CP v2

Category: Maistas

  • Poznanės sriuba vadinama žuvimis, bet žuvies nė kvapo: atskleistas senas „aklų žuvų“ receptas

    Poznanėje iki šiol gyva sena bulvių sriubos tradicija, kurią vietiniai vadina „aklomis žuvimis“. Pavadinimas skamba klaidinančiai, nes sriuboje nerasite nė gabalėlio žuvies, tačiau receptas laikomas vienu iš regiono klasikos pavyzdžių.

    Šis patiekalas siejamas su paprasta, sotiems pietums skirta virtuve, kai maistas buvo gaminamas iš to, ką pavykdavo rasti namuose. Etnografiniuose aprašymuose minimos panašios bulvių sriubos, paplitusios Didžiosios Lenkijos regione dar gerokai iki to laiko, kai receptai pradėti sistemingai fiksuoti leidiniuose.

    Iš kur atsirado keistas pavadinimas?

    Paaiškinimas slypi pasninko tradicijoje ir senoje virtuvės logikoje. Pasninkinėje versijoje sriuba verdama be mėsos, todėl jos paviršiuje nebūdavo riebių „akučių“, kurios dažnai atsiranda nuo lašinių ar rūkytos mėsos.

    Dėl to ji buvo vadinama „akla“, o metafora persikėlė į žuvies įvaizdį. Paprasčiau tariant, „aklos žuvys“ reiškė ne ingredientą, o sriubos pobūdį: liesą, paprastą ir skirtą sočiai pamaitinti.

    Kas sudaro sriubos pagrindą?

    Pagrindinis vaidmuo tenka bulvėms, o skonį papildo daržovės ir prieskoniai: morkos, petražolės šaknis, salieras, poras, svogūnas, lauro lapai, kvapieji pipirai. Pabaigoje sriuba sutirštinama sviesto ir kvietinių miltų užtrauktuku, kuris suteikia švelnią tekstūrą.

    Nors dažnai pabrėžiama pasninkinė kilmė, šiandien kai kuriuose namuose į puodą įdedama lašinių ar rūkytos mėsos gabalėlių. Tačiau net ir tuomet dominuoja bulvės bei daržovės, o patiekalo esmė išlieka tokia pati.

    Kaip paruošti „aklas žuvis“ namuose?

    Puode išvirkite kubeliais pjaustytas bulves ir smulkintas daržoves vandenyje su lauro lapais bei kvapiaisiais pipirais, kol viskas suminkštės. Tuomet atskirai paruoškite šviesų užtrauktuką iš sviesto ir kvietinių miltų, įmaišykite kelis šaukštus karšto nuoviro ir supilkite atgal į puodą.

    Galiausiai pagardinkite mairūnu, druska ir pipirais, dar kelias minutes pavirkite ir patiekite su smulkintomis petražolėmis. Tradiciškai ši sriuba valgoma su šviežia duona, nes ji skirta būti paprasta, bet soti.

  • Evos Wachowicz triukas šarlotkei: šis kremas sustabdo obuolių sultis ir pyragas visada pavyksta

    Tradicinė šarlotė dažnai nuvilia dėl vienos priežasties: sultingi obuoliai kepdami išskiria daug skysčio, o trapus pagrindas sudrėksta ir praranda formą. Virtuvės autorė Ewa Wachowicz siūlo paprastą sprendimą, kuris stabilizuoja įdarą ir leidžia pyragą gražiai pjaustyti.

    Šio varianto esmė yra kreminis pudingo sluoksnis, kuris veikia kaip natūralus barjeras tarp vaisių ir tešlos. Jis ne tik suteikia švelnumo, bet ir suriša drėgmę, todėl dugnas išlieka trapus, o obuoliai neištyžta į košę.

    Kas lemia, ar šarlotė pavyks

    Kepant didžiausią įtaką rezultatui turi obuolių veislė ir jų paruošimas. Geriausiai tinka tvirti, rūgštesni obuoliai, kurie kaitinami išlaiko struktūrą ir neišskiria tiek daug sulčių kaip labai prinokę, minkšti vaisiai.

    Dar vienas svarbus dalykas yra drėgmės suvaldymas. Jei obuoliai dedami tiesiai ant tešlos, skystis greitai persigeria į dugną, todėl pyragas gali likti drėgnas ir sunkiai pjaustomas. Pudingo sluoksnis šią riziką ženkliai sumažina.

    Pudingo šarlotė pagal Ewą Wachowicz

    Šis receptas patogus tuo, kad obuolių nereikia iš anksto troškinti: pakanka juos supjaustyti smulkiais kubeliais. Tešla ruošiama kaip trapios tešlos pagrindas, o viršus užtarkuojamas iš šaldiklio, todėl susidaro tolygi traški plutelė.

    Ingredientai tešlai ir įdarui: 500 gramų kvietinių miltų, 250 gramų šalto sviesto, 1 stiklinė cukraus, 2 arbatiniai šaukšteliai kepimo miltelių, 2 kiaušiniai, žiupsnelis druskos, 1 kilogramas obuolių, 2 pakeliai grietinėlės skonio pudingo, 750 mililitrų pieno, 4 valgomieji šaukštai cukraus pudingui, cukraus pudra papuošti.

    Gaminimas: miltus persijokite su kepimo milteliais, įmaišykite sukapotą šaltą sviestą ir greitai sutrinkite iki trupinių. Suberkite cukrų, įmuškite kiaušinius, įdėkite druskos ir greitai užminkykite tešlą, kad ji neperkaistų.

    Tešlą padalykite į dvi dalis: vieną įspauskite į kepimo popieriumi išklotą skardą ir padėkite į šaldytuvą, kitą sudėkite į maišelį ir dėkite į šaldiklį. Pudingui dalį pieno atpilkite, likusį užvirkite, o atpiltame piene ištirpinkite pudingo miltelius ir supilkite į karštą pieną, įmaišykite cukrų ir virkite, kol sutirštės.

    Atvėsintą pudingą užpilkite ant ant tešlos pagrindo sudėtų obuolių kubelių ir išlyginkite paviršių. Ant viršaus stambiai sutarkuokite šaldytą tešlos dalį ir kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje 45–60 minučių.

    Iškepus pyragą būtina visiškai atvėsinti, kad pudingas sustingtų ir pjūviai būtų tvarkingi. Prieš patiekiant viršų galima gausiai pabarstyti cukraus pudra.

  • Jogurto kubelis ir dangtelis: daugelis vis dar klysta, kur mesti ir ar tikrai reikia plauti

    Nors atliekų rūšiavimo sistema Lenkijoje veikia jau ne vienerius metus, kasdienėse situacijose prie šiukšliadėžės vis dar pasitaiko klaidų. Dažna jų kyla iš seno įpročio elgtis „švariau“, tačiau taip neretai tik iššvaistomi geriamojo vandens ištekliai ir apsunkinamas atliekų tvarkytojų darbas.

    Didžiausias mitas susijęs su plastikinėmis pakuotėmis nuo maisto: žmonės įsitikinę, kad jogurto ar grietinės indelį būtina kruopščiai išplauti. Atliekų tvarkymo specialistai pabrėžia, kad namuose to daryti nereikia, o pakanka ištuštinti pakuotę ir pašalinti didesnius likučius.

    Ar reikia plauti pakuotes?

    Zielona Góra miesto komunalinių paslaugų įmonė Zakład Gospodarki Komunalnej Spółka z o.o. aiškina, kad indelių plovimas kriauklėje nėra nei būtinas, nei tvarus sprendimas. Rūšiavimo ir perdirbimo grandinėje naudojamos pramoninės technologijos, kurios susitvarko su likusiais maisto pėdsakais.

    „Dažnai mūsų klausiate apie pakuotes nuo jogurtų ir grietinės. Plauti ar neplauti? Atsakome: tikrai neplauti, nes taip taupome vandenį“, – sakė Zielona Góra komunalinių paslaugų įmonės atstovai.

    Praktinis patarimas paprastas: pakuotę reikėtų ištuštinti, prireikus likučius išgramdyti šaukšteliu ir mesti į geltoną konteinerį, skirtą metalui ir plastikui. Taip sumažinama tarša konteineryje ir išvengiama bereikalingo vandens naudojimo namuose.

    Ką daryti su aliuminio dangteliu?

    Kitas dažnas klausimas yra dėl plonos aliuminio folijos dangtelio, kuris dažnai lieka prikibęs prie plastikinio indelio. Specialistai rekomenduoja dangtelį nuplėšti, nes plastikas ir aliuminis yra skirtingos medžiagos, kurias efektyviau atskirti, kai jos patenka į rūšiavimo liniją atskirai.

    „Būtų gerai, jei nuplėštumėte. Bet jei nenuplėšite, nieko baisaus nenutiks“, – teigė Zielona Góra komunalinių paslaugų įmonės atstovai.

    Šiuolaikinėse rūšiavimo linijose veikia optiniai atpažinimo įrenginiai ir metalo atskyrimo technologijos, todėl net ir neatskirtas dangtelis nebūtinai panaikina galimybę pakuotę perdirbti. Vis dėlto geriausia praktika išlieka ta pati: jei įmanoma, dangtelį atskirkite, o abu elementus išmeskite į geltoną konteinerį.

    Galutinė taisyklė, kurią verta įsiminti, paprasta: nešvaistykite vandens plovimui, pakuotes tik ištuštinkite, o jei turite kelias sekundes, atskirkite skirtingų medžiagų dalis. Tokie smulkūs veiksmai padeda rūšiavimo sistemai veikti efektyviau ir mažina bendras atliekų tvarkymo sąnaudas.

  • Šis rudens pyragas užkariauja namus: morkų kepinys su kriauše būna ypač sultingas

    Rudenį, kai norisi šilto ir kvapnaus deserto, į pirmą planą dažnai grįžta morkų pyragas. Šį kartą klasikinę versiją verta atnaujinti kriauše: ji suteikia natūralaus saldumo, o pyrago vidus išlieka drėgnas ir minkštas net kitą dieną.

    Morkos kepiniuose nėra naujiena, tačiau jų populiarumą palaiko paprasta idėja: daržovės suteikia tekstūros, spalvos ir padeda išlaikyti drėgmę, ypač jei naudojami aliejus ar jogurtas. Kriaušė čia veikia panašiai kaip obuoliai, tik jos skonis švelnesnis, o aromatas labiau rudeniškas.

    Kad pyragas pavyktų, svarbiausia nepermaišyti tešlos. Per ilgai maišant suaktyvėja glitimas, todėl kepinys gali tapti kietesnis, o ne puriai minkštas.

    Dar viena dažna klaida yra per smulkiai tarkuotos arba per šlapios morkos. Jei morkos itin sultingos, dalį skysčio verta lengvai nuspausti, o kriaušę rinktis tvirtą, kad kepant ji neištirptų į košę ir išlaikytų gabalėlius.

    Norint daugiau skonio, į tešlą tinka cinamonas, imbieras, muskatas ar vanilė, o tekstūrai tinka kapoti riešutai. Riešutus geriausia trumpai paskrudinti sausoje keptuvėje, tuomet jų aromatas tampa ryškesnis, o pyragas įgauna malonų traškumą.

    Kremas dažniausiai gaminamas iš kreminio sūrio, tačiau galima rinktis ir lengvesnį variantą su graikišku jogurtu. Svarbu, kad kremas nebūtų pernelyg skystas: atvėsintas pyragas jį laiko geriau, o skonis tampa sodresnis.

    Kepimo metu verta pasikliauti ne vien laiku, bet ir požymiais: pyragas turi būti pakilęs, kraštai lengvai atsiskyrę nuo formos, o į vidurį įsmeigtas pagaliukas turi išlįsti beveik sausas. Jei viršus pernelyg greitai tamsėja, kepinį galima pridengti kepimo popieriumi.

  • Taip kepkite dešreles keptuvėje: išeis kaip nuo grilio, o svogūnai neprisvils

    Vien tik įkaitintame riebale pakepintos dešrelės neretai baigiasi tuo pačiu: sutrūksta odelė, vidus išsausėja, o svogūnai pridega ir apkartina visą patiekalą. Tačiau keli paprasti žingsniai leidžia pasiekti rezultatą, kuris primena grilį, net jei gaminate namuose.

    Pagrindinis triukas – prieš kepant dešreles tankiai įpjauti iš abiejų pusių įstrižais pjūviais. Tokie įpjovimai padidina paviršiaus plotą, todėl dešrelės geriau apskrunda, o riebalai ir sultys tolygiau pasiskirsto, mažėja rizika, kad odelė staiga sutrūks.

    Kaip išgauti grilio efektą

    Dešreles kepkite ant mažos arba vidutinės kaitros, neskubėdami, kad jų pačių riebalai pamažu išsilydytų. Būtent ant šių riebalų dešrelės tolygiai ruduos, o vidus liks sultingesnis, nes temperatūra nekils per agresyviai.

    Jei keptuvė labai sausa, pradžioje užtenka plono sluoksnio taukų arba aliejaus, bet svarbiausia ne riebalų kiekis, o kaitros kontrolė. Per didelė kaitra greitai apdega paviršių, o vidus nespėja sušilti tolygiai, todėl vėliau tenka perkepti ir dešrelės sausėja.

    Kada dėti svogūnus, kad neprisviltų

    Svogūnus į keptuvę geriausia dėti tik įpusėjus kepimui, kai jau yra susidarę šiek tiek kvapnių riebalų. Pjaustykite stambesniais pusžiedžiais ar skiltelėmis, kad jie neperdžiūtų ir turėtų laiko suminkštėti.

    Kad svogūnai gautųsi auksiniai ir salstelėję, o ne kartūs, pabaigoje galima įpilti kelis šaukštus vandens ar sultinio ir kelioms minutėms uždengti. Garai padeda svogūnams greičiau suminkštėti, o jums nereikia didinti kaitros, kuri dažniausiai ir sukelia prisvilimą.

    Skonis ir patiekimas

    Prieskoniams tinka mairūnas, taip pat druska ir pipirai, tačiau sūrį vertėtų vertinti atsargiai, nes dalis dešrelių jau būna gana sūrios. Baigiant gaminti, dangtį trumpam nuimkite, kad drėgmės perteklius išgaruotų, o odelė vėl taptų tvirtesnė.

    Patiekite iškart, kol dešrelės karštos, ant minkštų svogūnų sluoksnio. Prie tokio patiekalo dažniausiai tinka traški duona, aštresnės garstyčios, krienai ar rauginti agurkai – jie subalansuoja riebumą ir paryškina mėsos skonį.

  • Ar rudenio vėsa leidžia kelti šaldytuvo temperatūrą? Specialistai įspėja dėl klaidos

    Ar keičiantis sezonui reikia reguliuoti?

    Atvėsus orams dažnam kyla mintis šaldytuve nustatyti aukštesnę temperatūrą ir taip sutaupyti elektros. Vis dėlto maisto saugos specialistai pabrėžia, kad sezono kaita nėra priežastis švelninti šaldymo režimą.

    Rudenį ir žiemą virtuvėje išties būna vėsiau, tačiau greitai gendantys produktai išlieka tokie pat jautrūs bakterijų dauginimuisi. Todėl svarbiausias kriterijus yra ne lauko temperatūra, o saugi temperatūra šaldytuvo viduje.

    Kokia temperatūra laikoma saugia?

    Šaldytuvo pagrindiniame skyriuje dažniausiai rekomenduojama palaikyti apie 4 laipsnius šilumos. Tokia temperatūra padeda sulėtinti mikroorganizmų dauginimąsi ir prailgina produktų saugaus vartojimo laiką.

    JAV Maisto ir vaistų administracija nurodo, kad šaldytuve turėtų būti 4 laipsniai šilumos arba mažiau, o šaldiklyje apie minus 18 laipsnių. Dėl to vien tik atvėsus orams šaldytuvo šildyti nereikėtų.

    Jei įrenginys neturi skaitmeninio indikatoriaus, realią temperatūrą verta pasitikrinti šaldytuvo termometru. Praktikoje reguliatorius ant rankenėlės ne visada atitinka tikrąją temperatūrą, ypač kai šaldytuvas dažnai varstomas.

    Kodėl pavojinga nustatyti per šiltai?

    Pakėlus temperatūrą, greitai gendantys produktai gali greičiau tapti nesaugūs, net jei išvaizda ar kvapas dar nekelia įtarimų. Didžiausia rizika siejama su mėsa, žuvimi, pieno produktais, paruoštais patiekalais ir kitais baltyminiais produktais.

    Maisto saugos taisyklėse dažnai akcentuojama vadinamoji temperatūrų pavojaus zona, kai bakterijos dauginasi sparčiausiai. Todėl keli papildomi laipsniai šaldytuve gali lemti trumpesnį laiką, per kurį maistas išlieka saugus.

    Kita kraštutinė klaida yra pernelyg žema temperatūra, kai atskirose šaldytuvo vietose ji priartėja prie 0 laipsnių. Tuomet dalis produktų, ypač esantys arti galinės sienelės ar oro angų, gali pradėti apšalti ir prarasti kokybę.

    Ne visur šaldytuve vienodai šalta

    Šaldytuvo viduje temperatūra pasiskirsto netolygiai, todėl svarbu ir tai, kur dedate produktus. Žalia mėsa ir žuvis turėtų būti laikoma sandariuose induose, geriausia apatinėje lentynoje, kad sultys nepatektų ant kito maisto.

    Viena šalčiausių vietų dažnai būna galinė dalis, toliau nuo durų, kur mažiau juntami svyravimai atidarant šaldytuvą. Daržovėms ir vaisiams labiausiai tinka jiems skirti stalčiai, nes ten lengviau palaikyti drėgmę.

    Dažna buitinė klaida yra greitai gendančių produktų laikymas duryse. Durų zonoje temperatūra kinta labiausiai, todėl pieną, mėsą ar žuvį saugiau laikyti vidinėse lentynose.

    Taip pat svarbu neperkrauti šaldytuvo: šaltas oras turi cirkuliuoti. Kai produktai sustumti labai glaudžiai, susidaro šiltesnės zonos, todėl net ir esant tinkamam nustatymui dalis maisto gali būti laikoma blogesnėmis sąlygomis.

    O kaip dėl šaldiklio?

    Šaldiklio temperatūros taip pat nerekomenduojama keisti pagal sezoną, įprasta rekomendacija yra apie minus 18 laipsnių. Toks režimas padeda išlaikyti kokybę ir stabdo mikroorganizmų veiklą.

    Išimtis gali būti situacijos, kai šaldytuvas stovi nešildomoje patalpoje, pavyzdžiui, garaže ar įstiklintame balkone. Labai žema aplinkos temperatūra gali paveikti įrenginio darbą, todėl verta vadovautis konkretaus gamintojo nurodytomis eksploatavimo sąlygomis.

  • 7 ryžių rūšys, kurios stebina nauda: kam tinka basmati, o kam geriau rinktis juoduosius?

    7 ryžių rūšys, kurios stebina nauda: kam tinka basmati, o kam geriau rinktis juoduosius?

    Ryžiai lėkštėje: kuo skiriasi rūšys

    Ryžiai – vienas universaliausių garnyrų, tačiau jų maistinė vertė ir poveikis savijautai labai skiriasi. Skiriasi ne tik skonis ar kvapas, bet ir skaidulų kiekis, glikeminis indeksas bei tai, kaip greitai po valgio kyla gliukozė kraujyje.

    Mitybos specialistai primena, kad daugiausia „spąstų“ slypi porcijose ir prieduose. Net ir „geresnė“ ryžių rūšis, suvalgyta dideliais kiekiais ar su daug riebalų turinčiais padažais, gali tapti perteklinių kalorijų ir greitų angliavandenių šaltiniu.

    Basmati ir jazminai: aromatas, bet svarbi porcija

    Basmati ryžiai vertinami dėl aromato ir purios tekstūros, o jų glikeminis indeksas dažnai būna mažesnis nei dalies kitų baltųjų ryžių. Juose yra B grupės vitaminų ir mineralų, svarbių nervų sistemai bei medžiagų apykaitai.

    Vis dėlto, jei vargina vidurių užkietėjimas ar yra polinkis į svorio augimą, verta stebėti porcijų dydį ir lėkštę papildyti daržovėmis. Sergant 2 tipo cukriniu diabetu, renkantis ryžius svarbiausia ne vien rūšis, bet ir bendras patiekalo glikeminis krūvis.

    Jazminų ryžiai pasižymi ryškiu gėlišku aromatu ir natūraliai neturi glitimo, tačiau jautriems žmonėms svarbu rinktis patikimai paženklintus produktus dėl galimos kryžminės taršos. Šie ryžiai dažnai turi aukštesnį glikeminį indeksą, todėl sergant diabetu ar turint atsparumą insulinui juos reikėtų valgyti saikingai.

    Arborio ir apvalieji: kremiška tekstūra, daugiau krakmolo

    Arborio – trumpagrūdžiai ryžiai, dažniausiai siejami su risoto, nes verdant išskiria daug krakmolo ir suteikia kremišką konsistenciją. Juose randama įvairių mikroelementų, tačiau dėl lengvai pasisavinamo krakmolo jie ne visada geriausias pasirinkimas siekiant stabilaus sotumo.

    Turint antsvorio, cukrinį diabetą ar dažnai susiduriant su vidurių užkietėjimu, arborio patariama rinktis rečiau ir mažesnėmis porcijomis. Paūmėjus virškinamojo trakto ligoms, tinkamiausią racioną verta aptarti su gydytoju.

    Apvalieji ryžiai taip pat minkšti ir šiek tiek lipnūs dėl didesnio amilopektino kiekio. Dėl švelnios tekstūros jie kartais pasirenkami tausojančiai mitybai, tačiau nupoliruotuose grūduose lieka mažiau skaidulų, todėl sotumas gali būti trumpesnis.

    „Net ir švelniai virškinami ryžiai nėra neutralūs cukraus kreivei – kai kuriems žmonėms pakanka mažesnės porcijos, kad gliukozė šokteltų“, – sako mitybos specialistas.

    Raudonieji, juodieji ir laukiniai: daugiau skaidulų ir antioksidantų

    Raudonieji ryžiai išsiskiria didesniu mangano kiekiu ir natūraliais augaliniais junginiais, siejamais su antioksidaciniu poveikiu. Dėl didesnio skaidulų kiekio jie dažniau suteikia ilgiau trunkantį sotumą, o tai gali būti naudinga kontroliuojant apetitą.

    Juodieji ryžiai savo tamsią spalvą gauna iš antocianinų – pigmentų, aptariamų kaip antioksidantų šaltinis. Jie taip pat turi daugiau mikroelementų nei įprasti baltieji ryžiai, tačiau dėl skaidulų gausos jautresniam virškinimui gali netikti ligų paūmėjimo laikotarpiu.

    Laukiniai ryžiai botaniškai nėra tikrieji ryžiai – tai vandens žolės sėklos. Jie vertinami dėl folatų ir palyginti didesnio baltymų kiekio, todėl dažnai įtraukiami į augalinę mitybą, tačiau mažiems vaikams gali sukelti pilvo pūtimą.

    Renkantis ryžius kasdienai, sveikiausia strategija – įvairovė ir lėkštės balansas: daugiau daržovių, pakankamai baltymų ir saikinga ryžių porcija. Jei yra cukrinis diabetas, virškinimo sutrikimai ar specifinės dietos, saugiausia sprendimą derinti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Soti ir šildanti svogūnų sriuba su šonine ir bulvėmis: rudenį šis receptas gelbsti dažniausiai

    Rudenį, kai norisi šilto ir sotaus maisto, svogūnų sriuba vėl grįžta į virtuvę. Klasikinį variantą galima lengvai paversti pilnaverčiais pietumis įdėjus rūkytos šoninės ir bulvių, kurios natūraliai sutirština sultinį.

    Šios sriubos skonis labiausiai priklauso nuo svogūnų apkepimo. Ilgiau ant mažos kaitros kepinami svogūnai karamelizuojasi, todėl atsiranda saldumo ir gilesnis aromatas, o šoninės riebalai sustiprina skonį ir suteikia dūmo natų.

    Ruošiant pagrindą galima rinktis vištienos arba daržovių sultinį, kad skonis būtų lengvesnis nei verdant ant jautienos. Jei norisi daugiau rūgštelės, vyną verta keisti nedideliu kiekiu obuolių acto, bet jo padauginti nereikėtų, kad neužgožtų svogūnų saldumo.

    Cebulė, bulvės ir šoninė

    Ingredientai: apie 500 gramų svogūnų, 4 vidutinės bulvės, apie 200 gramų rūkytos šoninės, 1,5 litro daržovių arba vištienos sultinio. Taip pat reikės 2 česnako skiltelių, 1 šaukšto sviesto, apie 0,5 arbatinio šaukštelio džiovintų čiobrelių, druskos ir juodųjų pipirų.

    Jei norisi, patiekimui tinka tarkuotas kietasis sūris. Kai kam patinka sriubą patiekti tirštesnę, todėl dalį jos galima sutrinti iki kremo, o likusią palikti su gabaliukais, kad tekstūra būtų įdomesnė.

    Kaip išvirti, kad pavyktų

    Svogūnus nulupkite ir supjaustykite plonais pusžiedžiais, bulves supjaustykite vidutiniais kubeliais. Šoninę supjaustykite mažais gabalėliais ir kaitinkite puode storu dugnu, kol išsilydys riebalai, o gabalėliai apskrus.

    Apskrudintą šoninę išimkite, o riebaluose ištirpinkite sviestą ir sudėkite svogūnus. Kepkite ant mažos kaitros apie 20–25 minutes, nuolat pamaišydami, kad svogūnai tamsėtų, bet neprisviltų, o įpusėjus kepimui įmaišykite česnaką ir čiobrelius.

    Į karamelizuotus svogūnus sudėkite bulves ir užpilkite karštu sultiniu, užvirkite. Tuomet sumažinkite kaitrą ir virkite uždengę apie 20 minučių, kol bulvės suminkštės, pabaigoje pagardinkite druska ir pipirais.

    Patiekite dubenėliuose, ant viršaus užberkite apskrudintos šoninės, o jei norisi sodresnio skonio, įdėkite ir šiek tiek tarkuoto sūrio. Tai paprastas, bet labai sotus patiekalas, ypač tinkantis vėsioms dienoms.

  • Visi perka šį moliūgą, bet sriuba išeina skysta: štai kurią rūšį rinktis puodui

    Daugelis griebia didelius, pigesnius moliūgo gabalus, o paskui stebisi, kad trinta sriuba gaunasi vandeninga ir prėskoka. Skirtumą dažniausiai lemia ne receptas, o pasirinkta veislė, nes skirtingi moliūgai turi nevienodą vandens ir krakmolo santykį.

    Jei norite greitai paruošiamos, natūraliai tirštos sriubos, vienas patikimiausių pasirinkimų yra hokaido moliūgas. Jis nedidelis, ryškiai oranžinis, tvirtesnės struktūros, o skonis dažnai apibūdinamas kaip švelniai riešutinis.

    Praktiškiausia tai, kad hokaido žievė paprastai yra valgoma, todėl nereikia vargti lupant. Užtenka moliūgą gerai nuplauti, išskobti sėklas, supjaustyti ir dėti į puodą, o išviręs jis lengvai susitrina į aksominę masę.

    Kada verta rinktis sviestinį?

    Kitas labai geras variantas sriubai yra sviestinis moliūgas, atpažįstamas iš pailgos formos ir šviesiai rusvos, gelsvos žievės. Jo sėklos dažniausiai telkiasi apatinėje dalyje, todėl gaunama daugiau vientisos, tankios minkštimo dalies.

    Šią rūšį įprastai reikia lupti, bet žievė dažniausiai nėra itin stora, tad tai padaryti paprasta daržovių skustuku. Skonis švelniai saldus, primenantis sviestą, o ypač sodri sriuba pavyksta, jei moliūgą prieš tai trumpai iškepsite orkaitėje.

    Kodėl sriuba tampa skysta?

    Dideli, ryškiai briaunoti muskatiniai ar panašūs stambūs moliūgai neretai turi daugiau vandens, todėl verdant tiesiai sultinyje sriuba gali išeiti per skysta. Tokiu atveju padeda kepimas orkaitėje, nes taip išgarinama dalis drėgmės, tačiau tai pailgina gaminimo laiką.

    Ypač vandeningas dažnai būna įprastas didelis moliūgas, kuris parduodamas dideliais gabalais ir gali sverti kelias ar net keliolika kilogramų. Jo minkštimas būna ne tik blankesnio skonio, bet ir linkęs irti į pluoštą, todėl sriubai geriau rinktis hokaido arba sviestinį moliūgą.

  • Grybų įdarą ruošia stiklainiams iš anksto: tinka koldūnams, ausytėms ir blyneliams

    Do farszu wybieram przede wszystkim zdrowe, jędrne grzyby o mocnym aromacie: borowiki, podgrzybki, koźlarze i maślaki. Większe kapelusze odkładam do suszenia, podobnie jak twardsze trzonki – te później mielę na proszek, który świetnie sprawdza się do doprawiania zup, sosów i duszonej kapusty. Mniejsze grzyby lądują w garnku, a potem w słoikach. W ten sposób mam już gotowy farsz nie tylko na świąteczne pierogi, ale także na obiadowe naleśniki czy krokiety z grzybami.

    Do przetworów używaj czystych, nieuszkodzonych słoików. Sprawdź również wieczka, czy są nienaruszone i nie mają śladów rdzy. Cały zestaw należy dokładnie umyć, wyparzyć i wysuszyć. Do słoików nakładaj gorący farsz, pozostawiając ok. 1 cm pustej przestrzeni poniżej rantu. Mocno zakręcone słoiki dwukrotnie pasteryzuj w gotującej się wodzie lub piekarniku (w temperaturze 120 stopni Celsjusza).

    Po wystudzeniu sprawdź, czy wszystkie wieczka są zassane. Te, które pykają, wstaw do lodówki i zużyj w pierwszej kolejności. Pozostałe przełóż do chłodnej spiżarni.

    Farsz smaż powoli w garnku z grubym dnem – w ten sposób z farszu stopniowo odparuje nadmiar wody. Przyprawy dodaj na koniec. Jeśli lubisz, obok soli i pieprzu możesz dorzucić roztarty w dłoniach suszony majeranek.

    Składniki:

    Sposób przygotowania: