CP v2

Category: Mokslas

  • Netoli Mekos atidengta piligrimų stotelė: archeologai iškasė per 1 700 radinių

    Netoli Mekos atidengta piligrimų stotelė: archeologai iškasė per 1 700 radinių

    Saudo Arabijos paveldo komisija kartu su Ekseterio universiteto mokslininkais paskelbė apie reikšmingus kasinėjimų rezultatus istorinėje vietovėje Miqat Al-Juhfah. Ši stotelė šimtmečius buvo vienas svarbiausių taškų keliaujant į šventąsias islamo vietas, o naujausi radiniai leidžia tiksliau suprasti piligrimystės mastą ir kasdienybę.

    Kasinėjimų metu aptikta daugiau nei 1 700 įvairių artefaktų: keramikos ir stiklo fragmentų, akmeninių įrankių, metalinių dirbinių, taip pat kriauklių ir karoliukų. Tyrėjai pabrėžia, kad tokia įvairovė rodo ne vien trumpą sustojimą pakeliui, bet ir gyvybingą prekybos bei paslaugų centrą, kuriame susitikdavo keliautojai iš skirtingų regionų.

    Kas išduoda vietos klestėjimą

    Ypatingo dėmesio sulaukė infrastruktūros pėdsakai, skirti aptarnauti keliautojų srautus. Archeologai rado šešias puodžių krosnis, liudijančias vietinę keramikos gamybą, o tai reiškia, kad čia veikė amatai ir buvo tenkinami nuolatinių gyventojų bei piligrimų poreikiai.

    Taip pat aptiktas vandens kanalas, tikėtina, naudotas vandeniui tiekti per dykumų maršrutus keliaujantiems žmonėms. Istoriniuose šaltiniuose ne kartą akcentuojama, kad ilgos kelionės į Meką galėdavo trukti savaites ar net mėnesius, todėl patikimas vandens tiekimas buvo esminė išlikimo ir maršruto saugumo sąlyga.

    Antkapiai ir tarptautiniai ryšiai

    Tarp radinių išsiskiria ir trylika akmeninių antkapinių stelų, dalis jų datuojama Umajadų bei Abasidų laikotarpiu. Tokie užrašai istorikams yra itin vertingi, nes dažnai pateikia vardus, formuluotes, religinius tekstų fragmentus ir kitą informaciją, padedančią atkurti ankstyvųjų islamo bendruomenių socialinį gyvenimą.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį į tarptautinį radinių pobūdį: analizės rodo sąsajas su teritorijomis, kurios šiandien siejamos su Egiptu, Levantu ir Etiopija. Tai sustiprina prielaidą, kad per Al-Juhfah ėjo platus prekybos ir kultūrinių kontaktų tinklas, jungęs tolimus islamo pasaulio regionus.

    Kodėl ši vieta svarbi piligrimams

    Vietovė yra maždaug 190 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Mekos ir nuo ankstyvųjų islamo amžių buvo laikoma miqatu, tai yra tašku, kuriame piligrimai pasiruošdavo įžengti į ihramo būseną prieš pradedant piligrimystės apeigas. Tokie punktai buvo svarbūs ne tik religine prasme, bet ir praktiškai, nes čia reikėjo poilsio, vandens, apsirūpinimo ir saugumo.

    Tyrėjų vertinimu, šie atradimai papildo vis dažniau Artimuosiuose Rytuose vykdomas programas, kuriomis siekiama detaliau dokumentuoti istorinius keliavimo maršrutus, vandens tiekimo sistemas ir senąsias gyvenvietes. Al-Juhfah atvejis ypač iškalbingas, nes materialūs radiniai vienoje vietoje sujungia religines praktikas, ekonomiką ir infrastruktūrą, be kurios masinės kelionės per dykumų teritorijas būtų buvusios gerokai sudėtingesnės.

  • Tutanchamono kape rado keistą skarabėjų: mokslininkai atskleidė jo kosminę kilmę

    Tutanchamono kape rado keistą skarabėjų: mokslininkai atskleidė jo kosminę kilmę

    Tutanchamono kape rastas gelsvas skarabėjus, įkomponuotas į jauną faraoną puošusį pektoralą, vėl atsidūrė mokslininkų dėmesio centre. Nors internete kartais skamba fantazijos apie ateivius, tyrėjai pabrėžia, kad radinio paslaptis glūdi geologijoje ir kosminiuose procesuose.

    Jau seniai nustatyta, kad papuošalas pagamintas iš vadinamojo Libijos dykumos stiklo, aptinkamo Vakarų Egipte ir Rytų Libijoje. Tai beveik gryna silicio dioksido masė, susidariusi ekstremaliose temperatūrose, kurios įprastiems Žemės procesams pasiekti sunkiai įmanomos.

    Geologiniai duomenys rodo, kad ši medžiaga susiformavo maždaug prieš 29 milijonus metų. Tačiau ilgą laiką nebuvo aišku, ar ją sukūrė tiesioginis meteorito smūgis, ar galingas kosminio kūno sprogimas atmosferoje, panašus į Tunguskos įvykį, tik nepalyginamai stipresnis.

    Užuomina iš mikroskopinio kristalo

    Naujausiuose tyrimuose viename Libijos dykumos stiklo fragmentų aptiktas mikroskopinis cirkonio kristalas. Nors jo dydis mažesnis nei milimetras, jis tapo svarbiu raktu aiškinantis, kokiomis sąlygomis lydėsi ir staigiai vėso smėlis.

    Analizės parodė, kad cirkonis susiformavo esant itin aukštai temperatūrai ir atšalo labai greitai. Tokia struktūra būdinga staigiems, didelės energijos įvykiams, kai medžiagos kristalizuojasi ne pusiausvyros sąlygomis.

    Retas mineralas rodo smūgį

    Dar svarbesni laikomi ankstesni to paties stiklo tyrimai, kai cirkoniuose aptikta reidito pėdsakų. Reiditas yra itin reta cirkonio atmaina, susidaranti tik esant milžiniškam slėgiui, kylančiam per kosminio kūno smūgį.

    Toks požymis stiprina versiją, kad Libijos dykumos stiklas greičiausiai atsirado po tiesioginio meteorito ar kito kosminio objekto smūgio į Žemės paviršių, o ne vien nuo sprogimo atmosferoje. Vis dėlto galutinis atsakymas dar nepadėtas.

    Kodėl nerandamas krateris?

    Didžiausia mįslė išlieka ta pati: jeigu smūgis buvo, kur krateris? Mokslininkai svarsto, kad per milijonus metų jį galėjo sunaikinti erozija, užkloti nuosėdos arba įvykis galėjo palikti mažiau akivaizdžių geologinių pėdsakų, nei tikimasi iš klasikinio scenarijaus.

    Ši istorija rodo, kaip archeologiniai lobiai kartais atveria langą ne tik į senovės civilizaciją, bet ir į gilią Žemės bei Saulės sistemos praeitį. Tutanchamono papuošalas tampa priminimu, kad kai kurios didžiausios paslaptys slypi mikroskopiniuose mineralų grūdeliuose.

  • Po Meksikos miesteliu aptiko milžinišką zapotekų kompleksą: po centru slepiasi senovės miestas

    Po Meksikos miesteliu aptiko milžinišką zapotekų kompleksą: po centru slepiasi senovės miestas

    Meksikoje, Oachakos slėnyje esančiame Teotitlán del Valle miestelyje archeologai aptiko požymių, kad po dabartiniu centru slypi kur kas didesnis ir įtakingesnis senovės kompleksas, nei manyta iki šiol. Vietovė ir šiandien siejama su zapotekų kultūros tradicijomis, tačiau nauji tyrimai rodo, kad jos istorinis mastas galėjo būti gerokai platesnis.

    Projektą vykdę ARX Project tyrėjai pasirinko neinvazinius metodus, leidžiančius pažvelgti po žeme neardant šiuolaikinės infrastruktūros. Remiantis geofizinių matavimų ir seisminių bangų analize, sudarytas požeminių struktūrų vaizdas atskleidė monumentalios architektūros kontūrus.

    Požeminis miestas po aikšte

    Tyrėjų teigimu, po miestelio centru fiksuojamos didelės platformos, galimos ceremoninės erdvės ir urbanistinės struktūros, būdingos stambiems Mezoamerikos centrams. Tai leidžia manyti, kad matomi paviršiniai archeologiniai likučiai yra tik maža kadaise egzistavusio miesto dalis.

    Ypatingas dėmesys skirtas teritorijai po vietos bažnyčia ir greta esančia erdve. Archeologai jau anksčiau įtarė, kad kolonijiniu laikotarpiu šventovė galėjo būti pastatyta ant ankstesnio vietinio religinio centro, o nauji duomenys šią hipotezę sustiprina.

    Kolonijinė statyba ir pernaudotos šventyklos

    Tyrimai taip pat rodo intensyvios statybos pėdsakus iš kolonijinio laikotarpio. Analizės leidžia daryti prielaidą, kad XVI ir XVII amžiuje ispanų statytojai galėjo plačiai naudoti medžiagas iš ardomų priešispaniškų statinių, kad išlygintų reljefą ir paruoštų vietą naujai sakralinei architektūrai.

    Tokios praktikos buvo paplitusios įvairiose tuometinės Naujosios Ispanijos teritorijose, kai nauji religiniai pastatai dažnai iškildavo ant ankstesnių vietinių kulto vietų pamatų. Dėl to dalis ankstyvesnių statinių išliko ne paviršiuje, o paslėpta po vėlesnių laikotarpių sluoksniais.

    Ką tai keičia zapotekų istorijoje

    Zapotekų civilizacija pietų Meksikoje klestėjo dar gerokai iki actekų iškilimo, o garsiausias jos centras yra Monte Albán, laikomas vienu svarbiausių senovės Mezoamerikos miestų. Vis dėlto naujausi duomenys leidžia kelti klausimą, ar Teotitlán del Valle galėjo atlikti reikšmingesnį politinį ir religinį vaidmenį ankstyvaisiais zapotekų raidos etapais.

    Archeologai pabrėžia, kad neinvaziniai metodai šiuo atveju ypač svarbūs, nes leidžia tirti tankiai apgyvendintas vietoves nepažeidžiant kasdienio miestelio gyvenimo. Tolimesni tyrimai turėtų patikslinti struktūrų datavimą, jų funkcijas ir ryšį su platesniu regiono centrų tinklu.

  • Iš oro matomos paslaptingos akmenų figūros: kai kurios senesnės už civilizaciją – kam jos?

    Iš oro matomos paslaptingos akmenų figūros: kai kurios senesnės už civilizaciją – kam jos?

    Artimųjų Rytų dykumose archeologai fiksuoja tūkstančius milžiniškų akmeninių konstrukcijų, kurių paskirtis iki šiol kelia diskusijų. Dalis jų sudaro geometrinius raštus, aiškiai įžiūrimus tik iš oro, o kai kurie objektai savo mastu prilygsta šiuolaikiniams gyvenamiesiems kvartalams.

    Šios struktūros aptinkamos Jordanijoje, Saudo Arabijoje ir kitose regiono šalyse. Tyrėjai nurodo, kad dalis statinių gali būti maždaug 12 000 metų senumo, taigi atsiradę gerokai anksčiau nei Egipto piramidės ar Stounhendžas. Tokie datavimai rodo, kad organizuota bendruomeninė veikla čia vyko dar neolito laikotarpiu.

    Paslaptį išryškino skrydžiai

    Pirmieji modernūs pranešimai apie keistus akmenų raštus pasirodė po Pirmojo pasaulinio karo, kai britų pilotai skrisdami maršrutais tarp Kairo ir Bagdado pastebėjo dykumoje išsidėsčiusius apskritimus, tinklus ir linijas. Vietos beduinų bendruomenės šiuos objektus žinojo seniai, tačiau jų kilmės paaiškinti negalėjo.

    Situaciją ilgai apsunkino tai, kad daug vietų yra atokiose teritorijose, o dalies objektų archeologai nėra išsamiai ištyrę ant žemės. Dėl to nemažai interpretacijų ilgą laiką rėmėsi aerofotografija ir palydoviniais vaizdais, o ne kasinėjimais.

    Ko ieško mokslininkai?

    Vieni mįslingiausių objektų yra vadinamieji ratai ir medūzos, kurie iš viršaus primena didžiulius apskritimus su spinduliniais segmentais. Kai kurių skersmuo siekia kelis šimtus metrų, tačiau jų funkcija nėra aiški: svarstoma, kad tai galėjo būti ritualinės erdvės, laikinos stovyklavietės arba kelių paskirčių kompleksai.

    Dar geriau ištirtos vadinamosios dykumų aitvarų konstrukcijos, laikomos masinėms medžioklėms pritaikytomis akmeninių sienų sistemomis. Tokios struktūros paprastai sudarytos iš dviejų ar daugiau ilgų sienų, kurios siaurėdamos veda į aptvertą plotą ar įdubą, kur galėjo būti sugenami gyvūnai, pavyzdžiui, gazelės.

    Mustatilai keičia vaizdą

    Pastaraisiais metais daug dėmesio sulaukė Saudo Arabijos šiaurės vakaruose aptinkami mustatilai, pailgi akmeniniai stačiakampiai. Identifikuota daugiau nei 1 000 tokių objektų, o kai kurie jų tęsiasi ilgiau nei 600 metrų, todėl akivaizdu, kad statybai reikėjo didelių darbo jėgos ir organizavimo išteklių.

    Datavimo rezultatai rodo, kad dalis mustatilų galėjo būti pastatyti maždaug prieš 7 000 metų, kai šiandieninės dykumų teritorijos buvo drėgnesnės ir žalesnės. Tai svarbu aiškinant, kaip žmonės galėjo telktis, keliauti ir planuoti didelius projektus visiškai kitokiomis klimato sąlygomis.

    Interpretacijas keičia ir radiniai: kai kur aptikta šimtai galvijų, ožkų bei laukinių gyvūnų ragų ir kaukolių fragmentų sankaupų, susietų su vertikaliais akmens elementais. Dalis tyrėjų tai sieja su ankstyvosiomis apeigomis ir aukojimo praktikomis, o ne vien praktinėmis ūkinėmis funkcijomis.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vieno tokio komplekso įrengimas galėjo reikšti tūkstančių tonų akmenų perkėlimą, todėl tai netiesiogiai rodo aukštesnį socialinės organizacijos lygį, nei ilgai manyta apie kai kurias neolito bendruomenes. Vis dėlto lieka esminiai klausimai, kodėl tokie objektai paplito milžiniškame plote ir kodėl jų kūrėjai investavo tiek pastangų į statinius, neturinčius akivaizdžios gynybinės ar gyvenamosios paskirties.

    Tyrėjai tikisi, kad palydoviniai duomenys, sistemingi dronų skrydžiai ir tikslesni datavimo metodai leis susieti atskiras struktūras su konkrečiomis bendruomenėmis bei laikotarpiais. Kuo daugiau objektų bus ištirta vietoje, tuo aiškiau bus galima atskirti medžioklės infrastruktūrą nuo ritualinių kompleksų ir suprasti, kaip iš tikrųjų atrodė ankstyvųjų Artimųjų Rytų visuomenių gyvenimas.

  • NASA paskelbė: po 10 metų misijos Marsą stebėjęs zondas MAVEN nutilo visam laikui

    NASA paskelbė: po 10 metų misijos Marsą stebėjęs zondas MAVEN nutilo visam laikui

    NASA patvirtino, kad Marsą iš orbitos daugiau kaip dešimtmetį tyrinėjęs erdvėlaivis MAVEN baigė misiją ir yra laikomas nebeatkuriamu. Sprendimas priimtas po maždaug pusmečio nesėkmingų bandymų atkurti ryšį, kai aparatas staiga nutilo 2025 metų pabaigoje.

    Agentūros teigimu, telemetrija rodė, kad MAVEN galėjo patekti į greitą sukimąsi, dėl kurio sutriko orientacija, pasikeitė orbita ir greičiau išsikrovė baterijos. NASA suburta vertinimo komisija šių metų pradžioje padarė išvadą, kad aparatas nebefunkcionuoja ir jo sugrąžinti į darbą nebepavyks.

    Kas nutiko ir kas bus toliau

    MAVEN ryšys dingo po to, kai zondas praskriejo už Marso ir nebeatsiliepė į siunčiamas komandas. NASA pabrėžia, kad tyrimas, kas tiksliai sukėlė gedimą, dar tęsiamas, nes svarbu įvertinti rizikas būsimiems orbitiniams projektams.

    Skaičiuojama, kad aparatas orbitoje gali išlikti dar apie 50–100 metų, o vėliau nukristi į Marso paviršių. Pasak agentūros, iki tol MAVEN neturėtų kelti grėsmės kitiems aplink Marsą dirbantiems kosminiams aparatams.

    Kuo MAVEN buvo svarbus mokslui

    MAVEN buvo paleistas 2013 metais siekiant suprasti, kaip laikui bėgant kito Marso atmosfera ir kodėl planeta prarado didelę dalį dujų, būtinų šiltesniam ir drėgnesniam klimatui. Zondo duomenys padėjo tikslinti atmosferos ir Saulės vėjo sąveikos modelius, kurie svarbūs vertinant Marso klimato evoliuciją.

    Per misiją MAVEN stebėjo Marso „orą“ viršutinėje atmosferoje, fiksavo reiškinius, susijusius su Saulės audromis, ir registravo neįprastus švytėjimus. Taip pat pranešta, kad aparatas atliko ir platesnio konteksto stebėjimus, įskaitant praskriejusio tarpžvaigždinio objekto fiksavimą.

    Ar nukentės Marso roveriai?

    MAVEN atliko ir praktišką vaidmenį, padėdamas perduoti duomenis iš Marso paviršiuje dirbančių roverių, įskaitant „Curiosity“ ir „Perseverance“. NASA nurodo, kad ryšio ir mokslinių duomenų perdavimo grandinė iš esmės neturėtų sutrikti, nes darbą perims kiti orbitiniai aparatai.

    Agentūra skelbia, kad aplink Marsą veikia dar keturi svarbūs erdvėlaiviai, įskaitant Jungtinių Valstijų ir Europos misijas, todėl roverių mokslinė programa neturėtų prarasti galimybių. Vis dėlto mokslininkams MAVEN pabaiga reiškia vienu instrumentu mažiau ilgalaikiuose Marso atmosferos pokyčių stebėjimuose.

    „Komanda tikrai išgyveno netektį, kai misija baigėsi“, – sakė NASA projekto vadovas Mike Moreau.

    „Mums skaudu, bet kartu didžiuojamės, ką per pastarąjį dešimtmetį pavyko nuveikti moksle“, – sakė misijos vyriausioji mokslininkė Shannon Curry iš Kolorado universiteto Boulderyje.

  • Saulės širdies ritmas kinta 40 metų: mokslininkai įspėja apie netikėtą lūžį

    Saulės širdies ritmas kinta 40 metų: mokslininkai įspėja apie netikėtą lūžį

    Mokslininkai nustatė, kad vien iš Saulės paviršiaus stebėjimų nepakanka suprasti, kaip iš tiesų keičiasi mūsų žvaigždės aktyvumas. Nauja analizė rodo, kad per maždaug 40 metų pakito Saulės vidaus virpesių ir magnetinio ciklo ryšys, o tai gali reikšti pereinamąjį laikotarpį į kitokį elgesio režimą.

    Saulės aktyvumas kyla ir slūgsta maždaug kas 11 metų, vadinamuoju Saulės ciklu, kurio metu apsiverčia magnetiniai poliai. Aktyvumo maksimumo metu dažnėja žybsniai ir vainikinės masės išmetimai, galintys sutrikdyti palydovų darbą, ryšį, navigaciją ir elektros tinklus, o minimumo metu Saulė būna gerokai ramesnė.

    Kas išgirdo Saulės „širdį“

    Pokyčiai aptikti pasitelkus helioseismologiją, metodą, leidžiantį „klausytis“ Saulės vidaus, stebint jos virpesių sukeltus šviesos ir greičio pokyčius. Tyrėjai rėmėsi Birmingamo Saulės virpesių tinklo BiSON duomenimis, kurie leidžia nuosekliai stebėti Saulę beveik be pertraukų, nes matavimo prietaisai išdėstyti skirtingose pasaulio vietose.

    Analizuoti duomenys apėmė laikotarpį nuo 1987 metų ir kelis iš eilės 22–25 Saulės ciklus. Tyrėjai vertino skirtingo dažnio vadinamuosius p režimo virpesius, kurie suteikia informacijos apie procesus skirtinguose Saulės gelmės sluoksniuose, o rezultatus sulygino su įprastais paviršinio aktyvumo rodikliais, tokiais kaip dėmių gausa ir Saulės radijo spinduliuotės indeksai.

    Keistas neatitikimas tarp paviršiaus ir vidaus

    Išryškėjo netikėta tendencija: paviršiuje Saulės aktyvumas kai kuriais rodikliais atrodo silpnesnis, kaip ir buvo tikėtasi po santykinai ramesnio 24 ciklo, tačiau dalis vidaus virpesių signalų išlieka stipresni ir labiau primena senesnių ciklų vaizdą. Tokia kombinacija leidžia manyti, kad magnetiniai ir struktūriniai pokyčiai vis labiau koncentruojasi arčiau paviršiaus.

    Pasak tyrėjų, su ciklu susiję procesai gali būti vis labiau „suspaudžiami“ į palyginti negilius sluoksnius, maždaug apie 1 000 kilometrų žemiau fotosferos. Tai reikštų ne vien paprastą magnetinio lauko silpnėjimą, o gilesnę reorganizaciją, kaip magnetinė energija kaupiama ir perskirstoma Saulės viduje.

    Ką tai gali reikšti Žemei

    Tokie rezultatai svarbūs ne vien teorinei astrofizikai: kuo geriau suprantama, kas vyksta Saulės viduje, tuo tiksliau galima prognozuoti kosminius orus. Praktikoje tai aktualu elektros perdavimo tinklams, palydovinėms sistemoms, aviacijai poliariniuose maršrutuose ir ryšio infrastruktūrai, kuri jautri geomagnetinėms audroms.

    Šiuo metu tęsiasi 25 Saulės ciklas, o jo aktyvumo pikas prognozuojamas šio dešimtmečio viduryje. Mokslininkai pabrėžia, kad ilgametės BiSON stebėsenos tęstinumas bus lemiamas, norint suprasti, ar fiksuojamas pokytis išsilaikys iki ciklo pabaigos ir ar panašus modelis pasikartos artėjant 26 ciklui, kuris turėtų prasidėti apie 2030 metus.

    „Aptikome įrodymų, kad Saulės aktyvumo cikle vyksta sisteminiai pokyčiai“, – sakė Birmingamo universiteto astrofizikas Billas Chaplinas.

    „Matome, kad per pastaruosius kelis ciklus pasikeitė ryšys tarp vidinių Saulės virpesių ir paviršiaus aktyvumo“, – sakė Jeilio universiteto astronomė Sarbani Basu.

  • Pirato laivo lobis 267 metus gulėjo dugne: rastas „Whydah Gally“ turtas pribloškė

    Pirato laivo lobis 267 metus gulėjo dugne: rastas „Whydah Gally“ turtas pribloškė

    „Whydah Gally“ nebuvo pastatytas kaip piratų laivas: 1715 metais Londone nuleista burlaivė buvo skirta transatlantinei prekybai, įskaitant pavergtų afrikiečių gabenimą. Laivo pavadinimas kilo nuo Ouidah uosto dabartiniame Benine, kuris tuo metu buvo vienas svarbiausių vergų prekybos centrų Vakarų Afrikoje.

    1717 metų pradžioje laivą užgrobė piratai, vadovaujami Samuelio Bellamy, dar žinomo Black Sam vardu. Istorikai jį apibūdina kaip neįprastai greitai iškilusį Aukso piratavimo amžiaus veikėją, o „Whydah“ tapo jo flagmanu dėl greičio, ginkluotės ir didelės talpos grobiui.

    Piratai per trumpą laiką užpuolė dešimtis prekybinių laivų Karibuose ir prie kolonijinės Amerikos krantų, į laivo triumus kraudami monetas, tauriuosius metalus, papuošalus ir kitas vertybes. Dalis tyrėjų spėja, kad skendimo metu laive galėjo būti grobis, surinktas iš daugiau nei 50 užgrobtų laivų.

    Skendimas prie Cape Cod

    Katastrofa įvyko 1717 metų balandžio 26 dienos ir balandžio 27 dienos naktį prie Cape Cod krantų Masačusetse. Galinga audra užmetė laivą ant seklumos, o korpusas nuo bangų smūgių subyrėjo, nusinešdamas beveik visos įgulos gyvybes.

    Skaičiuojama, kad laive buvo apie 150 žmonių, o išgyveno tik du. Kartu su nuolaužomis į dugną nugrimzdo ir didžiulė vertybių masė, ilgainiui virtusi viena garsiausių Šiaurės Amerikos pakrančių legendų.

    267 metus trukusi mįslė

    Po skendimo pakrantėje kartais būdavo randama pavienių daiktų, tačiau tiksli nuolaužos vieta ilgai liko neaiški. Situacija pasikeitė 1984 metais, kai amerikiečių tyrėjas Barry Clifford pranešė po daugybės metų paieškų aptikęs „Whydah“ nuolaužą, remdamasis istoriniais šaltiniais ir matavimo įranga.

    Nuo tada, kaip skelbiama, iš nuolaužos iškelta daugiau nei 200 000 artefaktų. Tarp jų buvo monetų, tauriųjų metalų luitų, papuošalų, ginklų, laivo įrangos detalių ir įgulos kasdienybės daiktų, o ypač dėmesį patraukė afrikietiški aukso dirbiniai, primenantys ankstesnę laivo paskirtį.

    Kodėl dalis lobio vis dar dingusi

    Nors tyrimai vyksta dešimtmečius, reikšminga vertybių dalis, tikėtina, vis dar lieka po smėliu ir nuosėdomis. Archeologai pabrėžia, kad stiprios srovės ir nuolat besikeičiantis dugno reljefas vienus radinius atidengia, o kitus vėl užkloja, todėl paieškos yra lėtos ir priklauso nuo gamtinių sąlygų.

    Ši nuolauža laikoma vienu svarbiausių patvirtintų piratavimo laikotarpio archeologinių objektų, leidžiančių tiksliau atkurti tiek piratų kasdienybę, tiek transatlantinės prekybos realijas. Dėl to „Whydah Gally“ istorija greičiausiai dar ilgai išliks tyrėjų dėmesio centre.

  • Mokslininkai atskleidė netikėtą tiesą: zapotekai mėnulio kalendorių sukūrė šimtmečiais anksčiau

    Mokslininkai atskleidė netikėtą tiesą: zapotekai mėnulio kalendorių sukūrė šimtmečiais anksčiau

    Monte Albane perskaityti paslaptingi ženklai

    Archeologai ir epigrafai paskelbė iššifravę Monte Albane aptiktus zapotekų įrašus, kurie, kaip teigiama, žymi seniausią žinomą Mesoamerikos mėnulio dienų skaičiavimo sistemą. Šis aiškinimas reikštų, kad dokumentuotos Mėnulio fazių stebėsenos regione prasideda maždaug 850 metų anksčiau, nei iki šiol dažniausiai buvo siejama su majais.

    Monte Albano miestas, įkurtas ant kalno virš Oachakos slėnio, šimtmečius buvo vienas svarbiausių politinių ir religinių centrų. Būtent ten ant monumentų ir stelų aptikti glifai ilgą laiką kėlė ginčus, nes jų prasmė nebuvo aiški ir buvo aiškinama labai skirtingai.

    Ką reiškia kartojamas glifas?

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Johno Justesono ir Justino P. Lowry, pateikė argumentus, kad vienas dažnai pasikartojantis ženklas nėra politinis ar religinis įvykis, kaip manyta anksčiau. Pasak jų, glifas greičiausiai nurodo dienų skaičių nuo pirmojo jauno Mėnulio pjautuvo pasirodymo po jaunaties.

    Toks žymėjimo principas būtų praktiškas astronominiams stebėjimams, nes leistų sekti Mėnulio ciklą ir kaupti nuoseklius duomenis ilgą laiką. Tyrėjai pabrėžia, kad reguliarūs ciklai reikalauja ne vien atsitiktinių stebėjimų, o sistemingo fiksavimo ir suderinimo su kalendorinėmis tradicijomis.

    Kaip tai patikrinta ir kuo svarbu

    Siekdami pagrįsti interpretaciją, autoriai derino archeologinius, epigrafinius, lingvistinius ir astronominius metodus. Jie naudojo šiuolaikinius skaičiavimo modelius, atkūrė stebėjimo sąlygas Oachakos slėnyje ir lygino galimas pirmojo Mėnulio pjautuvo matomumo datas su įrašuose fiksuotais skaičiais.

    Publikuotame tyrime teigiama, kad seniausi su šia sistema siejami įrašai gali būti datuojami maždaug 496–221 metais prieš mūsų erą, vadinasi, tai daugiau nei 2 200 metų senumo tradicija. Jei aiškinimas pasitvirtins, dalis pažangios astronominės praktikos, dažnai priskiriamos majams, įgytų gerokai senesnį kontekstą ir rodytų platesnį žinių perdavimą Mesoamerikoje.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad mėnulio ciklo skaičiavimo pagrindai Monte Albane galėjo būti sukurti gerokai anksčiau, nei iki šiol buvo laikoma įprasta“, – sakė tyrimo autoriai, apibendrindami savo išvadas.

  • Mokslininkai aptiko gyvybės ženklų Öcio kūne: kas iš tiesų vyksta 5 300 metų mumijoje?

    Mokslininkai aptiko gyvybės ženklų Öcio kūne: kas iš tiesų vyksta 5 300 metų mumijoje?

    Öcis, dar vadinamas Ledynų žmogumi, mirė prieš maždaug 5 300 metų, tačiau naujas mikrobiologų tyrimas rodo, kad jo kūnas gali būti ne visiškai „negyvas“. Analizuodami nuo mumijos paviršiaus paimtus mėginius, mokslininkai aptiko mikroorganizmų, kurių dalis, panašu, gali būti išlikę aktyvūs iki šių dienų.

    Öcis buvo rastas 1991 metais aukštai Alpėse, ledyno tirpsmo zonoje, netoli dabartinės Italijos ir Austrijos sienos. Iš pradžių manyta, kad tai neseniai žuvęs alpinistas, tačiau laboratoriniai tyrimai atskleidė, kad tai vario amžiaus laikų žmogaus palaikai, išsilaikę išskirtinai gerai dėl šalčio ir ledo.

    Kas tiksliai buvo tiriama?

    Naujausio darbo autoriai tyrė nuo įvairių Öcio kūno vietų paimtus tamponinius mėginius ir viduje aptiktą tirpsmo vandenį. Jie taip pat rėmėsi ankstesnių tyrimų duomenimis apie žarnyno ir skrandžio audinius bei palygino rezultatus su dirvožemio mėginiu iš radimvietės.

    Siekiant atskirti, kurie mikroorganizmai galėjo būti „senieji“, o kurie pateko vėliau, pasitelktas DNR ir RNR sekoskaitos metodų derinys. RNR signalai ypač svarbūs, nes gali rodyti ne vien „pėdsakus“, bet ir galimą dabartinį biologinį aktyvumą.

    Senoviniai mikrobai ir „šalčio mėgėjai“

    Tyrėjai aprašė dvi pagrindines mikroorganizmų grupes: dalis jų, tikėtina, priklausė Öcio gyvajai mikrobiotai, o kiti buvo su šalčiu susiję mikroorganizmai, prisitaikę prie ledyno aplinkos. Kai kurios aptiktos mielių rūšys genetiškai panašios į mikrobus, randamus itin šaltuose regionuose.

    Įdomu tai, kad kai kuriuose mėginiuose mikrobinė medžiaga atrodė stipriai suirusi, kaip būtų tikėtina senoviniuose pėdsakuose, tačiau kiti mėginiai rodė santykinai „šviežesnius“ požymius. Tai sustiprino hipotezę, kad bent dalis mikrobų galėjo išlikti gyvybingi ar net lėtai daugintis šaltyje.

    Ar tai gali būti susiję su konservavimu?

    Po radinio Öcio kūnas buvo konservuojamas, kad neirtų, o tokiose procedūrose istoriškai naudotos ir medžiagos, slopinančios grybų augimą. Tyrime pažymima, kad dalis identifikuotų mielių galėjo turėti gebėjimų skaidyti tam tikrus konservavimo chemikalus, todėl jų išlikimas muziejinėmis sąlygomis teoriškai galėjo būti palengvintas.

    Mokslininkai pabrėžia, kad neįmanoma tiksliai nustatyti, ar mikroorganizmai nepertraukiamai išliko aktyvūs visus tūkstantmečius, ar dalis jų ilgai buvo neaktyvūs ir „atgijo“ vėliau, kai sąlygos pasikeitė. Vis dėlto kelių laikotarpių mėginių palyginimas leido pastebėti, kad viena šalčiui prisitaikiusi rūšis per maždaug dešimtmetį aptikta gausiau, o tai gali reikšti tęstinį išlikimą.

    Šie rezultatai keičia požiūrį į mumijas kaip į visiškai statiškus objektus: net ir itin šaltose, kontroliuojamose saugyklose jos gali būti savotiškos mikroekosistemos. Praktiniu požiūriu tai svarbu muziejams ir konservatoriams, nes mikrobiniai procesai gali turėti įtakos ilgalaikei išsaugojimo strategijai.

  • Po 800 metų mįslė įminta: Transilvanijos tvirtovė buvo kryžiuočių, rodo nauji tyrimai

    Po 800 metų mįslė įminta: Transilvanijos tvirtovė buvo kryžiuočių, rodo nauji tyrimai

    Rumunijos Transilvanijoje esanti Feldioaros tvirtovė, viduramžiais žinoma vokišku Marienburgo vardu, pagaliau sulaukė aiškaus atsakymo į klausimą, kas pastatė seniausias jos akmenines sienas. Nauja archeometrinė analizė parodė, kad pirmieji mūrai atsirado XIII amžiaus pradžioje, kai regione veikė Kryžiuočių ordinas.

    Ši išvada svarbi ne tik vietos istorijai. Dėl Feldioaros kilmės dešimtmečius ginčijosi istorikai ir archeologai, nes ankstesni radiniai, tokie kaip ginklų fragmentai, keramika, spurgai ar bažnyčios liekanos, neįrodė, kas tiksliai inicijavo ankstyviausius įtvirtinimus.

    Kuo rėmėsi mokslininkai?

    Tyrėjai ėmė mėginius iš seniausių mūrų ir pamatų kalkinio skiedinio. Tuomet pritaikė radiokarboninį datavimą, kuris leido nustatyti, kada skiedinyje susiformavo anglies junginiai, susiję su kietėjimo procesu.

    Viduramžių skiedinio datavimas laikomas sudėtingu, nes kalkės gali kietėti ilgai ir sugeria anglies dioksidą ne vieną sezoną. Dėl to laboratorijose taikomos papildomos patikros, kad būtų atskirta pirminė statybų fazė nuo vėlesnių remontų ar užterštumo.

    Kas sieja Feldioarą su kryžiuočiais?

    Gauti datavimo rezultatai sutapo su laikotarpiu, kai Kryžiuočių ordinas buvo įkurdintas Burzenlando regione. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad Vengrijos karalius Andrius II 1211 metais pakvietė ordiną stiprinti pasienio gynybą nuo klajoklių antpuolių, o 1225 metais riteriai buvo išvyti, monarchui sunerimus dėl augančios ordino įtakos.

    Taigi seniausios Feldioaros akmeninės fortifikacijos greičiausiai iškilo būtent per šį trumpą, bet strategiškai reikšmingą laikotarpį. Mokslininkų vertinimu, tai vienas ankstyviausių moksliškai patvirtintų kryžiuočių gynybinės architektūros pavyzdžių Pietryčių Europoje.

    Tvirtovė keitė šeimininkus šimtmečius

    Tyrimai rodo, kad vėlesniais amžiais kompleksas buvo nuolat perstatomas ir plečiamas, todėl vien iš mūrų stiliaus ar pavienių radinių atriboti statybų etapus buvo sudėtinga. Būtent dėl šios priežasties nauji laboratoriniai metodai tapo esminiu argumentu ilgai trukusioje diskusijoje.

    Po kryžiuočių pasitraukimo Feldioara, kaip manoma, perėjo kitų vienuolinių bendruomenių žinion, o vėliau virto daugiasluoksniu gynybiniu objektu, pritaikomu skirtingoms epochoms. Archeologai pabrėžia, kad tokios vietos dažnai slepia kelių šimtmečių statybų ir politinių lūžių pėdsakus, kuriuos patikimiausiai padeda atsekti kompleksiniai datavimo sprendimai.