CP v2

Category: Mokslas

  • Turkijoje atrastas 2 000 metų senumo laisvės tekstas: ką jis išduoda apie senovės miestus?

    Turkijoje atrastas 2 000 metų senumo laisvės tekstas: ką jis išduoda apie senovės miestus?

    Turkijos pietuose, Antalijos provincijoje esančiame senoviniame Termeso mieste archeologai užfiksavo kelias akmenyje iškaltas inskripcijas, kurios gali reikšmingai praplėsti žinias apie miesto politinį ir religinį gyvenimą prieš daugiau nei 2 000 metų. Tyrėjų dėmesį labiausiai patraukė tekstas, siejamas su miesto autonomija ir politinės nepriklausomybės įtvirtinimu.

    Termesas nuo seno laikytas išskirtine vietove: miestas buvo įkurtas aukštai Tauro kalnuose, todėl pasižymėjo natūraliomis gynybinėmis kliūtimis ir sunkiai pasiekiama geografine padėtimi. Istoriniai šaltiniai mini, kad 333 metais prieš mūsų erą Aleksandras Makedonietis, įvertinęs tvirtovės pranašumus, atsisakė bandymo ją užimti.

    Pasak tyrėjų, viena iš naujai dokumentuotų inskripcijų gali būti skirta momentui, kai Termesas įtvirtino politinę autonomiją po neramumų, susijusių su helenistinių karalysčių ekspansija Mažojoje Azijoje. Tokie tekstai laikomi itin retais, nes daug panašių dokumentų neišliko arba žinomi tik iš vėlesnių perrašų.

    Specialistai pabrėžia, kad tokios inskripcijos senovėje atlikdavo ne vien administracinę funkciją. Jos veikė ir kaip viešas simbolis, leidžiantis bendruomenei įtvirtinti tapatybę, priminti apie iškovotą savarankiškumą ir pasiųsti žinią kaimynams bei potencialiems užkariautojams.

    Šalia politikos ir pranašystė

    Ne mažiau reikšminga laikoma ir antroji inskripcija, kurią archeologai interpretuoja kaip orakulo tekstą, tai yra religinę žinią, siejamą su dievybių valia ir ritualine praktika. Senovės pasaulyje tokie pranašystių tekstai buvo svarbūs ne tik tikėjimui, bet ir politiniams sprendimams: į dievus kreiptasi dėl karų, stichijų, valdžios klausimų ar bendruomenės ateities.

    Tyrėjų vertinimu, Termeso atvejis ypač įdomus tuo, kad vienoje vietoje fiksuojami ir politinę nepriklausomybę, ir religinę praktiką atspindintys liudijimai. Tai suteikia retesnę galimybę senovinį miestą matyti ne fragmentais, o kaip sudėtingą organizmą, kuriame valdžia, viešieji tekstai ir tikėjimas veikė greta.

    Archeologai pabrėžia, kad tokio tipo akmeniniai įrašai yra vieni patikimiausių šaltinių rekonstruojant vietos bendruomenių savivoką. Skirtingai nei vėlesnės kronikos, kurios neretai atspindi nugalėtojų perspektyvą, viešosios inskripcijos leidžia pažvelgti į tai, ką pati bendruomenė laikė svarbiausiu ir ką norėjo įamžinti ateities kartoms.

  • JAV žvejai užkliudydavo tinklais, bet nežinojo: dugne slėpėsi nacių U-869 paslaptis

    JAV žvejai užkliudydavo tinklais, bet nežinojo: dugne slėpėsi nacių U-869 paslaptis

    Daugelį metų žvejai prie JAV rytinės pakrantės vieną vietą vadino prakeikta, nes ten nuolat užkliūdavo jų tinklai. Tik vėliau paaiškėjo, kad kelių dešimčių kilometrų atstumu nuo kranto jūros dugne guli vienas mįslingiausių Antrojo pasaulinio karo Vokietijos povandeninių laivų.

    Nuolaužos ilgai buvo bevardės, o karo laikų dokumentai klaidino. Archyvuose buvo įsitvirtinusi versija, kad povandeninis laivas U-869 nuskendo 1945 metų vasarį netoli Gibraltaro, todėl JAV pakrantėje rastas vrakas, regis, turėjo priklausyti kitai įgulai.

    Įtampa augo, kai tyrėjai suprato, kad atsakymas slypi tik pačiame laive, tačiau patekimas į vidų buvo itin pavojingas. Dešimtmečius irusios konstrukcijos, sugriuvę koridoriai ir menkiausio judesio pakeliamas dumblas galėjo per sekundes atimti matomumą ir kelią atgal.

    Tragiškiausia šios istorijos dalis ta, kad bandymai ištirti nuolaužas pareikalavo aukų. Per ekspedicijas žuvo trys narai, o tai priminė, jog tokie vrakai yra ne tik istorijos šaltinis, bet ir mirtinai pavojinga aplinka net patyrusiems specialistams.

    Proveržis po dešimtmečių klaidų

    Lūžis įvyko 1997 metais, kai patyrę narai Johnas Chattertonas ir Richie Kohleris, pasitelkę vokiškus techninius brėžinius ir iš anksto suplanuotą maršrutą, prasibrovė į laivo vidų. Ten rasti įrangos fragmentai ir ženklinimai leido vienareikšmiškai patvirtinti, kad tai vis dėlto buvo U-869.

    Toks nustatymas sujudino karo istorikų bendruomenę, nes reiškė, kad oficiali pokario versija buvo neteisinga. Jei U-869 iš tiesų atsidūrė prie JAV, vadinasi, jo paskutinė misija ir kelias per Atlantą buvo visai kitoks, nei manyta dešimtmečius.

    Kas iš tikrųjų nuskandino U-869?

    Nors tapatybė buvo patvirtinta, tikslios nuskendimo aplinkybės iki šiol kelia diskusijų. Viena versija teigia, kad laivą galėjo atakuoti JAV priešpovandeninės pajėgos, tačiau įrodymų nepakanka galutinei išvadai.

    Kita hipotezė dar dramatiškesnė: U-869 galėjo pražudyti jo paties torpeda, pavyzdžiui, dėl gedimo ar netikėto manevro. Kol nėra galutinai patvirtintų duomenų, paskutinės šio povandeninio laivo minutės išlieka paslaptimi, o vrakas tebėra ir istorinis liudijimas, ir pavojinga povandeninė kapavietė.

  • Atokia Indijos vandenyno zona slėpė didžiausią banginių kapinyną: kaulams – 5,3 mln. metų

    Atokia Indijos vandenyno zona slėpė didžiausią banginių kapinyną: kaulams – 5,3 mln. metų

    Tarptautinė mokslininkų komanda, tyrinėjusi pietrytinę Indijos vandenyno dalį, aptiko tai, ką patys vadina išskirtiniu radiniu: didžiausią iki šiol žinomą banginių fosilijų sankaupą. Atrasta vadinamojoje Diamantinos zonoje – giliavandenių lūžių ir įdubų sistemoje, kuri laikoma viena sunkiausiai pasiekiamų Žemės vietų.

    Ši teritorija driekiasi kelių kilometrų gylyje, vietomis nusileidžiant iki daugiau nei 7 000 metrų. Ten vyrauja beveik visiška tamsa, temperatūra artima 0 laipsnių Celsijaus, o slėgis šimtus kartų didesnis nei paviršiuje, todėl tyrimams reikalinga specializuota technika.

    2023 metais ekspedicija pasitelkė pilotuojamą batiskafą „Fendouzhe“, skirtą ekstremaliems gyliams, ir atliko 32 nėrimus. Iš pradžių tikėtasi aptikti pavienių skeletų, tačiau rezultatai pranoko lūkesčius: užfiksuotos 476 vietos su banginių fosilijomis ir dar penkios šiuolaikinės vietos, kur neseniai nugaišusių gyvūnų liekanos tapo gyvybės židiniais.

    Tokie į dugną nusileidžiantys banginių kūnai giliavandeniams ekosistemoms yra ypač svarbūs, nes sukuria vadinamuosius kritusių banginių „oazes“. Pirmiausia prie liekanų susitelkia maitėdos, vėliau darbą perima bakterijos, o ilgainiui net kaulai tampa buveine specializuotiems organizmams, todėl maisto ir energijos šaltinis gali veikti dešimtmečius.

    Diamantinos zonoje ant liekanų ir aplink jas mokslininkai stebėjo įvairius giliavandenius organizmus, įskaitant medūzas, hidroidus, jūrų agurkus, moliuskus ir vėžiagyvius. Tai sustiprina prielaidą, kad net atšiauriausiose vietose gyvybė gali klestėti, jei atsiranda stabilus maistinių medžiagų šaltinis.

    Milijonų metų senumo kaulai

    Ypatingą įspūdį paliko fosilijų amžius: analizės parodė, kad seniausios liekanos siekia apie 5,3 milijono metų. Tai reiškia, kad dalis rastų banginių gyveno gerokai anksčiau, nei Žemėje atsirado žmogus, o pats regionas ilgą laiką galėjo veikti kaip natūrali sankaupos vieta.

    Tarp fosilijų aptikta ir šiuolaikinėms grupėms priskiriamų banginių, ir visiškai išnykusių formų. Vienu reikšmingiausių radinių įvardytas naujai aprašytas rūšies pavadinimas „Pterocetus diamantinae“, papildantis žinias apie banginių evoliuciją ir jų paplitimą skirtingais geologiniais laikotarpiais.

    Kodėl liekanos susitelkė vienoje vietoje?

    Mokslininkus sudomino ne tik fosilijų kiekis, bet ir neįprastai didelė jų koncentracija. Viena iš hipotezių teigia, kad ši vieta milijonus metų galėjo būti banginių migracijos ir maitinimosi koridoriuje, todėl čia natūraliai dažniau atsidurdavo nugaišę gyvūnai.

    Kita svarbi detalė – dugno reljefas: piltuvo formos įdubos galėjo veikti kaip savotiškos spąstai, nukreipiantys į dugną krentančius kūnus į tą pačią zoną. Be to, palyginti mažas nuosėdų kaupimosi greitis galėjo padėti kaulams išlikti neįprastai geros būklės labai ilgą laiką.

    Tyrėjai neatmeta, kad panašių „kapinynų“ gali būti ir kitose pasaulio vietose, tačiau jų aptikimą riboja menkas giliavandenių teritorijų ištirtumas. Kuo sparčiau tobulėja giliavandenių tyrimų technologijos, tuo didesnė tikimybė, kad tokios sankaupos bus atrastos ir kituose vandenynų regionuose.

  • Skaičiai, kurie pastatė miestus: nuo Partenono iki XXI amžiaus dangoraižių paslapčių

    Skaičiai, kurie pastatė miestus: nuo Partenono iki XXI amžiaus dangoraižių paslapčių

    Matematika architektūroje dažnai lieka nematoma, tačiau būtent ji lemia, kodėl vieni pastatai atrodo harmoningai, o kiti kelia diskomfortą. Skaičiai čia veikia ne tik kaip matavimo įrankis: proporcijos, geometrija ir skaičiavimai tiesiogiai susiję su estetika, sauga ir energiniu efektyvumu.

    Nuo senovės Graikijos šventyklų iki gotikinių katedrų architektai rėmėsi aiškiomis geometrinėmis taisyklėmis, kurios padėjo suvaldyti mastelį ir sukurti tvarkos pojūtį. Romėnai matematinius principus pavertė inžinerija, leidusia statyti akvedukus, amfiteatrus ir didžiules skliautuotas erdves.

    Geometrija laiko konstrukcijas

    Geometrija architektūroje svarbi ne vien dėl formos. Tinkamai parinkti tūriai ir konstrukcinės schemos nulemia, kaip pastate pasiskirsto apkrovos, kaip jis reaguoja į vėją, sniegą ar temperatūrų kaitą, o kai kuriuose regionuose ir į seisminius poveikius.

    Šiuolaikinėje statyboje svarbų vaidmenį atlieka skaitmeniniai skaičiavimo metodai, tokie kaip baigtinių elementų analizė ir vėjo tunelio simuliacijos. Tai leidžia dar projektavimo etape aptikti silpnąsias vietas, optimizuoti medžiagų kiekį ir sumažinti konstrukcijų perteklių, išlaikant saugos reikalavimus.

    Proporcijos ir žmogaus pojūčiai

    Proporcijos daro įtaką tam, kaip suvokiame erdvę: ar ji atrodo jauki, ar slegianti, ar pastatas „stovi“ stabiliai vizualiai. Architektūros teorijoje dažnai minimas auksinis pjūvis, tačiau istorikai pabrėžia, kad jo realus taikymas skirtingais laikotarpiais buvo nevienodas ir neretai pervertinamas.

    Vis dėlto praktikoje svarbiausia ne viena formulė, o tarpusavyje suderinti masteliai: fasado ritmas, langų santykiai, laiptinių plotis ir natūralios šviesos kiekis. Matematiniai santykiai padeda sukurti pastatus, kuriuose patogu judėti ir aišku orientuotis.

    Parametrinis projektavimas ir DI

    Didžiausias lūžis įvyko tada, kai projektavimas persikėlė į parametrinius modelius: architektas apibrėžia taisykles ir ryšius, o forma generuojama keičiant parametrus. Taip per trumpą laiką galima patikrinti šimtus variantų ir rasti sprendimą, kuris geriausiai suderina estetiką, kainą ir techninius ribojimus.

    DI vis dažniau naudojamas generatyviniam projektavimui, kai sistema pasiūlo alternatyvas pagal aiškius kriterijus, pavyzdžiui, mažesnį energijos poreikį, geresnį dienos šviesos pasiskirstymą ar mažesnį konstrukcijų svorį. Šis kelias ypač svarbus siekiant griežtesnių tvarumo tikslų ir mažesnio pastatų anglies pėdsako.

    Matematika veikia ir platesniu mastu, nes miestų planavimas remiasi duomenimis bei modeliais: nuo eismo srautų prognozavimo iki žaliųjų zonų išdėstymo ir karščio salų efekto mažinimo. Skaičiai, formulės ir algoritmai lemia ne tik pastato siluetą, bet ir tai, kaip patogiai kasdien funkcionuoja visas miestas.

  • Kazachstane aptiko senovinį miestą: monetos ir antspaudai rodo ryšius su Roma, Persija ir Kinija

    Kazachstane aptiko senovinį miestą: monetos ir antspaudai rodo ryšius su Roma, Persija ir Kinija

    Kazachstano Mangystau regione archeologai vis dažniau randa įrodymų, kad čia veikė ne tik klajoklių stovyklos, bet ir išplėtotas senovinis miestas. Karakabako vietovėje aptikti radiniai rodo, kad gyvenvietė galėjo būti svarbus prekybos taškas, jungęs skirtingas Eurazijos erdves.

    Naujausias radinys – keraminis ąsotis, kurį tyrėjai sieja su vietinių amatininkų darbu. Archeologų teigimu, tokie buitiniai indai yra ypač vertingi, nes leidžia spręsti apie kasdienį gyvenimą, mitybą, sandėliavimo įpročius ir gamybos technologijas maždaug prieš 1 400 metų.

    „Net ir paprastas keraminis indas gali tapti raktu į tai, kaip gyveno, kuo prekiavo ir kokias technologijas naudojo šio regiono bendruomenės“, – sakė tyrėjai, apibendrindami pirmines įžvalgas.

    Dar didesnį archeologų susidomėjimą kelia ankstesnių sezonų atradimai, fiksuojami nuo 2017 metų. Skelbiama, kad teritorijoje rasta apie 150 monetų, Bizantijos prekybiniai antspaudai, papuošalai, įvairi keramika, taip pat struktūros, kurios siejamos su senoviniu uostu.

    Tokie radiniai leidžia daryti prielaidą, kad Karakabakas buvo ne atsitiktinė gyvenvietė, o urbanizuotas centras, dalyvavęs regioninėje ir tolimojoje prekyboje. Monetų kilmės įvairovė ir prekybiniai ženklai rodo kontaktus su Viduržemio jūros regionu, Irano pasauliu bei tolimesnėmis kryptimis į Rytus.

    Kas keičiasi Mangystau istorijoje

    Ilgą laiką Mangystau apylinkės dažnai buvo siejamos pirmiausia su klajoklišku gyvenimo būdu ir gyvulininkyste. Tačiau miesto infrastruktūros pėdsakai, dirbtuvių ir prekybos veiklos ženklai leidžia kalbėti apie mišresnį regiono vaizdą, kuriame greta klajoklių galėjo egzistuoti ir nuolatiniai amatininkų bei pirklių centrai.

    Ypatingą reikšmę turi prielaida apie prekybą Kaspijos jūra. Jei uosto interpretacija pasitvirtins, tai reikštų, kad maršrutai čia galėjo remtis ne vien sausumos keliais, bet ir vandens transportu, leidusiu greičiau pervežti krovinius bei palaikyti ryšius tarp skirtingų pakrančių.

    Intriguojanti hipotezė dėl Aspabotos

    Tarp tyrėjų aptarinėjama ir hipotezė, kad Karakabakas gali būti siejamas su Aspabota – senoviniu miestu, minimu antikinėje geografijoje ir siejamu su Klaudijaus Ptolemėjaus laikų žemėlapiais. Tokiu atveju būtų priartėta prie vienos didžiausių Kaspijos regiono istorinių mįslių sprendimo, tačiau tam reikalingi papildomi datavimo ir palyginamieji tyrimai.

    Artimiausiais etapais archeologai tikisi gauti daugiau atsakymų pasitelkdami medžiagų sudėties analizę, keramikos gamybos technologijų tyrimus ir kontekstinį radinių vertinimą. Kuo tiksliau bus nustatyta radinių kilmė ir chronologija, tuo aiškiau bus galima įvertinti Karakabako vietą senųjų prekybos tinklų žemėlapyje.

  • Po 80 metų prie Filipinų rado pragaro laivą: kur slypėjo „Hōfuku Maru“ paslaptis?

    Po 80 metų prie Filipinų rado pragaro laivą: kur slypėjo „Hōfuku Maru“ paslaptis?

    Wrakas rastas gilumoje

    Prie Filipinų Luzono salos, netoli Zambaleso provincijos, po daugelį metų trukusių paieškų aptiktas Antrojo pasaulinio karo laikų japonų laivo „Hōfuku Maru“ wrakas. Jis glūdi didesniame nei 50 metrų gylyje, o tiksli vieta, pasak tyrėjų, ilgą laiką buvo klaidingai nurodoma istoriniuose pasakojimuose.

    Paieškas vykdė Hellships Memorial Foundation komanda kartu su JAV keliautoju ir tyrinėtoju Joshu Gatesu. Tyrėjai teigia, kad lūžis įvyko iš naujo peržiūrėjus JAV ir Japonijos karinius archyvus, kurie padėjo patikslinti konvojaus maršrutą ir atakos aplinkybes.

    Kas buvo vadinamieji hellships?

    Antrojo pasaulinio karo metais Japonija, istorikų vertinimu, pasitelkė daugiau nei 130 prekybinių ir keleivinių laivų sąjungininkų karo belaisviams gabenti tarp darbo stovyklų įvairiose Azijos vietose. Dėl nežmoniškų sąlygų šie reisai vėliau imti vadinti hellships, nes belaisviai būdavo laikomi ankštose, prastai vėdinamose triumuose, stigo vandens ir medicininės pagalbos.

    Skaičiuojama, kad per tokius transportus galėjo būti perkelta apie 125 000 sąjungininkų belaisvių, o iki 20 000 jų kelionės neišgyveno. Dalis žūdavo nuo ligų, išsekimo ir smurto, o dalis tapdavo ir karo veiksmų aukomis, kai laivus atakuodavo sąjungininkų pajėgos.

    Tragiška 1944 metų kelionė

    „Hōfuku Maru“ istorija laikoma viena dramatiškiausių. 1944 metų rugsėjį laivas plaukė Japonijos konvojaus sudėtyje per Pietų Kinijos jūrą, gabendamas daugiausia britų ir olandų karo belaisvius į kitas darbo stovyklas.

    Rugsėjo 21 dieną laivą pasiekė sąjungininkų torpeda. Pagal išlikusius liudijimus, transportas galėjo perskilti į dvi dalis ir nuskęsti per mažiau nei tris minutes, todėl po deniu įkalintiems žmonėms galimybių išsigelbėti beveik nebuvo.

    Kaip patvirtinta tapatybė

    Tyrėjai teigia, kad dešimtmečius tiksli wrako vieta išliko nežinoma, kol Japonijos archyvuose aptikti dokumentai nepadėjo tiksliau rekonstruoti atakos vietos ir konvojaus pozicijų. Susiaurinus paieškų zoną, buvo panaudotos šiuolaikinės sonaro sistemos, identifikavusios anksčiau nefiksuotą objektą.

    Vėliau narai ir povandeninės archeologijos specialistai atliko detalią dokumentaciją ir pasitelkė fotogrametriją, leidžiančią sukurti trimatį wrako modelį. Gauti duomenys buvo lyginami su originaliais laivo konstrukciniais planais, o korpuso matmenys, triumų išdėstymas ir būdingas plyšimas į dvi dalis atitiko istorinius aprašymus.

    Kodėl wrakas nebus liečiamas

    Ekspedicijos dalyviai nurodo, kad wrake aptikta ir skaudi praeities žyma – galimų aukų palaikų. Dėl šios priežasties neplanuojama kelti radinių ar vykdyti komercinių tyrinėjimų, o prioritetas teikiamas vietos dokumentavimui ir atminimo išsaugojimui.

    Pasak projekto rengėjų, šis atradimas nepakeis praeities, tačiau pirmą kartą per daugiau nei 80 metų leidžia tiksliai įvardyti vieną iš tragiškiausių karo Ramiajame vandenyne epizodų vietų. Artimiesiems ir istorikams tai tampa svarbiu atskaitos tašku, padedančiu užverti ilgai atvirą nežinomybės skyrių.

  • Palydovai atskleidė 280 akmeninių ratų dykumoje: 260 jų mokslui buvo nežinomi

    Palydovai atskleidė 280 akmeninių ratų dykumoje: 260 jų mokslui buvo nežinomi

    Tarp Nilo slėnio ir Raudonosios jūros, dabartinių Sudano ir Egipto pasienio zonoje, iš palydovinių vaizdų paaiškėjo įspūdingas radinys: dykumoje išsibarsčiusios šimtai akmeninių konstrukcijų. Tarptautinė mokslininkų komanda identifikavo 280 monumentalių objektų, o 260 jų iki šiol nebuvo aprašyti mokslinėje literatūroje.

    Šie statiniai dažniausiai yra akmeniniai kapai, apjuosti apvaliais mūrais. Jų skersmuo svyruoja nuo kelių iki daugiau nei 80 metrų, todėl iš viršaus jie primena milžiniškus ratus, išmėtytus per dykumos peizažą. Viduje aptikta žmonių ir gyvūnų palaidojimų, taip pat mažesnių akmeninių struktūrų bei sampilų.

    Kas slypi akmeniniuose ratuose

    Tyrėjai pabrėžia, kad toks mastas keičia požiūrį į regiono praeitį. Objektų išsidėstymas didžiulėje teritorijoje nuo pietų Egipto iki Eritrėjos prieigų rodo plačiai paplitusią kultūrinę tradiciją, apėmusią tūkstančius kvadratinių kilometrų.

    Tai leidžia manyti, kad čia gyvenusios piemenų bendruomenės nebuvo mažos ir izoliuotos. Priešingai, jos galėjo turėti sudėtingesnę socialinę sandarą ir gebėti organizuoti didelius statybinius projektus, kuriems reikėjo darbo jėgos, išteklių ir ilgalaikės atminties.

    Kapai, naudoti šimtmečius

    Geriau ištirtame Wadi Khashab komplekse archeologai aptiko 25 palaidojimus. Centrinėje dalyje buvo žmogaus kapas, kurį supo galvijų, avių ir vaiko palaikai, o tai rodo neatsitiktinę laidojimo tvarką.

    Analizės leidžia teigti, kad vieta buvo naudojama maždaug 2 000 metų, o vėlesnės kartos perplanavo erdvę ir rengė naujus palaidojimus. Toks tęstinumas paprastai siejamas su stipria tradicija ir ypatingu šių vietų statusu bendruomenėje.

    Kodėl čia laidoti gyvūnai

    Radiniuose ryškiai matomas galvijų vaidmuo: jie, tikėtina, buvo daugiau nei maisto šaltinis. Galvijai galėjo simbolizuoti turtą, socialinę padėtį ir turėti ritualinę reikšmę, o jų palaidojimas greta žmonių kapų sufleruoja aiškią hierarchiją.

    Mokslininkai svarsto, kad centriniai kapai galėjo priklausyti piemenų grupių lyderiams ar išskirtinį autoritetą turėjusiems asmenims. Gyvūnų palaidojimai aplink tokį kapą gali būti interpretuojami kaip galios, statuso ar kulto ženklas.

    Ne mažiau svarbi ir pačių kapinynų vieta: dauguma jų įrengti netoli senųjų vandens šaltinių bei ganykloms palankių plotų. Palydoviniai vaizdai taip pat padėjo atsekti senovinius judėjimo koridorius per dykumą, todėl tyrėjai tikisi tiksliau rekonstruoti, kaip prieš tūkstančius metų migravo žmonės ir bandos.

    Dar vienas esminis kontekstas yra klimatas. Šiandien vietovė atrodo itin atšiauri, tačiau prieš tūkstantmečius, vadinamuoju Afrikos drėgnuoju laikotarpiu, kritulių buvo daugiau, augalija vešlesnė, o sąlygos gyvulininkystei ir sezoniniam judėjimui buvo gerokai palankesnės.

    Didelę dalį atradimo lėmė nuotoliniai tyrimų metodai: palydoviniai duomenys leidžia greitai įvertinti didžiules teritorijas, kuriose lauko darbai būtų lėti, brangūs ir rizikingi dėl karščio bei ribotų vandens išteklių. Tyrėjai nurodo, kad šis etapas tik pradžia, o regione dar gali būti daug panašių, iki šiol nepastebėtų objektų.

  • Rusijoje rado beveik 1 000 metų sidabrą: išgąsdino figūra su keista „ateivio“ galva

    Rusijoje rado beveik 1 000 metų sidabrą: išgąsdino figūra su keista „ateivio“ galva

    Permės krašte, prie Kamos upės, archeologai viduramžių kapinyne aptiko neįprastą sidabrinę plokštelę su graviūra, datuojamą XI amžiaus antrąja puse arba XII amžiaus pirma puse. Radinys iškilo tiriant seniai žinomą laidojimo vietą, kur naujausi darbai buvo vykdomi buvusio sodybinio daržo teritorijoje, atidengus kelis anksčiau pažeistus kapus.

    Maždaug 3 centimetrų aukščio dirbinys yra lanko formos, viršuje turi mažą skylutę, o kitoje pusėje matyti tvirtinimo žymės. Tai leidžia manyti, kad plokštelė galėjo būti siūta prie audinio ar odos ir veikti kaip aprangos detalė arba pakabukas.

    Atlikus tyrimus aptikta ir nežymių aukso pėdsakų, todėl neatmetama, kad dalis paviršiaus kadaise buvo paauksuota. Tokia apdaila viduramžiais paprastai siejama su statusą pabrėžiančiais papuošalais, o pats sidabras regiono bendruomenėms buvo reikšminga ir brangi žaliava.

    Graviūra, sukėlusi klausimų

    Daugiausia diskusijų kelia vaizdas: plokštelėje išraižytos dvi antropomorfinės figūros, stovinčios greta. Abi dėvi plačius drabužius su V formos iškirpte, o jų galvos pavaizduotos didelės, migdolo formos.

    Vienos figūros galva išsiskiria neįprastu, į viršų smailėjančiu kontūru, dėl kurio radinys ir sulaukė palyginimų su ateivių vaizdiniais. Tačiau archeologai pabrėžia, kad tai greičiau gali būti galvos apdangalas, ritualinės aprangos elementas arba simbolinis būdas išskirti konkretų personažą.

    „Šiuo metu nėra pagrindo teigti, kad vaizduojama „ateivio“ figūra, tačiau išraiškinga galvos forma tikrai leidžia kelti kelias lygiavertes interpretacijas“, – teigia tyrėjų pateikiamos išvados.

    Ką rodo meistro darbas

    Po pagrindine graviūra aptikti ankstesnio eskizo pėdsakai rodo, kad amatininkas kompoziciją iš pradžių nusibraižė, o tik vėliau raižė sidabre. Toks kūrybinio proceso „pėdsakas“ archeologiniuose radiniuose sutinkamas retai ir padeda tiksliau vertinti to meto dirbtuvių darbo praktiką.

    Ne mažiau svarbios ir radinio aplinkybės: plokštelė rasta netoli vieno palaidojimo, bet dėl anksčiau suardyto kapo nėra tikrumo, kad ji priklausė būtent tam žmogui. Vis dėlto tyrėjai neatmeta, kad dirbinys galėjo būti panaudotas laidojimo ceremonijoje, pavyzdžiui, prisiūtas prie drobulės ar specialaus apdangalo.

    Regionas, gyvenęs prekybos ritmu

    Datavimas sutampa su laikotarpiu, kai Volgos ir Kamos baseinuose intensyvėjo prekybiniai ir kultūriniai ryšiai, o upių keliai veikė kaip pagrindinės komunikacijos arterijos. Šiose teritorijose gyvenusios ugrofinų bendruomenės palaikė kontaktus su Volgos Bulgarija, kuri buvo vienas svarbiausių Rytų Europos prekybos centrų.

    Pagal stilių ir metalo apdirbimo techniką labiau tikėtina, kad plokštelė pagaminta vietinėse Kamos regiono dirbtuvėse, o ne atgabenta iš tolimų kraštų. Tai sustiprina išvadą, kad vietos amatininkystė buvo aukšto lygio, o bendruomenės nebuvo izoliuotos nuo platesnių ekonominių ir meninių tendencijų.

  • Angkor Thom griuvėsiuose aptiko netikėtą radinį: khmerai valdė vandenį kaip šiuolaikinis miestas

    Angkor Thom griuvėsiuose aptiko netikėtą radinį: khmerai valdė vandenį kaip šiuolaikinis miestas

    Po Angkor Thom karališkojo komplekso teritorija Kambodžoje archeologai aptiko išplėtotą vandens valdymo sistemą, apėmusią rezervuarus, drenažo kanalus ir su gynybine fosa susietas konstrukcijas. Tyrėjų vertinimu, šis radinys dar kartą patvirtina, kad khmerų inžineriniai sprendimai savo mastu ir tikslumu buvo išskirtiniai net pasauliniame kontekste.

    Tyrimus koordinavę APSARA National Authority specialistai daugiausia dėmesio skyrė zonai prie Phimeanakas šventyklos ir vadinamajam 11-ajam rezervuarui į šiaurę nuo buvusio karališkojo rūmų mūro. Objektas buvo žinomas iš ankstesnių laikotarpių aprašymų, tačiau dabartiniai kasinėjimai leido tiksliau įvertinti jo sandarą ir paskirtį.

    Archeologų duomenimis, aptiktas rezervuaras siekia apie 65 metrų ilgį ir 30 metrų plotį, o jo perimetrą juosia supilti pylimai, per šimtmečius užnešti nuosėdomis ir apaugę augalija. Grunto sluoksnių ir išlikusių konstrukcinių detalių analizė padėjo atkurti dalį pirminės vandens tiekimo ir pertekliaus šalinimo schemos, ypač svarbios musoninių liūčių metu.

    Dar ryškesni rezultatai gauti tiriant teritoriją prie buvusių rūmų sienų, kur aptikti fosos fragmentai ir vandens nuvedimo sistema. Ji, pasak archeologų, buvo sudaryta iš kelių kanalų ir šešių specialiai suprojektuotų išleistuvų, leidusių kontroliuojamai nukreipti vandenį iš rūmų vidaus į aplinkinę fosą.

    Kasinėjimų metu taip pat rasta įspūdinga laiptuota fosos konstrukcija iš laterito, kurią sudaro nuo devynių iki vienuolikos pakopų. Be to, užfiksuoti didelio tvenkinio pėdsakai su penkiolika akmeninių pakopų, o tai rodo, kad vandens infrastruktūra buvo ne atsitiktinė, bet kruopščiai planuota ir integruota į karališkosios rezidencijos funkcionavimą.

    Kas valdė Angkor Thom?

    Specialistai aptiktas struktūras sieja su karaliaus Jayavarman VII valdymo laikotarpiu, tai yra XII amžiaus pabaiga. Būtent tuomet Angkor Thom tapo politiniu ir administraciniu khmerų imperijos centru, kurio įtaka driekėsi per didelę dalį dabartinės Kambodžos ir kaimyninių Pietryčių Azijos regionų.

    Angkor vandens sistemos tyrinėtojams seniai yra vienas svarbiausių pavyzdžių, kaip priešindustrinės visuomenės sugebėjo valdyti išteklius miesto mastu. Kanalai, dirbtiniai rezervuarai ir pylimai leido sukaupti didelius vandens kiekius per musoną ir juos panaudoti sausuoju sezonu, o tai tiesiogiai rėmė žemdirbystę ir miesto stabilumą.

    Pastarieji radiniai papildo anksčiau sukauptą vaizdą, kad Angkor regiono hidrotechnika buvo ne vien pavieniai statiniai, o tarpusavyje susieta infrastruktūra. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie atradimai padeda tiksliau suprasti, kaip buvo organizuojamas gyvenimas sostinėje ir kokiais sprendimais buvo siekiama suvaldyti ekstremalius kritulių ir sausrų ciklus.

  • Archeologai aptiko Mikėnų rūmus prie Spartos: atradimas griauna seną mitą apie jos kilmę

    Archeologai aptiko Mikėnų rūmus prie Spartos: atradimas griauna seną mitą apie jos kilmę

    Netikėtas radinys Lakonijoje

    Archeologų tyrimai Lakonijoje, netoli istorinės Spartos, keičia įprastą pasakojimą apie tai, kaip iškilo ši garsioji Graikijos polis. Aghios Vasileios vietovėje aptikti Mikėnų laikotarpio rūmų pėdsakai rodo, kad regionas svarbiu politiniu ir administraciniu centru buvo gerokai anksčiau nei susiformavo klasikinė Sparta.

    Kasimo ir laboratorinių analizių metu mokslininkai identifikavo freskų fragmentus, bronzinius kalavijus, ceremonialinius objektus ir molines lenteles su lineariniu B raštu. Ši rašto sistema laikoma seniausia žinoma graikų kalbos forma, o tokie radiniai paprastai siejami su Mikėnų rūmų ūkiu, valdymu ir archyvais.

    Ką tai keičia Spartos istorijoje?

    Ilgą laiką populiarioje istorinėje vaizduotėje Sparta dažnai pristatoma kaip staiga iškilusi, itin karinga jėga, esą suformuota po aštraus lūžio ir naujos karo elito valdžios. Tačiau nauji duomenys leidžia manyti, kad Spartos susikūrimas galėjo būti laipsniškas procesas, augęs iš jau egzistavusio kultūrinio ir politinio Lakonijos kraštovaizdžio.

    Vietoje pasakojimo apie staigų užkariavimą vis dažniau ryškėja interpretacija, kad ankstyvieji spartiečiai perėmė dalį vietinių tradicijų, institucijų ir religinių praktikų. Tai reikštų, jog Sparta galėjo formuotis ne sunaikindama ankstesnę tvarką, o ją adaptuodama ir paversdama naujos santvarkos pagrindu.

    Šventvietės tęstinumas ir politinė atmintis

    Svarbiu argumentu laikomas netoliese esantis Amyklų šventvietės kompleksas, siejamas su ilgalaikiu religinės reikšmės tęstinumu. Tyrėjai pabrėžia, kad šventvietė išlaikė įtaką ir po Mikėnų rūmų žlugimo, o vėliau buvo gerbiama ir besiformuojančios Spartos bendruomenės.

    Toks tęstinumas prastai dera su scenarijumi, kuriame valdžią perima visiškai nauja grupė, nutraukianti ryšius su praeitimi. Jei būtų įvykęs totalus lūžis, ankstesni religiniai centrai, tikėtina, būtų praradę statusą, tačiau radiniai ir kontekstas rodo priešingą vaizdą.

    Istorikai primena, kad Sparta VII–VI amžiais prieš mūsų erą iš tiesų tapo viena karingiausių ir įtakingiausių Graikijos valstybių, pajungusia dalį Peloponeso. Vis dėlto nauji archeologiniai duomenys labiau keičia ne patį Spartos vėlesnės galios faktą, o jos ištakų paaiškinimą: iš staigaus iškilimo mito pereinama prie ilgos raidos, paremtos ankstesnių centrų palikimu.