CP v2

Category: Mokslas

  • Kalifornijos versmėse aptikta ameba sukrėtė mokslininkus: išgyvena 63 laipsnių karštyje

    Kalifornijos versmėse aptikta ameba sukrėtė mokslininkus: išgyvena 63 laipsnių karštyje

    Kalifornijoje, Lassen Volcanic nacionaliniame parke, mokslininkai aptiko naują amebos rūšį, kuri geba augti ir daugintis net 63 laipsnių temperatūroje. Tai naujas karščio rekordas sudėtingai ląstelinei gyvybei, vadinamajai eukariotų grupei, kuriai priklauso ir gyvūnai, augalai bei grybai.

    Naujoji rūšis pavadinta „Incendiamoeba cascadensis“ ir rasta geoterminėse srovėse, kur vandens temperatūra nuolat išlieka itin aukšta. Tyrėjai laboratorijoje palaipsniui didino temperatūrą ir nustatė, kad ameba išlieka gyvybinga ten, kur dauguma panašių organizmų nebesugeba normaliai funkcionuoti.

    Kur baigiasi eukariotų ribos?

    Eukariotų ląstelėse yra branduolys ir kitos organelės, todėl jų baltymai bei ląstelių struktūros paprastai yra jautresni karščiui. Ilgą laiką manyta, kad eukariotai negali išlaikyti aktyvaus augimo virš 60 laipsnių, nes aukštesnėje temperatūroje baltymai ima prarasti savo formą, o DNR tampa sunkiau apsaugoma.

    Tuo tarpu prokariotai, ypač archėjos, yra gerokai atsparesni ekstremalioms sąlygoms, todėl gamtoje aptinkama organizmų, galinčių išgyventi ir per 100 laipsnių temperatūroje. Šis skirtumas ilgai buvo laikomas viena esminių priežasčių, kodėl sudėtinga ląstelinė gyvybė turi aiškią karščio ribą.

    Kaip ameba apsisaugo nuo karščio?

    Tyrime nustatyta, kad 63 laipsnių temperatūroje „Incendiamoeba cascadensis“ vis dar sugeba vykdyti mitozę, kai ląstelė dalijasi ir susidaro naujos ląstelės. Tai svarbus požymis, rodantis ne vien trumpalaikį išlikimą, bet ir normalų dauginimąsi aukštoje temperatūroje.

    Kai temperatūra kilo dar labiau, ameba ėmė aktyvinti apsaugos sistemas, susijusias su baltymų stabilizavimu, DNR taisymu ir medžiagų pernaša per membranas. Tyrėjai taip pat pastebėjo panašumų su kai kurių karštį mėgstančių bakterijų ir archėjų strategijomis, kai baltymų stabilumą padeda palaikyti tam tikros aminorūgščių savybės.

    Virš 64 laipsnių ameba pereidavo į cistą primenančią būseną, susitraukdama į apvalesnę, atsparesnę formą. Tokia būsena dažna tarp amebų, kai sąlygos tampa nepalankios, o šiame atvejyje ji, tikėtina, veikia kaip papildomas apsaugos mechanizmas nuo karščio.

    Ką parodė kraštutiniai bandymai?

    Mokslininkai stebėjo, kad po trumpesnio poveikio 70 laipsnių temperatūrai ameba, grąžinta į 60 laipsnių aplinką, dar galėjo atnaujinti augimą. Tačiau esant 80 laipsnių temperatūrai atsigavimo požymių nebefiksuota, todėl net ir ši rekordininkė turi aiškias biologines ribas.

    Tokie atradimai svarbūs ne tik norint suprasti gyvybės prisitaikymą Žemėje, bet ir vertinant, kokios sąlygos gali būti tinkamos gyvybei kitose planetose ar palydovuose. Be to, jie padeda aiškiau suprasti, kaip ląstelės tvarkosi su karščio stresu, kuris tampa vis aktualesnis šylant klimatui ir dažnėjant ekstremalioms temperatūroms.

  • Australijoje aptiktos dvi naujos milžiniškos vabzdžių rūšys: vieną painiojo 50 metų

    Australijoje aptiktos dvi naujos milžiniškos vabzdžių rūšys: vieną painiojo 50 metų

    Australijos mokslininkai Kvinslande aprašė dvi iki šiol mokslui nežinomas dideles lazdelinių vabzdžių rūšis. Viena jų aptikta nykstančiame atogrąžų miške, kita, pasirodo, buvo neteisingai įvardijama dešimtmečius, nors egzempliorių duomenų būta jau nuo praeito amžiaus.

    Nauji atradimai padaryti teritorijose, kurios, atrodytų, jau ne kartą tyrinėtos. Entomologai pabrėžia, kad net gerai dokumentuotuose regionuose biologinė įvairovė vis dar slepia netikėtumų, ypač kai rūšys yra itin panašios išvaizda ir lengvai supainiojamos.

    Atrasta nykstančiame Mabi miške

    Viena naujų rūšių pavadinta Anchiale mabiensis ir, kaip rodo tyrėjų duomenys, gali būti endeminė Mabi atogrąžų miško ekosistemai. Šis miškas Athertono plynaukštėje laikomas kritiškai nykstančiu, o likę plotai yra smarkiai suskaidyti į atskiras saleles žemės ūkio apsuptyje.

    Tyrėjai nurodo, kad tokia fragmentacija didina pažeidžiamumą: į miško pakraščius lengviau patenka invaziniai augalai, o ganykliniai ir sulaukėję gyvūnai keičia buveines. Dėl to net ir dar neseniai nepastebėtos rūšys gali sparčiai priartėti prie išnykimo ribos, jei jų buveinės toliau mažės.

    „Šie atradimai primena, kad būtina saugoti nykstančias ekosistemas ir dokumentuoti Australijos biologinę įvairovę, kol nepraradome rūšių jų net neatradę“, – sakė Sidnėjaus universiteto entomologas Braxtonas Jonesas.

    Rūšis, kuri slėpėsi archyvuose

    Antroji rūšis pavadinta Anchiale robusta, o jos istorija primena detektyvą. Įrašai apie šį didelį vabzdį siekia mažiausiai 1976 metus, tačiau tuomet jo kiaušinių dėklas buvo priskirtas kitai rūšiai, todėl tikroji tapatybė liko paslėpta beveik 50 metų.

    Situaciją pakeitė genetinė analizė ir detali morfologinių požymių peržiūra, leidusi atskirti rūšis, kurios anksčiau atrodė beveik identiškos. Mokslininkai teigia, kad tokie atvejai nėra reti, nes daug vabzdžių grupių pasižymi menkais išoriniais skirtumais, o tikslumą vis dažniau užtikrina DNR tyrimai.

    „Taksonomija dažnai primena detektyvų darbą“, – sakė B. Jonesas.

    Kiaušiniai padėjo atskirti rūšis

    Lazdelinių vabzdžių kiaušiniai neretai būna labai saviti, todėl tampa svarbiu požymiu rūšims atskirti. Tyrėjai aprašė, kad Anchiale mabiensis kiaušiniai yra kavos atspalvio, mažiau blizgūs ir ne tokie pailgi kaip giminingų rūšių, be to, turi vidinius žiedus „dangtelio“ srityje, ko iki šiol kitoms lazdelinių vabzdžių rūšims nebuvo fiksuota.

    Anchiale robusta kiaušiniai yra dar tamsesni, o iš pradžių blizgus paviršius laikui bėgant tampa grublėtesnis ir matinis. Tyrėjų teigimu, būtent tokių detalių derinys, kartu su genetiniais duomenimis, leidžia patikimai atskirti rūšis ir peržiūrėti senesnius muziejų rinkinių įrašus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie atradimai išryškina dvi tendencijas: nykstančių buveinių apsaugos būtinybę ir augantį genetinių metodų vaidmenį taksonomijoje. Pastarieji įrankiai padeda „ištraukti“ naujas rūšis iš senų archyvų ir tiksliau įvertinti, kiek biologinės įvairovės iš tiesų turime.

    Abi rūšys oficialiai aprašytos mokslo žurnale Austral Entomology.

  • Mokslininkai skelbia sensaciją: po 100 metų aptikta nauja laukinės katės rūšis – nykštukinis tigras

    Mokslininkai skelbia sensaciją: po 100 metų aptikta nauja laukinės katės rūšis – nykštukinis tigras

    Mokslininkai aprašė pirmą naują gyvą laukinės katės rūšį per daugiau nei 100 metų. Naujoji rūšis pavadinta Leopardus tilcayo, o atradimas paremtas tiek genetiniais, tiek ekologiniais duomenimis, paskelbtais mokslo žurnale Current Biology.

    Didžiausio dėmesio sulaukė vienas šios rūšies atstovas, pramintas Tigrino, jau kelerius metus gyvenantis Senda Verde laukinės gamtos prieglaudoje Bolivijoje. Tyrėjai nurodo, kad katė yra neįprastai maža: apie 46 centimetrų ilgio nuo galvos iki uodegos pagrindo ir sveria maždaug 1,4 kilogramo.

    Genomika atskyrė panašias rūšis

    Tyrimą atlikusi tarptautinė komanda analizavo 38 Leopardus genties individų pilnus genomus, įtraukdama ir muziejų pavyzdžius. Palyginimui buvo naudojamos ir tolimesnės giminystės rūšys, kad būtų tiksliau nustatyti evoliuciniai ryšiai ir atskirtos išoriškai panašios katės.

    Dar neseniai vadinamosios tigrinės katės daug kur buvo laikomos viena plačiai paplitusia rūšimi, tačiau genetiniai tyrimai rodo, kad iš tiesų tai atskirų rūšių grupė, prisitaikiusi prie skirtingų buveinių. Tyrėjai taip pat išskyrė ir naują porūšį Peru, pabrėždami, kad skirtumai gali būti subtilūs, bet pastovūs: kailio ilgis, uodegos vešlumas ir dėmių raštai.

    Kas žinoma apie paplitimą ir grėsmes?

    Didžiausia problema, anot mokslininkų, yra tai, kad kol kas trūksta patikimų duomenų, kiek šių kačių liko laukinėje gamtoje. Tokiose situacijose apsaugos priemones sunku planuoti, nes nežinomi tikslūs arealai, populiacijų dydžiai ir jų kaita.

    „Mes iš tiesų nežinome, kiek šių kačių dar liko laukinėje gamtoje“, – sakė viena iš tyrimo bendraautorių Paola Nogales-Ascarrunz, prisidėjusi prie rūšies identifikavimo prieglaudoje.

    Tyrime pabrėžiama, kad buveinių nykimas, miškų kirtimas, kelių plėtra ir žmogaus veiklos skverbimasis į atokias vietoves yra vieni pagrindinių rizikos veiksnių mažiems plėšrūnams. Nors dalyje tirtų mėginių neaptikta itin didelio giminingo kryžminimosi požymių, ilgalaikės populiacijų mažėjimo tendencijos regione kelia susirūpinimą.

    Kodėl atradimas svarbus apsaugai?

    Rūšies pavadinimas tilcayo, kaip nurodo tyrėjai, siejamas su vietinių bendruomenių vartotu vardu, o tai atkreipia dėmesį į vietos žinias ir ilgalaikį žmonių santykį su šia fauna. Atradimas taip pat parodo, kad genomikos metodai vis dažniau tampa lemiami sprendžiant, ar gyvūnai priklauso tai pačiai rūšiai, ar jų apsauga turi būti planuojama atskirai.

    „Tigrino per kelias dienas tapo gamtosaugos ambasadoriumi“, – sakė prieglaudos bendraįkūrėjas Marcelo Levy, pabrėždamas, kad mažas gyvūnas gali turėti didelę reikšmę dėmesiui buveinių apsaugai ir tyrimams pritraukti.

    Mokslininkų teigimu, skirtingoms tigrinėms katėms gali prireikti skirtingų apsaugos sprendimų, nes jų buveinės ir prisitaikymai nevienodi. Būtent todėl nauji genetiniai duomenys gali keisti prioritetus, nuo stebėsenos ir saugomų teritorijų planavimo iki kovos su neteisėta prekyba laukiniais gyvūnais.

  • Ar katės parazitas valdo jūsų sprendimus? Mokslininkai pateikė netikėtą paaiškinimą

    Ar katės parazitas valdo jūsų sprendimus? Mokslininkai pateikė netikėtą paaiškinimą

    Apie vienaląstį parazitą Toxoplasma gondii sklando garsi, bet nevienareikšmė reputacija: esą jis gali nepastebimai keisti užkrėstų šeimininkų elgesį taip, kad parazitui būtų lengviau pasiekti kates, kurių organizme jis užbaigia savo gyvavimo ciklą. Tyrimai su graužikais rodė, kad užsikrėtę gyvūnai gali prarasti įprastą baimę katėms, o laukinėje gamtoje infekcija siejama ir su kitais rizikingais elgesio bruožais.

    Vis dėlto naujas zoologo Andrew Davinacko komentaras kelia esminį klausimą: kas iš tiesų yra priežastis, o kas pasekmė. Pasak autoriaus, dalyje stebėjimų gali veikti vadinamasis ekologinis atrinkimas, kai rizikingesni, drąsesni ar daugiau klajojantys gyvūnai iš prigimties dažniau patenka į situacijas, kuriose lengviau užsikrėsti, todėl koreliacija dar nereiškia, kad parazitas elgesį ir sukėlė.

    „Vien ryšys tarp infekcijos ir elgesio pats savaime neįrodo elgesio manipuliacijos“, – sakė A. Davinackas, pabrėždamas, kad stebėjimo duomenyse sunku atskirti infekcijos poveikį nuo pradinio gyvūno temperamento ir aplinkos.

    Ši dilema gerai matoma ir žmonėms gerai žinomame pavyzdyje iš Jeloustouno ekosistemos. 2022 metais publikuotame tyrime nustatyta, kad vilkai, kurių teritorijos labiau persidengia su pumų buveinėmis, dažniau būna užsikrėtę Toxoplasma gondii, o užsikrėtę vilkai dažniau išsisklaido, daugiau keliauja ir net dažniau tampa gaujos lyderiais.

    Tačiau A. Davinackas atkreipia dėmesį, kad toks „grįžtamojo ryšio“ modelis gali prasidėti ne nuo infekcijos. Plačiau klajojantys, drąsesni vilkai gali dažniau susidurti su aplinka, kurioje yra parazito oocistų, todėl užsikrėtimas gali būti ne rizikingesnio elgesio priežastis, o jo pasekmė.

    Kodėl koreliacijos nepakanka?

    Mokslininkai pabrėžia, kad žmogaus elgesį formuoja daugybė biologinių, socialinių ir aplinkos veiksnių, todėl tiesioginiai ryšiai tarp infekcijos ir sprendimų priėmimo dažnai būna per daug supaprastinti. Panaši logika taikytina ir gyvūnams: drąsa, dominavimas ar polinkis tyrinėti aplinką gali didinti tiek kontaktų su plėšrūnais, tiek paties užsikrėtimo tikimybę.

    Kita vertus, laboratoriniai eksperimentai su graužikais laikomi stipriausiais argumentais, kad bent dalis elgesio pokyčių gali būti specifiniai. Kai kuriuose bandymuose užkrėsti gyvūnai ne šiaip tampa „be reikalo drąsūs“, o būtent kitaip reaguoja į katės kvapą, o tai geriau atitinka parazito biologinę logiką.

    Ką rodo mechanizmai ir kas dar neaišku?

    Toxoplasma gondii gali sukelti lėtinę infekciją, o parazito formos aptinkamos ir centrinėje nervų sistemoje, todėl svarstomos kelios įtakos kryptys: imuniniai signalai, uždegiminiai procesai, neuroendokrininiai keliai. Tačiau vien galimas biologinis mechanizmas dar neatsako į klausimą, ar elgesį realiomis sąlygomis dažniau pakeičia infekcija, ar tiesiog į infekciją dažniau „atsirenka“ tam tikro tipo elgesį turintys individai.

    Tokiais atvejais, pasak tyrėjų, svarbiausia didinti įrodymų kartelę. Stipresnių išvadų suteiktų ilgalaikiai stebėjimai, kai tie patys gyvūnai sekami prieš užsikrėtimą ir po jo, taip pat judėjimo duomenys, pavyzdžiui, GPS sekimas, leidžiantis tiksliau įvertinti, kur ir kada galėjo įvykti užsikrėtimas.

    Kodėl tai svarbu žmonėms?

    Toksoplazmozė plačiai paplitusi, tačiau daugumai žmonių ji būna besimptomė, o didžiausia rizika tenka nėščiosioms ir asmenims su nusilpusia imunine sistema. Todėl visuomenėje dažnai susipina dvi temos: realūs sveikatos rizikos aspektai ir populiarios, bet kartais pernelyg supaprastintos istorijos apie tariamą parazito gebėjimą valdyti elgesį.

    Mokslininkų diskusija primena, kad skambios antraštės apie proto kontrolę dažnai slepia sudėtingesnį vaizdą: koreliacija nėra priežastinis ryšys, o elgesį ir užsikrėtimo riziką gali formuoti tie patys veiksniai. Vis dėlto specifiniai eksperimentiniai rezultatai rodo, kad dalis parazito poveikio gali būti reali, todėl tyrimų kryptis išlieka aktyvi ir aktuali.

  • Kaip „Focus“ stebina: mokslo rubrika virto gyvenimo stiliaus projektu ir sukėlė diskusijas

    Kaip „Focus“ stebina: mokslo rubrika virto gyvenimo stiliaus projektu ir sukėlė diskusijas

    „Focus“ skiltyje Nauka pateikiamas trumpas apibendrinimas, kad čia publikuojami visi šios kategorijos tekstai, tačiau realus turinio akcentas nukreipiamas į gyvenimo būdą. Redakcija pabrėžia rašanti apie sveikatą, namus, keliones, kultūrą ir santykius bei tai, kas kasdien daro įtaką gyvenimo kokybei.

    Toks sprendimas atspindi platesnę žiniasklaidos tendenciją, kai klasikinės mokslo rubrikos persipina su praktiškomis temomis ir paslaugine žurnalistika. Pastaraisiais metais auditorijos vis dažniau tikisi ne vien naujienų apie atradimus, bet ir aiškaus atsakymo, kaip tyrimų išvados pritaikomos kasdienybėje.

    Tuo pačiu tai kelia klausimų dėl skaidrumo: skaitytojui svarbu suprasti, ar skaitomas tekstas yra mokslo naujiena, ar gyvenimo būdo patarimas, paremtas tyrimais. Kai šios ribos išsitrynusios, daugėja rizikos, kad antraštės žadės daugiau, nei pateikia turinys, o sudėtingos išvados bus pernelyg supaprastintos.

    Žiniasklaidos ekspertai pabrėžia, kad pasitikėjimą kuria aiškios nuorodos į šaltinius, korektiškai perteikta metodika ir tikslus kontekstas, ypač sveikatos temose. Skaitytojams svarbu, ar remiamasi recenzuotais tyrimais, ar pateikiama specialisto nuomonė, ir ar atskiriama koreliacija nuo priežastinio ryšio.

    Dar vienas pokytis susijęs su DI įrankiais, kurie redakcijose vis dažniau naudojami santraukoms, vertimams ir temų stebėsenai. Nors tai spartina darbą, didėja poreikis redakcinei kontrolei, kad į turinį nepatektų netikslumų, neteisingų apibendrinimų ar klaidingų teiginių apie tyrimus.

    „Focus“ atvejis rodo, kad mokslo turinys šiandien konkuruoja dėl dėmesio su praktiniu gyvenimo būdo turiniu, o sėkmę lemia aiškus pažadas skaitytojui. Jei rubrika pristatoma kaip mokslo, auditorija tikisi patikrintų faktų ir tvirtos argumentacijos, net jei tekstas parašytas lengvu, žurnalo stiliaus tonu.

  • 15 000 metų senumo molio papuošalai slepia netikėtą paslaptį: mokslininkai rado pirštų atspaudus

    15 000 metų senumo molio papuošalai slepia netikėtą paslaptį: mokslininkai rado pirštų atspaudus

    Artimųjų Rytų archeologiniai radiniai keičia nusistovėjusį požiūrį, kada žmonės pradėjo naudoti molį ne buitiniams, o simboliniams tikslams. Tarptautinė mokslininkų komanda nustatė, kad dar gerokai iki žemdirbystės ir keramikos atsiradimo žmonės lipdė molio papuošalus ir juos sąmoningai dekoravo.

    Tyrėjai penkiose natufiečių kultūros vietovėse aptiko 142 molinius karolius ir pakabukus, datuojamus maždaug prieš 15 000 metų. Rinkinys surinktas iš kelių šiandieninio Izraelio teritorijoje esančių vietų, tarp jų el-Wad, Nahal Oren, Hayonim ir Eynan-Mallaha.

    Radiniai išsiskyrė formų įvairove: nuo cilindrinių ir ovalių iki diskų pavidalo dirbinių. Dalis papuošalų buvo padengti raudonu pigmentu su ochra, o ant paviršiaus matyti plonos skystu moliu užneštos dangos pėdsakai.

    „Tai seniausias žinomas atvejis, kai žmonės papuošalus dengė plonu skysto molio sluoksniu kaip spalvota danga“, – teigia tyrimo autoriai.

    Dar įspūdingesnė detalė atsiskleidė analizuojant paviršius: ant dirbinių išliko 50 pirštų atspaudų. Jų dydžio ir proporcijų analizė leidžia daryti išvadą, kad papuošalus gamino įvairaus amžiaus žmonės, nuo vaikų ir paauglių iki suaugusiųjų.

    Vienas iš radinių buvo ypač mažas, vos apie 10 milimetrų skersmens molinis žiedas, kuris galėjo būti skirtas vaikui. Kito karolio paviršiuje užfiksuotas atspaudas, tikėtina, priklausė maždaug dešimties metų vaikui, o tai rodo, kad tokia veikla nebuvo vien profesionalių amatininkų sritis.

    Mokslininkai taip pat aprašė 19 skirtingų papuošalų tipų, o dalis jų savo forma priminė augalus, svarbius natufiečių kasdienybei. Tarp galimų atpažįstamų motyvų minimi laukiniai miežiai, kviečiai, lęšiai ir žirniai, o kai kur aptikti augalinių skaidulų pėdsakai leidžia spėti, kad dirbiniai buvo veriami ir nešiojami.

    Šie duomenys sustiprina platesnę pastarųjų metų tendenciją archeologijoje: simbolinis elgesys, socialiniai ritualai ir sudėtingesnės bendruomeninės praktikos formavosi dar iki neolito lūžio. Kitaip tariant, žemdirbystė ir keramika galėjo ne pradėti, o tik paspartinti jau anksčiau vykusius kultūrinius pokyčius.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Science Advances. Autorių teigimu, molis, dar netapęs indų gamybos pagrindu, galėjo veikti kaip socialinės tapatybės ir ryšių ženklinimo priemonė, o patys papuošalai tapo reta galimybe tiesiogiai susieti paleolitinę kūrybą su ją kūrusiais žmonėmis.

  • Marianos įduba nustebino: giliausios vietos gylis vis dar ginčijamas, skirtumas – 18 m

    Giliausia vieta Žemėje

    Čelendžerio gelmė yra pietinėje Marianos įdubos dalyje Ramiajame vandenyne. Tai ne vienas taškas, o trijų tarpusavyje susijusių baseinų sistema, o giliausias laikomas rytinis baseinas.

    Nors dažnai pateikiamas vienas konkretus skaičius, naujausi tyrimai rodo, kad tiksliai įvardyti gylį sudėtinga. Skirtingi matavimo metodai ir prielaidos gali duoti apčiuopiamai besiskiriančius rezultatus.

    Kodėl gylį taip sunku išmatuoti?

    Vienas pagrindinių metodų yra akustinė batimetrija, kai laivas siunčia garso impulsus į dugną ir matuoja jų grįžimo laiką. Iš pirmo žvilgsnio tai paprasta, tačiau esminis kintamasis yra garso greitis vandenyje.

    Garso sklidimą keičia temperatūra, druskingumas ir slėgis, o šie parametrai su gyliu smarkiai kinta. Marianos įduboje, beveik 11 kilometrų gylyje, slėgis viršija 1 000 atmosferų, todėl net nedidelės paklaidos gali virsti metrais.

    Nauji skaičiavimai ir 18 metrų skirtumas

    2023 metais Japonijos tyrimų laivas Hakuho-maru surinko duomenis, kuriuos mokslininkai vėliau perskaičiavo taikydami penkis skirtingus modelius, aprašančius garso greitį vandenyje. Vien rytiniame baseine gauti įverčiai svyravo nuo 10 914 iki 10 932 metrų.

    Tai reiškia iki 18 metrų skirtumą vien dėl to, koks modelis parenkamas tiems patiems matavimams interpretuoti. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie neatitikimai nėra išimtis, kai kalbama apie ekstremalius gylius.

    Sudarydami jiems tinkamiausią modelį, autoriai panaudojo 2023 metais surinktus viršutinių 1 900 metrų temperatūros ir druskingumo duomenis. Gilesniems sluoksniams pritaikytas ankstesnis profilis, išmatuotas Hakuho-maru ekspedicijos metu 1992 metais.

    Sujungus šiuos duomenis, giliausio rytinio baseino preferuojama reikšmė įvertinta 10 927 metrais. Vis dėlto tai nėra galutinis atsakymas, o geriausias įvertis pagal pasirinktą duomenų rinkinį ir metodiką.

    Kodėl skirtingos ekspedicijos pateikia kitus skaičius?

    Kituose šaltiniuose ir ekspedicijose minimi kiek kitokie rezultatai, pavyzdžiui, apie 10 920 metrų, o 2021 metais NOAA skelbti įverčiai siekė apie 10 935 metrus. Tai rodo, kad tikslumas priklauso ne tik nuo prietaisų, bet ir nuo skaičiavimo prielaidų.

    Įtakos turi net laivo judėjimo ypatybės: didesniu greičiu matavimų taškai išsidėsto rečiau, todėl dugno padengimas tampa mažiau detalus. Svarbus ir sonaro spindulio plotis, nes apie 11 kilometrų gylyje viena matavimo „juosta“ gali apimti šimtus metrų dugno, tad tai nėra vieno taško nuskaitymas.

    Dėl šių priežasčių Čelendžerio gelmės gylis labiau primena nuolat tikslinamą mokslinį įvertį, o ne vieną kartą visiems laikams nustatytą skaičių. Naujos ekspedicijos, geresni garso greičio profiliai ir detalesnis dugno žemėlapis gali dar pakoreguoti šiandien priimtas reikšmes.

  • Vokietijoje mėgėjas aptiko 934 romėnų sidabro monetas: toks radinys kelia klausimų

    Vokietijoje mėgėjas aptiko 934 romėnų sidabro monetas: toks radinys kelia klausimų

    Vakarų Vokietijoje, netoli Wesselingo miesto, metalo ieškikliu besinaudojęs mėgėjas aptiko vieną įspūdingiausių pastarojo meto romėniškų piniginių radinių regione. Iš pradžių jis rado vos kelias monetas, tačiau signalai rodė, kad po žeme jų gali būti gerokai daugiau, todėl apie radinį pranešė paveldosaugininkams.

    Į vietą atvykus archeologams, iškasta iš viso 934 sidabriniai denarai, kurių bendras svoris siekia apie 3,1 kilogramo. Specialistų vertinimu, lobis buvo paslėptas maždaug II amžiuje, Romos imperijai valdant imperatoriui Hadrianui, o monetos greičiausiai užkastos sąmoningai, siekiant apsaugoti santaupas.

    Kodėl lobiai atsidurdavo po žeme?

    Acheologai pažymi, kad tuo laikotarpiu nebuvo bankų sistemos, kuri leistų žmonėms saugiai laikyti sukauptas lėšas taip, kaip įprasta šiandien. Dėl to santaupų slėpimas žemėje buvo praktiška, nors ir rizikinga išeitis, ypač neramiais laikotarpiais.

    Didžiausia mįslė lieka ta pati: kodėl savininkas niekada negrįžo lobio pasiimti. Viena tikėtinų versijų yra savininko mirtis ar priverstinis išvykimas, kai informacija apie slėptuvę tiesiog neperduota kitiems.

    Kokia tai buvo suma Romos laikais?

    Tyrėjai pabrėžia, kad 934 denarai buvo didelė suma kasdienio žmogaus mastu. Palyginimui, istoriniai šaltiniai rodo, kad eilinio legionieriaus metinis atlygis galėjo siekti apie 300 denarų, o dalis jo būdavo skiriama maistui ir ekipuotei.

    Vis dėlto archeologai neskuba daryti išvados, kad monetos priklausė kariui: lobis galėjo būti pirklio, amatininko ar vietos elito atstovo santaupos. Monetų rinkinys gali suteikti vertingų įžvalgų apie pinigų apyvartą, regiono ekonominius ryšius ir gyventojų turtingumą prie Reino.

    Kur galima pamatyti šį radinį?

    Skelbiama, kad denarai perduoti muziejinei priežiūrai ir eksponuojami LVR-LandesMuseum Bonn. Specialistai akcentuoja, kad tokio dydžio II amžiaus monetų lobiai yra svarbūs ne tik dėl įspūdingo skaičiaus, bet ir dėl potencialo patikslinti žinias apie Romos laikų gyvenimą dabartinės Vokietijos teritorijoje.

  • Pirmą kartą pagautas radijo signalas iš egzoplanetos: mokslininkai atskleidė, kas jį sukelia

    Pirmą kartą pagautas radijo signalas iš egzoplanetos: mokslininkai atskleidė, kas jį sukelia

    Signalas – iš planetos, ne žvaigždės

    Astronomai pirmą kartą užfiksavo radijo signalą, kurio kilmę pavyko patikimai susieti su egzoplaneta, o ne su ja susijusia žvaigžde. Tyrimą atliko Harvardo ir Smithsonian astrofizikos centro bei Oregono universiteto komanda.

    Iki šiol radijo spinduliuotė planetų sistemose buvo aptinkama, tačiau ją buvo sunku vienareikšmiškai „pririšti“ prie pačios planetos. Šįkart signalas lokalizuotas taip, kad pagrindiniu šaltiniu laikoma Beta Pictoris b.

    Ką išdavė trumpi radijo blyksniai?

    Stebėjimams pasitelktas Pietų Afrikoje esantis radijo teleskopų masyvas „MeerKAT“. Per kelias stebėjimų sesijas 2025 ir 2026 metais aptikti trumpi, pasikartojantys ir stipriai žiediškai poliarizuoti radijo blyksniai, fiksuoti maždaug 0,85–3,5 GHz ruože.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra jokie bandymai susisiekti ar technologinės kilmės signalai. Tokia „parašo“ forma būdinga pašvaistėms, kurios susidaro įkrautoms dalelėms sąveikaujant su atmosferos ir magnetinio lauko sąlygomis.

    „Nė vienas žinomas fizikinis mechanizmas, galintis sukelti radijo spinduliuotę ankstyvo tipo žvaigždėse, nepaaiškina to, ką stebime“, – teigiama tyrėjų darbe.

    Magnetinis laukas gali būti milžiniškas

    Tyrėjai signalą sieja su procesu, vadinamu elektronų ciklotroniniu mazeriu, kuris Saulės sistemoje susijęs ir su Žemės pašvaistėmis, ir su Jupiterio radijo spinduliuote. Toks aptikimas leidžia spręsti ir apie planetos magnetinį lauką.

    Skaičiavimai rodo, kad Beta Pictoris b magnetinis laukas gali būti itin stiprus, galimai tūkstančius kartų didesnis nei Žemės. Prie energijos „maitinimo“ galėtų prisidėti ir greita planetos rotacija, nes ji apsisuka per maždaug 8–9 valandas.

    Beta Pictoris b – jauna, masyvi dujinė milžinė, pirmą kartą aptikta 2008 metais, o jos masė siejama su maždaug 10 Jupiterio masių. Tyrėjų teigimu, tai yra pirmasis atvejis, kai egzoplanetos magnetinio lauko stiprumą pavyko įvertinti tiesiogiai, remiantis radijo stebėjimais.

    Kodėl tai svarbu ateities paieškoms?

    Toks metodas atveria naują kelią tyrinėti egzoplanetų magnetinius laukus, o kartu ir jų gebėjimą „atsilaikyti“ prieš žvaigždžių vėją bei spinduliuotę. Nors magnetinis laukas dar negarantuoja tinkamumo gyvybei, jis laikomas vienu svarbių veiksnių planetos aplinkos stabilumui.

    Mokslininkai nurodo, kad panašiai galima taikytis į dar kelias netolimų sistemų masyvias egzoplanetas. Tikimasi, kad naujos kartos radijo observatorijos, pasižyminčios kelis kartus didesniu jautrumu, leis tokius signalus aptikti dažniau ir patikimiau.

    Tyrimo rankraštis paskelbtas arXiv platformoje ir dar laukia recenzavimo moksliniame žurnale.

  • Po statybomis Čekijoje – tūkstančiai mamutų kaulų: mokslininkai įtaria senovinę medžioklės vietą

    Po statybomis Čekijoje – tūkstančiai mamutų kaulų: mokslininkai įtaria senovinę medžioklės vietą

    Netikėtas radinys statybvietėje

    Čekijoje, šiaurinėje Bohemijoje, Bukovo rajone prie Ūstí nad Labem statybų metu archeologai aptiko įspūdingą ledynmečio gyvūnų kaulų sankaupą. Radinys išryškėjo 2024 metų lapkritį, kai, vykdant kasinėjimų priežiūrą, iš grunto pradėjo lįsti stambių žinduolių kaulai.

    Plėtojant darbus paaiškėjo, kad tai ne pavienis radinys: maždaug 1 000 kvadratinių metrų plote užfiksuota daugiau nei 3 500 gyvūnų liekanų. Tarp jų – 19 apatinių žandikaulių ir atskiras dantis, leidžiantys spręsti, kad vienoje vietoje atsidūrė mažiausiai 20 vilnonių mamutų.

    Ką rodo kaulai ir įrankiai

    Greta mamutų nustatyta ir kitų rūšių liekanų, tarp jų vilnonio raganosio, arklio, elnio ir kiškio. Tyrėjai pabrėžia, kad mamutų skeletų dalių spektras platus, tačiau ilčių ir kaukolių fragmentų aptikta nedaug, o tai gali atspindėti specifinį skerdenų apdorojimą ar išnešiojimą.

    Kaulų sluoksnio aplinkoje rasta akmens dirbinių ir kitų žmogaus veiklos pėdsakų: akmeninių antgalių fragmentų, pjovimui skirtų įrankių, peilio tipo dirbinys, taip pat mamuto dramblio kaulo pakabukas. Aptiktos ir raudonos ochros dėmės po stambesniais kaulais, o tai siejama su priešistorėje plačiai naudotu geležies turinčiu pigmentu.

    Po kaulų sankaupa fiksuoti bent trys aiškūs degimo židiniai, o dar viena vieta su degintų kaulų koncentracija įvardijama kaip galima ketvirtoji. Tokie radiniai rodo, kad žmonės čia lankėsi ne atsitiktinai, o vietovė galėjo būti naudojama pakartotinai.

    Medžioklės hipotezė ir amžius

    Ant kai kurių mamutų šonkaulių ir kitų kaulų aptikti pjovimo pėdsakai, būdingi skerdenų dorojimui. Pirminė įrankių naudojimo žymių analizė rodo, kad dalis jų galėjo būti naudota mėsinėjimui, odų apdirbimui ar minkštoms medžiagoms pjaustyti, o dviejų akmens dirbinių lūžiai vertinami kaip galėję atsirasti nuo smūgio.

    „Pjūvių ir mėsinėjimo pėdsakai leidžia manyti, kad mamuto mėsa buvo naudojama maistui, o ne tik renkamos senos kaulų liekanos“, – sakė tyrėja Herčíková.

    Radiokarbono metodu datuotos anglys iš dviejų degimo vietų parodė laikotarpį maždaug nuo 28 800 iki 25 600 metų. Nors skirtingų mėginių rezultatai apsunkina tikslią chronologiją, įrankių tipai ir datos leidžia radinį sieti su vėlyvuoju gravetiu – aukštojo paleolito kultūriniu laikotarpiu, žinomu iš Vidurio Europos.

    Kodėl šis radinys išskirtinis

    Gravetio laikotarpio mamutų kaulų sankaupos gerai žinomos Moravijoje, Žemutinėje Austrijoje ir pietų Lenkijoje, tačiau Bohemijoje tokio masto objektų beveik nefiksuota. Dėl to Bukovo vietovė laikoma tiek geografine, tiek chronologine išimtimi, galinčia papildyti žinias apie žmonių judėjimą ir medžioklės strategijas.

    Amžiaus analizė rodo, kad dauguma mamutų buvo lytiškai subrendę, bet dar augantys: 13 iš 20 individų galėjo būti maždaug 13–27 metų. Tyrėjų vertinimu, tokia mirtingumo struktūra menkai dera su natūralia žūtimi ir gali rodyti kryptingą medžioklę, nors neatmetama ir galimybė, kad dalis gyvūnų buvo surinkti jau nugaišę.

    Tolimesni tyrimai turėtų atsakyti, ar gyvūnai buvo tarpusavyje giminingi, kokia buvo patinų ir patelių proporcija, ir ar medžiotojai rinkosi konkretaus tipo bandas. Tam planuojama pasitelkti genetinius tyrimus, izotopų analizę, nuosėdų DNR ir papildomą datavimą, kurie padėtų suprasti, kaip greitai susidarė sankaupa ir kokiomis sąlygomis čia vyko žmonių veikla.

    Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale Journal of Archaeological Science: Reports.