CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Mokslininkai atskleidė netikėtą efektą: reguliarus sportas perrašo nervus, valdančius širdį

    Mokslininkai atskleidė netikėtą efektą: reguliarus sportas perrašo nervus, valdančius širdį

    Kas nustatyta tyrime?

    Širdis nėra vien tik raumuo, kuris plaka „pats savaime“ – jos ritmą nuolat koreguoja autonominė nervų sistema, galinti širdies darbą greitinti arba lėtinti. Būtent šios nervinės kontrolės pokyčius, susijusius su fiziniu aktyvumu, analizavo Bristolio universiteto mokslininkai.

    Tyrėjai siekė išsiaiškinti, ar reguliarus aerobinis krūvis veikia ne tik pačią širdį, bet ir nervines struktūras, kurios perduoda širdžiai sužadinimo signalus. Iki šiol dažniausiai buvo akcentuojama, kad sportas stiprina širdies raumenį ir gerina kraujagyslių būklę.

    Kaip sportas gali keisti širdies „valdymą“?

    Tyrimas atliktas su laboratoriniais gyvūnais, kurie dešimt savaičių buvo treniruojami aerobiniu režimu. Po to mokslininkai taikė trimačio vaizdinimo metodus ir išsamiai įvertino žvaigždinius mazgus – nedideles nervinių ląstelių sankaupas kaklo apačioje ir viršutinėje krūtinės dalyje.

    Šie mazgai yra svarbi simpatinės nervų sistemos dalis ir dalyvauja reguliuojant širdies darbą, ypač situacijose, kai organizmui reikia greitesnio atsako į stresą ar fizinį krūvį. Tyrėjai pastebėjo, kad reguliari treniruotė pakeitė šių nervinių struktūrų sandarą.

    Netikėtas atradimas – ryški asimetrija

    Rezultatai parodė aiškią kairės ir dešinės pusės skirtį. Treniruotiems gyvūnams dešinėje pusėje neuronų buvo maždaug keturis kartus daugiau nei kairėje, o netreniruotų gyvūnų grupėje tokios disproporcijos nepastebėta.

    Tuo pat metu kairėje pusėje nervinės ląstelės beveik padvigubėjo, kai dešinėje pusėje jų dydis kiek sumažėjo. Tai reiškia, kad reguliarus fizinis krūvis gali permodeliuoti nervų tinklą, valdantį širdies darbą, ir tai daro nevienodai skirtingose kūno pusėse.

    Tyrėjai šį mechanizmą lygina su reguliatoriumi, kuris ne tiesiog įjungia ar išjungia širdies „galią“, o leidžia itin tiksliai dozuoti atsaką pagal situaciją. Tokia adaptacija teoriškai gali padėti efektyviau prisitaikyti prie krūvio, poilsio ar streso.

    Ką tai gali reikšti medicinai?

    Širdies ritmo sutrikimai ar takotsubo sindromas siejami su per didele simpatinės nervų sistemos įtaka. Klinikinėje praktikoje kai kuriais atvejais jau taikomos procedūros, kuriomis siekiama sumažinti žvaigždinių mazgų perduodamą pernelyg stiprų sužadinimą.

    Nauji duomenys leidžia kelti prielaidą, kad ateityje tokios intervencijos galėtų būti dar tikslesnės, jei pasitvirtintų, kad kairė ir dešinė pusė atlieka skirtingas funkcijas širdies reguliavime. Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad tai – gyvūnų modelio rezultatai, todėl tiesiogiai jų perkelti žmonėms kol kas negalima.

    Kitas žingsnis – patikrinti, kaip anatominiai pokyčiai atsispindi realioje širdies funkcijoje ramybės būsenoje ir krūvio metu, taip pat ieškoti analogiškų mechanizmų didesniems gyvūnams ir galiausiai žmonėms, naudojant neinvazinius tyrimo metodus.

    Nors šis darbas nekeičia bendrų fizinio aktyvumo rekomendacijų, jis prideda naują paaiškinimą, kodėl reguliarus judėjimas siejamas su geresne širdies ir kraujagyslių sistemos būkle. Sportas gali ne tik stiprinti „variklį“, bet ir tobulinti jo nervinį valdymą.

  • Ginekologai įspėja: vitamino D trūkumas gali būti susijęs su gimdos miomomis – ką rodo tyrimai

    Ginekologai įspėja: vitamino D trūkumas gali būti susijęs su gimdos miomomis – ką rodo tyrimai

    Kas yra gimdos miomos?

    Gimdos miomos, dar vadinamos leiomiomomis, yra gerybiniai navikai, augantys iš gimdos lygiųjų raumenų ląstelių. Dažnai jos formuojasi palaipsniui, o audinyje daugėja ne tik raumeninių, bet ir jungiamojo audinio, ypač kolageno.

    Miomos laikomos vienu dažniausių ginekologinių radinių per moters gyvenimą, tačiau daliai moterų jos nekelia jokių nusiskundimų. Kitiems atvejams būdinga, kad miomos nustatomos atsitiktinai įprastos apžiūros ar echoskopijos metu.

    Riziką gali didinti amžius, genetiniai veiksniai, hormonų pusiausvyra, kūno masė ir kiti individualūs ypatumai. Klinikinė reikšmė dažniausiai priklauso nuo miomų skaičiaus, dydžio ir jų vietos gimdoje.

    Kokie simptomai turėtų įspėti?

    Didėjant miomoms ar joms esant tam tikrose gimdos vietose, gali pasireikšti gausesnės mėnesinės, mažakraujystė, spaudimo jausmas dubenyje ar skausmas. Kai kurioms moterims pasitaiko dažnesnis šlapinimasis, pilvo pūtimas ar diskomfortas lytinių santykių metu.

    Simptomai nėra specifiniai tik miomoms, todėl jų atsiradimas nereiškia vienos aiškios diagnozės. Vis dėlto užsitęsus gausiam kraujavimui ar dubens skausmui, gydytojai rekomenduoja neatidėlioti konsultacijos ir išsitirti.

    Vitamino D trūkumas: kodėl jis atsidūrė dėmesio centre?

    Pastaraisiais metais daugėja tyrimų, rodančių, kad mažesnė vitamino D koncentracija kraujyje dažniau nustatoma moterims, kurioms diagnozuotos gimdos miomos. Mokslininkai pabrėžia, kad tai dar nėra galutinis įrodymas, jog trūkumas tiesiogiai sukelia miomas, tačiau ryšys kartojasi skirtinguose tyrimuose.

    Vitaminas D svarbus ne tik kaulams: jo receptorių randama daugelyje audinių, todėl jis gali veikti ląstelių augimą, uždegiminius procesus ir imuninį atsaką. Būtent dėl šių savybių pradėta detaliau nagrinėti, kaip vitaminas D galėtų būti susijęs su miomų atsiradimu ir jų augimu.

    Laboratoriniuose tyrimuose aprašomi keli galimi mechanizmai: ląstelių dauginimosi slopinimas, apoptozės, tai yra natūralaus pakitusių ląstelių žuvimo, skatinimas, kolageno gamybos ir fibrozės mažinimas. Taip pat analizuojamas galimas poveikis angiogenezei, tai yra naujų kraujagyslių formavimuisi, ir hormonų, ypač estrogenų bei progesterono, signalų keliams.

    Ar papildai gali padėti gydyti miomas?

    Klinikiniai tyrimai, kuriuose vertinta vitamino D papildų įtaka moterims, turinčioms miomų, pateikia nevienodus rezultatus. Dalis darbų rodo palankias tendencijas: gerėja vitamino D rodikliai, kai kuriais atvejais lėtėja miomų augimas ar mažėja simptomų, pavyzdžiui, gausaus kraujavimo ar dubens skausmo.

    Kituose tyrimuose reikšmingo miomų tūrio sumažėjimo nefiksuota, todėl ekspertai iš esmės sutaria, kad vitamino D negalima laikyti savarankišku miomų gydymo metodu. Dabartinės išvados dažniau vertinamos kaip perspektyvi kryptis, kuriai reikia didesnių, ilgiau trunkančių ir geriau suvienodintų klinikinių tyrimų.

    Praktikoje gydytojai pabrėžia, kad svarbiausia yra individualus vertinimas: miomų dydis, simptomai, planuojamas nėštumas, gretutinės ligos ir jau taikomas gydymas. Vitamino D klausimas dažniau įtraukiamas į bendrą sveikatos būklės vertinimą, o ne pakeičia įprastas gydymo taktikas.

    Ką daryti, jei įtariate trūkumą?

    Jei yra įtarimų dėl vitamino D trūkumo, dažniausiai vertinamas 25(OH)D rodiklis kraujyje. Sprendimą dėl tyrimo ir papildų vartojimo dozių saugiausia priimti kartu su gydytoju, nes per didelės dozės gali sukelti nepageidaujamą poveikį.

    Miomų atveju svarbu neapsiriboti vien papildais: būtina stebėsena, simptomų kontrolė ir aiškus planas, ką daryti, jei kraujavimas stiprėja ar atsiranda mažakraujystė. Esant ryškiems simptomams ar sparčiam miomų augimui, gydymas parenkamas pagal klinikines gaires ir individualią situaciją.

    Specialistai primena, kad vitamino D trūkumas yra dažnas reiškinys, ypač regionuose, kur mažiau saulės, tačiau jo korekcija neturėtų vykti savarankiškai. Tikslingiausia derinti laboratorinį įvertinimą, mitybą, gyvenimo būdą ir, jei reikia, mediciniškai pagrįstą papildymą.

  • Dauguma taip sėdi tualete, bet gydytojai įspėja: viena padėtis gali palengvinti tuštinimąsi

    Dauguma taip sėdi tualete, bet gydytojai įspėja: viena padėtis gali palengvinti tuštinimąsi

    Kas vyksta kūne tuštinantis

    Žmogaus organizmas turi natūralų mechanizmą, padedantį sulaikyti išmatas iki tuštinimosi. Vienas svarbiausių vaidmenų tenka gaktiniam tiesiosios žarnos raumeniui, kuris ramybės būsenoje suformuoja kampą tarp tiesiosios žarnos ir išangės kanalo.

    Šis kampas veikia tarsi užraktas: turinys neišteka nevalingai. Tuštinantis raumuo turėtų atsipalaiduoti, o kampas išsitiesinti, kad išmatos lengviau pasišalintų.

    Kodėl įprasta sėdėsena ne visada patogi

    Sėdint ant standartinio unitazo, anatominiu požiūriu kampas dažnai neišsitiesina tiek, kiek pritūpus. Dėl to daliai žmonių tenka labiau stangintis ir didinti spaudimą pilvo ertmėje, kad procesas vyktų sklandžiai.

    Toks nuolatinis, stiprus stanginimasis nėra neutralus: didesnis spaudimas gali labiau apkrauti dubens dugno raumenis ir išangės srities kraujagysles. Ilgainiui tai gali prisidėti prie hemorojaus simptomų paaštrėjimo ar kitų problemų, ypač jei vargina lėtiniai vidurių užkietėjimai.

    Ką rodo tyrimai apie pritūpimą primenančią padėtį

    Mokslinėje literatūroje ne kartą analizuota, ar pritūpimą imituojanti padėtis gali palengvinti tuštinimąsi. Tyrimuose dažniausiai vertinama paprasta priemonė: nedidelė atrama kojoms, kuri pakelia kelius aukščiau klubų.

    Publikacijose aprašoma, kad žmonės, naudoję kojų atramą, dažniau nurodė lengvesnį tuštinimąsi, trumpesnį laiką tualete ir mažesnį poreikį stangintis. Kituose darbuose, lyginus pritūpimą, sėdėjimą ant žemesnio ir standartinio unitazo, pritūpimo padėtis siejosi su greitesniu procesu ir mažesnėmis pastangomis.

    Svarbu pabrėžti, kad kojų atrama nevisiškai atkuria pilną pritūpimą. Vis dėlto net dalinis kūno padėties pakeitimas kai kuriems žmonėms gali būti pakankamas, kad sumažėtų diskomfortas.

    Kaip tai pritaikyti kasdien

    Kojų atrama paprastai yra nedidelis paaukštinimas, pastatomas prieš unitazą. Užkėlus pėdas, keliai pakyla aukščiau klubų, dubuo šiek tiek pasvyra į priekį, o tiesiosios žarnos ir išangės kanalo kampas gali tapti palankesnis tuštinimuisi.

    Gydytojai taip pat ragina nepaversti tualeto vieta ilgam sėdėjimui su telefonu rankoje. Ilgas sėdėjimas didina spaudimą išangės sričiai ir gali prisidėti prie hemorojaus rizikos, ypač jei tai tampa kasdieniu įpročiu.

    Padėtis gali padėti, tačiau ji nepakeičia vidurių užkietėjimo priežasčių korekcijos. Tuštinimosi kokybei didelę įtaką daro pakankamas skaidulų kiekis maiste, skysčių vartojimas ir fizinis aktyvumas, taip pat įprotis neatidėlioti natūralaus noro tuštintis.

    Kada būtina kreiptis į gydytoją

    Nors vidurių užkietėjimas ir tuštinimosi sunkumai yra dažni, jų nereikėtų ignoruoti, jei problema užsitęsia. Jei simptomai tęsiasi kelias savaites, kartojasi stiprus skausmas, pastebimas kraujas išmatose ar vargina nuolatinis nepilno pasišalinimo jausmas, reikalinga gydytojo konsultacija.

    Ypač svarbu neatidėlioti vizito, jei kartu pasireiškia nepaaiškinamas svorio kritimas ar didėjantis silpnumas. Tokie požymiai gali būti susiję ne tik su funkciniu sutrikimu, bet ir su rimtesnėmis virškinamojo trakto ligomis.

    Specialistai primena, kad paprasti įpročių pokyčiai kartais duoda apčiuopiamą naudą. Jei dažnai tenka stangintis, verta saugiai išbandyti pritūpimą primenančią padėtį, tačiau nuolatiniai simptomai turėtų būti įvertinti mediciniškai.

  • Santykiai su narcizu vargina iki išsekimo: psichiatrai įspėja, šių bruožų daugėja

    Santykiai su narcizu vargina iki išsekimo: psichiatrai įspėja, šių bruožų daugėja

    Narcystyczne zaburzenia osobowości charakteryzuje potrzeba bycia podziwianym, przekonanie o ważności własnej osoby i brak empatii. Widnieją w klasyfikacji Amerykańskiego Towarzystwa Psychiatrycznego (DSM-5), która dzieli zaburzenia osobowości na osobne wiązki, oznaczone literami A, B i C. Narcyzm, wraz z osobowością borderline i antyspołeczną, zaliczamy do wiązki B. Ich wspólnym mianownikiem są: chęć zwrócenia na siebie uwagi, łatwość wdawania się w konflikty, chwiejność emocjonalna i teatralne zachowania.

    Osobowość narcystyczna najczęściej ujawnia się u młodzieży lub młodych dorosłych, których świat wewnętrzny buzuje od nadmiaru emocji i które stoją przed niespodziewanym wyzwaniem wartościowania swoich działań. Niejednokrotnie pojawia się u nich myśl: “Jestem stworzony/a do czegoś więcej” albo “Jestem ponadprzeciętny/a”. U większości, wraz z wiekiem, te przekonania ustępują, jeśli jednak zaburzają codzienne funkcjonowanie i są bardzo nasilone, warto zgłosić się do specjalisty.

    Osoby dotknięte tym zaburzeniem zdecydowanie wyróżniają się z tłumu, bardzo często irytując swoje otoczenie. Prowadzą do napięć. Po pierwsze – wyolbrzymiają swoje osiągnięcia i talenty, uważają się za lepsze i oczekują podziwu. Nie dość, że nie są w stanie zaakceptować sukcesów innych, są aroganckie i zazdrosne, to jeszcze potrafią wykorzystać nawet bliskich, by osiągnąć własne cele.

    Oto kilka cech narcyzów:

    Bycie w relacji z narcyzem jest niezmiernie trudne. Partner osoby zaburzonej bywa wpędzany w poczucie winy, czuje się kimś gorszym, doświadcza poniżania i izolowania od ludzi. Jeśli sądzisz, że żyjesz z narcyzem, zasugeruj mu wizytę u specjalisty, ale co najważniejsze – nie bój się samemu szukać dla siebie pomocy.

    W przebiegu zaburzenia mogą pojawiać się krótkie epizody psychotyczne, sprowokowane przede wszystkim różnicami między własnym przekonaniem wielkościowym a tym, jak rzeczywiście jest się odbieranym przez społeczeństwo, a także stany depresyjne, gdy potrzeba znaczenia jest niezaspokojona. Poza omawianym już narcyzmem wielkościowym, odznaczającym się brakiem zrozumienia innych, wykorzystywaniem ludzi i antagonizowaniem ich, wyszczególnia się również narcyzm wrażliwy. W tej postaci zaburzenia pacjenci co prawda wykazują klasyczne zachowania narcystyczne, ale są również wycofani, nieufni i zamknięci w sobie – takie osoby o wiele chętniej sięgają po pomoc.

    Trendy narcystyczne mogą pojawiać się w normalnym rozwoju osobowości, ale w dorosłości większość osób redukuje je w sobie na tyle, że nie są traktowane jako zaburzenie, a jedynie cecha charakteru.

    Według DSM-5 osobowość narcystyczną można zdiagnozować u osoby dorosłej, u której występuje co najmniej kilka cech narcystycznych i:

    Narcystyczne zaburzenie osobowości występuje według niektórych źródeł nawet u ok. 6 proc. populacji. Ich rozpoznaniem zajmuje się lekarz, a konkretnie psychiatra. Czynnikami ryzyka pojawienia się tej patologii są: rodzinne zaniedbania wychowawcze, zwłaszcza brak empatii u matki, dawanie do zrozumienia dziecku, że zasługuje na miłość, kiedy coś osiągnie, naprzemienne idealizowanie i ujmowanie wartości dziecka przez opiekunów.

    Osoby zgłaszające się po specjalistyczną pomoc zwykle kierowane są do psychoterapeuty, gdzie uczą się prawidłowych wzorców zachowań i relacji.

    Źródła:

  • BMI laikoma atgyvena? Mokslininkai siūlo naują rodiklį CBMI, kuris gali tiksliau įvertinti riziką

    BMI laikoma atgyvena? Mokslininkai siūlo naują rodiklį CBMI, kuris gali tiksliau įvertinti riziką

    Ilgus dešimtmečius kūno masės indeksas (KMI, tarptautiniu mastu žinomas kaip BMI) buvo vienas pagrindinių rodiklių, padedančių greitai įvertinti, ar suaugusio žmogaus kūno masė gali būti susijusi su sveikatos rizikomis. Jis apskaičiuojamas kūno masę kilogramais dalijant iš ūgio metrais kvadratu, o Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad suaugusiesiems reikšmės nuo 25 paprastai siejamos su antsvoriu, o nuo 30 – su nutukimu.

    Vis dėlto KMI paprastumas yra ir didžiausias jo trūkumas: dviem vienodo ūgio ir svorio žmonėms jis gali priskirti tą pačią kategoriją, nors jų kūno sudėjimas ir reali metabolinė rizika skirsis. Dėl to raumeningas sportuojantis žmogus kartais „patenka“ į antsvorio zoną, o kitas, kurio KMI normos ribose, gali turėti mažai raumenų ir daugiau visceralinių riebalų.

    Specialistai pabrėžia, kad vienas skaičius negali atspindėti riebalų kiekio, jų pasiskirstymo ar bendros metabolinės būklės. Praktikoje KMI vertinamas kartu su kitais duomenimis, tokiais kaip liemens apimtis, arterinis kraujospūdis, kraujo tyrimai, amžius ir gretutinės būklės.

    Kas keičia KMI kasdienėje praktikoje?

    Pastaraisiais metais daugiau dėmesio skiriama liemens apimties ir ūgio santykiui, kuris dažnai laikomas paprastu būdu geriau „pagauti“ pilvinio tipo riebalų kaupimąsi. Principas nesudėtingas: liemens apimtis ir ūgis matuojami ta pačia vienetine sistema, o gautas santykis leidžia orientuotis, ar riebalai labiau telkiasi pilvo srityje.

    Dažnai kartojama taisyklė, kad liemens apimtis turėtų būti mažesnė nei pusė ūgio, o reikšmės, artėjančios prie 0,50, gali būti signalas detalesniam įvertinimui. Būtent visceralinių riebalų perteklius siejamas su didesne 2 tipo cukrinio diabeto, hipertenzijos ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika net tada, kai bendra kūno masė neatrodo labai didelė.

    Tačiau ir liemens apimties matavimas nėra „neklaidingas“: rezultatą gali paveikti matavimo vieta, laikysena, pilvo raumenų įtempimas ar net kvėpavimo fazė. Dėl to rekomenduojama matuoti stovint, neįtraukiant pilvo, po ramaus iškvėpimo ir visada panašiomis sąlygomis.

    Naujas pasiūlymas: CBMI

    2026 metais žurnale „Scientific Reports“ aprašyta mokslininkų siūloma alternatyva – CBMI, vadinamas nuosekliu kūno masės indeksu. Jis, kaip ir KMI, remiasi ūgiu bei kūno mase, tačiau naudoja kitokį matematinį modelį: į formulę įtraukiamas ūgio kubas ir kvadratinė šaknis, o žmogaus kūnas supaprastintai prilyginamas cilindrui.

    Tyrime dalyvavo 400 sveikų žmonių nuo kūdikystės iki 75 metų, o visi matavimai atlikti viename centre Stambule. Autoriai lygino CBMI ir kitą indeksą, vadinamą TMI, su liemens ir ūgio santykiu, ir skelbė, kad CBMI ryšys su šiuo santykiu buvo stipresnis.

    Publikacijoje taip pat pateikta orientacinė interpretacija: maždaug 0,46 liemens ir ūgio santykis įvardytas kaip optimali reikšmė, o 0,50 – kaip viršutinė normos riba, su jomis susiejant atitinkamus CBMI intervalus. Vis dėlto patys autoriai pabrėžė, kad ribos yra preliminarios, nes išvados remiasi ribota, vienoje vietoje tirta imtimi.

    Ar KMI tikrai pasens?

    Šiuo metu KMI tebėra patogus, greitas ir pigus atrankinis rodiklis, ypač vertinant dideles populiacijas, tačiau jis neturėtų būti traktuojamas kaip diagnozė. CBMI taip pat tiesiogiai nematuoja nei riebalų, nei raumenų, nei visceralinių riebalų kiekio – jo tikslas yra geriau atitikti kūno proporcijas ir sumažinti klaidingų interpretacijų riziką.

    Kad naujas rodiklis būtų plačiau taikomas medicinos praktikoje, reikės didesnių ir įvairesnių tyrimų skirtingose populiacijose. Taip pat svarbu palyginti CBMI su tikslesniais kūno sudėties vertinimo metodais, tokiais kaip DEXA ar bioimpedansinė analizė, ir įvertinti, ar jis geriau prognozuoja realias metabolines baigtis.

    „KMI yra naudingas kaip atrankos įrankis, bet jis neturi pakeisti gydytojo sprendimo, paremtu platesniu ištyrimu“, – pabrėžia daugelis klinikinės praktikos rekomendacijų. Todėl kol kas KMI į pensiją dar neišeina, tačiau diskusija dėl tikslesnių rodiklių aiškiai stiprėja.

  • Tinsta kojos ar pabrinkęs veidas? Štai dažniausios vandens kaupimosi organizme priežastys

    Tinsta kojos ar pabrinkęs veidas? Štai dažniausios vandens kaupimosi organizme priežastys

    Skysčių susilaikymas, dar vadinamas skysčių retencija, yra būklė, kai organizmas sukaupia daugiau vandens, nei pajėgia pašalinti. Įprastai pusiausvyrą palaiko inkstai, hormonai ir kraujotaka, tačiau sutrikus šiems mechanizmams skystis ima kauptis audiniuose. Tuomet atsiranda patinimai ir sunkumo jausmas.

    Svarbu suprasti, kad patinimas pats savaime reiškia skysčio perteklių už kraujagyslių ribų, tačiau priežastys gali būti labai skirtingos. Vienais atvejais tai laikina reakcija į karštį, ilgesnį sėdėjimą ar mitybą, kitais tai gali signalizuoti apie sveikatos sutrikimus. Būtent todėl verta įvertinti ir aplinkybes, ir lydinčius simptomus.

    Dažna kasdienė priežastis yra per didelis druskos kiekis maiste, nes natris skatina vandens sulaikymą. Didžiausia druskos dalis paprastai gaunama ne iš papildomo sūdymo, o iš perdirbtų produktų, tokių kaip užkandžiai, paruošti patiekalai, rūkytos mėsos gaminiai ar kai kurie sūriai. Jei po sūraus maisto ryte pastebite pabrinkusį veidą ar žiedas ima spausti pirštą, tai gali būti susiję būtent su tuo.

    Ne mažiau svarbus veiksnys yra mažas fizinis aktyvumas ir ilgas buvimas vienoje padėtyje. Ilgai sėdint ar stovint sunkiau nuteka kraujas ir limfa, todėl skysčiai dažniau kaupiasi blauzdose ir kulkšnyse. Vaikščiojimas ar bent trumpi judesio intervalai veikia kaip natūrali raumenų pompa ir padeda sumažinti polinkį tinti.

    Paradoksalu, bet patinimus gali skatinti ir per mažas skysčių vartojimas. Kai organizmas gauna per mažai vandens, jis gali pradėti jį taupyti, mažindamas išskyrimą per inkstus, todėl skysčiai audiniuose kartais kaupiasi dar lengviau. Praktikoje tai ypač pastebima karščių metu, kai prakaituojama daugiau, bet įpročiai gerti nesikeičia.

    Laikini svorio šuoliai ir patinimo pojūtis gali atsirasti ir dėl angliavandenių gausios mitybos. Gliukozė organizme kaupiama glikogeno pavidalu, o glikogenas suriša vandenį, todėl kelių dienų pokyčiai svarstyklėse nebūtinai reiškia riebalų prieaugį. Toks efektas dažniau juntamas po švenčių, gausių desertų, baltų miltų gaminių ar saldintų gėrimų.

    Vis dėlto jei patinimai kartojasi, didėja, yra vienos kojos patinimas, atsiranda dusulys, krūtinės skausmas, staigus nuovargis ar sumažėja šlapinimasis, tai gali būti rimtesnis signalas. Skysčių kaupimasis kartais siejamas su širdies, inkstų ar kepenų ligomis, venų nepakankamumu, skydliaukės sutrikimais, taip pat gali būti kai kurių vaistų nepageidaujamas poveikis. Tokiais atvejais svarbiausia ne eksperimentuoti, o kreiptis į gydytoją dėl įvertinimo ir reikalingų tyrimų.

    Diagnozuojant priežastį dažniausiai pradedama nuo pokalbio, apžiūros ir bazinių tyrimų, pavyzdžiui, kraujo ir šlapimo. Prireikus gali būti skiriami instrumentiniai tyrimai, tokie kaip venų echoskopija, širdies echoskopija ar inkstų echoskopija, kad būtų atmestos pavojingos būklės. Jei nustatoma, kad patinimai labiau susiję su gyvenimo būdu, tuomet paprasti pokyčiai, tokie kaip druskos mažinimas, reguliarus judėjimas ir pakankamas skysčių vartojimas, dažnai duoda greičiausią rezultatą.

  • Mitybos specialistas paaiškino, kurie pomidorai sveikesni: atsakymas nustebins daugelį

    Ar sveikiau rinktis įprastus didelius pomidorus, ar mažus vyšninius? Mitybos specialistai pabrėžia, kad abiejų tipų pomidorai yra vertingi, tačiau vyšniniuose dažnai būna didesnė naudingų junginių koncentracija viename kąsnyje, ypač jei valgoma su odele.

    Esminis skirtumas slypi santykyje tarp odelės ir minkštimo. Vyšniniai pomidorai yra mažesni, todėl suvalgant tą patį kiekį dažniau gaunama daugiau odelės, o būtent joje sukaupta nemaža dalis biologiškai aktyvių medžiagų, taip pat skaidulų.

    Kas naudingo slypi pomidoruose?

    Pomidorų raudoną spalvą lemia likopenas – antioksidantas, siejamas su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso. Tyrimuose aptariama jo galima nauda širdies ir kraujagyslių sistemai, o taip pat ryšys su mažesne kai kurių ligų rizika, kai laikomasi subalansuotos mitybos.

    Pomidoruose taip pat yra kitų antioksidantų, vitaminų ir mineralų, o odelėje aptinkama daugiau fenolinių junginių, tarp jų flavonoidų. Dėl to patariama, jei leidžia virškinimas ir nėra individualių kontraindikacijų, pomidorus valgyti nenuskustus.

    Kodėl vyšniniai dažnai laikomi pranašesniais?

    Vyšniniai pomidorai, lyginant su didesniais, kai kuriais atvejais turi daugiau antioksidantų vienam produkto gramui, nes didesnę dalį sudaro odelė. Be to, praktiškai žmonės dažnai suvalgo ne vieną, o kelis vyšninius pomidorus, tad per užkandį „susirenka“ daugiau odelės ir joje esančių junginių.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad dideli pomidorai yra prastesnis pasirinkimas. Jie taip pat suteikia likopeno ir kitų naudingų medžiagų, o dėl sultingumo ir tekstūros dažnai geriau tinka salotoms, padažams ar kepimui.

    Kaip rinktis ir vartoti kasdien?

    Norint maksimalios naudos, verta derinti skirtingas veisles ir spalvas, nes maistinių medžiagų profilis gali skirtis. Paprasta taisyklė – rinktis prinokusius, kvapnius pomidorus ir juos valgyti kuo mažiau apdorotus, jei patiekalas to nereikalauja.

    Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į laikymą: pomidorai geriau išlaiko skonį kambario temperatūroje, o šaldytuvas gali susilpninti aromatą ir tekstūrą. Prieš valgant juos verta gerai nuplauti, ypač jei pomidorai bus valgomi su odele.

    Sodininkai primena, kad pomidorai gali nukentėti nuo ligų, tarp jų fitoftorozės, todėl auginant svarbi gera ventiliacija ir tinkama priežiūra. Sveiki, nepažeisti vaisiai ir šviežumas – dar vienas kriterijus, lemiantis, kiek malonumo ir naudos gausite iš šios daržovės.

  • Shakiros jaunystės paslaptis? 3 kasdieniai įpročiai ir vienas paprastas vaistinės triukas

    Shakiros jaunystės paslaptis? 3 kasdieniai įpročiai ir vienas paprastas vaistinės triukas

    Socialiniuose tinkluose vėl įsiplieskė diskusijos apie Shakiros išvaizdą: gerbėjai lygina dainininkės nuotraukas nuo 2006 metų ir stebisi, kad jos oda vis dar atrodo jaunatviška. Didžioji dalis komentarų sukasi apie tai, kaip įmanoma išlaikyti švytinčią veido odą beveik nekeičiant įvaizdžio.

    Nors grožio industrija kasmet siūlo vis sudėtingesnes procedūras, pati Shakira yra ne kartą pabrėžusi, kad jos rutina nėra komplikuota. Interviu grožio žiniasklaidai ji yra minėjusi kelis bazinius principus, kurie, dermatologų vertinimu, sutampa su plačiai taikoma odos priežiūros logika: švelnus valymas, antioksidantai, drėkinimas ir kasdienė apsauga nuo saulės.

    Svarbiausias įprotis, kurį ji akcentuoja, yra kruopštus makiažo nuvalymas prieš miegą. Vakarinis nuvalymas padeda pašalinti apsauginių priemonių, makiažo ir teršalų likučius, kurie gali dirginti odą ir skatinti uždegiminius procesus.

    „Jei kažko niekada nepraleidžiu, tai makiažo nuvalymo prieš miegą“, – sakė Shakira.

    Kitas jos minimas žingsnis – veido masažas, atliekamas naudojant aliejų, turtingą antioksidantais, pavyzdžiui, marulos. Masažas dažnai siejamas su maloniu ritualu ir laikinu paburkimo sumažėjimu, tačiau specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra švelnumas ir tai, kad aliejus ar kremas sumažintų trintį, ypač jautriose veido vietose.

    Kasdienėje rutinoje Shakira taip pat siejama su vitamino C serumo naudojimu. Vitaminas C laikomas vienu populiariausių antioksidantų kosmetikoje: jis dažnai pasirenkamas dėl skaistinančio efekto, pagalbos kovojant su pigmentacija ir paramos kolageno sintezei, todėl tokios priemonės ypač dažnos rytinėje priežiūroje.

    Ne mažiau svarbus akcentas – drėkinimas. Shakira yra minėjusi, kad naudoja daugiau drėkinamojo kremo, kai oda reikalauja intensyvesnės priežiūros, o kremą tepa ir nakčiai, ir kaip pagrindą prieš makiažą. Dermatologai primena, kad drėgmės balansas padeda palaikyti odos barjerą, nuo kurio priklauso ir komfortas, ir odos reakcijos į aplinkos veiksnius.

    Dar vienas kasdienis žingsnis, kurį ji pabrėžia, yra apsauginis kremas nuo saulės su aukštu SPF. Apsauga nuo UVA ir UVB spinduliuotės laikoma viena efektyviausių priemonių mažinant ankstyvo odos senėjimo riziką, o ją rekomenduojama naudoti ne tik vasarą, bet ir ištisus metus, ypač esant intensyvesnei saulei ar leidžiant laiką lauke.

    Galiausiai, daug dėmesio sulaukė ir Shakiros minėtas paprastas triukas sausai odai: vitamino E kapsulės, kurių turinį ji, anot jos pačios, kartais naudoja tiesiai ant odos. Vitaminas E kosmetikoje vertinamas kaip antioksidantas, tačiau odos priežiūros specialistai pataria tokias priemones naudoti atsargiai, ypač jei oda linkusi į bėrimus ar jautrumą, ir prieš tai pasitarti su gydytoju dermatologu.

    „Kartais perku vitamino E kapsules vaistinėje ir jų turinį tepu ant odos“, – sakė Shakira.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad „stebuklingos“ jaunystės formulės dažniausiai nėra, o geriausią rezultatą duoda nuoseklumas: kasdienis odos valymas, apsauga nuo saulės, tinkamas drėkinimas ir saikingai parinkti aktyvieji ingredientai. Būtent tokia, paprasta ir disciplinuota rutina dažniausiai ir sukuria įspūdį, kad žmogus „beveik nesikeičia“.

  • Šis populiarus priedas kavai gali atimti dalį naudos sveikatai: ką daro skoninis pienas?

    Šis populiarus priedas kavai gali atimti dalį naudos sveikatai: ką daro skoninis pienas?

    Daugeliui kava su vanilės, karamelės, lazdyno riešutų ar šokolado skonio pienu atrodo kaip paprastas būdas suteikti gėrimui desertinį poskonį. Tačiau toks pasirinkimas dažnai reiškia ne tik daugiau skonio, bet ir daugiau cukraus bei papildomų priedų.

    Skoniniuose pienuose neretai būna pridėtinio cukraus arba gliukozės ir fruktozės sirupo, taip pat aromatų, emulsiklių, stabilizatorių ir tirštiklių. Būtent jie suteikia saldumą, tirštesnę tekstūrą ir ilgesnį galiojimo laiką.

    Maistinė vertė priklauso nuo gamintojo, tačiau 100 mililitrų skoninio pieno dažnai turi apie 60–90 kilokalorijų. Į vieną puodelį įprastai pilama maždaug 40–50 mililitrų, todėl vien kavai pridedama apie 30–45 kilokalorijos ir keli gramai cukraus.

    Palyginimui, toks pats kiekis įprasto 2 proc. riebumo pieno paprastai suteikia apie 25 kilokalorijas, o saldumas kyla iš natūralios laktozės, be pridėtinio cukraus. Dėl to kasdienis įprotis rinktis skonintą priedą gali nepastebimai padidinti bendrą paros energijos ir cukraus kiekį.

    Kodėl nukenčia kavos „sveikumas“?

    Pats pienas kavos antioksidantų „neišjungia“: kava ir toliau išlieka polifenolių bei kofeino šaltinis, siejamas su įvairiomis naudingomis organizmo reakcijomis. Problema dažniausiai prasideda ne nuo kavos, o nuo to, kas į ją įpilama.

    Reguliariai saldinant kavą skoniniu pienu gėrimas ima panašėti į saldų desertą, o ne į mažai kaloringą pasirinkimą. Išgėrus dvi ar tris tokias kavas per dieną, per parą gali susidaryti daugiau nei 100 papildomų kilokalorijų, o per mėnesį tai virsta tūkstančiais kilokalorijų.

    Perteklinis pridėtinio cukraus vartojimas siejamas su didesne antsvorio ir nutukimo rizika. Taip pat dažniau minimos sąsajos su prastesniu gliukozės reguliavimu, didesne 2 tipo diabeto rizika ir padidėjusiu trigliceridų kiekiu kraujyje, ypač jei saldūs gėrimai tampa kasdienybe.

    Kas padeda išlaikyti skonį be cukraus?

    Jeigu norisi aromatingesnės kavos, paprastesnė alternatyva dažnai būna įprastas 1,5–2 proc. riebumo pienas arba nesaldintas augalinis gėrimas, praturtintas kalciu. Taip sumažinama tikimybė kartu su kava nuolat gauti didesnę pridėtinio cukraus dozę.

    Skoniui sustiprinti galima rinktis prieskonius ir natūralius priedus, kurie reikšmingai nedidina kaloringumo: cinamoną, kardamoną, nesaldintą kakavą ar kelis lašus natūralaus vanilės ekstrakto. Toks sprendimas leidžia kavą išlaikyti aromatingą, bet mažiau saldžią.

    Skoninis pienas, vartojamas retkarčiais, paprastai nėra problema, tačiau rizika atsiranda tuomet, kai jis tampa kasdieniu kelių puodelių įpročiu. Norint, kad kava išliktų palankesnė mitybai, dažniausiai geriausiai veikia paprasčiausias pasirinkimas: juoda kava arba kava su įprastu pienu be saldintų priedų.

  • Magnezas neveikia vienas: su kuo jį vartoti, kad pasisavintumėte daugiau ir išvengtumėte klaidų

    Magnezas neveikia vienas: su kuo jį vartoti, kad pasisavintumėte daugiau ir išvengtumėte klaidų

    Magnis yra vienas svarbiausių mineralų, dalyvaujantis šimtuose organizmo reakcijų, tačiau žmogaus organizmas jo negamina, todėl jis turi būti gaunamas su maistu. Daug magnio yra moliūgų sėklose, riešutuose, kakavoje, pilno grūdo produktuose, ankštiniuose ir žalialapėse daržovėse.

    Poreikis magnio gali didėti ilgalaikio streso, intensyvaus fizinio krūvio, nėštumo laikotarpiu, taip pat sergant kai kuriomis lėtinėmis ligomis. Didesnę riziką patirti trūkumą turi vyresnio amžiaus žmonės ir vartojantys dalį vaistų, pavyzdžiui, skrandžio rūgštingumą mažinančius preparatus ar kai kuriuos šlapimą varančius vaistus.

    Magnio trūkumo požymiai dažnai būna nespecifiniai, todėl juos lengva supainioti su kitomis būklėmis. Dažniausiai minimas nuolatinis nuovargis, dirglumas, prastesnė koncentracija, raumenų mėšlungis, akių vokų trūkčiojimas, širdies plakimo pojūtis ar miego sutrikimai.

    Kuri magnio forma geriausia?

    Vaistinėse ir parduotuvėse magnio preparatų pasirinkimas didžiulis, tačiau jie skiriasi biologiniu prieinamumu, tai yra, kiek magnio organizmas realiai pasisavina. Paprastai geriau vertinamos organinės magnio druskos, pavyzdžiui, magnio citratas, glicinatas ar laktatas, nes jos dažnai būna lengviau toleruojamos ir geriau pasisavinamos.

    Tuo metu magnio oksidas gali turėti daug elementinio magnio, bet jo pasisavinimas neretai prastesnis. Praktikoje tai reiškia, kad didesnis skaičius ant pakuotės nebūtinai garantuoja geresnį efektą, todėl verta žiūrėti ne tik į dozę, bet ir į cheminę formą.

    Kas padeda magnio pasisavinimui?

    Magnio apykaita glaudžiai siejasi su vitaminu D: magnis reikalingas vitaminui D aktyvinti, o pakankamas vitamino D kiekis padeda palaikyti normalią mineralų pusiausvyrą. Dėl to, esant vitamino D trūkumui, dalis žmonių gali ne visu pajėgumu „išnaudoti“ ir magnio, tačiau tai nereiškia, kad visiems būtina automatiškai vartoti abu papildus kartu.

    Dažnas derinys yra magnis ir vitaminas B6, nes vitaminas B6 dalyvauja daugelyje medžiagų apykaitos procesų ir svarbus nervų sistemos veiklai. Kai kurie tyrimai rodo, kad B6 gali prisidėti prie magnio panaudojimo ląstelėse, tačiau didelės šio vitamino dozės ilgą laiką gali sukelti nepageidaujamą poveikį, todėl verta rinktis saikingus kiekius.

    Magnio pasisavinimui svarbi ir bendra mitybos kokybė, ypač pakankamas baltymų kiekis. Subalansuoti valgiai, kuriuose yra baltymų, sudėtinių angliavandenių ir daržovių, paprastai padeda stabiliau aprūpinti organizmą mikroelementais nei atsitiktiniai užkandžiai ar labai ribojančios dietos.

    Kaip ir kada vartoti, kad nekiltų problemų?

    Dažniausiai rekomenduojama magnį vartoti su maistu arba iškart po jo, nes taip mažesnė tikimybė sudirginti virškinamąjį traktą. Kai kuriems žmonėms didesnės dozės gali sukelti pykinimą ar viduriavimą, todėl svarbu neviršyti rekomenduojamo kiekio ir stebėti savijautą.

    Nors dalis žmonių magnį renkasi gerti vakare, nes jis siejamas su atsipalaidavimu, aiškių įrodymų, kad paros metas reikšmingai keistų pasisavinimą, nėra. Praktikoje svarbiausia yra reguliarumas ir tinkama tolerancija, o laiką verta derinti prie savo dienotvarkės.

    Magnio pasisavinimą gali mažinti kai kurie papildai ir vaistai, ypač preparatai su kalciu ar geležimi, taip pat kai kurie rūgštingumą mažinantys vaistai. Jei vartojate kelis mineralus ar vaistus, dažnai rekomenduojama daryti apie 2 valandų pertrauką, o dėl konkrečių derinių pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Atsargumo reikia ir vartojant tam tikrus receptinius vaistus: magnis gali trukdyti pasisavinti dalį antibiotikų, osteoporozei gydyti skirtus bisfosfonatus ar skydliaukės hormonus. Tokiais atvejais laiko tarpas tarp vaisto ir magnio papildo yra esminis, kad gydymas būtų veiksmingas.

    Dažnai kartojamas mitas, kad kava „išplauna“ magnį. Kofeinas iš tiesų gali nežymiai didinti magnio išsiskyrimą su šlapimu, tačiau saikingai kavą vartojantiems žmonėms šis poveikis paprastai būna nedidelis, ypač jei mityba subalansuota.

    Panašiai ir su arbata: joje esantys taninai gali kiek sumažinti kai kurių mineralų pasisavinimą, tačiau sveikiems žmonėms kasdieniai įpročiai dažniausiai nesukelia reikšmingo magnio trūkumo. Daug svarbiau yra bendra mitybos struktūra, stresas, miego kokybė ir vartojami vaistai.

    Ne visiems reikia magnio papildų, nes daliai žmonių kasdienį poreikį pavyksta padengti maistu. Papildai gali būti tikslingi, kai trūkumas patvirtinamas tyrimais, kai poreikis padidėja arba kai dėl mitybos ypatumų magnio gaunama per mažai.

    Renkantis papildą verta vertinti ne tik elementinio magnio kiekį, bet ir jo formą, taip pat visą sudėtį. Jeigu vargina nuolatiniai simptomai ar vartojate receptinius vaistus, saugiausia dėl magnio vartojimo plano pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.