Category: Maistas

  • Makłowičius atvirai prisipažino, ko nekenčia lėkštėje: daugelį tai nustebins

    Krokuvos technologijos universiteto ir asociacijos Ekonomed rengtoje atviroje paskaitoje kulinarijos žinovas Robertas Makłowičius klausytojus pakvietė į kelionę po Balkanus. Kaip įprasta, ne mažiau dėmesio sulaukė ir jo atsakymai į publikos klausimus.

    Po pasakojimo apie regiono virtuvę salėje nuskambėjo paprastas, bet visada intriguojantis klausimas: ar yra produktas, kurio jis nemėgsta. Dažniausiai tokiose diskusijose minimos kalendros reakcijos, tačiau šįkart žinomas gastronomijos pasakotojas pasirinko visai kitą pavyzdį.

    „Man nepatinka, pavyzdžiui, per didelis salierlapio kiekis. Jo perteklius man atrodo slegiantis“, – sakė Robertas Makłowičius.

    Salierlapis Vidurio ir Rytų Europos virtuvėje dažnai naudojamas sultiniams ir troškiniams stiprinti, tačiau intensyvus jo aromatas daliai žmonių iš tiesų gali dominuoti. Kulinarijos specialistai primena, kad stipriai kvapnūs žalumynai geriausiai veikia kaip akcentas, o ne pagrindinis skonis, todėl svarbiausia yra dozavimas ir pusiausvyra.

    Makłowičius taip pat pabrėžė, kad jam visiškai suprantamas ir kalendros nemėgimas, nes tai dažnai susiję ne su išrankumu, o su biologija. Tyrimai rodo, kad daliai žmonių kalendros lapuose esantys aldehidai dėl genetinių ypatybių gali priminti muilo ar aitraus chemikalų skonį.

    Vis dažniau restoranai patiekalus dosniai barsto žalumynais vien dėl vaizdo, tačiau toks sprendimas ne visada pasiteisina. Didesnis kiekis krapų, petražolių ar salierlapio gali ne pagyvinti, o užgožti patiekalą, todėl vis daugiau virtuvės šefų renkasi tikslų, apgalvotą prieskonių naudojimą.

  • „Książulo“ restorane paliko 260 eurų: gavęs picą ėmė skleisti keistus garsus – kas nutiko?

    Apsilankymas restorane PIU nebuvo atsitiktinis. Ši vieta jau kurį laiką buvo minima interneto diskusijose dėl aštrių savininko atsakymų į klientų atsiliepimus, todėl „Książulo“ nutarė patikrinti, ar už griežtos komunikacijos slypi aukšta virtuvės kokybė.

    Kūrėjas su komanda pasirinko maistą išsinešti. Jo teigimu, taip sumažinama tikimybė, kad atpažinus svečią patiekalai bus paruošti kitaip nei įprastai, o sąskaita buvo išskaidyta į du užsakymus.

    Galutinė suma vis tiek atrodė įspūdingai ir siekė apie 260 eurų. Ant stalo atsidūrė kelios picos, fokačija su pecorino, dviejų tipų carbonara, lazanija, spagečiai bolognese, jautienos išpjovos kepsnys ir tiramisu.

    Kainos, pasak apžvalgos, buvo aukštesnės nei vidutinės. Vien už fokačiją teko mokėti maždaug 11 eurų, o už jautienos išpjovos kepsnį apie 33 eurus, tad lūkesčiai skoniui ir kokybei natūraliai kilo.

    Ragaujant picą „Książulo“ nuo pirmų kąsnių neslėpė nustebimo ir reakcijas palydėjo jam būdingais garsais. Jis kritiškai įvertino pomidorų padažą, pabrėždamas, kad šis pasirodė per saldus, o pastabų turėjo ir tešlai bei sūriui.

    Panašiai įvertinta ir fokačija su pecorino. Anot recenzento, ji buvo sausa, o pateikimas ir skonis, jo akimis, neatsvėrė kainos, ypač turint omenyje restorano įvaizdį ir komunikacijoje deklaruojamą užtikrintumą.

    Daugiausia priekaištų sulaukė makaronai. „Książulo“ teigė, kad tiek klasikinė carbonara, tiek jos versija su grietinėle buvo blankaus skonio ir per mažai pagardintos.

    Vertinant lazaniją ir spagečius bolognese vėl sugrįžo saldumo tema. Kūrėjui susidarė įspūdis, kad keliuose patiekaluose galėjo būti naudojama labai panaši pomidorų padažo bazė, todėl skoniai tarpusavyje pernelyg supanašėjo.

    Šiek tiek geriau, pasak apžvalgos, pasirodė jautienos išpjovos kepsnys. Vis dėlto kritikos sulaukė garnyras, ypač keptos daržovės, kurios, recenzento teigimu, buvo per kietos.

    Stabiliausiu pasirinkimu įvardytas tiramisu, nors ir čia pasikartojo pastaba dėl perdėto saldumo. Po degustacijos „Książulo“ sakė tikėjęsis kitokio scenarijaus ir tikėjosi, kad restoranas geriausiai apsigins maistu, o daugiausia diskusijų kils tik dėl bendravimo stiliaus.

    Galiausiai jis neišskyrė patiekalo, dėl kurio norėtų sugrįžti. Kūrėjas pareiškė, kad pakartotinio vizito neplanuoja, o jo verdiktą labiausiai nulėmė neatitikimas tarp kainos, lūkesčių ir, jo vertinimu, realaus skonio.

  • Bosacka giria savo sausainius „Aldi“: patikrinome sudėtį – štai kas nustebino

    Lenkijoje vartotojų švietėja Katarzyna Bosacka daugelį metų garsėjo tuo, kad viešai narsto maisto produktų etiketes ir moko skaityti sudėtį. Todėl natūralu, kad rinkoje pasirodžius jos vardu pažymėtoms saldžioms užkandoms, pirkėjų lūkesčiai iškart išauga.

    Šįkart Bosackos sausainiai pasirodė „Aldi“ parduotuvių lentynose, o daugiausia dėmesio sulaukė trapūs sausainiai su sėklų mišiniu. Socialiniuose tinkluose autorė akcentuoja moliūgų ir saulėgrąžų sėklas bei juodgrūdes, tačiau klausimas paprastas: ar reklaminį pasakojimą iš tiesų patvirtina sudėtis?

    Vertinant pagal etiketę, sudedamųjų dalių sąrašas nėra ilgas, o tai dažnai reiškia mažiau technologinių priedų. Masinėje konditerijoje neretai pasitaiko ilgos sudėtys su emulsikliais ir purikliais, tačiau čia sudėtis aprašyta gana aiškiai ir be netikėtų „pagerintojų“.

    Riebalų pagrindą sudaro augaliniai aliejai, tarp jų kokosų ir rapsų, o palmių aliejaus nenurodyta. Miltų dalyje minimi kvietiniai miltai ir pilno grūdo kvietiniai miltai, o sėklos sudėtyje užima reikšmingą vietą: randamos moliūgų sėklos, saulėgrąžų sėklos ir juodgrūdės.

    Saldinimui naudojamas cukrus, taip pat klevų sirupas ir medus. Tai reiškia, kad nors produktas gali atrodyti „natūralesnis“, cukrus vis tiek pateikiamas keliomis formomis, todėl bendras saldumo ir kalorijų kiekis išlieka svarbus.

    Komentaruose pirkėjai atkreipė dėmesį į pieno miltelius. Toks ingredientas gali būti netikėtas sėklų sausainiuose, o žmonėms, vengiantiems pieno, tai tampa aiškia priežastimi produktą apeiti, be to, dėl medaus šie sausainiai vis tiek nebūtų tinkami veganams.

    Žvelgiant plačiau, tokie produktai dažnai patenka į itin apdoroto maisto kategoriją, net jei sudėtis atrodo „tvarkinga“. Reikšminga detalė ir maistinė vertė: nurodoma, kad 100 gramų suteikia 589 kilokalorijas, todėl net ir geresnės sudėties sausainiai turėtų likti desertu, o ne kasdiene užkanda.

    Bendra išvada paprasta: lyginant su dalimi rinkoje esančių sausainių, čia galima matyti kelis akivaizdžius pliusus, tačiau tai nėra sveikatingumo produktas. Jei norisi ko nors saldaus prie kavos, toks pasirinkimas gali būti racionalesnis, bet porcijos dydis ir dažnumas išlieka lemiami.

  • Močiutės obuolius raugsdavo kitaip: šis skonis nustebins ir tiks net prie mėsos

    Obuoliai dažniausiai siejami su pyragais, kompotu ar tyre, tačiau vis dažniau virtuvėse atrandamas ir dar vienas senas būdas juos išsaugoti – rauginimas. Tinkamai užraugti obuoliai išlaiko vaisiaus aromatą, bet įgauna gaivią, sūrokai rūgščią natą, kuri puikiai dera ne tik prie saldžių, bet ir prie sūrių patiekalų.

    Rauginimui geriausiai tinka maži, kieti, nepažeista odele obuoliai, nes minkštesni vaisiai fermentacijos metu greičiau praranda formą. Prieskoniai, tokie kaip krienas, lauro lapas ar kvapieji pipirai, suteikia sūrymui charakterio, tačiau neturėtų užgožti pačių obuolių skonio.

    Fermentacijos metu dalis natūralaus cukraus suyra, todėl obuoliai tampa mažiau saldūs ir įgauna lengvą, švarią rūgštelę. Minkštimas šiek tiek suminkštėja, bet, jei viskas padaryta teisingai, jis išlieka elastingas ir traškus, o tai ir laikoma geriausiu rezultatu.

    „Svarbiausia, kad vaisiai būtų visiškai panardinti sūryme, nes iškilę virš skysčio jie gali pradėti gesti“, – sako kulinarijos entuziastai, dažniausiai pabrėžiantys švaros ir tinkamo prispaudimo reikšmę.

    Prieš rauginant būtina kruopščiai išplauti ir nuplikyti indą, o obuolius atrinkti be įdubimų, įtrūkimų ar pelėsio požymių. Jei vaisiai kyla į paviršių, juos verta prispausti švariu, nuplikytu lėkštutės tipo svoriu ar stikliniu prispaudėju, kad fermentacija vyktų tolygiai.

    Pirmosios fermentacijos dienos paprastai vyksta šiltesnėje vietoje, kur procesas greičiau įsibėgėja, o vėliau indą patariama perkelti į vėsesnę aplinką. Taip obuoliai bręsta lėčiau, išlaiko tvirtesnę struktūrą ir būna malonesni valgyti.

    Rauginti obuoliai patiekiami atvėsinti, dažnai perpjauti skiltelėmis. Jie ypač tinka prie keptos mėsos, pašteto, brandintų sūrių, taip pat gali papildyti sumuštinius su varške ar sūriu, kai norisi netikėto, bet natūralaus skonio akcento.

  • Kiek kainuoja moliūgų sriuba pas Gessler? Paaiškėjo, kas išpučia kainą iki 10 eurų

    Rudenį moliūgų sriuba daugeliui atrodo vienas pigiausių sezoninių patiekalų, tačiau Varšuvoje, Gessler šeimos valdomame restorane Słodki Słony, jos kaina stebina net pripratusius prie aukštesnių meniu kainų. Už keptos paprikos ir moliūgų kreminę sriubą su baravykų musu čia prašoma apie 10 eurų.

    Lyginant su tuo, kiek kainuoja pats moliūgas, toks skaičius iš pirmo žvilgsnio atrodo sunkiai paaiškinamas. Rinkoje rudenį dažniausiai vyrauja veislės, tinkamos kreminei sriubai, pavyzdžiui, hokaidas ar sviestinis moliūgas, o jų kaina sezono piko metu paprastai būna santykinai nedidelė.

    Net jei vienai porcijai sunaudojama apie 200 gramų moliūgo prieš apdorojimą, vien šio ingrediento savikaina sudaro tik mažą dalį galutinės sumos. Prie bazės dar prisideda svogūnai, česnakai, sultinys, grietinėlė ar kokosų pienas, riebalai ir prieskoniai, tačiau ir visa ši dalis, vertinant vien produktus, išlieka palyginti nebrangi.

    Didesnę įtaką kainai gali turėti baravykų musas, nes baravykai, ypač sezono pabaigoje, yra vieni brangiausių miško grybų. Net ir nedidelis jų kiekis, ypač jei naudojami kokybiški švieži ar džiovinti grybai, pastebimai kilsteli patiekalo savikainą.

    Vis dėlto restorano sąskaitoje mokama ne tik už ingredientus. Kainą didina virtuvės komandos darbas, aptarnavimas, nuoma, energijos kaštai, indų nusidėvėjimas, nuostoliai, mokesčiai ir paties prekės ženklo vertė, kuri premium segmente tampa reikšminga kainodaros dalimi.

    Šiuo atveju svarbi ir vieta mieste bei restorano pozicionavimas, nes prestižinėje lokacijoje veikiančių restoranų fiksuotos išlaidos paprastai yra didesnės. Dėl to net paprastesnis patiekalas gali kainuoti gerokai daugiau, nei jo ingredientų suma namuose.

    Įdomu ir tai, kad ši sriuba pristatoma kaip pigiausias sezono pasiūlymas, o kiti rudeniški patiekalai kainuoja dar daugiau. Tai atspindi plačiau Europoje matomą tendenciją, kai restoranai, brangstant darbo jėgai ir išlaikymui, meniu kainas kelia net tada, kai dalies produktų savikaina išlieka santykinai žema.

  • Kodėl kavinėse prie kavos vis atneša vandens: taisyklė, kuri keičia skonį ir savijautą

    Daugelyje kavinių prie espreso ar americano padavėjas atneša ir stiklinę vandens, net jei jos neprašėte. Tai ne vien mandagumo gestas, o praktika, susijusi ir su skonio pojūčiais, ir su savijauta.

    Vanduo organizmui būtinas kasdien, nes net nedidelė dehidratacija gali sukelti nuovargį, galvos skausmą ar sumažinti dėmesio koncentraciją. Kava dažnai geriama skubant, todėl vandens stiklinė šalia tampa paprastu priminimu nepamiršti skysčių.

    Kodėl vanduo patiekiamas su kava?

    Pirmoji priežastis yra skonis. Keli gurkšniai vandens prieš kavą padeda neutralizuoti burnoje likusius ankstesnio maisto ar gėrimų poskonius, todėl lengviau pajusti kavos aromatą, rūgštumą ir kartumą.

    Antra priežastis susijusi su burnos higiena. Kava turi pigmentų, kurie gali prisidėti prie dantų patamsėjimo, o vanduo padeda bent iš dalies nuplauti likučius nuo dantų ir burnos gleivinės.

    Ar kava tikrai dehidratuoja?

    Kavoje esantis kofeinas kai kuriems žmonėms gali turėti lengvą diuretinį poveikį, tačiau reguliariai kavą geriantiems asmenims organizmas dažnai prie to prisitaiko. Vis dėlto, jei skysčių per dieną gaunate mažai, vanduo šalia kavos yra paprastas būdas palaikyti bendrą skysčių balansą.

    Svarbu ir tai, kad didelis vandens kiekis, išgertas vienu kartu vakare, ne visada kompensuoja tai, ko trūko dieną. Praktikoje patikimiau gerti po nedaug, bet reguliariai, ypač jei dienotvarkėje daug kavos ir mažai paprasto vandens.

    Kaip „teisingai“ gerti vandenį ir kavą?

    Italijoje ir kitose kavos kultūrą puoselėjančiose šalyse vanduo dažnai geriamas prieš espreso, kad kava atsiskleistų kuo aiškiau. Po kavos vanduo pasirenkamas pagal poreikį, pavyzdžiui, jei burnoje lieka ryškus kartumas arba norisi atsigaivinti.

    „Tradicinis būdas paprastas: keli gurkšniai vandens prieš kavą padeda geriau pajusti jos skonį, o po kavos vanduo praverčia, jei norisi atsigaivinti“, – sako kavos kultūrą aprašantys ekspertai.

    Griežtų taisyklių nėra, tačiau jei kavinėje gaunate stiklinę vandens, verta ja pasinaudoti. Tai nedidelis įprotis, kuris gali pagerinti kavos patirtį ir priminti apie kasdienį skysčių poreikį.

  • Sodrus obuolių pyragas su kefyru: paprasta gudrybė suteiks purumo ir sultingumo

    Sodrus obuolių pyragas su kefyru: paprasta gudrybė suteiks purumo ir sultingumo

    Rudenį ir obuolių sezonu namuose dažnai norisi kepinio, kuris būtų ir sotus, ir lengvai pagaminamas. Kefyru ruošiamas obuolių pyragas tam ypač tinka, nes fermentuotas pieno produktas tešlai suteikia švelnų rūgštelės balansą, purumą ir drėgnumą.

    Šis receptas pritaikytas didesnei šeimai ar vaišėms, nes kepama didesnė porcija. Jei kepimo skarda mažesnė, tešlą verta dalinti į dvi formas, kad pyragas nebūtų per storas ir iškeptų tolygiai.

    Ko prireiks tešlai

    Tešlai paprastai naudojama apie 500 mililitrų kefyro, 4 kiaušiniai, 240–300 gramų cukraus, 160 mililitrų aliejaus arba apie 200 gramų tirpinto sviesto. Taip pat reikės apie 500 gramų kvietinių miltų, 4 arbatinių šaukštelių kepimo miltelių, žiupsnio druskos ir 8–10 obuolių.

    Obuolių kiekį galima derinti pagal jų dydį ir norimą rūgštumo lygį, tačiau gausesnis sluoksnis dažniausiai garantuoja sultingesnį rezultatą. Jei obuoliai labai sultingi, verta rinktis tvirtesnes veisles, kad kepant jie nesukristų į tyrę.

    Kreminis užpilas viršui

    Viršui ruošiamas užpilas iš maždaug 400 gramų grietinės, 2 kiaušinių, 6 valgomųjų šaukštų cukraus ir 2 arbatinių šaukštelių malto cinamono. Toks sluoksnis kepant lengvai karamelizuojasi ir suteikia švelnų kremiškumą.

    Jei norisi mažiau saldumo, cukraus kiekį užpile galima sumažinti, ypač jei naudojami saldesni obuoliai. Cinamonas dera klasikiniuose kepiniuose, tačiau jį galima pakeisti vanile ar kardamonu.

    Kaip iškepti, kad pavyktų

    Pirmiausia kiaušiniai suplakami su cukrumi, kol masė tampa lengvesnė ir šiek tiek puri. Tuomet supilamas kefyras ir aliejus arba atvėsintas tirpintas sviestas, o masė išmaišoma iki vientisumo.

    Atskirame dubenyje sumaišomi miltai, kepimo milteliai ir druska, tada sausas mišinys dalimis įmaišomas į skystą masę. Svarbu nepermaišyti per ilgai, kad tešla išliktų puri, o pyragas neišeitų kietesnis.

    Skarda išklojama kepimo popieriumi, tešla tolygiai paskirstoma, o ant viršaus gausiai išdėliojami obuoliai, supjaustyti skiltelėmis. Pyragas kepamas iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 20–25 minutes.

    Kol pyragas pirmą kartą kepa, grietinė suplakama su kiaušiniais, cukrumi ir cinamonu. Ištraukus skardą, užpilas tolygiai paskirstomas ant apkepto pagrindo, o kepinys grąžinamas į orkaitę dar 15–20 minučių, kol viršus tampa auksinis.

    Iškepus rekomenduojama pyragą palikti 20–30 minučių pravėsti, kad pjaunant gabalėliai gražiau laikytų formą. Toks kepinys skanus ir šiltas, ir atvėsęs, o kitą dieną dažnai būna dar drėgnesnis.

  • Mėsos daug, priedų mažai: ekspertas įvardijo tik 2 parduotuvines dešreles, kurias verta pirkti

    Parduotuvėse dešrelių pasirinkimas milžiniškas, tačiau sudėtis dažnai skiriasi kardinaliai. Maisto produktus vertinantis apžvalgininkas Bartłomiej Szkutnik palygino įvairius variantus, atsižvelgdamas į mėsos kiekį, druską, sočiuosius riebalus, technologinius priedus ir sudėties ilgį.

    Jo vertinime aukščiausio įvertinimo sulaukė tik du produktai: „Piratki“ kalakutienos dešrelės ir „Tarczyński“ 100 proc. Naturalnie z Kurczaka. Abu atvejai išsiskyrė tuo, kad sudėtyje dominuoja mėsa, o ingredientų sąrašas trumpas ir aiškus.

    Kas nulėmė lyderių pergalę

    „Piratki“ dėmesį patraukė ypač dideliu kalakutienos kiekiu, kuris, anot apžvalgos, siekia 93 proc. Taip pat pabrėžta palankesnė druskos proporcija: 1,2 gramo 100 gramų produkto, o tai mažiau nei daugelyje panašių gaminių.

    „Tarczyński“ produktas įvertintas už paprastą receptūrą ir aiškų ženklinimą. Pagal etiketėje pateiktą informaciją, 100 gramų produkto pagaminti naudojama 100 gramų vištienos, o energinė vertė siekia 217 kilokalorijų 100 gramų.

    Ką rodo vidutiniai įvertinimai

    Šiek tiek žemiau reitinge atsidūrė „Głodniaki“ ir „Sokoliki“, kuriems suteiktas geras įvertinimas. Abu variantai nurodomi kaip turintys apie 90 proc. mėsos, tačiau pastebėti aspektai, galintys atgrasyti dalį pirkėjų.

    „Głodniaki“ atveju minėtas didesnis sočiųjų riebalų kiekis, siekiantis 8 gramus. „Sokoliki“ kaloringumas apžvalgoje nurodytas 186 kilokalorijos 100 gramų, tačiau minusas įvardyta bulvių krakmolo priemaiša.

    Ką verta pasitikrinti prieš perkant

    Apžvalgoje „Krakus z Kurczaka“ priskirtas prie vidutinių: nors mėsos dalis nurodoma 90 proc., sudėtis ilgesnė nei lyderių, o druskos kiekis viršija 2 gramus 100 gramų. „Berlinki Classic“ įvertintas prasčiau dėl mažesnės mėsos dalies, kuri apžvalgoje nurodoma 71 proc., ir konservavimui naudojamo natrio nitrito.

    Žemiausiose pozicijose atsidūrė rūkyti paukštienos gaminiai, kuriuose didelę dalį sudaro mechaniškai atskirta mėsa, o sudėtis ilga ir papildyta įvairiais priedais. Išvada paprasta: renkantis verta žiūrėti ne į pakuotę ar žinomą vardą, o į mėsos procentą, druską, sočiuosius riebalus ir visą sudėtį.

  • „Biedronka“ nustebino sertifikuotu šv. Martyno rageliu: kiek kainuoja ir kodėl pigiau nei įprastai

    Lenkijos prekybos tinklas „Biedronka“ į prekybą išleido sertifikuotą šv. Martyno ragelį, kurį tiekia kepykla „Piekarnia Gwóźdź“. Vienas kepinys sveria 200 gramų ir parduodamas kaip saugomas regioninis produktas.

    Už vieną vienetą prašoma apie 1,70 euro, perskaičiavus iš kainos zlotais. Prekybininkas taip pat taiko nuolaidą perkant daugiau: už du ragelius vieneto kaina sumažėja iki maždaug 1,35 euro.

    Šv. Martyno ragelis išsiskiria pusiau prancūziška tešla, kuri po kepimo turi aiškiai sluoksniuotis. Viduje paprastai būna baltojo aguonų įdaro, o viršus glaistomas ir barstomas smulkintais riešutais.

    Šio gaminio autentiškumą patvirtina šalia pateikiamas sertifikatas, rodantis teisę gaminti Europos Sąjungoje saugomą regionalų produktą „Rogal Świętomarciński“. Tokia apsauga reiškia, kad gamintojas privalo laikytis nustatytos receptūros, svorio rėžių ir kitų reikalavimų.

    Įprastai šio tipo rageliai prieš šv. Martyno dieną būna brangesni, o kaina labiausiai priklauso nuo dydžio, ingredientų ir vietos, kur perkama. Todėl „Biedronka“ pasiūlymas išsiskiria tuo, kad sertifikuotas produktas siūlomas už masinei prekybai neįprastai žemą kainą.

    Kodėl sertifikatas svarbus pirkėjui?

    Saugomo pavadinimo statusas dažniausiai reiškia griežtesnę kokybės kontrolę ir aiškesnę kilmę. Pirkėjui tai suteikia daugiau užtikrintumo, kad perkamas ne tik panašus kepinys, bet būtent tradicijai priskiriamas produktas.

    Be to, tokių gaminių sezoninis populiarumas kasmet auga, todėl prekybos tinklai ieško būdų pasiūlyti autentiškus produktus platesniam ratui pirkėjų. Dėl to sertifikuoti regionalūs gaminiai vis dažniau pasirodo ir didžiųjų parduotuvių lentynose.

  • Aldi lentynose atsiradusi „akloji išpjova“ klaidina pirkėjus: štai kaip ją paruošti, kad netaptų padu

    Prekybos tinklo „Aldi“ šaldymo vitrinose pasirodžiusi jautienos dalis, Lenkijoje dažnai vadinama „akląja išpjova“, pirkėjus neretai suklaidina. Iš pirmo žvilgsnio ji primena brangią išpjovą, tačiau tai visai kitas raumuo, todėl greitai apkepus keptuvėje galima likti su kietu, sausu kąsniu.

    Ši mėsa iš tiesų vadinama ligava, o pravardė „akloji išpjova“ tėra buitinė ir rinkodariškai patogi. Ligava paprastai būna liesa, standesnės struktūros, su mažai riebalų, todėl jai reikia kitokio paruošimo nei minkštajai išpjovai.

    Publikacijoje minėta vakuumuota porcija svėrė 723 gramus, o kaina siekė 54,90 zloto už kilogramą, tai yra apie 12,30 eurų už kilogramą. Už tokią pakuotę būtų tekę mokėti apie 8,90 eurų, todėl nenuostabu, kad pirkėjai viliasi greito išpjovos efekto, kurio ligava dažniausiai nesuteikia.

    Ligava yra raumuo iš galinės jautienos dalies, pailgos formos, dažnai gana vienodos tekstūros per visą gabalą. Dėl mažo riebalų kiekio ji greitai netenka drėgmės, tad trumpas, intensyvus kepimas aukštoje temperatūroje dažnai baigiasi tvirtumu ir sausumu.

    Kaip išvengti sausos jautienos?

    Geriausiai ligava atsiskleidžia lėtesniuose patiekaluose, kai mėsai duodama laiko suminkštėti. Praktikoje tai reiškia kepimą orkaitėje po dangčiu, troškinimą padaže, guliašą ar suktinukus, kur drėgmė ir ilgesnis laikas padeda išlaikyti sultingumą.

    Jei vis dėlto norisi ją pateikti riekelėmis, svarbiausia taisyklė yra pjaustymas plonai ir visada skersai raumens skaidulų. Per storos riekės ir per ilgas kepimas keptuvėje dažniausiai lemia gumos efektą net ir tada, kai mėsa kokybiška.

    Klasikinis, saugus variantas yra kepta ligava: mėsą įtrinkite druska, pipirais, česnaku ir garstyčiomis, trumpai apkepkite, o tuomet kepkite uždengę, su sultiniu ar kitu skysčiu. Iškepus būtina mėsą kelioms minutėms palikti pailsėti, kad sultys pasiskirstytų tolygiai ir pjaustant neišbėgtų.

    Kodėl pavadinimas klaidina?

    Pavadinimas „akloji išpjova“ vartojamas todėl, kad gabalas forma gali priminti tikrąją išpjovą, tačiau kulinarinė elgsena skiriasi kardinaliai. Išpjova vertinama dėl natūralaus minkštumo, o ligavos privalumas yra ryškesnis jautienos skonis ir tvarkingos riekės, kai ji paruošiama kantriai.

    Renkantis parduotuvėje verta vadovautis ne vien forma, bet ir informacija etiketėje, taip pat suprasti, kad liesesni gabalai dažniau reikalauja drėgnesnio, lėtesnio gaminimo. Tuomet net ir pigesnė alternatyva gali tapti puikiu pagrindu pietums, o ne nusivylimu lėkštėje.