Agurkas daugeliui siejasi su lengvu, vandeningu užkandžiu, tačiau jo poveikis organizmui platesnis nei vien gaiva. Ši daržovė vasarą ypač populiari, nes padeda papildyti skysčių atsargas ir gali prisidėti prie geresnės savijautos karščių metu.
Mitybos požiūriu agurkas yra viena mažiausiai kaloringų daržovių: 100 gramų turi apie 15 kilokalorijų. Didžiąją jo dalį sudaro vanduo, o angliavandenių, riebalų ir baltymų kiekiai nedideli, todėl jis tinka kaip lengvas pasirinkimas tarp valgymų.
Vasarą su prakaitu netenkame ne tik vandens, bet ir dalies mineralų, todėl sultingos daržovės tampa praktišku kasdieniu pagalbininku. Vidutinio dydžio agurkas, sveriantis apie 300 gramų, gali suteikti maždaug 290 mililitrų skysčių, tai prilygsta stiklinei vandens.
Agurkuose yra ir kalio, kuris laikomas svarbiu elektrolitu, prisidedančiu prie skysčių pusiausvyros ir normalios raumenų funkcijos. Be to, juose randama nedideli kiekiai magnio ir kalcio, o natrio šviežiuose agurkuose paprastai būna labai mažai.
Didžiausia klaida, kurią darome
Dažnas įprotis agurkus nulupti gali reikšti, kad netenkame dalies vertingų medžiagų. Būtent žievelėje yra daugiau skaidulų, kurios svarbios žarnyno veiklai ir sotumo jausmui, ypač kai siekiama sumažinti užkandžiavimą.
Žievelėje taip pat randama daugiau vitamino K, kuris prisideda prie normalaus kraujo krešėjimo ir kaulų būklės palaikymo. Žalias pigmentas siejamas su augaliniais junginiais, o plačiau vertinant, tokios medžiagos mityboje paprastai laikomos antioksidacinės krypties dalimi.
Vis dėlto svarbiausia praktinė taisyklė paprasta: agurkus verta valgyti su žievele tik kruopščiai nuplautus. Jei įmanoma, geriau rinktis mažiau apdorotus, nevaškuotus agurkus, ypač jei jie valgomi kasdien.
Kas žinoma apie naudą organizmui?
Agurkuose aptinkami polifenolių grupei priskiriami augaliniai junginiai, tokie kaip flavonoidai. Mokslinėje literatūroje jie dažnai siejami su antioksidaciniu potencialu, tačiau praktinis poveikis priklauso nuo bendro mitybos vaizdo.
Vienas dažniau minimų junginių yra fisetinas, kurį mokslininkai tyrinėja dėl galimo ryšio su uždegiminių procesų mažinimu ir nervų ląstelių apsauga. Tačiau didelė dalis įrodymų gauta laboratoriniuose ar gyvūnų tyrimuose, todėl agurko nereikėtų laikyti gydomąja priemone.
Agurkas taip pat išsiskiria labai maža energine verte, bet didele apimtimi, todėl gali padėti kontroliuoti bendrą suvalgomo maisto kiekį. Be to, jo glikeminis indeksas yra labai žemas, tad jis paprastai menkai veikia gliukozės kiekį kraujyje.
Šviežias, raugintas ar marinuotas?
Skirtingos agurko formos gali turėti visai kitokį poveikį kasdieniams pasirinkimams. Šviežias agurkas paprastai vertinamas dėl mažo druskos kiekio ir lengvumo, todėl tinka dažnam vartojimui, ypač karštuoju metų laiku.
Rauginti agurkai gaminami fermentacijos būdu, todėl kai kuriais atvejais jie gali papildyti racioną gyvomis bakterijomis, siejamomis su žarnyno mikrobiotos įvairove. Tačiau jų silpnoji vieta dažniausiai yra didelis druskos kiekis, todėl turintiems padidėjusį kraujospūdį verta riboti porcijas.
Marinuoti agurkai dažniausiai užpilami actu ir cukrumi, o vėliau pasterizuojami, todėl gyvų bakterijų juose įprastai nelieka. Tokia versija labiau tinka kaip skonio priedas, bet ne kaip pasirinkimas, kai tikslas yra gerinti žarnyno būklę.
Ne visiems agurkai vienodai lengvai virškinami: didesnės porcijos kai kuriems žmonėms gali sukelti pilvo pūtimą. Jei agurkas aiškiai kartus, jį geriau išmesti, nes kartumą sukeliantys natūralūs junginiai didesniais kiekiais gali dirginti virškinamąjį traktą.
Apibendrinant, agurkas nėra vien vandeningas priedas prie sumuštinio. Tinkamai įtrauktas į mitybą jis padeda palaikyti skysčių balansą, gali prisidėti prie sotumo ir būti praktiškas pasirinkimas svorio kontrolei, o rauginta forma kai kuriems gali būti palanki žarnynui.
Leave a Reply