėl apie jį ilgą laiką trūko informacijos.

Vėliau paaiškėjo, kad sklypas buvo gana didelis ir galėjo būti padalintas į du atskirus namus. Tyrėjai taip pat svarsto, kad nekilnojamasis turtas galėjo būti naudojamas kaip investicija, gyvenamoji vieta arba net darbo erdvė.

Tuo metu Jungtinėje Karalystėje pastebimas išaugęs susidomėjimas vadinamosiomis „šekspyriškomis“ vietomis – prie to prisidėjo istorinės dramos „Hamnet“ sėkmė. Įdomu tai, kad nors filmo veiksmas vyksta Stratforde prie Eivono ir Londone, jis nebuvo filmuojamas dramaturgo gimtajame mieste.

Maisto technologijų startuolis, kurį remia „Mondelez International“, pristatė šokoladinius batonėlius, pagamintus iš laboratorijoje išauginto kakavos sviesto, ir teigia, kad tai – pirmieji pasaulyje tokio tipo gaminiai. Pasak kūrėjų, ši kryptis gali tapti svarbiu žingsniu mažinant priklausomybę nuo tradicinio kakavos auginimo.

Įmonė „Celleste Bio“ pranešė sukūrusi pieninį šokoladą, kuriame naudojamas iš kakavos ląstelių išaugintas sviestas. Kartu su partneriu jai pavyko pagaminti apie dešimt prototipų, atitinkančių vidinius kokybės standartus. Kūrėjai pabrėžia, kad jų kakavos sviestas yra bioidentiškas tradiciniam – pasižymi tokia pačia tekstūra ir tirpimo savybėmis.

„Šokoladas pagamintas pasitelkiant ląstelių suspensijos technologiją, kai kakavos ląstelės auginamos kontroliuojamoje aplinkoje, atkuriant natūraliai kakavai būdingus junginius“, – teigiama straipsnyje.

Vietoje plantacijų procesas pradedamas nuo nedidelio kakavos pupelės mėginio. Toliau ląstelės auginamos bioreaktoriuose: jos aprūpinamos maistinėmis medžiagomis, dauginasi ir gamina kakavos sviestą. „Celleste Bio“ generalinė direktorė Michal Beressi Golomb nurodo, kad bendrovė įkurta 2022 metais, siekiant prisidėti prie tvaresnės šokolado pramonės ateities, kai tiekimo grandinėms vis labiau daro įtaką klimato kaita, augalų ligos, atsekamumo problemos ir geopolitinis nestabilumas.

Įmonė tvirtina, kad toks metodas galėtų reikšmingai sumažinti žemės bei išteklių poreikį kakavos gamybai. Pasak kūrėjų, išplėtus procesą bioreaktoriuose, viena kakavos pupelė teoriškai galėtų užtikrinti pakankamą kakavos sviesto kiekį šokoladui gaminti. Skaičiuojama, kad 1000 litrų bioreaktoriuje iš vienos pupelės per metus būtų galima pagaminti iki 1 tonos kakavos sviesto, kai tradiciniu būdu tam prireiktų maždaug 1 hektaro plantacijų.

Ši plėtra vyksta tuo metu, kai pasaulinė kakavos pasiūla patiria vis didesnį spaudimą dėl klimato pokyčių ir nepastovių derlių, o tai pastaraisiais metais lemia ryškius kainų svyravimus.

Vis dėlto, nepaisant sėkmingų prototipų, technologija dar yra ankstyvoje stadijoje. „Celleste Bio“ planuoja plėsti gamybą ir produktą rinkai pateikti iki 2027 metų, jei bus gauti reikalingi reguliaciniai leidimai. Bendrovė teigia jau patvirtinusi, kad jos ingredientas gali būti visaverte alternatyva tradicinei kakavai, įkūrusi bandomąją gamybos bazę ir įrodžiusi, jog savybės atitinka reikalavimus.

Be to, kūrėjai svarsto dirbtinio intelekto panaudojimą kakavos sviesto savybėms pritaikyti – pavyzdžiui, reguliuoti tirpimo temperatūrą ir skonio charakteristikas pagal skirtingų produktų poreikius.

Pagrindiniu iššūkiu išlieka gamybos mastelio didinimas iki pramoninio lygio, išlaikant ekonominį efektyvumą ir atitinkant reguliavimo reikalavimus. Šiuo metu bendrovė yra pritraukusi 5,6 mln. JAV dolerių investicijų ir bendradarbiauja su partneriais, siekdama plėsti pajėgumus bei tobulinti technologiją prieš komercinį startą. Taip pat svarstoma gamybą įkurdinti arčiau gamintojų, kad būtų mažinamos logistikos sąnaudos ir tarša.

Nors kliūčių netrūksta, galimybė gaminti kakavą nepriklausant vien nuo plantacijų galėtų padėti stabilizuoti tiekimo grandines ir sumažinti poveikį aplinkai, ypač regionuose, kuriuose klimato kaita ir miškų kirtimas kelia didžiausias rizikas.

Taip pat primenama, kad JAV inžinieriai neseniai sukūrė naują pluoštinį kompozitą, galintį savarankiškai atkurti vidinius pažeidimus daugiau nei 1 tūkst. kartų. Specialistų teigimu, tokia technologija galėtų iš esmės pakeisti lėktuvų, automobilių, vėjo turbinų ir net kosminės technikos eksploatacijos trukmę. Tyrėjai aprašė medžiagą, kuri laboratorinėmis sąlygomis ne kartą pašalino delaminacijos tipo pažeidimus – vieną didžiausių šiuolaikinių kompozitų problemų. Manoma, kad tai galėtų prailginti konstrukcijų tarnavimo laiką nuo kelių dešimtmečių iki šimtų metų.

Tyrėjų grupė pagaliau išsprendė šimtmečius gyvavusią mįslę – kaip majų civilizacijai pavykdavo taip tiksliai numatyti Saulės užtemimus. Nauja analizė rodo, kad tai nebuvo sėkmės reikalas, o nuoseklios ir sudėtingos skaičiavimo sistemos rezultatas.

Mokslininkai, išnagrinėję majų rankraščius, nustatė, kad užtemimų prognozės rėmėsi matematinių metodų ir kosmologinių idėjų deriniu. Toks atradimas keičia iki šiol vyravusį supratimą apie tai, kaip majai taikė savo kalendorines žinias.

Majai laikomi viena labiausiai išsilavinusių senovės civilizacijų. Jų požiūris į pažinimą rėmėsi sistemingais gamtos stebėjimais, o praktiniai duomenys buvo glaudžiai susieti su simboline ir ritualine pasaulėžiūra. Tyrėjai pabrėžia, kad majų „mokslinis metodas“ buvo empiriškas, griežtas ir stebėtinai tikslus.

Vienas svarbiausių šio palikimo liudytojų – vadinamasis Drezdeno kodeksas, itin vertingas ikikolumbinis rankraštis. Tai vienas iš vos keturių žinomų majų kodeksų, išlikusių iki mūsų dienų.

Kodeksą sudaro 39 medžio žievės puslapiai, padengti hieroglifais ir iliustracijomis. Manoma, kad jame užfiksuotos žinios siekia gerokai ankstesnį laikotarpį ir apima klasikinę majų epochą (apie 250–900 m. po Kr.). Šis rankraštis laikomas vienu svarbiausių šaltinių, padedančių suprasti majų matematiką ir astronomiją.

Daugiau nei šimtmetį Drezdeno kodeksas ypač domino mokslininkus dėl astronominių lentelių, siejamų su užtemimais. Vis dėlto naujausi tyrimai paskatino iš esmės peržiūrėti jų reikšmę.

Paaiškėjo, kad, priešingai nei ilgai manyta, majai šias lenteles kūrė ne tam, kad tiesiogiai prognozuotų Saulės užtemimus. Tyrėjų teigimu, užtemimų numatymas greičiau buvo šalutinis platesnės kalendorinių ciklų sistemos efektas.

Derindami dviejų skirtingų sistemų ciklus taip, kad jie sutaptų, raštininkai pastebėjo galintys labai tiksliai nustatyti laikotarpius, kada tikėtini užtemimai. Kitaip tariant, prognozės atsirasdavo ne atsitiktinai, o dėl vidinės laiko skaičiavimo sistemos logikos ir nuoseklumo.

Tyrimas taip pat padėjo paaiškinti, kodėl majų prognozės išlikdavo tikslios šimtmečius. Užuot kiekvieną kartą pradėję skaičiavimus nuo naujo ciklo, majai taikė kumuliacinį metodą – naudojo persidengiančias lenteles, kurios leido kompensuoti mažas paklaidas, atsirandančias dėl astronominių ciklų poslinkių.

Mokslininkų vertinimu, šis atradimas parodo majų mokslo sudėtingumą. Jų žinios nebuvo atsitiktinis praktinių stebėjimų rinkinys – tai buvo integruota sistema, jungianti stebėjimą, skaičiavimą ir kosmologinę simboliką. Drezdeno kodeksas todėl gali būti laikomas ir moksliniu, ir dvasiniu veikalu: kartu tai kalendorius, dangaus kūnų stebėjimo gairės bei ritualinis dokumentas.

Tyrėjai daro išvadą, kad majai buvo ne vien dangaus stebėtojai, o gilūs mąstytojai, kurių pasiekimai ir po daugiau nei tūkstančio metų kelia pagarbą šiuolaikiniams mokslininkams.

Milijardierius Ilonas Muskas sukritikavo šiuolaikinę švietimo sistemą ir paragino nepainioti aukštojo mokslo diplomo su realiomis žiniomis.

Pasak bendrovių „Tesla“ ir „SpaceX“ įkūrėjo, daugelis žmonių klaidingai vertina asmens gebėjimus vien pagal tai, kokį universitetą jis baigė. Muskas pabrėžė, kad tikrasis išsilavinimas gerokai peržengia mokyklos klasių ar universiteto auditorijų ribas.

„Nepainiokite mokymosi su išsilavinimu. Aš nesimokiau Harvarde, bet žmonės, kurie dirba man, mokėsi Harvarde“, – teigė I. Muskas.

Taip pat primenama, kad pats Muskas savo laiku nutraukė Stanfordo universiteto doktorantūros studijas vos po dviejų dienų nuo įstojimo, kad galėtų sutelkti dėmesį į nuosavą verslą.

Verslininko nuomone, formalus mokymasis suteikia tik pagrindą, o tikrasis išsilavinimas įgyjamas sprendžiant realias problemas, skaitant ir nuolat išlaikant smalsumą.

Pastaruoju metu I. Muskas aktyviai plėtoja projektus dirbtinio intelekto srityje. Pranešama, kad jis taip pat ieško žmonių Europoje nuotoliniam darbui, susijusiam su neuronu tinklu „Grok“.

Kalbama apie nuotolines pozicijas, kuriose siūlomas maždaug 230 eurų dienos atlygis. Darbas nėra susijęs su programavimu klasikine prasme – pagrindinė užduotis yra padėti dirbtiniam intelektui „mokytis“ dirbant su vaizdiniu turiniu: pasirašyti vaizdus, rengti anotacijas ir padėti sistemai geriau suprasti nuotraukas, vaizdo įrašus bei grafiką.