Category: Sveikata ir grožis

  • Rudeninis makiažas po 50-ies: klaidos, kurios sendina, ir kuo pakeisti matinį pagrindą

    Rudeninis makiažas po 50-ies: klaidos, kurios sendina, ir kuo pakeisti matinį pagrindą

    Rudenį dažnai norisi rinktis stipriai maskuojantį, matinį makiažo pagrindą, kad paslėptume odos netobulumus. Tačiau brandžiai odai tai gali tapti spąstais: dėl vėjo ir šildymo sezono oda greičiau praranda drėgmę, o sunkus pagrindas ima ryškinti raukšleles.

    Ant išsausėjusios ar dehidratuotos odos storesnis makiažo sluoksnis linkęs „sustingti“, susėsti į odos linkius ir išryškinti tekstūrą. Dėl to veidas gali atrodyti ne lygesnis, o priešingai – labiau pavargęs.

    Vietoje sunkaus, matinio pagrindo vėsesniu sezonu dažniau pasiteisina lengvesnės formulės: serumą primenantys pagrindai, drėkinantys BB kremai ar švytėjimo (glow) efektą suteikiančios emulsijos. Smulkius kapiliarus ar pigmentines dėmeles geriau maskuoti lokaliai – nedideliu korektoriaus kiekiu tik ten, kur reikia.

    Ne mažiau svarbu ir pudra: užuot dengus visą veidą, ypač paakius, dažnai pakanka vos trupučio permatomos pudros T zonoje. Taip makiažas atrodo gaivesnis ir išvengiama „sukritusio“ efekto.

    Tamsios lūpos: ne spalva, o tekstūra sendina

    Rudenį vilioja sodrūs atspalviai – bordo, slyvų, šokolado. Vis dėlto labai tamsūs, matiniai ir „kreidiniai“ lūpų dažai ant brandesnių lūpų gali suveikti priešingai, nei tikimasi: lūpos vizualiai atrodo plonesnės, o vertikalios linijos aplink jas labiau išryškėja.

    Ryškių spalvų atsisakyti nebūtina – daugiau naudos duoda kitas finišas. Vietoje sauso mato geriau rinktis satininį efektą, spalvotus lūpų balzamus ar aliejukus, kurie atspindi šviesą ir suteikia lūpoms putlumo įspūdį.

    Praktiškas sprendimas – neutralaus (nude) atspalvio lūpų pieštukas. Jis padeda „suvaldyti“ kontūrą ir sumažina riziką, kad spalva subėgs į lūpų kampučius.

    Skaistalai ir pudriniai produktai: kodėl rudenį verta keisti įpročius

    Pudriniai, presuoti produktai savaime nėra blogi, tačiau rudenį jie dažniau „kabina“ sausas veido vietas ir gali sukurti kreidinį, pavargusį įspūdį. Tai ypač pastebima, kai oda praranda drėgmę.

    Brandesnei odai dažnai palankesni kreminiai skaistalai ar skaistalai pieštuko formatu. Juos galima lengvai įtapšnoti pirštais, o rezultatas paprastai atrodo natūralesnis ir „gyvesnis“.

    Svarbi ir tepimo vieta: skaistalus geriau kelti kiek aukščiau – ant skruostikaulių viršūnių, švelniai tempiant link smilkinio. Taip bruožai atrodo vizualiai pakelti, o veidas – gaivesnis.

    Be drėkinimo nepadės net brangiausia kosmetika

    Net ir itin kokybiškas makiažo pagrindas neatrodys gerai, jei bus tepamas ant dehidratuotos odos. Kai odai trūksta drėgmės, makiažas greičiau ima šerpetoti ir kauptis raukšlelių bei odos linkių vietose.

    Dėl to rudenį itin svarbi trumpa, bet kryptinga rytinė odos priežiūra prieš makiažą. Tekste pabrėžiama, kad verta skirti bent kelias minutes drėkinančiam serumui (pavyzdžiui, su hialurono rūgštimi), riebesniam kremui (pavyzdžiui, su keramidai̇s) ir leisti priemonėms susigerti.

    Tokiu būdu makiažas geriau „sėda“, atrodo lengvesnis ir rečiau pabrėžia tai, ko visai nesinori išryškinti – sausumo linijas bei raukšleles.

  • Sviestas ar alyvuogių aliejus: tyrimai rodo, kuris pasirinkimas palankesnis širdžiai

    Sviestas ar alyvuogių aliejus: tyrimai rodo, kuris pasirinkimas palankesnis širdžiai

    Sviestas daugeliui tebėra kasdienis pasirinkimas – jis keliauja ant sumuštinių, į kepinius ir įvairius patiekalus. Vis dažniau keliama dilema, ar dėl širdies sveikatos verta jį dažniau keisti alyvuogių aliejumi.

    Skirtumą pirmiausia lemia riebalų sudėtis. Svieste gausu sočiųjų riebalų rūgščių, o jų perteklius mityboje gali didinti MTL (LDL) cholesterolio kiekį kraujyje.

    Padidėjęs LDL siejamas su aterosklerozės vystymusi ir didesne infarkto bei insulto rizika. Tuo tarpu alyvuogių aliejuje dominuoja mononesotieji riebalai, kurie, sočiuosius pakeitus jais, gali palankiau veikti lipidų profilį, ypač LDL rodiklį.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad sviestas automatiškai tampa „draudžiamu“ produktu. Daug svarbiau – kiek jo vartojama ir koks yra bendras mitybos kontekstas.

    Ką rodo didelės apimties analizė

    2025 metais žurnale „JAMA Internal Medicine“ paskelbtoje analizėje, apėmusioje daugiau nei 221 tūkst. suaugusiųjų, didesnis sviesto vartojimas buvo siejamas su didesne ankstyvos mirties rizika, o didesnis augalinių aliejų vartojimas – su mažesne rizika.

    Tyrėjai taip pat įvertino, kad 10 gramų sviesto per dieną pakeitus tokiu pat kiekiu augalinių aliejų, tai buvo susiję su maždaug 17 proc. mažesne mirties rizika.

    Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad tai buvo stebimasis tyrimas. Tokie rezultatai rodo ryšį, bet savaime neįrodo tiesioginio priežasties ir pasekmės mechanizmo.

    PREDIMED ir Viduržemio jūros dietos nauda

    Riebalų pasirinkimo svarbą išryškina ir PREDIMED tyrimas. Jame nustatyta, kad Viduržemio jūros dieta, papildyta ypač tyru alyvuogių aliejumi (extra virgin) arba riešutais, buvo susijusi su retesniais rimtais širdies ir kraujagyslių įvykiais.

    Šie duomenys dera su bendra rekomendacijų kryptimi: dažniau rinktis augalinius riebalus, o sočiuosius riebalus vartoti saikingai.

    Vien LDL skaičiaus neužtenka

    Nors LDL cholesterolis yra reikšmingas aterosklerozės rizikos veiksnys, vien jo rodiklis neleidžia tiksliai įvertinti bendros širdies ir kraujagyslių ligų rizikos.

    Vertinant riziką atsižvelgiama ir į amžių, kraujospūdį, rūkymą, cukrinį diabetą, inkstų ligas bei šeiminę širdies ligų istoriją. Dėl to du žmonės su panašiu LDL lygiu gali turėti labai skirtingą tikimybę patirti infarktą ar insultą.

    Taip pat nėra vienos universalios „teisingos“ LDL vertės visiems – tikslai priklauso nuo individualios rizikos.

    Širdies ligų prevencijoje svarbi ne tik mityba: reikšmę turi ir fizinis aktyvumas, svorio kontrolė bei kitų rizikos veiksnių stebėjimas. Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos per savaitę.

    Kai kuriems žmonėms net ir koregavus mitybą bei įvedus reguliarų judėjimą gali nepavykti pasiekti tikslinių cholesterolio rodiklių – tuomet prireikia medikamentinio gydymo, dažniausiai statinų.

    Taigi sviesto keitimas alyvuogių aliejumi gali būti vienas iš širdžiai palankesnių žingsnių, bet geriausią naudą duoda kompleksinis požiūris: mityba, judėjimas ir rizikos veiksnių kontrolė.

  • 6 geriausi omega-3 šaltiniai mityboje: nuo riebios žuvies iki linų sėmenų

    6 geriausi omega-3 šaltiniai mityboje: nuo riebios žuvies iki linų sėmenų

    Omega-3 riebalų rūgštys – tai polinesotieji riebalai, kurie svarbūs ląstelių membranoms ir daugeliui organizmo procesų. Kadangi žmogaus organizmas pats negamina alfa-linoleno rūgšties (ALA), jos būtina gauti su maistu.

    Kaip aiškinama straipsnyje, omega-3 dažniausiai skirstomos į tris pagrindines rūšis: ALA, EPA ir DHA. ALA daugiausia randama augaliniuose produktuose, o EPA ir DHA – žuvyje bei jūrų gėrybėse.

    Nors organizmas gali paversti ALA į EPA, o vėliau į DHA, šis virsmas nėra labai efektyvus. Dėl to svarbu suprasti, kuo skiriasi augaliniai omega-3 šaltiniai nuo tų, kurie natūraliai suteikia EPA ir DHA.

    Omega-3 siejamos su širdies ir kraujotakos sistemos palaikymu, svarbios ir smegenų bei nervų sistemos veiklai, o DHA yra reikšminga ir tinklainei. Kartu pabrėžiama, kad ne visos omega-3 priskiriamos naudos yra vienareikšmiškai patvirtintos, o papildai savaime negarantuoja apsaugos nuo ligų.

    Kur ieškoti omega-3 maiste

    Vienas patikimiausių EPA ir DHA šaltinių – riebios jūrinės žuvys. Į racioną verta įtraukti lašišą, silkę, sardines ar skumbrę, kaitaliojant skirtingas rūšis.

    Tarp augalinių šaltinių išsiskiria linų sėmenys. Juos patogu berti į košes, glotnučius ar jogurtą, tačiau akcentuojama, kad geriausia rinktis šviežiai sumaltus – nes sveikos sėklos gali būti prasčiau įsisavinamos.

    Omega-3 suteikia ir chia sėklos, kurios dar vertinamos dėl skaidulų bei mineralų. Sumaišytos su skysčiu jos brinksta ir sudaro gelį, todėl dažnai naudojamos pudingams, pusryčiams ar desertams.

    Dar vienas paprastas pasirinkimas – graikiniai riešutai. Jie turi augalinių omega-3 ir kitų nesočiųjų riebalų, tačiau yra kaloringi, todėl labiau tinka kaip saikingas subalansuotos mitybos priedas, o ne didelėmis porcijomis valgomas užkandis.

    Linų sėmenų ir rapsų aliejus: ką svarbu prisiminti

    Linų sėmenų aliejus išsiskiria didele ALA koncentracija ir geriausiai tinka vartoti nešildomas – pavyzdžiui, salotų padažams ar šaltai patiekiamiems patiekalams. Pabrėžiama, kad jis jautrus aukštai temperatūrai, todėl kepti su juo nereikėtų, o laikyti dažniausiai patariama šaldytuve ir saugoti nuo šviesos.

    Rapsų aliejus – lengvai prieinamas augalinių omega-3 šaltinis kasdienėje virtuvėje. Jį galima naudoti salotoms, o rafinuotas versijas – ir terminiam apdorojimui pagal paskirtį, tačiau rekomenduojama riebalus varijuoti, o ne visą laiką rinktis vieną rūšį.

    Ką rinktis augalinėje mityboje

    Besirenkantys augalinę mitybą ALA gali gauti iš linų sėmenų, chia sėklų, graikinių riešutų ir augalinių aliejų. Vis dėlto primenama, kad ALA virtimas į EPA ir DHA yra ribotas.

    Dėl šios priežasties kai kurie veganai, norintys padidinti EPA ir DHA kiekį, svarsto mikroalgų aliejaus papildus – būtent mikroalgės yra pirminis šių riebalų šaltinis jūrinėje mitybos grandinėje.

    Kartu pabrėžiama, kad papildai ne visada būtini – tai priklauso nuo mitybos, sveikatos būklės ir individualių poreikių. Prieš pradedant vartoti preparatus, ypač sergant lėtinėmis ligomis, rekomenduojama pasitarti su gydytoju.

    Galiausiai svarbiausias principas – mitybos įvairovė. Reguliariai įtraukiant omega-3 turinčių produktų galima lengviau pasirūpinti šių riebalų kiekiu, o šaltiniai nebūtinai turi apsiriboti vien žuvimi.

  • Aukštas kraujospūdis be simptomų: gydytojas patarė 5 paprastus būdus jį mažinti

    Aukštas arterinis kraujospūdis dažnai nepastebimas, nes gali nesukelti ryškių simptomų, tačiau didina infarkto, insulto ir ankstyvos mirties riziką.

    Šeimos gydytojas Amiras Khanas pateikė penkias paprastas rekomendacijas, kurios, pasak jo, gali padėti palaikyti kraujospūdį sveikesnėse ribose. Apie tai rašo „Express“.

    Gydytojas pabrėžia, kad šie patarimai nėra vaistų pakaitalas: jei jums paskirtas gydymas, vaistus būtina vartoti taip, kaip nurodė gydytojas.

    Taip pat primenama, kad prieš iš esmės keičiant mitybą ar gyvenimo būdą verta pasitarti su medicinos specialistu – ypač jei turite gretutinių ligų.

    Mažiau druskos ir daugiau skonio

    Pirmoji A. Khano rekomendacija – per parą suvartoti ne daugiau kaip 6 gramus druskos, tai yra maždaug vieną nubrauktą arbatinį šaukštelį.

    Svarbu prisiminti, kad nemaža dalis druskos jau būna kasdieniuose produktuose, todėl lengva viršyti normą net ir papildomai nesūdant.

    Gydytojas siūlo patiekalus gardinti pipirais, žolelėmis ir prieskoniais, o ne druska. Taip pat pataria rinktis konservus vandenyje, o ne sūryme, ir pirkti nesūdytus riešutus.

    Kalis, judėjimas ir žalingų įpročių atsisakymas

    Anot gydytojo, kalis gali padėti inkstams pašalinti natrio perteklių iš kraujo, o tai prisideda prie kraujospūdžio mažėjimo.

    Natūraliai kalio turinčių produktų sąraše jis mini pomidorus, bananus, nektarinus, kivius, morkas ir špinatus.

    Vis dėlto žmonėms, turintiems inkstų ligų, su kaliu reikia elgtis atsargiai – sutrikusi inkstų veikla gali trukdyti jam pasišalinti iš organizmo.

    Dar vienas patarimas – reguliari fizinė veikla. Gydytojas aiškina, kad judėjimas padeda palaikyti kraujagyslių lankstumą, reikalingą normaliai kraujotakai.

    Jis ragina rinktis tokią aktyvią veiklą, kuri teikia malonumą, ir paversti ją nuolatiniu įpročiu, o ne trumpalaikiu iššūkiu.

    A. Khanas atkreipia dėmesį ir į rūkymo žalą kraujagyslėms bei ryšį tarp alkoholio vartojimo ir hipertenzijos.

    Sveikas svoris – svarbus veiksnys

    Penktoji rekomendacija – siekti sveiko kūno svorio, ypatingą dėmesį skiriant riebalų pertekliui juosmens srityje.

    Pasak gydytojo, papildomos riebalinės ląstelės gali išskirti hormonus, kurie prisideda prie kraujospūdžio didėjimo.

    Jis pabrėžia, kad individualūs sprendimai – nuo mitybos iki fizinio krūvio – turėtų būti derinami su specialistu, kad pasirinktas kelias būtų saugus ir tinkamas konkrečiam žmogui.

  • Opadačiai vokai: kokius akių šešėlius rinktis, kad žvilgsnis atrodytų atviresnis?

    Opadačiai vokai: kokius akių šešėlius rinktis, kad žvilgsnis atrodytų atviresnis?

    Opadačių vokų makiažas nebūtinai reiškia tik rudus atspalvius – akių šešėlius galima rinktis įvairius, jei žinote kelias taisykles.

    Rudi ir smėliniai tonai dažnai laikomi saugiausiu pasirinkimu, nes jie „atleidžia“ klaidas: net jei šešėliai užtepami ne visai tiksliai, šiuos atspalvius lengva išsklaidyti ir sušvelninti perėjimus.

    Be to, neutralūs bežai ir rudi leidžia natūraliai kontūruoti akį taip, kad vokas vizualiai atrodytų mažiau nusileidęs. Dar vienas jų privalumas – jie dera prie skirtingų aprangos spalvų ir tinka įvairioms progoms.

    Alternatyva rudoms spalvoms gali būti švelnūs rožiniai atspalviai: vėsesnėms odos spalvoms labiau tinka natūralūs, šaltesni rožiniai tonai, o šiltesniam atspalviui – pūsai. Svarbu nepainioti jų su ryškia fuksija – čia kalbama apie subtilius, „kasdienius“ variantus.

    Spalva gali būti bet kokia, svarbiausia – kaip ją naudoti

    Jei mėgstate ryškesnius šešėlius, opadę vokai nėra priežastis jų atsisakyti. Iš esmės tinka bet kuri spalva – lemia ne pati spalva, o jos atspalvis ir šešėlio užbaigimas.

    Praktiška taisyklė – turėti tą pačią spalvą dviem versijomis: šviesesnę ir tamsesnę. Tai padeda sukurti gylį ir optiškai „pakelti“ akį.

    Tamsesnį atspalvį verta dėti išoriniame akies kampe ir sklaidyti kiek aukščiau natūralios voko linkio linijos, kylant link antakio. Šviesesnį atspalvį patogu tepti ant didesnės voko dalies – taip akis atrodo didesnė, o odos raukšlelė mažiau krenta į akis.

    Blizgesys: kur tinka, o kur geriau vengti

    Nors opadačių vokų makiažą galima daryti įvairiomis spalvomis, ne visi finišai duos norimą efektą. Tamsiems šešėliams šiuo atveju labiausiai tinka matinis užbaigimas.

    Jei tamsiame akies kampe naudosite blizgius produktus – tamsų brokatą, perlamutrą ar satininį spindesį – dėmesys gali krypti būtent į tą vietą, kurią dažniausiai norisi „paslėpti“.

    Tai nereiškia, kad perlamutrinius ar blizgius šešėlius reikia pamiršti. Juos galima palikti judriojo voko viduriui, tik svarbu, kad jie būtų šviesesni už atspalvį, naudojamą išoriniame kampe.

  • Net ir „sveiki“ produktai gali stabdyti lieknėjimą: į ką atkreipti dėmesį

    Net ir „sveiki“ produktai gali stabdyti lieknėjimą: į ką atkreipti dėmesį

    Net ir atsisakius saldumynų, pasirinkus pilno grūdo produktus bei užkandžiams ėmus valgyti riešutus ar džiovintus vaisius, svoris ne visada pradeda kristi. Priežastis paprasta: net vertingi produktai gali turėti daugiau kalorijų, nei organizmui tuo metu reikia.

    Kaip britų portalui „Surrey Live“ aiškino mitybos ekspertas Franklinas Josephas, lieknėjimo pagrindas išlieka kalorijų deficitas – kai organizmas sunaudoja daugiau energijos, nei jos gauna su maistu.

    Tai nereiškia, kad reikia atsisakyti sveikų riebalų ar angliavandenių. Dažniausiai „klupti“ padeda porcijų dydžiai, patiekalų paruošimo būdas ir tai, kiek kalorijų susidaro per visą dieną.

    Yra keli produktai, kurie dažnai laikomi itin sveikais, tačiau dėl didesnio kaloringumo juos lengva suvalgyti nepastebimai per daug. Tuomet svorio mažinimas gali strigti, net jei bendra mityba atrodo tvarkinga.

    Džiovinti vaisiai: mažas kiekis, daug cukraus

    Razinos, datulės, džiovinti abrikosai ar slyvos dažnai pasirenkami vietoj saldumynų. Jie turi skaidulų, kalio ir kitų mineralų, bet kartu pasižymi didele natūralių cukrų koncentracija.

    Džiovinant vaisiai netenka daug vandens ir tampa gerokai mažesni, todėl jų lengva suvalgyti daugiau nei šviežių. Pavyzdžiui, 100 gramų razinų gali turėti apie 300 kcal.

    Didžiosios Britanijos sveikatos tarnyba NHS nurodo, kad viena džiovintų vaisių porcija yra apie 30 gramų. Patogiau juos berti į košę ar jogurtą, o ne užkandžiauti tiesiai iš pakuotės.

    Avokadas ir riešutų sviestas: sveika, bet kaloringa

    Avokadas turi gerą reputaciją dėl mononesočiųjų riebalų, skaidulų, kalio ir vitaminų. Vis dėlto jis kaloringesnis nei dauguma vaisių – 100 gramų minkštimo gali turėti apie 160 kcal.

    Vienas avokadas, priklausomai nuo dydžio, gali suteikti daugiau nei 200 kcal. British Heart Foundation siūlo praktišką sprendimą: suvalgyti pusę vaisiaus, o kitą pusę pasilikti kitam kartui.

    Panaši situacija su riešutų sviestu – net ir be pridėtinio cukraus jis gali būti vertingas dėl baltymų, skaidulų ir nesočiųjų riebalų. Tačiau energinė vertė didelė: 100 gramų riešutų sviesto gali turėti apie 600 kcal.

    Dvi valgomosios šaukštai, tai yra maždaug 30–32 gramai, gali sudaryti apie 190 kcal. Svarbu suprasti, kad net 100 proc. iš riešutų pagamintas produktas išlieka kaloringas, todėl porcijos čia yra lemiamas dalykas.

    Pilno grūdo produktai ir pusryčių dribsniai: svarbu, kas lėkštėje

    Pilno grūdo produktai vertinami dėl skaidulų, B grupės vitaminų ir mineralų, taip pat jie gali ilgiau suteikti sotumo. Tačiau tai nereiškia, kad jų galima valgyti be ribų.

    Dažna klaida – supainioti sausų ir virtų produktų kaloringumą. Pavyzdžiui, 100 gramų sauso makaronų produkto gali turėti apie 350 kcal, o tokia pati porcija jau išvirtų makaronų paprastai siekia apie 130–160 kcal.

    Kalorijų skirtumą smarkiai keičia ir priedai: makaronai su daržovėmis bei lengvesniu padažu turės visai kitą energinę vertę nei patiekalas su daug grietinėlės, sūrio ar aliejaus.

    Dar vienas „spąstas“ – pusryčių dribsniai ir granola. Spalvingos pakuotės, užrašai apie vitaminus ar pilno grūdo sudėtį gali sudaryti įspūdį, kad tai idealus pasirinkimas laikantis dietos, tačiau dalis produktų turi nemažai pridėtinio cukraus.

    Ypač tai pasakytina apie kai kurią granolą su šokoladu, sirupais ir didesniu riebalų kiekiu – net nedidelis dubenėlis gali suteikti daug kalorijų. Alternatyva gali būti paprastos avižos ar kiti mažiau apdoroti grūdiniai produktai, o renkantis verta palyginti etiketes ir porcijų dydžius.

    Svarbiausia – nelaikyti kaloringesnių produktų „priešais“. Svorio pokytį dažniausiai lemia visos dienos ir visos savaitės įpročiai, o ne vienas atskiras ingredientas – dažnai pakanka sureguliuoti porciją.

  • 80-metis neurologas Ronas Petersenas įvardijo 5 įpročius, kurie padeda ilgiau išlaikyti aštrų protą

    Daugelis atminties prastėjimą ir demenciją linkę laikyti neišvengiama senėjimo dalimi, tačiau 80-metis neurologas Ronas Petersenas sako, kad gyvenimo būdas gali turėti didelę reikšmę smegenų sveikatai. Specialistas įvardijo penkis įpročius, kurių laikosi pats, siekdamas kuo ilgiau išlaikyti aiškų protą.

    Kaip rašoma portale „Komentarai“, R. Petersenas pabrėžia, kad nė vienas patarimas negarantuoja apsaugos nuo demencijos, tačiau šie kasdieniai pasirinkimai gali prisidėti prie geresnės kognityvinės būklės vyresniame amžiuje.

    Pirmuoju įpročiu neurologas laiko fizinį aktyvumą. Jis treniruojasi tris–keturis kartus per savaitę: eina sparčiu žingsniu, naudojasi bėgimo takeliu, žaidžia golfą ir atlieka jėgos pratimus.

    R. Peterseno orientyras – apie 150 minučių aerobinio krūvio per savaitę. Jis akcentuoja, kad pradėti galima nuo mažų žingsnių, o svarbiausia – tiesiog daugiau judėti kasdien.

    Judėjimas ir protinė veikla

    Anot neurologo, fizinis aktyvumas yra svarbus ne tik širdžiai ar raumenims – jis siejamas ir su smegenų veikla. Todėl į rutiną verta įtraukti tokias veiklas, kurias realiai pavyks išlaikyti ilgą laiką.

    Antras įprotis – duoti smegenims darbo. R. Petersenas ragina neapsiriboti vien sudoku ar kryžiažodžiais: smegenis stimuliuoja ir skaitymas, paskaitos, naujų dalykų mokymasis bei idėjų aptarimas.

    Jo teigimu, esminė sąlyga – rinktis tai, kas pačiam įdomu. Taip didėja tikimybė, kad protinė veikla taps ne epizodiniu užsiėmimu, o pastovia kasdienybės dalimi.

    Mityba, miegas ir bendravimas

    Trečias įprotis susijęs su mityba: neurologas renkasi širdžiai palankų maistą, pirmenybę teikdamas Viduržemio jūros racionui ir MIND dietai. Jose daug daržovių, vaisių, riešutų, ankštinių ir žuvies.

    R. Petersenas nurodo, kad raudonos mėsos valgo maždaug kartą per dvi savaites. Pasak jo, toks mitybos modelis gali būti naudingas tiek širdžiai, tiek smegenims.

    Ketvirtas įprotis – kokybiškas miegas. Miegas padeda įtvirtinti prisiminimus ir siejamas su procesais, kurie padeda „apsivalyti“ smegenims, todėl neurologas ragina stebėti miego kokybę.

    Jis pataria vakare vengti kofeino ir atkreipti dėmesį į galimą miego apnėją. Jei žmogų nuolat kamuoja dieninis mieguistumas, tai – priežastis pasitarti su gydytoju.

    Penkta R. Peterseno įvardyta sritis – socialiniai ryšiai. Jis pabrėžia bendravimo svarbą ir pasakoja, kad reguliariai leidžia laiką su vaikais bei anūkais.

    Vienatvė, anot neurologo, siejama su didesne demencijos rizika, todėl svarbu nepamiršti susitikimų su artimaisiais ir draugais bei vengti izoliacijos. Šie įpročiai, kaip akcentuoja pats specialistas, nėra garantas, bet gali tapti prasminga investicija į kognityvinę sveikatą.

  • Pietūs pagal Viduržemio jūros dietą per 10 minučių: paprasta formulė be recepto

    Viduržemio jūros dietos įkvėptus pietus galima susikomplektuoti greičiau nei per 10 minučių – ir tam nebūtinas konkretus receptas. Idėja paprasta: pasirinkti kelis kasdienius produktus ir sudėlioti juos pagal aiškią schemą.

    Taip patogu tada, kai laiko mažai, o norisi sočių ir maistingų pietų namuose ar darbovietėje. Kaip rašo „EatingWell“, dietos privalumas – lankstumas: galima derinti tai, ką turite šaldytuve ar spintelėje.

    Šios mitybos pagrindas – viso grūdo produktai, daržovės ir vaisiai, ankštiniai, riešutai, liesesni baltymų šaltiniai, šiek tiek pieno produktų bei alyvuogių aliejus. Ilgainiui toks pasirinkimas dažnai siejamas su palankesniais širdies ir medžiagų apykaitos rodikliais.

    Specialistai siūlo į pietų dėžutę žiūrėti kaip į „suderink ir pritaikyk“ užduotį: užtenka keturių žingsnių – pagrindo, baltymų, daržovių ir skonį užbaigiančių priedų.

    1 žingsnis: pagrindą kurkite iš viso grūdo produktų

    Viduržemio jūros mityboje svarbi vieta tenka viso grūdo produktams – jie suteikia skaidulų ir padeda patiekalui ilgiau išlikti sočiam. Pietums dažniausiai pakanka vienos ar dviejų porcijų.

    Patogu rinktis jau išvirtus kruopų likučius ar greitai paruošiamas alternatyvas. Tinka, pavyzdžiui, bolivinė balanda, kuskusas, bulguras, avižos, taip pat viso grūdo duona ar pita.

    2 žingsnis: pridėkite baltymų, bet neapsunkinkite patiekalo

    Baltymai šioje mityboje svarbūs, tačiau jų vaidmuo kitoks nei „didkepsnio lėkštėje“. Dažnai siūloma baltymus rinktis iš kelių šaltinių ir turėti jų atsargų namuose.

    Greitam variantui tinka ankštiniai iš skardinės (pupelės, lęšiai), konservuota žuvis, taip pat likusi kepta vištiena ar žuvis. Iš pieno produktų dažnai pasirenkamas graikiško tipo jogurtas ar sūris, pavyzdžiui, feta ar mocarela, o dar vienas patogus sprendimas – virti kiaušiniai ar humusas.

    3 žingsnis: „užauginkite“ porciją daržovėmis (ir, jei norisi, vaisiais)

    Daržovių čia siūloma negailėti – jos suteikia apimties, skonio ir maistinių medžiagų, o pietūs tampa spalvingesni. Jei mėgstate, šalia gali atsirasti ir vaisių – tai paprastas būdas patiekalui suteikti natūralaus saldumo.

    Laiką taupo jau supjaustytos daržovės, pavyzdžiui, agurkai, pomidorai ar paprikos. Greitam surinkimui tinka ir iš anksto keptos daržovės (baklažanai, cukinijos, brokoliai), taip pat stiklainiuose ar skardinėse esantys artišokai ar keptos paprikos, o bazę galima papildyti lapiniais žalumynais – rukola ar špinatais.

    4 žingsnis: užbaikite skonį riebalais ir tekstūra

    Vienas ryškiausių Viduržemio jūros dietos akcentų – alyvuogių aliejus. Jis dažnai tampa padažo pagrindu, o kartu su citrina ar žolelėmis gali pakeisti sudėtingesnius, riebesnius užpilus.

    Skonį ir sotumą sustiprina riešutai bei sėklos, taip pat tahini, actas, alyvuogės ar nedidelis kiekis sūrio. Tokie priedai suteikia traškumo ir padeda išlaikyti patiekalą įdomų net tada, kai ingredientai kartojasi.

    Ką šioje schemoje siūloma riboti

    Nors pabrėžiama, kad griežtų draudimų nėra, kai kurie produktai į Viduržemio jūros dietos dvasią įsipaišo prasčiau. Tarp jų minimos perdirbtos mėsos (vytinti gaminiai, dešros), taip pat sunkūs, kreminiai padažai.

    Dar viena grupė – rafinuoti angliavandeniai: vietoje jų rekomenduojama dažniau rinktis viso grūdo ar daigintų grūdų produktus, kurie suteikia daugiau skaidulų.

    Greitų pietų idėjos, kai norisi konkretaus pavyzdžio

    Jei sunku pradėti, specialistai pataria pietų per daug nekomplikuoti: skardinė avinžirnių ar pupelių, pomidorai, rukola, užpilas iš alyvuogių aliejaus ir citrinos, o viršuje – kapotos pistacijos ar kiti riešutai.

    Tarp kitų greitų variantų minimi avinžirnių dubenėlis su bolivine balanda, agurkais, pomidorais, alyvuogėmis ir feta; lęšių bei fetos salotos su žalumynais; lašišos pita su lapiniais kopūstais ir pomidorais. Taip pat siūlomas kaprio stiliaus suktinukas su mocarela, pomidorais ir baziliku arba tuno makaronų salotos su viso grūdo makaronais.

    Pagrindinė taisyklė paprasta: laikykitės keturių žingsnių, o ingredientus keiskite pagal tai, ką turite po ranka – taip pietūs gimsta greitai ir be „tobulo“ recepto.

  • „iPhone“ skaičiuoklė turi paslėptą konvertavimo funkciją, kuri praverčia gaminant maistą

    „iPhone“ skaičiuoklėje slypi mažai kam žinoma funkcija, kuri gali palengvinti gaminimą virtuvėje – joje galima greitai konvertuoti matavimo vienetus.

    Kai receptuose tenka perskaičiuoti, pavyzdžiui, gramus į uncijas ar pakeisti temperatūros skalę, dažnas pirmiausia ieško atsakymo internete, o tuomet skaičiuoja ranka. „EatingWell“ atkreipia dėmesį, kad dalį šių žingsnių galima praleisti.

    Skaičiuoklės konvertavimas praverčia ne tik gaminant, bet ir apsiperkant, keliaujant ar kai reikia greitai perskaičiuoti laiką, valiutą ar temperatūrą.

    Vis dėlto ši funkcija nėra visagalė: skaičiuoklė neleidžia konvertuoti svorio į tūrį (pavyzdžiui, uncijų į puodelius), o receptuose pasitaikančias trupmenas dažnai tenka paversti dešimtainiais skaičiais.

    Kaip įjungti konvertavimą skaičiuoklėje

    Norėdami pasinaudoti konvertavimo režimu, atsidarykite „iPhone“ skaičiuoklę ir viršuje paspauskite piktogramą, kuri atrodo kaip mažas skaičiuotuvas.

    Tada pasirinkite „Convert“ ir nurodykite, kokius vienetus versite – pavyzdžiui, gramus į uncijas. Įvedus žinomą skaičių, skaičiuoklė iškart pateiks rezultatą.

    Jei reikia apskaičiavimą apversti (kai norite konvertuoti atgal), galima pasinaudoti piktograma su rodyklėmis į viršų ir žemyn – ji pakeičia krypį.

    „Math Notes“: kai patogiau parašyti žodžiais

    Dar viena galimybė – skaičiuoklės „Math Notes“ režimas. Jį taip pat rasite paspaudę tą pačią skaičiuotuvo piktogramą ir pasirinkę „Math Notes“.

    Čia galima įrašyti užklausą kaip sakinį, pavyzdžiui, „10 grams in ounces“, ir pridėti lygybės ženklą – sistema paskaičiuos automatiškai. Įrašą galima suvesti klaviatūra arba ranka, naudojant rašymo įrankį.

    Jei „Math Notes“ kažko nesupranta, probleminės vietos gali būti pabrauktos raudonai – jas galima pataisyti perfrazuojant. Neaiškiai atpažinti ranka rašyti simboliai gali būti pažymėti atskirai, kad prieš perskaičiuojant būtų galima juos patikslinti.

    Kada ši funkcija praverčia, o kada – ne

    Didžiausias privalumas – konvertavimo įrankis visada po ranka, todėl mažiau šansų suklysti skaičiuojant ar gaišti laiką ieškant lentelių internete.

    Tačiau gaminant maistą dažnai prireikia būtent svorio ir tūrio perskaičiavimo (pavyzdžiui, kiek sveria puodelis miltų), o to skaičiuoklė padaryti negali. Tokiais atvejais vis tiek gali prireikti atskiros maisto konvertavimo programėlės ar įprastos konversijų lentelės.

  • Tempimo pratimai ne tik „prailgina“ raumenis: kineziterapeutai paaiškina, kas iš tiesų vyksta

    Reguliariai atliekant tempimo pratimus neretai atrodo, kad raumenys tiesiog „prailgėjo“ – pasiekiate toliau, lengviau išsitiesiate ar giliau įeinate į tempimo padėtį. Tačiau, pasak kineziterapeutų, šis pokytis ne visada reiškia realų raumens ilgio padidėjimą.

    Kaip aiškinama „EatingWell“ publikuotame straipsnyje, ankstyviausi lankstumo pagerėjimai dažnai labiau susiję su nervų sistemos prisitaikymu, o ne su staigiais pokyčiais pačiame raumenyje. Kitaip tariant, kūnas ima „leisti“ jums judėti toliau, nes kitaip vertina tempimą.

    Specialistai pabrėžia, kad lankstumas yra sudėtingas reiškinys: jį veikia ir raumenys, ir sausgyslės, ir aplinkiniai audiniai, bet taip pat – nervų sistemos siunčiami signalai, kurie riboja judesį, kai jaučiamas didėjantis tempimas ar diskomfortas.

    Dėl to tempimo nauda dažnai pasireiškia kaip didesnė judesių amplitudė ir geresnis mobilumas, tačiau siekiant rezultatų svarbu pasirinkti tinkamą tempimo tipą ir suprasti, kada tempimas gali padėti, o kada – net trumpam pabloginti sportinius rodiklius.

    Kas keičiasi tempiantis reguliariai?

    Kineziterapeutė Dhara Shah pabrėžia, kad reguliarus tempimas padeda palaikyti lankstumą ir judrumą, tačiau būtų klaidinga viską aiškinti vien raumens „prailgėjimu“. Lankstumas priklauso nuo to, kaip įvairios organizmo sistemos leidžia pasiekti konkrečią padėtį.

    Kineziterapeutas Alexas McRobbie aiškina, kad ankstyvi pokyčiai dažnai susiję su didesne tolerancija tempimui. Reguliariai tempiantis nervų sistema gali tapti atlaidesnė įtampai ir rečiau „stabdyti“ judesį – todėl žmogus gali judėti per didesnę amplitudę.

    Kineziterapeutė Kaylee LeCavalier atkreipia dėmesį ir į pojūčių mechaniką: gilėjant tempimui, raumenys ir aplinkiniai audiniai siunčia signalus apie didėjančią įtampą bei diskomfortą. Dalis judesio amplitudės padidėjimo gali būti susijusi su tuo, kaip nervų sistema šiuos signalus interpretuoja ir į juos reaguoja.

    Statinis ar dinaminis tempimas: kada kurį rinktis?

    Ne visi tempimo pratimai vienodi. Statinis tempimas paprastai reiškia, kad įeinama į tempimo padėtį ir ji išlaikoma tam tikrą laiką. Dinaminis tempimas – tai aktyvūs judesiai per judesio amplitudę, pavyzdžiui, kojų mostai, ėjimas į įtūpstus ar rankų sukimas.

    Anot D. Shah, bendra praktinė taisyklė dažnai tokia: dinaminį tempimą verta rinktis prieš treniruotę, o statinį – po jos. Tai leidžia prieš fizinį krūvį „paruošti“ kūną judesiui, o po treniruotės ramiau skirti laiko tempimo pozicijoms.

    Vis dėlto statinis tempimas prieš treniruotę nėra „draudžiamas“. Tiesiog svarbu žinoti niuansą: straipsnyje pažymima, kad ilgiau nei 60 sekundžių laikomas statinis tempimas gali sumažinti jėgos treniruotės rezultatus. K. LeCavalier rekomenduoja vengti ilgų išlaikymų prieš veiklas, kuriose reikia maksimalios jėgos, galios ar greičio.

    Paprasta tempimo rutina ir saugūs įpročiai

    Straipsnyje siūloma pradedantiesiems draugiška tempimo rutina, kurią rekomenduojama atlikti 2–3 kartus per savaitę – po treniruotės arba atskirai. Statinius tempimus patariama laikyti 15–30 sekundžių ir kartoti 2–3 kartus kiekvienai pusei.

    Pateikiami keli pavyzdžiai: gulint atliekamas užpakalinės šlaunies tempimas, klubo lenkiamųjų tempimas klūpant, blauzdų tempimas stovint prie sienos, taip pat dinamiškesnis judesys – „atverstos knygos“ rotacija, kai lėtai sukamas viršutinis petys ir krūtinės ląsta.

    Prieš pradedant siūloma trumpai apšilti – kelias minutes sparčiau paeiti ar žygiuoti vietoje, kad suaktyvėtų kraujotaka. Taip pat akcentuojama pradėti palaipsniui ir neforsuoti amplitudės: didesnis lankstumas ne visada automatiškai reiškia geriau.

    Dar keli praktiniai patarimai: atliekant statinius tempimus nereikėtų spyruokliuoti, svarbu išlaikyti nuoseklumą, o lankstumą gali padėti gerinti ir jėgos pratimai per pilną judesio amplitudę. Jei tempimas sukelia skausmą ar atsiranda tirpimas, dilgčiojimas, silpnumas ar staigus judrumo sumažėjimas, rekomenduojama pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.