CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Mokslininkai rado naują pėdsaką kovoje su nutukimu: žarnyno bakterijos gali lemti svorį

    Mokslininkai rado naują pėdsaką kovoje su nutukimu: žarnyno bakterijos gali lemti svorį

    Nutukimas tampa pasauline epidemija

    Nutukimas jau seniai nebėra vien gyvenimo būdo problema – Pasaulio sveikatos organizacija jį apibūdina kaip lėtinę, dažnai atsinaujinančią ligą, kurią lemia genetika, neurobiologija, aplinka ir maisto prieinamumas. 2022 metais nutukimu pasaulyje gyveno maždaug kas aštuntas žmogus, o antsvorį turėjo milijardai suaugusiųjų.

    Svorio augimas paprastai siejamas su teigiamu energijos balansu, kai suvartojama daugiau kalorijų nei jų sudeginama. Tačiau apetitas, sotumo jausmas, energijos sąnaudos ir reakcija į gydymą priklauso nuo daugybės mechanizmų, todėl mokslas vis dažniau ieško papildomų paaiškinimų.

    Kaip žarnynas susijęs su svoriu

    Vienas aktyviausiai tiriamų veiksnių yra žarnyno mikrobiota – trilijonai mikroorganizmų, padedančių skaidyti maisto medžiagas ir gaminančių įvairius metabolitus. Tarp jų yra trumposios grandinės riebalų rūgštys, kurios gali veikti žarnyno barjerą, imuninį atsaką ir hormonų, susijusių su alkiu bei sotumu, išsiskyrimą.

    Mokslininkai taip pat tiria žarnyno ir smegenų ašį – komunikacijos kelią, kuriuo žarnyne vykstantys procesai gali daryti įtaką elgsenai, alkio signalams ir net streso reakcijoms. Be to, mikrobiota dalyvauja tulžies rūgščių apykaitoje, o tai siejama su riebalų virškinimu ir medžiagų apykaita.

    Ką rodo naujausi tyrimai

    Tyrimai rodo, kad nutukimą turintiems žmonėms dažniau nustatoma mažesnė mikroorganizmų įvairovė ir kitoks jų genų aktyvumas. 2024 metais paskelbta didelės apimties meta analizė, apėmusi 3 329 mėginius iš 17 šalių, rado pasikartojančius mikrobiotos skirtumus ir su nutukimu susijusius metabolinius kelius.

    Kartu paneigiamas anksčiau plačiai kartotas supaprastinimas, kad nutukimą esą patikimai išduoda vien bakterijų Firmicutes ir Bacteroidetes santykis. Tyrėjai pabrėžia, kad toks rodiklis nėra universalus ir negali būti laikomas patikimu diagnostiniu matu.

    Svarbiausia problema – priežasties ir pasekmės klausimas. Mityba, vaistai, fizinis aktyvumas, amžius, žarnyno turinio slinkimo greitis ir pati liga gali keisti mikrobiotą, todėl ryšys nebūtinai reiškia, kad būtent mikrobiota sukelia nutukimą.

    Kodėl bandymai žmonėms dar neperlaužė situacijos

    Stiprių argumentų pateikė eksperimentai su gyvūnais: perkėlus mikrobiotą iš skirtingo kūno sudėjimo donorų, gyvūnams kito riebalinio audinio kaupimas, tačiau rezultatai priklausė ir nuo mitybos. Tai rodo biologinę galimybę, bet tokie duomenys negali būti tiesiogiai perkelti žmonėms.

    Žmonių tyrimuose daug žadančių signalų irgi yra: dalyje darbų nustatyta, kad tam tikros pradinės mikrobiomo funkcijos gali būti susijusios su sėkme keičiant gyvenimo būdą ir mažinant svorį. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad kol kas tai labiau kryptys tolimesniems tyrimams, o ne paruoštas klinikinis įrankis.

    Entuziazmą vėsina bandymai tiesiogiai keisti mikrobiotą. Randomizuotuose tyrimuose išmatų mikrobiotos transplantacija iš liekno donoro ne visada suteikė papildomos naudos mažinant svorį, o probiotikai negali būti laikomi universaliu lieknėjimo sprendimu, nes poveikis priklauso nuo konkretaus štamo, dozės ir situacijos.

    Tarptautiniai ekspertai pabrėžia, kad šiuo metu įrodymų nepakanka, jog komerciniai mikrobiomo tyrimai būtų rutiniškai naudojami klinikinėje praktikoje. Mikroorganizmų analizė ateityje gali prisidėti prie labiau individualizuotos terapijos, tačiau šiandien ji nepakeičia patikrintų metodų: mitybos korekcijos, fizinio aktyvumo, psichologinės pagalbos, o kai reikia – vaistų ar bariatrinės chirurgijos.

  • Nuolat taisote pagalvę ir vartotės naktį? Kineziterapeutas paaiškina, ką sako kūnas

    Nuolat taisote pagalvę ir vartotės naktį? Kineziterapeutas paaiškina, ką sako kūnas

    Dauguma žmonių naktį kelis kartus pakeičia padėtį, ir tai yra normali miego dalis. Judesiai padeda sumažinti spaudimą audiniams ir palaikyti kraujotaką, todėl vien pats vartymasis dar nereiškia problemos. Sunerimti verta tuomet, kai kartu atsiranda dažni prabudimai, rytinis kaklo ar nugaros skausmas, sustingimas arba tirpimas.

    Nuolatinis pagalvės taisymas dažnai rodo, kad kaklui trūksta stabilaus atrėmimo. Jei pagalvė per aukšta, galva būna pakelta, o kaklas įsitempia; jei per žema, kaklinė dalis lieka be atramos ir ryte gali mausti. Kūnas tada instinktyviai ieško padėties, kurioje stuburas būtų kuo arčiau neutralios padėties.

    „Praktiškai sveikiausia miego padėtis yra ta, po kurios ryte neprabundate labiau skaudėdami nei vakare. Gera padėtis turi labiau nuimti apkrovą, o ne taisyti“, – sakė kineziterapeutas Damianas Wiśniewskis.

    Ne mažiau svarbus ir čiužinys, nes jis lemia, ar pečiai ir dubuo gali lengvai įdubti, o stuburas išlaikyti natūralias linkius. Per kietas pagrindas gali didinti spaudimą pečiams ir klubams, o per minkštas sukelti kūno „įkritimą“, kai juosmuo nebeturi atramos. Dėl to žmogus naktį pradeda dažniau keisti pozą, tarsi „kovodamas“ su pagrindu.

    Kurios padėtys dažniausiai palankesnės?

    Daugeliui žmonių patogiausia ir stuburui palankiausia miegoti ant šono arba ant nugaros, nes lengviau išlaikyti neutralią kaklo ir juosmens padėtį. Miegojimas ant pilvo dažnai laikomas mažiau palankiu, nes verčia ilgai laikyti pasuktą kaklą ir gali didinti įtampą juosmens srityje. Vis dėlto svarbiausias kriterijus išlieka savijauta ryte, o ne taisyklė, tinkanti visiems.

    „Nereikia savęs versti gulėti nejudant tariamai teisingoje padėtyje. Stuburas dažniausiai geriau toleruoja patogų uložymą ir natūralų judesį nei sustingimą visai nakčiai“, – sakė kineziterapeutas Damianas Wiśniewskis.

    Jei ryte kartojasi kaklo skausmas, galvos maudimas, sprando sustingimas ar rankų tirpimas, verta įvertinti pagalvės aukštį ir standumą. Patikimas orientyras paprastas: gulint ant šono galva neturėtų „kristi“ žemyn ar būti per daug pakelta, o gulint ant nugaros smakras neturėtų krypti į krūtinę. Kartais padeda ir paprastas bandymas kelioms naktims pakeisti pagalvę ar pakoreguoti jos aukštį.

    Kada gali padėti papildoma pagalvė?

    Miegant ant šono, pagalvė tarp kelių kai kuriems žmonėms sumažina dubens sukimąsi ir gali palengvinti juosmens įtampą. Gulint ant nugaros panašią funkciją gali atlikti pagalvė po keliais, nes ji mažina tempimą juosmens srityje. Tai nėra privaloma visiems, tačiau gali būti greitas būdas pasitikrinti, ar skausmą labiau lemia mechaninė padėtis.

    Jei pozos keitimas ir miego higienos korekcijos nepadeda, o skausmas ar tirpimas kartojasi savaitėmis, verta pasitarti su šeimos gydytoju ar kineziterapeutu. Nuolatiniai naktiniai prabudimai, stiprus skausmas, plintantis į ranką ar koją, arba progresuojantis tirpimas gali rodyti problemą, kuriai reikia tikslesnio įvertinimo. Anksti nustatyta priežastis dažnai leidžia greičiau grįžti prie kokybiško miego.

  • Trys įpročiai, kurie iš tikrųjų stiprina atmintį: be papildų ir programėlių

    Trys įpročiai, kurie iš tikrųjų stiprina atmintį: be papildų ir programėlių

    Atmintis prasideda nuo dėmesio: jei informacija nepasiekia smegenų aiškiai, ji dažnai taip ir nelieka. Šiuolaikinę kasdienybę nuolat pertraukia pranešimai, el. laiškai ir bandymas daryti kelis darbus vienu metu, todėl smegenims sunkiau kokybiškai apdoroti tai, ką girdime ar skaitome.

    Neurologai ir kognityvinių funkcijų tyrėjai pabrėžia, kad vadinamasis multitasking dažniau reiškia nuolatinį persijungimą tarp užduočių. Toks persijungimas kainuoja laiką, didina klaidų tikimybę ir silpnina įsiminimą, nes informacija nepakankamai giliai užkoduojama.

    Vienu metu darykite vieną dalyką

    Praktiškiausia taisyklė paprasta: jei norite ką nors įsiminti, darykite vieną užduotį vienu metu. Skaitant verta nutildyti telefoną ir pašalinti dirgiklius, o klausantis žmogaus dėmesį sutelkti į pokalbį, o ne į tai, kas vyksta aplink.

    Padeda ir aktyvus pakartojimas savo žodžiais. Jei jums pasakė adresą ar svarbią detalę, iškart ją pakartokite, trumpai apibendrinkite esmę ir įsitikinkite, kad supratote teisingai.

    Judėjimas palaiko smegenis

    Fizinis aktyvumas siejamas ne tik su širdies ir raumenų stiprinimu, bet ir su smegenų veikla. Tyrimai rodo, kad reguliarus vidutinio intensyvumo judėjimas yra susijęs su geresniais mąstymo ir atminties rodikliais, o ilgiau trunkantys įpročiai gali būti palankūs struktūroms, svarbioms mokymuisi.

    Daugelyje visuomenės sveikatos rekomendacijų suaugusiesiems kartojama orientacinė riba yra apie 150 minučių vidutinio intensyvumo aktyvumo per savaitę. Tai gali būti spartus ėjimas, važiavimas dviračiu ar laiptų rinkimasis vietoj lifto, svarbiausia yra reguliarumas.

    Reikšmingų pokyčių dažniausiai nereikėtų tikėtis per kelias dienas. Pastebima, kad kognityvinė nauda labiau išryškėja per mėnesius, kai judėjimas tampa rutina ir kartu gerėja nuotaika, mažėja stresas bei stiprėja miego kokybė.

    Miegas padeda įtvirtinti prisiminimus

    Miegas yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių, ar nauja informacija taps ilgalaike atmintimi. Dieną surinkti faktai laikinai „laikomi“ smegenų srityse, susijusiose su atmintimi, o miegant vyksta procesai, padedantys juos įtvirtinti.

    „Mažai kas taip padeda atminčiai, kaip geras miegas“, – sako neurologai, aiškindami, kad po mokymosi smegenims būtinas laikas konsolidacijai.

    Daugumai suaugusiųjų dažniausiai rekomenduojama miegoti apie 7–9 valandas per parą. Jei ruošiatės egzaminui ar svarbiam pristatymui, dažnai veiksmingiau mokytis trumpesniais etapais kelias dienas iš eilės ir po jų normaliai išsimiegoti, nei vieną naktį mokytis iki paryčių.

    Šie trys įpročiai papildo vienas kitą: susitelkimas padeda užkoduoti informaciją, judėjimas kuria palankesnę terpę smegenų veiklai, o miegas padeda naujoms žinioms „susigulėti“. Todėl prieš ieškant papildų ar programėlių verta pradėti nuo paprasčiausių, gerai ištirtų sprendimų.

  • Veidas dar atrodo jaunas, bet kaklas išduoda amžių: 5 klaidos, kurios sendina greičiausiai

    Veidas dar atrodo jaunas, bet kaklas išduoda amžių: 5 klaidos, kurios sendina greičiausiai

    Kaklo oda senėjimo požymius dažnai parodo anksčiau nei veidas. Dermatologai aiškina, kad ji plonesnė, turi mažiau riebalinių liaukų ir silpnesnį poodinį riebalų sluoksnį, todėl greičiau išsausėja ir praranda elastingumą. Prie to prisideda nuolatiniai judesiai, laikysena ir kasdieniai įpročiai.

    Viena dažniausių klaidų vonioje – odos priežiūrą baigti ties žandikaulio linija. Jei serumas ar kremas lieka tik ant veido, kaklas ir dekoltė negauna nei drėkinimo, nei barjerą stiprinančių ingredientų. Paprasta taisyklė – viską, ką tepate ant veido, paskirstykite ir per kaklą iki pat dekoltė.

    Kita klaida – pamirštamas kremas su SPF, nors kaklas saulę gauna beveik tiek pat, kiek veidas. UVA spinduliai prisideda prie kolageno ir elastino irimo, o tai ilgainiui išryškina horizontalius kaklo ruožus, pigmentines dėmes ir suglebimą. Kasdienis plataus spektro SPF naudojimas ant kaklo yra vienas efektyviausių prevencijos žingsnių.

    Šiuolaikinis gyvenimo būdas kaklui taip pat nepalankus: ilgai palenkta galva prie telefono ar nepatogiai sureguliuotas monitorius formuoja vadinamąsias technologines raukšles. Kai oda kartoja tą patį lenkimo judesį valandų valandas, raukšlės gali „įsitvirtinti“. Praktinis sprendimas – telefoną kelti arčiau akių lygio, o ekraną sureguliuoti taip, kad nereikėtų žiūrėti žemyn.

    Ne mažiau svarbu, kaip tepami produktai. Energingas trynimas ir odos tempimas žemyn gali tik sustiprinti gravitacijos poveikį, ypač kai kaklo oda plona. Kremus patariama paskirstyti švelniais judesiais iš apačios į viršų, o kelis kartus per savaitę skirti minutę lengvam masažui, kuris gerina mikrocirkuliaciją.

    Dar viena dažnai nepastebima priežastis – miego padėtis ir pagalvė. Miegant ant aukštos, kietos pagalvės kaklas ilgai būna sulenktas, o oda naktį suspaudžiama ir raukšlėjasi kelias valandas iš eilės. Patogesnė alternatyva – žemesnė pagalvė arba ergonominė, padedanti kaklui išlikti neutralioje padėtyje.

    Jei kaklo srityje jau matosi ryškesnis suglebimas, pigmentinės dėmės ar greitai progresuojančios raukšlės, verta pasitarti su dermatologu. Gydytojas gali įvertinti, ar pakanka kasdienės priežiūros, ar tikslinga rinktis intensyvesnes priemones, pavyzdžiui, su retinoidais, peptidais ar barjerą atstatančiais ingredientais.

  • Mokslininkai įspėja: 1 tipo diabetas gali slėpti du skirtingus potipius – ką rodo genai

    1 tipo diabetas ilgą laiką buvo laikomas viena liga, kai imuninė sistema klaidingai atakuoja kasos beta ląsteles ir organizmas nebegamina pakankamai insulino. Tačiau naujas didelės apimties genetinis tyrimas rodo, kad daliai pacientų ligos biologiniai mechanizmai gali skirtis.

    Tyrėjai iš JAV ir Jungtinės Karalystės išanalizavo 9 091 žmogaus, sergančio 1 tipo diabetu, genetinius duomenis ir palygino juos su 14 157 kontrolinės grupės dalyviais. Pacientai buvo suskirstyti pagal du didelės rizikos genetinius variantus HLA sistemoje, vadinamus HLA-DR3 ir HLA-DR4.

    Analizė atskleidė pastebimų skirtumų tarp šių grupių. HLA-DR4 nešiotojams ryškiau siejosi genetiniai požymiai, susiję su T ląstelių aktyvumu, o tai atitinka klasikinį 1 tipo diabeto autoimuninį modelį.

    Tuo metu HLA-DR3 grupėje mokslininkai aptiko kitokį signalą: stipresnį ryšį su putliosiomis ląstelėmis, dalyvaujančiomis uždegimo ir alerginėse reakcijose. Tai leidžia svarstyti, kad bent daliai pacientų uždegimo grandinė gali būti kitokia, nei manyta iki šiol.

    Vis dėlto tyrimo autoriai pabrėžia, kad tai dar nereiškia dviejų visiškai atskirų ligų įrodymo. Greičiau kalbama apie galimus biologinius potipius, kurie gali turėti skirtingas imunines „varomąsias jėgas“ ir dėl to skirtingai reaguoti į prevencijos ar gydymo strategijas.

    Tokia potipių idėja svarbi ir praktiniu požiūriu. Jei ateityje pacientus būtų galima patikimai suskirstyti pagal genetinius ir imuninius požymius, klinikiniai vaistų tyrimai galėtų tiksliau vertinti, kam terapija veikia geriausiai, o gydymas taptų labiau personalizuotas.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, kad 1 tipo diabetą lemia ne vien genetika: reikšmės turi amžius, imuninės sistemos ypatybės, infekcijos, aplinkos veiksniai ir kiti rizikos komponentai. Todėl išvadas dar reikia patvirtinti papildomais tyrimais, įtraukiant platesnius biologinių žymenų ir klinikinių duomenų rinkinius.

  • Bulvės gali būti kasdien, bet viena klaida paverčia jas kaloringa bomba ir kelia rizikas

    Bulvės gali būti kasdien, bet viena klaida paverčia jas kaloringa bomba ir kelia rizikas

    Bulvės gali būti sveikos mitybos dalis ir atsirasti lėkštėje net kasdien, jei jos verdamos, kepamos orkaitėje ar garinamos. Tokiais atvejais jos paprastai nereikalauja daug riebalų, o energinė vertė išlieka santykinai nedidelė, palyginti su daugeliu kitų garnyrų.

    Didžiausią skirtumą lemia porcija ir tai, su kuo bulvės valgomos. Subalansuotam patiekalui svarbu, kad šalia būtų daržovių ir baltymų šaltinis, pavyzdžiui, kiaušiniai, mėsa, pieno produktai ar ankštiniai, nes tai didina sotumą ir padeda švelninti gliukozės šuolius.

    Kas slypi bulvėje?

    Vidutinė su lupena kepta bulvė, sverianti apie 170 gramų, suteikia maždaug 160 kilokalorijų, turi apie 37 gramus angliavandenių, daugiau nei 4 gramus baltymų ir beveik 4 gramus skaidulų. Joje taip pat yra vitamino C, vitamino B6, kalio, magnio ir kitų mikroelementų.

    Kalis svarbus normaliai raumenų ir nervų sistemos veiklai bei kraujospūdžio reguliavimui. Vitaminas C prisideda prie ląstelių apsaugos nuo oksidacinio streso, o kai kuriose šalyse bulvės dėl vartojimo dažnio laikomos reikšmingu šio vitamino šaltiniu mityboje.

    Bulvėse aptinkama ir antioksidacinių junginių, pavyzdžiui, fenolinių rūgščių, karotenoidų bei flavonoidų. Dalis skaidulų sutelkta lupenoje, todėl jaunas ir nepažeistas bulves verta gerai nušveisti ir gaminti nelupant.

    Vienas būdas viską pakeičia

    Problemos dažniausiai prasideda tada, kai bulvės kepamos aliejuje. Kepant jos sugeria riebalus, todėl greitai išauga patiekalo kaloringumas, o bulvytės fri ir traškučiai neretai turi ir daug druskos.

    Be to, kepant aukštoje temperatūroje gali susidaryti akrilamidas – junginys, kurio kiekį rekomenduojama mažinti, renkantis švelnesnius gaminimo būdus. Dėl to dažnesnis virimas, kepimas orkaitėje ar garinimas laikomi palankesne kasdienės mitybos praktika.

    Ką rodo naujesni tyrimai?

    Didelės apimties 2025 metais paskelbta ilgalaikių stebėjimų analizė siejo dažnesnį bulvyčių fri vartojimą su didesne 2 tipo diabeto rizika. Tuo pačiu panašaus ryšio nebuvo nustatyta, kai bulvės vartotos virtos, keptos orkaitėje ar bulvių košės pavidalu, nors tokie duomenys rodo asociaciją, o ne tiesioginę priežastį.

    Praktikoje tai reiškia, kad svarbiausia ne pats produktas, o jo paruošimas ir bendras mitybos kontekstas. Jei norisi keptų bulvių, dažnai geresnis sprendimas yra orkaitė ar karšto oro gruzdintuvė, naudojant nedidelį kiekį riebalų.

    Nors bulvės, ryžiai, makaronai ir kruopos priskiriami angliavandenių šaltiniams, jų maistinė sudėtis skiriasi, todėl vieno garnyro „užfiksavimas“ kasdienai nėra geriausia strategija. Įvairinimas padeda subalansuoti skaidulų, vitaminų ir mineralų spektrą ir sumažina riziką, kad mityboje ims trūkti atskirų medžiagų.

    Bulvės gali išlikti vertinga kasdienės mitybos dalimi, jei dažniau keliauja į puodą, orkaitę ar garų puodą, o ne į karštą aliejų. Lėkštėje jos geriausiai veikia kaip subalansuoto patiekalo dalis, o ne pagrindinis ir didžiausias jo komponentas.

  • Raumuo ima trūkčioti be priežasties: ką iš tiesų reiškia fasciukuliacijos ir kada sunerimti

    Raumuo ima trūkčioti be priežasties: ką iš tiesų reiškia fasciukuliacijos ir kada sunerimti

    Staigus, trumpas raumens trūkčiojimas, kurį kartais net matome po oda, mediciniškai vadinamas fasciukuliacija. Tai nedidelės raumenų skaidulų grupės nevalingas susitraukimas, dažniausiai nesukeliantis skausmo, bet galintis kelti nerimą.

    Skirtingai nei įprastas galūnės drebėjimas, fasciukuliacija paprastai būna labai lokalizuota: žmogus gali tiksliai parodyti mažą vietą, kur raumuo tarsi pulsuoja ar šokinėja. Dažniau tai pastebima blauzdose, šlaunyse, žastuose, plaštakose, taip pat veide ar vokuose.

    Raumenų judesius valdo nervų sistema: judinamieji nervai perduoda signalus, kada raumeniui susitraukti. Kai judinamojo vieneto aktyvumas tampa spontaniškas ir neplanuotas, gali atsirasti būtent toks pavienis, matomas trūkčiojimas.

    Svarbiausia žinia tokia: vien fasciukuliacija pati savaime neleidžia nustatyti konkrečios ligos. Ji gali pasitaikyti ir visiškai sveikam žmogui, o priežastis dažnai būna laikina ir susijusi su gyvenimo būdu.

    Dažniausi provokuojantys veiksniai yra stresas, miego trūkumas, nuovargis, nepakankama organizmo regeneracija, intensyvus fizinis krūvis bei didesnis kofeino kiekis. Po sunkaus treningo nervų ir raumenų sistema kurį laiką gali būti jautresnė, todėl trūkčiojimai kartojasi dažniau.

    Kai trūkčiojimai kartojasi mėnesiais, bet nėra kitų neurologinių požymių, kartais nustatomas gerybinių fasciukuliacijų sindromas. Tokiu atveju simptomai gali būti varginantys, tačiau patys trūkčiojimai paprastai nelemia raumenų pažeidimo.

    Žmonės dažnai pirmiausia įtaria magnio trūkumą, tačiau situacija ne visada tokia paprasta. Magnis svarbus nervų ir raumenų funkcijai, bet vien pavienis matomas raumens šokinėjimas automatiškai nereiškia, kad būtent jo trūksta.

    Dažniau su mineralų disbalansu siejami skausmingi raumenų mėšlungiai, o ne vienišos fasciukuliacijos. Jei gydytojas įtaria elektrolitų sutrikimą, gali būti tiriamas magnis, kalis ir kalcis, ypač jei buvo dehidratacija, gausus prakaitavimas, vėmimas ar viduriavimas.

    Gydytojai pabrėžia, kad savavališkai vartoti dideles papildų dozes nėra geriausias sprendimas. Kai kurių elektrolitų perteklius taip pat gali būti pavojingas, todėl racionaliau pirmiausia išsiaiškinti priežastį ir, jei reikia, atlikti tyrimus.

    Nervų sistemos simptomus kartais lemia ir vitaminų trūkumai, ypač vitamino B12. Jo stoka gali sukelti neuropatiją, pasireiškiančią tirpimu, dilgčiojimu, jutimų pokyčiais ar silpnumu, o kai kada gali būti pastebimi ir raumenų trūkčiojimai.

    Reikšmės gali turėti ir vitamino B1 trūkumas, siejamas su periferinių nervų pažeidimu, taip pat vitaminas B6. Svarbu tai, kad su B6 problema gali būti tiek trūkumas, tiek ilgalaikis per didelių dozių vartojimas, todėl papildus verta rinktis atsakingai.

    Fasciukuliacijos gali pasireikšti ir sergant neurologinėmis ligomis, ypač tomis, kurios pažeidžia judinamuosius neuronus. Vis dėlto vien šis simptomas labai retai būna vienintelis rimtos ligos požymis, todėl iš anksto daryti dramatiškas išvadas nėra pagrindo.

    Dažnai nerimas kyla dėl amiotrofinės lateralinės sklerozės, tačiau klinikinėje praktikoje ALS paprastai lydi progresuojantis raumenų silpnumas, raumenų nykimas, judesių koordinacijos sunkumai, o kai kuriais atvejais ir kalbos, rijimo ar kvėpavimo sutrikimai.

    Trūkčiojimai gali atsirasti ir dėl lokalaus nervo ar jo šaknelės dirginimo, pavyzdžiui, dėl stuburo problemų sukeltos kompresijos. Tokiais atvejais dažniau pasitaiko ir kiti požymiai, tokie kaip į galūnę plintantis skausmas, tirpimas, dilgčiojimas, tam tikrų raumenų silpnumas ar refleksų pakitimai.

    Neurologo apžiūroje vertinama ne tik tai, ar matomos fasciukuliacijos. Taip pat tikrinama raumenų jėga, tonusas, refleksai, jutimai, ar nėra raumenų nykimo, o prireikus skiriami papildomi tyrimai.

    Vienas svarbiausių tyrimų, kai reikia atskirti raumens ir nervo pažeidimą, yra elektromiografija. EMG leidžia įvertinti raumenų ir nervų elektrinį aktyvumą ir gali padėti tiksliau nustatyti, kurioje grandyje yra sutrikimas.

    Sporadiškas trūkčiojimas, pasitaikantis retai ir nesukeliantis kitų simptomų, dažniausiai nėra pavojaus signalas. Dažnai pakanka peržiūrėti miego režimą, krūvio intensyvumą, kofeino kiekį ir streso lygį.

    Į gydytoją verta kreiptis, jei trūkčiojimai tampa dažni, nepraeina ilgą laiką, plinta į skirtingas kūno vietas arba atsiranda kartu su silpnumu, pastebimu raumenų mažėjimu, rijimo ar kalbos pokyčiais, ryškiu jutimų sutrikimu. Tokie deriniai nereiškia sunkios ligos neišvengiamai, bet yra signalas išsitirti nuosekliau.

  • Fascijų treniruotės gali pakeisti savijautą: klysta manantys, kad pakanka tik tempimo

    Fascijų treniruotės gali pakeisti savijautą: klysta manantys, kad pakanka tik tempimo

    Kas yra fascijos?

    Fascija – tai jungiamojo audinio tinklas, apgaubiantis raumenis, organus ir kitas kūno struktūras, padedantis joms „susikalbėti“ judesyje. Ši sistema apima paviršines ir giliąsias fascijas, sausgysles, raiščius, sąnarių kapsules bei audinius raumenų viduje ir tarp jų.

    Mokslinėje literatūroje fascijos vis dažniau apibūdinamos kaip vientisa, visą kūną persmelkianti viskoelastinė terpė, kuri perduoda mechanines jėgas ir prisideda prie judesio koordinacijos. Tai svarbu ne tik sportuojantiems, bet ir ilgai sėdintiems, po traumų atsigaunantiems ar su amžiumi judrumą prarandantiems žmonėms.

    Kodėl fascijos ilgai buvo nuvertintos?

    Ilgą laiką fascijos buvo laikomos pasyviu „įpakavimu“, nes tyrimuose dažnai naudota mirusiųjų audinių medžiaga. Po mirties audinių savybės keičiasi, o anatominiuose preparatuose fascija neretai būdavo pašalinama siekiant greičiau pasiekti raumenis.

    Vaizdinimo technologijoms ir audinių biomechanikos tyrimams pažengus, paaiškėjo, kad fascijos reaguoja į krūvį, keičia klampumą ir elastingumą, o jų būklė gali būti susijusi su judesio kokybe. Dėl to sporto medicinoje ir kineziterapijoje daugėja diskusijų, kaip įvairūs judesiai veikia fascijų adaptaciją.

    Ką reiškia „treniruoti“ fascijas?

    Viena dažniausių klaidų – manyti, kad fascijoms reikia tik tempimo. Praktikoje joms naudingi įvairūs dirgikliai: judesiai skirtingomis kryptimis, sukimai, šoniniai žingsniai, rotacijos, įtūpstai ir pratimai, įtraukiantys visą kūną.

    Fascijų „treniruotė“ dažniausiai suprantama ne kaip atskira sporto šaka, o kaip protingas papildymas šalia įprasto fizinio aktyvumo. Tyrimai rodo, kad įvairus, nuosekliai progresuojantis krūvis padeda jungiamajam audiniui prisitaikyti, o monotoniški judesiai vienoje plokštumoje šią adaptaciją riboja.

    Dinamiški, spyruokliuojantys judesiai, lengvi šuoliukai ar pratimai, kuriuose naudojamas natūralus atšokimas, dažnai minimi kaip būdas lavinti audinių elastingumą. Vis dėlto svarbu dozuoti intensyvumą ir vengti staigaus krūvio šuolio, ypač jei anksčiau judėjimo buvo mažai.

    „Fascijoms reikia ne stebuklingo metodo, o reguliaraus, įvairaus judesio ir laiko prisitaikyti“, – teigia su fascijų biomechanika dirbantys tyrėjai, pabrėždami laipsniško krūvio didinimo principą.

    Volelis, vanduo ir baltymai: kas iš tiesų veikia?

    Automasažas voleliu daugeliui tapo kasdieniu įpročiu, tačiau svarbu suprasti jo realų poveikį. Mokslinės apžvalgos rodo, kad rolimas trumpam gali pagerinti judesio amplitudę ir sumažinti uždelstą raumenų skausmą po treniruotės, tačiau tai nereiškia, kad volelis tiesiogine prasme „išardo“ ar „atklijuoja“ fasciją.

    Poveikis greičiausiai susijęs su sudėtingu mechaninių dirgiklių ir nervų sistemos reakcijų deriniu, todėl rolimas labiau vertintinas kaip priemonė savijautai ir judesio kokybei gerinti. Jei po rolimų skausmas aštrus, atsiranda tirpimas ar simptomai blogėja, verta pasitarti su kineziterapeutu.

    Mitybos srityje nėra vienos specialios „fascijų dietos“, tačiau jungiamajam audiniui svarbūs bendri principai: pakankamas baltymų kiekis, mikroelementai ir skysčiai. Fascijose randama hialurono rūgšties, kuri siejama su geresniu audinių slydimu, todėl adekvatus vandens vartojimas gali būti reikšmingas bendrai audinių mechanikai.

    Kolagenas yra pagrindinis jungiamojo audinio baltymas, tačiau kolageno papildai nėra būtinybė kiekvienam. Sisteminės apžvalgos rodo, kad tam tikromis situacijomis kolageno peptidai gali būti naudingi sąnarių funkcijai ar atsistatymui, bet mechanizmai ir poveikio dydis vis dar aktyviai tiriami.

    Galiausiai praktinis principas paprastas: judėkite dažnai, įvairiai ir didinkite krūvį palaipsniui. Tokia strategija paprastai geriausiai atitinka tai, ką šiuo metu apie fascijų sistemą leidžia teigti patikimi tyrimai.

  • Šis pasivaikščiojimas sudegina daugiau kalorijų: rucking stiprina kūną ir saugo sąnarius

    Šis pasivaikščiojimas sudegina daugiau kalorijų: rucking stiprina kūną ir saugo sąnarius

    Rucking, dar vadinamas ėjimu su apkrova, sparčiai populiarėja kaip paprastas būdas pasivaikščiojimą paversti rimtesne treniruote. Jo šaknys siejasi su kariuomenės žygiais, tačiau civilinėje versijoje pakanka kuprinės ir aiškiai pasverto papildomo svorio.

    Esmė paprasta: einate įprastu tempu, bet ant pečių nešate tolygiai paskirstytą apkrovą. Dėl to organizmui reikia daugiau energijos nei paprasto ėjimo metu, todėl dažnai sudeginama daugiau kalorijų ir greičiau kyla pulsas.

    Ėjimas apskritai laikomas viena prieinamiausių fizinio aktyvumo formų, siejama su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų, 2 tipo diabeto ir ankstyvos mirties rizika. Tyrimų apžvalgos rodo, kad didesnis kasdienis žingsnių skaičius susijęs ir su geresne fizine funkcija bei bendra savijauta.

    Kas pasikeičia pridėjus svorį?

    Kuprinė su apkrova sukuria papildomą pasipriešinimą, todėl intensyviau dirba sėdmenys, šlaunys, liemens ir nugaros raumenys. Daugeliui biure dirbančių žmonių tai tampa praktišku būdu stiprinti liemens stabilumą, kurį silpnina ilgas sėdėjimas.

    Rucking taip pat lavina širdies ir kvėpavimo sistemos ištvermę, nes net ir vidutinis tempas su svoriu dažniau perkelia treniruotę į didesnio intensyvumo zoną. Ilgainiui tai gali padėti lengviau toleruoti kasdienį krūvį ir gerinti atsistatymą po fizinio aktyvumo.

    Dar vienas privalumas yra tai, kad daugeliui žmonių ėjimas su apkrova gali būti švelnesnė alternatyva bėgimui, ypač jei bėgimas provokuoja sąnarių skausmus. Vis dėlto net ir šis būdas netinka visiems, ypač jei yra nugaros, klubų ar kelių problemų.

    Kaip pradėti saugiai?

    Pradėti verta nuo nedidelės, aiškiai pasvertos apkrovos ir trumpesnio maršruto, pavyzdžiui, 20–30 minučių ėjimo. Apkrovą ir atstumą didinkite palaipsniui, stebėdami, ar neatsiranda skausmo keliuose, pėdose, nugaroje ar kakle.

    Kuprinė turėtų turėti tvirtesnę nugaros dalį, platesnes petnešas, o dar geriau ir klubų diržą, kad svoris būtų stabilus. Apkrova turi būti kuo arčiau nugaros centro, o laikysena išlikti tiesi, nes susikūprinimas dažniausiai tampa pagrindine diskomforto priežastimi.

    Svorį galima susikurti iš paprastų priemonių, pavyzdžiui, vandens butelių ar knygų, tačiau svarbiausia, kad jis būtų tolygus ir nejudėtų kuprinėje. Einant verta kvėpuoti ritmingai, rinktis lygų paviršių, o vėliau, gerėjant formai, atsargiai įtraukti kalvas.

    Nauda ne tik kūnui

    Rucking dažnai vertinamas ir dėl psichologinio efekto, nes ėjimas lauke siejamas su mažesne įtampa ir geresne nuotaika. Pasivaikščiojimas žaliose erdvėse daugeliui tampa paprastu būdu sumažinti kasdienį informacinį triukšmą.

    Kadangi progresą lengva pamatuoti, ši veikla motyvuoja: galima didinti atstumą, tempą arba apkrovą. Svarbiausia išlikti nuosekliems ir nepersistengti, nes per greitas svorio didinimas dažniausiai baigiasi pertempimais.

  • Miegate tik 80 minučių trumpiau? Tyrimas atskleidė ryšį su svorio augimu ir liemens apimtimi

    Miegate tik 80 minučių trumpiau? Tyrimas atskleidė ryšį su svorio augimu ir liemens apimtimi

    Kas nustatyta tyrime?

    Naujas tyrimas parodė, kad net ir nedidelis, bet reguliarus miego sutrumpinimas gali būti susijęs su apčiuopiamais kūno masės pokyčiais. Mokslininkus domino ne ekstremalus nemiegojimas, o kasdienė situacija, kai užmigti atsigulama vėliau, o keltis tenka tuo pačiu metu.

    Analizėje, publikuotoje žurnale „Annals of Internal Medicine“, vertinti 95 suaugusieji, kurie įprastai miegodavo bent 7 valandas per parą ir turėjo padidėjusią kardiometabolinę riziką. Dalyviai perėjo du 6 savaičių laikotarpius: vieną miegojo įprastai, kitą užmigimo laiką stūmė maždaug 90 minučių vėliau.

    Praktiškai tai reiškė, kad miegas sutrumpėjo vidutiniškai apie 78,4 minutės per parą. Toks dizainas svarbus tuo, kad jis atspindi dažną įprotį, kai miego trūkumas nėra labai akivaizdus, tačiau tęsiasi savaitėmis.

    Kiek pasikeitė svoris ir apimtys?

    Po riboto miego laikotarpio dalyviai vidutiniškai svėrė 0,45 kilogramo daugiau nei įprasto miego laikotarpiu. Taip pat fiksuotas vidutinis liemens apimties padidėjimas apie 0,52 centimetro ir nedidelis viso kūno tūrio pokytis.

    Nors skaičiai neatrodo dideli, poveikis pasireiškė per palyginti trumpą laiką, vos per 6 savaites. Tyrėjai pabrėžė, kad šių rezultatų negalima paprastai „padauginti“ iš mėnesių ar metų, nes ilgalaikės organizmo adaptacijos gali būti kitokios.

    Vis dėlto išvada aiški: net nedidelis, bet nuolatinis miego trumpinimas gali prisidėti prie energijos balanso pokyčių, o tai ilgainiui gali turėti reikšmės kūno masei.

    Kodėl trumpesnis miegas gali „pridėti“ kilogramų?

    Vienas netikėtas tyrimo signalas buvo susijęs su kasdieniu aktyvumu: trumpiau miegoję dalyviai vidutiniškai apie 17,2 minutės daugiau praleido sėdėdami per parą. Įdomu tai, kad šis pokytis išliko ir įvertinus tai, jog jie tiesiog turėjo daugiau budraus laiko.

    Intuityviai gali atrodyti, kad trumpiau miegant žmogus turėtų daugiau judėti ir sudeginti daugiau energijos, tačiau realybėje papildomas budrumo laikas dažnai virsta pasyviu vakaru prie ekranų. Vėlesnis užmigimas taip pat gali reikšti vėlesnius užkandžius, vėlyvą vakarienę ar mažesnę motyvaciją judėti kitą dieną.

    Miegas nėra vien poilsis: jis susijęs su hormonų ir medžiagų apykaitos reguliacija bei paros ritmo stabilumu. Tyrimų literatūroje dažnai aptariamas ir apetito hormonų balansas, ypač grelino, didinančio alkio jausmą, ir leptino, siunčiančio sotumo signalus, galintis kisti dėl nepakankamo miego.

    „Nedidelis, bet nuolatinis miego trūkumas gali būti vienas iš veiksnių, darančių įtaką energijos balansui ir kūno masei“, – teigė tyrimo autoriai, apibendrindami rezultatus.

    Specialistai primena, kad kūno masę lemia daugybė veiksnių: mityba, judėjimas, stresas, genetika, vartojami vaistai, lėtinės ligos ir paros ritmo ypatumai. Tačiau, jei miegas nuolat trumpėja, tai gali tapti svarbiu, dažnai nuvertinamu rizikos elementu.

    Daugumai suaugusiųjų rekomenduojama reguliariai miegoti bent apie 7 valandas per parą, o svarbi ir miego kokybė bei pastovus režimas. Jei, skyrus pakankamai laiko miegui, vis tiek sunku užmigti, dažnai prabundama ar dieną vargina ryškus mieguistumas, verta pasitarti su gydytoju ir įvertinti galimus miego sutrikimus.