CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Žili plaukai tapo šiurkštūs ir sausi? Specialistai įvardijo 7 įpročius, kurie grąžina švelnumą

    Žili plaukai tapo šiurkštūs ir sausi? Specialistai įvardijo 7 įpročius, kurie grąžina švelnumą

    Žili plaukai daugeliui pradeda kelti daugiau rūpesčių ne dėl spalvos, o dėl pasikeitusios tekstūros. Jie dažnai tampa sausesni, šiurkštesni, labiau veliasi ir sunkiau formuojami, ypač jei kasdien naudojama kaitra ar plaukai daug laiko praleidžia saulėje.

    Pagrindinė priežastis yra mažėjanti melanino gamyba. Melaninas siejamas ne tik su plaukų spalva, bet ir su tam tikra apsauga nuo ultravioletinių spindulių, todėl žili plaukai dažniau nukenčia nuo saulės, greičiau praranda drėgmę ir gali atrodyti pavargę.

    Kitas svarbus veiksnys yra mažėjanti natūrali riebalų, vadinamų sebumu, gamyba. Sebumas veikia kaip natūralus barjeras: padeda sulaikyti drėgmę, suteikia glotnumo ir sumažina išorinių dirgiklių poveikį, tad jam mažėjant plaukai lengviau išsausėja ir lūžinėja.

    Kas labiausiai kenkia žiliems plaukams?

    Dažniausias priešas yra ultravioletiniai spinduliai, ypač šiltuoju sezonu ar atostogaujant. Jei plaukai ilgai būna saulėje be apsaugos, jie greičiau praranda vandenį, tampa šiurkštūs, o galiukai ima skilinėti.

    Ne mažiau žalos sukelia karštis formuojant šukuoseną. Dažnas džiovinimas karšta srove, tiesinimas ar garbanojimas silpnina plauko paviršių, todėl žili plaukai gali atrodyti matiniai ir prarasti elastingumą.

    Specialistai pabrėžia, kad kasdienybėje didžiausią skirtumą daro paprasti sprendimai: galvos apdangalas saulėje, plaukų priežiūros priemonės su UV filtrais ir šiluminės apsaugos priemonės prieš naudojant džiovintuvą ar tiesintuvą. Taip pat verta mažinti temperatūrą ir rinktis švelnesnį režimą.

    Priežiūra: drėkinimas, glotninimas ir barjeras

    Plaunant galvą šampūną rekomenduojama rinktis pagal galvos odos poreikius, o ne pagal plauko ilgį. Praktikoje tai reiškia, kad šampūnas pirmiausia įmasažuojamas į galvos odą, o ilgis nuplaunamas susidariusiomis putomis.

    Po kiekvieno plovimo verta naudoti kondicionierių, o vieną ar du kartus per savaitę į rutiną įtraukti atstatomąją ar maitinančią kaukę. Tokia seka padeda atkurti plauko paviršiaus glotnumą ir sumažina šiurkštumo pojūtį šukuojant.

    Kai plaukai išdžiūsta, galiukams dažnai praverčia apsauginis sluoksnis, kuris sumažina trintį ir drėgmės praradimą. Tam naudojamos priemonės su emolientais, tokiais kaip įvairūs aliejai, arba priemonės su silikonais, jei plaukai linkę pūstis ir veltis.

    Žiliems plaukams dažnai tinka drėgmę pritraukiančios sudedamosios dalys, pavyzdžiui, glicerinas, pantenolis ar tam tikri glikoliai. Svarbu nepadauginti baltyminių priemonių: proteinai gali sustiprinti lūžinėjančius plaukus, tačiau jų perteklius neretai suteikia kietumo ir šiurkštumo.

    Kodėl žili plaukai geltonuoja?

    Kai kurie pastebi, kad žili plaukai įgauna gelsvą atspalvį. Tai gali lemti tabako dūmai, kietame vandenyje esantys mineralai, tarša ar intensyvi saulė, todėl spalvos pokytis nebūtinai reiškia netinkamai parinktą priežiūrą.

    Tokiais atvejais periodiškai padeda violetinio pigmento šampūnai, kurie optiškai neutralizuoja gelsvumą ir sugrąžina šaltesnį, sidabrinį toną. Svarbu jų nenaudoti per dažnai, kad plaukai neimtų sausėti ir netaptų blankūs.

    Galiausiai plaukų būklei įtakos turi ir gyvenimo būdas: pakankamas skysčių kiekis, kokybiškas miegas ir visavertė mityba. Žili plaukai nėra pasmerkti šiurkštumui, tačiau jiems dažniau reikia nuoseklaus drėkinimo, apsaugos ir švelnesnio formavimo.

  • Mokslininkai įspėja: per karšta arbata ir kava gali didinti vėžio riziką – štai įprotis, kurį keiskite

    Įprotis gerti labai karštą arbatą ar kavą gali būti susijęs su didesne stemplės vėžio rizika, rodo Oksfordo universiteto mokslininkų atlikta didelės apimties analizė. Tyrėjai vertino maždaug 980 000 Jungtinės Karalystės gyventojų duomenis ir ieškojo sąsajų tarp gėrimų temperatūros, vartojimo dažnio bei onkologinių susirgimų.

    Nustatyta, kad žmonėms, kurie savo gėrimus apibūdino kaip geriamus karštus, stemplės vėžio rizika buvo apie 1,7 karto didesnė nei tiems, kurie rinkosi šiltus gėrimus. Tie, kurie gėrė labai karštus gėrimus, riziką turėjo beveik tris kartus didesnę, palyginti su šiltus gėrimus geriančiais dalyviais.

    Tyrimas daugiausia siejamas su plokščialąsteliniu stemplės vėžiu, kuris kai kuriose pasaulio šalyse sudaro didelę dalį šio organo piktybinių navikų atvejų. Aiškios sąsajos tarp gėrimų temperatūros ir stemplės adenokarcinomos mokslininkai nenustatė, todėl pabrėžiama, kad skirtingos stemplės vėžio formos gali turėti nevienodus rizikos veiksnius.

    Rizika didėjo ne tik dėl temperatūros, bet ir dėl vartojimo intensyvumo. Didesni rodikliai buvo fiksuojami ir tarp tų, kurie per dieną išgerdavo šešis ar daugiau karštų gėrimų, palyginti su žmonėmis, kurie jų vartojo mažiau.

    Svarbi detalė ta, kad tyrimo metu tiksli gėrimų temperatūra nebuvo matuojama, todėl vertinimas rėmėsi pačių dalyvių įpročių aprašymu. Vis dėlto ankstesnė tarptautinių ekspertų vertinimo praktika rodo kryptį: gėrimai, kurių temperatūra viršija 65 laipsnius Celsijaus, yra priskiriami prie tokių, kurie tikėtina didina vėžio riziką.

    „Tai didžiausias tokio pobūdžio tyrimas Jungtinėje Karalystėje, kur daugelis žmonių kasdien geria arbatą ir kavą. Jis papildo turimus įrodymus, kad labai karšti gėrimai gali didinti plokščialąstelinio stemplės vėžio riziką“, – sakė tyrimo autorė daktarė Keren Papjė iš Oxford Population Health.

    Mokslininkai galimą mechanizmą sieja su terminiam poveikiui jautria stemplės gleivine. Labai karšti gėrimai gali sukelti pasikartojančius mikropažeidimus, o nuolatinis dirginimas laikomas vienu iš veiksnių, galinčių prisidėti prie piktybinių pakitimų atsiradimo.

    Specialistai nesiūlo atsisakyti arbatos ar kavos, tačiau rekomenduoja koreguoti įprotį, kuris dažnai atrodo nekaltas. Paprasčiausias žingsnis – negerti iš karto po užplikymo ir leisti gėrimui atvėsti iki maloniai šiltos temperatūros.

    Vėžio prevencijos kontekste ekspertai taip pat pabrėžia, kad stemplės vėžio riziką reikšmingai didina rūkymas ir dažnas alkoholio vartojimas. Todėl, net jei gėrimų temperatūra yra vienas iš galimų rizikos veiksnių, didžiausią poveikį bendrai rizikai dažnai daro būtent žalingų įpročių visuma.

    Tyrėjai akcentuoja, kad ateityje reikėtų daugiau darbų, kuriuose būtų tiksliai matuojama gėrimų temperatūra ir vertinamas realus vartojimo elgesys. Tai padėtų aiškiau nustatyti ribą, nuo kurios rizika pradeda pastebimai augti, ir suformuluoti dar tikslesnes rekomendacijas visuomenei.

  • Atsisakėte duonos dėl dietos? Šios alternatyvos sotina, bet viena gudrybė gali pakišti koją

    Atsisakėte duonos dėl dietos? Šios alternatyvos sotina, bet viena gudrybė gali pakišti koją

    Duona dažnai tampa pirmuoju produktu, kurį žmonės išbraukia pradėję laikytis dietos. Tačiau vien jos atsisakymas savaime nereiškia, kad svoris pradės kristi. Svarbiausia sąlyga išlieka energijos deficitas, kai per dieną su maistu gaunama mažiau energijos, nei organizmas jos sunaudoja.

    Kokybiška pilno grūdo duona gali būti visavertė raciono dalis, nes joje yra skaidulų, B grupės vitaminų ir mineralinių medžiagų. Skaidulos padeda ilgiau jausti sotumą, todėl viena riekė ruginės ar viso grūdo duonos kai kuriems žmonėms palengvina porcijų kontrolę. Dėl to problema dažnai slypi ne pačioje duonoje, o jos kiekyje ir prieduose.

    Vis dėlto duonos pakaitalai praverčia tiems, kurie nori padidinti daržovių kiekį racione, sumažinti angliavandenių porciją arba tiesiog pavargo nuo įprastų sumuštinių. Svarbu, kad pasirinkta alternatyva tikrai pakeistų duoną, o netaptų papildomu priedu šalia įprastos riekės. Priešingu atveju bendras patiekalo kaloringumas tik išaugs.

    Lengviausias kelias – daržovės

    Lengviausiu duonos pakaitalu dažniausiai laikomos daržovės, nes jos turi daug vandens ir mažą energinį tankį. Vietoj sumuštinio pagrindo galima rinktis salotų ar kopūsto lapus, agurko ar cukinijos juosteles, taip pat keptą baklažaną. Tokiu būdu porcija vizualiai tampa didesnė, o energijos kiekis dažnai išlieka mažesnis.

    Daržovių lapai ar plokštelės gali atstoti ir tortiliją, į kurią patogu susukti mėsą, ankštinių kultūrų pastą, varškės sūrį ar kiaušinį su daržovėmis. Mažesniems užkandžiams tinka pievagrybių kepurėlės ar kepto batato griežinėliai, kurie gali tapti savotišku mini mėsainio pagrindu. Tokie sprendimai ypač naudingi, kai norisi sumažinti miltinių produktų kiekį, bet išlaikyti įprastą valgymo struktūrą.

    Kodėl kai kurie pakaitalai nedžiugina rezultatais?

    Ne visi populiarūs duonos pakaitalai automatiškai yra mažiau kaloringi. Avokadas, riešutai, migdolų miltai, geltonasis sūris ar riebūs tepamieji sūreliai turi daug riebalų, todėl jų energinė vertė greitai išauga net ir su nedideliu kiekiu. Dėl to patiekalas be duonos kartais gali būti kaloringesnis nei įprastas sumuštinis su viena rieke pilno grūdo duonos.

    Panašiai nutinka ir su vadinamaisiais keto bandelių ar duonos pakaitalais, kurių pagrindas yra kiaušiniai, sūris ir riešutų miltai. Nors tokiuose gaminiuose mažiau tradicinių miltų, tai nebūtinai reiškia mažesnį energijos kiekį. Kitaip tariant, užrašas be duonos dar nereiškia, kad pasirinkimas automatiškai dietiškas.

    Sotus sprendimas – daržoviniai paplotėliai

    Gera alternatyva sumuštiniams gali būti naminiai daržoviniai paplotėliai. Pavyzdžiui, sutarkuotą morką galima sumaišyti su kiaušiniu ir nedidele porcija tarkuotos mocarelos, pagardinti paprika, druska bei pipirais. Iš masės suformuoti plonus paplotėlius ir kepti apie 20 minučių 180 laipsnių temperatūroje.

    Panašiai galima panaudoti smulkintą papriką, kiaušinį ir šiek tiek mocarelos, o iškepusius paplotėlius trumpai atvėsinti, kad tvirčiau laikytų formą. Kad patiekalas būtų sotesnis, daržovinę bazę verta derinti su baltymais, pavyzdžiui, kiaušiniu, liesesne mėsa, varške ar ankštinių kultūrų užtepėle. Galutinį kaloringumą vis tiek lems priedai, todėl riebūs padažai ar gausus sūrio kiekis gali panaikinti visą sutaupymą.

    Norint realios naudos svorio kontrolei, svarbiausia žiūrėti į viso patiekalo sudėtį ir porcijos dydį. Duonos atsisakymas gali būti patogus įrankis, bet rezultatus dažniausiai lemia nuoseklus energijos balansas, pakankamas baltymų ir skaidulų kiekis bei saikingi, apgalvoti priedai.

  • Ne tik vežimėlis: kokią įrangą senjorams verta nuomotis ir ką būtina patikrinti prieš pasirašant

    Ne tik vežimėlis: kokią įrangą senjorams verta nuomotis ir ką būtina patikrinti prieš pasirašant

    Ką dažniausiai verta nuomotis

    Grįžus senjorui iš ligoninės ar laikinai pablogėjus savarankiškumui, nuoma dažnai tampa greičiausiu būdu gauti reikalingą įrangą. Ji ypač pasiteisina po lūžių, ortopedinių operacijų, insulto ar kai dar neaišku, kiek laiko pagalbos prireiks namuose.

    Viena dažniausiai nuomojamų priemonių yra elektrinė slaugos ar reabilitacinė lova. Reguliuojamas aukštis ir segmentų pakėlimas palengvina padėties keitimą, mažina slaugančio žmogaus nugaros apkrovą, o turėklai padeda sumažinti kritimų riziką.

    Kartu su lova įprastai siūlomas praguloms mažinti skirtas čiužinys, dažnai kintamo slėgio, su pompa. Prieš sutariant svarbu aiškiai išsiaiškinti, ar čiužinys įskaičiuotas į komplekto kainą, nes kai kur jis nuomojamas atskirai.

    Judėjimas, higiena ir saugumas namuose

    Judėjimą palengvina neįgaliojo vežimėlis, vaikštynė, riedutė su atrama, alkūniniai ramentai ar lazda. Netinkamai parinktas vežimėlis ar vaikštynė gali sukelti spaudimą, netaisyklingą laikyseną ir didinti griuvimo riziką, todėl verta nurodyti naudotojo ūgį, svorį ir gyvenamosios erdvės ypatumus.

    Trumpalaikei slaugai namuose pravartu nuomotis paciento keltuvą, kai žmogus yra stipriai nusilpęs ir perkėlimas iš lovos į vežimėlį ar sanitarinę kėdę kelia riziką tiek senjorui, tiek slaugančiajam. Keltuvui būtina parinkti tinkamą nešyklę pagal paciento svorį ir būklę.

    Kasdienę higieną palengvina sanitarinės kėdės, dušo taburetės, vonios suoliukai ar sanitariniai vežimėliai. Tokia įranga mažina slydimo ir kritimo tikimybę, tačiau prieš nuomą verta įvertinti vonios kambario plotį, slenksčius ir tai, ar priemonė tilps pro duris.

    Kai senjoras juda vežimėliu ir namuose yra laiptų, kai kur siūlomi laiptų kopikliai. Tokiais atvejais dažnai prireikia išankstinio laiptų matavimo, o naudojimui svarbus apmokymas, nes neteisingas manevravimas gali būti nesaugus.

    Kvėpavimo ir reabilitacijos priemonės

    Esant kvėpavimo sutrikimams, nuomojami stacionarūs ar nešiojami deguonies koncentratoriai, taip pat miego apnėjos gydymui skirti CPAP ar auto-CPAP aparatai. Tokios įrangos negalima rinktis vien pagal kainą, nes parametrai turi atitikti gydytojo rekomendacijas.

    Nuomojantis kvėpavimo įrangą verta iš anksto susitarti dėl techninio aptarnavimo, instruktažo ir pakaitinio prietaiso gedimo atveju. Asmeninės detalės, pavyzdžiui, kaukės ar nosies kaniulės, higienos sumetimais paprastai turi būti naujos ir pritaikytos konkrečiam pacientui.

    Po kelio ar klubo operacijų kartais nuomojamos CPM judesio įtvarų sistemos, kurios atlieka pasyvius judesius nustatytame diapazone. Taip pat gali būti siūlomi rankų ar kojų mankštos treniruokliai, tačiau naudojimą būtina suderinti su gydytoju ar kineziterapeutu.

    Įrangą galima rasti privačiose nuomos punktuose ir medicinos prekių parduotuvėse, taip pat organizacijose, kurios teikia pagalbą senjorams. Socialinėse ar labdaros iniciatyvose įkainiai gali būti mažesni, tačiau pasiūla ribota ir kartais tenka laukti eilėje.

    Prieš pasirašant sutartį svarbu įvertinti, ar kaina apima pristatymą, užnešimą, surinkimą ir išvežimą, ar reikalingas užstatas ir koks minimalus nuomos laikotarpis. Taip pat būtina aptarti atsakomybę už sugadinimą ir aiškų gedimų registravimo bei serviso terminų procesą.

    Prieš priimant įrangą verta patikrinti jos techninę būklę, veikimą ir paprašyti parodyti visas funkcijas. Pavyzdžiui, lovai svarbu žinoti avarinio nuleidimo būdą, o vežimėliui patikrinti stabdžius, pakojus ir sulankstymo mechanizmą.

  • Gydytojai įspėja: naujas galvos skausmas, pykinimas ir nuovargis gali slėpti smegenų naviką

    Gydytojai įspėja: naujas galvos skausmas, pykinimas ir nuovargis gali slėpti smegenų naviką

    Simptomai dažnai klaidina

    Smegenų navikai nėra viena liga: jie gali būti gerybiniai arba piktybiniai, augti lėtai ar greitai ir vystytis skirtingose smegenų srityse. Dėl to pirmieji požymiai labai skiriasi: vieniems pasireiškia traukuliai, kitiems – elgesio pokyčiai, regėjimo sutrikimai ar vienos kūno pusės silpnumas.

    Specialistai pabrėžia, kad dauguma kasdienių negalavimų dažniausiai turi gerokai paprastesnes priežastis nei navikas. Vis dėlto svarbu įvertinti, ar simptomai yra nauji, progresuojantys, ar atsiranda keli iš karto, nes būtent toks derinys kelia didžiausią įtarimą.

    Kada galvos skausmas kelia nerimą?

    Vien galvos skausmas retai reiškia smegenų naviką, nes tai itin dažnas simptomas, susijęs su stresu, skysčių trūkumu, miego stoka ar migrena. Didesnį budrumą turėtų kelti skausmas, kuris atsirado neseniai, tapo kitoks nei įprastai arba iš savaitės į savaitę vis stiprėja.

    Nerimą kelia ir galvos skausmas, pasireiškiantis kartu su pykinimu ar vėmimu, ypač jei jis pažadina naktį arba rytais būna ryškiausias. Ypač svarbus signalas – galvos skausmo ir naujų neurologinių simptomų derinys, pavyzdžiui, kalbos, regos sutrikimai ar vienos pusės silpnumas.

    Traukuliai, elgesio pokyčiai ir kiti požymiai

    Vienas iš galimų naviko požymių yra traukuliai, kurie gali apimti visą kūną, tačiau kartais pasireiškia mažiau akivaizdžiai. Tai gali būti nevalingi vienos galūnės trūkčiojimai, drebulys ar trumpalaikiai sąmonės sutrikimai, kai žmogus akimirkai tarsi atsijungia.

    Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad daliai pacientų traukuliai gali būti vienas pirmųjų ligos signalų, todėl pirmas gyvenime priepuolis visada laikomas būkle, kuriai reikia skubaus medicininio įvertinimo. Priežasčių gali būti daug, tačiau ignoruoti tokio simptomo negalima.

    Smegenys atsakingos ne tik už judesius ar kalbą, bet ir už emocijas, atmintį bei sprendimų priėmimą. Dėl to navikas tam tikroje srityje kartais sukelia neįprastus asmenybės ir elgesio pokyčius: dirglumą, apatiją, staigiai suprastėjusią koncentraciją ar net netipišką socialinį elgesį.

    Gali atsirasti ir atminties sutrikimų, sunkumų planuojant kasdienius veiksmus, logiškai mąstant ar parenkant žodžius. Tokie požymiai dažniau susiję su stresu, depresija, nerimu, miego trūkumu ar kitomis neurologinėmis būklėmis, tačiau jei jie yra nauji ir progresuoja, vertėtų kreiptis į gydytoją.

    Nuolatinis nuovargis taip pat laikomas nespecifiniu simptomu, tačiau jis gali lydėti ir smegenų navikus, ypač jei atsiranda ryški mieguistumo banga, energijos stoka, poreikis dažnai miegoti dieną. Vien nuovargis paprastai nėra pagrindas įtarti naviką, tačiau kartu su kitais simptomais jis įgauna kitą reikšmę.

    Pykinimas ir vėmimas gali būti susiję su padidėjusiu spaudimu kaukolės viduje, todėl dažniau pasireiškia kartu su galvos skausmu, regos sutrikimais, mieguistumu ar silpnumu. Vien pykinimas labai retai būna vienintelis smegenų naviko požymis.

    Didelę reikšmę turi naviko vieta, todėl galimi ir kiti simptomai: blogėjantis regėjimas, iškritimai regos lauke, kalbos sutrikimai, pablogėjusi klausa, pusiausvyros ir koordinacijos problemos, sunkesnis vaikščiojimas. Kartais vystosi progresuojantis vienos kūno pusės silpnumas ar nedrąsumas atliekant tikslius judesius.

    Gydytojai pabrėžia, kad nė vienas iš šių simptomų savaime nereiškia smegenų naviko, nes panašiai gali pasireikšti daug kitų ligų. Esminiai kriterijai yra naujas simptomo pobūdis, užsitęsimas, palaipsnis stiprėjimas ir kelių požymių atsiradimas vienu metu.

    Jei simptomai kelia įtarimų, pirmiausia rekomenduojama kreiptis į šeimos gydytoją, kuris įvertins būklę ir prireikus nukreips pas neurologą. Smegenų navikų diagnostikoje dažniausiai pasitelkiamas neurologinis ištyrimas ir vaizdiniai tyrimai, tokie kaip magnetinio rezonanso tomografija ar kompiuterinė tomografija.

    Skubios pagalbos reikia, jei įvyksta pirmas gyvenime traukulių priepuolis, netenkama sąmonės, staiga sutrinka kalba, regėjimas ar pusiausvyra, arba netikėtai nusilpsta viena kūno pusė. Tokiais atvejais delsti pavojinga, nes panašiai gali pasireikšti ir insultas ar kitos ūmios būklės.

  • Džemas atrodo sveikas, bet etiketė išduoda: šie užrašai gali apgauti net atidžius pirkėjus

    Džemas atrodo sveikas, bet etiketė išduoda: šie užrašai gali apgauti net atidžius pirkėjus

    Džemas daugeliui atrodo paprastas ir net sveikesnis saldumynas, ypač kai ant stiklainio puikuojasi dideli užrašai apie vaisius ar natūralumą. Tačiau tokie teiginiai dažnai paryškina tik dalį tiesos, o svarbiausia informacija lieka smulkiame tekste. Norint suprasti, ką iš tiesų valgome, būtina žiūrėti ne į reklaminę frazę, o į sudėtį ir maistinę vertę.

    Pirmas dalykas, kurį verta įvertinti, yra sudedamųjų dalių sąrašas ir jų eilė. Pagal ES taisykles ingredientai pateikiami mažėjančia tvarka, todėl sąrašo pradžia rodo, ko produkte yra daugiausia. Jei tarp pirmųjų pozicijų matote cukrų, gliukozės ir fruktozės sirupą ar panašius saldiklius, tai signalas, kad džemas gali būti labai saldus, net jei pakuotė žada vaisiškumą.

    Ypatingo dėmesio verta frazė „be pridėtinio cukraus“. Ji nereiškia, kad produkte nėra cukrų apskritai, tik kad gamybos metu nebuvo įdėta cukraus ar kitų ingredientų, naudojamų dėl saldinančių savybių. Natūraliai vaisiuose esantys cukrūs tokiame produkte vis tiek bus, todėl jų kiekį rasite maistingumo lentelėje.

    Lyginant skirtingus stiklainius, praktiškiausia atsiversti maistinę vertę ir žiūrėti eilutę „angliavandeniai, iš kurių cukrų“ 100 gramų produkto. Skirtumai tarp panašiai atrodančių džemų gali būti dideli, o vienas prekės ženklas gali turėti gerokai daugiau cukrų nei kitas. Svarbu žinoti, kad lentelėje paprastai pateikiamas bendras cukrų kiekis ir neatskiriama, kiek jų pridėta gamyboje.

    Per didelis laisvųjų cukrų vartojimas siejamas su didesne ėduonies, antsvorio ir metabolinių sutrikimų rizika. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja laisvuosius cukrus riboti iki mažiau nei 10 proc. paros energijos, o dar didesnė nauda siejama su mažiau nei 5 proc. riba. Todėl net ir vaisiniai produktai kasdienėje mityboje turėtų būti vertinami pagal bendrą cukrų kiekį, o ne pagal reklaminę žinutę.

    Dar viena dažna klaida yra aklas pasitikėjimas ženklais „eko“ ar „bio“. Ekologinė sertifikacija pirmiausia apibrėžia žaliavų kilmę ir gamybos principus, bet negarantuoja mažo cukraus kiekio. Ekologiškas džemas gali būti toks pat saldus kaip ir įprastas, todėl etiketės tikrinimas išlieka būtinas.

    Taip pat verta prisiminti, kad trumpa sudėtis ne visada reiškia geresnį pasirinkimą. Jei sudėtis trumpa todėl, kad ją iš esmės sudaro vaisiai ir cukrus, galutinis produktas vis tiek gali būti labai kaloringas ir saldus. Geriausia vertinti tris dalykus kartu: vaisių procentą, ingredientų sąrašą ir cukrų kiekį 100 gramų.

    Reikšmę turi ir porcija. Plonas džemo sluoksnis ant sumuštinio ar šaukštelis prie košės nėra tas pats, kas keli šaukštai per vieną valgymą, ypač jei šalia yra ir kitų saldintų produktų. Džemo nebūtina atsisakyti, tačiau jį verta laikyti priedu prie maisto, o ne lygiaverte šviežių vaisių porcija.

    Galiausiai, ryškios uogos ant etiketės ir skambūs teiginiai gali užmigdyti budrumą, bet sprendimą geriausia grįsti skaičiais. Kelios sekundės, skirtos sudėčiai ir maistingumo lentelei, dažnai padeda pasirinkti produktą, kuris geriau dera su subalansuota mityba. Kuo labiau remsitės etikete, o ne pakuotės pažadais, tuo mažiau šansų, kad „sveikas“ džemas taps kasdieniu cukraus šaltiniu.

  • Ekspertai atskleidė, kas iš tiesų sendina veidą labiau už raukšles: į tai nekreipiame dėmesio

    Ekspertai atskleidė, kas iš tiesų sendina veidą labiau už raukšles: į tai nekreipiame dėmesio

    Smulkios mimikos raukšlelės, pavyzdžiui, aplink akis ar lūpas, dažnai atsiranda palyginti anksti ir nebūtinai stipriai sendina. Jos neretai siejamos su aktyvia veido išraiška ir gali atrodyti natūraliai, todėl vien raukšlių buvimas dar nereiškia, kad veidas atrodys vyresnis.

    Daug ryškesnį amžiaus įspūdį, pasak dermatologų ir estetinės medicinos specialistų, dažnai sukuria veido proporcijų pokyčiai. Metams bėgant mažėja skruostų pilnumas, audiniai slenka žemyn, žandikaulio linija tampa ne tokia aiški, o po akimis ryškėja įdubimai.

    Keičiasi ne tik oda

    Ilgą laiką buvo manoma, kad svarbiausia odos senėjimo priežastis yra mažėjanti kolageno ir elastino gamyba. Tačiau naujesni tyrimai rodo, kad procesas sudėtingesnis: kinta ne tik oda, bet ir gilesni sluoksniai, lemiantys veido „karkasą“.

    Su amžiumi dalis riebalinių audinių skyrių praranda tūrį, kiti pasislenka žemyn, silpnėja audinius laikantys raiščiai, keičiasi raumenų tonusas. Dėl to skruostai gali atrodyti plokštesni, ryškėja vadinamoji ašarų vaga, o apatinė veido dalis vizualiai sunkėja.

    Prie šių pokyčių prisideda ir kaulinės struktūros persitvarkymas, ypač aplink akiduobes, viršutinį žandikaulį ir apatinį žandikaulį. Kai atrama silpnėja, veido kontūrai tampa mažiau apibrėžti, o tai dažnai pastebima labiau nei pavienės raukšlelės.

    Kas dar labiausiai sendina?

    Specialistai pabrėžia, kad veido senėjimą lemia ne vien gravitacija. Didelę reikšmę turi genetika, hormonų pokyčiai, rūkymas, staigūs svorio svyravimai, miego trūkumas ir ilgalaikė žalinga aplinkos įtaka.

    Dar vienas stiprus veiksnys yra odos kokybės ir atspalvio prastėjimas: pigmentinės dėmės, paraudimai, pilkšvas tonas, šiurkštumas ir išsausėjimas. Net jei raukšlių nedaug, netolygus kolorytas ir dehidratacija veidui gali suteikti pavargusį, vyresnį įspūdį.

    Ypatingą vaidmenį turi ultravioletiniai spinduliai, sukeliantys vadinamąjį fotosenėjimą. Ilgus metus kartojama neapsaugota saulės ekspozicija spartina atraminių skaidulų irimą, skatina pigmentaciją ir stangrumo praradimą, o poveikis dažnai išryškėja tik po ilgesnio laiko.

    Ką realiai galima padaryti

    Kosmetika negali sugrąžinti prarasto gilaus tūrio ar pakeisti kaulinės struktūros, tačiau gali pastebimai pagerinti odos būklę. Reguliarus drėkinimas, apsauginės odos barjero stiprinimas ir švelnus valymas dažnai suteikia daugiau gaivumo nei agresyvūs bandymai „ištrinti“ kiekvieną raukšlelę.

    Kasdienė plataus spektro apsauga nuo UVA ir UVB spindulių laikoma svarbiausia prevencine priemone, ypač jei daug laiko praleidžiama lauke. Praktikoje tai reiškia įprotį naudoti apsaugą ne tik vasarą, bet ir tada, kai dangus apniukęs.

    Odos priežiūroje dažnai minimi retinoidai, vitamino C formos, niacinamidas, keramidai ir peptidai, tačiau juos rekomenduojama įvesti palaipsniui. Per intensyvūs šveitimai ar kelių stiprių veikliųjų medžiagų derinimas gali sudirginti odą ir pabloginti jos išvaizdą.

    Galiausiai, jaunatvišką įspūdį dažnai kuria ne visiškai lygi oda, o harmoningos proporcijos, aiškesnis kontūras ir tolygesnis kolorytas. Jei ryškėja apatinės veido dalies sunkumas ar kontūro pokyčiai, sprendimus verta aptarti su gydytoju dermatologu, o ne pasikliauti vien reklaminiais pažadais.

  • Pažiūrėkite į odą prie akių: geltonos plokštelės gali įspėti apie infarktą

    Daugelis širdies ir kraujagyslių įvykių neatsiranda staiga: jiems neretai metus ar net dešimtmečius „ruošia dirvą“ nepastebimai progresuojanti aterosklerozė. Didžiausia problema ta, kad žmogus dažnai nejaučia jokių simptomų, kol arterijų spindis nesusiaurėja kritiškai.

    Naujesni klinikiniai duomenys primena apie iš pirmo žvilgsnio kosmetinį požymį, kurį galima pastebėti veide. Tai ksanteliazma – gelsvos, švelniai iškilios plokštelės arba „apnašos“ vokų srityje, dažniausiai prie vidinių akių kampų.

    Ksanteliazma siejama su riebalų, pirmiausia cholesterolio, kaupimusi odoje esančiose ląstelėse. Nors ji gali pasireikšti ir esant normaliems kraujo rodikliams, dažnai būna susijusi su padidėjusiu mažo tankio cholesteroliu, trigliceridais, metaboliniu sindromu ar kitais lipidų apykaitos sutrikimais.

    Didelės apimties pacientų duomenų analizė parodė, kad žmonėms, kuriems diagnozuota ksanteliazma, per pirmuosius stebėjimo metus miokardo infarktas nustatytas dažniau nei panašiai grupei be šio požymio. Taip pat dažniau fiksuoti ir insultai bei trumpalaikiai smegenų kraujotakos sutrikimai, vadinami tranzitorinėmis išeminėmis atakomis.

    Svarbu pabrėžti, kad pats odos pakitimas nereiškia, jog infarktas ar insultas būtinai įvyks. Tačiau tai gali būti praktiškas signalas neatidėlioti profilaktikos: pasitikrinti lipidogramą, arterinį kraujospūdį, gliukozės rodiklius, įvertinti kūno masės indeksą ir kitus rizikos veiksnius.

    Gydytojai taip pat atkreipia dėmesį, kad širdies ir kraujagyslių riziką lemia ne vien cholesterolis. Prie jos prisideda rūkymas, mažas fizinis aktyvumas, miego trūkumas, lėtinis stresas, cukrinis diabetas, inkstų ligos ir paveldimumas, todėl sprendimai dažniausiai apima ir gyvenimo būdo korekcijas, ir, jei reikia, vaistus.

    Pastebėjus gelsvas plokšteles vokų srityje, rekomenduojama kreiptis į šeimos gydytoją ar dermatologą, o prireikus – į kardiologą. Dažniausiai pirmasis žingsnis būna kraujo tyrimai ir bendras širdies bei kraujagyslių rizikos įvertinimas, nes ankstyvas rizikos veiksnių suvaldymas reikšmingai mažina sunkių įvykių tikimybę.

  • Slyvos, kriaušės ar obuoliai? Šie vaisiai gali palengvinti tuštinimąsi ir drėkinti

    Slyvos, kriaušės ar obuoliai? Šie vaisiai gali palengvinti tuštinimąsi ir drėkinti

    Slyvos, kriaušės ir obuoliai dažnai minimi kaip paprastas būdas padėti žarnynui, tačiau jų poveikis skiriasi. Slyvos, ypač džiovintos, paprastai veikia greičiausiai, kriaušės išsiskiria skaidulų kiekiu, o obuoliai yra švelnesnis kasdienis pasirinkimas mikrobiotai.

    Žarnyno veiklai svarbus ne vien skaidulų kiekis, bet ir jų rūšis, vaisiuose esantis vanduo bei individuali tolerancija. Net ir geriausias skaidulų šaltinis gali sukelti pilvo pūtimą, jei didinate porcijas staiga ir tuo pat metu negeriate pakankamai vandens.

    Džiovintose slyvose yra skaidulų ir sorbitolio – natūralaus cukraus alkoholio, kuris padeda sulaikyti vandenį žarnyne ir gali minkštinti išmatas. Klinikiniai tyrimai rodo, kad džiovintos slyvos ar jų sultys kai kuriems žmonėms pagerina tuštinimosi dažnį ir išmatų konsistenciją.

    Vis dėlto didesnė porcija nebūtinai reiškia geresnį efektą: perteklius gali baigtis pilvo gurguliavimu, dujų kaupimusi ar viduriavimu. Dažniausiai saugiau pradėti nuo 2–3 džiovintų slyvų per dieną ir stebėti organizmo reakciją, ypač jei virškinimas jautrus.

    Kriaušės vertinamos dėl skaidulų ir didesnio sulčių kiekio, todėl gali padėti palaikyti įprastą žarnyno ritmą. Viena vidutinė kriaušė dažnai turi apie 6 gramus skaidulų, o nemaža jų dalis yra žievelėje, todėl, jei nėra kontraindikacijų, verta rinktis gerai nuplautą vaisių su odele.

    Kartu kriaušėse taip pat yra sorbitolio ir fruktozės, todėl daliai žmonių, ypač turintiems dirgliosios žarnos sindromą, didesnė porcija gali sustiprinti pūtimą ar skausmą. Tokiu atveju geriau pradėti nuo kelių kąsnių, o ne suvalgyti visą vaisių iš karto.

    Obuoliai paprastai veikia švelniau, bet turi svarbų pranašumą – juos lengva įtraukti į kasdienę mitybą. Obuoliuose yra pektinų, tirpių skaidulų, kurias fermentuoja žarnyno bakterijos, todėl reguliariai valgomi obuoliai gali prisidėti prie mikrobiotos pusiausvyros ir normalesnės išmatų konsistencijos.

    Norint daugiau skaidulų, geriau rinktis visą obuolį su odele, o ne skaidrintas sultis, kuriose minkštimo beveik nelieka. Jei žalias obuolys dirgina, daliai žmonių lengviau toleruojamas nuluptas, tarkuotas, troškintas ar keptas vaisius.

    Praktiškas sprendimas gali būti vaisių rotacija: vieną dieną obuolys, kitą kriaušė, o kelis kartus per savaitę nedidelė džiovintų slyvų porcija. Jei vidurių užkietėjimas užsitęsia, atsiranda kraujo išmatose, stiprus skausmas, nepaaiškinamas svorio kritimas ar staigus tuštinimosi įpročių pasikeitimas, reikėtų kreiptis į gydytoją.

  • Tyrimas perspėja: ilgas sėdėjimas be pertraukų didina mirties nuo vėžio riziką

    Tyrimas perspėja: ilgas sėdėjimas be pertraukų didina mirties nuo vėžio riziką

    Naujas tyrimas rodo, kad sveikatai svarbu ne tik tai, kiek laiko per dieną sėdime, bet ir kaip dažnai šį laiką pertraukiame judesiu. Ilgi, nepertraukiami sėdėjimo periodai siejami su didesne mirties nuo vėžio rizika, net įvertinus amžių, kūno masę ir fizinį aktyvumą.

    Mokslininkai, analizavę daugiau kaip 91 000 UK Biobank dalyvių duomenis, rėmėsi aktyvumo matuoklių įrašais, fiksavusiais judėjimą ir nejudrumo laikotarpius. Dalyvių sveikata buvo stebima maždaug 12 metų, vertinant, ar sėdėjimo pobūdis susijęs su vėžio mirtingumu.

    Tyrimas parodė, kad kiekviena papildoma valanda per dieną, praleista ilgame nepertraukiamame sėdėjimo intervale, buvo susijusi su maždaug 10 proc. didesne mirties nuo vėžio rizika. Tuo pat metu papildoma valanda sėdėjimo, kuri buvo pertraukiama trumpais pajudėjimais, siejosi su maždaug 19 proc. mažesne rizika.

    Rezultatai ypač aktualūs dirbantiems sėdimą darbą, vairuotojams, studentams ir visiems, kurie daug laiko praleidžia prie kompiuterio. Tyrėjai pabrėžia, kad net ir žmonės, atitinkantys įprastas rekomendacijas judėti apie 150 minučių per savaitę, gali papildomai laimėti, jei dažniau pertrauks sėdėjimą.

    „Mūsų išvados rodo, kad sėdėjimo poveikis sveikatai gali priklausyti ne tik nuo bendros trukmės, bet ir nuo to, kaip tas laikas paskirstytas dienoje“, – teigė tyrimo autoriai.

    Nors tyrimas neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio, mokslinėje literatūroje aptariami keli galimi mechanizmai, kodėl ilgas nejudrumas gali būti nepalankus: blogesnė gliukozės apykaita, mažesnis audinių jautrumas insulinui, lėtinis uždegimas ir prastesnė kraujotaka. Tokie pokyčiai laikomi svarbiais veiksniais, susijusiais su ilgalaike ligų, įskaitant onkologines, rizika.

    Tyrėjai taip pat vertino, kas nutiktų dalį nejudraus laiko pakeitus judesiu. Skaičiavimai parodė, kad net nedideli pokyčiai siejosi su geresniais rodikliais: vieną valandą ilgo sėdėjimo pakeitus lengvu aktyvumu, rizika buvo mažesnė apie 12 proc., 30 minučių vidutinio intensyvumo aktyvumo per dieną siejosi su maždaug 8 proc. mažesne rizika, o 5 minutės intensyvaus aktyvumo – su maždaug 22 proc. mažesne rizika.

    Autoriai akcentuoja tyrimo ribotumus: tai stebimasis tyrimas, todėl jis parodo ryšį, bet neįrodo, kad sėdėjimas tiesiogiai sukelia vėžį ar lemia mirtį nuo jo. Be to, aktyvumo matuokliai fiksavo elgseną tik tam tikru laikotarpiu ir neatskleidė konteksto, ar žmonės sėdėjo darbe, kelionėje ar žiūrėdami televizorių.

    Praktinis patarimas paprastas: pertraukos neturi būti sporto treniruotė. Dažnai užtenka atsistoti kas 30–60 minučių, trumpai paeiti, atlikti kelis tempimo judesius ar užlipti laiptais, kad ilgas nejudrumo periodas būtų nutrauktas.