CP v2

Category: Maistas

  • Močiutės triukas: balandėliams nebevirsi visos kopūsto galvos – užteks kelių lapų

    Ruošiant balandėlius daugiausia nervų dažnai kainuoja ne įdaras, o kopūsto paruošimas: didelis puodas, ilgas virimas ir rizika nusiplikyti, kai reikia nuimti karštus lapus. Tačiau yra paprastesnis būdas, kurį šeimose perduoda dar močiutės.

    Užuot virę visą kopūsto galvą su gūžės kotu, galite paruošti tik tiek lapų, kiek realiai reikia. Tai ypač patogu, kai gaminate mažesnį kiekį ir nenorite po to sukti galvos, ką daryti su likusiu minkštu kopūstu.

    Užtenka išvirti tik lapus

    Jei kopūstas jaunas, jo lapai būna laisvesni, todėl juos galima nuimti dar prieš virimą. Aštriu peiliu apskritimu išpjaukite gūžės kotą ir po vieną atskirkite reikiamą kiekį lapų.

    Dažniausiai 500 gramų faršo pakanka maždaug 8–10 didesnių lapų, priklausomai nuo balandėlių dydžio. Lygiai taip pat tinka ir savojos kopūstas, nes jo lapai elastingesni ir lengviau susisuka.

    Užvirkite pasūdytą vandenį ir lapus trumpai apvirkite 1–2 minutes, kol suminkštės. Išgriebkite kiaurasamčiu, dėkite ant lėkštės atvėsti, o jei reikia, švelniai nupjaukite storesnę centrinę gyslą, kad lapas lengviau lankstytųsi.

    Brandžiam kopūstui tinka šaldiklis

    Su brandesniu kopūstu paprasčiau nebūna, nes lapai prigludę labai tvirtai. Tokiu atveju gelbsti alternatyva: kopūstą iš vakaro įdėkite į šaldiklį ir palikite per naktį.

    Kitą dieną kopūstą perpilkite šaltu vandeniu, išpjaukite gūžės kotą ir atskirkite lapus. Po užšaldymo ląstelių struktūra pasikeičia, todėl lapai tampa minkštesni ir elastingesni net jų nevirus.

    Kaip lapus panaudoti iki galo

    Kopūsto lapai praverčia ne tik vyniojimui: jais galima iškloti puodo ar kepimo indo dugną, kad balandėliai neprisviltų. Likučius verta uždėti ir ant viršaus, kad patiekalas nepradžiūtų verdant ar kepant.

    Balandėlius patogu troškinti švelniame daržovių sultinyje, kuris vėliau tampa padažo pagrindu. Skoniui galima įdėti kelis džiovintus grybus, o padažą užbaigti grietinėle arba rinktis klasikinį pomidorų variantą, įmaišant pomidorų pastos.

  • Šiuos balandėlius su risoto įdaru verta išbandyti: paprastas triukas pakeičia skonį

    Balandėliai dažniausiai siejami su klasikiniu mėsos ir ryžių įdaru, tačiau vis dažniau namuose jie gaminami kitaip. Viena populiari kryptis – įdarą ruošti tarsi itališką risoto, o tada sukti į jaunų kopūstų lapus ir kepti pomidorų padaže.

    Toks variantas išsiskiria tekstūra: ryžiai tampa kremiški, bet išlaiko formą, o įdaras būna sultingas net ir be didelio mėsos kiekio. Skonį sustiprina kepta paprika, svogūnas ir apskrudinta šoninė, kuri palieka aromatingus riebalus daržovėms apkepti.

    Renkantis ryžius verta imti arborio arba carnaroli, nes jų krakmolas leidžia išgauti risoto būdingą kremiškumą. Svarbu ryžių nepervirti: jie turi likti kiek kietoki, nes kepdami orkaitėje dar prisigers padažo ir galutinai suminkštės.

    Kad balandėlius būtų lengviau sukti, įdarą pravartu atvėsinti ir trumpam palaikyti šaldytuve. Kopūstų lapus užtenka trumpai apvirti, kad suminkštėtų, o kepant uždengus indą padažas neišgaruoja ir lapai neišsausėja.

    Padažui dažnai pasirenkama pomidorų pasata, sultinys ir šlakelis grietinėlės, kuri sušvelnina rūgštumą ir suteikia vientisumo. Pabaigoje verta kelias minutes kepti neuždengus, kad padažas šiek tiek sutirštėtų ir apgaubtų balandėlius.

    Tokie orkaitėje kepti balandėliai dera su raugintos duonos rieke ar paprasta raugintų agurkų salota. Jei padažas po kepimo pasirodys per skystas, jį galima trumpai pavirti atskirame puode, kad natūraliai nugaruotų ir sutirštėtų be miltų.

  • Universalinės parduotuvės legenda grįžta į virtuvę: retro Moriso salotos vėl ant bangos

    Universalinės parduotuvės legenda grįžta į virtuvę: retro Moriso salotos vėl ant bangos

    Retro patiekalai į madą grįžta ne tik dėl nostalgijos: žmonės ieško paprastų, sotių ir lengvai paruošiamų receptų. Vienas tokių sugrįžimų – vadinamosios Moriso salotos, kurios išpopuliarėjo JAV Detroite dar 20 amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje.

    Šios salotos siejamos su tuomet itin garsia universalia parduotuve „J. L. Hudson’s“, kurioje jos tapo tikru hitu. Receptas iki šiol keliauja per šeimų užrašų knygeles, o pastaraisiais metais vėl dažnai minimas kaip netikėtai moderniai skambantis klasikinis skonis.

    Pagrindinė idėja paprasta: krėminis padažas, plonai pjaustyta mėsa, sūris ir ryškesnio charakterio priedai. Ypač svarbūs saldžiai marinuoti agurkėliai, kurie subalansuoja riebumą ir suteikia salotoms išskirtinį, šiek tiek salstelėjusį akcentą.

    Tradiciniame variante dažniausiai naudojamas virtas kumpis ir virta kalakutiena, taip pat šveicariško tipo sūris, įdarytos žaliosios alyvuogės ir ledkalnio salotos. Padažas dažniausiai gaminamas iš majonezo, baltojo vyno acto, citrinos sulčių, Dižono garstyčių, prieskonių ir smulkintų petražolių, o tirštumui ir skoniui pridedamas virtas kiaušinis.

    Praktiškumo čia taip pat netrūksta: sumaišytą salotų masę su padažu šaldytuve patogu laikyti iki 3 dienų. Kad lapai neprarastų traškumo, ledkalnio salotas geriausia laikyti atskirai ir patiekalą sukomponuoti tik prieš valgant.

    Mitybos specialistai tokio tipo salotas dažniausiai įvardija kaip sočias, bet kaloringesnes dėl majonezo ir sūrio, todėl porcijos dydis turi reikšmės. Norint lengvesnės versijos, dalį majonezo galima keisti graikišku jogurtu, o daugiau šviežių žalumynų ar daržovių padeda subalansuoti patiekalą kasdieniam stalui.

  • Toskanietiška vištiena kremiškame padaže: sultingas receptas, nukonkuruojantis kotletus

    Jei pabodo įprasti vištienos kotletai džiūvėsėliuose, verta išbandyti toskanietiško stiliaus patiekalą, kurio esmė – gerai apskrudinta vištiena ir švelnus, aromatingas kremiškas padažas. Šis derinys dažnai siejamas su itališkos virtuvės įkvėpta namų gamyba, kai dauguma ingredientų paruošiami vienoje keptuvėje.

    Padažui charakterį suteikia aliejuje konservuoti džiovinti pomidorai ir česnakas, o švieži špinatai įneša gaivumo ir subalansuoja sodrumą. Patiekalas tampa ypač sotus, kai šalia patiekiamos orkaitėje keptos bulvės, tačiau jis tinka ir su ryžiais ar makaronais, kurie gerai sugeria padažą.

    Kas svarbiausia gaminant?

    Didžiausia klaida – pradėti troškinti vištieną neapskrudinus. Trumpas, bet intensyvus apkepinimas iki auksinės spalvos sukuria plutelę, kuri padeda išlaikyti sultingumą ir suteikia ryškesnį skonį net ir tada, kai mėsa vėliau troškinama padaže.

    Taip pat svarbu kontroliuoti kaitrą: grietinėlės pagrindo padažai nemėgsta stipraus virimo, nes gali prarasti švelnią tekstūrą. Geriausia padažą tik lengvai pakaitinti ir leisti jam sutirštėti nuo sūrio bei natūralių ingredientų.

    Ingredientai ir eiga

    Maždaug 4 porcijoms prireiks apie 600 gramų vištienos filė, 700 gramų bulvių, 300 gramų šparaginių pupelių, 150 gramų šviežių špinatų, 100 gramų džiovintų pomidorų aliejuje, 200 mililitrų 30 proc. riebumo grietinėlės, 150 mililitrų vištienos sultinio, apie 50 gramų tarkuoto kietojo sūrio, sviesto, alyvuogių aliejaus, česnako, raudonėlio, saldžiosios paprikos, druskos ir pipirų.

    Bulves supjaustykite skiltelėmis, sumaišykite su alyvuogių aliejumi ir prieskoniais, kepkite apie 35 minutes 200 laipsnių temperatūroje, kol taps traškios. Vištieną supjaustykite stambesniais gabalėliais, pagardinkite, apkepkite keptuvėje po kelias minutes iš abiejų pusių, tada dėkite česnaką ir džiovintus pomidorus, supilkite sultinį ir grietinėlę, įmaišykite sūrį ir trumpai patroškinkite.

    Galiausiai į padažą sudėkite špinatus ir trumpai apvirtas šparagines pupeles, pakaitinkite dar kelias minutes, kol špinatai sukris. Patiekite iš karto, o jei norisi dar sodresnio skonio, papildomai užtarkuokite sūrio ant viršaus.

    Kaip patiekalą padaryti lengvesnį?

    Lengvesnei versijai grietinėlę galima keisti 18 proc. riebumo grietinėle, tik svarbu padažo nepervirti ir laikyti švelnią kaitrą. Dar vienas sprendimas – dalį grietinėlės pakeisti papildomu sultinio kiekiu, kad skonis išliktų ryškus, bet patiekalas būtų mažiau riebus.

    Šis receptas patogus ir tuo, kad lengvai pritaikomas sezonui: špinatus galima keisti lapiniais kopūstais, o pupeles – cukinijomis ar brokoliais. Skonio ašimi išlieka tas pats principas: apskrudinta vištiena, džiovintų pomidorų akcentas ir švelnus padažas, kurį norisi surinkti iki paskutinio šaukšto.

  • Lenkams piktžolė, italams delikatesas: strigoli lapai keliauja į makaronus ir pesto

    Pievinė lepnica, dar vadinama strigoli, daugeliui atrodo kaip niekuo neišsiskiriantis pievų augalas. Tačiau Italijoje, ypač Emilijos-Romanijos regione, jauni šio augalo lapeliai vertinami kaip sezoniškas ingredientas, keliaujantis į makaronus, risotto ar kvapnų pesto.

    Augalas atpažįstamas iš baltų žiedų ir išsipūtusio taurėlapio, o ryškesnį kvapą dažnai skleidžia sutemus, pritraukdamas naktinius vabzdžius. Jis auga pievose, miškų pakraščiuose ir saulėtuose šlaituose, todėl neretai lieka nepastebėtas arba nurašomas kaip piktžolė.

    Italų virtuvėje strigoli dažniausiai renkami jauni, kol lapai dar švelnūs. Skonyje jie neretai lyginami su špinatais, tik su lengva žoline nata, todėl tinka ten, kur norisi žalumos, bet be intensyvaus kartumo.

    Įdomi detalė – strigoli vardu Italijoje kartais vadinamas ir tam tikros formos makaronų tipas, kurio susuktas siluetas primena jaunus lapelius. Tokie kulinariniai pavadinimai dažnai gimsta iš vietinių tradicijų, kai produktai siejami su tuo metu lengviausiai randamais laukiniais augalais.

    Kalbant apie maistinę vertę, lepnica minima kaip augalas, kuriame yra vitamino C, o taip pat riebalų rūgščių, įskaitant oleino rūgštį. Jauni ūgliai gali būti lengviau virškinami ir suteikti daugiau skaidulų, tačiau, kaip ir renkant bet kokius laukinius augalus, svarbiausia tiksliai atpažinti rūšį ir vengti užterštų vietų prie intensyvaus eismo ar purškiamų laukų.

    Virtuvėje strigoli lapeliai dažniausiai trumpai apverda arba trumpai pakepina, kad išliktų švelnūs. Jie tinka į omletus, frittatą, kreminius padažus makaronams, o sutrinti su aliejumi, riešutais ir kietuoju sūriu gali virsti aromatingu pesto, kurio skonis primena pavasarinę žalumą.

  • Okinavos šimtamečių mėgstamas kąsnis: japoniškos umeboshi slyvos žavi nauda, bet turi vieną minusą

    Fermentuotos umeboshi slyvos Japonijoje laikomos tradiciniu priedu prie kasdienio maisto, o pastaraisiais metais jų vis dažniau ieško ir europiečiai. Tai nedideli, stipriai sūrūs ir rūgštūs vaisiai, kurie dažniausiai valgomi kaip prieskonis, o ne kaip įprasta užkandžių porcija.

    Umeboshi gaminamos iš ume medžio vaisių, kurie botaniškai artimesni abrikosams nei klasikinėms slyvoms. Nuėmus derlių vaisiai gausiai sūdomi ir kelis mėnesius fermentuojami, neretai kartu su shiso lapais, kurie suteikia rausvą atspalvį ir papildomą aromatą.

    Japonijos virtuvėje umeboshi dedamos į ryžius, onigiri, košes, padažus, sriubas ar net arbatą, kai norisi ryškaus skonio. Dėl intensyvumo paprastai pakanka nedidelio gabalėlio, o pats produktas dažnai vertinamas ir kaip patogus būdas paįvairinti paprastus patiekalus.

    Umeboshi dažnai minimos ir kalbant apie Okinavą – vieną garsiausių ilgaamžiškumo regionų, neretai priskiriamą vadinamosioms mėlynosioms zonoms. Tyrimuose apie ilgaamžius regionus akcentuojama, kad lemiami yra ne vienas produktas, o visuma: daug augalinio maisto, ankštiniai, saikingumas, judėjimas ir socialiniai ryšiai.

    Mitybos požiūriu umeboshi pranašumas siejamas su fermentacijos metu susidarančiais junginiais ir natūraliais antioksidantais, o taip pat su skaidulomis, kurios svarbios virškinimui. Jose aptinkama mineralų, tokių kaip kalis, kalcis ir geležis, tačiau realus jų kiekis racione priklauso nuo suvalgomo produkto kiekio.

    Mokslinėje literatūroje galima rasti laboratorinių ir ankstyvų tyrimų, kuriuose nagrinėjamas umeboshi ekstraktų poveikis oksidaciniam stresui, uždegiminiams procesams ar net atskirų vėžinių ląstelių linijų augimui. Vis dėlto tokie rezultatai nereiškia, kad umeboshi gydo ligas, nes ekstraktų poveikis ne visuomet atspindi įprastą vartojimą maiste.

    Daugiausia atsargumo reikia dėl druskos: umeboshi yra labai sūrios, todėl jų perteklius gali didinti bendrą natrio kiekį racione. Sveikatos institucijos paprastai rekomenduoja riboti druską, tad umeboshi vertingiausios kaip mažas skonio akcentas, ypač žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį ar kitų su natrio pertekliumi susijusių rizikų.

    Norint įtraukti umeboshi į mitybą, dažniausias būdas yra įdėti vieną vaisių į ryžių porciją arba smulkiai supjaustyti ir sumaišyti su ryžiais, daržovėmis ar padažu. Taip pat populiari umeboshi pasta, kuri naudojama kaip prieskonis sumuštiniams ar kruopų patiekalams, tačiau ir čia svarbiausia laikytis saiko.

    Europoje šis produktas dažniausiai parduodamas azijietiško maisto parduotuvėse ir specializuotuose skyriuose, o sudėtyje verta atkreipti dėmesį į druskos kiekį bei galimus priedus. Jei mėgstate fermentuotus produktus, umeboshi gali tapti įdomiu atradimu, tik nereikėtų jų laikyti stebuklingu ilgaamžiškumo receptu.

  • Kadaise keitė citriną virtuvėje: šį rūgštų vaisių dėkite į ryžius ar mėsą – skonis nustebins

    Raugerškis – rūgštaus, ryškaus skonio uogos, kurias dalis šeimų anksčiau naudojo kaip natūralų citrinos pakaitalą, kai citrusai buvo brangūs ar sunkiau prieinami. Šiandien raugerškis į virtuvę grįžta kaip prieskoninis akcentas ryžiams, mėsai ar salotoms, nes nedidelis kiekis greitai suteikia gaivos ir „pakelia“ patiekalo skonį.

    Dažniausiai ant stalo patenka džiovintos raugerškio uogos – jos išvaizda primena spanguoles, tačiau skonis paprastai yra rūgštesnis ir aštresnis. Šviežios uogos būna kietesnės, sutraukiančios, todėl kasdienėje virtuvėje patogiau naudoti džiovintas arba termiškai apdorotas.

    Maistine prasme raugerškio uogose aptinkama antioksidantų grupėms priskiriamų junginių, tarp jų polifenolių ir flavonoidų, taip pat vitaminų. Tokie junginiai mityboje vertinami dėl gebėjimo padėti organizmui apsisaugoti nuo oksidacinio streso, tačiau jie nėra „greitas vaistas“ ir nepakeičia subalansuotos mitybos.

    Raugerškiuose taip pat yra berberino – natūralaus alkaloido, kuris pastaraisiais metais dažnai minimas mokslinėje literatūroje. Kai kurie tyrimai rodo, kad berberinas gali būti siejamas su gliukozės ir cholesterolio rodiklių gerėjimu, tačiau rezultatų nereikėtų suprasti kaip universalaus sprendimo, ypač vartojant vaistus ar turint lėtinių ligų.

    Virtuvėje raugerškis ypač tinka ten, kur norisi rūgštaus kontrasto. Jis dera su paukštiena, troškiniais, ryžių patiekalais, kruopomis ir riešutais, o salotose gali pakeisti spanguoles, kai norisi ne saldumo, o ryškesnės rūgšties.

    Vienas geriausiai žinomų pavyzdžių – Irano virtuvė, kur raugerškis yra klasikinis ryžių patiekalų ingredientas. Uogos suteikia pilavui gaivumo ir padeda subalansuoti švelnų ryžių bei mėsos skonį, todėl jos dažnai naudojamos ne kaip deserto priedas, o kaip prieskonis.

    Raugerškį galima naudoti ir kepiniuose, košėse ar naminiame duonos tešloje, tačiau verta prisiminti taisyklę: pradėkite nuo mažo kiekio. Dėl intensyvaus skonio uogos lengvai „perima“ patiekalą, todėl geriau įdėti mažiau ir, jei reikia, papildyti.

    Norintiems pasiruošti atsargų tinka ir konservavimas: iš raugerškio verdamos uogienės, džemai, gaminama žele. Terminis apdorojimas sušvelnina sutraukiančią rūgštį, o rezultatas tampa panašesnis į tradicinius rūgščiasaldžius pagardus, tinkančius tiek desertams, tiek prie mėsos.

  • Juodasis česnakas kainuoja brangiai, bet populiarėja: kuo jis skiriasi ir kam išties naudingas

    Juodasis česnakas dažnai palaikomas atskira česnako rūšimi, tačiau iš tiesų tai tas pats įprastas česnakas, tik apdorotas kontroliuojamomis sąlygomis. Dėl ilgo brandinimo jis įgauna tamsią spalvą, saldesnį skonį ir gerokai švelnesnį aromatą.

    Šis produktas gaminamas kelias savaites palaikant česnako galvutes šilumoje ir didelėje drėgmėje, dažniausiai apie 60–70 laipsnių temperatūroje. Procesas nėra klasikinė fermentacija su mikroorganizmais, nes pagrindiniai pokyčiai vyksta dėl Maillardo reakcijos, kai susidaro tamsūs pigmentai ir pasikeičia tekstūra.

    Perdirbimo metu skiltelės tampa minkštos, lipnios, primenančios pastą, o skonis neretai lyginamas su džiovintomis slyvomis ar sojų padažu. Dėl to juodasis česnakas virtuvėje dažnai naudojamas ne tik kaip prieskonis, bet ir kaip skonio akcentas padažams, marinatams ar užtepėlėms.

    Kaina taip pat išskirtinė: Lenkijos rinkoje 1 kilogramas gali siekti apie 35 eurus, o mažesnės pakuotės dažniausiai kainuoja gerokai brangiau, vertinant pagal kilogramą. Lietuvoje juodasis česnakas paprastai parduodamas mažais kiekiais, todėl pirkėjai dažniau jį renkasi kaip delikatesą, o ne kasdienį produktą.

    Juodojo česnako populiarumą kursto teiginiai apie didesnį antioksidantų kiekį ir galimą naudą medžiagų apykaitai. Tyrimai rodo, kad brandinant česnaką didėja kai kurių antioksidacinių junginių, o tai siejama su mažesniu oksidaciniu stresu, tačiau konkrečios naudos mastas priklauso nuo mitybos visumos ir žmogaus sveikatos būklės.

    Kalbant apie kepenis ar gliukozės rodiklius, kai kurie moksliniai darbai mini galimus teigiamus pokyčius, tačiau tai nėra greitas sprendimas ar gydymo pakaitalas. Specialistai pabrėžia, kad lėtinėms būklėms, tokioms kaip cukrinis diabetas ar kepenų ligos, svarbiausi išlieka gydytojo rekomenduotas gydymas, kūno masės kontrolė, mityba ir fizinis aktyvumas.

    Kasdienis kiekis dažniausiai nurodomas nedidelis, maždaug 5–10 gramų, nes didesnės porcijos gali sudirginti virškinamąjį traktą. Atsargumo taip pat turėtų laikytis žmonės, vartojantys kraują skystinančius vaistus, nes česnakas gali sustiprinti jų poveikį, todėl dėl didesnių kiekių verta pasitarti su gydytoju.

  • Kartoka, bet kepenims auksas: prancūzai ją kepa svieste, o medikai primena apie inuliną

    Cikorija – Lietuvoje dar nepelnytai primiršta daržovė, turinti ryškų, kartoką skonį ir gana platų panaudojimą virtuvėje. Ji priklauso astrinių šeimai, kaip ir salotos ar saulėgrąžos, o valgomi yra tiek jos lapai, tiek šaknis. Ši daržovė Europoje žinoma seniai, o šiandien vėl grįžta į mitybos rekomendacijas dėl skaidulų ir mažo kaloringumo.

    Ryškų cikorijos kartumą lemia natūralūs junginiai, ypač seskviterpenų laktonai, kurie siejami su virškinimo sulčių ir tulžies išsiskyrimo skatinimu. Dėl to cikorija dažnai minima kalbant apie mitybą, kuri neapsunkina virškinimo, ypač kai racione daug riebesnių patiekalų. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad tai nėra vaistas, o maisto produktas, galintis prisidėti prie subalansuotos mitybos.

    Cikorija ir skaidulos: kur slypi nauda

    Šviežiuose cikorijos lapuose paprastai mažai kalorijų, o didelę dalį sudaro vanduo ir skaidulos, todėl ji gali padėti jaustis sotesniems. Didžiausias cikorijos išskirtinumas – šaknyje esanti inulina, tirpioji skaidula, priskiriama fruktanams. Ji laikoma prebiotine medžiaga, nes žarnyne tampa maistu naudingoms bakterijoms.

    Tyrimai rodo, kad inulina gali prisidėti prie žarnyno mikrobiotos įvairovės ir trumpųjų grandinių riebalų rūgščių gamybos, o tai siejama su žarnyno barjero funkcija. Kai kuriuose klinikiniuose tyrimuose taip pat aptarta galima sąsaja su geresniu mineralų, pavyzdžiui, kalcio, įsisavinimu, tačiau poveikis priklauso nuo bendro raciono ir individualių ypatumų.

    Cikorijoje yra ir mikroelementų bei vitaminų, įskaitant kalį, magnį, fosforą, geležį, taip pat vitaminus iš B grupės ir vitaminą C. Be to, joje aptinkami polifenoliai ir kiti antioksidacinio aktyvumo junginiai, dėl kurių cikorija dažnai minima kaip daržovė, tinkanti įvairesnei augalinei mitybai.

    Kaip prancūzai ją valgo

    Prancūzų virtuvėje cikorija neretai patiekiama kaip užkandis ar salotų pagrindas su graikiniais riešutais, kartais derinama su sūriais. Kitas populiarus būdas – lengvai apkepinti svieste ar troškinti, o vėliau gardinti citrina. Šiluma paprastai sušvelnina kartumą ir išryškina saldesnes natas.

    Norint kartumą sumažinti namuose, dažnai siūloma išpjauti kietesnį kotelio pagrindą, nes jis būna intensyviausio skonio. Dar vienas praktinis triukas – trumpai blanširuoti cikoriją pasūdytame vandenyje ir greitai atvėsinti, kad dalis kartumo pereitų į vandenį. Tada ją galima kepti orkaitėje su alyvuogių aliejumi, čiobreliais, citrina ar derinti su saldesniais priedais, pavyzdžiui, kriauše.

    Cikorijos lapai virtuvėje tinka ir kaip traški bazė užkandžiams, kai norisi pakeisti duoną ar trapučius. Lapus galima naudoti kaip valgomas „valteles“ ir įdaryti varške, kiaušinių užtepėle, humusu ar tuno mišiniu su jogurtu. Taip gaunamas sotus, bet lengvesnis užkandis.

    Šaknis vietoje kavos ir maisto pramonėje

    Kepta ir sumalta cikorijos šaknis daugelyje šalių naudojama gėrimui, primenančiam kavą, bet be kofeino. Skonis būna skrudintas, šiek tiek karamelinis, todėl tokį gėrimą dažniau renkasi žmonės, mažinantys kofeino kiekį arba ieškantys švelnesnės alternatyvos vakarui.

    Maisto pramonėje inulina vertinama ir kaip technologinė sudedamoji dalis, galinti pagerinti tekstūrą bei suteikti kremiškumo mažinant riebalų kiekį kai kuriuose produktuose. Dėl to ji sutinkama įvairiuose receptuose – nuo pieno produktų iki kai kurių mėsos gaminių, kur siekiama subalansuoti maistinę vertę ir išlaikyti priimtiną pojūtį burnoje.

    Renkantis cikoriją parduotuvėje verta ieškoti šviesių, tvirtų gūželių, glaudžiai prigludusiais lapais ir be pažaliavusių vietų. Pažaliavimas dažnai rodo didesnį šviesos poveikį, kuris gali sustiprinti kartumą. Namie cikoriją geriausia laikyti šaldytuve taip, kad ji būtų kuo mažiau veikiama šviesos.

    Nors cikorija daugeliui atrodo nišinė daržovė, jos sugrįžimas į valgiaraščius atspindi aiškią tendenciją: daugiau skaidulų, mažiau tuščių kalorijų ir didesnė augalinių produktų įvairovė. Įtraukus ją į racioną saikingai ir pagal savo toleravimą, galima atrasti naują skonį, kuris tinka ir kasdieniams, ir šventiniams patiekalams.

  • Mažai kas renka šį vaisių, bet jis gali padėti širdžiai ir cukraus kontrolei – skonis nustebina

    Valgomasis sedula, dar vadinamas kornioliniu sedulu, Lietuvoje dažnai auginamas kaip dekoratyvinis krūmas, tačiau jo vaisiai iki šiol renkami retai. Tai klaida, nes prinokę sodriai raudoni kaulavaisiai išsiskiria maistine verte ir gali papildyti kasdienę mitybą, ypač rudenėjant.

    Skonis dažnai apibūdinamas kaip vyšnių ir spanguolių derinys, turintis malonų rūgštumą ir sutraukiantį poskonį. Svarbi detalė ta, kad pilnai prinokę vaisiai tampa minkštesni ir saldesni, todėl juos valgyti žalius geriausia tik gerai sunokusius.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad sedulos vaisiuose gausu biologiškai aktyvių junginių, ypač polifenolių ir antocianinų, kurie veikia kaip antioksidantai. Tyrimai sieja polifenolių turtingą mitybą su palankesniais širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliais, nes šie junginiai gali prisidėti prie mažesnio oksidacinio streso ir uždegiminių procesų organizme.

    Kalbant apie gliukozės kontrolę, sedulos vaisiai dažnai minimi kaip potencialiai naudingi dėl skaidulų ir polifenolių derinio. Klinikiniai ir eksperimentiniai tyrimai rodo, kad kai kurie polifenoliai gali turėti įtakos angliavandenių apykaitai, tačiau poveikis priklauso nuo vartojamo kiekio, bendros mitybos ir individualios sveikatos būklės.

    Svarbu nepamiršti, kad sedula nėra vaistas ir nepakeičia gydytojo paskirto gydymo, ypač sergant cukriniu diabetu ar širdies ligomis. Jei vartojate vaistus gliukozei mažinti ar kraujospūdžiui reguliuoti, prieš dažnesnį sedulos produktų vartojimą verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Praktiškai sedulą lengviausia panaudoti kaip sezoninį produktą virtuvėje: iš jos verdamos uogienės, džemai, spaudžiamos sultys, gaminami kompotai. Populiarus pasirinkimas ir namų užpilai, o taip pat vaisių džiovinimas ar rauginimas, nes rūgštelė dera su mėsos patiekalais ir padažais.

    Renkant vaisius svarbiausia atkreipti dėmesį į jų brandą ir skonį: pernelyg anksti nuskinti gali būti itin rūgštūs ir sutraukiantys. Laikant namuose, prinokę vaisiai greičiau minkštėja, todėl juos verta perdirbti per kelias dienas arba užšaldyti, kad išliktų patogūs naudoti vėliau.