Category: Maistas

  • Sūrio profiteroliai su česnaku ir žolelėmis: kaip iškepti traškius „gougères“ namuose

    Sūrio profiteroliai su česnaku ir žolelėmis: kaip iškepti traškius „gougères“ namuose

    Prancūziški sūrio profiteroliai „gougères“ – tai nedideli užkandžiai iš plikytos tešlos, kurie išorėje tampa traškūs, o viduje išlieka minkšti ir tuščiaviduriai. Šį kartą klasikinė versija papildoma ne tarkuotu sūriu, o kreminiu sūriu su česnaku ir žolelėmis.

    Kaip rašo „Real Simple“, tokių kąsnelių gaminimo principas toks pats kaip saldžių profiterolių ar eklerų, tik tešla praturtinama sūriu. Dėl to kepiniai įgauna ryškesnį skonį ir tinka tiek prie vaišių stalo, tiek greitam užkandžiui.

    Iškepti „gougères“ verta dėl tekstūros: gerai iškilę jie turi lengvas, porėtas vidines sieneles, primenančias kremą, o pluta išlieka dailiai apskrudusi. Juos galima valgyti dar šiltus arba atvėsusius iki kambario temperatūros.

    Patogu ir tai, kad šie sūrio profiteroliai skanūs patys vieni, tačiau prireikus juos galima derinti su įvairiais priedais. Žemiau – ingredientai ir aiškūs žingsniai, kaip tokius kepinius pasigaminti namuose.

    Ko reikės tešlai

    Jums prireiks pusės stiklinės pilno riebumo pieno, 115 g nesūdyto sviesto ir 1 arbatinio šaukštelio rupesnės druskos. Taip pat reikės 1 stiklinės kvietinių miltų (120 g) ir 5 didelių kiaušinių.

    Sūrio skoniui naudojama 150 g česnaku ir žolelėmis pagardinto kreminio sūrio bei 2 šaukštai tarkuoto „Parmesan“.

    Kaip paruošti ir iškepti „gougères“

    Įkaitinkite orkaitę iki 190 °C, o groteles nustatykite viršutiniame ir apatiniame trečdalyje. Dvi dideles skardas išklokite kepimo popieriumi.

    Ant kiekvieno popieriaus lapo su apvaliu trafaretu ar forma ir žymekliu nusibrėžkite 20 apskritimų, maždaug 3–4 cm skersmens, palikdami apie 2,5 cm tarpus. Tuomet popierių apverskite piešiniu į apačią ir dėkite į skardas.

    Puode ant vidutinės kaitros kaitinkite pieną, pusę stiklinės vandens, sviestą ir druską, kol mišinys užvirs (apie 4 minutes). Sumažinkite kaitrą iki vidutinės, suberkite miltus ir energingai maišykite mediniu šaukštu, kol susiformuos tešla ir ant puodo dugno liks plona tešlos plėvelė (1–2 minutės).

    Iškart perkelkite tešlą į stacionarų plaktuvą su mentelės antgaliu ir plakite mažu greičiu, kad kiek atvėstų (apie 2 minutes). Tuomet padidinkite greitį iki vidutinio-didelio ir po vieną įmuškite 4 kiaušinius, kiekvieną gerai įmaišydami (iš viso apie 1 minutę).

    Plakite, kol tešla taps blizgi, glotni ir, pakėlus mentelę, kris V forma (apie 30 sekundžių). Galiausiai įmaišykite kreminį sūrį, kol jis pasiskirstys tolygiai.

    Tešlą sukrėskite į konditerinį maišelį (tiks ir tvirtas maišelis su užsegimu) ir nukirpkite galiuką taip, kad anga būtų apie 1,3 cm. Ant skardų, orientuodamiesi į pažymėtus apskritimus, išspauskite maždaug 2,5 cm aukščio tešlos „kupstelius“.

    Likusią kiaušinio dalį lengvai suplakite ir tešlos kauburėlius patepkite teptuku. Ant viršaus pabarstykite tarkuotu „Parmesan“.

    Skardas dėkite į viršutinį ir apatinį orkaitės trečdalį ir iškart sumažinkite temperatūrą iki 175 °C. Kepkite 28–30 minučių, kol profiteroliai išsipūs ir taps auksiniai, o maždaug kepimo viduryje skardas sukeiskite vietomis.

    Išjunkite orkaitę ir palikite profiterolius joje atvėsti 10 minučių, neatverdami durelių. Tuomet ištraukite ir visiškai atvėsinkite ant skardų (apie 20 minučių).

  • Kava su moliūgu ir keptais obuoliais: netikėti rudens priedai, keičiantys skonį

    Kavos mėgėjai vis drąsiau eksperimentuoja su priedais, o rudenį ypač išpopuliarėjo kava su moliūgu. Tokie deriniai keičia ne tik skonį, bet ir visą gėrimo „nuotaiką“ – nuo klasikinio iki jaukaus, sezoniško.

    Kaip rašo „El Español“, kavą lengva pritaikyti pagal savo skonį: galima rinktis intensyvumą, kiekį, ingredientus ir aromatą. Dėl to net tas pats gėrimas namuose ar kavinėje gali virsti visiškai kitokia patirtimi.

    Kavos aparatų gamintojos atstovė Klaudija Ajatsa pabrėžia, kad vartotojai nebenori vienos „universalios“ kavos visoms progoms. Vietoj to jie renkasi skirtingus variantus, ieško naujų skonių ir įspūdžio.

    Anot jos, vienas didžiausių kavos privalumų – daugialypiškumas: kava dera su įvairiais produktais, o skirtingos kavos rūšys turi nevienodus aromato profilius. Tai leidžia kurti netikėtas, bet sėkmingas kombinacijas.

    Rudenį išpopuliarėję deriniai

    Vėsesniu metų laiku žmones labiau traukia „šildantys“ skoniai, todėl kava vis dažniau gardinama sezoniniais ingredientais. Vienas ryškiausių pavyzdžių – moliūgas, suteikiantis švelnų, kiek salstelėjusį poskonį.

    Tarp įdomesnių derinių minimas klevų sirupas kartu su pekano riešutais – toks priedų duetas kavą padaro sodresnę ir saldesnę. Kitas populiarus pasirinkimas – kepti obuoliai su cinamonu, kuriantys išraiškingą rudenišką aromatą.

    Šie priedai dažniausiai siejami su sezoniniais gėrimais, tačiau jie tinka ir namų eksperimentams, kai norisi atnaujinti įprastą kavos puodelį be sudėtingų receptų.

    Kodėl kava dažnai pakelia nuotaiką?

    Tekste primenama, kad mokslininkai toliau nagrinėja kavos ir kofeino poveikį organizmui. Tyrimai rodo, jog žmonės, vartojantys kofeiną, per pirmąsias maždaug dvi su puse valandos po puodelio neretai pastebi nuotaikos pagerėjimą.

    Panašus poveikis stebėtas ir tarp žmonių, susiduriančių su depresija, tačiau tai nereiškia, kad kava yra gydymo priemonė. Greičiau tai – viena iš priežasčių, kodėl šis gėrimas daugeliui siejasi su energija ir geresne savijauta.

    Kava išlieka vienu populiariausių gėrimų pasaulyje, o jos skonių įvairovė leidžia rinktis nuo klasikinės juodos kavos iki saldesnių, aromatingų sezoninių variacijų.

  • Bulves folijoje: kodėl jos ne iškepa, o „verda“ ir kaip išvengti botulizmo rizikos

    Bulves folijoje: kodėl jos ne iškepa, o „verda“ ir kaip išvengti botulizmo rizikos

    Keptą bulvę dažnas įpranta vynioti į aliuminio foliją, nes taip neretai patiekiama restoranuose. Tačiau toks būdas ne pagreitina kepimą, o sulaiko drėgmę – bulvė ima troškintis savo sultyse, o ne kepti sausu karščiu.

    Dėl to nukenčia ir skonis: vietoj traškios odelės gaunama minkšta, sudrėkusi žievelė, o vidus būna ne toks purus, labiau „sunkus“. Šią logiką kulinarinių diskusijų platformoje „Quora“ aiškina vartotojai ir maisto entuziastai.

    Restoranai foliją dažniausiai naudoja ne dėl skonio, o dėl patogumo. Bulvės iškepamos iš anksto ir prieš vakarienės piką laikomos šilumos spintose, o folija padeda ilgiau išlaikyti drėgmę ir neleisti joms išdžiūti.

    Didžiausia problema atsiranda tuomet, kai su folijoje keptomis bulvėmis po gaminimo elgiamasi netinkamai. Būtent čia išryškėja botulizmo rizika, apie kurią namuose dažnai nepagalvojama.

    Kur slypi botulizmo pavojus

    Bulvės auga dirvožemyje, kuriame natūraliai gali būti Clostridium botulinum bakterijų sporų. Tekste pabrėžiama, kad įprastos orkaitės temperatūros jų nebūtinai sunaikina.

    Jei iš orkaitės išimta bulvė lieka atvėsti kambario temperatūroje vis dar sandariai suvyniota į foliją, susidaro mažai deguonies turinti aplinka. Tokios sąlygos sporoms palankios aktyvuotis ir daugintis.

    Šioms bakterijoms dauginantis anaerobinėje (be deguonies) terpėje gali būti išskiriamas neurotoksinas, sukeliantis botulizmą. Dėl to profesionaliose virtuvėse folijoje suvyniotos bulvės turi būti laikomos karštyje arba prieš šaldymą folija turi būti nuimama.

    Kaip saugiau elgtis su folijoje keptomis bulvėmis

    Tekste pateikiama paprasta taisyklė: iškepusių bulvių nereikėtų palikti ilgam vėsti kambario temperatūroje, jei jos dar suvyniotos į foliją. Kuo ilgiau jos lėtai vėsta sandariai uždengtos, tuo rizika didesnė.

    Kaip nurodoma, saugesnis sprendimas – foliją po kepimo nedelsiant nuimti. Jei bulves ketinate laikyti, jas reikėtų kuo greičiau padėti į šaldytuvą, o ne palikti ant stalo.

    Profesinė praktika, minima tekste, taip pat apima laikymą aukštesnėje nei 60 laipsnių Celsijaus temperatūroje, jei bulvės turi būti laikomos šiltai. Tai aktualu tiems, kurie maistą ruošia iš anksto ir nori jį patiekti vėliau.

    Diskusijos dėl aliuminio folijos ir „metalo migracijos“

    Straipsnyje taip pat primenama, kad aliuminio folijos naudojimas gaminant maistą kelia diskusijų dėl vadinamosios metalo migracijos – kai šiluma ir kontaktas su maistu lemia, jog nedidelis aliuminio kiekis gali pereiti į produktą.

    Pažymima, kad tai labiau tikėtina, kai folija liečiasi su rūgščiais produktais (pavyzdžiui, citrina ar pomidorais) arba su sūriu maistu, taip pat kai kepama aukštesnėje temperatūroje ir ilgiau.

    Minimas ir bendras principas: pats folijos naudojimas nėra laikomas „mirtinu“, jei laikomasi higienos ir saugaus laikymo taisyklių. Kitaip tariant, daug kas priklauso ne tik nuo to, kaip kepate, bet ir nuo to, kaip vėliau atvėsinate bei laikote pagamintą maistą.

  • Kaip iškepti sultingą kiaulės kulninę su traškia odele: metodai ir „Cherry Coke“ glazūra

    Kaip iškepti sultingą kiaulės kulninę su traškia odele: metodai ir „Cherry Coke“ glazūra

    Traški, burbuliuojanti odelė ir nuo kaulo lengvai atsiskirianti mėsa – taip dažniausiai apibūdinama idealiai paruošta kiaulės kulninė ar kumpis. Nors toks rezultatas atrodo sudėtingas, jį pasiekti padeda tinkama temperatūra, kantrybė ir keli virtuvės triukai.

    Kaip rašoma „Serious Eats“, kulninė (apatinė kiaulės kojos dalis) nėra itin riebi, tačiau joje gausu kolageno. Ilgiau kaitinant jis suyra, todėl mėsa suminkštėja ir tampa sultinga, o didelis odos plotas leidžia išgauti ypač traškią plutelę.

    Būtent odelė čia yra pagrindinis iššūkis ir tuo pačiu didžiausias prizas: karštyje ji išsipučia, susidaro traškūs „burbulai“, o išsiskyrę riebalai suteikia sodrų skonį. Dėl to svarbu parinkti metodą, kuris vienu metu ir suminkštintų mėsą, ir paskutiniame etape leistų odai greitai apskrusti.

    Prie kulninės dažnai tinka paprasti, riebalumą subalansuojantys priedai – pavyzdžiui, kepti ir karamelizuoti kopūstai ar garstyčių padažas. Kopūstai gali atlikti ir praktinę funkciją: pridengti atviresnes mėsos vietas, kad jos neperdžiūtų.

    Gaminimo būdai ir svarbiausi triukai

    Traškiai odelei išgauti siūlomi keli keliai. Efektyviausias – kulninę (ar kitą panašų gabalą) iš pradžių ilgiau kaitinti, o pabaigoje trumpai ir intensyviai apskrudinti, kad odelė spėtų „susitraukti“ ir sutraškėti.

    Vienas iš metodų – kepimas dideliame kiekyje aliejaus (fritavimas). Tokiu atveju pirmiausia mėsa apverdama ar troškinama, o vėliau trumpai kepama, kad odelė gautų tolygų, stiprų karštį ir greitai taptų traški.

    Alternatyvos – orkaitės grilio režimas arba kepimas lauko grilyje. Nors odelė paprastai nebūna tokia traški kaip kepant aliejuje, skonis vis tiek gali būti puikus, ypač jei pasirūpinama tinkamu paskutiniu apskrudinimo etapu.

    Prie tokio patiekalo siūloma patiekti keptus kopūstus su trupučiu balzaminio acto: jie minkštėdami karamelizuojasi, sugeria dalį riebalų ir tampa natūraliu, sodriu garnyru.

    Kumpis glazūroje su „Cherry Coke“

    Glazūruotas kumpis – dar vienas būdas išgauti ryškų paviršiaus skonį ir blizgią plutelę. Šiame variante naudojama „Cherry Coke“ (arba „Dr. Pepper“), medus, rudasis cukrus ir prieskoniai, kurie suverda į tirštą, sirupą primenantį glajų.

    Gaminimas pradedamas lėtu kepimu 120 °C temperatūroje: kumpis dedamas ant grotelių virš skardos, o į skardą pilama vandens ir dalis gėrimo. Indas sandariai uždengiamas folija ir kepamas kelias valandas, kol mėsa įkaista iki 52 °C.

    Tuo metu puode suverda glazūra: likusi „Cherry Coke“, medus, rudasis cukrus, juodieji pipirai, malti gvazdikėliai ir cinamonas kaitinami apie 15 min., kol masė sutirštėja. Pasiekus temperatūrą, folija nuimama, o riebalų sluoksnyje įpjaunamas rombų raštas.

    Tada prasideda greitas apskrudinimas: kumpis keliais etapais aptepamas glazūra, o orkaitės temperatūra pakeliama iki 200 °C, kad paviršius taptų traškesnis ir blizgus. Iškepus rekomenduojama mėsą uždengti folija ir palikti apie 30 min. „pailsėti“ prieš pjaustant.

    Šis principas paprastas: pirmiausia – lėtas kaitinimas, kad mėsa suminkštėtų, o pabaigoje – intensyvus karštis, kad oda ar paviršius apskrustų. Būtent ši dviejų etapų kombinacija dažniausiai ir padeda pasiekti „trašku išorėje, minkšta viduje“ efektą.

  • Kiaušinius laikote šaldytuvo durelėse? Temperatūros svyravimai greičiau atima šviežumą

    Kiaušiniai daugelyje namų naudojami beveik kasdien – pusryčiams, kepiniams ar įvairiems patiekalams. Kad jie kuo ilgiau išliktų švieži, svarbu ne tik galiojimo data, bet ir tai, kur bei kaip juos laikote šaldytuve.

    Daugelio šaldytuvų durelėse yra specialus laikiklis kiaušiniams, todėl dalis žmonių juos automatiškai ten ir sudeda vos parsinešę iš parduotuvės. Vis dėlto, kaip rašoma „Terazgotuje.pl“, būtent ši vieta gali prisidėti prie to, kad kiaušiniai greičiau prarastų šviežumą.

    Pagrindinė problema – nuolatiniai temperatūros svyravimai. Kaskart atidarius ir uždarius šaldytuvo dureles, temperatūra trumpam pasikeičia, o ant lukšto gali susidaryti drėgmės kondensatas.

    Drėgmė ant lukšto sudaro palankesnes sąlygas bakterijoms prasiskverbti į vidų, o tai gali didinti apsinuodijimo maistu ir skrandžio negalavimų riziką. Todėl kiaušiniams labiausiai tinka kuo stabilesnė, vėsi temperatūra.

    Kur kiaušiniams vieta šaldytuve

    Rekomenduojama kiaušinius laikyti ne durelėse, o šaldytuvo giliau – pirmoje arba antroje lentynoje, kur temperatūra paprastai būna pastovesnė. Tai ypač aktualu, jei šaldytuvas dažnai varstomas.

    Taip pat patariama kiaušinius palikti kartoninėje dėžutėje – ji padeda apsaugoti nuo kvapų ir sudaro tinkamesnes sąlygas oro cirkuliacijai. Be to, verta neimti į lauką visos pakuotės, jei reikia tik kelių vienetų: net trumpas atšilimas prisideda prie temperatūros kaitos.

    Įdomu tai, kad svarbi ir kiaušinių padėtis: siūloma juos laikyti platesniu galu į viršų. Teigiama, kad toks laikymas gali papildomai sulėtinti gedimo procesą.

    Ko geriau nedaryti prieš dedant į šaltį

    Dar viena dažna klaida – kiaušinius nuplauti prieš dedant į šaldytuvą. Plaunant pašalinamas natūralus apsauginis lukšto sluoksnis, todėl bakterijoms gali būti lengviau patekti į vidų.

    Laikantis kelių paprastų taisyklių – stabilios temperatūros, tinkamos vietos šaldytuve ir vengiant bereikalingo „šildymo“ – kiaušiniai ilgiau išlieka švieži, o jų vartojimas tampa saugesnis.

  • Kaip valgyti desertus nepriaugant svorio: mitybos specialistų taisyklės ir populiarūs mitai

    Kaip valgyti desertus nepriaugant svorio: mitybos specialistų taisyklės ir populiarūs mitai

    Desertų nereikia atsisakyti net ir tiems, kurie stebi svorį – svarbiausia, kaip ir kada saldumynai atsiranda jūsų mityboje. Mitybos specialistai pabrėžia, kad svorio augimą lemia ne vienas torto gabalėlis, o ilgainiui susidarantis kalorijų perteklius.

    Kaip rašo „DoctorPiter“, saldumynus galima suderinti su subalansuotu racionu, jei laikomasi kelių paprastų taisyklių ir atsisakoma įsitikinimų, kurie skamba logiškai, bet nėra pagrįsti.

    Vienas svarbiausių principų – saldumynus planuoti kaip dalį dienos raciono, o ne valgyti „papildomai“ prie įprastų patiekalų. Kitaip tariant, desertas neturėtų tapti dar vienu priedu po sočių pietų, jei bendras dienos energijos kiekis jau viršytas.

    Taip pat akcentuojama, kad desertui įtakos turi ir tai, su kuo jį valgote: baltymai bei skaidulos iš pagrindinio patiekalo gali lėtinti cukraus pasisavinimą ir padėti išvengti staigių alkio bangų.

    80/20 taisyklė ir desertas kaip raciono dalis

    Mitybos specialistai siūlo vadinamąją 80/20 taisyklę: apie 80 proc. mitybos turėtų sudaryti maistingas, subalansuotas maistas, o likusius 20 proc. galima skirti mėgstamiems skanėstams.

    Šios taisyklės esmė paprasta – saldumynai nebūtinai trukdo palaikyti svorį, jei bendras kalorijų balansas išlieka stabilus. Todėl svarbu desertus įsitraukti į dienos planą, o ne „pridėti“ prie įprastos mitybos.

    Dar vienas praktinis patarimas – desertą derinti su visaverčiu valgymu, kuriame yra baltymų ir skaidulų. Tai gali padėti cukrui į kraują patekti lėčiau ir ilgiau išlaikyti sotumą.

    Du populiarūs mitai apie saldumynus

    Vienas dažnų įsitikinimų – esą desertą būtina valgyti tik po pagrindinio patiekalo, o ne tuščiu skrandžiu, nes taip neva išvengiama staigaus insulino šuolio ir greito alkio. Specialistai pažymi, kad nėra įrodymų, jog toks pasirinkimas savaime apsaugotų nuo svorio augimo.

    Taip pat primenama, kad insulino padidėjimas po valgio yra normali fiziologinė organizmo reakcija, todėl vien šis faktas neturėtų tapti argumentu griežtai reglamentuoti, kada „leidžiama“ valgyti desertą.

    Kitas mitas – kad saldumynus geriausia valgyti tik pirmoje dienos pusėje, pavyzdžiui, iki 14 valandos, nes tada neva aktyviausia medžiagų apykaita. Nors paros ritmai gali daryti įtaką medžiagų apykaitai, tai nereiškia, kad suvalgytas desertas po 14 valandos automatiškai skatins svorio augimą.

    Valgykite lėtai ir rinkitės mažesnes porcijas

    Dar viena rekomendacija – desertą valgyti lėtai ir sąmoningai, pasimėgaujant kiekvienu kąsniu. Taip smegenys greičiau „pagauna“ sotumo signalą, o persivalgyti tampa sunkiau.

    Tekste pateikiamas ir orientacinis deserto porcijos dydis – maždaug 150–200 kilokalorijų. Kaip pavyzdžiai minimi du gabalėliai juodojo šokolado arba nedidelė bandelė.

    Galiausiai primenama apie saldintus gazuotus gėrimus ir arbatą su cukrumi – juose kalorijų gali būti ypač daug. Atsisakius tokių gėrimų, raciono „kalorijų biudžete“ dažnai atsiranda vietos ir nedideliam desertui.

  • Virėjų atsakymas: bulves geriau dėti į šaltą, o ne verdantį vandenį – štai kodėl

    Bulves virėjai pataria dėti ne į verdantį, o į šaltą vandenį – taip jos išverda tolygiau ir geriau išlaiko formą.

    Su tuo sutinka keturi profesionalūs virėjai, apie jų rekomendacijas rašo „Simply Recipes“.

    Logika paprasta: vandeniui šylant pamažu, karštis vienodžiau pasiekia bulvės vidų. O įmetus į verdantį vandenį, išorė pradeda minkštėti gerokai greičiau nei vidus.

    Dėl to bulvės gali pervirti iš išorės, bet likti kietesnės viduje, be to, dažniau suyra. Tai ypač svarbu, kai reikia gražių, nesubyrėjusių gabalėlių garnyrui ar salotoms.

    Kaip teisingai virti bulves?

    Kad bulvės išvirtų vienodai, jas verta supjaustyti panašaus dydžio gabalėliais. Taip šiluma pasiskirstys tolygiau, o dalis gabalėlių nebus minkšta anksčiau už kitus.

    Supjaustytas bulves rekomenduojama nuplauti – taip nuplaunamas krakmolo perteklius nuo paviršiaus.

    Toliau bulves siūloma užpilti šaltu, pasūdytu vandeniu. Vanduo turėtų apsemti bulves maždaug 2,5 centimetro, o druska padeda tolygiau pasiskirstyti skoniui.

    Užvirus ugnį reikėtų sumažinti: vanduo turėtų tik lengvai burbuliuoti. Per smarkus virimas didina tikimybę, kad bulvės ims irti.

    Gamindami orientuokitės ne tiek į minutes, kiek į konsistenciją. Bulvės laikomos išvirtomis tuomet, kai peilis ar šakutė lengvai įsminga į gabalėlio vidų.

    Maždaug 2,5–5 centimetrų gabalėlius galima pradėti tikrinti praėjus apie 10 minučių po užvirimo. Didesniems gabalams ar mažoms bulvėms, virtoms sveikoms, gali prireikti 15–20 minučių ar ilgiau.

    Kada bulves galima dėti į verdantį vandenį?

    Virėjai pabrėžia, kad šaltas vanduo paprastai yra patikimiausias pasirinkimas bulvėms košei, salotoms ar įprastam garnyrui.

    Vis dėlto yra išimčių: jei mažas bulves ar gabalėlius reikia tik trumpai blanširuoti prieš tolesnį gaminimą, juos galima dėti ir į verdantį vandenį.

    Kitais atvejais šaltas vanduo padeda pasiekti tolygesnį išvirimą ir sumažina riziką, kad bulvės subyrės dar nepasiekusios norimos minkštumo stadijos.

  • Glazūruo tos morkos su karamelizuotu medumi ir čili: kaip išvengti per saldaus skonio

    Glazūruo tos morkos su karamelizuotu medumi ir čili: kaip išvengti per saldaus skonio

    Lai līdzsvarotu šo glazēto burkānu saldumu, medu karsējam, līdz tas sāk karamelizēties (kļūst tumšāks), un mērcei pievienojam čili piparus, ingveru, kā arī nedaudz etiķa, piedāvā “Serious Eats”.

    Glazēti burkāni ir klasisks dārzeņu piedevu ēdiens, kura pagatavošanā izmantota franču kulinārijas tehnika, ko dēvē par “glaçage”. Tās būtība ir dārzeņu vārīšana uz lielas uguns buljonā, pievienojot sviestu un saldinātāju (piemēram, cukuru vai medu), līdz dārzeņi kļūst mīksti, bet šķidrums novārās, veidojot spīdīgu, emulģētu mērci.
    Vārīšanās process, kā arī pannas virpināšana un satura maisīšana rada mehānisku iedarbību, kas nepieciešama stabilas emulsijas – glazūras – izveidei (līdzīgi kā gatavojot zīdainu mērci pannā vai pareizi noslēdzot pastas gatavošanas procesu).
    Šī versija, ko iedvesmojuši korejiešu “banchan” stila kartupeļi saldā sojas glazūrā, apvieno burkānus ar spēcīgi garšvielām bagātinātu glazūru. Tās sastāvā ir “gochugaru” un karamelizēts medus, kas rada ideālu līdzsvaru starp sāļo, saldo un aso garšu.

    Foto: magnific.com

    Medus karsēšana līdz brīdim, kad tas kļūst nedaudz tumšāks, piešķir tam patīkamu rūgtumu, kas līdzsvaro dabisko saldumu. Burkānu vārīšana buljonā uz lielas uguns, pievienojot sviestu un medu – vienlaikus tos intensīvi maisot un virpinot pannā -, rada nepieciešamo mehānisko iedarbību, lai izveidotu stabilu emulsiju. Sojas mērce un zivju mērce piešķir ēdienam bagātīgu, sāļu dziļumu, savukārt “gochugaru” (korejiešu čili pārslas) sniedz ziedu notīm bagātu asumu.
    Bieži sastopama problēma, gatavojot glazētus burkānus (un citus sakņaugus), ir tā, ka ēdiens var kļūt pārāk salds – drīzāk atgādinot desertu, nevis sāļu piedevu pamatēdienam. Burkānos jau dabiski ir daudz cukura: lai izdzīvotu aukstos apstākļos, tie pārvērš cieti cukurā, kas darbojas kā dabisks pretsasalšanas līdzeklis.

    Foto: magnific.com

    Gatavojot šos glazētos burkānus, šo problēmu risina, vispirms apzināti karsējot medu, līdz tas kļūst tumši brūns – teju melases tonī. Tas piešķir vieglu rūgtumu, kas līdzsvaro medus dabisko saldumu. Pēc tam tiek pievienoti “gochugaru” (korejiešu čili pārslas), burkāni, smalki sakapāts ingvers un ķiploki. Korejiešu čili pārslu un svaigā ingvera ziedainais asums papildina un sabalansē burkānu un medus saldumu. Tad maisījumam pievieno buljonu, sviestu, sojas mērci un zivju mērci, un visu uzvāra.
    Burkānus sautē zem vāka, līdz tie kļūst mīksti un šķidrums pārvēršas viendabīgā, krēmīgā mērcē. Pēdējās minūtes burkānus gatavo bez vāka, lai glazūra novārītos un izveidotu spīdīgu kārtiņu. Noslēgumā, kad ēdiens noņemts no uguns, pievieno nedaudz rīsu etiķa un sezama eļļas — tas piešķir skābumu un izceļ grauzdēto, smalko rūgtumu, kas radies, karsējot medu. Šis ir ātri pagatavojams dārzeņu garnīrs, kas noteikti nav tikai “piedeva ķeksīša pēc”; tas lieliski iederas gan ikdienas maltītē, gan svētku mielastā.

    Foto: magnific.com

    SASTĀVDAĻAS:

    • 2 ēdamkarotes (30 ml) medus
    • 340 g burkānu – nomizotu un sagrieztu aptuveni 6,5 cm garos un 1,3 cm biezos stienīšos (apmēram 6 nelieli burkāni)
    • Viens aptuveni 1,3 cm liels svaiga ingvera gabaliņš – nomizots un smalki sakapāts (6 g; apmēram 1 tējkarote)
    • 1 vidēja ķiploka daiviņa (5 g) – smalki sakapāta
    • 1 ēdamkarote (8 g) rupji maltu “gochugaru” (korejiešu čili pārslu)
    • 240 ml vistas buljona ar samazinātu sāls saturu (pašgatavota vai veikalā pirkta) – un vēl papildus pēc nepieciešamības
    • 2 ēdamkarotes nesālīta sviesta (apmēram 28 g)
    • 2 tējkarotes (10 ml) sojas mērces
    • 1 tējkarote (5 ml) zivju mērces
    • 1 tējkarote (5 ml) rīsu etiķa (bez piedevām)
    • 1 tējkarote (5 ml) grauzdētu sezama sēklu eļļas
    • Smalki sagriezti maurloki, lociņi vai ķiplokloki – pasniegšanai
    PAGATAVOŠANA
    Aptuveni 2,8 litru ietilpības katlā vai dziļā pannā uz vidēji stipras uguns karsējiet medu, nepārtraukti maisot ar silikona lāpstiņu, līdz tas kļūst tumšāks un iegūst melases krāsu (tas prasīs 2-3 minūtes).
    Pievienojiet burkānus, ingveru, ķiplokus un “gochugaru”, nedaudz pārkaisiet ar sāli un turpiniet karsēt, nepārtraukti maisot, līdz maisījums kļūst ļoti aromātisks (apmēram 30 sekundes).
    Pievienojiet buljonu, sviestu, sojas mērci un zivju mērci, samaisiet un uzkarsējiet līdz vārīšanās temperatūrai.
    Pārklājiet katlu ar vāku vai apaļu cepamā papīra loksni un noregulējiet karstumu tā, lai šķidrums turpinātu strauji vārīties.
    Vāriet, ik pa laikam apmaisot un viegli pakratot katlu, līdz burkāni ir mīksti un, iedurot tajos ar konditorejas irbuli vai mazu nazi, jūtama pavisam neliela pretestība (8-10 minūtes).

    Foto: magnific.com

    Ja gatavošanas laikā šķidruma līmenis nokrītas zem 1,3 cm, pielejiet vēl buljonu vai ūdeni.
    Noņemiet vāku un turpiniet gatavot burkānus strauji vārošā šķidrumā, nepārtraukti maisot un virpinot, līdz mērce kļūst spīdīga un nedaudz sabiezē – tas prasīs 1-2 minūtes.
    Ja mērce kļūst pārāk bieza un emulsija sairst (par to liecina tauku atdalīšanās, padarot šķidrumu taukainu), pa vienai ēdamkarotei (15 ml) pievienojiet ūdeni vai buljonu, nepārtraukti maisot un virpinot trauku, līdz emulsija atkal stabilizējas.
    Noņemiet no uguns, iemaisiet rīsu etiķi un sezama eļļu, pēc garšas pievienojiet sāli. Kārtojiet uz pasniegšanas šķīvja, pārlejiet ar mērci (pēc vēlēšanās), rotājiet ar maurlokiem vai zaļajiem lociņiem un pasniedziet.

    Gatavošana iepriekš un uzglabāšana

    Glazētos burkānus vislabāk pasniegt uzreiz, taču tos var uzglabāt ledusskapī hermētiski noslēgtā traukā līdz pat 3 dienām.
    Lai uzsildītu, ievietojiet tos katliņā, pievienojiet 2 ēdamkarotes (30 ml) ūdens vai buljona un karsējiet uz vidēji stipras uguns.
    Uzkarsējiet līdz straujai vārīšanās temperatūrai un karsējiet, nepārtraukti virpinot trauku (lai atjaunotu glazūras emulsiju), līdz burkāni ir pilnībā uzsiluši.
    Vairāk recepšu lasiet šeit.
  • Džiovinti vaisiai: kuo jie naudingi, kodėl lengva padauginti ir kokių rizikų nepamiršti

    Džiovinti vaisiai: kuo jie naudingi, kodėl lengva padauginti ir kokių rizikų nepamiršti

    Džiovinti vaisiai dažnai laikomi sveikesniu užkandžiu, tačiau su jais lengva persistengti. Nors juose gausu skaidulų, mikroelementų ir antioksidantų, kartu tai yra ir koncentruotas cukraus bei kalorijų šaltinis.

    Kaip rašo „Healthline“, džiovinti vaisiai gali padėti padidinti skaidulų ir naudingų medžiagų kiekį racione, tačiau dėl didelio angliavandenių ir cukraus kiekio per didelis jų vartojimas gali turėti neigiamų pasekmių.

    Džiovinimo metu iš vaisių pašalinama beveik visa drėgmė, todėl jie susitraukia ir tampa „energiškai tankūs“ – mažame kiekyje telpa daug maistinių medžiagų. Dėl to viena porcija gali suteikti reikšmingą dalį kai kurių vitaminų ir mineralų dienos normos, pavyzdžiui, folatų.

    Vis dėlto svarbu prisiminti išimtį: džiovinant reikšmingai sumažėja vitamino C. O svarbiausias praktinis niuansas vartotojams – saldus skonis ir patogumas skatina suvalgyti daugiau, nei planuota.

    Kokie džiovinti vaisiai dažniausiai pasirenkami kasdien

    Kasdienėje mityboje dažnai minimi keli ypač patogūs ir populiarūs pasirinkimai: džiovintos slyvos, džiovinti abrikosai, datulės, razinos ir džiovintos figos. Juos nesunku įtraukti į pusryčius ar pasiimti kaip užkandį į darbą.

    Džiovintos slyvos neretai pasirenkamos dėl siejamo poveikio virškinimui ir sotumo jausmui – kai kas suvalgo kelias ryte, kai kas prieš tai jas pamirkę vandenyje. Džiovinti abrikosai apibūdinami kaip kalio, antioksidantų ir vitamino A šaltinis.

    Datulės dažnai vertinamos kaip greitos energijos užtaisas, o razinos – kaip paprastas būdas natūraliai pasaldinti košę, varškę ar jogurtą. Džiovintos figos išsiskiria skaidulų ir kalcio kiekiu, o kai kurie jas taip pat mirko per naktį.

    Cukrus ir kalorijos: kodėl svarbu saikas

    Vaisiuose natūraliai yra cukraus, tačiau džiovintuose vaisiuose jis tampa labiau koncentruotas, nes vanduo pašalinamas. Tai reiškia, kad nedidelis kiekis gali turėti daug cukraus ir kalorijų.

    Pateikiami pavyzdžiai rodo, kad džiovintų vaisių cukraus dalis gali būti didelė: razinose nurodoma 59 proc., datulėse – 64–66 proc., džiovintose slyvose – 38 proc., džiovintuose abrikosuose – 53 proc., džiovintose figose – 48 proc.

    Taip pat pažymima, kad reikšmingą šio cukraus dalį sudaro fruktozė, o dideli fruktozės kiekiai siejami su didesne rizika priaugti svorio bei susirgti 2 tipo cukriniu diabetu ir širdies ligomis. Dėl šios priežasties rekomenduojama džiovintus vaisius laikyti maistingu, bet saikingai vartotinu užkandžiu.

    Praktinis patarimas paprastas: dažniausiai pakanka nedidelės saujos per dieną. Taip lengviau pasinaudoti džiovintų vaisių privalumais ir kartu nepadidinti cukraus bei kalorijų kiekio racione.

  • Sotūs pusryčių ar vakarienės variantas: sūrus pyragas su dešra iš pietietiškos virtuvės

    Pietietiška JAV virtuvė garsėja tuo, kad iš paprastų produktų sukuria itin sočius, namų jaukumu kvepiančius patiekalus. Vienas tokių – sūrus „pusryčių pyragas“ su dešra, tinkantis ne tik rytui, bet ir vakarienei, kai norisi kažko tikrai sotaus.

    Šis patiekalas primena greitai paruošiamą kepinį, kuriame susijungia įprasti pusryčių skoniai: apskrudinta dešra, žolelės, sūris ir kiaušiniai. Kaip rašo „Tasting Table“, masė ruošiama iš atskirai sumaišytų sausų ir šlapių ingredientų, o tada sluoksniuojama su kiaušinių mišiniu.

    Tešlai paprastai naudojami miltai, kepimo milteliai ir soda, o šlapiąją dalį sudaro pienas, majonezas ir kiti panašūs produktai. Viskas susijungia į tirštą tešlą, kuri kepdama virsta auksinės spalvos, minkštu kepiniu.

    Vienas patogiausių šio recepto bruožų – greitis: originaliame aprašyme nurodoma, kad orkaitėje jam pakanka maždaug 20 minučių. Iškeptas pyragas vilioja apskrudusia išore, o viduje išlieka purus ir drėgnas.

    Kokie skoniai dominuoja ir kuo patiekti

    Skonyje dominuoja dūmo natomis kvepianti dešra, kvapnios žolelės, svogūnai ir sūrio suteikiamas sodrumas. Patiekiant minimas ir kiek netikėtas akcentas – klevų sirupo saldumas, kuris dera su sūria, „pusryčių“ krypties tekstūra.

    Nors tai sūrus kepinys, jis gali būti derinamas ir su saldesniais priedais. Į tešlą galima įmaišyti šviežių ar džiovintų vaisių, o ant viršaus patiekti uogienės ar vaisių padažo.

    Tarp dažnesnių pasirinkimų minimos mėlynės ir razinos, taip pat saldžiarūgščiai vaisiai. Rudenį siūloma išnaudoti sezoniškumą – tinka spanguolės, obuoliai, o žemiškesnį skonį suteikia sviestinis moliūgas.

    Kaip paįvairinti: nuo daržovių iki prieskonių

    Jei norisi daugiau „žemiškų“ natų, į masę galima dėti lapinių žalumynų ir daržovių: paprikų, grybų ar morkų. Tokie priedai leidžia pyragą pritaikyti pagal tai, ką turite šaldytuve.

    Skoniui stiprinti siūlomi ir padažai bei prieskoniai, pavyzdžiui, Vorčesterio padažas ar maltos garstyčios. Norint šiltesnio aromato, gali tikti cinamonas, muskatas, imbieras ar net moliūgų prieskonių mišinys.

    Mėgstantiems aštriau siūloma rinktis pikantiškesnes dešras, pavyzdžiui, čorizo ar anduj (andouille). O kartais pakanka ir žiupsnelio aitriųjų pipirų dribsnių ar šlakelio aštraus medaus.