Category: Laisvalaikis

Mokslininkų teigimu, nauja radimvietė gali reikšmingai papildyti žinias apie šių gyvūnų evoliuciją Pietų pusrutulyje.

Argentinoje piemuo atsitiktinai aptiko maždaug 155 milijonų metų senumo milžiniško dinozauro liekanas. Tyrėjai skelbia, kad tai – iki šiol nežinomas ilgakaklis dinozauras, pavadintas Bicharracosaurus dionidei.

Vokietijos ir Argentinos mokslininkų grupės vertinimu, šio gyvūno ilgis galėjo siekti apie 20 metrų.

Paaiškinama, kad dinozauras pavadintas piemens Dionide Mesi garbei – būtent jis ir aptiko liekanas. Genties pavadinimas kilęs iš ispaniško žodžio bicharraco, reiškiančio „didelį gyvūną“. Šiuo metu fosilijos saugomos Paleontologijos muziejuje „Egidio Feruglio“.

Tarp radinių – daugiau kaip 30 kaklo, krūtinės ir uodegos slankstelių, kelios šonkaulių dalys bei dubens fragmentas. Kaulų sandara rodo, kad tai buvo suaugęs individas, gyvenęs senoviniame pietiniame žemyne Gondvanoje.

Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad skeletas turi panašumų su Afrikoje aptiktu Giraffatitan – brachiozauridams priskiriamu dinozauru iš Tanzanijos. Tačiau kai kurios ypatybės, ypač slankstelių sandara, primena Diplodocus ir jo giminaičius iš Šiaurės Amerikos.

„Ilgakakliai dinozaurai – zauropodai – su masyviais kūnais, ilgais kaklais ir uodegomis bei mažomis galvomis daugeliui įkūnija „tipinį“ dinozauro vaizdinį. Šiai grupei priklauso didžiausi sausumos gyvūnai istorijoje, kurių ilgis galėjo siekti 40 metrų; vieni žinomiausių – Diplodocus ir Brachiosaurus“, – rašoma straipsnyje.

Tyrimo autorė, Miuncheno Liudvigo Maksimiliano universiteto doktorantė Alexandra Reutter teigia, kad evoliucinė analizė rodo šio gyvūno giminingumą brachiozauridams. Pasak jos, tai gali būti pirmasis juros periodo brachiozauridų radinys Pietų Amerikoje.

Tyrimo vadovas Oliveris Rauhutas pabrėžė, jog atradimas yra ypač svarbus. Iki šiol vėlyvosios juros zauropodų evoliucija daugiausia buvo aiškinama Šiaurės pusrutulio radiniais, o pietuose ilgą laiką buvo žinoma tik viena itin reikšminga vietovė Tanzanijoje. Naujoji radimvietė Argentinos Čubuto provincijoje, mokslininkų teigimu, leidžia gerokai praplėsti supratimą apie šių gyvūnų raidą Pietų pusrutulyje.

Taip pat primenama, kad Jungtinėje Karalystėje neseniai aptikta maždaug 310 milijonų metų senumo ryklio kiaušinio kapsulė. Šis radinys laikomas itin retu, nes minkštųjų audinių struktūros tokio tipo fosilijose beveik niekada neišlieka. Mokslininkai pažymi, kad išlikusi minkštoji struktūra leidžia spręsti, jog kiaušinių dėjimas jūrų plėšrūnams buvo būdingas jau prieš daugiau kaip 300 milijonų metų.

Atsakymui turėsite vos 9 sekundes.

Ar žinojote, kad galvosūkiai su degtukais yra ne tik smagus laiko praleidimo būdas, bet ir naudinga treniruotė protui? Juos spręsdami lavinate kelis kasdienybėje praverčiančius įgūdžius.

Tokios užduotys tikrina loginį mąstymą ir gebėjimą į problemą pažvelgti iš skirtingų pusių. Be to, treniruojama erdvinė vaizduotė, nes tenka mintyse „išardyti“ skaičius ir matematinius ženklus į dalis. O laiko limitas skatina greitai priimti sprendimus.

„УНИАН“ parengė naują iššūkį. Pasiruošę pademonstruoti, ką sugebate?

Žemiau pateiktoje iliustracijoje iš degtukų sudėliota lygybė 0+3=2. Matematiškai ji neteisinga. Jūsų užduotis – ištaisyti klaidą perkeliant tik vieną degtuką.

Sprendimui skirta vos 9 sekundės, tad delsti nepatariame.

Pasiruošę? Įjunkite laikmatį ir kibkite į galvosūkį.

Tik tak – 9 sekundės baigėsi. Ar pavyko suprasti, kurį degtuką ir į kurią vietą reikia perkelti, kad lygybė taptų teisinga?

Jei jums pavyko, galite didžiuotis – tai įveikia ne visi.

Atsakymas į galvosūkį:

Jei norite dar vieno iššūkio, išbandykite kitą galvosūkį su degtukais: ir vėl reikės perkelti tik vieną degtuką, o laiko turėsite vos 9 sekundes.

O jei norisi kitokio uždavinio, pabandykite tarp daugybės atsitiktinių raidžių rasti žodį tulpė – tam skirta 11 sekundžių.

Vienas didžiausių automobilių gamyklų Europoje, įsikūręs Prancūzijos mieste Puasyje, nutrauks automobilių gamybą. Apie tai praneša „Profit.ro“.

Gamyklą dar prieš Antrąjį pasaulinį karą pastatė „Ford“. Per savo istoriją ji priklausė „Chrysler“ ir „Peugeot“, o nuo 2021 metų tapo „Stellantis“ grupės dalimi.

Nors teoriškai gamyklos pajėgumas siekia iki 500 tūkst. automobilių per metus, bendrovės vadovybė nusprendė užbaigti šios vietos etapą kaip automobilių surinkimo centro.

„Nuo 2028 metų čia automobiliai nebebus gaminami“, – apie gamyklos ateitį paskelbimo metu teigė bendrovės atstovai.

Kaip nurodoma, sprendimą lėmė pertekliniai gamybos pajėgumai Europoje ir bendras rinkos nuosmukis – rinka, palyginti su 2019 metais, sumažėjo 20 proc.

Vis dėlto gamykla, anot vadovybės, visiškai neužsidarys – jos laukia transformacija. „Stellantis“ planuoja investuoti apie 100 mln. eurų, kad cechai būtų pertvarkyti į kėbulo komponentų gamybos ir naudotų transporto priemonių perdirbimo centrą.

Darbuotojams žinios – gerokai niūresnės. Skelbiama, kad planuojama atsisveikinti maždaug su 600 žmonių, pasitelkiant „savanoriško išėjimo“ schemą ir ankstesnį išėjimą į pensiją.

Profsąjungos perspėja, kad naujos veiklos gali pareikalauti tik 200–300 darbuotojų, o tai kelia grėsmę beveik 1900 nuolatinių gamyklos darbuotojų ir tiekėjų personalo ateičiai. Dėl šios situacijos aktyvistai jau grasina artimiausiomis savaitėmis pradėti plataus masto streikus.

Spatifilumas – vienas populiariausių kambarinių augalų. Jis vertinamas dėl dekoratyvių lapų ir švelnių baltų žiedų. Vis dėlto net ir šis gana nereiklus augalas gali prarasti patrauklią išvaizdą, jei priežiūroje daromos klaidos.

Augalų priežiūros specialistai paaiškino, kaip atpažinti dažniausias problemas ir padėti spatifilumui atgauti sveiką išvaizdą.

Dažniausi požymiai, kad augalui reikia pagalbos, yra vystantys ar pageltę lapai, patamsėję lapų galiukai, sulėtėjęs augimas ir menkas arba visai nutrūkęs žydėjimas.

Viena dažniausių bėdų – perlaistymas. Nors spatifilumas mėgsta drėgną substratą, vandens perteklius gali sukelti šaknų puvinį. Tokiu atveju rekomenduojama rečiau laistyti, patikrinti, ar vazonas turi gerą drenažą, o prireikus – persodinti į šviežią, laidų gruntą.

Ne mažiau pavojingas ir drėgmės trūkumas. Jei lapai tampa sausi, trapūs, ima ruduoti, augalui gali stigti vandens. Laistant patariama sudrėkinti žemę tolygiai, kol vandens perteklius pradės tekėti per drenažo angas, o lėkštelėje susikaupusį vandenį po kurio laiko išpilti.

Svarbus ir apšvietimas. Esant per mažai šviesos, spatifilumas lėčiau auga, prastėja jo išvaizda, augalas gali nusto­ti formuoti žiedus. Geriausia vieta – šviesi, bet nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugota erdvė.

Problemas gali sukelti ir per didelis trąšų kiekis. Tuomet dirvoje kaupiasi druskos, o lapų galiukai ima tamsėti. Specialistai pataria substratą praplauti švariu vandeniu arba, jei situacija blogėja, persodinti augalą.

Dar viena dažna priežastis – netinkamas vanduo. Rekomenduojama vengti kieto vandentiekio vandens: geriau tinka lietaus vanduo arba nusistovėjęs vanduo.

Augalui pakenkti gali ir kenkėjai – voratinklinės erkės, amarai ar miltuotieji skydamariai. Su jais kovojama specialiomis priemonėmis, pavyzdžiui, insekticidiniu muilu, laikantis produkto naudojimo instrukcijų.

Grybelinės ligos pasitaiko rečiau, tačiau jų taip pat nereikėtų ignoruoti – laiku pastebėjus simptomus ir pakoregavus priežiūrą, augalą dažnai pavyksta išgelbėti.

Specialistai pabrėžia, kad nuosekli priežiūra – tinkamas laistymas, tinkama šviesa, saikingas tręšimas ir periodinė augalo apžiūra – padeda spatifilumui ilgai išlikti vešliam ir džiuginti žiedais.

Taip pat primenama, kad net ir ištvermingiems kambariniams augalams geriausią rezultatą duoda stabilios sąlygos ir įpročių laikymasis.

Vokietijoje archeologai po dirbamais laukais aptiko senovinį romėnų kanalą, kuris daugiau nei prieš 2000 metų veikė kaip savotiška transporto „magistralė“. Mokslininkai nustatė, kad tai buvo visiškai žmogaus rankomis sukurtas inžinerinis statinys.

Manoma, jog kanalas pastatytas maždaug I mūsų eros amžiuje. Jis jungė Reino upę su romėnų įtvirtinimais ir gyvenvietėmis. Radinys išsiskiria įspūdingais matmenimis: apie 15 metrų pločio ir iki 2,5 metro gylio.

Tyrėjų teigimu, kanalas buvo pažangus savo laikmečiui ir smarkiai pakeitė vietovės reljefą. Tai vienas iš nedaugelio romėnų įrengtų laivybai pritaikytų kanalų į šiaurę nuo Alpių.

Pasak tyrimo autorių, šis kanalas buvo vandens sistemos Landgraben/Schwarzbach dalis ir atliko svarbų vaidmenį Romos imperijos logistikoje.

Pagrindinė kanalo paskirtis buvo kariuomenės ir krovinių gabenimas bei pasienio saugumo užtikrinimas. Jis sudarė tiesioginį vandens kelią tarp Reino ir vidinio uosto prie forto Trebur-Astheim.

Forte, pastatytame imperatoriaus Valentiniano I valdymo laikotarpiu (364–375 m.), veikė reikšmingas gynybinis punktas. Kanalo dėka laivai galėjo saugiai švartuotis, o ištekliai – greitai būti permetami palei romėnų ir germanų pasienį.

Mokslininkai mano, kad kanalas buvo naudojamas gerokai ilgiau nei gyvavo pati Romos imperija. Jis, tikėtina, veikė iki VIII mūsų eros amžiaus – jau merovingų ir ankstyvųjų karolingų laikais.

Neatmetama, kad šis vandens kelias prisidėjo prie regiono raidos ir netgi galėjo turėti reikšmės karališkojo rūmų komplekso statyboms Trebure, kuris minimas IX amžiaus šaltiniuose.

Ilgainiui kanalas nebuvo prižiūrimas, užneštas nuosėdomis ir galiausiai visiškai pranyko po žemės sluoksniais. Jo pėdsakus šiandien pavyko aptikti pasitelkus šiuolaikines technologijas.

Tuo pat metu jūrų archeologai pranešė iš garsiosios nuskendusio laivo vietos prie Antikiteros iškėlę daugiau nei 50 naujų artefaktų. Tarp radinių – ir prabangos daiktai, ir kasdienybės reikmenys, puikiai išsilaikę jūros dugne daugiau nei 2000 metų.

Prie atokios Graikijos salos aptiktas laivas laikomas vienu turtingiausių povandeninių archeologinių objektų, kada nors tyrinėtų. Manoma, kad jis nuskendo maždaug prieš 2050 metų.

Galapagų archipelago Floreana saloje Ramiajame vandenyne pirmą kartą per daugiau nei 180 metų pasirodė 158 jauni milžiniški vėžliai. Tai įvyko įgyvendinant plataus masto ekologinį vietos ekosistemos atkūrimo projektą, nes po šios vėžlių populiacijos išnykimo XIX amžiuje gamtinė pusiausvyra saloje palaipsniui ėmė irti.

Kalbama apie Floreana milžinišką vėžlį, kuris nuo XIX amžiaus vidurio buvo laikomas išnykusiu šioje saloje. Vis dėlto mokslininkai nustatė, kad jo genetinė linija iš dalies išliko hibridinėse populiacijose kitose salose. Ilgalaikiai DNR tyrimai ir atrankinės veisimo programos leido išauginti jauniklius, genetiškai kuo artimesnius kadaise Floreanoje gyvenusiai populiacijai, o vėliau juos išleisti į natūralią aplinką.

Vėžlių sugrįžimas – tik pirmasis ilgalaikio plano etapas. Iniciatyvos esmė tokia: pirmiausia pašalinti invazines rūšis, atkurti natūralią buveinę, o tada sugrąžinti vietoje išnykusias rūšis. Šis metodas, vadinamas rewilding (laukinės gamtos atkūrimu), siekia grąžinti natūralius procesus, kurie per pastaruosius du šimtmečius buvo sutrikdyti.

Vėžlių išnykimo priežastys Floreanoje buvo būdingos daugeliui salų ekosistemų. Piratai, banginių medžiotojai ir vėlesni naujakuriai atgabeno svetimžemes rūšis, ypač graužikus ir kates, kurios greitai išplito. Tuo pat metu patys vėžliai buvo masiškai gaudomi kaip patogus maisto šaltinis jūrininkams. Dėl to ekosistema neteko vieno svarbiausių savo „inžinierių“.

Lūžiu tapo 2008 metų atradimas, kai Isabela saloje mokslininkai aptiko genetinių „išnykusios“ linijos pėdsakų. Manoma, kad gyvūnus tarp salų kadaise galėjo pervežti jūreiviai. Po 2015 metų ekspedicijos pavyko nustatyti 23 vėžlius, tapusius veisimo programos pagrindu. Programa startavo 2017 metais, o iki 2025 metų buvo užauginta daugiau nei 600 jaunų vėžlių.

Didelis dėmesys skirtas invazinių rūšių kontrolei. 2023 metais saloje pradėta plataus masto jų naikinimo kampanija, kuri jau davė pirmųjų rezultatų: Floreanoje vėl užfiksuota Galapagų vištelė – paukštis, kurio čia nebuvo matyta nuo Charleso Darwino laikų.

Mokslininkai pabrėžia, kad milžiniški vėžliai gamtoje atlieka itin svarbų vaidmenį: jie platina sėklas, formuoja augalijos dangą ir „pramindo“ takus, kurie daro įtaką visai buveinei. Dėl šios priežasties jie dažnai vadinami ekosistemų „inžinieriais“.

Tačiau tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tai projektas, kurio rezultatai matysis per dešimtmečius. Milžiniški vėžliai gali gyventi daugiau nei 100 metų, o lytiškai subręsta tik po kelių dešimčių metų, todėl pokyčiai ekosistemoje nebus akimirksniu pastebimi. Ateityje planuojama atkurti ir kitas rūšis, įskaitant Floreanos pašiepiamąjį strazdą bei vietinę gyvatę.

Tradicinis remontas su gręžimu, dulkėmis ir vėliau taisomomis skylėmis sienose gali tapti praeitimi. Argentinoje sukurtas naujas sprendimas žada, kad paveikslus, lentynėles ar įrankius bus galima tvirtinti be vinių ir varžtų.

29 metų argentinietis išradėjas Markas Agustinas Sekki pristatė „Ironplac“ – įmagnetinamą statybinę medžiagą, kuri, kaip teigiama, leidžia sienoms išlaikyti magnetais tvirtinamus daiktus. Pirmieji bandomieji testai parodė, kad tai nėra vien efektinga demonstracija, tačiau projektas vis dar vystomas.

„Ironplac“ idėja paprasta: siena nebėra tik pasyvus paviršius. Ji tampa apdailos sluoksniu, prie kurio galima pritvirtinti magnetinius laikiklius, todėl rėmus, priedus ar įrankius galima lengvai pakabinti, nuimti ir perkelti. Praktikoje tai galėtų pakeisti tai, kaip organizuojamos namų erdvės, biurai, dirbtuvės ar mokymo klasės.

Oficialiai „Ironplac“ apibūdinama kaip įmagnetinama statybinė sistema, tinkama tiek „šlapiems“, tiek „sausiems“ statybos sprendimams. Tai reiškia, kad ją galima pritaikyti ir tradicinei apdailai, primenančiai tinkavimą, ir vidaus sistemoms su plokštėmis. Medžiaga skirta naudoti su cementu, plokštėmis bei dangomis ir siūloma kaip būdas naujas ar jau esamas sienas paversti „aktyviomis“ – be papildomo gręžimo.

Pats išradėjas teigia, kad idėja gimė iš kasdienio nusivylimo: kodėl kiekvieną kartą norint pakabinti paveikslą ar pakeisti įrankių lentynos vietą reikia gręžti naują skylę? Demonstracijų metu buvo rodoma, kad prie tokios sienos magnetais galima pritvirtinti įvairius daiktus – nuo įrankių ir peilių iki didesnių elementų.

Svarbu pabrėžti, kad čia nekalbama apie sieną kaip „įjungtą“ magnetą ar elektrinę sistemą. Pagal projekto aprašymą naudojamas specialus mišinys su mineraliniais ir ferolydinių medžiagų užpildais: jis suteikia paviršiui savybę laikyti magnetus, išlaikant įprastą sienos išvaizdą ir tekstūrą.

Kitaip tariant, siena neskleidžia nuolatinio magnetinio lauko, kuris trauktų viską, kas metalinė. Ji veikia kaip pasyvus paviršius, „reaguojantis“ tik tada, kai prie jo priglaudžiamas magnetą turintis objektas. „Šlapiems“ darbams produktas gali būti paruošiamas kaip galutinis glaisto sluoksnis – sumaišomas su vandeniu ir tepamas panašiai kaip įprasta apdaila.

Daugelis, kurie yra nuomojęsi būstą, remontavę virtuvę ar įsirenginėjantys dirbtuves, žino, kiek nepatogumų sukelia kiekviena nauja skylė sienoje. Gręžimo triukšmas, dulkės, plastikiniai kaiščiai, vėlesnis dažymas ir užtaisytos vietos – po vieną tai smulkmenos, tačiau kartu jos virsta nuolatiniu galvos skausmu. Todėl paviršius, leidžiantis daiktus perkelti nekenkiant sienai, turi akivaizdų patrauklumą.

Minima ir platesnė statybų bei tvarumo tema: Jungtinių Tautų aplinkos programa (UNEP) yra nurodžiusi, kad 2022 metais pastatams teko 34 proc. pasaulinės energijos paklausos ir 37 proc. su energetika bei gamybos procesais susijusių anglies dioksido emisijų. JAV Aplinkos apsaugos agentūra (EPA) yra vertinusi, kad 2018 metais statybų ir griovimo atliekų kiekis siekė 544 mln. tonų. Viena magnetinė danga, žinoma, problemų neišspręs, tačiau lengviau pritaikomi interjerai gali prisidėti prie mažesnio bereikalingų pertvarkymų ir atliekų kiekio.

Nors „Ironplac“ skamba neįprastai, magnetinės savybės cemento pagrindu sukurtuose kompozituose nėra mokslinė fantastika. Mokslinėje literatūroje analizuojami cemento kompozitai su magnetiniu smėliu ir magnetito milteliais, kurie galėtų būti naudojami techniniams sprendimams – pavyzdžiui, belaidžiam energijos perdavimui ar magnetiniam zondavimui. Tiesa, tokie tyrimai dažniau orientuoti į infrastruktūros pritaikymą, o ne kasdienius namų poreikius.

Būtent čia „Ironplac“ ir bando išsiskirti: pritaikyti laboratorijose nagrinėtas savybes paprastai, visiems atpažįstamai problemai – nuolatiniam gręžimui ir skylėms sienose.

Šiuo metu projektas vis dar siekia pereiti nuo prototipo prie komercinio produkto. Skelbiama, kad produktas dar neparduodamas, o oficialiuose pranešimuose buvo demonstruojami bandomieji įrengimai realiomis statybos sąlygomis, įskaitant sausojo tipo konstrukcijas.

Taip pat nurodoma, kad formulė yra patentavimo procese pagal tarptautinę patentų registravimo sistemą, kurią administruoja Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija.

Vis dėlto svarbiausi klausimai lieka praktiniai: kokį svorį tokia danga gali patikimai išlaikyti ilgą laiką, kaip ji elgsis po daugybės perstatymų, drėgnose patalpose ar po perdažymo. Būtent tokie atsakymai paprastai ir lemia, ar perspektyvi idėja taps įprasta statybų dalimi, ar liks tik išmaniu prototipu.

Jei „Ironplac“ įrodys stabilų veikimą, bus įkainotas prieinamai ir pelnys statybininkų, architektų bei būsto savininkų pasitikėjimą, gręžti skylę vien tam, kad pakabintumėte paveikslą, gali atrodyti nebe kaip būtinybė, o kaip senas įprotis.

Raugintų agurkų rasalas – vienas tų namuose išsaugomų „lobių“, kuris daugelį metų keliauja iš rūsio ar sandėliuko tiesiai ant stalo. Jis susidaro natūraliai rūgimo proceso metu, be konservantų ar nereikalingų priedų, todėl išlaiko tradicinį, paprastą charakterį.

Rauginant vyksta fermentacija, kurios metu susidaro pieno rūgšties bakterijos. Būtent joms priskiriama didžioji dalis galimų naudingų savybių.

„Rasale yra natūralių probiotikų, kurie palaiko žarnyno mikroflorą. Tai svarbu ne tik virškinimui, bet ir imunitetui bei bendrai savijautai“, – teigiama publikacijoje.

Be to, rasale gali būti B grupės vitaminų, vitamino C ir mineralų – kalio, magnio, kalcio. Šios medžiagos į skystį pereina iš daržovių.

Vis dėlto pabrėžiama, kad rasalo nereikia gerti dideliais kiekiais. Organizmui palaikyti dažnai pakanka nedidelės porcijos.

Teigiama, kad raugintų agurkų rasalas gali būti naudingas virškinimo sistemai: dėl natūralių fermentacijos bakterijų jis palaiko žarnyno veiklą ir kai kuriems žmonėms padeda sumažinti sunkumo jausmą po sotesnio valgio. Dėl to dalis žmonių rasalo išgeria būtent po gausesnio valgymo.

Rasalas kartais vartojamas ir esant pykinimui – intensyvus rūgščiai sūrus skonis gali laikinai palengvinti savijautą, ypač jei diskomfortas susijęs su persivalgymu ar lengvais virškinimo sutrikimais.

Taip pat akcentuojamas ryšys tarp žarnyno būklės ir imuniteto. Be to, rasale esantys mineralai gali padėti papildyti elektrolitų atsargas, o tai kai kuriais atvejais prisideda prie geresnės organizmo hidratacijos, ypač kai per dieną išgeriama per mažai skysčių.

Kartu primenama, kad nors fermentuoti produktai dažnai įvardijami kaip sveikos mitybos dalis, oficialių rekomendacijų, kad būtina vartoti būtent rasalą, nėra. Tai labiau natūralus, namų būdas, galintis papildyti kasdienę mitybą.

Rasalą patariama gerti saikingai. Dažniausiai nurodoma, kad per dieną pakanka apie 50–150 ml. Rekomenduojama pradėti nuo mažesnio kiekio – net kelių gurkšnių – ir stebėti, kaip reaguoja organizmas.

Dideliais kiekiais rasalo vartoti reguliariai nebūtina, nors kai kurie žmonės jį geria kasdien kaip raciono papildą.

Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad šis gėrimas tinka ne visiems. Dėl didesnio druskos kiekio atsargiau rasalą turėtų vartoti žmonės, turintys padidėjusį kraujospūdį, inkstų problemų, taip pat tie, kurie laikosi mažai natrio turinčios dietos.

Daugelis įsitikinę, kad sveikatos pagrindas – vadinamieji 10 tūkst. žingsnių per dieną. Ilgą laiką kartota, jog 8–10 tūkst. žingsnių yra minimalus kasdienis judėjimo kiekis, tačiau mokslininkai siūlo į tai pažvelgti kitaip: kalbant apie cukraus kiekį kraujyje, svarbu ne tik, kiek vaikštome, bet ir kada tai darome.

Tyrime, publikuotame žurnale Scientific Reports, aiškintasi, kaip skirtingi aktyvumo scenarijai veikia gliukozės lygį po valgio. Dalyviai buvo suskirstyti į tris grupes: viena po gliukozės suvartojimo nejudėjo, antra ėjo pasivaikščioti 30 minučių, o trečia iškart po suvartojimo ėjo trumpą, 10 minučių trukmės pasivaikščiojimą.

Rezultatai parodė, kad būtent trumpa, iškart po valgio atliekama 10 minučių trukmės eisena efektyviausiai sumažino didžiausią cukraus šuolį kraujyje. Šioje grupėje pikinis rodiklis vidutiniškai siekė apie 164 mg/dl, o nejudėjusiųjų grupėje – beveik 182 mg/dl. Įdomu tai, kad tyrime nebuvo nustatyta ryškaus 30 minučių pasivaikščiojimo pranašumo, lyginant su visai nejudėjusia grupe.

Autoriai pabrėžė, kad trumpas pasivaikščiojimas po valgio yra ne tik veiksmingas, bet ir lengvai pritaikomas kasdienybėje – tam nereikia nei daug laiko, nei specialaus pasiruošimo.

Kodėl 10 minučių iškart po valgio gali veikti geriau nei ilgesnis pasivaikščiojimas vėliau? Tai paaiškina fiziologija. Po valgymo gliukozės kiekis kraujyje natūraliai kyla ir dažniausiai piką pasiekia per 30–60 minučių. Jei tuo metu pradedame judėti, raumenys ima naudoti gliukozę kaip energijos šaltinį, todėl jos lygis kraujyje nekyla taip staigiai.

Dėl to organizmui gali prireikti mažiau insulino, o medžiagų apykaitos procesai vyksta stabiliau. Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad net ir trumpa, bet laiku atlikta fizinė veikla gali būti efektyvesnė nei ilgesnė, tačiau vėliau atlikta treniruotė. Tai prieštarauja populiariam įsitikinimui, esą svarbiausia – bendras žingsnių skaičius ar bendras judėjimo laikas per dieną.

Šios išvados įsilieja į platesnę vadinamosios mikroaktyvumo krypties tyrimų bangą, kai vertinami trumpi, bet reguliarūs judėjimo epizodai. Jau anksčiau buvo nustatyta, kad net kelių minučių pasivaikščiojimas po valgio gali sumažinti glikemijos svyravimus ir pagerinti medžiagų apykaitos kontrolę. Svarbu ir tai, kad šis poveikis aktualus ne tik žmonėms, sergantiems diabetu ar turintiems prediabetą.

Gliukozės lygio stabilizavimas po valgio svarbus ir sveikiems žmonėms: tai gali mažinti nuovargį, energijos kritimą, o ilguoju laikotarpiu – padėti sumažinti metabolinių ligų riziką. Be to, pasivaikščiojimas iškart po valgio gali turėti ir papildomos naudos.

Kaip pažymėjo endokrinologė, daktarė Svati Tayal Goray: „Šis paprastas įprotis taip pat gali padėti virškinimui, sumažinti mieguistumą po valgio ir prisidėti prie bendro širdies ir kraujagyslių sistemos veiklos gerinimo. Praktikoje tai reiškia viena: vietoj to, kad įkyriai skaičiuotume žingsnius, geriau pasirūpinti paprastu įpročiu. Atsistoti nuo stalo ir 10 minučių pasivaikščioti – net ir namuose. Tai vienas paprasčiausių sveikatai palankių sprendimų, kurį šiandien patvirtina mokslas.“

Katės priėmimas į šeimą – svarbus sprendimas, todėl prieš įsigyjant gyvūną iš veisėjo verta įvertinti ne tik išvaizdą ar populiarumą, bet ir galimas sveikatos problemas. Jungtinės Karalystės veterinaras Benas Simpsonas-Vernonas atkreipė dėmesį į kelias itin madingas, neretai kaip statuso simbolis laikomas kačių veisles, kurių, pasak jo, pats niekada nesirinktų.

„Nė viena katė neturėtų dėvėti drabužių vien tam, kad nesušaltų“, – pabrėžia veterinaras.

Jo teigimu, kai kurioms veislėms būdingos genetinės problemos, kurios gali smarkiai trumpinti gyvenimo trukmę ir bloginti gyvūno gyvenimo kokybę.

Sfinksų veislės katėms, anot veterinaro, dažniau pasitaiko širdies sutrikimų dėl genetinio polinkio. Jis taip pat teigia, kad šios veislės atstovų gyvenimo trukmė gali būti gerokai trumpesnė nei daugumos kačių – vidutiniškai apie šešerius su puse metų.

Mančkinų veislės katės išsiskiria itin trumpomis kojomis, todėl dažnai lyginamos su savotiška „katiniška“ korgio ar takso versija. Veterinaras kritiškai vertina tokį kryptingą veisimą.

„Prašau, neleiskime, kad tyčinis kačių su nykštukiškumu veisimas taptų socialiai priimtinas“, – sako Benas Simpsonas-Vernonas.

Pasak jo, dėl trumpų kojų šioms katėms sunkiau šokinėti, be to, jos gali būti linkusios į ankstyvą artritą.

Veterinaras taip pat teigia, kad tam tikroms katėms būdingas tas pats genetinis sutrikimas – osteochondrodisplazija, siejama su specifiniais ausų pakitimais. Anot jo, tai reiškia ne tik išvaizdos ypatumus.

„Tai taip pat reiškia, kad jų sąnarių kremzlė visuose sąnariuose yra pažeista, todėl jaunystėje išsivysto skausmingas artritas“, – aiškina veterinaras.

Dar viena jo minima veislė – hibridinė katė, atsiradusi sukryžminus naminę katę su servalu. Būtent dėl šios kilmės veterinaras teigia tokio gyvūno niekada neįsigytų.

„Esu matęs kelias tokias kates praktikoje ir turiu pasakyti – mane jos gana išgąsdino. Skirtingai nei naminės katės, jos išlaiko gerokai daugiau laukinių instinktų. Todėl laikyti jas namų sąlygomis sudėtinga. Sakyčiau, beveik neįmanoma“, – teigia jis.

Žmonėms, ieškantiems statuso simbolio, veterinaras pataria rinktis negyvą daiktą, o tiems, kuriuos traukia laukiniai gyvūnai, siūlo geriau paaukoti gamtosaugos organizacijoms.

Taip pat kritikos jis negaili persų katėms, kurių snukučiai itin suplokštėję. Tokia išvaizda neretai vadinama „pekinese“ dėl panašumo į pekinų veislės šunis.

„Man labai gaila šių kačių. Jos negali tinkamai prižiūrėti savęs, todėl jų kailis stipriai susivelia, o sveikatos problemų pasitaiko daug“, – sako veterinaras.

Jo teigimu, dėl itin mažų šnervių šioms katėms gali būti sunkiau kvėpuoti, be to, jos dažnai kenčia nuo lėtinių viršutinių kvėpavimo takų infekcijų. Veterinaras priduria, kad ši veislė taip pat gali būti linkusi į akių, dantų problemas ir hidrocefaliją – skysčių kaupimąsi smegenyse.

Galiausiai veterinaras pabrėžia, kad paprasčiausias būdas neprisidėti prie abejotinos veisimo praktikos – rinktis katę iš prieglaudos. Nepriklausomai nuo veislės, šiems gyvūnams taip pat reikia namų.