Category: Sveikata ir grožis

  • Šaltalankis – vitamino C rekordininkas: kodėl jo verta įtraukti į mitybą rudenį ir žiemą

    Šaltalankis – vitamino C rekordininkas: kodėl jo verta įtraukti į mitybą rudenį ir žiemą

    Šaltalankis – ryškiai oranžinėmis, rūgščiomis uogomis garsėjantis krūmas, kurio vaisiai nuo seno naudojami tradicinėje medicinoje, o šiandien vis dažniau atsiduria ir mokslininkų akiratyje. Nors jų skonis daugeliui pasirodo per aitrus, maistine verte šios uogos išsiskiria iš daugelio įprastų vaisių.

    Didžiausio dėmesio sulaukia vitamino C kiekis. Nacionalinio mitybos švietimo centro duomenimis, 100 gramų šviežių šaltalankių gali turėti net iki 900 mg vitamino C, nors realus kiekis priklauso nuo veislės, auginimo sąlygų ir perdirbimo.

    Tačiau šaltalankis nėra vien „vitamino C bomba“. Uogose taip pat yra vitamino E, karotenoidų, flavonoidų ir kitų antioksidacinių savybių turinčių junginių, dėl kurių šaltalankis neretai minimas kaip vertingas raciono papildymas šaltuoju metų laiku.

    Rudenį ir žiemą, kai dažniau susiduriame su infekcijų sezonu ir odos sausėjimu, šaltalankio sudėtis gali būti ypač aktuali. Vis dėlto svarbu atskirti tai, ką pagrindžia tyrimai, nuo pernelyg optimistiškų pažadų – šaltalankis nėra stebuklingas vaistas nuo peršalimo.

    Ką organizmui reiškia vitaminas C

    Vitaminas C prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos: padeda imuninių ląstelių darbui, saugo jas nuo oksidacinio streso ir dalyvauja kolageno gamyboje. Kolagenas svarbus ne tik odai, bet ir kitoms organizmo struktūroms.

    Tyrimai rodo, kad reguliarus pakankamo vitamino C kiekio vartojimas gali nežymiai sutrumpinti peršalimo trukmę. Tai nereiškia, kad šaltalankiai apsaugo nuo infekcijų ar leidžia jas „išgydyti“, tačiau paaiškina, kodėl ši uoga dažnai siejama su šaltuoju sezonu.

    Antioksidantai ir omega-7: kuo dar išsiskiria šaltalankis

    Šaltalankiuose esantys polifenoliai taip pat domina mokslininkus. 2026 metų rugpjūtį žurnale „Food Science & Nutrition“ publikuotoje tyrimų apžvalgoje išskirtas šių junginių potencialas dėl priešuždegiminių ir antioksidacinių savybių, nors dauguma tokių efektų iki šiol vertinti laboratorijose ir atliekant bandymus su gyvūnais.

    Kita išskirtinė šaltalankio savybė – riebalų rūgštys, įskaitant palmitoleino rūgštį, priskiriamą omega-7 grupei. Ypač daug jos būna aliejuje, išgaunamame iš uogų minkštimo, todėl šaltalankis dažnai minimas kalbant apie odos ir gleivinių būklę.

    Prie odai aktualių komponentų pridedami ir karotenoidai bei vitaminas E – jie siejami su ląstelių apsauga nuo laisvųjų radikalų. Tai gali būti aktualu žiemą, kai šildomose patalpose oras sausas, o lauke vyrauja žema temperatūra, skatinanti odos sausėjimą.

    Visgi jei kai kurie klinikiniai tyrimai rodo naudą naudojant preparatus su šaltalankių aliejumi, to automatiškai negalima perkelti į išvadas apie šviežių uogų ar sulčių vartojimą.

    Kaip šaltalankį vartoti praktiškai

    Šviežios šaltalankių uogos paprastai būna itin rūgščios, todėl dažniau naudojamos perdirbtos: sultyse, tyrėse, uogienėse ar sirupuose. Renkantis produktus verta atkreipti dėmesį į pridėtinio cukraus kiekį.

    Šaltuoju metų laiku praktiškas variantas – nesaldintas šaltalankių sultis įmaišyti į drungną vandenį, natūralų jogurtą ar košę. Uogos taip pat tinka padažams prie nesaldžių patiekalų.

    Dar viena svarbi detalė – vitaminas C jautrus aukštai temperatūrai, todėl ilgai verdant jo kiekis gali reikšmingai sumažėti. Dėl to dažnai rekomenduojama rinktis švelniai apdorotus produktus ir vengti ilgalaikio kaitinimo.

    Šaltalankis nėra stebuklingas „gydytojas“ nuo peršalimo, tačiau dėl įvairios sudėties gali būti vertingas kasdienės mitybos papildymas – ne tik infekcijų sezono metu.

  • Tyrimas: ilgiausiam gyvenimui svarbu ne tik žingsnių skaičius – lemiamas ir ėjimo tempas

    Tyrimas: ilgiausiam gyvenimui svarbu ne tik žingsnių skaičius – lemiamas ir ėjimo tempas

    Ne tik žingsnių skaičius, bet ir tai, kaip greitai einame, gali būti susiję su mažesne mirties rizika. Naujas 2026 metais publikuotas tyrimas rodo, kad sveikatai svarbi ir ėjimo intensyvumo dalis per dieną – net jei nepavyksta surinkti „magiškų“ 10 tūkst. žingsnių.

    Mokslininkai analizavo ryšius tarp kasdienio žingsnių skaičiaus, ėjimo intensyvumo ir mirties rizikos tiek dėl bet kokių priežasčių, tiek dėl širdies ir kraujagyslių ligų. Tam buvo pasitelkti JK projekto „UK Biobank“ duomenys, įskaitant aktyvumą, registruotą ant riešo nešiojamais įrenginiais.

    Į bendro mirtingumo analizę įtraukti 64 743 žmonės, kurių vidutinis amžius siekė 61,5 metų. Stebėjimo laikotarpiu užfiksuota 1 697 mirtys.

    Tyrimo dalyviai suskirstyti į keturias grupes pagal žingsnių kiekį per dieną: mažiau nei 5 tūkst., 5–7,5 tūkst., 7,5–10 tūkst. ir daugiau nei 10 tūkst. žingsnių. Rezultatai leidžia manyti, kad palankiausias derinys – ne vien „daugiau žingsnių“, bet ir „dalį jų – žvaliau“.

    Kiek žingsnių siejosi su mažiausia rizika

    Mažiausia įvertinta mirties dėl bet kokių priežasčių rizika pastebėta tarp žmonių, kasdien nueinančių 7,5–10 tūkst. žingsnių. Šioje grupėje palankiausias rodiklis buvo susijęs su maždaug 100 žingsnių per minutę kadencija intensyviausiose 30 minučių per dieną.

    Kitaip tariant, svarbu ne tik bendras žingsnių skaičius, bet ir tai, ar per dieną atsiranda bent dalis ėjimo žvalesniu tempu. Tyrime vertintos „intensyviausios 30 minučių“ nebūtinai turėjo būti iš eilės.

    Net ir mažiau vaikštantiems verta paspartinti žingsnį

    Įdomiausia dalis – rezultatai tarp mažiau aktyvių žmonių. Tarp dalyvių, kurie nueidavo mažiau nei 5 tūkst. žingsnių per dieną, didesnis ėjimo intensyvumas siejosi su mažesne mirties rizika; panaši tendencija matyta ir 5–7,5 tūkst. žingsnių grupėje.

    Skaičiais tai atrodė taip: tie, kurie per dieną nueidavo 7,5–10 tūkst. žingsnių ir dalį laiko ėjo žvaliau (apie 100 žingsnių per minutę), turėjo 43 proc. mažesnę mirties riziką nei žmonės, nueinantys mažiau nei 5 tūkst. žingsnių ir vaikštantys labai lėtai.

    Tuo metu tarp nueinančių mažiau nei 5 tūkst. žingsnių per dieną greitesnis ėjimas siejosi su maždaug 28 proc. mažesne mirties rizika. O 5–7,5 tūkst. žingsnių grupėje net ir ramesnis tempas (apie 60 žingsnių per minutę) buvo susijęs su maždaug 30 proc. mažesne rizika.

    Kaip suprasti „greitą ėjimą“ ir kaip pradėti

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tai statistinės sąsajos – jos nereiškia, jog kiekvienas, pradėjęs eiti greičiau, riziką sumažins lygiai tokiais procentais. Be to, gali būti, kad greičiau vaikštantys žmonės vidutiniškai yra ir sveikesni.

    Vis dėlto pati praktinė išvada aiški: nebūtina kiekvieną dieną ilgai žingsniuoti vienu ypu. Kadangi vertintos intensyviausios 30 minučių gali būti išskirstytos per dieną, pakanka sąmoningai paspartinti žingsnį kasdienėse situacijose.

    „100 žingsnių per minutę“ tyrime įvardijamas kaip orientyras, o ne privalomas standartas visiems. Greitas ėjimas kiekvienam gali reikšti ką kita – tai priklauso nuo amžiaus, fizinio pasirengimo, žingsnio ilgio ir bendros sveikatos.

    Norint pradėti saugiai, siūloma didinti tempą palaipsniui, ypač jei yra lėtinių ligų, judėjimo ribojimų ar grįžtama prie aktyvumo po pertraukos. Paprasta taktika – kelias minutes eiti energingiau, tada grįžti prie patogaus tempo ir taip kartoti.

    Galiausiai, jei greitas ėjimas nepatinka, tyrimo kontekste minima alternatyva – ilgesni pasivaikščiojimai. Svarbiausia, kad aktyvumas būtų reguliarus.

  • Kraujospūdį gali mažinti ir be bėgimo: mokslininkai įvardijo „kėdutės prie sienos“ pratimą

    Norint mažinti arterinį kraujospūdį, nebūtina kasdien bėgioti ar alinti savęs ilgomis treniruotėmis. Mokslininkai atkreipė dėmesį į paprastą statinį pratimą, kuriam nereikia nei įrangos, nei daug laiko – svarbiausia išlaikyti kūno padėtį.

    Apie tyrimo rezultatus pranešė „Daily Mail“, remdamasis publikacija žurnale „BMJ Open Sport & Exercise Medicine“. Tyrime vertinta, kaip kraujospūdį veikia izometriniai (statiniai) pratimai, kai raumenys įsitempia, bet jų ilgis nekinta.

    Kalbama apie pratimą „kėdutė prie sienos“ (angl. wall sit). Jį atliekant reikia atsiremti nugara į sieną, sulenkti kojas per kelius ir išbūti taip, tarsi sėdėtumėte ant nematomos kėdės.

    Tyrėjai nurodo, kad reguliariai atliekant šį pratimą kraujospūdžio rodikliai gali pastebimai mažėti. Tiesa, norint išlaikyti efektą, fizinį krūvį reikėtų tęsti ir toliau.

    Kaip keitėsi kraujospūdis per mėnesį

    Kenterberio Kristaus Bažnyčios universiteto (Canterbury Christ Church University) mokslininkų eksperimente dalyviai treniravosi tris kartus per savaitę po 8 minutes.

    Po mėnesio sistolinis kraujospūdis vidutiniškai sumažėjo 9,5 mmHg, o diastolinis – 5,5 mmHg. Tyrėjai pažymėjo, kad rezultatui palaikyti užsiėmimus reikėtų tęsti bent kartą per savaitę.

    Kodėl veikia izometriniai pratimai

    Izometrinių pratimų metu raumenys stipriai įsitempia, nors kūnas beveik nejuda. Mokslininkų aiškinimu, po įtampos fazės raumenims atsipalaidavus kraujagyslės gali išsiplėsti, o kraujotaka – pagerėti, o tai susiję ir su kraujospūdžio pokyčiais.

    Tekste minima ir didesnės apimties analizė, apėmusi 270 tyrimų – joje taip pat fiksuotas teigiamas izometrinių pratimų poveikis kraujospūdžio rodikliams.

    Kokie dar pratimai priskiriami izometriniams

    Be „kėdutės prie sienos“, prie izometrinių alternatyvų priskiriama lenta (plank), atsispaudimai nuo sienos, kabėjimas ant skersinio ir svorio laikymas rankose.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad izometrinės treniruotės nėra vaistų pakaitalas ir nepakeičia visaverčio fizinio aktyvumo. Žmonėms, turintiems širdies ir kraujagyslių ligų ar nekontroliuojamą hipertenziją, prieš pradedant tokius pratimus rekomenduojama pasitarti su gydytoju – įtampos metu kraujospūdis gali laikinai padidėti.

  • „Ozempic“ ir „Wegovy“ vartotojai mini „ozempiko dantis“: kokie burnos simptomai siejami su vaistais

    „Ozempic“ ir „Wegovy“ vartotojai mini „ozempiko dantis“: kokie burnos simptomai siejami su vaistais

    Internete vis dažniau vartojamas terminas „ozempiko dantys“ (angl. „Ozempic teeth“) – taip kai kurie žmonės apibūdina dantų ir dantenų problemas, kurias pastebi vartodami semagliutido preparatus, tokius kaip „Ozempic“ ar „Wegovy“.

    Šie vaistai plačiai naudojami 2 tipo cukriniam diabetui ir nutukimui gydyti: jie mažina apetitą ir lėtina skrandžio išsituštinimą. Tačiau daliai pacientų pasireiškia nepageidaujami pojūčiai, kurie gali atsiliepti burnos sveikatai.

    „Ozempiko dantys“ nėra oficiali medicininė diagnozė. Tai labiau kasdienė etiketė, apimanti simptomus, apie kuriuos praneša kai kurie GLP-1 receptorių agonistų grupės vaistus vartojantys žmonės.

    Dažniausiai minimos bėdos – burnos sausumas, nemalonus kvapas iš burnos, dantų jautrumas ir emalio erozijos požymiai. Kai kurie taip pat pastebi prastesnę dantenų būklę ar dažnesnį ėduonį.

    Ką rodo apžvalgos ir ką svarbu atskirti

    2026 metais „Canadian Journal of Diabetes“ publikuotoje mokslinėje apžvalgoje tyrėjai nurodė, kad semagliutidas gali netiesiogiai paveikti burnos sveikatą. Kartu pabrėžta, jog nėra įrodymų, kad ši medžiaga tiesiogiai pažeistų dantų emalį ar dentiną.

    Tai reiškia, kad pats vaisto vartojimas automatiškai nereiškia dantų „gadinimo“. Didesnę reikšmę turi galimi šalutiniai poveikiai ir tai, kaip žmogus su jais susitvarko kasdienybėje.

    Kaip prie to gali prisidėti refliuksas ir vėmimas

    Vienas mechanizmų siejamas su virškinamojo trakto veikla: sulėtėjęs skrandžio išsituštinimas padeda ilgiau jaustis sočiam, bet daliai žmonių gali sukelti pykinimą, rėmenį, refliuksą ar vėmimą.

    Problema atsiranda tuomet, kai rūgštus skrandžio turinys reguliariai patenka į burną. Skrandžio rūgštis gali palaipsniui tirpdyti emalio mineralus.

    Toks procesas vadinamas dantų erozija. Iš pradžių ji gali būti vos pastebima, bet ilgainiui emalis plonėja, o dantys tampa jautresni šaltam ir karštam; pažengusiais atvejais gali atsiverti dentinas.

    Svarbu tai, kad prarastas emalis savaime neatsistato. Dėl to užsitęsusio ar pasikartojančio refliukso bei vėmimo epizodai burnos sveikatai laikomi ypač nepalankiais.

    Burna sausėja – kyla ėduonies rizika

    Kitas veiksnys – sumažėjusi seilių gamyba. Vartojant apetitą slopinančius vaistus kai kurie žmonės paprasčiausiai išgeria mažiau skysčių, o pykinimas, viduriavimas ar vėmimas gali skatinti dehidrataciją.

    Seilės svarbios ne tik komfortui: jos padeda neutralizuoti rūgštis, „nuplauna“ maisto likučius ir prisideda prie emalio remineralizacijos. Kai seilių trūksta, bakterijoms lengviau daugintis, o ėduonies rizika didėja.

    Burnos sausumą gali lydėti liežuvio perštėjimas, rijimo sunkumai, nemalonus skonis ir užsitęsęs blogas burnos kvapas.

    Mokslininkai taip pat pažymi, kad kol kas nėra tiksliai nustatyta, kaip dažnai GLP-1 grupės vaistus vartojantiems žmonėms iš tiesų pasireiškia su dantų pažeidimais susijusios problemos – tam reikia daugiau tyrimų.

    Kas gali padėti sumažinti riziką

    Praktinė priemonė, kuri minima kaip viena svarbiausių, – reguliarus skysčių vartojimas. Rekomenduojama gerti vandenį mažomis porcijomis dienos eigoje, net jei troškulys sumažėjęs.

    Seilių išsiskyrimą kai kuriems žmonėms padeda paskatinti becukrė kramtomoji guma. Esant užsitęsusiam burnos sausumui, gali būti naudojami burną drėkinantys geliai ar purškalai.

    Jei vargina refliuksas ar vėmimas, patariama iškart po kontakto su skrandžio rūgštimi burną praskalauti vandeniu, o ne nedelsiant intensyviai valyti dantis – taip mažiau dirginamas emalio paviršius.

    Kasdienėje rutinoje svarbu fluorido turinti dantų pasta, švelnus valymas du kartus per dieną ir tarpdančių priežiūra. Taip pat verta riboti dažną rūgščių gėrimų – pavyzdžiui, vaisių sulčių ar gazuotų gėrimų – gurkšnojimą.

    Specialistai pabrėžia, kad burnos simptomai nebūtinai reiškia, jog reikia nutraukti gydymą. Vis dėlto apie burnos sausumą, naują dantų jautrumą ar atsiradusias ertmes verta informuoti odontologą, o pasikartojantį refliuksą, stiprų pykinimą ar vėmimą – aptarti su gydančiu gydytoju.

  • Vietoj intensyvaus kardio – 8 minutės pilateso ant kilimėlio padeda atsipalaiduoti

    Vietoj intensyvaus kardio – 8 minutės pilateso ant kilimėlio padeda atsipalaiduoti

    Po ilgos dienos prie kompiuterio kūnas dažnai „primena“ apie save: sustingęs kaklas, įsitempę pečiai, nuovargis ir sunkiau nurimstančios mintys – dažnas sėdimą darbą dirbančių žmonių palydovas.

    Nors fizinis aktyvumas padeda tvarkytis su stresu, ne visada norisi bėgti, daryti intensyvų kardio ar planuoti valandos treniruotę sporto salėje. Tokiais vakarais gali tikti ramesnė alternatyva.

    Vienas iš variantų – pilatesas, paremtas sąmoningu judesiu, kūno stabilizacija ir kvėpavimu. Net trumpa sesija gali švelniai „pramankštinti“ raumenis, o reguliari praktika kai kuriems žmonėms suteikia ir daugiau naudos.

    Pilatesas dažniausiai siejamas su laikysenos gerinimu, lankstumu ir giliųjų raumenų stiprinimu, tačiau pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama ir galimam poveikiui psichologinei savijautai.

    Ką rodo tyrimai apie savijautą

    2026 metais paskelbtame tyrime mokslininkai vertino aštuonių savaičių pilateso ir jogos programos poveikį žmonėms, patiriantiems vidutinį stresą. Dalyviai mankštinosi du kartus per savaitę po valandą.

    Abiejose grupėse fiksuotas lankstumo ir pusiausvyros pagerėjimas, taip pat pokyčiai, susiję su autonominės nervų sistemos veikla ir psichikos sveikata. Tiesa, tyrimas buvo nedidelis, todėl išvadoms reikia daugiau patvirtinimų.

    Kitas darbas – 32 tyrimų apžvalga, apėmusi 1 264 dalyvius ir 2026 metų balandį publikuota žurnale „Sports“, – parodė palankų pilateso poveikį gyvenimo kokybei ir savivertei.

    Tuo pačiu pažymėta, kad įrodymai dėl nerimo ir depresijos simptomų mažėjimo išlieka mažiau vienareikšmiai. Kitaip tariant, kelių minučių rutina nebūtinai „perkraus“ nervų sistemą, bet gali padėti sumažinti įtampą ir trumpam atsitraukti nuo dirgiklių.

    Trumpa rutina: kaip pradėti saugiai

    Norint pradėti, užtenka kilimėlio (ar minkšto kilimo) ir patogios aprangos. Esminis principas – lėtas tempas ir judesiai be skausmo.

    Nereikia siekti tobulos technikos ar bet kokia kaina didinti pakartojimų skaičių. Jei kuris nors pratimas sukelia skausmą, jį reikėtų nutraukti.

    Viena iš išskirtinių pilateso savybių – judesio ir dėmesio sutelkimo derinys: svarbūs kūno padėtis, judesių sklandumas ir kvėpavimas, o ne greitis ar sudegintos kalorijos.

    Toks lėtas, sąmoningas judėjimas gali padėti pastebėti raumenų įtampą ir ją tikslingai atpalaiduoti. Kartu dažnai įdarbinami pilvo, nugaros ir sėdmenų raumenys, kurie reikšmingi kasdieniams judesiams.

    8 minutės nepakeičia visos savaitės judėjimo

    Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad reguliarus fizinis aktyvumas svarbus tiek fizinei, tiek psichikos sveikatai, o net ir nedidelis judėjimas yra geriau nei jo visai nebūti.

    Trumpa rami sesija gali būti ypač patogi po darbo, pertraukai nuo sėdėjimo ar vakare, kai norisi palaipsniui sulėtinti tempą. Ji nereikalauja nei specialaus pasiruošimo, nei itin geros fizinės formos.

    Vis dėlto verta prisiminti, kad kelių minučių rutina nepakeičia pilno aktyvumo plano. PSO suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę sukaupti 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos ir bent du kartus per savaitę atlikti raumenis stiprinančius pratimus.

    Pilatesas gali būti naudingas papildymas šalia pasivaikščiojimų, važiavimo dviračiu ar jėgos treniruočių. O tomis dienomis, kai trūksta energijos, keli ramūs pratimai ant kilimėlio gali tapti paprastu būdu pasirūpinti kūnu be papildomos įtampos.

  • Kaip pasiruošti operacijai iš anksto: gydytojai paaiškino, kuo naudinga preabilitacija

    Iki operacijos pacientai dažniausiai rūpinasi tyrimais ir konsultacijomis, tačiau medikai ragina nepamiršti dar vieno dalyko – fizinės būklės. Iš anksto pradėtas kryptingas pasiruošimas gali palengvinti pooperacinį laikotarpį ir padėti greičiau grįžti prie įprasto judėjimo.

    Toks pasirengimas vadinamas preabilitacija. Ji apima raumenų stiprinimą, ištvermės lavinimą ir mitybos korekcijas – kitaip tariant, sveikimo proceso pradžia prasideda dar iki chirurginės intervencijos.

    Tyrimai rodo, kad toks pasiruošimas gali sumažinti komplikacijų riziką ir maždaug puse dienos sutrumpinti laiką ligoninėje. Nuosekliausiai fiksuojamas pagerėjimas siejamas su kvėpavimo sistemos rodikliais.

    Operacija organizmui – didelis stresas: kinta širdies ritmas, kraujospūdis, deguonies poreikis, suaktyvėja uždegiminiai procesai ir prasideda audinių atstatymas. Didesnis raumenų „rezervas“ ir geresnė fizinė forma gali padėti šį krūvį toleruoti lengviau.

    Kodėl geresnė fizinė forma padeda po operacijos

    Stipresni raumenys po intervencijos palengvina kasdienius veiksmus – vaikščiojimą, stojimąsi ar lipimą laiptais. Tai ypač svarbu pirmaisiais etapais, kai judėjimas dar ribotas, bet būtinas sveikimui.

    Ankstyvas judėjimas po operacijos siejamas ir su mažesne kai kurių komplikacijų rizika: pavyzdžiui, gali sumažėti trombų susidarymo bei pneumonijos tikimybė. Todėl pasiruošimas iš anksto vertinamas kaip investicija į sklandesnį atsigavimą.

    Ką gali apimti preabilitacijos planas

    Konkreti programa priklauso nuo paciento sveikatos būklės ir operacijos tipo, todėl ją svarbu derinti su gydytoju. Kai leidžiama, planas gali apimti pasivaikščiojimus ir apie 150 minučių vidutinio intensyvumo aerobinę veiklą per savaitę.

    Taip pat minimi jėgos pratimai tris kartus per savaitę bei pusiausvyros lavinimas. Jei vaikščioti skauda, alternatyva gali būti plaukimas ar važiavimas dviračiu.

    Ruošiantis, pavyzdžiui, kelio operacijai, daugiau dėmesio siūloma skirti šlaunies ir sėdmenų raumenims. Tokia kryptis gali padėti lengviau atsistoti ant kojų po procedūros.

    Mityba – ne mažiau svarbi pasiruošimo dalis

    Specialistai pabrėžia, kad organizmui prieš operaciją ir po jos reikia energijos: pakankamas kalorijų ir baltymų kiekis padeda išsaugoti raumenis ir atkurti audinius. Dėl to griežtai riboti maistą prieš planuojamą intervenciją paprastai nerekomenduojama.

    Fizinį krūvį, mitybos pokyčius ir papildų vartojimą būtina aptarti su gydytoju. Taip pat pabrėžiama, kad intensyvių treniruočių savarankiškai pradėti nereikėtų, o pasiruošimas neturi atidėti skubios operacijos, jei ji reikalinga nedelsiant.

  • Tyrimas: vyresniems žmonėms dažnas dienos miegas siejamas su 48 proc. didesne demencijos rizika

    Dienos miegas daugeliui atrodo nekalta, net naudinga vyresnio amžiaus žmonių rutina, padedanti atgauti jėgas. Tačiau naujas tyrimas parodė ryšį tarp dažno snaudimo dieną ir didesnės demencijos rizikos.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį: stiprėjantis dienos mieguistumas gali būti vienas iš signalų, kad smegenų veikloje vyksta pokyčiai. Vis dėlto tyrimo autoriai pabrėžia, jog tai dar nereiškia, kad būtent dienos miegas sukelia demenciją.

    Tyrime analizuoti 995 JAV gyventojų, vyresnių nei 65 metų, duomenys. Stebėjimo pradžioje nė vienas dalyvis neturėjo demencijos požymių, o stebėsena vidutiniškai truko apie penkerius metus.

    Per šį laikotarpį 417 žmonėms (apie 42 proc.) nustatyta galima arba tikėtina demencija. Įvertinus amžių, lytį, išsilavinimą, rūkymą, kūno masės indeksą, bendrą sveikatą ir naktinio miego ypatumus, paaiškėjo, kad skirtingi dienos miego įpročiai siejosi su nevienoda rizika.

    Kas siejosi su didesne rizika

    Tyrimo duomenimis, žmonėms, kurie snaudė kasdien arba beveik kasdien, demencijos išsivystymo rodiklis buvo 48 proc. didesnis nei tiems, kurie dieną miegodavo retai arba nemiegodavo visai.

    Taip pat nustatytas ryšys tarp neplanuoto užsnūdimo ir didesnės rizikos: tokiais atvejais rodiklis buvo 39 proc. aukštesnis. Be to, su padidėjusia rizika sietas ir trumpas dienos miegas iki 30 minučių – 40 proc.

    Kodėl tai nebūtinai reiškia priežastį

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie rezultatai neįrodo priežastinio ryšio. Dažnas snaudimas gali būti ne demencijos „kaltininkas“, o ankstyvas smegenų pokyčių žymuo.

    Anot autorių, ryšys gali veikti ir abiem kryptimis: blogėjanti smegenų sveikata gali didinti mieguistumą, o prastesnis naktinis miegas – skatinti dažniau nusnūsti dieną.

    Kada vertėtų pasikalbėti su gydytoju

    Tyrimo autoriai ragina nepanikuoti: vien tai, kad žmogus kartais nusnūsta dieną, savaime nėra blogas ženklas. Vis dėlto, jei vyresniame amžiuje akivaizdžiai daugėja dienos mieguistumo ar atsiranda nevalingas užmigimas, tai vertėtų aptarti su gydytoju.

    Pasak mokslininkų, reikalingi papildomi tyrimai, kurie padėtų tiksliau paaiškinti šio ryšio mechanizmą. Panašios sąsajos pastebėtos ir vertinant atminties prastėjimą.

  • Dietologė įvardijo 4 produktų grupes nuo aukšto kraujospūdžio – išskyrė ir burokėlių sultis

    Aukštas kraujospūdis (hipertenzija) dažnai nepasireiškia aiškiais simptomais, tačiau gali baigtis rimtomis sveikatos problemomis – infarktu ar insultu. Dėl to gydytojai pabrėžia ne tik vaistų, bet ir kasdienių įpročių svarbą.

    Kaip aiškina Jungtinės Karalystės Nacionalinė sveikatos tarnyba (NHS), žmogus apie padidėjusį kraujospūdį gali nė neįtarti. Greta fizinio aktyvumo ir svorio kontrolės, reikšmę turi ir mityba – apie tai rašo „Express“.

    Britų širdies fondo (BHF) vyresnioji dietologė Victoria Taylor dėmesį atkreipė į DASH mitybos principus, sukurtus padėti kontroliuoti aukštą kraujospūdį. Ši sistema išskiria keturias pagrindines produktų grupes, kurias verta dažniau matyti lėkštėje.

    Svarbu pabrėžti, kad mitybos pokyčiai nėra medicininio gydymo pakaitalas. O prieš reikšmingai keičiant racioną verta įvertinti alergijas, gretutines ligas ir, jei reikia, pasitarti su gydytoju.

    Vaisiai ir daržovės: paminėtos burokėlių sultys

    Viena svarbiausių DASH mitybos dalių – vaisiai ir daržovės. Dietologė teigia, kad tyrimai rodo: burokėlių sultys gali padėti mažinti kraujospūdį dėl didelio nitratų kiekio.

    Nitratai organizme virsta azoto oksidu, kuris plečia kraujagysles. Tai gali prisidėti prie geresnės kraujospūdžio kontrolės.

    Vis dėlto burokėliai – ne vienintelis pasirinkimas. Tarp produktų, kuriuose taip pat yra nitratų, dietologė išskyrė salierus, lapinį kopūstą (kale), braškes ir bananus.

    Ji taip pat primena, kad vaisiai ir daržovės padeda gauti kalio – šis mineralas svarbus žmonėms, turintiems aukštą kraujospūdį. Kartu rekomenduojama kalį pirmiausia gauti su maistu, o ne su papildais.

    „Per didelis kalio kiekis racione gali būti žalingas, ypač tiems, kurie turi inkstų problemų ir vartoja tam tikrus skysčius varančius vaistus“, – aiškino V. Taylor.

    Pasak jos, kalio papildus reikėtų vartoti tik gydytojui paskyrus.

    NHS taip pat rekomenduoja stengtis kasdien suvalgyti bent penkias vaisių ir daržovių porcijas.

    Liesi baltymai, pilno grūdo produktai ir liesesni pieno gaminiai

    Kita DASH mitybos dalis – liesi baltymų šaltiniai. Jie gali padėti ilgiau jaustis sotiems ir turėti mažiau kalorijų nei riebesnės alternatyvos, o svorio kontrolė yra vienas veiksnių, galinčių prisidėti prie kraujospūdžio mažinimo.

    Dietologė pataria rinktis kalakutieną, vištieną, žuvį, kiaušinius ir ankštinius. Tuo pačiu raudoną ir perdirbtą mėsą ji rekomenduoja riboti.

    Dar viena grupė – pilno grūdo produktai vietoje rafinuotų krakmolingų angliavandenių. Kaip pavyzdžius ji mini rudus ryžius, pilno grūdo duoną ir avižas.

    Tokie produktai turi daugiau maistinių medžiagų ir skaidulų, kurios svarbios širdies sveikatai ir gali padėti kontroliuoti svorį.

    Ketvirta grupė – mažiau riebūs pieno produktai. Dietologės teigimu, jie gali būti naudingi kraujospūdžio kontrolei kaip subalansuotos mitybos dalis.

    „Šiuose produktuose yra sudėtingas maistinių medžiagų derinys, įskaitant kalcį, kuris siejamas su mažesniu kraujospūdžiu“, – sakė V. Taylor.

    Galiausiai pabrėžiama, kad, gydant hipertenziją, būtina laikytis gydytojų rekomendacijų, o mitybos pokyčius derinti su kitais įpročiais – fiziniu aktyvumu ir svorio kontrole.

  • Rudeninė pėdų priežiūra: kaip paruošti kojas uždarų batų sezonui

    Rudeninė pėdų priežiūra: kaip paruošti kojas uždarų batų sezonui

    Atėjus rudeniui pėdos dažniau visą dieną praleidžia uždaruose batuose, todėl išauga nuospaudų, odos išsausėjimo ir infekcijų rizika. Kasdienė priežiūra neturi virsti ilgu grožio ritualu – dažnai pakanka kelių paprastų žingsnių.

    Pirmas svarbiausias įprotis – pėdas plauti drungnu vandeniu ir švelnia prausimosi priemone. Karštas vanduo ir ilgos vonelės, nors ir atrodo malonios po vėsaus oro, gali dar labiau sausinti odą.

    Po plovimo būtina kruopščiai nusausinti pėdas minkštu rankšluosčiu, ypač tarp pirštų. Palikta drėgmė šioje vietoje lengvai suminkština odą ir sudaro palankias sąlygas uždegimams bei grybelinėms infekcijoms.

    Dažniausia rudeninė bėda – sausos, sukietėjusios kulnų odos plotai. Nors norisi greito rezultato, per dažnas ir intensyvus trynimas pemza ar dilde gali sudirginti odą ir net sukelti smulkių pažeidimų.

    Drėkinimas svarbiau už intensyvų šveitimą

    Vietoj agresyvaus šveitimo geriau rinktis nuoseklų drėkinimą. Išsausėjusiai odai dažnai tinka kremai su glicerinu, emolientais arba šlapalu (karbamidu).

    Didesnės koncentracijos šlapalo priemonės padeda minkštinti sukietėjusią odą, tačiau ant sutrūkinėjusios odos gali perštėti. Kremą patogiausia tepti po prausimosi, kai oda dar šiek tiek drėgna, tačiau vengiant tarpupirščių.

    Nakčiai galima rinktis riebesnį kremą ar vazeliną ir užsimauti švarias, orui laidžias kojines. Jei kulnų įtrūkimai gilūs, kraujuoja ar skauda, namų šveitimą verčiau keisti konsultacija su specialistu.

    Nagai ir avalynė: smulkmenos, kurios virsta skausmu

    Rudenį klaidos trumpinant nagus ypač greitai pasijunta dėl uždarų batų. Per ilgi nagai remiasi į bato priekį, o per giliai iškirpti šonuose gali skatinti įaugimą.

    Nagus patariama kirpti gana tiesiai, neagresyviai užapvalinant kampus, o kraštus švelniai nugludinti dilde. Taip sumažėja tikimybė, kad nagas pradės spausti ar įaugs.

    Taip pat verta stebėti nago plokštelės spalvą ir struktūrą. Pageltimas, trupėjimas, ryškus sustorėjimas ar atšokimas nuo nago guolio ne visada reiškia grybelį – kartais tai būna traumos pasekmė, tačiau jei požymiai kartojasi ar stiprėja, reikalingas įvertinimas.

    Net geriausias kremas nepadės, jei kasdien avimi netinkami batai. Rudeniniai batai turėtų leisti pirštams laisvai judėti, stabiliai laikyti kulną ir nespausti pėdos kelties.

    Matuojantis avalynę verta užsimauti tokio storio kojines, kokias planuojate avėti kasdien. Prieš pradedant nešioti, naudinga įvertinti, ar viduje nėra kietų siūlių, ar nesudilusios vidpadžių vietos, ar padas dar amortizuoja.

    Naują porą geriau „prisijaukinti“ palaipsniui – pradžioje avėti trumpiau, o ne iš karto leistis į ilgą pasivaikščiojimą. Pasikartojančios pūslės, pirštų tirpimas ar skausmas yra ženklas, kad avalynę reikia keisti.

    Drėgmė batuose ir infekcijų požymiai

    Šilta bato aplinka ir drėgna oda palengvina mikroorganizmų dauginimąsi, todėl kojines vertėtų keisti kasdien, o gausiau prakaituojant – ir dienos eigoje. Naudingesnės bus drėgmę geriau garinančios medžiagos, o ne vien storiausios ir šilčiausios kojinės.

    Pačiai avalynei taip pat reikia „poilsio“. Jei įmanoma, patogu turėti dvi poras ir avėti jas pakaitomis, kad kiekviena spėtų gerai išdžiūti; drėgnus vidpadžius verta išimti ir palikti džiūti atskirai.

    Niežulys tarp pirštų, pleiskanojimas, deginimas ar balta suminkštėjusi oda gali būti grybelinės infekcijos požymiai. Tokių pakitimų nereikėtų ignoruoti ar bandyti gydyti atsitiktiniais namų mišiniais.

    Nuospaudas, skausmingus sukietėjimus, įaugančius nagus ar gilius kulnų įtrūkimus geriausia aptarti su podologu arba gydytoju. Specialistas gali saugiai sutvarkyti problemą ir padėti suprasti jos priežastį.

    Ypatingo atsargumo reikia žmonėms, sergantiems diabetu, turintiems kraujotakos sutrikimų ar sumažėjusį pėdų jautrumą. Jiems nerekomenduojama savarankiškai išpjaustyti nuospaudų ar ilgai mirkyti kojų, o bet kokias žaizdeles ir nubrozdinimus svarbu įvertinti kuo greičiau.

    Paprastas kasdienis ritmas – plauti ir kruopščiai nusausinti pėdas, reguliariai drėkinti odą, prižiūrėti nagus, rinktis sausas kojines ir patogią avalynę – padeda komfortiškai pereiti visą uždarų batų sezoną.

  • „Silver framing“ – nauja plaukų dažymo mada: pilki sruogų rėmeliai aplink veidą kuria „aureolę“

    „Silver framing“ – nauja plaukų dažymo mada: pilki sruogų rėmeliai aplink veidą kuria „aureolę“

    Plaukų dažymo tendencijose ryškėja naujas akcentas – „silver framing“, kai natūraliai žilstančios sruogos priekyje tampa sąmoningu šukuosenos elementu ir aplink veidą sukuria šviesią „aureolę“.

    Kaip aprašoma „Interia“ publikacijoje, ši technika ypač išryškina smilkinių, sklastymo ir kaktos zonoje atsirandančias žilas sruogas, jas derinant su sidabriškais atspalviais ir tamsesniu likusių plaukų tonu.

    Rezultatas toks, kad žili ataugimai nebeatrodo atsitiktiniai ar neprižiūrėti – jie tampa apgalvota įvaizdžio dalimi. Tuo pačiu šviesesnis kontūras aplink veidą gali paryškinti akis ir skruostikaulius.

    Dar viena praktinė šio sprendimo pusė – kai žili plaukai „įpinami“ į bendrą dažymą, spalvą dažnai galima atnaujinti rečiau, nes ataugimai tampa mažiau pastebimi.

    Kaip atrodo „silver framing“

    „Silver framing“ esmė – prie veido esančios natūraliai žilos sruogos sujungiamos su papildomai iššviesintomis sidabriškomis sruogomis, o likę plaukai paliekami tamsesni. Taip aplink veidą formuojamas šviesus rėmelis.

    Skirtingi šios technikos variantai dažniausiai skiriasi sruogų pločiu: kuo jos platesnės, tuo ryškesnis „rėminimo“ efektas. Vis dėlto pabrėžiama, kad „silver framing“ paprastai atrodo švelniau nei anksčiau populiarus „money piece“ stilius.

    Ši technika skiriasi ir nuo „silver blending“ – pastarasis labiau paskirsto žilų ir šviesesnių atspalvių žaismą per visą galvą, o „silver framing“ koncentruojasi būtent į priekines plaukų dalis.

    Kam šis dažymas gali tikti labiausiai

    „Silver framing“ dažniausiai siūloma toms, kurios pradeda žilti arba jau turi daug žilų plaukų ir nori išnaudoti natūralų sidabrinį atspalvį, o ne jį visiškai slėpti.

    Minima ir tai, kad metodas gali tapti tarpiniu etapu toms, kurios nori palaipsniui pereiti nuo nuolatinio žilų plaukų dažymo prie natūralesnio vaizdo, bet nenori staigaus pokyčio.

    Spalvos specialistė Christel Barron-Hough pastebi, kad „silver framing“ efektą paprasčiau išgauti ant šviesesnių plaukų nei ant labai tamsiai rudų ar juodų. Blondinėms perėjimai dažniausiai atrodo natūralesni, o brunetėms kontrastą neretai švelnina medaus atspalvio sruogos.

    Priežiūra: kaip išlaikyti šaltą toną

    Kad sidabriški ir šviesūs atspalviai negeltų, rekomenduojama į rutiną įtraukti violetinius šampūnus ar kondicionierius – jie padeda išlaikyti vėsesnį toną.

    Taip pat pabrėžiama drėkinimo svarba: netekę pigmento plaukai greičiau praranda drėgmę, todėl gali tapti šiurkštesni ir standesni.