Category: Maistas

  • Hurma „savelkia burną“ dėl taninų: kiek cukraus ir kalorijų yra šiame vaisiuje?

    Ryškiai oranžinė hurma šaltuoju metų laiku dažnai vilioja saldumu, tačiau daliai žmonių ji palieka nemalonų „sutrauktos burnos“ pojūtį. Tai nereiškia, kad vaisius sugedęs – tokį efektą sukelia natūralios medžiagos, esančios hurmose.

    Kaip rašo „ABC“, apie hurmą vis dar sklando mitai: esą ji labai kaloringa ar net „per riebi“. Iš tiesų pagal maistinę vertę tai gerokai įdomesnis vaisius, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

    Hurma turi vitaminų, mineralų ir biologiškai aktyvių junginių, kurie gali papildyti subalansuotą mitybą. Vieni svarbiausių – provitamino A formos, ypač beta-karotinas ir beta-kriptoksantinas, suteikiantys vaisiui būdingą oranžinę spalvą.

    Be to, hurmose yra vitamino C, kalio, magnio, nedideli kiekiai geležies, taip pat polifenolių ir taninų, pasižyminčių antioksidacinėmis savybėmis. Praktinis klausimas daugeliui – kodėl vienos hurmos burnoje „savelka“ labiau nei kitos.

    Kodėl hurma „savelkia burną“?

    Sausumo ir sutraukimo pojūtį valgant hurmą sukelia taninai (dar vadinami miecvielėmis). Jie sąveikauja su seilėse esančiais baltymais ir taip sukuria būdingą sutraukiamą skonį.

    Vaisiams nokstant, taninai pakinta ir tampa mažiau tirpūs, todėl „savelkimo“ efektas pamažu silpnėja. Dėl to visiškai sunokusi, labai minkšta hurma paprastai būna švelnesnio skonio.

    Panašų rezultatą galima pasiekti ir po derliaus nuėmimo taikant specialų apdorojimą anglies dioksidu. Tokiu būdu apdorota hurma gali išlikti tvirtesnė, bet burnos taip stipriai „netraukia“.

    Maistinė vertė abiem atvejais iš esmės panaši – dažniausiai skiriasi konsistencija ir skonis. Vieni vaisiai labiau tinka valgyti šaukšteliu, kiti – pjaustyti riekelėmis.

    Kiek cukraus ir kalorijų yra hurmoje?

    Nors hurma saldi, ji nėra ypač kaloringa. 100 gramų hurmos yra apie 70 kilokalorijų, maždaug 16 gramų angliavandenių, apie 3,6 gramo skaidulų ir tik apie 0,3 gramo riebalų.

    Beveik 80 proc. vaisiaus sudaro vanduo. Saldumas susijęs su natūraliais cukrais – daugiausia fruktoze ir gliukoze – tačiau, lyginant su kitais saldžiais vaisiais, kalorijų kiekis nėra išskirtinai didelis.

    Ar hurmą gali valgyti sergantys diabetu?

    Sergantiems cukriniu diabetu hurmos nebūtinai reikia atsisakyti. Nurodoma, kad jos glikeminis indeksas yra apie 50–55, o tai laikoma vidutine reikšme.

    Hurmose esančios tirpios skaidulos, įskaitant pektinus, gali lėtinti cukraus pasisavinimą. Vis dėlto vaisiuje yra natūralių cukrų, todėl svarbu stebėti porcijų dydį ir atsižvelgti į individualius gliukozės rodiklius.

    Kaip hurma gali būti naudinga širdžiai?

    Hurma turi folatų, o kalis gali prisidėti prie kraujospūdžio reguliavimo. Skaidulos savo ruožtu siejamos su pagalba palaikant sveikesnį cholesterolio lygį.

    Būtent skaidulos laikomos vienu didžiausių hurmos privalumų: jos padeda virškinimo sistemai, gali ilgiau išlaikyti sotumo jausmą ir sulėtinti angliavandenių įsisavinimą.

    Šaltuoju sezonu hurma dažnai tampa kompromisu tiems, kurie nori kažko saldaus, bet kartu ir maistingesnio. Ją galima valgyti vieną, dėti į košes ar jogurtą, naudoti desertuose.

  • Traškios raudonųjų kopūstų salotos su krevetėmis, vynuogėmis ir imbieru

    Traškios raudonųjų kopūstų salotos su krevetėmis, vynuogėmis ir imbieru

    Traškios raudonųjų kopūstų salotos su krevetėmis, vynuogėmis ir imbieru – ryškaus skonio derinys, kuris tinka ir lengvai vakarienei, ir šventiniam stalui.

    Kad salotos būtų ypač traškios ir gražios, verta rinktis tankias, sunkias raudonųjų kopūstų gūžes su sodriai violetiniais lapais. Geriausiai tinka jaunesni, mažesni kopūstai – jų tekstūra švelnesnė ir geriau susijungia su marinatu.

    Šviežumą išduoda tvirti lapai: jei kraštai apdžiūvę ar matyti dėmių, tikėtina, kad daržovė jau praradusi dalį traškumo. Tai svarbu, nes būtent kopūstai čia sukuria viso patiekalo pagrindą.

    Prie šių salotų dera ir azijietiško stiliaus garnyras – pavyzdžiui, kvietiniai makaronai su sojų padažu ir sezamų aliejumi.

    Ingredientai

    1 maža raudonųjų kopūstų gūžė.

    400 g didelių, žalių (neapdorotų) krevečių.

    2 kekės įvairių besėklių vynuogių.

    Apie 3 cm šviežio imbiero.

    2 česnako skiltelės.

    2–3 šakelės mėtų.

    4 valgomieji šaukštai augalinio aliejaus.

    1 valgomasis šaukštas raudonojo vyno acto.

    Druska ir šviežiai malti juodieji pipirai.

    Gaminimas

    Paruoškite krevetes: nulupkite, o česnaką sutarkuokite. Sumaišykite jį su druska, pipirais ir 2 valgomaisiais šaukštais aliejaus, sudėkite krevetes ir palikite marinuotis apie 10 minučių.

    Paruoškite kopūstus: plonai supjaustykite ar sutarkuokite, išpjaukite kietą kotą. Nuluptą imbierą supjaustykite labai plonai ir sudėkite prie kopūstų.

    Kopūstus pabarstykite druska, užpilkite actu ir lengvai pamasažuokite rankomis – taip jie greičiau suminkštės, bet išliks traškūs.

    Paruoškite vynuoges ir mėtas: vynuoges nuskinkite nuo šakelių ir perpjaukite pusiau (mažas galima palikti sveikas). Mėtų lapelius supjaustykite plonai, o smulkesnius galima dėti visus.

    Krevetes trumpai apkepkite gerai įkaitintoje keptuvėje – maždaug po 1,5 minutės iš kiekvienos pusės. Tuomet šiek tiek atvėsinkite.

    Galiausiai sumaišykite kopūstus su krevetėmis, vynuogėmis ir mėtomis, supilkite likusį aliejų. Pagal skonį papildomai įberkite pipirų ir patiekite iš karto.

  • Kaip namuose išvirti sodrų vištienos sultinį: kuo skiriasi „broth“ ir „stock“

    Kaip namuose išvirti sodrų vištienos sultinį: kuo skiriasi „broth“ ir „stock“

    Sodrus vištienos sultinys namuose prasideda nuo paprasto klausimo: ar verdate įprastą sultinį, ar kaulų nuovirą, kuris vėliau gali virsti tiršta baze padažams ir troškiniams.

    Kaip rašo „Serious Eats“, tarp angliškai vadinamo „broth“ ir „stock“ yra aiškus skirtumas. Parduotuvėse konservuotas produktas dažniausiai atitinka „broth“ – lengvesnį sultinį, kuriame pagrindinį skonį suteikia mėsa ir aromatinės daržovės.

    Tuo metu „stock“ verdamas iš kaulų ir aromatinių priedų, o jo stiprybė slypi kolagene. Lėtai verdant jis skyla ir virsta želatina, kuri suteikia sultiniui sodrumo bei „kūno“.

    Būtent dėl želatinos kaulų nuoviras tinka patiekalams, kuriuose skystis kaitinant redukuojamas: jis gali sutirštėti iki padažo konsistencijos be papildomų tirštiklių. Įprastas konservuoto tipo sultinys redukuojamas dažniausiai tiesiog išgaruoja.

    Kaip išvirti lengvesnį vištienos sultinį

    Jei norite sultinio, panašaus į tą, kuris dažniausiai parduodamas paruoštas, užtenka maždaug valandą ant silpnos ugnies virti vištieną su aromatinėmis daržovėmis ir prieskoniais.

    Siūloma pradėti nuo šalto vandens ir į puodą dėti vištieną, morkas, svogūnus, salierus, petražolių stiebus, lauro lapą, kelias čiobrelių šakeles ir juoduosius pipirus grūdeliais. Išvirus sultinį belieka nukošti.

    Kaip išgauti tamsesnę spalvą ir ryškesnį skonį

    Norint sodresnės spalvos, rekomenduojama rinktis ne krūtinėlę, o vištienos blauzdeles ar šlauneles. Tamsesnė mėsa paprastai suteikia intensyvesnį skonį.

    Dar vienas būdas – prieš verdant mėsą apkepinti: tuomet atsiranda daugiau skrudinto aromato, o spalva tampa gilesnė.

    Spalvai ir skoniui sustiprinti siūlomas ir „apdegintas“ svogūnas: perpjautą svogūną dėkite pjūviu žemyn ant labai įkaitintos ketaus keptuvės ir palaikykite 10–20 minučių, kol jis stipriai paruduos.

    Tokį svogūną galima dėti tiesiai į puodą. Taip pat patariama nenulupti svogūnų luobelių – jos papildomai nudažo sultinį.

  • Dietologai įvardijo žiemos daržoves imunitetui: išskiria lapinį kopūstą „kale“

    Atšalus orams, dažnėja peršalimo ir gripo atvejai, todėl mitybos specialistai ragina peržiūrėti kasdienį meniu. Jie primena, kad organizmo apsaugines funkcijas padeda palaikyti ne „stebuklingi“ papildai, o nuosekliai subalansuota, maistinių medžiagų turtinga mityba.

    Kaip rašo leidinys „Real Simple“, trys dietologai tarp vertingiausių šaltojo sezono pasirinkimų vienbalsiai išskiria lapinį kopūstą, dar vadinamą „kale“. Ši žalialapė daržovė vertinama dėl plataus vitaminų ir antioksidantų spektro.

    Dietologė Anna Smith pabrėžia, kad „kale“ gausu vitaminų C ir A, kurie svarbūs normaliai imuninės sistemos veiklai. Be to, jame yra vitaminų K ir E, pasižyminčių antioksidacinėmis savybėmis.

    Antioksidantai siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso, kuris gali skatinti uždegiminius procesus ir ląstelių pažeidimus. Tad į racioną įtraukiamos antioksidantų turinčios daržovės yra vienas iš būdų palaikyti organizmo atsparumą.

    Kuo naudingas lapinis kopūstas „kale“

    Dietologė Kristen Carli atkreipia dėmesį, kad lapiniuose kopūstuose yra beta karotino ir kitų polifenolių. Tuo metu dietologė Lainey Younkin išskiria flavonoidą kempferolį, kuris gali turėti teigiamą poveikį imuninės sistemos ląstelėms, žarnyno mikrobiomui ir padėti kovoti su laisvaisiais radikalais.

    Ne mažiau svarbios ir „kale“ esančios skaidulos. Jos yra tarsi „maistas“ naudingosioms žarnyno bakterijoms, padedantis palaikyti sveiką mikrobiomą, o moksliniai tyrimai rodo, kad žarnyno mikroorganizmų pusiausvyra susijusi su imuninės sistemos veikla ir uždegiminių procesų reguliavimu.

    Kitos žiemos daržovės, kurias verta rinktis

    Specialistai rekomenduoja nepamiršti ir ryškiai oranžinių žiemos daržovių – moliūgų, žieminių cukinijų bei saldžiųjų bulvių (batatų). Šių produktų spalvą lemia beta karotinas – augalinis pigmentas.

    Organizme beta karotinas paverčiamas vitaminu A, kuris reikalingas normaliai imuninės sistemos veiklai ir padeda organizmui apsisaugoti nuo infekcijų. Lainey Younkin teigimu, karotinoidų gausus racionas siejamas su geresne imuniteto veikla, ypač vyresnio amžiaus žmonėms ar tiems, kurių atsparumas jau nusilpęs.

    Kaip „kale“ paprastai įtraukti į meniu

    Lapiniai kopūstai nebūtinai turi būti valgomi tik žali. Kristen Carli siūlo pasigaminti traškius „kale“ traškučius: lapus suplėšyti mažesniais gabalėliais, gerai nusausinti, apšlakstyti alyvuogių aliejumi, lengvai pasūdyti ir kepti apie 10–15 minučių 150 laipsnių temperatūroje.

    „Kale“ taip pat tinka sriuboms, glotnučiams ar žiemos salotoms – jie dera su moliūgu ir granatų sėklomis. Dar viena idėja: trumpai pakepinti lapus su česnaku ir citrina bei patiekti kaip garnyrą.

    Lapiniai kopūstai gali papildyti makaronų patiekalus, omletus ir apkepus, o prireikus – netgi mėsos patiekalus, pavyzdžiui, tako įdarą. Moliūgus ir batatus patogu naudoti trintoms sriuboms, kariams ir apkepams, o konservuota moliūgų tyrė gali praversti tiek padažams, tiek kepiniams ar blynams.

    Dietologai primena: nė vienas atskiras produktas negarantuoja apsaugos nuo peršalimo ar gripo. Vis dėlto įvairi, maistinėmis medžiagomis turtinga mityba, kurioje reguliariai atsiranda daržovių, padeda organizmui gauti medžiagų, reikalingų normaliai imuninės sistemos veiklai.

  • Rudeninė mityba: įpročiai, kurie gali silpninti imunitetą – ką verta keisti

    Rudeninė mityba: įpročiai, kurie gali silpninti imunitetą – ką verta keisti

    Atvėsus orams daugelis ieško, kaip sustiprinti organizmo atsparumą, tačiau imunitetui kenkia ne vien vitaminų trūkumas. Kartais didžiausia problema – kasdieniai mitybos ir gėrimų pasirinkimai, kurie trukdo organizmui atsigauti.

    Kaip rašo „Gastronom Publishing House“, šaltuoju sezonu dalis žmonių dažniau renkasi alkoholį norėdami atsipalaiduoti ar „sušilti“. Vis dėlto alkoholis nepakeičia poilsio ir gali dar labiau suprastinti miegą.

    Prastesnis miegas, didesnis stresas ir maistingųjų medžiagų stygius – derinys, galintis silpninti natūralias organizmo gynybines funkcijas. Dėl to rudenį verta atkreipti dėmesį ne tik į papildus, bet ir į įpročius.

    Tarp dažnesnių klaidų minimas ir perteklinis kofeino vartojimas: jis gali suteikti trumpalaikį energijos pojūtį, tačiau kartu didinti nerimą ir lemti nereguliarų širdies ritmą. O racionas, paremtas saldumynais, kepiniais, dešrelėmis bei kitais perdirbtais produktais, dažnai reiškia, kad trūksta baltymų, skaidulų ir kitų svarbių medžiagų.

    Įpročiai, kurie rudenį ypač „smogia“ organizmui

    Svarbiausi įvardijami rizikos veiksniai – alkoholis ir prastas miegas. Alkoholis ne tik nepagerina poilsio kokybės, bet ir gali dar labiau išbalansuoti miego ritmą.

    Kitas dažnas pasirinkimas – „pasikrauti“ kava ar energiniais gėrimais. Nors energijos pliūpsnis gali būti greitas, didesni kofeino kiekiai kai kuriems žmonėms išprovokuoja nerimą ar širdies ritmo sutrikimus.

    Trečia grandis – menkavertis, stipriai perdirbtas maistas. Kai racione dominuoja saldumynai, kepiniai, dešros ir panašūs produktai, mityba tampa skurdesnė: organizmas negauna pakankamai baltymų, skaidulų ir kitų reikalingų medžiagų.

    Ką daryti, kad rudenį jaustumėtės tvirčiau

    Siūlomi keli paprasti žingsniai: susitvarkyti miego grafiką, neišbraukti pasivaikščiojimų ir sumažinti alkoholio vartojimą. Taip pat akcentuojama, kad racione turėtų netrūkti baltymų.

    Ruduo palankus ir dėl sezoninių produktų: galima dažniau rinktis moliūgus, morkas, cukinijas, nepamiršti vaisių bei rudenį prinokstančių uogų. Baltymų šaltiniais įvardijama kalakutiena, vištiena, silkė ir ankštiniai.

    Taip pat pabrėžiama pusiausvyra – rudenį natūraliai norisi sotesnio, šildančio maisto, tačiau tai nereiškia, kad reikia rinktis tik „sunkius“ patiekalus. Įvairovė – mėsa, žuvis, grūdai, sūris, riešutai, daržovės ir vaisiai – gali padėti palaikyti energiją.

    Kaip laikyti produktus, kad ilgiau išliktų švieži

    Pomidorams šaldytuvas dažnai netinka – jie gali prarasti skonį ir aromatą. Siūloma juos laikyti kambario temperatūroje ant lėkštės, koteliu žemyn.

    Agurkus rekomenduojama laikyti uždarame inde, apvyniotus popieriniais rankšluosčiais. Ši smulkmena gali padėti ilgiau išlaikyti daržoves traškias.

    Šakniavaisiams idealiausia būtų vėsus rūsys, tačiau jei jo nėra, siūloma nepirkti dideliais kiekiais ir daržoves įsigyti maždaug kartą per savaitę. Nurodoma, kad svogūnai gerai laikosi šaldytuvo apatinėje (daržovių) stalčiaus dalyje.

    Česnakus, jei jie pakankamai švieži, patariama laikyti medinėje dėžutėje su ventiliacijos angomis kambario temperatūroje. Bulves, morkas ir burokėlius rekomenduojama laikyti dėžėse ar popieriniuose maišuose, apačioje pabėrus storesnį smėlio sluoksnį.

    Perkant mėsą šiek tiek iš anksto, siūloma ją pasūdyti iš visų pusių, įvynioti į kepimo popierių ir laikyti vėsiausioje šaldytuvo vietoje, popierių keičiant kasdien.

    Recepto idėja: kopūsto „kepsnys“ su kreminiu padažu

    Siūlomas ir paprastas patiekalo variantas – kopūsto „kepsnys“, kurį galima patiekti su garnyru, pavyzdžiui, bulvytėmis. Receptui reikės nedidelės kopūsto galvos, miltų, kiaušinių, džiūvėsėlių, tarkuoto parmezano, sviesto, druskos ir baltųjų pipirų.

    Padažui nurodomi tryniai, sviestas, grietinėlė (30–38 proc. riebumo), Dižono garstyčios, citrinos sultys ir druska. Kopūstą siūloma supjaustyti maždaug 2 cm storio riekėmis, trumpai apvirti, apvolioti miltuose, kiaušinyje bei džiūvėsėliuose su parmezanu ir kepti iki apskrus.

    Kreminiam padažui trynius siūloma išplakti su garstyčiomis ir šlakeliu vandens, tuomet pamažu įmaišyti pašildytą sviestą bei grietinėlę, pagardinti garstyčiomis, citrina ir druska. Patiekiama kartu su keptomis kopūsto riekėmis.

  • Medus, klevų sirupas ar stevija: dietologai paaiškino, kodėl svarbiausia – kiek saldinate

    Medus, klevų sirupas ir stevija dažnai pristatomi kaip „sveikesnės“ cukraus alternatyvos, tačiau dietologai pabrėžia: vieno geriausio saldiklio nėra – daugiausia lemia tai, kiek saldumo žmogus suvartoja kasdien.

    Kaip aiškina „Martha Stewart“ kalbintos specialistės, dalis saldiklių turi maistinių medžiagų ir kalorijų, o kita dalis yra labai mažo kaloringumo ar visai nekaloringa – bet tai dar nereiškia, kad pasirinkimas automatiškai tampa sveikesnis.

    Registruota dietologė Sapna Peruvemba saldiklius siūlo skirstyti į dvi grupes. Pirmajai priskiriami maistingieji saldikliai – įprastas cukrus, medus ir klevų sirupas: jie turi kalorijų ir kelia gliukozės kiekį kraujyje.

    Antrai grupei priskiriami mažo kaloringumo arba nekaloringi saldikliai, pavyzdžiui, stevija ir sukralozė. Jie paprastai nesukelia ryškaus cukraus lygio šuolio, tačiau turi savų ribojimų ir ne visada padeda keisti įpročius.

    Natūralūs saldikliai: ar medus ir klevų sirupas tikrai „geresni“?

    Dietologų vertinimu, medus ir klevų sirupas mitybos požiūriu organizme veikia panašiai kaip įprastas cukrus – juose taip pat yra gliukozės ir fruktozės, o vartojant didesniais kiekiais didėja bendras suvartojamo cukraus kiekis.

    Nors tokie produktai gali turėti nedidelius vitaminų ar mineralų kiekius, S. Peruvemba atkreipia dėmesį: apčiuopiamai naudai gauti tektų suvartoti tiek, kad per didelio pridėtinio cukraus žala nusvertų galimą naudą.

    Specialistė taip pat perspėja, kad įsitikinimas „natūralu – vadinasi, sveika“ kai kuriuos žmones paskatina saldinti dosniau. Tuomet bendras cukraus kiekis mityboje gali išaugti nepastebimai.

    Nekaloringi saldikliai: mažiau cukraus kraujyje, bet ne visada mažiau noro saldumynams

    Stevija ir kiti panašūs saldikliai tam tikrais atvejais gali būti naudingi – pavyzdžiui, siekiant kontroliuoti gliukozės kiekį kraujyje ar mažinti bendrą suvartojamų kalorijų kiekį, ypač žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu.

    Vis dėlto britų mitybos specialistė Rhiannon Lambert pabrėžia, kad net ir be kalorijų smaguriavimas siunčia smegenims stiprų „saldumo“ signalą – aktyvuojami tie patys saldaus skonio receptoriai.

    Jos teigimu, diskusija apie „sveikiausią“ saldiklį kartais nukreipia dėmesį nuo svarbesnio dalyko – bendro kasdienio saldumynų ir pridėtinio cukraus kiekio. Be to, kai kuriems žmonėms tokie saldikliai gali palaikyti norą saldiems produktams.

    S. Peruvemba priduria, kad nors dėl ilgalaikio nekaloringų saldiklių poveikio dar yra neatsakytų klausimų, per didelio pridėtinio cukraus rizikos yra daug aiškiau įrodytos.

    Kodėl glikemijos indeksas neatsako į visus klausimus

    Dar viena dažna klaida – manyti, kad mažesnis glikemijos indeksas automatiškai reiškia „sveikesnį“ produktą. Pasak dietologės, tai gali būti tik orientyras, bet jis neparodo viso vaizdo.

    Kaip pavyzdį ji pateikia agavų sirupą: jo glikemijos indeksas mažesnis nei įprasto cukraus, tačiau tai vis tiek yra koncentruotas pridėtinio cukraus šaltinis, turintis mažai maistinės vertės.

    Be to, glikemijos indeksas neįvertina porcijos dydžio, kartu valgomo maisto ir bendros mitybos kokybės. Todėl renkantis saldiklį nereikėtų remtis vien reklaminiais teiginiais ar vienu skaičiumi.

    Abi specialistės sutaria, kad praktiškiausia strategija – ne ieškoti „idealaus“ cukraus pakaitalo, o palaipsniui mažinti bendrą saldumo kiekį mityboje ir daugiau rinktis mažiau perdirbtus, maistinių medžiagų turinčius produktus.

    R. Lambert siūlo galvoti ne tik apie tai, ko atsisakyti, bet ir ką įtraukti: vietoj saldiklių galima dažniau rinktis produktus su natūraliu saldumu, pavyzdžiui, uogas – taip išlaikomas saldus skonis, bet kartu gaunama ir skaidulų.

    Specialistės pabrėžia, kad skonio receptoriai laikui bėgant prisitaiko – nuoseklūs, nedideli pokyčiai dažniausiai lengviau išlaikomi ilgą laiką nei staigus „visiškas atsisakymas“.

  • Slaptas ingredientas glotniai, tįstančiai sūrio padažui: tinka tik „Alka-Seltzer“ be aspirino

    Slaptas ingredientas glotniai, tįstančiai sūrio padažui: tinka tik „Alka-Seltzer“ be aspirino

    Glotnų, kremišką ir maloniai tįstantį sūrio padažą galima pasigaminti iš beveik bet kurio lydomo sūrio – tam, pasirodo, gali pakakti netikėto ingrediento iš vaistinėlės.

    Kaip rašo „Serious Eats“, vietoje specialiai užsakomo natrio citrato ar įprastų tirštiklių siūloma naudoti „Alka-Seltzer“ tabletes, tik pabrėžiama viena sąlyga: jos turi būti be aspirino.

    Tokio tipo sprendimas aktualus visiems, kas namuose gamina „nachos“ užkandžius, makaronus su sūriu ar kitus patiekalus, kuriems reikia vientisos sūrio masės – dažna problema, kad kaitinamas sūris su vandeniu greitai sušoka į gumulus ir atsiskiria riebalai.

    Idėja paprasta: tabletės reakcijos metu susidaro junginiai, padedantys sukurti stabilesnę emulsiją, todėl padažas tampa lygesnis ir mažiau linkęs išsisluoksniuoti.

    Kodėl sūrio padažas dažnai nepavyksta

    Natūralūs sūriai – pavyzdžiui, čederis, mocarela, provolonas ar šveicariškas sūris – puikiai tirpsta ant sumuštinio, tačiau bandant juos kaitinti su vandeniu padažui rezultatas neretai nuvilia.

    Priežastis – sūrio baltymai nelabai „nori“ vėl tolygiai maišytis su vandeniu. Dėl to masė gali tapti grūdėta, atsiranda atskiri riebalų ir skysčio „telkiniai“.

    Būtent todėl pramoniniuose lydytuose sūriuose ar kai kuriuose padažuose dažnai naudojamos emulsiją stabilizuojančios medžiagos – jos padeda baltymams „susidraugauti“ su vandeniu ir riebalais.

    Kaip veikia „Alka-Seltzer“ be aspirino

    Pasakojama, kad „Alka-Seltzer“ (be aspirino) sudėtyje esantys natrio ir kalio bikarbonatai bei citrinų rūgštis, reaguodami vandenyje, sukelia burbuliavimą – išsiskiria anglies dioksidas.

    Svarbiausia, kad reakcijos metu susidaro druska – natrio citratas, kuris ir yra vienas iš dažniausiai naudojamų emulsiklių, padedančių išgauti glotnų sūrio padažą.

    Tekste aiškiai įspėjama: jei ant pakuotės sudėtyje matote aspiriną, tokio produkto kulinarijoje naudoti negalima.

    Paprastas paruošimas mikrobangėje

    Siūlomas būdas nereikalauja puodo – pakanka mikrobangei tinkamo dubens. Pirmiausia į vandenį įdedamos „Alka-Seltzer“ tabletės ir palaukiama, kol burbuliavimas nurims (apie 1 minutę).

    Tuomet dedamas nesūdytas sviestas ir trumpai pašildoma, kol jis ištirps. Po to suberiamas tarkuotas, gerai lydomas sūris ir kaitinama, kas maždaug 30 sekundžių pamaišant, iki masė tampa karšta ir vientisa.

    Pažymima, kad pradžioje padažas gali atrodyti per skystas, tačiau vėstant greitai sutirštėja. Galiausiai galima pagardinti, pavyzdžiui, kajeno pipirais, garstyčiomis, juodaisiais pipirais ar šlakeliu marinuotų chalapenų skysčio.

    Svarbus įspėjimas dėl saugumo

    Recepte itin akcentuojama, kad būtina rinktis tik „Alka-Seltzer“ be aspirino (kai kur jis parduodamas kaip „Alka-Seltzer Gold“). „Alka-Seltzer“ variantų su aspirinu naudoti maistui griežtai nerekomenduojama dėl galimos rimtos rizikos sveikatai.

    Taip pat patariama perskaityti sudėtį ir įsitikinti, kad joje nėra medžiagų, kurioms jūs ar valgantieji gali būti alergiški.

  • Vistas troškinys su paprikos padažu: kaip išgauti sodrų skonį su želatina ir grietine

    Vistas troškinys su paprikos padažu: kaip išgauti sodrų skonį su želatina ir grietine

    Vistas troškinys paprikos padaže gali būti dar sodresnis ir tirštesnis, jei į receptą įtraukiami keli papildomi žingsniai – lengvas mėsos apkepimas ir trupučio želatinos naudojimas sultiniui sutirštinti.

    Šio varianto idėja paprasta: pirmiausia apskrudinama vištos odelė, o tada troškinama paprikos aromato prisotintame sultinyje. Kaip pažymi „Serious Eats“, pastangų reikia kiek daugiau, tačiau rezultatas to vertas.

    Apkepinimas suteikia padažui gilesnį skonį, nes nuo keptuvės dugno vėliau „pakeliami“ apskrudę gabalėliai. Tuo metu želatina padeda sukurti tirštesnę, „pilnesnę“ tekstūrą – ypač jei naudojamas liesesnis, mažiau kolageno turintis sultinys.

    Padažo pabaigoje įmaišoma grietinė, šiek tiek citrinos sulčių ir žuvies padažo – tai suteikia švelnios rūgštelės ir ryškesnio, subalansuoto skonio. Patiekti siūloma su kiaušininiais makaronais arba virtomis bulvėmis.

    Ko reikės troškiniui

    Receptui naudojamas mažiau sūrus vištienos sultinys (apie 240 ml) ir želatinos milteliai (apie 7 g), taip pat 4 vištos ketvirčiai (šlaunelės ir blauzdelės), druska, pipirai ir šaukštas aliejaus.

    Iš daržovių reikės didelio geltono svogūno, o raudona paprika nurodoma kaip pasirinktinė. Skonio ašis – kokybiška saldžioji vengriška paprika (apie 28 g) ir lauro lapas.

    Baigiant padažą naudojama grietinė (apie 120 ml), pusė arbatinio šaukštelio azijietiško žuvies padažo, arbatinis šaukštelis citrinos sulčių, o papuošti galima kapotomis petražolėmis ar krapais.

    Gaminimo eiga žingsnis po žingsnio

    Pirmiausia sultinys sumaišomas su želatina ir paliekamas, kad išbrinktų. Vištiena iš visų pusių pasūdoma, pabarstoma pipirais, o keptuvėje įkaitintame aliejuje gabalai kepami oda žemyn, kol gražiai apskrunda.

    Apkepta vištiena trumpam atidedama, o keptuvėje paliekamas tik nedidelis riebalų kiekis. Tuomet kepinami svogūnai (ir, jei naudojama, paprika), kol suminkštėja ir ima lengvai ruduoti.

    Sudėjus paprikos miltelius, jie trumpai pakaitinami, kad atsiskleistų aromatas, o tada supilamas sultinio ir želatinos mišinys. Įdedamas lauro lapas, vištiena grąžinama į padažą oda į viršų ir ant mažos ugnies troškinama apie 30 minučių, kol suminkštėja.

    Išėmus vištieną, į padažą įmaišoma grietinė, žuvies padažas, citrinos sultys ir dalis žalumynų. Padažas pagardinamas pagal skonį, o vištiena sudedama atgal ir apipilama padažu.

    Patiekti siūloma iškart – su kiaušininiais makaronais arba virtomis bulvėmis, viską dosniai apliejant padažu. Viršų galima papuošti dar šaukštu grietinės, žiupsniu paprikos miltelių ir žalumynais.

    Dar viena svarbi detalė

    Saldžioji paprika yra esminė šio patiekalo dalis, todėl verta rinktis šviežius ir kokybiškus paprikos miltelius. O šviežia paprika, nors ir nėra tradicinis ingredientas, dažnai naudojama kaip papildomas priedas – dėl to recepte ji paliekama kaip pasirinkimas.

  • Mitybos specialistė pataria į sriubas dėti pupelių: nauda smegenims, širdžiai ir žarnynui

    Sriuba gali būti ne tik šildantis ir sotus patiekalas, bet ir paprastas būdas papildyti mitybą vertingomis medžiagomis. Mitybos specialistė siūlo vieną lengvai įgyvendinamą patobulinimą: į sriubas įberti pupelių.

    Registruota dietistė Jennifer Parotta Hains, įkūrusi „Mood Matters Dietetics“, teigia, kad pupeles verta įtraukti į valgiaraštį didžiąją dalį savaitės dienų. Pasak jos, tai viena geriausių sudedamųjų dalių, kurią galima papildomai įdėti į sriubą, o specialių kulinarinių įgūdžių tam nereikia, rašo „Real Simple“.

    Patogiausias pasirinkimas – konservuotos pupelės: jas pakanka nuskalauti ir supilti į puodą. Nurodoma, kad viena porcija yra maždaug pusė puodelio, arba apie 100–120 gramų virtų pupelių.

    Norint tirštesnės, kremiškesnės sriubos, dalį pupelių galima sutrinti trintuvu ir įmaišyti į sultinį. Taip patiekalas tampa tirštesnis, o jo maistinė vertė – didesnė.

    Konservuotos ar džiovintos: ką rinktis?

    Sriuboms tinka ir džiovintos pupelės – jų tekstūra dažnai būna ypač maloni. Vis dėlto specialistė pabrėžia, kad konservuotos pupelės daug kam yra patogesnės, o maistinės vertės požiūriu jos išlieka labai geras produktas.

    Renkantis džiovintas pupeles svarbiausia jas tinkamai išvirti. Įspėjama, kad kai kurie lėto virimo prietaisai gali nepasiekti pakankamai aukštos temperatūros, todėl pupelės gali likti ne iki galo termiškai apdorotos.

    Ypač atsargiai reikėtų elgtis su raudonosiomis pupelėmis: nepakankamai termiškai apdorotos jos gali sukelti apsinuodijimo simptomus. Patariama pupeles pirmiausia bent 10–15 minučių pavirti ant viryklės, o tuomet tęsti virimą, kol jos suminkštės.

    Taip pat minima, kad džiovintų pupelių mirkymas per naktį gali padėti sumažinti virškinimo diskomfortą.

    Kuo pupelės naudingos smegenims?

    Teigiama, kad smegenims svarbus pastovus energijos ir maistinių medžiagų tiekimas, o pupelėse esantys sudėtiniai angliavandeniai energiją padeda „atiduoti“ palaipsniui.

    Pupelės įvardijamos ir kaip aminorūgščių, įskaitant tirozino ir triptofano, šaltinis. Šios medžiagos siejamos su dopamino ir serotonino gamybos procesais – tai svarbu smegenų veiklai ir nuotaikos reguliavimui.

    Be to, pupelėse yra geležies, magnio ir B grupės vitaminų, dalyvaujančių energijos apykaitoje ir procesuose, reikalinguose nervų sistemai.

    Širdžiai ir žarnynui: svarbiausia – skaidulos

    Viena dažniausiai minimų pupelių stiprybių – didelis skaidulų kiekis. Skaidulos siejamos su cholesterolio reguliavimu, įskaitant vadinamojo blogojo (MTL) cholesterolio šalinimą iš organizmo.

    Pupelės yra ir augalinių baltymų šaltinis, o, palyginti su daugeliu gyvūninės kilmės produktų, jose nėra sočiųjų riebalų. Taip pat minimi B grupės vitaminai, susiję su homocisteino lygio reguliavimu – padidėjęs šios medžiagos kiekis siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Žarnynui pupelės naudingos tuo, kad jose yra tiek tirpių, tiek netirpių skaidulų ir atspariojo krakmolo. Netirpios skaidulos siejamos su reguliaria tuštinimosi veikla, o tirpios skaidulos ir atsparusis krakmolas tampa maistu naudingosioms žarnyno bakterijoms.

    Bakterijoms skaidant šias medžiagas gali susidaryti trumposios grandinės riebalų rūgštys, kurios siejamos su mažesniu uždegimu žarnyne ir stipresniu žarnyno barjeru. Pati specialistė siūlo kitą kartą verdant sriubą įberti saują pupelių – paprastam, nebrangiam ir lengvai pritaikomam patiekalo sustiprinimui.

  • Kaip namuose pagaminti puikų padažą: nuo deglazavimo iki klasikinės grybų versijos

    Kaip namuose pagaminti puikų padažą: nuo deglazavimo iki klasikinės grybų versijos

    Padažas gali iš esmės pakeisti patiekalą: suteikti jam daugiau skonio, drėgmės, tekstūros ir padėti „suklijuoti“ skirtingus ingredientus į vieną visumą. Dažnai būtent padažas lemia, ar mėsa, žuvis ar daržovės atrodys ir skaniai, ir harmoningai.

    Kaip rašo „The Culinary Pro“, dauguma mažųjų padažų remiasi vienu principu – skysčių nugarinimu (reducavimu), kai sultinys, vynas ir aromatiniai priedai paverdami taip, kad skonis taptų koncentruotas, o konsistencija – vientisa.

    Virtuvėje ypač praverčia ir paprastas triukas: panaudoti keptuvėje po mėsos ar paukštienos likusias sultis bei apskrudusius gabalėlius. Tai natūralus skonio „koncentratas“, iš kurio greitai gimsta ryškus padažas.

    Skirtingi padažai gaminami skirtingai – vieni tirštinami miltais ar krakmolu, kiti sutirštėja patys nuo redukavimo. Svarbiausia suprasti kelis pagrindinius žingsnius ir mokėti koreguoti skonį bei tirštumą.

    Padažų pagrindas: redukavimas ir keptuvės „nuėmimas“

    Vienas universaliausių būdų pagaminti padažą – keptuvės deglazavimas. Kai kepant baltymus (mėsą, paukštieną ar žuvį) prie dugno prilimpa karamelizuoti gabalėliai, į keptuvę įpilamas vynas ar kitas skystis ir jie „atklijuojami“.

    Toks pagrindas dažnai papildomas aromatinėmis daržovėmis – šalotiniais svogūnais, česnaku, grybais. Skystis nugarinamas, kad skonis suintensyvėtų, o pabaigoje įmaišoma sviesto ar grietinėlės, kad padažas taptų glotnesnis ir sodresnis.

    Klasikinėje prancūzų virtuvėje svarbios ir vadinamosios bazinės („grande“) padažų kryptys, tarp jų – „Espagnole“, „Bechamel“ ir „Velouté“. Jos paprastai gaminamos iš sultinio arba pieno, su aromatiniais priedais, tokiais kaip svogūnai, salierai ar morkos.

    Kaip formuoti tirštumą ir tekstūrą

    Tirštumą galima sukurti keliais būdais: įmaišant miltų, naudojant iš anksto paruoštą miltų ir riebalų mišinį („roux“), krakmolą ar kitą tirštiklį. Tačiau dalis padažų tirštėja be papildomų priemonių – tiesiog ilgiau pavirus ir nugarinus skystį.

    Jei gaminate padažą iš mėsos sulčių („jus“), jis gali būti ir visai netirštinamas: skonį sustiprina redukavimas, o tekstūrą suteikia iš mėsos išsiskiriantis želatinas.

    Virėjai dažnai taikosi į konsistenciją, kai padažas lengvai padengia šaukšto nugarėlę. Jei padažas per skystas, jis dar šiek tiek pavirinamas; jei per tirštas – praskiedžiamas nedideliu kiekiu sultinio ar kito skysčio.

    Ką daryti, kad padažas būtų švaresnis ir skanesnis

    Jei norisi skaidresnio, „švaresnio“ padažo, jį svarbu nugriebti – pašalinti susidariusias putas ir nešvarumus. Tam padeda paprastas metodas: puodą kaitinti taip, kad jis būtų šiek tiek paslinktas nuo kaitros centro, tuomet putos susirenka vienoje pusėje ir jas lengviau nuimti.

    Dar vienas žingsnis – perkošimas. Padažą galima pertrinti ar perkošti per smulkų sietelį, kad jis būtų vienalytis ir be gabalėlių.

    Skonį koreguojant pravartu galvoti apie bazinius pojūčius: druskingumą, saldumą, rūgštumą ir kartumą. Pavyzdžiui, nedidelis rūgštumo akcentas (citrinos sultys ar actas) gali „pakelti“ skonį, o sviestas ar grietinėlė – suminkštinti rūgštumą ir suteikti sodrumo.

    Klasikinis keptuvės padažas su pievagrybiais ir grietinėle

    Šis padažas gaminamas toje pačioje keptuvėje, kurioje prieš tai apkepėte mėsą ar paukštieną – taip išnaudojami dugne likę apskrudę gabalėliai ir sultys. Tai paprastas būdas namuose išgauti ryškesnį skonį be papildomų sudėtingų procedūrų.

    Reikės pievagrybių, šalotinio svogūno, česnako, sauso baltojo vyno, sultinio, grietinėlės ir sviesto. Pirmiausia keptuvėje apkepinami grybai ir svogūnas, pabaigoje trumpai pakepinamas česnakas su žolelėmis.

    Tuomet keptuvė „nuimama“ baltuoju vynu – įpylus skysčio, medine mentele atlaisvinami prilipę gabalėliai, o vynas pavirinamas, kad sumažėtų jo kiekis ir skonis sutirštėtų. Galiausiai įpilamas sultinys, po kelių minučių – grietinėlė, o nuo ugnies nuėmus įmaišomas sviestas, suteikiantis glotnumo ir blizgesio.

    Jei padažas gaunasi per skystas, jį galima trumpai dar nugarinti ant silpnos kaitros. O jei per tirštas – praskiesti trupučiu sultinio, po to dar kartą paragauti ir pakoreguoti prieskonius.