CP v2

Category: Mokslas

  • Mįslingi akmenų ratai aukštai Anduose pribloškė mokslininkus: kam jie buvo skirti?

    Mįslingi akmenų ratai aukštai Anduose pribloškė mokslininkus: kam jie buvo skirti?

    Atradimas prasidėjo nuo palydovų

    Atokioje Argentinos Andų dalyje, Cordillera del Tigre kalnų ruože, aptiktas neįprastas akmeninių konstrukcijų kompleksas. Pirmieji jo kontūrai išryškėjo ne ekspedicijos metu, o peržiūrint palydovines nuotraukas ir skaitmeninius žemėlapius.

    Geometrines formas pastebėjo tyrinėtojas Carlosas Gobbi, ieškojęs senųjų akmens statinių pėdsakų. Palydoviniuose vaizduose aiškiai matėsi taisyklingi apskritimai ir linijos, išsiskiriantys iš aplinkinio kalnų reljefo.

    Kelias iki vietos užtruko keturias dienas

    Pasiekti vietovę pasirodė gerokai sunkiau nei ją rasti ekrane. Pirmieji bandymai buvo nesėkmingi, o sėkmingai į žygį Gobbi išsiruošė vasario 14 dieną kartu su Adriánu Radichu ir Gabrieliu Orofinu.

    Ekspedicija iki objekto truko beveik keturias dienas: vietovėje trūksta vandens, nėra mobiliojo ryšio, o aukštikalnių sąlygos ir staigūs reljefo pokyčiai stipriai riboja judėjimą. Tokia izoliacija paaiškina, kodėl kompleksas ilgą laiką liko menkai žinomas net regione dirbantiems tyrėjams.

    Atvykę keliautojai pamatė struktūras, kurios nuo žemės atrodo fragmentiškai, tačiau iš aukščio atsiskleidžia kaip vientisas planas. Akmenys sudaro apskritas erdves, sujungtas tarsi koridoriais, vietomis matyti į žemę įgilintos atkarpos ir elementai, primenantys griovius ar kanalus.

    Didžiausių identifikuotų ratų skersmuo siekia maždaug 27–35 metrus. Tyrėjų teigimu, tik žvilgsnis iš viršaus leidžia suprasti, kad tai ne atsitiktinės akmenų sankaupos, o sąmoningai suformuotas geometrinis kompleksas.

    Ritualai, ženklai ar kelio infrastruktūra?

    Objektas greitai pradėtas lyginti su Peru Naskos geoglifais, tačiau panašumas daugiausia vizualinis, matomas iš oro. Skirtingai nei Naskoje, čia kol kas neidentifikuota atpažįstamų figūrų, o dominuoja apskritimai, perėjimai ir taisyklingos erdvės.

    Didžiausia mįslė išlieka paskirtis. Per pirmuosius apsilankymus paviršiuje neaptikta aiškių keramikos šukių ar maisto likučių, kurie paprastai padeda nustatyti nuolatinės gyvenvietės pėdsakus, o vandens stoka ir atšiaurios sąlygos menkina „įprastos“ gyvenvietės versiją.

    Dėl to archeologai svarsto, kad struktūros galėjo būti ritualinės, simbolinės ar susijusios su periodiniu susibūrimu, o ne kasdieniu gyvenimu. Tarp hipotezių minimas ir galimas ryšys su inkų laikotarpiu arba ankstesnėmis ikikolumbinėmis Andų bendruomenėmis, tačiau kol kas tai tėra kryptys, kurias reikia patikrinti.

    Ką turėtų atskleisti dronai ir datavimas

    Tyrimus koordinuoja tarptautinis projektas ArqueoAndes, suburiantis mokslininkus iš Argentinos ir Ispanijos. Darbams vadovauja Cristina Prieto-Olavarría ir Horacio Chiavazza, į veiklas įtraukti ir kitų Argentinos mokslo institucijų specialistai bei Jaén universiteto komanda.

    Grupė planuoja grįžti į vietovę gruodį ir pasitelkti dronus, detalesnį kartografavimą, nuosėdų bei aplinkos analizę. Esminis žingsnis bus konstrukcijų amžiaus nustatymas, nes tik patikimas datavimas leis atsakyti, ar kompleksas sietinas su inkų epocha, ankstesnėmis kultūromis, ar visai kitu laikotarpiu.

    Mokslininkai taip pat sieks tiksliau įvertinti, kaip buvo statomos atskiros struktūros ir kaip jos tarpusavyje susijusios. Tokie duomenys dažnai padeda suprasti, ar tai vienkartinis projektas, ar ilgiau trukusios veiklos vieta, kuri buvo perstatoma ir plečiama per kelis istorinius etapus.

  • Mokslininkai įspėja: 1947-ųjų Saulės dėmė rodo, kad galimi „superžybsniai“ ir šiandien

    Mokslininkai įspėja: 1947-ųjų Saulės dėmė rodo, kad galimi „superžybsniai“ ir šiandien

    Milžiniška dėmė išdavė potencialą

    Saulės žybsniai yra staigūs ir labai galingi spinduliuotės pliūpsniai, kylantys iš aktyvių Saulės sričių, kuriose susipina ir trūkinėja magnetinio lauko linijos. Stipriausi žybsniai gali paveikti radijo ryšį, navigaciją ir elektros tinklus, nors Žemę iš dalies saugo atmosfera ir magnetinis laukas.

    Nauja analizė rodo, kad Saulė teoriškai gali pasiekti vadinamųjų superžybsnių lygį, kuris kitose į Saulę panašiose žvaigždėse fiksuojamas kaip šimtus ar net tūkstančius kartų energingesnis reiškinys. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra prognozė, jog toks įvykis įvyks artimiausiu metu, tačiau ribos, kiek maksimaliai gali „užsikurti“ Saulė, tampa aiškesnės.

    Ką parodė 2010–2016 metų duomenys

    Tyrimą atlikusi Max Planck Saulės sistemos tyrimų instituto komanda išnagrinėjo 300 galingiausių žybsnių, instrumentiškai išmatuotų 2010–2016 metais. Jie vertino, kaip žybsnio energija siejasi su aktyvios srities dydžiu, iš kurios žybsnis ir kyla.

    Remiantis šiuo statistiniu ryšiu, galima atsargiai ekstrapoliuoti, kokios energijos žybsnį teoriškai pajėgtų sukelti ypač didelė aktyvi sritis. Tokiu būdu mokslininkai perėjo nuo šiuolaikinių matavimų prie istorinių Saulės dėmių įrašų, apimančių maždaug keturis šimtmečius.

    „Nors stebėjimo laikotarpiu superžybsnių nefiksuota, rasta energijos ir aktyvios srities dydžio priklausomybė turėtų galioti ir galingesniems įvykiams“, – sakė astrofizikė Natalie Krivova.

    1947 metų dėmė – išskirtinis pavyzdys

    Iš istorinių įrašų išsiskiria 1947 metais stebėta milžiniška Saulės dėmė, kuri, tyrėjų vertinimu, dengė apie 0,6 proc. matomo Saulės disko. Skaičiavimai leidžia teigti, kad tokio masto struktūra galėtų būti susijusi su žybsniu, pasiekiančiu žemesnę superžybsnių intervalo ribą.

    Mokslininkai taip pat mini, kad tokia dėmė buvo maždaug 40 kartų didesnio skersmens nei Žemė. Tai svarbu ne kaip sensacingas rekordas, o kaip fizinis argumentas, jog Saulėje kartais susiformuoja aktyvūs regionai, kurių magnetinė energija potencialiai yra pakankamai didelė ekstremaliems išsiveržimams.

    „Mūsų Saulė turi superžybsnių potencialą. Ji gali suformuoti milžiniškas dėmes, kurios iš principo gali tapti itin ekstremalių spinduliuotės pliūpsnių pradžia“, – sakė N. Krivova.

    Kas gresia Žemei ir ko dar nežinome

    Tiesioginė rizika žmonių sveikatai ant Žemės paviršiaus dažniausiai ribota, tačiau technologijoms pasekmės gali būti rimtos. Galingi kosminių orų reiškiniai siejami su ryšio trikdžiais, GNSS navigacijos paklaidomis, palydovų sistemų apkrova, taip pat su rizika elektros perdavimo tinklams aukštesnėse platumose.

    Tyrėjai sieja superžybsnių temą su itin ekstremaliais Saulės dalelių įvykiais, apie kuriuos liudija netiesioginiai pėdsakai, pavyzdžiui, medžių rievėse aptinkami izotopų pokyčiai. Tokie įrašai rodo, kad Žemės istorijoje galėjo būti radiacinių audrų, viršijančių instrumentiškai stebėtą laikotarpį.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad naujieji darbai nesprendžia klausimo, kaip dažnai superžybsniai galėtų pasitaikyti būtent Saulėje. Dabar svarbiausia kryptis yra detalesnis modeliavimas: kaip susijungia didelės dėmių grupės, kokiomis sąlygomis magnetinis laukas „užrakina“ energiją ir kada ji gali išsilaisvinti taip, kad dalelės pasiektų tarpplanetinę erdvę.

    Abu tyrimai publikuoti žurnale Philosophical Transactions of the Royal Society A. Mokslininkai akcentuoja, kad tikslas buvo įvardyti maksimalias tikėtinas žybsnių energijas, remiantis didžiausių istorijoje matytų dėmių mastu, o ne skelbti artėjančią katastrofą.

  • Atakama nustebino mokslininkus: aptiko kapibaros dantį ir suabejojo dykumos amžiumi

    Atakama nustebino mokslininkus: aptiko kapibaros dantį ir suabejojo dykumos amžiumi

    Radimas, kurio nesitikėjo

    Čilės Atakamos dykuma šiandien laikoma viena sausiausių vietų Žemėje, o didžiąją dalį menkos drėgmės čia atneša nuo Ramiojo vandenyno slenkantis rūkas. Todėl vandens telkinių aplinkoje gyvenančių kapibarų pėdsakai šiame regione atrodė praktiškai neįmanomi.

    Visgi paleontologai Atakamoje aptiko maždaug 8,8 mln. metų senumo kapibarai artimo graužiko danties fragmentą. Tyrėjų teigimu, tai seniausias iki šiol Čilėje rastas kapibarų giminaičių įrodymas ir vienas seniausių tokių radinių apskritai.

    „Kapibaros dantį rasti jūrinėse nuogulose vietoje, kuri šiandien yra vienas sausiausių regionų Žemėje, yra tiesiog keista“, – sakė Arizonos universiteto geologė Priscilla Martinez.

    Ką pasakoja nuogulos ir augalų pėdsakai

    Dantis priskirtas išnykusiai genčiai Cardiatherium – tai priešistoriniai šiuolaikinių kapibarų giminaičiai. Radinys aptiktas Bahía Inglesa formacijos nuogulose, smiltainyje, kuris siejamas su vėlyvuoju miocenu.

    Šis atradimas papildo vis daugėjančius duomenis, kad vėlyvajame miocene Atakamos pietuose galėjo egzistuoti ilgiau išsilaikantys gėlo vandens telkiniai ir šlapynės. Tokioms ekosistemoms būdingi augalai ir gyvūnai sunkiai derėtų su idėja, kad regionas nuolat buvo ypač sausas dešimtis milijonų metų.

    „Turime kelias nepriklausomas įrodymų linijas, rodančias labai drėgnas sąlygas, kurios šiandien paprastai siejamos su kapibaromis“, – sakė Vajomingo universiteto paleobiologas Mark Clementz.

    Greta danties tyrėjai aptiko fitolitų – mikroskopinių silicio dalelių, susidarančių augaluose ir išliekančių nuogulose. Jų tipai leidžia spręsti, kad tuo metu galėjo augti palmės, imbieriniai ir kiti žydintys augalai, kuriems dažnai reikia pastovesnės drėgmės.

    Mįslė: kaip graužikai pasiekė vakarinę pakrantę?

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į biogeografinę mįslę: vėlyvojo mioceno kapibarų pėdsakų anksčiau rasta ir kitoje Pietų Amerikos pusėje, pavyzdžiui, Argentinos pakrantėje. Tačiau Andų kalnynas, ypač centrinėje dalyje, yra ne tik aukštas, bet ir labai sausas, todėl kelionė per jį tokio tipo gyvūnui atrodytų menkai tikėtina.

    Viena iš hipotezių – kapibarų giminaičiai nebūtinai kirto Andus, o galėjo plisti šlapynių koridoriais šiauriau kalnų, kur anuomet klimatas ir reljefas sudarė palankesnes sąlygas. Tokie scenarijai padeda geriau suprasti, kaip kito žemyno ekosistemos ir kaip gyvūnai reagavo į ilgalaikius klimato poslinkius.

    Kodėl tai svarbu šiandien

    Atakamos istorija domina ne vien dėl sensacingų radinių. Dykumos laikomos itin jautriomis klimato svyravimams, todėl senovinės aplinkos rekonstrukcijos suteikia svarbų foną vertinant, kaip kritulių režimai ir vandenynų bei atmosferos cirkuliacija keitėsi natūraliai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie duomenys padeda tikslinti modelius, aiškinančius, kada ir kodėl regionas perėjo į dabartinę hipersausą būseną. Kuo tiksliau suprantami praeities pokyčiai, tuo geriau galima vertinti dykumėjimo rizikas ir prognozuoti, kaip sausros zonos gali kisti ateityje.

  • Tyrimas perspėja: turtingi JAV priemiesčiai dažniau atsiduria gaisrų kelyje – kodėl taip yra?

    Tyrimas perspėja: turtingi JAV priemiesčiai dažniau atsiduria gaisrų kelyje – kodėl taip yra?

    Naujas Kalifornijos universiteto Riversaide mokslininkų tyrimas rodo, kad miestus pasiekiančios JAV miškų ir krūmynų liepsnos dažniau paliečia ne atsitiktines vietoves, o gana aiškų rajonų tipą: priemiesčius, kuriuose daug nuosavų namų ir aukštesnės pajamos.

    Tyrėjai pabrėžia, kad gaisrai vis dažniau tampa ne vien atokių miškų problema. Didžiausia rizika kyla vadinamojoje laukinės gamtos ir urbanizuotų teritorijų sandūroje, kur gyvenamieji kvartalai ribojasi su šlaitais, krūmynais ar mišku.

    141 gaisro analizė per 40 metų

    Mokslininkai išnagrinėjo 141 gaisrą, kuris 1984–2025 metais kirto urbanizuotas teritorijas JAV. Pasak jų, bendras tokių gaisrų skaičius per metus reikšmingai nedidėjo, tačiau dideli gaisrai, palyginti su ankstesniais dešimtmečiais, linkę apimti didesnius plotus.

    Tyrime akcentuojama ir demografinė pusė: gyventojų dalis teritorijose, priskiriamose prie gaisrų rizikos, išliko apie 0,9 proc. Vis dėlto absoliutus jose gyvenančių žmonių skaičius augo nuo maždaug 2,1 mln. 1990 metais iki 2,8 mln. 2023 metais.

    Tyrėjų vertinimu, šį augimą daugiausia paaiškina bendras gyventojų skaičiaus didėjimas, o ne masinis persikėlimas vien į vis pavojingesnes zonas. Tačiau didesnis gyventojų skaičius reiškia ir didesnį būstų bei infrastruktūros kiekį gaisrų kelyje.

    Įspėjimas gali ateiti per kelis mėnesius

    Dar viena svarbi išvada susijusi su orų signalais prieš gaisrus. Tyrime teigiama, kad gaisrai ne visada kyla tik po ilgalaikių sausrų, kurios dažnai laikomos pagrindiniu pavojaus indikatoriumi.

    Dažniau fiksuotas scenarijus, kai po drėgnesnio laikotarpio staiga seka kelių mėnesių išsausėjimas. Tokie 3–6 mėnesių drėgmės pokyčiai, pasak autorių, gali būti praktiškesnis orientyras savivaldybėms ir miestų planuotojams, vertinantiems padidėjusios rizikos laikotarpius.

    Kas nutinka po liepsnų

    Naudodami palydovinius augmenijos ir paviršiaus temperatūros duomenis, mokslininkai nustatė, kad stipriai nuniokotose vietose sumažėja žaluma, o paviršius įkaista. Pirmaisiais trimis mėnesiais po gaisro didelio intensyvumo degimo zonose vidutinis atšilimas siekė apie 2,4 laipsnio.

    Atsigavimas, kaip nurodoma tyrime, yra lėtas. Po penkerių metų beveik trys ketvirtadaliai stipriai išdegusių teritorijų dar nebuvo grįžusios į priešgaisrinį žalumos lygį, o apie 78 proc. vietovių nebuvo atgavusios ankstesnių šiluminių sąlygų.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad vizualiai atžėlusi teritorija nebūtinai reiškia pilną ekologinį atsistatymą. Po gaisrų vietoje medžių gali įsitvirtinti trumpaamžė ar mažiau struktūriška augalija, kuri suteikia mažiau pavėsio, keičia mikroklimatą ir gali daryti įtaką ateities gaisrų rizikai.

    Įdomi socialinė detalė: nors gaisrų kelią dažniau kerta turtingesni rajonai, būtent juose ilgalaikis paviršiaus temperatūros atsistatymas būna spartesnis. Tyrėjai tai sieja su didesniais ištekliais griuvėsių tvarkymui, atstatymui, laistymui ir aplinkos sutvarkymui.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog mažesnes pajamas turintys kvartalai yra apsaugoti. Jie ragina miestus vertinti gaisrus, kurie pasiekia gyvenamąsias teritorijas, kaip atskirą reiškinį, kurį lemia ne tik klimatas, bet ir urbanistika, socialinė struktūra bei infrastruktūros sprendimai.

  • Archeologai Rusioje rado 1 000 metų amuletą: šventasis karys ir Medūzos motyvas viename

    Rusioje archeologai aptiko maždaug 1 000 metų senumo vario lydinio amuletą, datuojamą XI amžiumi. Dvipusis medalionas išsiskiria netikėtu deriniu: vienoje pusėje pavaizduotas krikščioniškas karys, kitoje – moters galva su plaukais, primenančiais besirangančias gyvates.

    Radiniui dėmesio skiriama todėl, kad jis laikomas apčiuopiamu įrodymu, kaip viduramžių Rusioje krikščioniškos tradicijos sugyveno su gerokai senesniais apsauginiais simboliais. Tokie amuletai regionui būdingi, o jų ikonografijoje dažnai susipina skirtingų epochų ir tikėjimų ženklai.

    Šventasis karys ir neaiški tapatybė

    Kario figūra vaizduojama su skydu ir ietimi, todėl archeologai kelia versiją, kad tai galėtų būti šventasis Teodoras Stratelatas. Krikščioniškoje tradicijoje jis siejamas su pasakojimais apie kovą su pabaisa ar gyvate, o ikonografijoje neretai vaizduojamas kaip ginkluotas karys.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tapatybė nėra galutinai patvirtinta, nes panašūs atributai būdingi ir kitiems šventiesiems kariams. Tokiuose artefaktuose reikšmę lemia ne vien konkretus vardas, bet ir pati apsaugos idėja, kurią perduoda ginkluoto gynėjo vaizdinys.

    Medūza ar bendras blogio simbolis?

    Dar daugiau klausimų kelia antroji pusė, kur matyti moters galva su gyvates primenančiais plaukais. Tai akivaizdžiai primena graikų mitologijos Medūzos motyvą, tačiau mokslininkai atsargiai vertina prielaidą, kad kūrėjas sąmoningai siekė pavaizduoti būtent ją.

    Pasak tyrėjų, tai galėjo būti platesnis tamsos ir pavojingų jėgų simbolis, pritaikytas vietinei apsauginei tradicijai. Tokiu atveju amuletas veikė kaip talismanas, kuriame blogis ne tik įvardijamas, bet ir simboliškai suvaldomas.

    Kodėl šis radinys svarbus?

    Amuletas aptiktas kultūriniame sluoksnyje, datuojamame XI amžiumi, ir tai ypač svarbu vietos radinių chronologijai. Iki šio atradimo iš tos pačios vietovės buvo žinomi keturi panašūs amuletai, tačiau jie siejami su XII–XIV amžiais, tad naujasis egzempliorius istoriją paankstina mažiausiai šimtmečiu.

    Medalionas pagamintas iš vario lydinio, todėl spėjama, kad jis galėjo priklausyti vidurinio sluoksnio žmogui. Netoliese aptikti amatininkų dirbtuvių pėdsakai leidžia svarstyti, jog dirbinys galėjo būti pagamintas vietoje, o ne atgabentas iš kitur.

    Tokie dvipusiai amuletai dažnai siejami su Bizantijos įtaka ir sklaida į Rusios žemes, o kai kuriuose panašiuose dirbiniuose randama ir graikiškų apsauginių įrašų. Tyrėjų vertinimu, šiuo atveju šventojo kario ir gyvatiško motyvo sugretinimas galėjo reikšti gėrio pergalę prieš blogį ir atlikti praktinę apsauginę funkciją kasdieniame gyvenime.

  • Dunojus slėpė tūkstančių metų paslaptį: aptiktas milžiniškas geležies krovinys iš laivų laikų

    Dunojus slėpė tūkstančių metų paslaptį: aptiktas milžiniškas geležies krovinys iš laivų laikų

    Prie Dunojaus, ties Deinhamu, darbininkams vykdant žemės darbus aptikta neįprasta geležies amžiaus radinių sankaupa. Archeologai nustatė, kad tai buvo ne atsitiktinai į upę patekę metalo gabalai, o greičiausiai vandens keliu gabentas krovinys, prieš tūkstančius metų atsidūręs upės sąnašose.

    Rasta mažiausiai 500 dviem galais smailėjančių geležinių strypų, kurie, mokslininkų vertinimu, yra kalti, o ne lieti. Vieno strypo vidutinis ilgis siekia apie 28,5 centimetro, o išlikusių pilnų egzempliorių vidutinė masė yra apie 2 kilogramus.

    Tai nėra nei ginklai, nei įrankiai, o pusgaminiai, iš kurių vėliau buvo galima pagaminti įvairius geležies dirbinius. Tokie standartizuoti pusfabrikačiai buvo patogūs transportuoti ir naudoti kaip žaliava, todėl radinys laikomas svarbiu įrodymu apie tuo metu veikusias gamybos ir tiekimo grandines.

    Didžiausia tokio tipo sankaupa Europoje

    Iki šiol įvairiose Europos vietose panašūs radiniai dažniausiai sudarydavo keliasdešimt strypų, todėl Deinhamo atvejis išsiskiria mastu. Tyrėjai jį apibūdina kaip didžiausią žinomą tokio tipo geležies pusgaminių telkinį, siejamą su geležies amžiaus laikotarpiu.

    Vien tik metalo kiekis rodo, kad krovinys galėjo turėti didelę ekonominę reikšmę bendruomenei ar politinei jėgai, kontroliavusiai gamybą ir prekybą. Skaičiuojama, kad maždaug 1 tona geležies teoriškai galėtų būti panaudota maždaug 500 kalavijų arba net apie 8 000 vinių pagaminimui, priklausomai nuo dirbinių dydžio ir technologijos.

    Iš kur plaukė krovinys ir kodėl nuskendo?

    Tiksli krovinio kilmė kol kas nėra aiški, tačiau logika diktuoja, kad jis atkeliavo iš aukščiau upės, iš Dunojaus baseino ar intakų. Kaip viena tikėtinų kilmės krypčių minima Bavarija, kur geležies amžiaus laikotarpiu veikė geležies gamybos centrai.

    Tolesni tyrimai turėtų remtis mikroelementų ir priemaišų analize, kuri kartais leidžia susieti metalą su konkrečiais rūdos telkiniais ar regionais. Tokie metodai pastaraisiais metais vis plačiau taikomi archeometalurgijoje, siekiant atsekti senovės žaliavų judėjimą ir prekybos ryšius.

    Ne mažesnė mįslė yra ir pats krovinio praradimo scenarijus. Laivo ar valties liekanų nerasta, o dalis pirminio archeologinio konteksto galėjo būti sunaikinta šiuolaikinių kasimo darbų metu.

    Tyrėjai neatmeta, kad metalas teoriškai galėjo būti į upę įmestas tyčia, pavyzdžiui, atliekant ritualines aukas, tačiau šis atvejis menkai dera su žinomais regioniniais tokių radinių modeliais. Dėl to labiau tikėtina versija, jog krovinį gabenantis laivas ar plaustas patyrė avariją, o pusgaminiai nugrimzdo ir buvo palaidoti sąnašose.

    Ką tai keičia geležies amžiaus istorijoje?

    Radinys svarbus ne vien dėl įspūdingo kiekio, bet ir dėl to, ką jis pasako apie geležies gamybą ir prekybą Centrinėje Europoje. Mokslininkai šį telkinį sieja su La Teno laikotarpiu ir pabrėžia, kad tokio dydžio siunta rodo labiau išplėtotą prekybą geležimi, nei leido manyti ankstesni duomenys.

    Radinius perėmė ir saugo Aukštutinės Austrijos regiono kultūros institucija Lince, o tyrėjai planuoja tęsti analizę, kad tiksliau nustatytų metalo kilmę, galimą gavėją ir aplinkybes, dėl kurių krovinys atsidūrė upėje.

  • Turkijoje rastas seniausio taikos traktato fragmentas: jame – net karo pabėgėlių taisyklės

    Turkijoje rastas seniausio taikos traktato fragmentas: jame – net karo pabėgėlių taisyklės

    Turkijoje, senovinės Hetitų imperijos sostinės Hatušos griuvėsiuose, archeologai aptiko molinės lentelės fragmentą, kuris, ekspertų vertinimu, yra vieno seniausių pasaulyje taikos susitarimų kopijos dalis. Išsamesni tyrimai parodė, kad tekstas siejamas su Kadešo taikos sutartimi.

    Ši sutartis datuojama maždaug 1 259 metais prieš mūsų erą ir buvo sudaryta tarp Egipto faraono Ramzio II ir hetitų karaliaus Hatušilijio III. Susitarimas užbaigė ilgai trukusią dviejų regiono galybių kovą dėl įtakos rytinėje Viduržemio jūros dalyje, praėjus apie 15 metų po garsiojo Kadešo mūšio.

    Kas rasta Hatušoje?

    Radavietė – Büyükkale citadelė ir rūmų kompleksas Hatušos centre, kur kasinėjimai vyksta jau ne vieną dešimtmetį. Naujausias fragmentas buvo identifikuotas po maždaug metus trukusių detalių analizių, o mokslininkai nurodo, kad jis atitinka sutarties dalį, apimančią 12–20 straipsnius.

    Pasak tyrėjų, tai nėra „visa sutartis“, o tik vienas iš daugelio į šipulius išlikusių tekstų gabalėlių. Vis dėlto tokie fragmentai yra kritiškai svarbūs, nes leidžia tikslinti vertimus, atkurti praleistas vietas ir patikrinti ankstesnes interpretacijas.

    Ką sutartis sako apie pabėgėlius?

    Ypač dėmesį patraukė tai, kad viename fragmentų aptariamos taisyklės, kaip elgtis su žmonėmis, bėgančiais iš vienos valstybės ir ieškančiais prieglobsčio kitoje. Tekste minimi tiek iš Egipto, tiek iš hetitų valdų pasitraukę asmenys, taip pat aptariamos griežtos priemonės, susijusios su tvarkos palaikymu ir nuosavybe.

    Nors tai negali būti laikoma šiuolaikine pabėgėlių apsaugos samprata, būdinga tarptautinei teisei, pats faktas, kad tokie klausimai buvo įtraukti į taikos susitarimą, rodo plačią derybų apimtį. Sutartis pirmiausia reglamentavo dviejų valdovų ir valstybių įsipareigojimus po konflikto, tačiau kartu palietė ir žmonių judėjimą per sienas.

    Kodėl Kadešo sutartis tokia svarbi?

    Kadešo taikos sutartis išsiskiria tuo, kad yra žinoma iš skirtingų rašytinių tradicijų. Egiptietiška versija buvo iškalta hieroglifais šventyklų sienose Tėbuose, o hetitiška versija buvo rašoma dantiraščiu ant molinių lentelių, kurių fragmentai Hatušoje randami nuo XX amžiaus pradžios.

    Naujasis fragmentas gali papildyti hetitiškos versijos rekonstrukciją, nes iki šiol lentelės išliko labai nepilnos. Tyrėjai pabrėžia, kad pilna naujojo teksto transkripcija dar nepaskelbta, todėl detalės bus tikslinamos, kai bus pateikti moksliniai rezultatai.

    Turkijos kultūros ir turizmo ministras Mehmetas Nuri Ersojus, komentuodamas radinį, teigė, kad jis primena apie taikaus konfliktų sprendimo idėjas dar prieš daugiau nei tris tūkstančius metų.

    „Šis radinys primena, kad taikos siekis ir susitarimų kultūra egzistavo jau prieš daugiau nei tris tūkstančius metų“, – sakė Mehmetas Nuri Ersojus.

  • Amazonijoje aptiko naują varlės rūšį: ją išdavė balsas, kurio iki šiol niekas nefiksavo

    Amazonijoje aptiko naują varlės rūšį: ją išdavė balsas, kurio iki šiol niekas nefiksavo

    Brazilijos Amazonijoje mokslininkai aprašė iki šiol nežinomą varlės rūšį, pavadintą Adenomera varcena. Nors iš pirmo žvilgsnio ji labai panaši į artimus giminaičius, rūšies savitumą padėjo atskleisti genetiniai tyrimai ir išskirtinis poravimosi balsas.

    Naujas gyvūnas aptiktas vakarinėje Brazilijos Akro valstijoje, aukštupio Juruá baseino regione, netoli Moa ir Crôa upių. Tyrėjai stebėjo miško plotus prie vandens telkinių, o varlė pasirodė gyvenanti sezoninių potvynių užliejamuose miškuose.

    Tokia buveinė laikoma neįprasta Adenomera genčiai, nes dauguma šios grupės rūšių dažniau siejamos su neužliejamais miškais. Pats rūšies pavadinimas varcena siejamas su Amazonijos užliejamais miškais, pabrėžiant jos ryšį su potvynių ritmu.

    Nustatyti, kad tai atskira rūšis, nebuvo paprasta, nes išorėje ji beveik nesiskiria nuo panašių varlių. Mokslininkai sujungė kelis įrodymų šaltinius: analizavo DNR, kūno sandaros požymius, buveinę, muziejų kolekcijose esančius egzempliorius ir patinų balsų įrašus.

    Vienas iš skiriamųjų bruožų yra tai, kad ant apatinės dilbio pusės nėra tamsios dėmės, būdingos kai kurioms artimoms rūšims. Vis dėlto lemiamas tapo balsas: patinai skleidžia trumpus garsus lėtesniu ritmu, kuris skiriasi nuo giminingų rūšių kvietimų.

    Herpetologijoje tokie akustiniai signalai dažnai yra itin svarbūs, nes padeda atpažinti partnerius ir gali veikti kaip izoliacijos mechanizmas, palaikantis rūšių atsiskyrimą evoliucijos metu. Dėl to vien išvaizda paremti vertinimai neretai neatskleidžia tikrosios tropikų įvairovės.

    Adenomera varcena laikoma vadinamuoju kriptiniu atveju, kai organizmai atrodo beveik identiški, tačiau genetiškai priklauso skirtingoms rūšims. Tyrėjai pažymi, kad toje pačioje gentyje gali būti ir daugiau genetiškai atskirų linijų, kurios dar nėra formaliai aprašytos.

    Artimiausiu metu dėmesys turėtų krypti į šios varlės dauginimosi ypatumus ir tikslius aplinkos poreikius. Kadangi rūšis susieta su sezoniniais potvyniais, bet kokie užliejamų teritorijų režimo pokyčiai gali turėti įtakos jos populiacijai, nors grėsmės mastas dar nėra aiškus.

  • Sibiro kario kapas atskleidė paslaptingą ginklą: archeologai sutrikę, kas tai buvo

    Sibiro kario kapas atskleidė paslaptingą ginklą: archeologai sutrikę, kas tai buvo

    Radinių rinkinys išdavė raitelio pasaulį

    Šiaurės Rytų Sibire aptiktas kario kapas archeologams pateikė netikėtą galvosūkį: šalia įprastų laidojimo įkapių rastas geležinis ginklas, kurio forma neatitinka žinomų regiono tipų. Dėl to tyrėjai kol kas vengia galutinės išvados, kam tiksliai jis buvo skirtas ir kaip buvo naudojamas.

    Kapavietėje rasta ir daugiau daiktų, būdingų raiteliui: lankas su strėlėmis, peilis makštyje, botagas, balnas, medinės kilpos bei geležinis katilas. Taip pat aptikta maisto likučių, kurie dažnai rodo laidojimo ritualus ir tikėjimą pomirtiniu aprūpinimu.

    Preliminariai datuoja XV–XVII amžiais

    Pagal archeologinius požymius kapas preliminariai priskiriamas laikotarpiui nuo XV iki XVII amžiaus. Tikslesnis datavimas paprastai nustatomas laboratoriniais metodais, įskaitant radiokarboninius tyrimus organinėms liekanoms, todėl galutinės išvados dar laukiama.

    Šis laikotarpis laikomas svarbiu visam Jakutijos regionui, nes sutampa su didesniais politiniais ir ekonominiais virsmais bei ankstyvuoju Rusijos plėtros etapu į šiaurės rytus. Dėl to kiekviena detalė, susijusi su vietos bendruomenių kasdienybe ir ginkluote, tyrėjams tampa ypač vertinga.

    Keisčiausias radinys – geležinis ginklas

    Daugiausia klausimų sukėlė geležinis artefaktas su daugiau nei 40 centimetrų ilgio geležte, kurios plotis kiek viršija 3 centimetrus. Pirminė interpretacija leidžia spėti, kad forma galėjo būti pritaikyta stipriems dūriams, tačiau vien pagal išlikusį siluetą funkcijos nustatyti nepakanka.

    Sudėtingiausia dalis – klasifikacija. Ginklas turi panašumų su tradiciniais jakutų ginklais, tačiau proporcijos neįprastos: maždaug 45 centimetrų ilgio rankena per trumpa tipinėms ilgo kotinio ginklo konstrukcijoms, o kiek išplatėjęs galas ir beržo tošimi apvyniota dalis gali rodyti laikymą viena ranka.

    Viena iš versijų teigia, kad tai galėjo būti tarpinis variantas tarp kelių regioninių tipų, bet kol kas lieka neaišku, kaip jis buvo subalansuotas, ar labiau tiko artimai kovai, ar turėjo kitą paskirtį. Tyrėjai tikisi, kad papildomos analizės ir planuojama rekonstrukcija padės atsakyti, kodėl pasirinkta tokia netipiška forma ir ką ji reiškė tuometės visuomenės kontekste.

  • Palydovai parodė šokiruojantį mastą: per 47 metus Žemė neteko 12 trln. tonų ledo

    Palydovai parodė šokiruojantį mastą: per 47 metus Žemė neteko 12 trln. tonų ledo

    Palydoviniai stebėjimai rodo, kad per 47 metus Grenlandijos ir Antarktidos ledo skydai kartu prarado daugiau kaip 12 trilijonų tonų ledo. Tokią išvadą pateikia tarptautinė 58 mokslininkų analizė, apjungusi dešimtmečius kauptus matavimus.

    Skaičiuojama, kad vien šis dviejų didžiausių ledo skydų tirpimas nuo 1979 metų pasaulinį jūros lygį pakėlė maždaug 31,4 milimetro. Nors skaičius gali atrodyti nedidelis, globaliai jis reiškia dažnesnį pakrančių užliejimą, didesnę audrų žalą ir spartesnę pakrančių eroziją.

    Kaip sudarytas patikimiausias įrašas

    Autoriai sujungė 42 atskiras ledo skydų apžvalgas, paremtas 27 palydovinėmis misijomis. Tokia sintezė leidžia suderinti skirtingus metodus, sumažinti atsitiktines paklaidas ir gauti vientisesnį vaizdą apie ilgalaikius pokyčius.

    Grenlandijos ledo skydo palydoviniai įrašai siekia 1972 metus, o Antarktidos – 1979 metus. Tyrėjai pabrėžia, kad vertintas būtent tas masės pokytis, kuris prisideda prie jūros lygio kilimo, todėl į skaičiavimus neįtraukti kai kurie procesai, pavyzdžiui, ledo lentynų plonėjimas ar atsitraukimas.

    Kodėl ledas nyksta sparčiau

    Mokslininkai vertina, kad apie 84 proc. ledo netekčių lemia ledynų dinamika, ypač vietose, kur ledynai susitinka su vandenynu. Kitaip tariant, didžioji dalis ledo ne ištirpsta paviršiuje, o greičiau „išstumiamas“ į vandenyną dėl spartėjančio ledynų slinkimo.

    „Daugiau nei keturi penktadaliai ledo buvo išnešta į vandenyną greičiau slenkančiais ledynais, o ne ištirpo paviršiuje – tai rodo, kad ilgalaikę kryptį lemia ledo skydų reakcija į šylantį vandenyną“, – sakė glaciologė Inès Otosaka.

    Likę maždaug 16 proc. siejami su atmosferos veiksniais, tokiais kaip paviršinis tirpsmas ir sniego kiekio pokyčiai. Šie procesai gali smarkiai svyruoti dėl konkrečių sezonų orų, tačiau ilgalaikė tendencija išlieka susijusi su šylančiais vandenyno vandenimis.

    Grenlandija ir Antarktida: skirtingi signalai

    Grenlandijoje vis dažniau minimas reiškinys, kai šiltesni Atlanto vandenys skverbiasi toliau į šiaurę ir pasiekia ledynų „vartus“ vandenyne. Tai didina povandeninį ledo ardymą, spartina ledynų slinkimą ir didina ledo masės nuostolius.

    Antarktidoje svarbų vaidmenį atlieka stiprėjantys vėjai ir kintančios srovės, kurios gali atnešti šiltesnį vandenį prie ledo. Pastaraisiais metais kai kuriuose regionuose trumpalaikiai rodikliai atrodė stabilesni, tačiau tai siejama su laikinomis meteorologinėmis sąlygomis, įskaitant neįprastai gausų sniegą Rytų Antarktidoje.

    Tyrėjai pažymi, kad po 1990 metų ledo netektys smarkiai paspartėjo ir kol kas nėra aiškių ženklų, jog ši kryptis keistųsi. Tokie duomenys svarbūs ne tik mokslui: jie naudojami tikslesnėms jūros lygio prognozėms, kurios reikalingos planuojant pakrančių apsaugą ir infrastruktūrą.

    „Šie rezultatai parodo, kokia svarbi tarptautinė mokslinė partnerystė, siekiant suprasti didžiausius mūsų laikų aplinkos pokyčius“, – sakė Europos kosmoso agentūros atstovas Diego Fernandez.