Category: Maistas

  • Šios agurkų salotos privers pamiršti klasiką: vienas priedas ir padažas tampa šilkinis

    Iš pirmo žvilgsnio tai įprastos agurkų salotos su kreminiu padažu, dažnai patiekiamos prie pietų. Tačiau viena nedidelė korekcija pakeičia rezultatą taip, kad skonis tampa sodresnis, o tekstūra – akivaizdžiai švelnesnė.

    Pagrindinis triukas paprastas: į graikišką jogurtą įmaišomas majonezas. Toks derinys padažui suteikia daugiau glotnumo ir stabilumo, todėl jis geriau apgaubia agurkus ir ne taip greitai suskystėja pastovėjus.

    Skirtumas juntamas ne dėl sunkumo ar riebumo, o dėl konsistencijos: padažas tampa vientisesnis, o skonis – labiau suapvalintas. Graikiškas jogurtas išlaiko gaivą ir lengvą rūgštelę, o majonezas prideda švelnios kremiškos pilnatvės.

    Ruošiant šias salotas svarbu ir agurkų paruošimas. Jeigu agurkus pasūdysite ir kelioms minutėms paliksite, o vėliau nupilsit išsiskyrusias sultis, padažas ilgiau išliks tirštas ir neatsiskirs.

    Skoniui sustiprinti dažniausiai pakanka kelių klasikinių prieskonių: krapų, juodųjų pipirų ir šlakelio citrinos sulčių arba trupučio acto. Jei norisi ryškesnio charakterio, tinka ir česnakas, tačiau jo kiekį verta dozuoti saikingai, kad neužgožtų agurkų gaivos.

    Toks recepto atnaujinimas ypač praverčia vasarą, kai norisi greito, gaivaus patiekalo, bet kartu ieškoma pilnesnio skonio. Šios agurkų salotos gali būti ne tik priedas prie karšto patiekalo, bet ir savarankiška lengva vakarienė su duona ar keptomis bulvėmis.

    Norint pasigaminti namuose, paprastai užtenka agurkų, graikiško jogurto, majonezo, druskos, pipirų ir krapų. Proporcijas verta pritaikyti pagal skonį, tačiau daugeliui tinka taisyklė, kad majonezas sudaro mažesnę padažo dalį, o pagrindą palieka jogurtas.

  • Ar galima kepti alyvuogių aliejuje? Mitas gyvas, bet mitybos ekspertai jau seniai sako kitaip

    Daugelis iki šiol vengia kepti alyvuogių aliejuje, nes įsitikinę, kad jis skirtas tik salotoms ar patiekalams be kaitinimo. Šis mitas ilgai kartotas ir virtuvėse, ir viešojoje erdvėje, tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad situacija gerokai sudėtingesnė.

    Alyvuogių aliejus daugiausia sudarytas iš mononesočiųjų riebalų rūgščių, ypač oleino rūgšties, kurios kaitinant yra stabilesnės nei polinesočiosios riebalų rūgštys. Būtent dėl to jis dažnai oksiduojasi lėčiau nei kai kurie plačiai naudojami sėklų aliejai, ypač kai kalbama apie įprastą kepimą keptuvėje.

    Kas vyksta kaitinant?

    Didžiausia baimė susijusi su aukšta temperatūra: žmonės mano, kad nerafinuoti riebalai greitai praranda vertę ir ima formuoti nepageidaujamas medžiagas. Tačiau alyvuogių aliejuje esantys natūralūs antioksidantai, tarp jų polifenoliai, gali pristabdyti oksidacijos procesus, nors dalis jų kaitinant ir suyra.

    Praktikoje svarbu ne tik pats aliejus, bet ir kepimo būdas. Trumpas kepimas vidutinėje temperatūroje paprastai kelia mažiau rizikų nei ilgas svilinimas, kai riebalai pradeda rūkti, tamsėti ir skleidžia degėsių kvapą.

    Kokį aliejų rinktis keptuvei?

    Kasdieniam gaminimui dažniausiai rekomenduojama rinktis kokybišką alyvuogių aliejų, laikomą tamsiame inde ir saugotą nuo šilumos. Extra virgin tipo aliejus vertinamas dėl didesnio antioksidantų kiekio ir ryškesnio skonio, tačiau jo aromatas ne visiems tinka prie kiekvieno patiekalo.

    Jei norisi švelnesnio skonio, galima rinktis mažiau intensyvų alyvuogių aliejų ir jį naudoti kiaušiniams, žuviai ar daržovėms. Esminė taisyklė išlieka ta pati: aliejaus nereikia pilti daug, o temperatūrą verta valdyti taip, kad riebalai nepasiektų rūkimo ribos.

    Nauda sveikatai ir dažnos klaidos

    Alyvuogių aliejus yra vienas kertinių Viduržemio jūros mitybos elementų, kuris siejamas su palankesniais širdies ir kraujagyslių sveikatos rodikliais. Vis dėlto jis nėra stebuklingas produktas: nauda labiausiai tikėtina tada, kai juo pakeičiami mažiau palankūs riebalai, o bendra mityba išlieka subalansuota.

    Dažna klaida yra netinkamas laikymas: aliejus nemėgsta šviesos, karščio ir ilgo stovėjimo šalia kaitlentės. Jei atsiranda apkartusio, kartono ar senų riebalų kvapas, toks produktas greičiausiai jau oksidavęsis ir jo geriau nebevartoti.

    Galiausiai verta prisiminti ir kaloringumą: alyvuogių aliejus yra energijos tankus produktas, todėl net ir pasirinkus gerą kokybę svarbiausia saikas. Protingai naudojamas jis tinka ne tik salotoms, bet ir troškinimui, kepimui keptuvėje bei daržovių ruošimui orkaitėje.

  • Paragavau Moldovos rauginto delikateso: turistai nuo jo traukėsi, bet skonis nustebino

    Moldova, nors geografiškai nėra toli, daugeliui keliautojų vis dar lieka mažiau pažinta kryptis. Vietos virtuvėje itin svarbi fermentacija, o rauginti produktai čia laikomi ne tik atsargų ruošimu žiemai, bet ir kulinarinės tapatybės dalimi. Turguose galima rasti ne vien įprastų daržovių, bet ir tokių užkandžių, kurie turistams atrodo kaip rimtas iššūkis.

    Vienas iš jų – sūryme brandintos kiaulės odelės, kurių vaizdas ir kvapas neretai atbaido smalsuolius. Prie prekystalio, kur šis tamsus delikatesas laikomas dideliuose induose, norinčių paragauti paprastai nebūna daug. Vis dėlto užtenka kelių minučių pokalbio su pardavėja, kad suprastum: tai ne egzotika dėl egzotikos, o sena praktika, paremta labai aiškia logika.

    Kodėl odelė tokia tamsi?

    Tradiciniame procese šviežia kiaulės oda pirmiausia kruopščiai nudeginama atvira liepsna, dažnai virš šiaudų, ir trumpai apkepinama. Karštis pakeičia baltymų struktūrą, sumažina žaliavos aštrumą ir suteikia būdingą rusvai tamsų atspalvį. Be to, toks apdorojimas padeda sumažinti paviršiaus mikrobinę taršą dar prieš sūrymo etapą.

    Po to odelės keliauja į statines ar talpas su druskos tirpalu, į kurį neretai dedama česnako. Toliau darbą atlieka pieno rūgšties bakterijos, kurios fermentacijos metu keičia terpės rūgštingumą ir padeda produktą išlaikyti saugų bei stabilų. Tai tas pats principas, kuris veikia rauginant kopūstus ar agurkus, tik žaliava šįkart yra gyvūninė.

    Koks skonis ir tekstūra?

    Netikėčiausia dalis – aromatas: česnakinis sūrymas nėra aitrus ir nekanda nosies, jis veikiau švelnus. Rūgštis ir druska subalansuoja riebesnį kąsnį, todėl užkandis neatrodo toks sunkus, kaip būtų galima tikėtis iš kiaulienos odos. Skonis labiau sūrus, aiškiai jaučiamas česnakas, o rūgštumas lieka fone.

    Konsistencija tvirta, bet ne guminė: kramtant jaučiamas kolageninis standumas, tačiau gabalėlis nesubyra ir nėra kietas kaip džiovintas produktas. Būtent dėl šios tekstūros daugeliui tai tampa arba visišku atradimu, arba riba, kurios peržengti nepavyksta. Vietiniai tokį užkandį dažniau renkasi ne kaip patiekalą, o kaip priedą prie alaus ar stipresnių gėrimų, panašiai kaip kitur valgomi sūrūs užkandžiai.

    Kodėl tokie produktai išlieka?

    Fermentacija šimtmečius buvo vienas patikimiausių būdų išsaugoti maistą be šiuolaikinių šaldymo technologijų, o kartu padėjo sunaudoti visas gyvulio dalis. Šiandien tai vėl aktualu ir dėl tvarumo: mažesnis maisto švaistymas, pagarba žaliavai ir tradicijoms tampa vis dažnesne diskusijų tema. Todėl tokie receptai turguose neišnyksta, net jei turistams jie atrodo neįprasti.

    Šis delikatesas vargu ar taps daugelio kasdieniu pasirinkimu, tačiau jis aiškiai parodo, kaip vietos virtuvė geba paversti paprastą, dažnai nuvertinamą žaliavą į turintį taisykles, istoriją ir savą auditoriją užkandį. Kartais pakanka vieno kąsnio, kad suprastum: ne viskas, nuo ko žmonės traukiasi, yra prasta, tiesiog tai reikalauja drąsos ir atviresnio požiūrio.

  • Močiutės triukas kopūstams balandėliams: lapai minkšti ir elastingi, bet nesubyra

    Kopūstų lapai balandėliams dažnai plyšta, būna per kieti arba, priešingai, per ilgai verdant ima irti. Tačiau yra paprastas būdas, kurį naudojo ne viena šeimininkė: kopūsto gūžę prieš ruošiant trumpam užšaldyti. Atitirpinus lapai tampa elastingesni, lengviau susisuka ir geriau išlaiko formą troškinant.

    Šio metodo esmė paprasta: šaldant kopūste susidarantys ledo kristalai pažeidžia dalį ląstelių struktūros, todėl atitirpę lapai suminkštėja. Dėl to jų nebereikia ilgai virti, o dirbti su jais tampa gerokai patogiau net ir be papildomų gudrybių. Toks paruošimas ypač praverčia, kai norisi tvarkingų, standžių balandėlių.

    Kaip veikia šaldymo triukas?

    Prieš šaldant nuo kopūsto patogu išpjauti kotą, kad vėliau lapai lengviau atsiskirtų. Gūžę reikėtų laikyti šaldiklyje bent 12 valandų, o tuomet visiškai atitirpinti šaldytuve. Skubinti atitirpinimo karštu vandeniu neverta, nes lapai gali tapti per minkšti ir pradėti plyšti.

    Atitirpinus lapai paprastai atsiskiria rankomis, o storąsias gyslas galima švelniai paploninti peiliu. Taip lapai lengviau susisuka, o balandėliai būna vienodesni ir gražiau troškinasi. Jei lapai pasirodo kiek per drėgni, juos galima trumpai nusausinti popieriniu rankšluosčiu.

    Kad balandėliai nesubyrėtų puode

    Kitas dažnai pasiteisinantis žingsnis yra puodo dugną iškloti keliais kopūsto lapais. Jie veikia kaip apsauginis sluoksnis, mažina prikepimo riziką ir padeda balandėliams troškintis tolygiau. Svarbu ir kaitra: lėtas troškinimas po dangčiu leidžia kopūstui suminkštėti neirstant.

    Paprastai balandėliai troškinami apie 90 minučių ant labai mažos ugnies, o padažas ar pomidorų tyrė įpilami vėliau, kad rūgštis nesustabdytų minkštėjimo. Ilgesnis, bet ramus troškinimas padeda išgauti švelnią tekstūrą, o įdaras išlieka sultingas. Daug kas pastebi, kad patiekalas dar skanesnis kitą dieną, kai skoniai susijungia.

    Paprasta balandėlių kryptis namuose

    Ruošiant įdarą patogu ryžius apvirti iki pusiau minkštos konsistencijos ir atvėsinti, kad masė nebūtų per skysta. Svogūnus galima trumpai pakepinti, kad skonis būtų sodresnis, o į faršą dėti tik gerai nusausintus priedus. Tokie smulkūs sprendimai dažnai lemia, ar balandėliai bus tvirti ir gražiai pjaustomi.

    Jei norisi dar švelnesnio rezultato, prieš troškinant galima balandėlius sudėti glaudžiai, kad jie mažiau judėtų. Troškinimo pabaigoje tinka krapai ar kiti žalumynai, kurie suteikia gaivos, bet neužgožia kopūsto ir mėsos skonio. Šaldymo triukas leidžia šį klasikinį patiekalą paruošti paprasčiau ir patikimiau net pradedantiesiems.

  • Miške jį praeina daugelis, o veltui: šis vasaros grybas stebina skoniu, bet painiojamas su mirtinu

    Vasarą miškuose pasitaiko valgomų grybų, kuriuos net patyrę grybautojai kartais praeina nepastebėję. Vienas jų – žalsvasis ūmėdis (Russula virescens), išsiskiriantis švelniu, kiek riešutiniu skoniu ir neįprasta kepurėlės išvaizda.

    Šis grybas nėra toks garsus kaip baravykai ar voveraitės, tačiau virtuvėje vertinamas dėl subtilumo. Vis dėlto svarbiausia – atpažinimas, nes žalsvų atspalvių grybai kai kam sukelia pavojingų asociacijų su nuodingomis rūšimis.

    Kaip atpažinti žalsvąjį ūmėdį

    Žalsvojo ūmėdžio kepurėlė dažniausiai būna šviesiai žalia ar pilkšvai žalia, o paviršius atrodo lyg suskeldėjęs ir sudaro mozaikos raštą. Tai viena ryškiausių atpažinimo detalių, dėl kurios grybas primena natūraliai „išmargintą“ kepurėlę.

    Plokštelės paprastai šviesios, trapios, tankiai išsidėsčiusios, o kotas baltas ir tvirtokas, lengvai lūžtantis. Perpjovus minkštimas išlieka baltas ir neišskiria pieno sulčių, kas būdinga būtent ūmėdžių grupei.

    Grybautojai pabrėžia, kad vien tik spalvos nepakanka, todėl verta tikrinti kelis požymius iš karto. Jei kyla abejonių, saugiausia grybą palikti miške arba pasitarti su specialistais, pavyzdžiui, per oficialias grybų identifikavimo konsultacijas ar bendruomenes, kuriose dirba mikologai.

    Kur ir kada jo ieškoti

    Žalsvasis ūmėdis dažniausiai aptinkamas nuo birželio iki spalio, o esant šiltiems ir drėgnesniems orams gali pasirodyti ir anksčiau. Ilga sausra šiai rūšiai paprastai nėra palanki, todėl po lietingesnio laikotarpio tikimybė jį rasti didėja.

    Dažniausiai jis auga lapuočių ir mišriuose miškuose, mėgsta ąžuolų, bukų ar beržų kaimynystę. Paprastai dygsta ant žemės po paklotėmis, pavieniui arba mažomis grupėmis, todėl jį lengva praleisti skubant.

    Skonis, paruošimas ir saugumas

    Virtuvėje žalsvasis ūmėdis vertinamas už švelnų skonį, kuris neužgožia patiekalo, o suteikia lengvą miško natą. Jam dažnai pakanka sviesto, svogūno, druskos ir pipirų, kad atsiskleistų natūralus aromatas.

    Jis tinka prie kiaušinienės, bulvių, kruopų ar lengvų grietinėlės padažų, taip pat gali būti kepamas ant grotelių. Džiovinant skonis paprastai tampa ryškesnis, tačiau senesni vaisiakūniai gali būti trapesni ir prastesnės tekstūros nei jauni.

    Didžiausias rizikos veiksnys – painiojimas su mirtinai nuodinga žalsvo atspalvio musmire, ypač jei grybautojas renka neįvertinęs visų požymių. Nuodingoms musmirėms būdingi aiškūs įspėjamieji ženklai, tokie kaip žiedas ant koto ir makštis prie pagrindo, todėl renkant grybus rekomenduojama apžiūrėti visą vaisiakūnį, o ne tik kepurėlę.

    „Jei nesate visiškai tikri dėl grybo rūšies, jo neimkite“, – sako mikologai, primindami, kad apsinuodijimai grybais kasmet fiksuojami ir dažniausiai susiję su klaidingu atpažinimu.

  • Dubajaus ikona „Burj Al Arab“ užveria duris 18 mėn.: kas laukia prabangaus viešbučio

    Dubajaus ikona „Burj Al Arab“ užveria duris 18 mėn.: kas laukia prabangaus viešbučio

    „Burj Al Arab“ jau seniai tapo neatsiejama Dubajaus panoramos dalimi. Burės formos pastatas matomas visur – nuo suvenyrinių sniego rutulių iki šaldytuvo magnetukų, o vienintelė kita bokšto tipo ikona, galinti varžytis savo žinomumu, yra „Burj Khalifa“ – aukščiausias pasaulio pastatas.

    Dabar itin prabangus viešbutis pirmą kartą per daugiau nei ketvirtį amžiaus laikinai užsidarys. Planuojama, kad 18 mėnesių truksiantis restauravimo projektas apims tiek atnaujinimą, tiek išskirtinių interjero detalių išsaugojimą.

    198 numerių apartamentų viešbutį valdo Dubajuje įsikūręs viešbučių tinklas „Jumeirah“. Šis objektas garsėja prabanga: interjeruose panaudota 86 500 rankomis tvirtintų „Swarovski“ kristalų, daugiau nei 30 rūšių „Statuario“ marmuro, taip pat apie 1 790 kvadratinių metrų 24 karatų aukso lapelių.

    Restauravimo darbai patikėti interjero architektui Tristanui Aueriui. Skelbiama, kad atnaujinimas bus atliekamas taip, jog išskirtinis interjeras būtų dar labiau sustiprintas, tačiau kartu išlaikant tokią pat kruopščią pagarbą detalėms, kaip saugant meno kūrinį.

    T. Aueris anksčiau dirbo su tokiais objektais kaip „Hôtel de Crillon“ ir „Les Bains Douches“ Paryžiuje. Jo darbai yra sulaukę tarptautinio pripažinimo, o 2017 m. jis buvo išrinktas metų dizaineriu „Maison&Objet“ apdovanojimuose.

    Apie uždarymą paskelbta netrukus po to, kai kovo 1 d. viešbutį pasiekė nuolaužos, likusios po Irano drono perėmimo. Dubajaus žiniasklaidos biuro teigimu, incidentas „sukėlė ribotą gaisrą išorinėje fasado dalyje“.

    „„Jumeirah Burj Al Arab“ yra kur kas daugiau nei architektūros simbolis – tai ambicijų, meistrystės ir ilgalaikio tobulumo ženklas“, – sakė „Jumeirah“ generalinis direktorius Thomas B. Meier.

    „Pastaruosius 27 metus šis išskirtinis objektas priėmė svečius su tuo pačiu atsidavimu ir pasaulinio lygio standartais, kurie jį išskiria iš bet kurio kito viešbučio pasaulyje.

    Ši restauravimo programa žymi naują „Jumeirah Burj Al Arab“ istorijos etapą – tokį, kuris atidžiai išsaugos paveldą to, kas šiuo metu yra vienintelis objektas mūsų „Jumeirah“ riboto leidimo kolekcijoje, vienijančioje ikoniškus adresus, apibrėžtus išskirtiniu dizainu ir prestižu“, – pridūrė jis.

    Kodėl „Burj Al Arab“ toks garsus?

    Nors šiandien Dubajus pilnas architektūrinių ikonų – tokių kaip Ateities muziejus, Dubajaus rėmas ar „Atlantis The Palm“ – 1999 m. žemų pastatų mieste „Burj Al Arab“ atrodė stulbinamai ir akimirksniu tapo išskirtiniu orientyru.

    Teigiama, kad jau pačioje pradžioje vienas žurnalistas, sužavėtas viešbučio įspūdžio, pasiūlė jį vertinti ne penkiomis, o net septyniomis žvaigždėmis. Šis pasakojimas tapo savotiška legenda, dar labiau sustiprinusia objekto mitą.

    Ne mažiau garsios ir paslaugos. Kiekvieniems apartamentams priskiriamas liokajus, galintis pasirūpinti praktiškai bet kokiu svečio poreikiu, o taip pat siūloma galimybė užsisakyti „Rolls-Royce“ automobilį valandomis.

    Viešbutyje įsikūrę ir itin aukšto lygio restoranai: tarp jų – „Michelin“ žvaigžde įvertintas „Al Muntaha“ bei „Ristorante L’Olivo at Al Mahara“, kurį supa įspūdingas akvariumas.

    „Burj Al Arab“ ne kartą tapo ir įspūdingų rinkodaros triukų scena. 2005 m. ant viešbučio sraigtasparnių aikštelės, maždaug 210 metrų aukštyje, tenisą žaidė Rogeris Federeris ir Andre Agassi. 2013 m. toje pačioje vietoje Davidas Coulthardas su „Formulės 1“ bolidu atliko vadinamuosius „donuts“ manevrus.

    Naujesnis pavyzdys – 2023 m., kai pilotas Luke’as Czepiela nutupdė lėktuvą ant sraigtasparnių aikštelės, kurios skersmuo siekia vos 27 metrus. Skrydis buvo atliktas kaip „Red Bull“ projektas.

  • Bulgarų pusryčių hitas: kiaušiniai, pomidorai ir sūris viename inde – kartosi dar ir dar

    Bulgarų pusryčių hitas: kiaušiniai, pomidorai ir sūris viename inde – kartosi dar ir dar

    Lenkai vis drąsiau eksperimentuoja virtuvėje ir į kasdienį meniu įtraukia receptus iš įvairių Europos šalių bei tolimesnių pasaulio kampelių. Pastaruoju metu tikru internetu plintančiu hitu tapo ir bulgariška virtuvė. Vienas populiariausių atradimų – sirene po šopski, dar vadinamas šopski sūriu: sotus, kvapnus ir paruošiamas itin paprastai patiekalas, puikiai tinkantis pusryčiams, vakarienei ar net pietums.

    Sirene po šopski – kas tai per patiekalas?

    Sirene po šopski (šopski sūris) – tradicinis bulgariškas patiekalas, dažnai lyginamas su šakšuka. Visgi šis variantas paprastai būna ryškesnio skonio ir dar sotesnis.

    Paprasčiausiai tariant, tai sūrus baltas sūris, užkeptas su pomidorais, (aštria) paprika ir kiaušiniais. Didžiausias šio patiekalo privalumas – jis gaminamas greitai, nereikalauja sudėtingų įgūdžių ir beveik „pasigamina pats“ orkaitėje.

    Tradiciškai sirene po šopski kepamas moliniuose indeliuose su dangteliu, tačiau puikiai tiks bet koks mažesnis karščiui atsparus indas. Jei nepavyksta rasti bulgariško sūrio, drąsiai rinkitės fetą arba bundzą.

    Sirene po šopski – receptas žingsnis po žingsnio

    Produktų šiam patiekalui rasite daugelyje parduotuvių – prireiks vos kelių ingredientų.

    Ingredientai

    • 2 kiaušiniai
    • 1 vidutinio dydžio, prinokęs pomidoras
    • 150 g bulgariško sūrio (arba fetos, arba bundzo)
    • 1 valgomasis šaukštas lydyto sviesto
    • saldžiosios ir aitriosios paprikos miltelių

    Gaminimas

    1. Pomidorą nuplikykite, nulupkite odelę ir supjaustykite kubeliais.

    2. Į mažo karščiui atsparaus indo dugną dėkite lydytą sviestą ir suberkite supjaustytą pomidorą.

    3. Sūrį sutrupinkite ir užberkite ant pomidoro.

    4. Indą uždenkite dangteliu ir dėkite į iki 190 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepkite apie 20 minučių. Tuomet nuimkite dangtelį, įmuškite kiaušinius ir pagardinkite saldžiosios bei aitriosios paprikos milteliais.

    5. Vėl dėkite indą į orkaitę ir kepkite 200 laipsnių temperatūroje, kol kiaušiniai sutvirtės. Išėmę, jei reikia, papildomai pasūdykite ir pagardinkite pipirais. Patiekalą galima pabarstyti šviežiomis kapotomis petražolėmis arba svogūnų laiškais.

    Skanaus!

  • Pomidorų sriubą pamirškite: šis aksominis kremas su netikėtu priedu sužavės visus

    Pomidorų sriubą pamirškite: šis aksominis kremas su netikėtu priedu sužavės visus

    Pomidorų sriuba – tikras klasikas, turintis daugybę gerbėjų. Vis dėlto kartais tradicinį variantą verta pakeisti sodraus skonio, aksominiu pomidorų kremu. Šis receptas patiks visai šeimai, o vienas ingredientas suteiks ypatingą poskonį.

    Pomidorai yra nekaloringos, naudingos daržovės, kuriose gausu vitaminų ir mineralų. Juose randama vitamino A, B grupės vitaminų, vitaminų C, E ir K, taip pat kalio, kalcio, magnio, geležies, vario, skaidulų, likopeno ir antioksidantų.

    Tyrimai rodo, kad pomidorai gali teigiamai veikti savijautą ir išvaizdą: palaiko širdies veiklą, imunitetą ir nervų sistemą, padeda reguliuoti kraujospūdį, o antioksidantai siejami su priešuždegiminiu ir organizmą saugančiu poveikiu. Dėl mažo kaloringumo ir žemo glikeminio indekso pomidorai dažnai įtraukiami į subalansuotą mitybą, taip pat gali tikti ir sergant diabetu.

    Pomidoruose daug vandens ir skaidulų, todėl jie suteikia sotumo jausmą ir gali padėti žarnyno veiklai. Be to, juose esantis vitaminas C prisideda prie organizmo atsparumo infekcijoms.

    Įdomus faktas: džiovintuose ir perdirbtuose pomidoruose dažnai būna didesnė kai kurių maistinių medžiagų koncentracija ir daugiau pasisavinamo likopeno nei šviežiuose.

    Daugumai žmonių pomidorai yra saugūs ir gali būti valgomi be didesnių apribojimų. Išimtis – turintys gastroezofaginį refliuksą ar besilaikantys autoimuninės mitybos principų, kai pomidorų vartojimas kartais ribojamas individualiai.

    Vienas skaniausių būdų pasinaudoti pomidorų nauda – išsivirti kremišką sriubą. Šįkart siūlomas pomidorų kremas su netikėtu akcentu: jis gardinamas tarkuotu geltonuoju sūriu.

    Pomidorų kremas „patobulinta“ versija

    Ingredientai:

    • 4 raudonosios paprikos
    • 1 sultiniui skirta mėsos porcija
    • 1 svogūnas
    • 2 morkos
    • 1 petražolės šaknis
    • 1/2 saliero gumbų
    • 5 dideli pomidorai
    • 2 česnako skiltelės
    • 100 g geltonojo sūrio
    • druska ir pipirai pagal skonį
    • šiek tiek cukraus
    • bazilikas

    Gaminimas:

    1. Paprikas nuplaukite ir nusausinkite. Sudėkite ant skardos, išklotos kepimo popieriumi, ir kepkite apie 20 min. 180 laipsnių temperatūroje. Išėmę sudėkite į plastikinį maišelį ir palikite, kad atvėstų.

    2. Nuplautą mėsos porciją sudėkite į puodą, užpilkite 2 l vandens, įberkite maždaug 1/2 šaukštelio druskos. Užvirkite ir įdėkite nuluptą bei ant liepsnos lengvai apkeptą svogūną.

    3. Morkas nuvalykite, nuplaukite, supjaustykite griežinėliais ir sudėkite į verdantį sultinį. Įdėkite nuluptą petražolės šaknį ir salierą. Virkite ant silpnos ugnies, pridengę, apie 30 min.

    4. Pomidorus dėkite į sietelį, nuplikykite verdančiu vandeniu, tuomet perpilkite šaltu vandeniu. Nulupkite odelę, pašalinkite sėklalizdžius. Minkštimą supjaustykite ir sudėkite į puodą. Atvėsusias paprikas nulupkite, pašalinkite sėklas ir taip pat sudėkite į sultinį. Virkite dar apie 15 min.

    5. Išimkite iš puodo petražolės šaknį, salierą ir svogūną. Sriubą sutrinkite iki vientiso kremo ir dar trumpai pavirkite. Pagardinkite druska, pipirais, trupučiu cukraus ir česnaku. Patiekdami pabarstykite tarkuotu sūriu ir baziliko lapeliais.

    Skanaus!

  • Ne matcha: į kavines veržiasi ube latte – purpurinis gėrimas be kofeino užkariauja socialinius tinklus

    Ne matcha: į kavines veržiasi ube latte – purpurinis gėrimas be kofeino užkariauja socialinius tinklus

    Pastaruosius sezonus kavinėse karaliavo žalia matcha – žemiško skonio ir dėl sveikatai priskiriamų savybių pamėgtas gėrimas. Tačiau kulinarinių madų pasaulis nestovi vietoje: į sceną žengia naujas favoritas – ube latte. Ryškiai violetinis gėrimas traukia akį, o skonis daugeliui tampa malonia staigmena. Jei dar neragavote, gali būti, kad netrukus jis taps jūsų nauju įpročiu.

    Filipinų skanėstas: kas yra ube?

    Nors pavadinimas ube Lietuvoje vis dar skamba egzotiškai, Filipinuose tai – seniai žinomas klasikinis ingredientas. Ube – violetinis jamas (dažnai vadinamas violetiniu batatu), šimtmečius naudojamas desertams, ledams, džemams ir kepiniams.

    Iš išorės jis primena paprastą gumbavaisį su tamsesne odele, tačiau perpjovus atsiveria intensyviai violetinis, net neoninis minkštimas. Būtent natūralus pigmentas ir daro ube latte tokiu fotogenišku – nenuostabu, kad šis gėrimas greitai išpopuliarėjo „Instagram“ ir „TikTok“.

    Skonis, kuris nustebina nuo pirmo gurkšnio

    Gėrimas iš saldžios bulvės gali skambėti neįtikinamai, tačiau ube skonis visai nepanašus į daržovę iš pietų lėkštės. Jis subtilus, švelnus ir gana kompleksiškas: dažnai apibūdinamas kaip turintis vanilės, baltosios šokolado ar net pistacijų natų, kurias papildo lengvas riešutinis aromatas.

    Sumaišytas su kremišku pienu, ypač augaliniu (avižų ar kokosų), ube latte tampa natūraliai saldokas, „desertinis“ ir jaukus gėrimas. Skirtingai nei matcha, kuri daliai žmonių atrodo pernelyg aitri ar „žolinė“, ube dažniau patinka tiems, kurie vertina švelnius, saldžius skonius.

    Violetinė nauda puodelyje

    Ube latte žavi ne tik išvaizda ir skoniu. Intensyvią spalvą suteikia antocianinai – stiprūs antioksidantai, randami ir uogose, aronijose ar raudonuosiuose kopūstuose. Jie siejami su apsauga nuo laisvųjų radikalų, organizmo senėjimo procesų lėtinimu ir imuninės sistemos palaikymu.

    Be to, violetinis batatas yra vitamino C, kalio ir skaidulų šaltinis. Svarbus privalumas jautresniems kofeinui: klasikinis ube latte paprastai jo neturi, todėl gali būti patraukli alternatyva kavai, ypač vakarais.

    Kaip pasigaminti ube latte namuose?

    Norint paragauti ube latte, nebūtina eiti į kavinę – jį lengvai pasigaminsite namuose. Prireiks ube ekstrakto (jo galima rasti azijietiško maisto parduotuvėse) arba violetinio batato miltelių.

    Pieną pašildykite ir suputokite (avižų pienas suteikia itin malonią tekstūrą). Atskirai nedideliame kiekyje šilto vandens ištirpinkite šaukštelį ube miltelių arba įlašinkite kelis lašus ekstrakto. Jei norisi saldžiau, galima įdėti truputį klevų sirupo ar agavų sirupo.

    Violetinę bazę supilkite į stiklinę, o tuomet atsargiai užpilkite suputotu pienu – taip susiformuos gražūs sluoksniai. O jei rytas neįsivaizduojamas be kofeino, ube latte galima pagardinti espreso šotu: kava ir violetinis batatas netikėtai dera labai harmoningai.

  • Lietuviai jo beveik neperka: šis egzotiškas vaisius gali padėti žarnynui ir kraujospūdžiui

    Lietuviai jo beveik neperka: šis egzotiškas vaisius gali padėti žarnynui ir kraujospūdžiui

    Beveik nežinomas mūsų krašte, tačiau Indijoje laikomas tikru gamtos lobiu. Jamunas – vaisius, augantis ant medžio Syzygium cumini, – ten nuo seno apipintas pasakojimais ir vertinamas dėl savo savybių. Kodėl vadinamoji „juodoji indiška slyva“ sulaukia tiek dėmesio?

    Vaisius, kurį retas yra ragavęs

    Indijos karštame ir drėgname klimate auga medis, kurio vaisiai vietos gyventojams neretai atrodo vertingesni už auksą. Jamunas, dažnai vadinamas juodąja indiška slyva, šiuose regionuose naudojamas šimtmečius – kaip natūrali pagalba įvairiems sveikatos negalavimams.

    Vertinama ne tik vaisiaus minkštimas. Naudojama ir odelė bei kauliukas – iš jų gaminami milteliai, populiarūs liaudies medicinoje. Taip pat minimi lapai ir net žievė, kuri tradiciškai laikoma naudinga sveikatai.

    Gali padėti žarnynui ir kraujospūdžiui

    Nors jamuno vaisių parduotuvėse ar turguose dažnai nepamatysite, juo domėtis verta dėl galimo teigiamo poveikio organizmui.

    Dažniausiai pabrėžiamas jo poveikis virškinimo sistemai: jamunas siejamas su žarnyno veiklos reguliavimu, pagalba viduriuojant, geresniu virškinimu ir žarnyno mikrofloros palaikymu. Teigiama, kad jis gali būti naudingas ir tiems, kuriuos vargina pilvo pūtimas ar rėmuo.

    Be to, juodoji indiška slyva laikoma kalio šaltiniu – šis mineralas svarbus normaliai kraujospūdžio kontrolei, o taip pat siejamas su kraujagyslių atsipalaidavimu. Dėl to jamunas neretai minimas kaip galimas širdžiai palankios mitybos papildymas.

    Vaisius taip pat apibūdinamas kaip galintis prisidėti prie odos būklės gerėjimo, veikti priešuždegimiškai, padėti suvaldyti cukraus kiekio svyravimus, mažinti oksidacinį stresą ir būti papildoma pagalba kovojant su mažakraujyste.

    Koks jamuno skonis?

    Indijoje jamunas dažniausiai valgomas šviežias, su odele. Sezono metu iš jo gaminami sirupai, džemai ir uogienės, ruošiami gėrimai, o gatvės prekyboje populiarus ir užkandis su juodąja druska.

    Jo skonis dažnai lyginamas su slyvos, granato ir mėlynės deriniu: saldžiarūgštis, su lengvu „vyniniu“ aromatu. Dėl didelio antocianinų kiekio vaisius gali nudažyti liežuvį violetine spalva.

    Jamuno kartais galima rasti egzotiškų vaisių asortimentą siūlančiose internetinėse parduotuvėse – tiek šviežią, tiek džiovintą. Taip pat pasitaiko miltelių pavidalo produktų ar jamuno sulčių.

    Kam jamuno geriau vengti?

    Nors jamunas siejamas su įvairiomis naudingomis savybėmis, jis tinka ne visiems. Atsargumo turėtų laikytis:

    • žmonės, turintys hipoglikemiją (polinkį į per žemą cukraus kiekį kraujyje);
    • vartojantys vaistus nuo diabeto;
    • turintys labai žemą kraujospūdį;
    • nėščiosios, žindančios moterys ir vaikai;
    • žmonės su itin jautriu žarnynu.