CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Bėgiojimas keičia kūną greičiau, nei manote: gydytojai paaiškino, kada poveikis pavojingas

    Bėgiojimas keičia kūną greičiau, nei manote: gydytojai paaiškino, kada poveikis pavojingas

    Kodėl bėgiojimas taip veikia organizmą?

    Bėgimas įdarbina beveik visą kūną: dirba kojų ir sėdmenų raumenys, aktyviai dalyvauja liemens stabilizatoriai, o širdies ir kvėpavimo sistemos priverstos prisitaikyti prie didesnio krūvio. Dėl to reguliarus bėgiojimas siejamas su geresne ištverme ir mažesne daugelio lėtinių ligų rizika.

    Fiziologiškai organizmas mokosi efektyviau naudoti deguonį, o širdis su laiku tą patį darbą atlieka mažesnėmis sąnaudomis. Daugeliui žmonių tai greitai pajuntama kasdienybėje: lipant laiptais, einant sparčiau ar ilgiau dirbant be nuovargio.

    Širdis, kraujospūdis ir cholesterolis

    Nuoseklus aerobinis krūvis, toks kaip bėgimas, laikomas vienu svarbiausių širdies ir kraujagyslių ligų prevencijos veiksnių. Reguliarus judėjimas gali padėti mažinti padidėjusį kraujospūdį, gerinti kraujagyslių elastingumą ir palankiai veikti lipidų profilį, įskaitant cholesterolio rodiklius.

    Didžiausią naudą dažniausiai duoda pastovumas, o ne ekstremalus intensyvumas. Net vidutinio tempo treniruotės, jei jos kartojamos kelis kartus per savaitę, siejamos su geresniais širdies ir kraujotakos rodikliais nei reti, bet labai sunkūs krūviai.

    Svoris krenta ne visada, bet nauda išlieka

    Bėgimas didina energijos sąnaudas, todėl gali prisidėti prie svorio mažėjimo ar jo kontrolės. Vis dėlto rezultatas priklauso nuo bendro energijos balanso, mitybos įpročių, miego, streso bei individualių ypatumų, todėl vien bėgiojimas ne visada lemia greitą pokytį svarstyklėse.

    Svarbu nepainioti svorio su sveikata: net jei kūno masė keičiasi lėtai, gali gerėti ištvermė, gliukozės apykaita, kraujospūdis ir bendra savijauta. Praktikoje neretai pirmiausia kinta ne kilogramai, o kūno kompozicija ir fizinis pajėgumas.

    Psichologinė nauda ir miegas

    Bėgimas daugeliui žmonių tampa paprasta priemone mažinti įtampą ir gerinti nuotaiką, nes fizinio krūvio metu suaktyvėja neuromediatorių sistemos, susijusios su emocine savijauta. Reguliarus judėjimas taip pat siejamas su geresne koncentracija ir didesniu kasdieniu energingumu.

    Aktyvūs žmonės dažnai praneša ir apie kokybiškesnį miegą, tačiau laikas svarbus. Labai intensyvus bėgimas vėlai vakare daliai žmonių gali veikti stimuliuojančiai, todėl verta stebėti savo reakciją ir treniruotes planuoti taip, kad jos netrukdytų užmigti.

    Raumenys, sąnariai ir saugi pradžia

    Nors dažniausiai akcentuojamos kojos, bėgimas stiprina ir liemens stabilizavimo raumenis, gerina koordinaciją bei bendrą funkcionalumą. Vyresniame amžiuje tai gali būti svarbu išlaikant savarankiškumą, pusiausvyrą ir judėjimo užtikrintumą.

    Vis dėlto staigus startas po ilgos pertraukos yra viena dažniausių klaidų, didinančių traumų riziką. Pradėti rekomenduojama palaipsniui, neretai gerai veikia bėgimo ir ėjimo intervalai, o krūvį saugiau didinti po truputį, leidžiant prisitaikyti sausgyslėms ir sąnariams.

    Jei žmogus turi širdies ir kraujagyslių ligų, lėtinių sveikatos sutrikimų, jaučia sąnarių skausmus ar ilgai nesportavo, prieš intensyvesnes treniruotes verta pasitarti su gydytoju. Praktinis pagrindas paprastas: tikslas yra reguliarus, įveikiamas krūvis, o ne sprintas į rezultatą pirmą savaitę.

    Dažnam pradedančiajam užtenka dviejų ar trijų ramių treniruočių per savaitę, papildomai skiriant dėmesio apšilimui ir atsigavimui. Patogi avalynė, realistiški tikslai ir kantrybė dažniausiai lemia, ar bėgimas taps įpročiu, o ne trumpu bandymu.

  • Angliavandeniai ne priešas: gydytojai aiškina, kodėl jų atsisakymas dažnai trukdo sulieknėti

    Angliavandeniai ne priešas: gydytojai aiškina, kodėl jų atsisakymas dažnai trukdo sulieknėti

    Ne visi angliavandeniai vienodi

    Angliavandeniai apima labai skirtingus produktus: nuo avižų dribsnių, kruopų, vaisių ir ankštinių iki saldumynų ar saldintų gėrimų. Skirtumą lemia skaidulų kiekis, vitaminai, mineralai ir tai, kaip greitai po valgio grįžta alkis.

    Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad pagrindiniai angliavandenių šaltiniai turėtų būti pilno grūdo produktai, daržovės, vaisiai ir ankštiniai. Praktikoje tai reiškia, kad svarbiausia yra pasirinkimų kokybė, o ne pats faktas, kad meniu yra angliavandenių.

    Svorį lemia ne ryžiai, o perteklius

    Kūno masė ilgainiui auga tada, kai susidaro nuolatinis energijos perteklius, nepriklausomai nuo to, ar kalorijos gaunamos iš riebalų, baltymų ar angliavandenių. Dėl to vien tik angliavandenių eliminavimas ne visada duoda tvarų rezultatą, jei bendra mityba lieka kaloringa.

    Vienas dažnų spąstų yra produktai su daug pridėtinių cukrų: jie suteikia daug energijos, bet mažai skaidulų ir sotumo. Todėl su jais lengviau viršyti individualų kalorijų poreikį, ypač kai užkandžiaujama mechaniškai.

    PSO rekomenduoja, kad laisvieji cukrūs sudarytų mažiau nei 10 proc. paros energijos, o papildomos naudos gali suteikti sumažinimas iki mažiau nei 5 proc. Ypatingas dėmesys skiriamas saldintiems gėrimams, nes jie menkai sotina ir siejami su didesne 2 tipo diabeto rizika.

    Glikemijos indeksas nėra vienintelis kriterijus

    Glikemijos indeksas apibūdina, kaip greitai po produkto vartojimo kyla gliukozės koncentracija kraujyje. Tačiau realybėje dažniausiai valgome ne vieną produktą, o patiekalą, kuriame yra ir baltymų, riebalų bei skaidulų.

    Dėl to tas pats angliavandenių šaltinis gali veikti skirtingai priklausomai nuo konteksto: sumuštinis su daržovėmis ir kiaušiniu organizme elgsis kitaip nei vien balta bandelė. Reikšmę turi ir apdorojimas, brandumas, virimo trukmė bei porcija, todėl vien glikemijos indeksas neturėtų būti vienintelis sprendimo pagrindas.

    Bulvės, makaronai ir ryžiai gali tilpti į sveiką meniu

    Bulvės, ryžiai, makaronai ar duona dažnai pirmi dingsta iš raciono, kai siekiama sulieknėti ar pagerinti tyrimų rodiklius. Vis dėlto nė vienas iš šių produktų savaime nereiškia, kad svoris augs, jei porcijos yra adekvačios, o bendras meniu subalansuotas.

    Virtos ar keptos bulvės yra krakmolo šaltinis, jose yra kalio ir vitamino C, o be riebių padažų jų energinė vertė nėra itin didelė. Kita situacija su bulvytėmis fri ir traškučiais, kur dėl riebalų kiekio smarkiai išauga kaloringumas, o dalis tyrimų didesnį tokių produktų vartojimą sieja su blogesnėmis metabolinėmis baigtimis.

    Pilno grūdo duona ir makaronai paprastai suteikia daugiau skaidulų ir ilgiau palaiko sotumą, tačiau tai nereiškia, kad šviesių produktų reikia visiškai atsisakyti. Daug lemia priedai: makaronai su daržovėmis ir baltymų šaltiniu skiriasi nuo didelės porcijos su riebiu padažu.

    Sportuojantiems angliavandeniai ypač svarbūs

    Vidutinio ir didelio intensyvumo fizinio krūvio metu organizmas aktyviai naudoja gliukozę ir raumenyse sukauptą glikogeną. Todėl angliavandeniai prieš treniruotę, jos metu ar po jos gali padėti palaikyti ištvermę ir greičiau atkurti energijos atsargas.

    Vis dėlto jų kiekis turėtų atitikti krūvio tipą ir apimtį: žmogaus, kuris kelis kartus per savaitę vaikšto, poreikiai skiriasi nuo sportininko, besiruošiančio ilgos trukmės startui. Praktikoje tai dažniau reiškia ne draudimus, o lankstų planavimą.

    Mityba turi ir socialinį bei emocinį aspektą, todėl griežti draudimai neretai skatina persivalgymą ir mąstymą viskas arba nieko principu. Tvaresnis kelias yra toks, kai kasdienį pagrindą sudaro maistingi produktai, o retesniems pasirinkimams paliekama saikinga vieta.

    Galiausiai angliavandeniai nėra nei nuodas, nei automatinė sveikatos garantija. Poveikį lemia kokybė, kiekis, paruošimas, visas patiekalas, fizinis aktyvumas ir bendra dienos energija.

  • Vitaminas C po valgio ir vėžio rizika: mokslininkai įvardijo, kada poveikis gali būti stipriausias

    Vitaminas C po valgio ir vėžio rizika: mokslininkai įvardijo, kada poveikis gali būti stipriausias

    Naujas modelis: svarbus laikas

    Kanados Waterloo universiteto mokslininkai žurnale Journal of Theoretical Biology paskelbė tyrimą, kuriame matematiškai modeliavo, kaip organizme juda nitratai ir nitritai bei kaip jie gali dalyvauti nitrozacijos reakcijose. Modelyje buvo vertinamos seilių liaukos, skrandis, plonoji žarna ir kraujo plazma, taip pat tai, kas vyksta po valgymo.

    Tyrėjai pabrėžė, kad tai nėra klinikinis įrodymas, jog vitamino C papildai apsaugo nuo vėžio. Darbas labiau parodo galimą mechanizmą ir padeda suformuluoti hipotezes būsimiems eksperimentams su žmonėmis, kuriuose būtų tikrinamos dozės, vartojimo laikas ir realus poveikis.

    „Šis modelis nerodo, kad tabletė apsaugo nuo vėžio, bet padeda suprasti, kada ir kokiomis sąlygomis vitaminas C gali slopinti dalį nepalankių reakcijų virškinamajame trakte“, – sakė tyrimo autoriai.

    Nitratai dar nereiškia pavojaus

    Nitratai ir nitritai natūraliai aptinkami dirvožemyje, vandenyje ir maiste, o daug nitratų turi lapinės daržovės, pavyzdžiui, špinatai, salotos, burokėliai ar rukola. Maisto pramonėje nitritai ir nitratai taip pat naudojami vytintos ir sūdytos mėsos gamyboje, nes padeda išlaikyti spalvą ir prailgina galiojimą.

    Vien jų buvimas nereiškia, kad produktas automatiškai kenkia sveikatai. Problema prasideda tuomet, kai dalis nitratų organizme virsta nitritais, o šie rūgščioje skrandžio terpėje gali dalyvauti nitrozacijoje, per kurią susidaro N-nitrozo junginiai, tiriami dėl galimo kancerogeniškumo.

    Reakcijų kryptį stipriai lemia visas valgio „cheminis fonas“: antioksidantai, polifenoliai, baltymų ir riebalų santykis bei skrandžio rūgštingumas. Dėl šios priežasties nitratai iš daržovių paprastai vertinami kitaip nei nitritai, susiję su perdirbta mėsa.

    Kuo skiriasi daržovės ir perdirbta mėsa

    Daržovės įprastai kartu suteikia ir vitamino C, ir kitų antioksidantų, kurie gali slopinti kai kurias reakcijas, vedančias į N-nitrozo junginių susidarymą. Tuo tarpu perdirbta mėsa, pavyzdžiui, šoninė, saliamis ar dešrelės, tokios natūralios „apsaugos“ dažniausiai neturi, o dalis sudėties gali skatinti nepalankias transformacijas.

    Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra perdirbtą mėsą priskiria žmonėms kancerogeniniams veiksniams, o Europos kovos su vėžiu kodeksas rekomenduoja ją riboti. Tai nereiškia, kad vienas sumuštinis su kumpiu sukels ligą, tačiau svarbios yra porcijos, dažnis ir bendras mitybos modelis.

    Kada vitaminas C gali būti naudingiausias

    Modeliavimas parodė, kad vitaminas C veiksmingiausiai „įsijungia“, kai virškinamajame trakte atsiranda netrukus po valgio. Tuomet, pagal modelį, jis gali „perimti“ dalį reaktyvių tarpinių junginių ir sumažinti kai kurių N-nitrozo junginių susidarymą.

    Tyrime taip pat keliama prielaida, kad vitaminas C, vartojamas po kiekvieno valgio, teoriškai galėtų turėti vidutinį apsauginį efektą. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra praktinė rekomendacija ir kad papildas nepaverčia dažnai valgomo perdirbto mėsos produkto saugiu.

    „Papildai nepanaikina visų dažnos perdirbtos mėsos vartojimo pasekmių, todėl svarbiausia išlieka pats mitybos pasirinkimas“, – teigia mokslininkai.

    Ką daryti praktiškai

    Patikimiausias būdas gauti vitamino C išlieka įvairi mityba, kai prie valgio reguliariai valgoma daržovių ir vaisių. Gerai žinomi šaltiniai yra paprika, petražolių lapai, brokoliai, briuseliniai kopūstai, juodieji serbentai, kiviai ir citrusiniai vaisiai.

    Vitamino C kiekis maiste mažėja dėl kaitinimo ir ilgo laikymo, todėl dalį produktų verta valgyti žalių arba termiškai apdoroti trumpai, pavyzdžiui, garuose. Tuo pat metu svarbu prisiminti, kad papildai nepakeičia subalansuotos mitybos, o su vaistais ar keliais papildais derinimą reikėtų aptarti su gydytoju ar vaistininku.

    Bendra išvada išlieka aiški: jei rūpi vėžio rizikos mažinimas, pirmiausia verta riboti perdirbtą mėsą, dažniau rinktis augalinį maistą, o papildus vertinti kaip pagalbą, bet ne kaip būdą „kompensuoti“ prastesnius įpročius.

  • Mokslininkai atskleidė: pavojingiausi riebalai ne ant klubų – jie siejami su smegenų senėjimu

    Mokslininkai atskleidė: pavojingiausi riebalai ne ant klubų – jie siejami su smegenų senėjimu

    Ne visi riebalai vienodi

    Kūno masės indeksas (KMI) padeda apytiksliai įvertinti svorio ir ūgio santykį, tačiau nepasako, kiek žmogaus kūne yra riebalų, kiek raumenų ir kur tiksliai kaupiasi riebalinis audinys. Dėl to du panašaus KMI žmonės gali turėti visiškai skirtingą sveikatos riziką.

    Riebalinis audinys nėra vien pasyvi energijos atsarga. Jis išskiria biologiškai aktyvias medžiagas, kurios gali veikti medžiagų apykaitą, uždegiminius procesus ir kraujagyslių būklę, o kartu ir smegenų veiklą.

    UK Biobank duomenys ir tikslūs matavimai

    Žurnale Nature Mental Health publikuotame tyrime mokslininkai analizavo apie 18 000 UK Biobank dalyvių duomenis, vidutinis jų amžius siekė 62,5 metų. Tyrėjai vertino, ar riebalų kiekis skirtingose kūno vietose susijęs su smegenų struktūros ir funkcijos skirtumais.

    Kūno sudėtis buvo vertinama DXA metodu, kuris leidžia tiksliau nei vien svėrimas nustatyti riebalų ir kitų audinių pasiskirstymą. Smegenų pokyčiai buvo vertinami magnetinio rezonanso tyrimais, o analizėse atsižvelgta į amžių, lytį, išsilavinimą, fizinį aktyvumą, rūkymą, alkoholio vartojimą ir metabolinės sveikatos rodiklius.

    Didžiausias dėmesys – visceraliniams riebalams

    Ryškiausi nepalankūs ryšiai nustatyti su visceraliniais riebalais, tai yra riebaliniu audiniu, kuris kaupiasi giliai pilvo srityje ir supa vidaus organus. Didesnis jų kiekis siejosi su pastebimais smegenų struktūros skirtumais, ypač baltosios medžiagos srityse.

    Baltoji medžiaga smegenyse veikia kaip ryšių tinklas, leidžiantis skirtingoms sritims efektyviai keistis informacija. Tyrime didesnis visceralinių riebalų kiekis buvo siejamas su mažiau palankiomis baltosios medžiagos mikrostruktūros ypatybėmis, kurios literatūroje dažnai siejamos su lėtesniu informacijos apdorojimu ir prastesniais kognityviniais rodikliais.

    „Riebalai skirtingose kūno vietose žymi nevienodas smegenų pokyčių trajektorijas, kurių neįmanoma įvertinti vien pagal kūno masę ar KMI. Svarbu tai, kad regioninis nutukimas yra keičiamas rizikos veiksnys“, – sakė prof. Anqi Qiu.

    Kas yra smegenų amžiaus skirtumas

    Tyrėjai taikė ir vadinamąjį smegenų amžiaus skirtumo vertinimą, kai pagal vaizdinius duomenis apskaičiuojamas biologinis smegenų sistemų amžius. Jei prognozuojamas smegenų amžius yra didesnis nei realus žmogaus amžius, tai gali rodyti greitesnį senėjimą tam tikruose smegenų tinkluose.

    Analizė parodė, kad būtent visceralinių riebalų kiekis labiausiai siejosi su mažiau palankiu kai kurių smegenų sistemų senėjimo profiliu. Kartu nustatytos sąsajos su prastesniais kognityvinių testų rezultatais, įskaitant atmintį, informacijos apdorojimo greitį, problemų sprendimą ir vykdomąsias funkcijas.

    Kojų riebalai: ne toks paprastas vaizdas

    Ankstesni tyrimai yra siūlę, kad riebalai, labiau kaupiami apatinėje kūno dalyje, kai kuriais atvejais gali būti susiję su palankesniu metaboliniu profiliu nei riebalai pilvo srityje. Tai aiškinta didesniu jautrumu insulinui ir mažesniu sisteminiu uždegimu.

    Vis dėlto šiame darbe ryšiai tarp riebalų kojose ir smegenų rodiklių pasirodė sudėtingesni. Tyrėjai pažymi, kad riebalų kaupimasis galūnėse, ypač kartu mažėjant raumenų masei, teoriškai gali būti susijęs su energijos apykaitos, mitochondrijų funkcijos ir oksidacinio streso mechanizmais, kurie svarbūs ir smegenų sveikatai.

    Ką tai reiškia praktikoje

    Tyrimas nereiškia, kad KMI tampa bevertis, jis išlieka paprastas ir plačiai naudojamas rodiklis populiacinei rizikai vertinti. Tačiau rezultatai stiprina argumentą, kad vien KMI nepakanka, kai norima tiksliau įvertinti individualią riziką.

    Praktikoje vis dažniau akcentuojamas liemens apimtis, liemens apimties ir ūgio santykis, taip pat kūno sudėties vertinimas tikslesniais metodais. Tyrėjai pabrėžia, kad nustatytos sąsajos dar neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio, tačiau padeda tiksliau identifikuoti grupes, kurioms verta skirti daugiau dėmesio prevencijai.

    Pagrindinė žinutė paprasta: svarbu ne tik kiek sveriame, bet ir kur kaupiasi riebalai. Ypač visceralinių riebalų mažinimas, pasitelkiant mitybą, fizinį aktyvumą, miegą ir kitus gyvenimo būdo sprendimus, gali turėti reikšmės ne tik širdžiai ar cukraus apykaitai, bet ir smegenų sveikatai.

  • Valgote per mažai daržovių? Tyrimai rodo, kad 400 g per dieną širdies riziką mažina iki 20 proc.

    Valgote per mažai daržovių? Tyrimai rodo, kad 400 g per dieną širdies riziką mažina iki 20 proc.

    Kasdienė daržovių porcija gali apčiuopiamai prisidėti prie širdies sveikatos – tai rodo daugelio metų epidemiologiniai tyrimai ir mitybos gairės. Didžiausia nauda dažniausiai siejama su maždaug 400 gramų daržovių per dieną, kai išeminės širdies ligos įvykių rizika gali būti mažesnė iki 20 proc.

    Išeminė širdies liga išlieka viena dažniausių mirties priežasčių pasaulyje ir Europoje. Ji paprastai vystosi ilgai, dažniausiai dėl aterosklerozės, kai kraujagyslių sienelėse kaupiasi apnašos, mažėja kraujo pritekėjimas į širdį, didėja infarkto ir kitų komplikacijų tikimybė.

    Riziką lemia ir nekintami veiksniai, tokie kaip amžius ar genetika, tačiau didelė dalis priklauso nuo gyvenimo būdo. Tarp svarbiausių koreguojamų veiksnių įvardijami mitybos įpročiai, fizinis aktyvumas, rūkymas, miegas, kraujospūdžio ir cholesterolio kontrolė.

    Daržovės laikomos vienu patikimiausių mitybos ramsčių, nes jose gausu skaidulų, vitaminų, mineralų ir biologiškai aktyvių junginių. Tyrimų apžvalgos rodo, kad daugiau daržovių valgantys žmonės rečiau patiria su išemine širdies liga susijusius įvykius, o ryškiausia nauda matoma didinant suvartojimą iki maždaug 400 gramų per dieną.

    Svarbiausias mechanizmas siejamas su skaidulomis, kurios gali padėti mažinti mažo tankio lipoproteinų cholesterolio koncentraciją, ilgiau suteikia sotumo jausmą ir palengvina kūno masės kontrolę. Antsvoris ir nutukimas yra reikšmingi širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksniai, todėl mažesnė energijos ir didesnė skaidulų dalis racione dažnai veikia keliomis kryptimis vienu metu.

    Ne mažiau svarbūs antioksidantai ir fitocheminės medžiagos, pavyzdžiui, karotenoidai ir polifenoliai, padedantys mažinti oksidacinį stresą ir uždegiminius procesus. Būtent šie procesai siejami su aterosklerozės progresavimu, todėl įvairių spalvų daržovių įtraukimas į racioną laikomas praktišku būdu gauti platesnį naudingų junginių spektrą.

    Daržovėse taip pat gausu kalio, kuris svarbus kraujospūdžio reguliacijai, o padidėjęs kraujospūdis yra vienas reikšmingiausių infarkto ir insulto rizikos veiksnių. Kartu daržovių gausesnė mityba neretai reiškia mažiau itin perdirbtų produktų, druskos ir sočiųjų riebalų, todėl pagerėja bendras raciono profilis.

    400 gramų daugeliui skamba kaip didelis kiekis, tačiau praktiškai tai gali būti kelios daržovių porcijos per dieną. Dalį galima suvalgyti pusryčiams ar pietums, dalį įtraukti į vakarienę, o likusį kiekį pasiekti užkandžiais, sriubomis, troškiniais ar šaldytomis daržovėmis, kurios mitybine verte dažnai prilygsta šviežioms.

    Svarbu tai, kad nauda paprastai siejama ne su vienkartiniu daržovių „šuoliu“, o su ilgalaikiu įpročiu. Dar geresni rezultatai pasiekiami, kai daržovių vartojimas derinamas su reguliariu fiziniu aktyvumu, nerūkymu, pakankamu miegu, normaliu kūno svoriu ir gydytojo rekomenduojama kraujospūdžio bei lipidų kontrole.

    Nors daržovės nėra „garantija“ nuo ligų, tai vienas paprasčiausių ir geriausiai pagrįstų žingsnių širdies ir kraujagyslių ligų prevencijoje. Jei tikslas – mažinti riziką, pradėti galima nuo kasdienio įpročio į lėkštę įsidėti papildomą daržovių porciją ir palaipsniui artėti prie maždaug 400 gramų per dieną.

  • Paaugliai ne tingi: mokslas paaiškina, kodėl jų biologinis laikrodis „vėluoja“

    Paaugliai ne tingi: mokslas paaiškina, kodėl jų biologinis laikrodis „vėluoja“

    Kodėl paaugliai užmiega vėliau

    Paauglystėje daugelio jaunuolių miegas natūraliai „paslenka“ į vėlesnį laiką, todėl vakare jie ilgai nejaučia mieguistumo, o ryte sunkiai pabunda. Šį reiškinį lemia cirkadinis ritmas, kurį reguliuoja smegenyse esantis biologinis laikrodis, derinantis organizmo veiklą prie šviesos ir tamsos ciklo.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tai dažniausiai nėra nei ligos požymis, nei valios trūkumas. Brendimo metu vykstant hormoniniams ir neurologiniams pokyčiams, miego fazė paaugliams fiziologiškai vėluoja, todėl ankstyvas kėlimasis jiems prilygsta suaugusiojo prabudimui paryčiais.

    Vienas svarbiausių veiksnių yra vėlesnis melatonino išsiskyrimas. Vaikams šio miegą „įjungiančio“ hormono lygis ima kilti anksčiau vakare, o paaugliams jis gali pavėluoti 1–2 valandomis, todėl užmigti 21 ar 22 valandą daugeliui tiesiog per anksti.

    Kiek miego reikia ir kuo rizikuojama

    Sklando mitas, kad augant miego reikia vis mažiau, tačiau paaugliams tai netinka. Specialistai rekomenduoja 13–18 metų jaunuoliams miegoti 8–10 valandų per naktį, nes šiuo laikotarpiu intensyviai vystosi smegenys, stiprėja mokymosi ir emocijų reguliavimo mechanizmai.

    Praktikoje nemaža dalis mokinių miega tik 6–7 valandas, nes užmigus vėlai tenka keltis iki 7 valandos, kad būtų spėta į pamokas. Tokiu atveju ryto pradžia organizmui dažnai sutampa su biologine naktimi, todėl atsiranda vangumas, prastesnė koncentracija ir didesnis dirglumas.

    Ilgalaikis miego trūkumas siejamas su blogesne atmintimi ir dėmesio išlaikymu, didesne nuotaikos sutrikimų rizika, prastesniu atsaku į stresą bei medžiagų apykaitos problemomis. Tyrimai taip pat rodo ryšį su didesne nelaimių rizika, ypač tarp jaunų vairuotojų, kai reakcijos laikas ir budrumas suprastėja.

    Ekranai ir „savaitgalio jet lagas“

    Vėlyvas naudojimasis telefonu ar kompiuteriu gali papildomai apsunkinti užmigimą. Ekranų skleidžiama šviesa slopina melatonino gamybą, o socialiniai tinklai, žaidimai ar vaizdo įrašai suaktyvina smegenų budrumą, todėl nusiraminti dar sunkiau.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad ekranai dažniausiai nėra pagrindinė vėlyvo užmigimo priežastis, o labiau stiprina natūralų biologinį poslinkį. Papildomą problemą sukuria ir miegas iki pietų savaitgaliais, nes taip dar labiau „nustumiamas“ ritmas, o sekmadienio vakare užmigti tampa sudėtinga.

    Šis ciklas primena lengvą savaitinį laiko juostų skirtumo efektą: darbo dienomis miegama per trumpai, o savaitgalį bandoma „atsigriebti“, tik vėliau tenka vėl staigiai persiorientuoti. Dėl to pirmadienio rytas dažnai tampa sunkiausia savaitės dalimi.

    Kaip padėti, o ne kaltinti

    Nors biologinių brendimo procesų visiškai pakeisti neįmanoma, galima sumažinti jų pasekmes. Didžiausią naudą duoda pastovus režimas, kai ir darbo dienomis, ir savaitgaliais einama miegoti bei keliama(si) panašiu metu, neleidžiant susidaryti dideliam skirtumui.

    Prieš miegą verta bent valandą vengti ekranų, vakare rinktis ramesnį apšvietimą, o ryte kuo greičiau išeiti į natūralią dienos šviesą, nes ji stipriausiai sinchronizuoja biologinį laikrodį. Taip pat padeda kasdienė fizinė veikla ir kofeino, ypač energinių gėrimų, ribojimas antroje dienos pusėje.

    „Paauglių vėlyvas užmigimas dažnai yra biologinis brendimo padarinys, o ne sąmoningas tingėjimas“, – pabrėžia miego specialistai. Dėl to šeimai ir mokyklai svarbu ne vien reikalauti, bet ir padėti kurti įpročius, kurie leistų jaunuoliui išsimiegoti ir geriau funkcionuoti dieną.

  • Ryte matomi ženklai gali įspėti apie insultą: ypač svarbu senjorams, kada skambinti 112

    Ryte matomi ženklai gali įspėti apie insultą: ypač svarbu senjorams, kada skambinti 112

    Kas rytą šeima pastebi pirmiausia

    Ryte įprastai greitai matyti, ar žmogus jaučiasi kaip visada: ar orientuojasi namuose, aiškiai kalba, stabiliai atsistoja. Jei senjoras vakare buvo įprastos būklės, o ryte staiga pasimeta, klumpa ar nebesuformuluoja sakinio, tai gali būti ūmus sutrikimas, kurio ignoruoti negalima.

    Medikai pabrėžia, kad dalis sunkių būklių, įskaitant insultą, gali prasidėti miegant, o pirmieji požymiai išryškėja tik pabudus. Net jei simptomai po kelių minučių sumažėja, tai nereiškia, kad pavojus praėjo.

    Staigus sumišimas nėra „tiesiog amžius“

    Vienas dažniausių pavojaus signalų yra staigi mąstymo ir elgesio kaita. Žmogus gali nebežinoti, kur yra, supainioti paros laiką, neatpažinti artimojo ar atsakyti visai ne į temą.

    Tokia būsena nebūtinai reiškia demenciją, nes demenciniai sutrikimai dažniausiai progresuoja palaipsniui. Staigus sumišimas gali būti susijęs su insultu ar trumpalaikiu smegenų kraujotakos sutrikimu, taip pat su infekcija, dehidratacija, gliukozės svyravimais, vaistų poveikiu ar deguonies stoka.

    Artimieji gali paprastai pasitikrinti, ar žmogus pasako savo vardą, supranta, kur yra ir kokia diena. Vis dėlto toks patikrinimas nepakeičia gydytojo vertinimo, o svarbiausias kriterijus yra staigus skirtumas nuo įprasto kasdienio funkcionavimo.

    Klasikiniai insulto simptomai ryte

    Kitas aiškus įspėjimas dažnai pasirodo per pirmą ryto pokalbį: kalba tampa nerišli, žmogus neranda elementarių žodžių, nebesupranta prašymų. Kartais matyti, kad veido raumenys ar liežuvis tarsi nebeklauso.

    Tokiu atveju verta paprašyti žmogaus nusišypsoti ir pakelti abi rankas. Nukaręs lūpos kampas, veido asimetrija, vienos rankos silpnumas ar tirpimas, taip pat staigūs regėjimo sutrikimai, ypač stiprus galvos skausmas ir kalbos supratimo problemos laikomi tipiniais insulto ženklais.

    Laukti, kol „praeis“, yra rizikinga. Net jei po kelių minučių žmogus pradeda aiškiau kalbėti ar atgauna jėgą, tai gali būti TIA, trumpalaikis smegenų išemijos epizodas, kuris dažnai įspėja apie galimą didesnį insultą artimiausiomis dienomis.

    Kada skambinti 112 ir ko nedaryti

    Įtarus insultą reikia nedelsiant skambinti 112 ir, jei įmanoma, pasižymėti laiką, kada simptomai buvo pastebėti. Laikas svarbus, nes dalis gydymo metodų taikomi tik per ribotą valandų langą nuo simptomų pradžios.

    Nereikėtų savarankiškai duoti vaistų, maisto ar gėrimų, nes gali būti sutrikęs rijimas ir žmogus gali užspringti. Taip pat nereikėtų laukti, kol atsidarys poliklinika, ar bandyti „išvaikščioti“ silpnumą.

    Jei ryte staiga sutrinka pusiausvyra, žmogus svyruoja, krenta ar skundžiasi, kad „sukasi kambarys“, priežasčių gali būti daug, ypač vyresniame amžiuje. Tačiau staigus, labai stiprus svaigimas kartu su kalbos, regos sutrikimais, vienos kūno pusės silpnumu, veido asimetrija, stipriu galvos skausmu ar vėmimu reikalauja skubios pagalbos.

    Šeimos neretai bando nuraminti save mintimi, kad ryte kiekvienas būna apsnūdęs, o senjorams tai esą normalu. Vis dėlto amžius nepaaiškina staigaus beprasmiško kalbėjimo, negalėjimo paeiti ar aiškiai išryškėjusios asimetrijos veide.

    Jei pokyčiai vystosi savaitėmis ar mėnesiais, pavyzdžiui, pamažu blogėja atmintis, smulkėja eisena, atsiranda drebulys ar didėja sustingimas, paprastai tikslinga planinė šeimos gydytojo ar neurologo konsultacija. Tačiau staigūs simptomai ryte yra signalas veikti iš karto, nes greita pagalba gali sumažinti smegenų pažeidimo riziką.

  • Tapioka – ne tik bubble tea: ar šios perliukų kruopos tikrai sveikos ir kam jos tinka?

    Tapioka – ne tik bubble tea: ar šios perliukų kruopos tikrai sveikos ir kam jos tinka?

    Tapioka gaminama iš manioko šaknų krakmolo: žaliava išvaloma, išdžiovinama, o tuomet paverčiama perliukais, dribsniais ar miltais. Nors daugeliui ji asocijuojasi su bubble tea, tapiokos krakmolas plačiai naudojamas ir maisto pramonėje kaip tirštiklis bei tekstūros gerintojas.

    Pati tapioka beveik neturi skonio, todėl lengvai perima kokosų pieno, kakavos, vanilės, vaisių ar prieskonių aromatus. Išvirę perliukai tampa minkšti, šiek tiek permatomi ir elastingi, o krakmolas patiekalams suteikia glotnumo, dėl to jis dažnas pasirinkimas kepiniuose be glitimo.

    Maistinė vertė: daug krakmolo, mažai kitko

    Mitybos požiūriu tapioka yra beveik gryni angliavandeniai, o baltymų, riebalų ir skaidulų joje labai mažai. Vitaminǫ ir mineralinių medžiagų kiekiai taip pat nedideli, todėl ji nepakeičia pilno grūdo produktų, ankštinių, riešutų ar sėklų.

    Sausoje formoje tapioka yra kaloringa, tačiau verdant perliukai sugeria daug vandens ir jų tūris padidėja, todėl viena porcija gali atrodyti didesnė. Vis dėlto sotumo jausmas dažnai būna trumpesnis nei valgant skaidulų ir baltymų turtingą maistą.

    Kada ji gali būti geras pasirinkimas?

    Didžiausias tapiokos privalumas yra natūralus glitimo nebuvimas, todėl ji tinka žmonėms, sergantiems celiakija ar besilaikantiems dietos be glitimo. Tokiu atveju verta rinktis produktus, aiškiai paženklintus kaip be glitimo, nes gamyboje galimas kryžminis užterštumas.

    Tapioka dažnai minima ir kaip vienas iš produktų, galinčių tikti laikantis low FODMAP mitybos, taikomos esant dirgliosios žarnos sindromui. Tačiau toleravimas priklauso nuo porcijos dydžio, paruošimo būdo ir priedų, pavyzdžiui, pieno, saldiklių ar didelio riebalų kiekio.

    Didžiausia rizika – ne perliukai, o priedai

    Bubble tea ar tapiokos pudingas neretai tampa ne gėrimu, o desertu, kai pridedama sirupų, cukraus, saldinto pieno, grietinėlės ar užpilų. Tokie priedai greitai padidina bendrą kalorijų kiekį ir gali reikšmingai pakelti cukraus kiekį racione.

    Jei tapioką norite įtraukti dažniau, pravartu ją derinti su maistingesniais ingredientais, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu, vaisiais, riešutais ar sėklomis. Taip patiekalas turės daugiau baltymų, skaidulų ir sveikųjų riebalų, o sotumo jausmas bus stabilesnis.

    Verdant svarbu laikytis instrukcijų ant pakuotės, nes skirtingo dydžio perliukams reikia nevienodo laiko. Per trumpai virti lieka kieti viduje, o per ilgai kaitinami gali suirti ir virsti lipnia mase; kai kuriuos prieš verdant reikia pamirkyti.

    Apskritai tapioka gali paįvairinti valgiaraštį, ypač tada, kai ieškoma alternatyvų be glitimo, tačiau jos stiprybė nėra aukšta maistinė vertė. Geriausia ją vertinti kaip neutralią bazę, kuri labiausiai atsiskleidžia tik kartu su kokybiškais, maistingais priedais.

  • Tai ne visada liga: štai kaip kūnas įspėja apie lėtinį stresą ir kada būtina pas gydytoją

    Tai ne visada liga: štai kaip kūnas įspėja apie lėtinį stresą ir kada būtina pas gydytoją

    Kas vyksta kūne patiriant stresą?

    Stresinėje situacijoje organizmas įjungia vadinamąją kovok arba bėk reakciją: antinksčiai išskiria adrenaliną ir kortizolį. Šie hormonai trumpam padidina kraujospūdį, pagreitina širdies ritmą ir pakelia gliukozės kiekį kraujyje, kad kūnas būtų pasiruošęs veikti.

    Problema prasideda tada, kai įtampa tampa kasdienybe ir streso hormonų lygis išlieka padidėjęs savaites ar mėnesius. Tuomet gali sutrikti širdies ir kraujagyslių, virškinimo, imuninės bei nervų sistemų veikla, o simptomai ima priminti įvairias ligas.

    Dažniausi lėtinio streso signalai

    Vieni dažniausių požymių yra įtampos tipo galvos skausmai ir nuolatinis raumenų susikaustymas. Skausmas neretai juntamas tarsi spaudimas kaktos ar pakaušio srityje, o kartu atsiranda kaklo, pečių, nugaros sustingimas, kartais ir dantų griežimas miegant.

    Širdis taip pat reaguoja į ilgalaikę įtampą: gali pasireikšti širdies plakimas, permušimai, epizodiškai padidėjęs kraujospūdis. Tokie pojūčiai gąsdina, nes gali būti panašūs į širdies ligų simptomus, todėl jų nereikėtų automatiškai priskirti vien stresui.

    Ne mažiau būdingi ir virškinimo sutrikimai, nes smegenys ir žarnynas nuolat „bendrauja“ vadinamąja smegenų ir žarnyno ašimi. Dėl to įtampa gali išprovokuoti pilvo skausmus, pykinimą, rėmenį, viduriavimą ar vidurių užkietėjimą, o sergant dirgliosios žarnos sindromu simptomai dažnai sustiprėja.

    Lėtinis stresas dažnai pirmiausia smogia miegui: sunku užmigti, naktį dažnai prabundama arba atsikeliama pernelyg anksti. Miego trūkumas palaiko užburtą ratą, nes prastesnė savijauta didina dirglumą, blogina atmintį, dėmesio koncentraciją ir mažina darbingumą.

    Nuolatinis nuovargis, net ir išmiegojus pakankamai valandų, taip pat yra tipiškas signalas. Organizmas ilgai veikiamas įtampos režimu prasčiau atsistato, todėl kasdieniai darbai tampa sunkesni, o jėgos atsinaujina lėčiau.

    Ilgalaikė įtampa gali slopinti imuninę sistemą, todėl žmonės dažniau serga infekcijomis, ilgiau sveiksta ir pastebi lėtesnį žaizdų gijimą. Kai kuriems prisideda odos problemos, pavyzdžiui, paūmėja aknė, atopinis dermatitas, žvynelinė ar dilgėlinė, o po kelių mėnesių nuo stipraus streso epizodo gali sustiprėti plaukų slinkimas.

    Stresas paveikia ne tik kūną, bet ir psichiką: didėja irzlumas, nerimas, atsiranda sunkumų priimant sprendimus, krenta nuotaika. Jei tokia būsena užsitęsia, gali didėti nerimo sutrikimų ar depresijos rizika.

    Kada būtina kreiptis į gydytoją?

    Net jei simptomai sutampa su stresui būdingais požymiais, savidiagnostika gali būti pavojinga. Gydytojo konsultacija ypač svarbi, jei negalavimai atsirado pirmą kartą, stiprėja, tęsiasi ilgą laiką arba trukdo kasdieniam gyvenimui.

    Ypač skubiai pagalbos reikia, jei kartu pasireiškia krūtinės skausmas, dusulys, alpimas, gausus kraujavimas, aukšta temperatūra, neaiškus staigus svorio kritimas ar intensyvus, naujas skausmas. Tokiais atvejais pirmiausia būtina atmesti būkles, kurioms reikalingas gydymas, o tik tada ieškoti ryšio su stresu.

    „Stresas gali imituoti daugelį ligų, todėl svarbiausia ne nurašyti visko nervams, o įvertinti, ar nėra pavojingų signalų“, – sako gydytojai, pabrėžiantys, kad tyrimai ir objektyvus įvertinimas padeda pasirinkti tinkamą kelią.

    Visiškai pašalinti stresą iš gyvenimo sunku, tačiau jo poveikį galima sumažinti. Geriausiai veikia reguliarus fizinis aktyvumas, miego režimo stabilizavimas, subalansuota mityba, mažesnis alkoholio ir nikotino vartojimas, taip pat kvėpavimo pratimai, meditacija, atsipalaidavimo technikos ir socialinis palaikymas.

    Jei įtampa trunka mėnesius ir pradeda riboti kasdienį funkcionavimą, verta kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą. Kai kuriais atvejais gydytojas gali rekomenduoti ir medikamentinį gydymą, ypač jei ryškūs nerimo ar depresijos simptomai.

  • Šis geltonas sūris beveik be laktozės: „Emmentaler“ nauda nustebins net skeptikus

    Šis geltonas sūris beveik be laktozės: „Emmentaler“ nauda nustebins net skeptikus

    Emmentalio vardu šiandien vadinama daug šveicariško tipo sūrių, tačiau klasikinis atskaitos taškas yra Emmentaler iš Emės upės slėnio Šveicarijoje. Tradicinis Emmentaler AOP gaminamas iš karvės pieno ir brandinamas mažiausiai 4 mėnesius, o skonis nuo švelniai saldaus jaunose versijose pereina į ryškesnį ir pikantiškesnį ilgesnio brandinimo sūriuose.

    Garsiosios emmentalio skylės nėra gamybos klaida. Brandinimo metu vykstant propioninei fermentacijai bakterijos išskiria anglies dioksidą, o dujos, įstrigusios tvirtoje sūrio masėje, suformuoja apvalias ertmes. Tas pats procesas prisideda ir prie būdingo švelniai riešutinio aromato.

    Žmonės, netoleruojantys laktozės, dažnai automatiškai atsisako pieno produktų, tačiau su ilgai brandintais sūriais situacija kitokia. Gamybos metu pieno rūgšties bakterijos laktozę paverčia pieno rūgštimi, todėl tradicinis ilgai brandintas emmentalis gali būti natūraliai beveik be laktozės.

    Vis dėlto svarbu skaityti etiketes, nes emmentalio tipo sūriai gaminami ir už Šveicarijos ribų, pagal skirtingas technologijas. Dėl to gali skirtis ne tik skonis, bet ir sudėtis, įskaitant laktozės kiekį bei druskos ar riebalų proporcijas.

    Maistine prasme emmentalis yra kaloringas produktas: 100 gramų dažniausiai turi apie 380–400 kilokalorijų, maždaug 28–29 gramus baltymų ir apie 29–31 gramą riebalų, o angliavandenių būna nedaug. Tikslios vertės priklauso nuo brandinimo trukmės ir konkretaus gamintojo receptūros.

    Didžiausi emmentalio privalumai siejami su visaverčiais baltymais ir kalciu, kurie svarbūs kaulams, dantims ir raumenims. Be to, sūris paprastai suteikia fosforo, vitamino A ir B grupės vitaminų, tarp jų ir vitamino B12, reikalingo nervų sistemos veiklai ir raudonųjų kraujo kūnelių gamybai.

    Kitas dažnai minimas tradicinio Emmentaler AOP bruožas yra santykinai nedidelis druskos kiekis, tačiau jis nebūtinai toks pats visuose emmentalio tipo sūriuose. Todėl renkantis verta palyginti maistingumo lenteles ir sudėtį, ypač jei ribojate druską ar sočiuosius riebalus.

    Virtuvėje emmentalis vertinamas dėl švelnaus skonio ir gero lydumo. Jis tinka sumuštiniams, omletams, makaronams, apkepams ar fondiu, taip pat dera su keptomis bulvėmis ir daržovėmis, pavyzdžiui, brokoliais ar cukinijomis.

    Norint subalansuotesnio užkandžio, emmentalį galima derinti su kriauše, vynuogėmis, riešutais ir pilno grūdo duona. Taip sūris tampa ne vien riebalų ir baltymų šaltiniu, bet ir patiekalo dalimi, kurioje daugiau skaidulų bei naudingų nesočiųjų riebalų.

    Nors emmentalis gali būti vertinga mitybos dalis, porcijos dydis turi reikšmę. Tai koncentruotas energijos ir sočiųjų riebalų šaltinis, o jų perteklius siejamas su nepalankiais MTL cholesterolio pokyčiais, todėl atsargiau jį turėtų vartoti turintys padidėjusį cholesterolį ar širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

    Praktiškas sprendimas yra rinktis kelias plonas riekeles ar nedidelį kiekį tarkuoto sūrio vietoj storos sluoksnio apkepuose. Taip išlaikomas skonis ir maistinė vertė, bet patiekalas neperkraunamas kalorijomis ir riebalais.