CP v2

Category: Mokslas

  • Prieš 400 metų palaidojo paslaptingą vyrą: DNR atskleidė netikėtą kilmę ir ryšius su Islandija

    Prieš 400 metų palaidojo paslaptingą vyrą: DNR atskleidė netikėtą kilmę ir ryšius su Islandija

    Tarptautinė mokslininkų komanda iš naujo ištyrė maždaug 40 metų amžiaus vyro, gyvenusio XVI ir XVII amžių sandūroje, palaikus. Dabar, pritaikius modernius genetinius ir izotopinius metodus, paaiškėjo, kad jo gyvenimo istorija buvo gerokai sudėtingesnė, nei manyta iki šiol.

    Tyrėjai nustatė, kad vyro genetinis profilis artimiausias šiuolaikinėms ir istorinėms samių populiacijoms – tai šiaurės Skandinavijos ir Suomijos vietinė tauta. Kartu aptikti požymiai rodo ir ilgalaikius ryšius bei maišymąsi tarp samių ir suomių bendruomenių, kuris regiono istorijoje buvo svarbus šimtmečiais.

    Ne mažiau informacijos suteikė izotopinė analizė, leidžianti atsekti mitybą ir kai kurias gyvenimo aplinkos detales. Vaikystėje jis, sprendžiant iš duomenų, valgė daugiau sausumos gyvūnų mėsos, gėlavandenių žuvų ir dalį jūrinės kilmės produktų, tačiau vėliau mityboje vis labiau dominavo jūros ištekliai.

    Dar įdomesnė užuomina atsirado vertinant su geriamuoju vandeniu siejamą izotopinį „parašą“. Jis leidžia manyti, kad paauglystėje vyras galėjo gyventi vietovėje, kurios geologija ryškiai skiriasi nuo Suomijos, o labiausiai atitinka vulkaninės kilmės regionus Šiaurės Atlante.

    Dažniausiai minima tikėtina kryptis – Islandija, nors mokslininkai pabrėžia, kad tokios išvados visada vertinamos pagal tikimybių visumą, o ne vieną požymį. Vis dėlto hipotezė dera su istoriniais šaltiniais: XVI amžiuje minimi prekybiniai ir komunikaciniai ryšiai tarp šiaurinės Fenoskandijos ir Šiaurės Atlanto regionų, todėl dideli atstumai galėjo būti įveikiami dažniau, nei įsivaizduojame šiandien.

    Anksčiau dalis tyrėjų spėjo, kad šis vyras galėjo būti noaidi – samių religinis ir ritualinis autoritetas, dažnai apibūdinamas kaip šamanas. Nauji duomenys tokios galimybės neatmeta, tačiau rodo, kad vienas paprastas vaidmens paaiškinimas gali būti pernelyg siauras, nes jo biografijoje matyti ir migracijos, ir socialinių ryšių tinklai.

    Mokslininkai taip pat primena svarbų principą: genetika neapibrėžia žmogaus etninės tapatybės. DNR leidžia kalbėti apie biologinę giminystę ir populiacijų ryšius, tačiau kultūra, kalba ar savęs priskyrimas bendruomenei priklauso nuo platesnio istorinio ir socialinio konteksto.

    Vis dėlto bendras vaizdas aiškus: Šiaurės Europa prieš 400 metų buvo mobilesnė ir labiau tarpusavyje susieta, nei ilgą laiką atrodė. Tokie tyrimai, jungianti genetiką, izotopus ir istorinius šaltinius, vis dažniau padeda iš kapų „atkurti“ gyvenimo kelią, kurio vien archeologija paprastai neatskleidžia.

  • Kas slypi po „Focus“ Nauka etikete: kodėl šis turinys staiga traukia skaitytojus?

    Kas slypi po „Focus“ Nauka etikete: kodėl šis turinys staiga traukia skaitytojus?

    Lenkijos portalo „Focus“ skiltis Nauka apibrėžiama kaip vieta, kur kaupiami šios kategorijos tekstai, tačiau kartu pabrėžiamas gyvenimo kokybės ir praktinės naudos kampas. Tai būdinga šiuolaikinei mokslo komunikacijai, kai atradimai aiškinami per kasdienius sprendimus, sveikatą, namus, keliones ar santykius.

    Tokį modelį vis dažniau renkasi didieji leidiniai, nes auditorija tikisi ne vien teorijos, bet ir aiškaus atsakymo, kaip tyrimai keičia realų gyvenimą. Dėl to šalia klasikinių temų, pavyzdžiui, kosmoso ar biologijos, daugėja turinio apie miegą, mitybą, psichologinę gerovę ir technologijų poveikį.

    Pastaraisiais metais ypač išaugo domėjimasis tekstais, kuriuose mokslas susiejamas su patikrintais patarimais ir rizikų paaiškinimu. Redakcijoms tenka balansuoti tarp patrauklių antraščių ir tikslumo, nes klaidingos interpretacijos, ypač sveikatos temose, gali greitai išplisti socialiniuose tinkluose.

    Dar viena ryški tendencija yra dirbtinis intelektas ir jo įtaka mokslo turiniui: nuo greitesnės informacijos atrankos iki personalizuotų rekomendacijų skaitytojams. Kartu didėja reikalavimai skaidrumui, kad būtų aišku, kaip parenkamos temos, kuo remiamasi ir kur baigiasi faktai, o prasideda nuomonė.

    Nors Nauka kategorijos aprašas lakoniškas, jis signalizuoja aiškią kryptį: mokslo naujienos pateikiamos kaip įrankis geresniam gyvenimui, o ne vien akademinė kronika. Skaitytojui tai reiškia daugiau konteksto, paprastesnę kalbą ir dažnesnį atsakymą į klausimą, ką konkretus atradimas keičia čia ir dabar.

  • Po Notre-Dame slypi 1 700 metų Paryžiaus istorijos: archeologai iškasė tikrą laiko kapsulę

    Po Notre-Dame slypi 1 700 metų Paryžiaus istorijos: archeologai iškasė tikrą laiko kapsulę

    Po Paryžiaus Notre-Dame katedra vykstant archeologiniams tyrimams atsiveria net 1 700 metų miesto istorijos sluoksniai. Tyrėjai, kasdami kelis metrus po žeme, fiksuoja radinius nuo romėnų laikų iki viduramžių, leidžiančius tiksliau atkurti, kaip keitėsi Île de la Cité ir ankstyvasis miestas.

    Kasinių gylis jau siekia apie 4 metrus, o kiekviena nauja žemės juosta atveria skirtingą epochą. Tarp vertingiausių radinių minimos IV amžiaus monetos iš vėlyvosios Romos imperijos laikotarpio, taip pat pastatų, sandėlių ir kitų ūkinių konstrukcijų pėdsakai, siejami su romėniškąja Lutecija.

    Radiniai nuo latrinų iki sandėlių

    Vienas netikėčiausių atradimų susijęs su viduramžių keramika, rasta buvusiose latrinose. Dalis šukių išliko neįprastai gerai, o ant jų matyti paslaptingi raudoni ženklai, kurių prasmės kol kas niekas nepaaiškino.

    Archeologai svarsto, kad tai galėjo būti dirbtuvių žymėjimas, religiniai simboliai arba ankstyva gamybos kontrolės sistema, tačiau išvadas leis daryti tik detalesnė analizė. Tokie smulkūs buities pėdsakai, anot tyrėjų, neretai geriausiai parodo kasdienį miesto gyvenimą, kurio neatskleidžia didieji istorijos pasakojimai.

    Slūgsniai senesni už katedrą

    Žemiau romėniško laikotarpio aptinkami ir vėlesni, bet su katedros statyba dar nesusiję pėdsakai, siejami su merovingų bei karolingų epocha. Tarp jų išskiriamos grūdų laikymo duobės, rodančios intensyvų teritorijos naudojimą gerokai iki XII amžiaus, kai pradėta statyti Notre-Dame.

    Tyrėjams svarbus ne tik pats radinių gausumas, bet ir galimybė tiksliai datuoti sluoksnius, kad būtų atkurtas nuoseklus seniausios Paryžiaus dalies raidos vaizdas. Tokie tyrimai dažnai tampa pagrindu sprendžiant, kaip mieste derinti infrastruktūros pertvarką ir paveldo apsaugą.

    Po gaisro prasidėję atradimai tęsiasi

    Pastaraisiais metais kasinėjimų apimtis išaugo ir dėl to, kad po 2019 metais įvykusio gaisro vykdyti atstatymo bei aplinkos tvarkymo darbai atvėrė galimybę detaliau ištirti teritoriją. Anksčiau, vykstant darbams katedros viduje, po grindimis jau buvo rasta, be kita ko, švininių sarkofagų ir viduramžių skulptūrų fragmentų.

    Katedra visuomenei vėl atverta 2024 metų pabaigoje, o Paryžiaus valdžia planuoja pertvarkyti ir jos aplinką, didinant želdynų plotus bei kuriant daugiau pavėsio. Prieš pradedant tokius darbus, archeologams tenka užduotis dokumentuoti viską, ką per šimtmečius sukaupė viena jautriausių ir svarbiausių sostinės vietų.

  • Slovakijoje rado 78 neolito skeletus be galvų: archeologai įtaria šiurpų, bet logišką ritualą

    Slovakijoje rado 78 neolito skeletus be galvų: archeologai įtaria šiurpų, bet logišką ritualą

    Pietvakarių Slovakijoje, prie Vráble gyvenvietės, archeologai aptiko neeilinį neolito laikotarpio radinį: į griovį prie įėjimo į senovinę gyvenvietę buvo suversti dešimtys žmonių palaikų. Datavimas rodo, kad kaulai yra maždaug 7 000 metų senumo, o pati gyvenvietė klestėjo tarp 5 250 ir 4 950 metų prieš mūsų erą.

    Mokslininkai nurodo, kad tai buvo vienas didžiausių ankstyvųjų žemdirbių centrų regione: identifikuota daugiau kaip 300 namų liekanų. Tokia infrastruktūra leidžia manyti, kad čia gyveno gausi, gerai organizuota bendruomenė, o aptikti palaikai susiję su ilgalaike vietos gyvenimo ir mirčių tvarka.

    Iš pradžių pranešta apie kelias dešimtis skeletų be galvų, bet vėlesni kasinėjimai skaičių padidino iki 78. Kūnai rasti netvarkingai, skirtingomis pozomis, dalis jų gulėjo vieni ant kitų, todėl tai nepanašu į įprastas, kruopščiai suplanuotas kapines.

    Kyla natūrali prielaida apie smurtą, antpuolį ar epidemiją, tačiau kaulų analizė rodo sudėtingesnį vaizdą. Tyrėjai pabrėžia, kad galvos greičiausiai nebuvo nukirstos mūšyje ar egzekucijoje, nes trūksta tipinių staigios dekapitacijos požymių.

    Priešingai, kai kurie duomenys leidžia įtarti, kad kaukolės galėjo būti pašalintos po mirties apgalvotai ir tikslingai. Kai kuriais atvejais išlikę pirmieji kaklo slanksteliai, o tai labiau dera su atsargiu kūno apdorojimu, o ne su brutaliu nukirtimu.

    Ritualas, o ne vienkartinė tragedija?

    Dėl to tyrėjai vis dažniau kalba apie galimą iki šiol menkai suprantamą pomirtinį ritualą. Kaukolės galėjo būti laikomos atskirai, naudojamos bendruomenės apeigose ar tapti simboline ryšio su mirusiaisiais forma.

    Dar vienas svarbus aspektas yra tai, kad kūnai į griovį, panašu, pateko ne vienu metu. Dalis kaulų rasta nepaisant anatominės tvarkos, todėl neatmetama, kad senesni palaikai galėjo būti stumdomi ar perrikiuojami, darant vietos naujiems.

    Toks scenarijus labiau primena daugiaetapį elgesį su mirusiaisiais, o ne vieną katastrofišką įvykį. Archeologijoje žinomos įvairios priešistorinių bendruomenių praktikos, kai po pirminio laidojimo palaikai vėliau būdavo perlaidojami, išrenkami tam tikri kaulai ar atliekami antriniai ritualai.

    Ką sako kontekstas apie pirmuosius žemdirbius

    Vráble gyvenvietė siejama su ankstyvųjų Vidurio Europos žemdirbių kultūrine aplinka, kai plito sėslus gyvenimo būdas, intensyvėjo socialiniai ryšiai ir atsirado sudėtingesnės bendruomeninės normos. Tokiose visuomenėse mirtis neretai būdavo ne tik šeimos, bet ir visos bendruomenės reikalas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad šiuolaikinės interpretacijos turi ribas: tai, kas šiandien gali atrodyti makabriška, prieš 7 000 metų galėjo būti priimtina ir prasminga apeigų dalis. Dėl radinio masto ir aplinkybių šis atradimas laikomas vienu reikšmingiausių bandant suprasti ankstyvųjų Europos žemdirbių socialines bei religines pomirtines praktikas.

  • Mokslininkai perrašė ugnies istoriją: žmogus ją valdė 700 tūkst. metų anksčiau?

    Mokslininkai perrašė ugnies istoriją: žmogus ją valdė 700 tūkst. metų anksčiau?

    Mokslininkai pateikė naujų įrodymų, kad ugnį žmogaus protėviai galėjo naudoti gerokai anksčiau, nei manyta iki šiol. Tyrimas rodo, kad tai galėjo vykti maždaug prieš 1,8 mln. metų, o ne prieš maždaug 1 mln. metų, kaip ilgą laiką buvo laikoma patikimiausiu datavimu.

    Naujausi duomenys gauti Pietų Afrikoje esančiame Wonderwerk urve, kuris laikomas viena svarbiausių vietų, padedančių suprasti ankstyvąją žmonių evoliuciją. Ten archeologai aptiko kaulų, kuriuose užfiksuoti kaitros pėdsakai, susiję su itin senais nuosėdų sluoksniais.

    Kas rasta Wonderwerk urve

    Tyrėjai praneša identifikavę degimo pėdsakus dviejuose labai senuose archeologiniuose lygiuose. Pabrėžiama, kad šie sluoksniai gali siekti apie 1,8 mln. metų, o tai reikštų maždaug 700 tūkst. metų ankstesnį ugnies naudojimą, nei rodė iki šiol aptarti tvirtesni įrodymai.

    Wonderwerk urvas jau anksčiau minėtas kaip vieta, kurioje aptikti vieni seniausių patikimai interpretuojamų ugnies pėdsakų. 2012 metais publikuotuose tyrimuose iš šio urvo buvo pateikti duomenys apie augalų pelenus ir degintus kaulus, siekiančius maždaug 1 mln. metų.

    Kodėl šis tyrimas svarbus

    Naujajame darbe pritaikytas metodas, leidžiantis aptikti aukštos temperatūros poveikį kaului net tada, kai tradiciniai požymiai nėra akivaizdūs. Rezultatai buvo sutikrinti su spektroskopiniais tyrimais, kurie padeda nustatyti cheminius pakitimus, atsirandančius dėl kaitros.

    Vienas iš argumentų, kodėl degimo pėdsakai gali būti susiję su homininų veikla, yra radinių vieta. Tyrėjai nurodo, kad požymiai aptikti giliai urvo viduje, maždaug 30 metrų nuo įėjimo, todėl mažiau tikėtina, kad ugnis ten pateko atsitiktinai iš išorinių gamtinių gaisrų.

    Ar tai reiškia, kad ugnis buvo įžiebiama?

    Autoriai akcentuoja, kad ankstyvas ugnies naudojimas nebūtinai reiškia gebėjimą ją įžiebti. Labiau tikėtina, kad tuometinės populiacijos galėjo pasinaudoti natūraliai atsiradusia ugnimi, pavyzdžiui, po žaibo sukeltų gaisrų, ir ją kurį laiką išlaikyti.

    Jei tokį ankstyvą datavimą patvirtins ir kiti tyrimai, tai pakeistų diskusiją apie tai, kada ugnis tapo reguliaria žmonių gyvenimo dalimi. Ugnies kontrolė siejama su maisto terminiu apdorojimu, didesniu gaunamos energijos kiekiu ir galimais pokyčiais žmogaus biologinėje raidoje, įskaitant smegenų evoliuciją.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad išvadas dar reikės tikrinti papildomais duomenimis ir nepriklausomais datavimo bei analizės metodais. Tokiuose ankstyvuose laikotarpiuose net ir nedidelė interpretacijos klaida gali reikšmingai pakeisti bendrą evoliucijos chronologiją.

  • Dingo miestas, apie kurį rašė kronikos: archeologai Lenkijoje pagaliau rado 600 metų mįslę

    Dingo miestas, apie kurį rašė kronikos: archeologai Lenkijoje pagaliau rado 600 metų mįslę

    Viduramžių miestas Stolzenbergas, šaltiniuose minimas ir kaip Sławoborze, dešimtmečius buvo viena didžiausių Vakarų Pomeranijos regiono mįslių. Istoriniuose dokumentuose jis egzistavo, tačiau tiksli vieta liko nežinoma, todėl dalis tyrėjų ilgai spėliojo, ar miestas išvis kada nors buvo realiai įkurtas.

    Pastaraisiais metais situacija pasikeitė, kai archeologai į pagalbą pasitelkė detalias vietovės analizes ir geofizinius tyrimus. Miesto pėdsakų ieškota ne tik dabartinių gyvenviečių ribose, bet ir nuošaliuose miškuose, kur žmonių veikla per šimtmečius buvo mažesnė.

    Atrado už miesto ribų

    Tyrėjų dėmesį patraukė miškinga teritorija už šiuolaikinio užstatymo, kur po žeme ėmė ryškėti įtvirtinimų kontūrai. Čia aptikti masyvūs žemių pylimai ir gili gynybinė fosa, kurios gylis kai kur viršija 5 metrus.

    Magnetometrija ir kiti neinvaziniai metodai leido pažvelgti po paviršiumi beveik nekasant didelių plotų. Gauti duomenys parodė taisyklingą, viduramžių miestams būdingą planą su stačiakampę formą primenančia turgaus aikšte ir gatvėmis, vedusiomis link buvusių vartų.

    Kada galėjo atsirasti miestas?

    Archeologų vertinimu, Stolzenbergas galėjo būti įkurtas XIII amžiaus pabaigoje arba XIV amžiaus pradžioje. Tokia datacija dera su laikotarpiu, kai pasienio teritorijose tarp Pomeranijos ir Naujosios Markos buvo aktyviai steigiamos naujos gyvenvietės, siekiant sustiprinti politinę ir ekonominę kontrolę.

    Šis regionas ilgą laiką buvo skirtingų valdžios centrų varžybų laukas, todėl miestai atliko ne vien prekybos, bet ir administracinę bei gynybinę funkciją. Strateginę reikšmę turėjo keliai ir prekių srautai, o naujų miestų steigimas dažnai reiškė bandymą perimti arba nukreipti prekybinius maršrutus.

    Kodėl miestas išnyko?

    Didžiausia mįslė išlieka miesto žlugimo priežastys. Tyrimai rodo, kad dalis sklypų galėjo taip ir likti neužstatyti, o tai leistų spėti, jog miesto plėtra sustojo gana anksti.

    Ar tai lėmė ekonominiai sunkumai, politiniai konfliktai, pasikeitę prekybos keliai ar nepalankios gamtinės sąlygos, kol kas neatsakyta. Tyrėjai svarsto ir apie problemas, susijusias su vandens valdymu, nes tokie veiksniai viduramžių miestams galėjo tapti kritiniai tiek gynybai, tiek kasdieniam gyvenimui.

    Vietovėje rasta daugiau nei 400 įvairių epochų radinių, tačiau vertingiausi siejami su miesto gyvavimo laikotarpiu. Tarp jų minimos sidabrinės monetos, diržų detalės, sagtelės, įrankiai ir kasdienio naudojimo daiktų fragmentai, padedantys atkurti gyventojų buitį ir prekybinius ryšius.

    Archeologai aptiko ir vėlesnių laikotarpių pėdsakų, tarp jų ir radinių, siejamų su XVIII amžiaus karo veiksmais. Tai rodo, kad teritorija, net ir miestui išnykus, vėlesniais šimtmečiais išliko svarbi ir buvo įtraukta į regiono istorinius įvykius.

    Skirtingai nei daugelis senųjų miestų, kurių vietas sunaikino vėlesnės statybos, ši gyvenvietė ilgą laiką išliko pasislėpusi miške. Dėl to jos planas ir įtvirtinimų struktūra išsilaikė neįprastai gerai, o tyrėjai gavo retą galimybę analizuoti viduramžių urbanizaciją beveik nepaliestoje aplinkoje.

    „Tokie neinvaziniai tyrimai leidžia atkurti miesto planą ir įtvirtinimus praktiškai nekasant didžiulių plotų, todėl išlieka daugiau galimybių vėlesniems, tikslesniems tyrimams“, – sakė archeologinių tyrimų komandos atstovas.

  • Kroatijoje aptikta Mitros šventvietė verčia suabejoti šimtmetį vyravusia teorija

    Kroatijoje aptikta Mitros šventvietė verčia suabejoti šimtmetį vyravusia teorija

    Pietų Adrijos pakrantėje, Močići vietovėje Kroatijoje, archeologai iš naujo įvertino seniai žinomą Mitros kulto šventvietę ir priėjo prie netikėtos išvados. Pasirodo, apeigos galėjo vykti ne uždaroje, tamsioje šventykloje, kaip manyta dešimtmečius, o atviroje, su kraštovaizdžiu glaudžiai susietoje erdvėje.

    Mitros kultas buvo viena ryškiausių vėlyvosios Romos imperijos misterinių religijų. Ilgą laiką dominavo požiūris, kad jo išpažinėjai rinkdavosi mitrėjuose, specialiai įrengtose patalpose, primenančiose olą, nes mitologijoje Mitra siejamas su gimimu iš uolos ir požemio simbolika.

    Tačiau Močići atvejis išsiskiria. Tyrėjai teigia, kad pagrindiniai šventvietės elementai buvo natūralūs: uolienų formacijos, karstinis reljefas ir šaltinis, todėl vieta veikiau primena atvirą kulto kraštovaizdį, o ne klasikinę pastato viduje įrengtą šventyklą.

    „Ši šventvietė rodo, kad Mitros kulto praktikos galėjo būti kur kas lankstesnės ir labiau priklausomos nuo vietos aplinkos, nei ilgai buvo manoma“, – teigė tyrėjai, apibendrindami naują interpretaciją.

    Vanduo šioje istorijoje – ne detalė, o viena iš galimų ritualinės logikos ašių. Kituose mitraizmo objektuose aptinkami baseinai, kanalai ar kiti vandens įrenginiai, o Močići šaltinis, būdamas natūralus, galėjo stiprinti vietos sakralumą ir sietis su mituose pasikartojančiu vandens išgavimu iš uolos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad toks pavyzdys keičia įsivaizdavimą apie mitraizmo vienodumą visoje imperijoje. Vietoj vieno griežto modelio ryškėja regioninės variacijos: bendras religinis pasakojimas galėjo būti pritaikomas prie konkrečios geografijos, tradicijų ir vietos bendruomenių poreikių.

    Nauja analizė papildo platesnę šiuolaikinės archeologijos kryptį, kai daugiau dėmesio skiriama ne vien radiniams ar pastatų planams, bet ir pačiam kraštovaizdžiui kaip ritualo dalyviui. Tai leidžia tiksliau suprasti, kaip senovės žmonės patirdavo sakralias vietas ir kodėl kai kurios jų pasirinktos ne atsitiktinai, o dėl išskirtinių gamtinių savybių.

  • Prie Saladino citadelės rado stulbinantį vandens „tinklą“: tai tik pirmieji atradimai

    Prie Saladino citadelės rado stulbinantį vandens „tinklą“: tai tik pirmieji atradimai

    Kairo Saladino citadelės prieigose archeologai aptiko pažangios viduramžių vandens tiekimo infrastruktūros pėdsakus. Tyrėjų teigimu, rasti statiniai rodo, kad citadelės aprūpinimas vandeniu buvo gerokai sudėtingesnis, nei manyta iki šiol.

    Saladino citadelė pradėta statyti XII amžiaus pabaigoje ir ilgus šimtmečius buvo Egipto politinis bei administracinis centras. Ypač svarbų vaidmenį ji atliko mameliukų laikotarpiu, kai Kairas tapo vienu įtakingiausių regiono miestų.

    Kaip vanduo pasiekdavo citadelę

    Pagrindinis naujų radinių akcentas yra vandens paskirstymo sistemos fragmentai, susiję su istoriniu akveduku Magra al-Oyoun. Aptiktos keturių vandens kėlimo ratų liekanos ir akmeniniai kanalai, kuriais vanduo būdavo nukreipiamas į aukštesnes citadelės vietas.

    Citadelė pastatyta Mukattamo kalvose, todėl gynybai vieta buvo ideali, tačiau vandens tiekimui tai kėlė didžiulių problemų. Sprendimui reikėjo ne tik kanalų, bet ir mechanizmų, galinčių kelti vandenį iš žemiau esančių šaltinių, o tai viduramžiais buvo vienas sudėtingiausių inžinerinių uždavinių.

    Kuo šis radinys svarbus mokslui

    Istorikai akveduko sistemą iki šiol daugiausia rekonstravo iš rašytinių šaltinių ir išlikusių atkarpų, tačiau trūko duomenų apie tai, kaip infrastruktūra veikė tiesiai prie citadelės. Nauji kanalų ir mechanizmų fragmentai leidžia tiksliau suprasti vandens tiekimo maršrutus bei eksploatavimo logiką.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie atradimai padeda atkurti kasdienį citadelės gyvenimą: vanduo buvo būtinas ne tik gynybai ar gyventojų poreikiams, bet ir religinėms praktikoms, amatininkystei, statyboms bei miesto valdymui.

    Rasta ir daugiau nei vandens sistema

    Tame pačiame rajone aptikti ir religinio pastato pėdsakai, siejami su mameliukų laikotarpiu. Archeologai atkasė mečetės pamatų fragmentus ir architektūrinių detalių, leidžiančių manyti, kad teritorija aplink citadelę buvo tankiau užstatyta ir aktyviau naudojama.

    Pasak tyrėjų, tai gali būti tik platesnio komplekso dalis, todėl darbai tęsiami ieškant kitų infrastruktūros elementų, tarp jų ir požeminių vandens rezervuarų. Kuo daugiau bus nustatyta sistemos dalių, tuo aiškiau paaiškės, kaip Kairas viduramžiais sprendė vieną svarbiausių miesto išlikimo klausimų.

  • Mokslininkai įtaria: Saulės sistema galėjo turėti dar 2 planetas, bet jų paieška kelia naujų klausimų

    Mokslininkai įtaria: Saulės sistema galėjo turėti dar 2 planetas, bet jų paieška kelia naujų klausimų

    Saulės sistema šiandien atrodo kaip stabilus, lengvai prognozuojamas kosminis laikrodis, tačiau ankstyvoje istorijoje ji galėjo būti gerokai chaotiškesnė. Viena populiariausių hipotezių, vadinamas Nicos modelis, teigia, kad iš pradžių išorinėje sistemos dalyje galėjo būti viena ar net dvi papildomos ledo milžinės planetos.

    Pagal šį scenarijų, migruojant didžiosioms planetoms ir joms gravitaciškai sąveikaujant su aplinkiniu nuolaužų disku, dalis pasaulių galėjo būti išmesti į tarpžvaigždinę erdvę. Toks „planetų stumdymasis“ taip pat siejamas su vėlyvuoju sunkiuoju bombardavimu ir dabartine išorinių planetų orbitų architektūra.

    Nicos modelio testas atskleidė problemą

    Johnso Hopkinso universiteto mokslininkų komanda, vadovaujama astrofiziko Matthew Clemento, naujai patikrino šią idėją kompiuterinėmis simuliacijomis. Tyrėjai modeliavo laikotarpį, kai hipotetinės papildomos planetos būtų buvusios išmestos iš Saulės sistemos, ir vertino, kaip toks nestabilumas paveiktų palydovų sistemas.

    Rezultatai parodė, kad daugelyje scenarijų Uranui būtų tekę patirti gerokai smarkesnius sukrėtimus, nei leidžia manyti dabartinis jo palydovų „tvarkingumas“. Simuliacijose dažnai pasitaikė palydovų orbitų persitvarkymai, susidūrimai ar net palydovų išmetimai, o tai sunkiai dera su tuo, ką matome šiandien.

    Kodėl palydovai tapo svarbia užuomina

    Uranas išsiskiria ne tik palydovais, bet ir itin dideliu ašies posvyriu, kuris dažnai aiškinamas senoviniu milžinišku susidūrimu. Jei vėliau dar būtų sekęs Nicos modelyje numatomas intensyvus planetų tarpusavio „artimų prasilenkimų“ laikotarpis, palydovų sistema turėjo būti dar labiau sujaukta.

    Tuo metu Jupiterio palydovai simuliacijose išliko gerokai atsparesni, tačiau išsaugoti tvarkingas abiejų planetų palydovų sistemas vienu metu pasirodė stebėtinai sunku. Tyrėjai nurodo, kad tik labai siauras sąlygų rinkinys leistų paaiškinti dabartinę situaciją, jei papildomos planetos tikrai egzistavo.

    Trys galimi paaiškinimai

    Mokslininkai išskiria kelias interpretacijas, kurios keistų mūsų supratimą apie Saulės sistemos raidą. Pirma, Uranas galėjo patirti didelius palydovų susidūrimus, o dabartinė sistema būtų tokių įvykių pasekmė, o ne pirminė, rami tvarka.

    Antra, gali reikėti peržiūrėti dabartines Nicos modelio versijas, nes jos gali per dažnai numatyti pernelyg „smurtinius“ scenarijus Uranui. Trečia, įmanoma, kad Saulės sistema susiformavo pagal gana mažai tikėtiną trajektoriją, kai didžiųjų planetų artimi susitikimai buvo reti ir ne tokie gilūs, kad išdraskytų palydovų orbitas.

    Šis darbas primena, kad maždaug prieš 4 milijardus metų vykusių procesų rekonstrukcija neišvengiamai remiasi tikimybiniais modeliais ir netiesioginėmis užuominomis. Kuo tiksliau bus tiriamos palydovų orbitos, jų tarpusavio rezonansai ir smūginių kraterių istorija, tuo aiškiau bus, ar Saulės sistema kadaise iš tiesų buvo turtingesnė planetomis.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad dauguma literatūroje modeliuojamų nestabilumo scenarijų greičiausiai neatkuria tikslios įvykių sekos, reikalingos paaiškinti visoms Saulės sistemos ypatybėms“, – rašė tyrėjai.

  • Mokslininkai pristatė didžiausią Visatos magnetinių laukų žemėlapį: pamatė tai, kas iki šiol buvo nematoma

    Mokslininkai pristatė didžiausią Visatos magnetinių laukų žemėlapį: pamatė tai, kas iki šiol buvo nematoma

    Mokslininkai paskelbė sukūrę iki šiol didžiausią ir detaliausią „paslėptų“ Visatos magnetinių laukų žemėlapį. Šie laukai nematomi plika akimi, tačiau daro įtaką tam, kaip kosmose juda dalelės ir kaip vystosi galaktikos.

    Nors magnetiniai laukai aptinkami visur, nuo Žemės iki tolimiausių kosmoso struktūrų, jų kilmė ir raida vis dar išlieka viena didžiųjų astrofizikos mįslių. Tyrėjai pabrėžia, kad būtent dėl to tokie dideli duomenų rinkiniai tampa kritiškai svarbūs naujiems atsakymams.

    Kaip pamatyti nematomą?

    Magnetinių laukų tiesiogiai nepamatysime, todėl astronomai remiasi šviesa, atkeliaujančia iš tolimų galaktikų. Keliaudama per įmagnetintą terpę ji patiria poliarizacijos pokyčius, o šį efektą ypač patogu fiksuoti radijo bangų ruože.

    Tokiu principu sudaromas žemėlapis, kuriame kiekvienas taškas atitinka konkretų danguje aptiktą objektą, o jo spinduliuotė „apšviečia“ magnetinę informaciją tarp šaltinio ir mūsų. Kuo daugiau tokių objektų, tuo smulkesnė ir patikimesnė bendro vaizdo struktūra.

    Australijos teleskopas ir milijonai galaktikų

    Naujas žemėlapis sukurtas pasitelkus Australijoje veikiantį ASKAP radijo teleskopą, priklausantį CSIRO infrastruktūrai. Šį teleskopą sudaro 36 lėkštės, kurių kiekviena yra 12 metrų skersmens, todėl sistema gali greitai aprėpti labai didelę dangaus dalį.

    Tyrėjai rėmėsi plataus masto radijo dangaus apžvalgomis, kuriose identifikuota beveik 4 milijonai tolimų galaktikų. Magnetinių laukų analizei atrinkta apie 350 000 šaltinių, kurių duomenys leido sudaryti rekordiškai tankų „magnetinį“ dangaus vaizdą.

    Mokslininkų teigimu, naujoji šaltinių imtis yra beveik dešimt kartų didesnė nei ankstesniuose didžiausiuose panašiuose darbuose, o bendras duomenų kiekis viršija visų iki šiol sukauptų stebėjimų sumą kelis kartus. Dėl to žemėlapis laikomas detaliausiu savo kategorijoje.

    Ką rodo spalvos ir kodėl tai svarbu?

    Žemėlapyje spalvos atspindi kryptį: viena jų rodo magnetinius laukus, nukreiptus į mus, kita – nuo mūsų. Didelė dalis ryškiausių sūkurių ir „burbulų“ struktūrų siejama su Paukščių Tako magnetine aplinka, tačiau smulkesnėse detalėse matyti ir daug tolimesnių sričių pėdsakai.

    Magnetiniai laukai, nors dažnai itin silpni, gali veikti kaip energijos „rezervuarai“ ir keisti, kaip greitai galaktikose formuojasi naujos žvaigždės. Dėl to tikslesni žemėlapiai padeda tikslinti modelius apie galaktikų evoliuciją, kosminių spindulių sklidimą ir medžiagos pasiskirstymą dideliais masteliais.

    Projektas laikomas svarbiu žingsniu ir dėl ateities planų: radijo astronomijoje sparčiai vystomos naujos kartos infrastruktūros, įskaitant SKA observatoriją Pietų Afrikoje ir Australijoje. Tikimasi, kad iki 2030 metų užbaigtos papildomos apžvalgos leis sudaryti dar aštresnį ir dar gilesnį Visatos magnetinių laukų vaizdą.