Category: Regionai

  • Ignalinoje prasidėjo vienas rizikingiausių etapų: „Altra“ išardo 2-ojo reaktoriaus kanalus

    Ignalinoje prasidėjo vienas rizikingiausių etapų: „Altra“ išardo 2-ojo reaktoriaus kanalus

    Ignalinos atominėje elektrinėje pradėtas vienas svarbiausių eksploatavimo nutraukimo darbų etapų – antrojo energijos bloko reaktoriaus valdymo ir apsaugos sistemos kanalų išmontavimas. Per artimiausius mėnesius planuojama išardyti daugiau nei 200 šios sistemos kanalų, o darbai vykdomi griežtai kontroliuojant radiacinę saugą.

    Išmontavimo pradžia tapo įmanoma užbaigus parengiamuosius darbus ir gavus Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos leidimą vykdyti viršutinės ir apatinės zonų įrangos demontavimą bei pirminį atliekų apdorojimą. Tai dar vienas žingsnis nuosekliai artėjant prie techniškai sudėtingiausios dalies – reaktorių šerdžių išmontavimo.

    „Pirmojo reaktoriaus kanalų išmontavimo darbus jau esame užbaigę, todėl šiandien galime remtis sukaupta patirtimi ir ją pritaikyti antrajame bloke“, – sakė „Altra“ vadovas Linas Baužys.

    Ignalinos atominėje elektrinėje veikė du RBMK-1500 tipo reaktoriai, kurių konstrukcija skiriasi nuo daugumos Vakarų šalyse įprastų komercinių reaktorių. Kiekviename jų buvo daugiau kaip 2 000 technologinių kanalų, o 235 kanalai priklausė valdymo ir apsaugos sistemai, užtikrinančiai reaktoriaus kontrolę ir avarinį stabdymą.

    Dalis antrojo bloko kanalų jau buvo išmontuoti ankstesnėse fazėse, kai vyko radiologiniai tyrimai ir įrangos bandymai. Dabar startavo pagrindiniai darbai, kuriuos numatoma užbaigti kitų metų pradžioje, lygiagrečiai rengiantis vėlesniems sudėtingesniems demontavimo etapams.

    Robotai vietoje žmonių

    Didelę darbų dalį padeda atlikti nuotoliniu būdu valdoma technika, skirta operacijoms padidintos radiacijos aplinkoje. Prieš pradedant pagrindinį išmontavimą buvo sutvarkytos radiologiškai pavojingiausios zonos, kad darbuotojams kuo rečiau tektų būti arti spinduliuotės šaltinių.

    Pasitelktas Švedijos bendrovės „Brokk“ nuotoliniu būdu valdomas robotas, kuriuo pašalintos didžiausios jonizuojančiosios spinduliuotės galios vamzdynų vietos, vadinamos karštaisiais taškais. Po šių darbų atliktas patalpų dezaktyvavimas ir paruošta dalis įrangos, perkelta iš pirmojo energijos bloko.

    Tokie sprendimai leidžia specialistams vykdyti pjovimo, ardymo ir kitas operacijas per atstumą, mažinant apšvitos dozes ir trumpinant laiką, praleidžiamą kontroliuojamose zonose. Branduolinės energetikos projektuose tai laikoma vienu esminių saugos principų, ypač kai kalbama apie darbus šalia reaktoriaus įrangos.

    Kas vyksta su atliekomis

    Išmontuoti kanalai smulkinami, o susidariusios radioaktyviosios atliekos rūšiuojamos pagal medžiagą ir užterštumo lygį. Metaliniai fragmentai ir grafitas tvarkomi atskirai, o tolesnis apdorojimas vykdomas laikantis Lietuvoje galiojančių radioaktyviųjų atliekų tvarkymo reikalavimų.

    Praktikoje tai reiškia, kad dalis medžiagų po radiologinės kontrolės ir, kai būtina, dezaktyvavimo gali būti priskiriama nebranduolinėms atliekoms arba nukreipiama į perdirbimą. Likusi dalis paruošiama saugiam ilgalaikiam tvarkymui, kad būtų išvengta taršos ir poveikio aplinkai rizikų.

    Iki 2050 metų finišo

    Ignalinos atominės elektrinės uždarymas laikomas vienu didžiausių tokio tipo projektų Europoje, kuriame derinami inžineriniai sprendimai, radiacinė sauga ir ilgas darbų planavimas. Elektrinėje taikoma neatidėliotino išmontavimo strategija, kai įranga ardoma ne nukeliant darbus keliems dešimtmečiams, o išlaikant specialistų kompetenciją ir projektinį tempą.

    Skelbiama, kad šiuo metu jau išmontuota daugiau kaip 46 proc. visos numatytos išmontuoti įrangos. Taip pat nurodoma, kad po kontrolės ir valymo pakartotinai panaudojama apie 78 proc. įrangos ir 94 proc. gelžbetonio, o tai mažina galutinių atliekų kiekį ir projekto naštą.

    Artimiausių metų prioritetas – pasirengti abiejų reaktorių šerdžių išmontavimui, kuriam dėl RBMK konstrukcijos ir radiologinių sąlygų reikalingi specialiai pritaikyti technologiniai sprendimai. Planuojama, kad reaktorių šerdžių išmontavimas bus baigtas iki 2043 metų, o visas Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimas – iki 2050 metų.

  • Prancūzijoje įgyta patirtis keis globėjų mokymus Vilniaus rajone: grįžta su naujais metodais

    Prancūzijoje įgyta patirtis keis globėjų mokymus Vilniaus rajone: grįžta su naujais metodais

    Vilniaus rajono šeimos ir vaiko gerovės centro Globos centro globėjų ir įtėvių rengimo vyresnioji specialistė spalio 13–16 dienomis dalyvavo tarptautinio mobilumo veikloje Prancūzijoje. Vizitas vyko pagal Europos Komisijos programos „Erasmus+“ suaugusiųjų švietimo akreditacijos projektą.

    Darbo stebėjimo metu specialistė lankėsi Prancūzijos organizacijoje „Quand le nard se délie, art et thérapie“, kur gilinosi į praktinius metodus, taikomus suaugusiųjų švietime. Dėmesys skirtas tam, kaip mokymosi aplinka ir užsiėmimų struktūra gali padėti spręsti emocinius, socialinius ir kultūrinius dalyvių poreikius.

    Meno terapijos ir patyriminiai metodai

    Su mentore Saphia Diop buvo analizuojama, kaip kūrybiniai ir patyriminiai metodai gali būti integruojami į grupinius užsiėmimus. Taip pat stebėta, kaip valdomos grupės, kuriamas pasitikėjimu grįstas ryšys ir užtikrinamas saugus dalyvių įsitraukimas.

    Centre pabrėžia, kad tokie metodai aktualūs rengiant būsimus globėjus ir įtėvius, nes mokymuose dažnai paliečiamos jautrios temos. Praktikos Prancūzijoje metu buvo vertinama, kaip kūrybinės užduotys gali padėti reflektuoti patirtis ir lengviau kalbėti apie sudėtingus išgyvenimus.

    Kaip vertinami mokymosi rezultatai?

    Mokymosi rezultatai buvo vertinami taikant struktūruotą procesą: nuo pradinio poreikių įsivertinimo iki kokybinės analizės su užsienio ekspertais. Pasak centro, tai leidžia aiškiau įvardyti, kokios kompetencijos sustiprėjo ir kaip jos bus pritaikomos praktikoje.

    Specialistės pasiekimai patvirtinti tarptautiniu „Europass Mobility“ dokumentu. Jame fiksuotas šešių pagrindinių mokymosi visą gyvenimą kompetencijų tobulinimas, įskaitant daugiakalbystę, skaitmeninę, pilietiškumo, verslumo, asmeninę ir kultūrinio sąmoningumo kompetencijas.

    Ką tai keis Vilniaus rajone?

    Grįžus į Lietuvą planuojama į kasdienę Globos centro veiklą nuosekliau integruoti meno terapijos ir patyriminio ugdymo elementus. Tikimasi, kad tai padės užtikrinti dar labiau individualizuotą pagalbą bei kokybiškesnius mokymus būsimiems globėjams ir įtėviams.

    Projektas finansuojamas Europos Komisijos „Erasmus+“ programos lėšomis, o Lietuvoje jį administruoja Švietimo mainų paramos fondas. Centro teigimu, tarptautinis bendradarbiavimas leidžia greičiau perimti veiksmingas praktikas ir pritaikyti jas vietos bendruomenės poreikiams.

  • Vilkaviškyje atgijo radijo istorija: paroda priminė, kaip radijas 100 metų jungė kaimą

    Vilkaviškyje atgijo radijo istorija: paroda priminė, kaip radijas 100 metų jungė kaimą

    Vilkaviškyje surengta radijo imtuvų paroda priminė laikus, kai radijas buvo kone kiekvienų namų kasdienybės centras. Renginys tapo Vilkaviškio rajono kaimo bendruomenių sąjungos šventės Kaimas ir radijas – 100 metų kartu pradžia.

    Paroda įkurdinta buvusiose pašto patalpose J. Basanavičiaus aikštėje, kur lankytojai galėjo iš arti apžiūrėti skirtingų laikotarpių imtuvus. Eksponatai atskleidė, kaip per dešimtmečius keitėsi dizainas, technologijos ir pats klausymosi įprotis.

    Renginyje apsilankė Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka ir vicemerė Daiva Riklienė. Organizatoriai pabrėžė, kad senieji radijo aparatai yra ne tik technikos istorijos dalis, bet ir socialinės atminties ženklai.

    Radijas ilgą laiką buvo greičiausias informacijos kanalas: per jį žmones pasiekdavo svarbiausios žinios, muzika, pranešimai apie įvykius bendruomenėse. Kaimo vietovėse jis ypač svarbus dar ir dėl to, kad vienu metu suburdavo šeimą ir tapdavo bendru klausymosi ritualu.

    Nors šiandien informacija dažniau pasiekiama internetu, radijas neprarado reikšmės, o jo forma prisitaikė prie naujų įpročių. Vis daugiau klausytojų renkasi transliacijas telefone, automobilyje ar per išmaniąsias platformas, o tradicinis turinys persikelia ir į tinklalaides.

    Šventės programa Vilkaviškyje tęsėsi ir po parodos: vakare kaimo bendruomenių atstovai rinkosi Klausučių kultūros namuose. Organizatoriai teigia, kad tokie susitikimai leidžia ne tik prisiminti istoriją, bet ir stiprina bendruomeniškumą šiandien.

  • Zarasų tarybos posėdis sukėlė klausimų: socialinis komitetas aptarė opiausias rajono problemas

    Zarasų rajono savivaldybės tarybos Socialinių reikalų komiteto posėdis buvo transliuojamas viešai, o jo įrašas paskelbtas „Youtube“ platformoje. Tokios transliacijos leidžia gyventojams stebėti, kaip priimami sprendimai, susiję su socialinėmis paslaugomis ir pagalba pažeidžiamiausioms grupėms.

    Socialinių reikalų komitetų darbotvarkė įprastai apima socialinių paslaugų tinklą, paramą šeimoms, vaiko teisių ir globos klausimus, neįgaliųjų integraciją, taip pat savivaldybės biudžeto lėšų paskirstymą socialinei sričiai. Tokie sprendimai tiesiogiai veikia paslaugų prieinamumą seniūnijose ir laukimo eiles.

    Pastaraisiais metais savivaldybėms vis dažniau tenka spręsti ir su demografija susijusius iššūkius, įskaitant senstančią visuomenę, vienišų senjorų skaičiaus augimą bei slaugos ir dienos užimtumo paslaugų poreikį. Kartu didėja spaudimas užtikrinti paslaugų kokybę regionuose, kur trūksta socialinių darbuotojų ir slaugos specialistų.

    Viešumas šiuose posėdžiuose tampa ypač svarbus, nes sprendžiama dėl jautrių temų, kurios dažnai kelia diskusijų bendruomenėse. Posėdžių transliacijos ir protokolai leidžia gyventojams įvertinti argumentus, sekti, kaip vykdomi anksčiau priimti sprendimai, ir laiku teikti pastabas.

    Jei komiteto posėdyje buvo svarstomi konkretūs sprendimų projektai, galutiniai nutarimai paprastai priimami savivaldybės tarybos posėdyje, o dokumentai skelbiami viešai savivaldybės informaciniuose kanaluose. Gyventojai, norintys detalių, paprastai gali rasti darbotvarkę, sprendimų projektus ir posėdžio medžiagą savivaldybės interneto svetainėje.

  • 20 metų scenoje: Pajevonio „Aušrinė“ sukvietė pilną Kybartų salę ir sulaukė mero padėkos

    Kybartų kultūros centre surengtas šventinis koncertas, skirtas Pajevonio moterų vokalinio ansamblio „Aušrinė“ 20-mečio jubiliejui. Sukakties vakarą kolektyvą sveikino bičiuliai, klausytojai ir gausus būrys svečių.

    Ansamblis susibūrė 2006 metais, kai tuometinis Pajevonio seniūnas Gediminas Bišikirskis pakvietė dainuojančias moteris kurti bendrą kolektyvą. Nuo pat pradžios „Aušrinei“ vadovauja Irma Menčinskienė, o šiandien ansamblyje dainuoja 11 narių.

    Per 20 metų – šimtai pasirodymų

    Per du dešimtmečius „Aušrinė“ tapo ryškia Vilkaviškio krašto kultūrinio gyvenimo dalimi, nuolat pasirodanti vietos šventėse, koncertuose ir bendruomenių renginiuose. Tokie kolektyvai ypač svarbūs regionuose, kur kultūrinė veikla dažnai remiasi entuziazmu ir nuosekliu bendruomenės darbu.

    Ansamblio narių teigimu, didžiausia vertybė per ilgus metus išlieka bendrystė, nuolatinės repeticijos ir galimybė per dainą palaikyti ryšį su klausytojais. Pastovus vadovės darbas ir stabilus branduolys padeda išlaikyti kolektyvo skambesį ir kryptį.

    Mero padėka ir svečių pasirodymai

    Jubiliejiniame koncerte dalyvavo Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka, padėkojęs ansambliui už ilgametę kūrybinę veiklą ir lietuviškos dainos puoselėjimą. Šventės proga kolektyvui įteiktas Mero padėkos raštas.

    „Dvidešimt metų scenoje – tai daugybė repeticijų, koncertų, bendrų išgyvenimų ir gražių akimirkų. Džiugu, kad visus šiuos metus išsaugojote meilę dainai ir norą ja dalytis su kitais“, – sakė A. Neiberka.

    Šventinę programą papildė muzikiniai svečiai: Suvalkų lietuvių vokalinis ansamblis „Sūduva“, Kybartų kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Vaivora“, Vilkaviškio kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Svaja“ bei atlikėjas Valdas Lacko. Organizatoriai pabrėžė, kad tokie susitikimai stiprina kolektyvų ryšius ir skatina kultūrinį bendradarbiavimą.

  • Bičių pienelis nėra stebuklas: bitininkas paaiškino, kodėl už mažą kiekį slypi valandos darbo

    Medų pažįsta beveik visi, tačiau bičių pienelis daugeliui iki šiol atrodo paslaptingas ir retas produktas. Jo kiekiai nedideli ne dėl mados ar rinkodaros, o dėl to, kad pienelis išgaunamas tiksliai suplanuotu ritmu ir reikalauja labai kruopštaus darbo prie avilių.

    Kuršėnų krašto bitininkas Remigijus Šemeklis, bites auginantis daugiau kaip tris dešimtmečius, pasakoja, kad bičių pienelio rinkimas laikomas vienu sudėtingiausių bitininkystės darbų. Šiandien jis prižiūri apie 80 bičių šeimų, o pieneliui rinkti skiria atskiras, specialiai parinktas šeimas.

    Kas 72 valandas tas pats ciklas

    Bičių pienelį gamina jaunos bitės darbininkės, juo maitinamos lervutės, o būsimoji motinėlė jo gauna ilgiau ir gausiau. Norint surinkti pienelį, bitininkas į specialius motininius kaušelius perkelia itin jaunas lervutes, kad bitės pradėtų jas auginti kaip motinėles.

    Tuomet prasideda lenktynės su laiku: maždaug po 72 valandų lervutės atsargiai pašalinamos, o susikaupęs pienelis surenkamas specialiais įrankiais. Per anksti išėmus rėmelį pienelio bus mažiau, o pavėlavus pasikeičia lervutės vystymosi etapas ir produkto kokybė tampa sunkiau prognozuojama.

    „Mes esame komanda“, – sakė Remigijus Šemeklis.

    Bitininkas pabrėžia, kad darbas kartojamas nuolat ir reikalauja disciplinos: prie tų pačių avilių tenka sugrįžti kas kelias dienas, laikantis tikslaus grafiko. Šį procesą jis atlieka kartu su žmona, o kiekvienas apsilankymas prie dalies pieneliui skirtų avilių gali užtrukti kelias valandas.

    Kodėl šis produktas toks jautrus

    Kitaip nei medus, bičių pienelis renkamas ne kilogramais, o labai mažais kiekiais iš daugybės atskirų kaušelių. Tai reiškia, kad didelę dalį laiko sudaro ne tik rinkimas, bet ir pasiruošimas, lervučių perkėlimas, avilio režimo palaikymas, higiena bei tikslus darbų suplanavimas.

    Surinktas bičių pienelis yra ypač jautrus laikymo sąlygoms, todėl jį būtina nedelsiant atvėsinti ir apsaugoti nuo temperatūros svyravimų. Praktikoje tai reiškia, kad bitininkui reikia nepertraukiamai užtikrinti švarą, tinkamus įrankius ir aiškią grandinę nuo avilio iki laikymo vietos.

    Dėl šios priežasties rinkoje dažnai pabrėžiama kilmė ir laikymas, o vartotojui svarbu suprasti, kad produkto kaina neretai atspindi ne išskirtinį kiekį avilyje, o labai dideles darbo sąnaudas ir riziką prarasti kokybę netinkamai tvarkant.

    Į ką atkreipti dėmesį perkant

    Renkantis bičių pienelį verta pasidomėti, iš kur jis atkeliavo, kaip buvo laikomas ir ar pardavėjas gali aiškiai paaiškinti surinkimo bei laikymo praktiką. Taip pat svarbu suprasti, kad sertifikavimas gali būti taikomas ne visiems to paties ūkio produktams, todėl pirkėjui verta tiksliai pasitikrinti, kam sertifikatas iš tiesų galioja.

    Lietuvoje galima rasti tiek įprastai gaminamo, tiek ekologiškai sertifikuoto bičių pienelio, tačiau bet kuriuo atveju jo kiekiai išlieka riboti. Bitininkai pabrėžia, kad tai produktas, geriausiai parodantis, kiek žinių, kantrybės ir tikslumo reikalauja darbas bityne.

    Nors bičių pienelis kartais apipinamas perdėtais pažadais, realybėje jo vertę daugiausia kuria atsakinga gamyba ir nepriekaištingas laikymas. Būtent dėl to šis produktas laikomas vienu iš sudėtingiausių tiek pagaminti, tiek išsaugoti kokybišką iki vartotojo.

  • Medkirčiai spruko nuo įniršusių bičių: miškininkas uokso šeimą parsivežė namo – taip gimė „Medūkis“

    Zarasų rajone kertant mišką nupjautame medyje buvo uoksas su bičių šeima. Sutrikdytos bitės puolė ginti lizdą, todėl medkirčiams teko trauktis ir ieškoti pagalbos. Apie įvykį sužinojęs miškininkas Rimas Vaitukaitis nusprendė bites gelbėti ir parsivežti į sodybą.

    Šis netikėtas radinys tapo pradžia tam, kas vėliau virto šeimos puoselėjamu ekologiniu bitynu „Medūkis“. Vaitukaičių šeima šiandien bitininkystę derina su miškininkyste, o lankytojams siūlo ne tik paragauti medaus, bet ir iš arčiau pamatyti, kaip gimsta bičių produktai.

    Nuo senelio avilių iki uokso miške

    Rimo pažintis su bitėmis prasidėjo vaikystėje, kai jis padėdavo seneliui prie avilių. Nors tuomet tai atrodė kaip įprasta kaimo kasdienybė, vėliau ši patirtis tapo tvirtu pagrindu savarankiškam bitininkavimui.

    Pirmasis nuosavas avilys, pasak šeimos, atsirado ne iš anksto suplanavus, o reaguojant į situaciją miške. Kai paaiškėjo, kad uokse gyvenanti bičių šeima liko be namų, Rimas ėmėsi iniciatyvos jas perkelti ir suteikti saugią vietą.

    „Tąkart supratau, kad jei dabar nepadėsiu, šeima gali tiesiog žūti. Parsivežiau bites namo ir nuo to viskas prasidėjo“, – sakė Rimas Vaitukaitis.

    Kaip atrodo ekologinis bitynas

    „Medūkyje“ bičių šeimos laikomos mediniuose aviliuose, pritaikytuose konkrečiam ūkiui. Šeima pabrėžia, kad avilio kokybė bitininkystėje svarbi ne mažiau nei priežiūra, nes nuo mikroklimato ir konstrukcijos priklauso bičių savijauta.

    Ekologinėje bitininkystėje reikšminga ir aplinka, kurioje bitės renka nektarą. Pagal ekologinės gamybos principus svarbu, kad aplinkinėse teritorijose vyrautų natūrali augalija ir kuo mažesnė tarša, todėl miškingas ir ežeringas Zarasų kraštas tokiai veiklai yra palankus.

    Ūkyje gaminami įvairūs bičių produktai: medus, bičių duona, pikis, vaško gaminiai, taip pat kreminis medus. Šeima teigia, kad pirkėjams vis dažniau svarbu ne tik skonis, bet ir aiški produkto kilmė bei skaidrus gamybos procesas.

    Bitininkystė kaip patirtis lankytojams

    Vaitukaičių veikla neapsiriboja produkcijos pardavimu. Bityne lankytojai kviečiami pažinti bitininkystę praktiškai: atakiuoti korį, išsukti medų ir susipažinti su vaško žvakių liejimu.

    Šeimos kasdienybėje susipina keli darbai ir interesai: Rimas dirba miškininkystės srityje, o žmona Dalia taip pat sieja gyvenimą su mišku ir laisvalaikiu veda pažintines ekskursijas po apylinkes. Maršrutai, pasak jų, dažnai driekiasi per miško takus, ežerų pakrantes ir istorines vietas.

    Šiandien „Medūkio“ veikloje dalyvauja ir jaunesnė karta: vieni prisideda prie ūkio darbų, kiti rūpinasi gaminių idėjomis, dizainu ar bendravimu su lankytojais. O istorija apie uokse išgelbėtą bičių šeimą šeimai iki šiol primena, kad kartais didžiausi pokyčiai prasideda nuo vieno netikėto įvykio miške.

  • Šviesus ar beveik juodas medus: bitininkai paaiškino, ką iš tiesų reiškia spalva ir skonis

    Medus gali būti nuo beveik balto iki tamsiai rudo, primenančio kavą, ir tai dažnai kelia klausimą, ar spalva parodo kokybę. Bitininkai pabrėžia, kad atspalvį pirmiausia lemia augalai, iš kurių bitės renka nektarą ar lipčių, taip pat vietovės specifika ir sezono eiga.

    Šviesesnis medus dažnai būna iš rapsų ar kai kurių pievų augalų, o tamsesnis – iš grikių ar lipčiaus, kai bitės renka saldžias išskyras nuo augalų ar medžių. Vis dėlto net tos pačios rūšies medus skirtingais metais gali atrodyti nevienodai, nes keičiasi žydėjimo trukmė, drėgmė, temperatūra ir medunešio šaltinių gausa.

    Medaus spalvą diktuoja kilmė

    Spalva susijusi su natūraliais meduje esančiais junginiais: mineralais, antioksidantais, augaliniais pigmentais ir kitomis medžiagomis, kurios į produktą patenka su nektaru ar lipčiumi. Dėl to tamsesnis medus neretai turi ryškesnį aromatą ir intensyvesnį skonį, tačiau vien spalva neatsako į klausimą, ar medus yra geresnis.

    Specialistai akcentuoja, kad botaninės kilmės vien pagal atspalvį patikimai nustatyti nepavyksta, o kokybei vertinti svarbesni rodikliai. Tarp jų – drėgmės kiekis, šviežumas, laikymas, taip pat tai, ar medus nebuvo perkaitintas, nes tada nukenčia kvapas ir skonis.

    Liepų ir grikių medus skiriasi natūraliai

    Prie upių slėnių ir miškų augančios liepos gali suteikti medui nuo švelniai gelsvo iki sodraus gintaro atspalvio, o aromatas dažnai siejamas su žydinčių liepų natomis. Bitininkai pasakoja, kad net ir toje pačioje vietoje laikomos bičių šeimos skirtingu metu gali sunešti skirtingo atspalvio medų, jei vienu metu vyrauja liepos, o kitu – pievų augalai.

    Grikių medus paprastai būna tamsesnis, sodresnio kvapo ir išraiškingo skonio, tačiau jo intensyvumas priklauso nuo to, kiek grikių masyvo bitės turėjo pasiekiamoje zonoje ir ar netoliese nebuvo kitų stiprių medunešio šaltinių. Todėl net ir grikių medus gali varijuoti nuo rusvo iki labai tamsaus.

    Ar tamsesnis medus vertingesnis?

    Nuomonė, kad tamsus medus visada vertingesnis, yra pernelyg supaprastinta. Kai kuriuose tamsesniuose meduose gali būti daugiau mineralinių medžiagų ar antioksidantų, tačiau tai nereiškia, kad šviesus medus yra prastesnis, nes jo vertę gali lemti kiti parametrai ir skonis.

    Renkantis medų patariama vertinti ne vien spalvą, o kilmę, bitininko pateikiamą informaciją, laikymo sąlygas ir jūsų pačių skonį. Praktinis patarimas paprastas: jei norite atrasti mėgstamiausią, geriausia paragauti kelių skirtingų rūšių ir stebėti, kuris aromatas bei konsistencija labiausiai tinka.

    Ekologinių ūkių sertifikavimas rodo, kad gamyba kontroliuojama pagal ekologinės gamybos reikalavimus, tačiau pats sertifikatas neapibrėžia, kokios spalvos turi būti medus. Todėl tiek šviesus, tiek tamsus medus gali būti vienodai kokybiškas, tik su visiškai skirtingu charakteriu.

  • Nardė su rykliais, o dabar augina bites Dzūkijoje: kaip Erika Kilkuvienė pakeitė gyvenimą

    Nekilnojamojo turto brokerės darbas, egzotinės kelionės ir giluminis nardymas Erikai Kilkuvienei ilgą laiką buvo kasdienybė. Tačiau pirmasis apsilankymas bityne, į kurį pakvietė vyras Svajūnas Kilkus, atvėrė visiškai kitą kryptį.

    Šiandien pora Dzūkijoje puoselėja šeimos bityną „Gyvas medus“ ir tęsia daugiau nei šimtmetį skaičiuojančią tradiciją. Be medaus, jie gamina ir kitus bičių produktus, o žmones kviečia į edukacijas, kuriose pasakoja apie bičių gyvenimą ir bityno sezoną.

    Nuo miesto iki Dzūkijos

    Svajūnas Kilkus yra ketvirtos kartos bitininkas, todėl bitės jo šeimoje buvo natūrali gyvenimo dalis. Erikai, priešingai, ši veikla buvo visiškai nauja, bet būtent tas pirmasis susitikimas su bitėmis tapo lūžio tašku.

    „Kai vyras nusivežė mane pirmą kartą pas bites, jos nunešė man protą“, – sakė Erika Kilkuvienė.

    Ilgainiui šeima įsikūrė Varėnos rajone ir bitynas ėmė augti. Kartu gimė ir naujas pavadinimas, nes ankstesnis „Kilkų ūkis“ mugėse neretai būdavo perskaitomas klaidingai, todėl pasirinktas aiškesnis ir su produktu tiesiogiai siejamas vardas.

    Ką reiškia NKP sertifikavimas?

    „Gyvas medus“ produkcija sertifikuota pagal nacionalinę maisto kokybės sistemą, kuri pirkėjui suteikia papildomą užtikrinimą dėl kilmės ir gamybos kontrolės. Sertifikuotų produktų krepšelyje minimi ne tik medus ar kreminis medus, bet ir bičių duonelė, žiedadulkės bei pikis.

    Tokio tipo sertifikavime svarbus ne vien galutinis rezultatas, bet ir procesai: bitininkai turi fiksuoti bičių maitinimą, gydymą, tvarkyti pagamintos ir parduotos produkcijos apskaitą. Tai reiškia, kad vertinama ir atsekamumo disciplina, kuri ypač aktuali pirkėjams, ieškantiems patikimo ūkininko.

    Be to, taikomi konkretūs kokybiniai rodikliai. Pavyzdžiui, džiovintoje bičių duonelėje ir žiedadulkėse drėgmės kiekis negali viršyti 10 proc., nes per didelė drėgmė didina gedimo riziką ir blogina laikymo savybes.

    Skirtingi metai, skirtingas medus

    Net ir laikantis vienodų darbo principų, medaus skonis bei spalva kasmet gali skirtis. Tam įtakos turi augalų žydėjimas, oro sąlygos, bičių šeimų stiprumas ir tai, kokiose vietovėse bitės dirba konkrečiu sezonu.

    Siekdami surinkti skirtingų augalų medų, Erika ir Svajūnas avilius veža į įvairias Lietuvos vietoves. Toks darbas reikalauja planavimo ir nuolatinio prisitaikymo, nes vienas vėsesnis ar sausas laikotarpis gali pakeisti viso sezono rezultatą.

    Šalia bityno šeima įkūrė ir poilsio erdvę „Medaus žemė“, kur lankytojai gali suderinti gamtos ramybę su pažintimi apie bitininkystę. Edukacijose žmonės dažniausiai ieško atsakymų į praktinius klausimus, kurių nepaaiškina vien etiketė: kaip laikyti medų, kuo skiriasi bičių produktai ir kodėl derlius ne visada vienodas.

    Nors bitininkystė tapo svarbia Erikos kasdienybės dalimi, ji nepamiršo ir ankstesnių veiklų, susijusių su kelionėmis bei nardymu. Sugrįžus į Dzūkiją, dienotvarkę jau diktuoja bityno sezonas ir žmonės, norintys iš arčiau pamatyti bičių pasaulį.

  • Kaune surengtas išskirtinis išbandymas: studentai ir paramedikai imitavo tikras nelaimes

    Kaune, Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre, spalio 23 dieną surengti du nacionalinio masto renginiai, kuriuose tikrinti pirmosios pagalbos ir skubiosios medicinos įgūdžiai. Vienu metu vyko penktosios Lietuvos aukštųjų ir profesinių mokyklų pirmosios pagalbos varžybos bei Nacionalinis paramediko profesinio meistriškumo konkursas.

    Į varžybas susirinko dalyviai iš įvairių Lietuvos miestų, o užduotys buvo sudėliotos taip, kad kuo labiau primintų realias situacijas. Vertintas ne tik techninis atlikimas, bet ir gebėjimas veikti komandoje, greitai priimti sprendimus bei išlikti susikaupus emocinės įtampos sąlygomis.

    Pirmosios pagalbos varžybų scenarijai

    Lietuvos aukštųjų ir profesinių mokyklų varžybose šiemet dalyvavo 29 komandos iš 17 mokymo įstaigų. Dalyviams parengtos penkios praktinės situacijos, kuriose teko spręsti nuo traumų iki gyvybei pavojingų būklių atpažinimo.

    Studentai ir mokiniai gaivino sąmonės netekusią nėščiąją, teikė pagalbą užspringusiam kūdikiui, stabdė masyvų kraujavimą ir vertino paciento būklę. Vienoje užduotyje iš pirmo žvilgsnio įprastas kritimas nuo laiptų slėpė rimtesnę problemą, kurią reikėjo atpažinti laiku.

    Paramedikų meistriškumo konkursas

    Nacionaliniame paramediko profesinio meistriškumo konkurse varžėsi 8 komandos iš Lietuvos įstaigų, rengiančių paramedikus. Dalyviai sprendė sudėtingas klinikines situacijas, susijusias su sunkiomis traumomis, vaikų ir suaugusiųjų gaivinimu, būklėmis po gimdymo ir ūminiais kvėpavimo sutrikimais.

    Organizatorių teigimu, tokio formato užduotys svarbios dėl to, kad skubioji pagalba realybėje reikalauja ir tikslių veiksmų, ir aiškios komunikacijos. Praktikoje dažnai lemia ir laikas, ir gebėjimas atskirti kritinę būklę nuo mažiau pavojingos, todėl mokymai bei varžybiniai scenarijai padeda treniruoti automatizmą.

    „Rengdami paramedikus jaučiame atsakomybę ne tik už būsimų specialistų profesinį pasirengimą, bet ir už pirmosios pagalbos žinių sklaidą visuomenėje. Siekiame, kad kuo daugiau žmonių žinotų, kaip elgtis kritinėse situacijose, ir nebijotų padėti“, – sakė Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro direktorė dr. Nora Pileičikienė.

    Kas laimėjo ir kodėl tai svarbu

    Pirmosios pagalbos varžybose pirmąją vietą laimėjo Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro 11-oji komanda, antra liko Šv. Ignaco Lojolos kolegijos komanda, trečia – Ukrainos Horbachevsky Ternopil National Medical University komanda. Paramedikų konkurse dvi aukščiausias vietas pelnė Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro komandos, trečia vieta atiteko Panevėžio mokymo centro mokiniams.

    Renginių metu vyko ir visuomenės švietimo veiklos, pristatyta Greitosios medicinos pagalbos tarnybos masinių nelaimių logistikos automobilio įranga, veikė edukacijų erdvės. Organizatorių nuomone, tokie renginiai stiprina būsimųjų specialistų pasirengimą ir kartu primena, kad pirmosios pagalbos įgūdžiai aktualūs kiekvienam, nes kritinė situacija gali ištikti bet kur ir bet kada.

    Abu renginius organizavo Lietuvos paramedikų asociacija, VšĮ Pirmosios medicinos pagalbos mokymo centras „IRTA“ ir Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centras. Organizatoriai pabrėžė, kad reguliarūs praktiniai patikrinimai ir mokymai prisideda prie saugesnės visuomenės, nes didina pasirengimą veikti iki atvykstant medikams.