CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Geltonos dėmės prie akių? Gydytojai įspėja: tai gali rodyti didesnę infarkto ir insulto riziką

    Geltonos dėmės prie akių? Gydytojai įspėja: tai gali rodyti didesnę infarkto ir insulto riziką

    Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip kosmetinė smulkmena: ant vokų ar šalia vidinių akių kampučių atsiranda gelsvos, šiek tiek iškilusios plokštelės. Dažniausiai jos neskauda, niežulio nesukelia ir regėjimo nepablogina, todėl dalis žmonių jas laiko tik estetiniu trūkumu.

    Vis dėlto gydytojai pabrėžia, kad vadinamosios ksantelazmos, arba geltonosios plokštelės, gali būti susijusios su lipidų apykaitos sutrikimais. Tai reiškia, kad tokie odos pakitimai kartais sutampa su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, įskaitant infarktą ar insultą.

    Nauja analizė: ryšys išlieka ilgai

    Stanfordo universiteto mokslininkų atlikta didelės apimties medicininių duomenų analizė, paremta TriNetX duomenų baze, parodė reikšmingas sąsajas. Tyrėjai įvertino 17 925 suaugusiųjų, kuriems buvo diagnozuotos ksantelazmos, ir palygino juos su tokio pat dydžio kontroline grupe be šių pakitimų.

    Kad palyginimas būtų tikslesnis, kontrolinei grupei parinkti asmenys, kurie taip pat lankėsi pas akių gydytojus dėl su amžiumi susijusio regėjimo iš arti silpnėjimo. Iš analizės pašalinti žmonės, kurie iki ksantelazmų diagnozės jau buvo patyrę infarktą, insultą ar praeinantį smegenų išemijos priepuolį.

    Per pirmuosius metus infarktas fiksuotas 1 proc. asmenų su ksantelazmomis, o kontrolinėje grupėje – 0,35 proc. Insultas atitinkamai nustatytas 0,95 proc. ir 0,30 proc., o praeinantis smegenų išemijos priepuolis – 0,60 proc. ir 0,19 proc.

    Per penkerius metus infarktas ištiko 2,26 proc. žmonių su ksantelazmomis, palyginti su 1,13 proc. kontrolinėje grupėje. Insulto atvejų buvo 2,25 proc. prieš 1,03 proc., o praeinančio smegenų išemijos priepuolio – 1,60 proc. prieš 0,74 proc.

    Tyrėjai pabrėžė, kad padidėjusi rizika išliko ir ilgesnėje stebėsenoje iki 10 metų. Tai nereiškia, kad kiekviena gelsva dėmelė ant voko pranašauja artėjantį infarktą, tačiau gali būti matomas ženklas, kad verta atidžiau įvertinti bendrą širdies ir kraujagyslių riziką.

    Kodėl pakitimai atsiranda?

    Ksantelazmos spalva siejama su lipidų, pirmiausia cholesterolio, kaupimusi odoje. Šiame procese dalyvauja imuninės sistemos ląstelės, kurios „surenka“ riebalų perteklių, o tai gali suformuoti gelsvą, plokščią ar šiek tiek iškilusią plokštelę.

    Vis dėlto ksantelazmos nėra tas pats, kas aterosklerozinė plokštelė kraujagyslėse. Jų buvimas savaime neįrodo, kad arterijose tikrai vystosi aterosklerozė, tačiau gali signalizuoti apie rizikos veiksnius, kurie skatina širdies ir kraujagyslių ligas.

    Svarbu ir tai, kad ksantelazmos ne visada reiškia padidėjusį cholesterolį standartiniuose tyrimuose. Kai kuriems žmonėms bendras lipidų profilis gali atrodyti „normalus“, tačiau riziką vis tiek lemia kiti veiksniai, tokie kaip cukrinis diabetas, kraujospūdis, rūkymas, antsvoris ar paveldimumas.

    Ką verta pasitikrinti?

    Gydytojai pataria ksantelazmas vertinti kaip progą profilaktikai, ypač jei jos atsirado anksti arba žmogus turi kitų rizikos veiksnių. Dažniausiai pradedama nuo išsamesnio lipidų profilio, kraujospūdžio įvertinimo ir gliukozės apykaitos tyrimų.

    Širdies ir kraujagyslių rizika paprastai vertinama kompleksiškai, atsižvelgiant į amžių, šeiminę anamnezę, kūno masę, fizinį aktyvumą ir mitybą. Prireikus gydytojas gali pasiūlyti papildomus tyrimus ir gyvenimo būdo korekcijas, kurios mažina ilgalaikių komplikacijų tikimybę.

    Dermatologiniai ar oftalmologiniai sprendimai, skirti pačioms plokštelėms pašalinti, dažniausiai yra estetinio pobūdžio, o pakitimai gali atsinaujinti. Todėl pagrindinis tikslas – ne tik kosmetika, bet ir rizikos veiksnių kontrolė, jei jie nustatomi.

  • Miego trūkumas kenkia, bet ir per ilgas miegas gali būti pavojingas: ką rodo tyrimai

    Miego trūkumas kenkia, bet ir per ilgas miegas gali būti pavojingas: ką rodo tyrimai

    Ilgą laiką mokslininkai daugiausia dėmesio skyrė miego trūkumui, siejamam su didesne nutukimo, 2 tipo diabeto ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika. Tačiau vis daugiau duomenų rodo, kad svarbu ne tik miego valandų skaičius, bet ir jo kokybė bei reguliarumas.

    Ekspertai pabrėžia, kad tiek per trumpas, tiek pernelyg ilgas miegas gali būti susijęs su nepalankiomis medžiagų apykaitos permainomis. Be to, miegas atlieka ir svarbią smegenų „techninės priežiūros“ funkciją, padedančią šalinti budrumo metu susikaupiančias medžiagas.

    Paprastai per trumpu miegu laikomas miegas, trunkantis mažiau nei 6 valandas per parą. Didelės apimties tyrimų apžvalgos rodo, kad toks miegas suaugusiesiems dažniau siejamas su didesniu kūno masės indeksu ir nutukimo rizika.

    Ryšys aiškinamas keliais mechanizmais: sutrinka alkį ir sotumą reguliuojantys hormonai, didėja potraukis kaloringam maistui, prastėja gliukozės apykaita. Ilgainiui tai gali prisidėti prie 2 tipo diabeto ir širdies bei kraujagyslių ligų rizikos didėjimo.

    Vis dėlto „daugiau“ ne visada reiškia „geriau“. Per ilgu miegu dažniausiai vadinamas reguliarus miegas, trunkantis ilgiau nei 9 valandas per parą, ir kai kurios metaanalizės tokį miegą sieja su didesne mirtingumo bei širdies ir kraujagyslių įvykių rizika.

    Interpretaciją čia būtina vertinti atsargiai: statistinis ryšys dar nereiškia priežasties. Ilgai miegantys žmonės neretai gali turėti kitų sveikatos problemų, pavyzdžiui, negydomą miego apnėją, depresiją, lėtines ligas ar vartoti vaistus, kurie didina mieguistumą.

    Pastarąjį dešimtmetį daug dėmesio sulaukė ir tyrimai apie tai, kaip miegas siejasi su smegenų „apsivalymu“. Eksperimentai su gyvūnais parodė, kad miegant didėja tarpląstelinė erdvė ir aktyviau cirkuliuoja skysčiai, o tai gali padėti greičiau pašalinti medžiagų apykaitos produktus, tarp jų ir beta amiloidą.

    Vėlesni žmonių tyrimai sustiprino hipotezę, kad ypač svarbus yra gilus lėtojo miego etapas, kai smegenų elektrinis aktyvumas sulėtėja ir vyksta būdingos lėtosios bangos. Šioje fazėje fiksuojami ir ryškesni smegenų skysčių dinamikos pokyčiai, kurie gali būti svarbūs normaliai smegenų metabolinei aplinkai palaikyti.

    Praktiškai daugumai suaugusiųjų dažniausiai rekomenduojama siekti maždaug 7–9 valandų miego per parą, tačiau vien skaičiaus nepakanka. Ne mažiau svarbu, ar miegas yra nenutrūkstamas, ar lengva užmigti, ar ryte atsibundama pailsėjus, ir ar miego režimas panašus tiek darbo dienomis, tiek savaitgaliais.

    Jeigu žmogus nuolat miega trumpai arba, priešingai, jaučia poreikį miegoti labai ilgai ir vis tiek išlieka pavargęs, specialistai pataria ieškoti priežasties. Tokiais atvejais verta pasitarti su šeimos gydytoju, nes nuovargį gali lemti miego sutrikimai, psichologinės būklės ar kitos sveikatos problemos.

  • Bėgiojimas naikina kelius? Naujas tyrimas griauna mitą ir pateikia netikėtą žinią apie klubus

    Bėgiojimas naikina kelius? Naujas tyrimas griauna mitą ir pateikia netikėtą žinią apie klubus

    Ką parodė analizė

    Naujas mokslininkų iš University of Essex ir Danijos tyrėjų atliktas tyrimas meta iššūkį seniai gajam įsitikinimui, kad bėgiojimas neišvengiamai žaloja kelius. Analizėje remtasi Danijos GLA:D registro duomenimis, kuriame kaupiama informacija apie žmones, turinčius kelio arba klubo sąnario osteoartritą.

    Iš viso įvertinti 17 661 pacientų duomenys: 11 750 jų buvo diagnozuotas kelio, o 5 911 – klubo sąnario osteoartritas. Vidutinis dalyvių amžius siekė apie 66 metus, dauguma buvo moterys, o fizinį aktyvumą žmonės nurodė patys.

    Didelės apkrovos sportas ir keliai

    Tyrėjai fizinę veiklą suskirstė pagal intensyvumą ir smūginę apkrovą sąnariams. Prie didesnio smūgio aktyvumų priskirti bėgimas, tenisas, taip pat slidinėjimas, akrobatika, baletas, sunkus fizinis darbas ir žygiai su svoriu.

    Tuomet vertinta, ar per 12 mėnesių nuo stebėjimo pradžios dalyviams buvo atlikta visa kelio ar klubo sąnario endoprotezavimo operacija. Viena svarbiausių išvadų – didesnės smūginės apkrovos aktyvumai nebuvo susiję su didesne kelio sąnario endoprotezavimo tikimybe.

    Tai reikšminga, nes būtent keliai dažniausiai minimi kalbant apie bėgimo žalą: daugeliui atrodo, kad pasikartojantys smūgiai į dangą turėtų spartinti sąnario dėvėjimąsi. Vis dėlto šioje duomenų analizėje aktyvesni žmonės kelio operacijų rizikos nepadidino, lyginant su tais, kurie rinkosi švelnesnį judėjimą.

    Netikėtas signalas apie klubus

    Dar įdomesnė buvo klubo sąnario rezultatų kryptis: žmonėms, sergantiems klubo osteoartritu, didesnės smūginės apkrovos aktyvumas sietas su 36–48 proc. mažesne tikimybe per metus patirti klubo sąnario endoprotezavimo operaciją. Vis dėlto tai nereiškia, kad bėgimas apsaugo klubus ar stabdo ligą.

    Tyrimas parodė ryšį, bet ne priežastinį poveikį, todėl galimi keli paaiškinimai. Pavyzdžiui, žmonės, kurie gali bėgioti ar žaisti tenisą, dažnai jau pradžioje būna geresnės funkcinės būklės, turi mažiau pažengusią ligą ar geriau išvystytą raumenyną, kuris stabilizuoja sąnarius.

    „Nereikėtų automatiškai daryti prielaidos, kad žmogus privalo mesti mėgstamą intensyvesnę veiklą vien dėl osteoartrito diagnozės“, – sakė pagrindinis tyrimo autorius Bernardas Liew.

    Ką tai reiškia kasdienybėje

    Specialistai pabrėžia, kad bėgiojimas nėra vienodai tinkamas visiems: svarbūs ligos pažengimas, skausmo lygis, ankstesnės traumos, kūno masė, raumenų jėga, judesio technika ir treniruočių krūvio didinimo tempas. Tai ypač aktualu tiems, kurie ilgą laiką nejudėjo ir staiga nusprendžia pradėti intensyviai sportuoti.

    Vis dėlto bendras signalas aiškus: vien dalyvavimas didesnės smūginės apkrovos veiklose pats savaime nebuvo siejamas su didesne kelio operacijos rizika. Šiuolaikinės rekomendacijos vis dažniau akcentuoja individualų krūvio parinkimą, laipsnišką progresą ir jėgos pratimus, kurie gali padėti geriau kontroliuoti simptomus ir išlaikyti funkciją.

    Žmonėms, turintiems sąnarių degeneracinių pokyčių, judėjimas svarbus ne tik fiziškai. Reguliarus aktyvumas dažnai siejamas su geresne savijauta, miego kokybe ir socialiniu gyvenimu, todėl vien draudimai be individualaus įvertinimo gali atimti reikšmingą kasdienybės dalį.

  • 15 kasdienių higienos klaidų, kurias darote net to nepastebėdami: rizika ar tik mitai?

    Net ir žmonės, kurie save laiko tvarkingais, kasdien daro įpročius, galinčius padidinti mikroorganizmų plitimo riziką. Dalis jų nėra pavojingi savaime, tačiau susidėjus keliems veiksniams – nuo drėgmės iki neplautų rankų – tikimybė susidurti su žarnyno infekcijomis ar odos sudirgimais išauga.

    Higienos specialistai pabrėžia paprastą principą: svarbiausia ne sterilumas, o rizikos mažinimas ten, kur užterštumas didžiausias. Tai dažniausiai būna vietos, kurias liečia daug skirtingų žmonių, ir daiktai, kuriuos laikome prie veido ar naudojame valgant.

    Telefonas tualete ir nuleidimas

    Vienas dažniausių įpročių – naudotis telefonu tualete. Kadangi išmanusis telefonas vėliau keliauja prie veido ir ant virtuvės paviršių, jo ekraną ir dėklą verta reguliariai valyti, ypač jei prietaisas dažnai naudojamas viešose vietose.

    Ne mažiau svarbi detalė – klozeto dangtis nuleidžiant vandenį. Nuleidimas gali paskleisti smulkias daleles aplinkoje, todėl uždarytas dangtis ir reguliarus vonios kambario paviršių valymas sumažina užterštumo plitimą.

    Viešuose tualetuose riziką didina ir įprotis dėti telefoną, rankinę ar kitus daiktus ant grindų. Grindys dažnai būna labiausiai užterštas paviršius, o daiktus grąžinus į automobilį ar namus, tarša lengvai pernešama toliau.

    Durų rankenos, liftai ir rankos

    Kasdien liečiame durų rankenas, turėklus, liftų mygtukus ir atsiskaitymo terminalus, kuriuos paliečia šimtai žmonių. Dėl to rankų plovimas po viešų vietų ir prieš valgį išlieka viena efektyviausių priemonių mažinant infekcijų plitimą.

    Ypač dažna klaida – paliesti veidą ar užkandžiauti iškart po kelionės viešuoju transportu ar apsipirkimo. Net jei pavojus neatrodo akivaizdus, būtent tokios situacijos sudaro sąlygas mikroorganizmams patekti į burną, nosį ar akis.

    Batai namuose ir drėgni audiniai

    Vaikščiojimas namuose su lauko batais – įprotis, kuris į patalpas atneša gatvės nešvarumus, dulkes ir tai, kas prikimba prie pado. Dėl tos pačios priežasties avalynės nereikėtų dėti ant baldų ar lovos, ypač jei namuose yra mažų vaikų.

    Drėgni rankšluosčiai ir šluostės, palikti suglamžyti ant lovos ar grindų, ilgiau išlieka šlapi. Drėgmė ir šiluma sudaro palankias sąlygas mikroorganizmams daugintis, todėl audinius verta džiovinti išskleistus ir reguliariai skalbti.

    Kasdienėje rutinoje riziką gali didinti ir retai plaunamos daugkartinės gertuvės ar termo puodeliai, ypač jei juose laikomi saldinti gėrimai ar kava su pienu. Tokius indus svarbu kruopščiai išplauti, išdžiovinti ir periodiškai patikrinti, ar neliko kvapo ar apnašų.

    Higienos klausimų kelia ir tam tikri grožio įpročiai, pavyzdžiui, labai ilgi dirbtiniai nagai, po kuriais gali kauptis nešvarumai. Taip pat verta kritiškai įvertinti situacijas, kai maistas valgomas rankomis po pramogų ar sporto, jei prieš tai nebuvo galimybės nusiplauti rankų.

    Galiausiai, kai kurios situacijos labiau susijusios su komfortu nei realia grėsme, pavyzdžiui, žmonių perpildyti baseinai ar viešbučių patalynė. Vis dėlto paprasti įpročiai – rankų higiena, asmeninių daiktų valymas ir drėgmės kontrolė – dažniausiai duoda didžiausią naudą.

  • Kalafioras – pigus supermaistas? Kuo jis svarbus senjorų smegenims, žarnynui ir kaulams

    Kalafioras – pigus supermaistas? Kuo jis svarbus senjorų smegenims, žarnynui ir kaulams

    Kodėl kalafioras vertas dėmesio

    Kalafioras neretai vadinamas supermaistu, nors moksliškai tai nėra aiškiai apibrėžtas terminas. Vis dėlto ši daržovė išsiskiria tuo, kad yra lengvai prieinama, nebrangi ir turi daug vertingų maistinių medžiagų.

    Senjorams tai ypač aktualu, nes su amžiumi didėja rizika susidurti su raumenų silpnėjimu, žarnyno veiklos sutrikimais, kaulų tankio mažėjimu ir kognityviniais pokyčiais. Kalafioras gali būti paprastas būdas praturtinti racioną neapkraunant jo kalorijomis.

    Cholinas ir smegenų veikla

    Viena įdomiausių kalafioro sudedamųjų dalių yra cholinas. Organizmas jį naudoja ląstelių membranoms, taip pat acetilcholino gamybai, tai yra neuromediatoriui, susijusiam su atmintimi, nuotaika ir raumenų kontrole.

    Europos maisto saugos tarnyba suaugusiesiems yra nustačiusi pakankamą cholino suvartojimą maždaug 400 miligramų per dieną. Pagal JAV žemės ūkio departamento maistinių medžiagų duomenis, 100 gramų virto kalafioro suteikia apie 39 miligramus cholino, tad visa vidutinė gūžė gali sudaryti maždaug 150–180 miligramų.

    Mokslininkai tiria, ar mažesnis cholino kiekis mityboje gali būti susijęs su blogesne smegenų būkle vyresniame amžiuje. Dalis tyrimų rodo sąsajas, tačiau tokie duomenys dažnai yra stebimieji, todėl jie neįrodo, kad vien cholinas apsaugo nuo demencijos ar Alzheimerio ligos.

    Imunitetas, kaulai ir žarnynas

    Kalafioras yra vitamino C šaltinis, o ši medžiaga prisideda prie imuninės sistemos veiklos ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso. Taip pat jame yra vitamino K, folatų ir kalio, kurie svarbūs bendrai organizmo funkcijai.

    Daržovėje esantys gliukozinolatai būdingi kryžmažiedėms daržovėms. Smulkinant ir kramtant iš jų gali susidaryti biologiškai aktyvios medžiagos, kurių galimas poveikis sveikatai tiriamas, tačiau kalafioro nereikėtų laikyti konkrečių ligų gydymo ar prevencijos priemone.

    Ne mažiau svarbus ir skaidulų kiekis, jos padeda žarnyno veiklai, reguliuoja tuštinimąsi ir maitina dalį naudingų žarnyno bakterijų. Vis dėlto žmonėms, kurie skaidulų vartoja mažai, didesnė porcija gali sukelti pilvo pūtimą, todėl kiekį verta didinti pamažu.

    Mažai kalorijų, daug panaudojimo būdų

    Kalafioras pasižymi nedideliu energiniu tankiu: 100 gramų žalio kalafioro turi apie 25–27 kilokalorijas. Dėl to jis gali padėti didinti patiekalo tūrį reikšmingai nepadidinant bendro kaloringumo.

    Praktikoje kalafiorą patogu virti garuose, kepti orkaitėje, dėti į sriubas ar troškinius, gaminti daržovių kremą ar švelnią tyrę. Senjorams, kuriems sunkiau kramtyti, ypač tinka minkštai paruoštas kalafioras, o trumpas virimas garuose paprastai padeda išsaugoti daugiau vitamino C.

    Jei yra virškinimo sutrikimų, inkstų ligų ar vartojami kraujo krešėjimą veikiantys vaistai, mitybos pokyčius verta aptarti su gydytoju ar dietologu. Tai ypač svarbu, kai racione ryškiai didinamas kryžmažiedžių daržovių kiekis.

  • Pietūs sergant diabetu per 30 minučių: 5 idėjos, kurios padeda suvaldyti gliukozę

    Pietūs sergant diabetu per 30 minučių: 5 idėjos, kurios padeda suvaldyti gliukozę

    Pietūs sergant diabetu nebūtinai turi būti sudėtingi ar ilgi. Dietologų dažnai rekomenduojamas principas yra lėkštės padalijimas: apie pusę turėtų sudaryti nekrakmolingos daržovės, ketvirtį baltymai, o likusią dalį – angliavandeniai.

    Baltymams tinka žuvis, paukštiena, kiaušiniai, tofu ar ankštiniai, o angliavandeniams – kruopos, pilno grūdo makaronai, rudieji ryžiai ar bulvės. Nedidelis kiekis alyvuogių aliejaus, sėklų ar riešutų pagerina skonį ir didina sotumą.

    Angliavandenių atsisakyti nereikia

    Sergant diabetu svarbiausia ne visiškai išbraukti angliavandenius, o pasirinkti jų rūšį, porciją ir gaminimo būdą. Pilno grūdo produktai ir kruopos dažniausiai turi daugiau skaidulų, todėl gliukozė į kraują kyla lėčiau nei valgant rafinuotus gaminius.

    Praktikoje padeda ir gaminimo detalės: makaronus verta palikti al dente, kruopas virti biriai, o bulvių netrinti į košę. Daržovės, baltymai ir riebalai tame pačiame patiekale dažnai lemia švelnesnį glikemijos atsaką nei didelė vien angliavandenių porcija.

    Penkios greitos pietų idėjos

    Pirma idėja – vištiena ar kalakutiena su ryžiais ir dideliu dubeniu šviežių daržovių, pavyzdžiui, pomidorų bei agurkų salotomis. Tokiu atveju baltymai ir daržovės subalansuoja grūdų porciją, o patiekalas paruošiamas greitai.

    Antra idėja – kepta ar troškinta žuvis su rupesnėmis kruopomis ir daržovėmis. Žuvis suteikia baltymų ir riebalų, o kruopos bei daržovės padeda ilgiau išlikti sotiems ir išlaikyti stabilesnę energiją.

    Trečia idėja – ankštinių troškinys, pavyzdžiui, su avinžirniais ar pupelėmis, patiekiamas su salotomis ar kopūstų mišraine. Ankštiniai yra vertingas baltymų ir skaidulų šaltinis, todėl patiekalas gali būti sotus ir be mėsos.

    Ketvirta idėja – daržovių ir baltymų kupinas makaronų patiekalas su pilno grūdo makaronais. Čia svarbiausia saikinga makaronų porcija ir didelis daržovių kiekis, o ne bandymas pakeisti pietus vien mėsa.

    Penkta idėja – virtos bulvės su baltymais ir daržovėmis, vengiant bulvyčių ar bulvių košės. Bulves išvirus iš anksto ir atvėsinus, o vėliau pašildžius, gali padidėti atsparaus krakmolo dalis, kuris kai kuriems žmonėms siejamas su švelnesniu gliukozės šuoliu.

    Kaip sutaupyti laiko ir išvengti klaidų

    Per 30 minučių lengviau pagaminti subalansuotus pietus, kai namuose yra šaldytų daržovių, konservuotų ankštinių be saldžių užpilų, pilno grūdo makaronų, kruopų ir trintų pomidorų. Tokie produktai leidžia greitai sudėti patiekalą, neprarandant maistinės vertės.

    Renkantis paruoštus padažus verta skaityti etiketes, nes juose gali būti pridėtinio cukraus, daug druskos ir nereikalingų priedų. Porcijos dydį svarbu derinti prie individualių poreikių, fizinio aktyvumo, vartojamų vaistų ir to, kaip po valgio kinta glikemija.

    „Žmonėms, vartojantiems insuliną, angliavandenių kiekį svarbu derinti su individualiomis gydytojo ar dietologo rekomendacijomis“, – pabrėžia specialistai.

  • Nauja infarkto apibrėžtis: gydytojai kitaip skirstys pacientus ir tai keis diagnozes

    Nauja infarkto apibrėžtis: gydytojai kitaip skirstys pacientus ir tai keis diagnozes

    Europos kardiologų bendruomenė pristatė atnaujintą, penktąją universalią miokardo infarkto apibrėžtį. Dokumentą parengė Europos kardiologų draugija kartu su American College of Cardiology, American Heart Association ir World Heart Federation. Tikslas – aiškiau atskirti infarktą nuo kitų širdies raumens pažeidimų, kai pakyla troponinas.

    Pati infarkto esmė nesikeičia: tai širdies raumens ląstelių pažeidimas ir žūtis dėl ūmaus kraujotakos sutrikimo, kai audiniai negauna pakankamai deguonies. Tačiau klinikinėje praktikoje vis dažniau susiduriama su situacijomis, kai vien pagal žymenis kraujyje ar bendrą simptomų vaizdą nepakanka tiksliai pasakyti, kas įvyko ir kodėl.

    Trys pagrindinės infarkto grupės

    Ankstesnė schema daugiausia rėmėsi numeruotomis infarkto rūšimis, kurios ne visada buvo patogios kasdieniam sprendimų priėmimui. Atnaujinta apibrėžtis siūlo paprastesnį skirstymą į tris pagrindines kategorijas: pirminį, antrinį ir su medicinine procedūra susijusį infarktą.

    Pirminis infarktas siejamas su ūmiu įvykiu vainikinėje arterijoje, dažniausiai – aterosklerozinės plokštelės pažeidimu ir susiformavusiu trombu. Vis dėlto pabrėžiama, kad „klasikinio“ užsikimšimo scenarijus nėra vienintelis: infarktą gali sukelti ir vainikinių arterijų spazmas, embolija ar spontaniškas arterijos sienelės įplyšimas ir atsisluoksniavimas.

    Antrinis infarktas apibūdina atvejį, kai širdies raumeniui pritrūksta deguonies dėl disbalanso tarp poreikio ir jo tiekimo, o priežastis slypi kitame organizmo sutrikime. Tai gali būti labai greitas širdies ritmas, dideli kraujospūdžio svyravimai, sunki mažakraujystė ar kitos būklės, kurios staigiai padidina širdies apkrovą arba sumažina deguonies pristatymą.

    Ką reiškia troponino padidėjimas

    Vienas svarbiausių akcentų – troponinas, itin jautrus širdies raumens pažeidimo žymuo, nėra automatinis infarkto įrodymas. Jo padidėjimas gali pasireikšti ir esant kitoms būklėms, todėl diagnozei būtinas klinikinis kontekstas, simptomų įvertinimas, elektrokardiograma, vaizdiniai tyrimai ir kiti ūmaus išemijos požymiai.

    Atnaujintas požiūris skirtas sumažinti riziką, kad infarktu bus pavadintas bet koks troponino šuolis, neįrodžius ūmaus išemijos mechanizmo. Praktikoje tai gali lemti tikslesnį diagnozės suformulavimą, aiškesnį priežasties įvardijimą ir labiau individualizuotą tolesnį gydymo planą.

    Procedūrų vaidmuo ir 30 dienų riba

    Trečioji kategorija apima infarktą, susijusį su medicininėmis procedūromis, ypač intervencijomis į vainikines arterijas ar širdies operacijomis. Dokumente aiškiau apibrėžiama, kada įvykis laikomas su procedūra susijusiu, o kada jau vertinamas kaip naujas, atskiras vainikinių arterijų sutrikimas.

    Klinikinėje praktikoje reikšmingas tampa laiko ryšys su atlikta intervencija, įskaitant ir laikotarpį iki 30 dienų po procedūros. Tai padeda vienodinti vertinimą, kada komplikacija priskiriama pačiai procedūrai, o kada kalbama apie naujai atsiradusį įvykį.

    Ekspertai pabrėžia, kad ši apibrėžtis yra diagnostinis sutarimas, skirtas suvienodinti terminiją ir geriau atspindėti mechanizmą, sukėlusį širdies pažeidimą. Ji nepakeičia gydymo gairių, tačiau gali turėti įtakos tam, kaip gydytojai aprašo diagnozę, kokius tyrimus parenka ir kaip tiksliai pacientui paaiškina, kas nutiko.

    Didesnis dėmesys įvairiems mechanizmams gali būti ypač svarbus moterų diagnostikoje, nes tokios būklės kaip spontaniškas vainikinės arterijos atsisluoksniavimas ar vainikinių arterijų spazmas kai kuriose populiacijose nustatomos dažniau ir ne visada atitinka stereotipinį infarkto vaizdą. Atnaujintas skirstymas ragina pirmiausia ieškoti priežasties, o tik tada priskirti pacientą kategorijai.

  • Kraujas išmatose? Šį storosios žarnos vėžio signalą lengva nuvertinti, o delsti pavojinga

    Kraujas išmatose? Šį storosios žarnos vėžio signalą lengva nuvertinti, o delsti pavojinga

    Atvejų daugėja ir jaunesniems

    Storosios žarnos vėžys ilgą laiką buvo laikomas vyresnio amžiaus žmonių liga, tačiau pastaraisiais metais vis dažniau diagnozuojamas ir jaunesniems suaugusiesiems. Gydytojai pabrėžia, kad naujų ar neįprastų virškinamojo trakto simptomų nereikėtų automatiškai nurašyti jaunam amžiui, stresui ar „jautresniam skrandžiui“.

    Tarptautinių organizacijų ir onkologinių registrų duomenys rodo aiškią tendenciją: kai kuriose šalyse auga ankstyvojo amžiaus storosios žarnos vėžio atvejų skaičius. Dėl to vis dažniau kalbama apie rizikos veiksnius, susijusius su mityba, antsvoriu, fizinio aktyvumo stoka, rūkymu, alkoholiu ir metaboliniais sutrikimais.

    Kraujas išmatose: kaip jis gali atrodyti

    Vienas svarbiausių įspėjamųjų ženklų yra kraujas tuštinantis. Jis gali būti ryškiai raudonas ir matomas ant tualetinio popieriaus, išmatų paviršiaus ar klozeto vandenyje, o tai dažniau siejama su kraujavimu iš apatinės žarnyno dalies.

    Kraujas gali būti ir tamsesnis, susimaišęs su išmatomis, o kartais išmatos įgauna labai tamsų atspalvį. Vien pagal spalvą ar kiekį patikimai nustatyti kraujavimo šaltinio neįmanoma, todėl vien spėjimai dažnai atitolina reikalingą diagnostiką.

    Dažna priežastis būna hemorojus ar išangės įplėša, tačiau toks pats simptomas gali pasireikšti ir esant polipams ar piktybiniams pakitimams. Būtent dėl šios priežasties kraują išmatose saugiausia vertinti kaip signalą, kurį būtina patikrinti, o ne kaip „aiškų hemorojaus įrodymą“.

    Kai kraujo nematyti, bet organizmas siunčia ženklus

    Situacija tampa dar klastingesnė, kai kraujavimo plika akimi nesimato. Tuomet kraujas gali būti nustatomas tik tyrimais, o vienas pirmųjų netiesioginių požymių neretai būna geležies stokos mažakraujystė, pasireiškianti silpnumu, dusuliu, greitu nuovargiu ar sumažėjusiu darbingumu.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad paslėptas kraujavimas dažniau siejamas su pakitimais tam tikrose storosios žarnos dalyse. Pirminėje patikroje gali būti taikomas imunocheminis išmatų tyrimas paslėptam kraujui nustatyti, tačiau jis nepakeičia išsamesnio ištyrimo, jei simptomai kartojasi ar stiprėja.

    Kada delsti nebeverta

    Kraujas išmatose dažniau reiškia ne vėžį, o kitas, paprastesnes priežastis, tačiau be tyrimų patikimai to pasakyti neįmanoma. Ypač svarbu neatidėlioti, jei kraujavimas kartojasi arba kartu atsiranda pasikeitęs tuštinimosi ritmas, pilvo skausmai, nepaaiškinamas svorio kritimas, užsitęsęs silpnumas ar nustatoma mažakraujystė.

    Gydytojas, įvertinęs situaciją, gali skirti kraujo ir išmatų tyrimus, apžiūrą bei endoskopinius tyrimus. Kolonoskopija laikoma vienu svarbiausių metodų, nes leidžia apžiūrėti storąją žarną, prireikus paimti mėginius ir aptikti dar ankstyvus pakitimus, kuriuos galima gydyti.

    Jei pastebite kraują tuštinantis, saugiausia išeitis yra kreiptis į gydytoją ir išsitirti. Ankstyvas ištyrimas dažnai padeda ne tik paneigti pavojingas diagnozes, bet ir laiku nustatyti bei pašalinti polipus ar kitas problemas, kol jos nesukėlė rimtų komplikacijų.

  • Mokslininkai įspėja: netikėtas balso pokytis gali išduoti demencijos riziką dar prieš atmintį

    Demencija dažniausiai siejama su atminties prastėjimu, tačiau nauji duomenys rodo, kad įspėjamieji ženklai gali pasirodyti gerokai anksčiau. Tyrėjai atkreipė dėmesį į netikėtą simptomą, kuris neretai ignoruojamas.

    JAV Filadelfijoje esančio Drexelio universiteto mokslininkai, išanalizavę daugiau kaip 833 000 pacientų medicininius įrašus, nustatė ryšį tarp balso sutrikimų ir vėliau išryškėjusio kognityvinio silpnėjimo. Tyrime vertinti žmonės, kurie kasmet lankėsi pas šeimos gydytojus.

    Analizė parodė, kad asmenims, turėjusiems balso sutrikimų, bet neturėjusiems klausos praradimo, demencijos ar kognityvinių sutrikimų rizika buvo apie 58 proc. didesnė nei tiems, kurie balso problemų neturėjo. Tyrėjai pabrėžia, kad tai yra ryšys, o ne įrodymas, jog balso sutrikimai tiesiogiai sukelia demenciją.

    Kodėl balsas gali būti svarbus signalas?

    Anksčiau daug dėmesio buvo skiriama klausos praradimui, kuris siejamas su didesne demencijos rizika dėl sumažėjusio bendravimo ir menkesnės smegenų stimuliacijos. Naujas darbas leidžia į problemą pažvelgti plačiau ir įvertinti, kad balso sutrikimai gali veikti panašiu mechanizmu.

    Pasak tyrimo autorių, pakitęs balsas ar skausmas kalbant gali lemti, kad žmogus ima rečiau dalyvauti socialinėse veiklose, vengia pokalbių, mažiau dainuoja ar skaito garsiai. Tai gali sumažinti kasdienį protinį aktyvumą ir socialinį įsitraukimą, kurie laikomi svarbiais kognityvinės sveikatos veiksniais.

    „Jei balso sutrikimas keičia jūsų balsą arba kalbant ar dainuojant jaučiate skausmą, natūralu, kad rečiau įsitrauksite į socialines ir kitas veiklas, kurios palaiko smegenų darbą“, – sakė Drexelio universiteto Medicinos koledžo profesorius Robertas Sataloffas.

    Didžiausia rizika, kai sutampa du veiksniai

    Tyrėjai nurodo, kad stipriausias ryšys su demencija fiksuotas tiems žmonėms, kurie turėjo ir klausos, ir balso sutrikimų. Vis dėlto išskirtinė žinia ta, kad vien balso problemos, net ir be klausos praradimo, siejosi su didesne rizika nei vien klausos praradimas.

    Profesorius R. Sataloffas taip pat atkreipė dėmesį, kad medicinoje panašios tendencijos pastebimos ir sergant Parkinsono liga, kai balso pokyčiai kai kuriems pacientams pasireiškia anksčiau nei kiti būdingi fiziniai simptomai. Tai nereiškia, kad balso pokytis yra specifinis demencijos ženklas, tačiau jis gali būti svarbi užuomina vertinant bendrą riziką.

    Kada verta kreiptis į gydytoją?

    Specialistai pataria nenumoti ranka į užsitęsusį užkimimą, balso silpnėjimą ar skausmą kalbant, ypač jei simptomai tęsiasi ilgiau nei kelias savaites. Tokiais atvejais verta kreiptis į otolaringologą, kuris gali įvertinti galimas balso sutrikimų priežastis ir prireikus rekomenduoti papildomą ištyrimą.

    Mokslininkai ragina tęsti tyrimus, kad būtų aiškiau, ar balso sutrikimai gali tapti ankstyvu kognityvinio silpnėjimo žymeniu ir ar laiku taikomas gydymas bei reabilitacija gali turėti įtakos ilgalaikėms prognozėms. Kol kas pabrėžiama, kad vien šis simptomas diagnozės nereiškia, tačiau gali būti svarbus signalas neatidėlioti sveikatos patikros.

  • Ką valgyti vakarienei, kad ilgai jaustumėtės sotūs: dietologai išskyrė 4 taisykles

    Ką valgyti vakarienei, kad ilgai jaustumėtės sotūs: dietologai išskyrė 4 taisykles

    Vakarienė, po kurios po valandos vėl norisi užkandžiauti, dažniausiai būna sudaryta vien iš greitai pasisavinamų angliavandenių. Specialistai pabrėžia, kad sotumą labiausiai lemia ne „stebuklinga“ valanda, o keturi elementai lėkštėje: baltymai, daržovės, kokybiški angliavandeniai ir nedidelis kiekis riebalų.

    Geras atskaitos taškas yra sveikos mitybos lėkštės principas, taikomas daugelyje šalių: maždaug pusę porcijos turėtų sudaryti daržovės ir vaisiai, pirmenybę teikiant daržovėms. Likusi dalis paprastai paskirstoma viso grūdo produktams ir baltymų šaltiniams, o skonį ir vitaminų įsisavinimą papildo saikingas riebalų kiekis.

    Baltymai ir skaidulos – sotumo pagrindas

    Baltymai vakarienėje padeda ilgiau išlaikyti sotumą, nes trumpuoju laikotarpiu gali mažinti alkį ir veikti apetito hormonus. Tam nebūtina rinktis itin daug baltymų turinčio patiekalo, svarbiausia, kad jų apskritai būtų: kiaušiniai, natūralūs pieno produktai, paukštiena, ankštiniai ar žuvis.

    Daržovės padidina patiekalo tūrį, bet neprideda daug energinės vertės, todėl padeda „prisipildyti“ lengviau. Be to, jos yra pagrindinis skaidulų, vitaminų ir mineralų šaltinis, o skaidulos siejamos su geresne sotumo kontrole ir stabilesniu gliukozės atsaku.

    Jei vakare nuo didelio kiekio žalių daržovių pučia pilvą ar skauda, tą patį tikslą galima pasiekti renkantis termiškai apdorotas daržoves. Keptos, troškintos ar virtos daržovės dažnai būna lengviau toleruojamos, ypač žmonėms, turintiems jautresnį virškinimą.

    Angliavandeniai vakare nedraudžiami

    Paplitusi taisyklė, kad po tam tikros valandos reikia visiškai atsisakyti duonos, ryžių ar bulvių, neturi tvirto pagrindo. Angliavandeniai gali būti sveikos vakarienės dalis, tačiau didžiausią reikšmę turi jų rūšis, porcija ir tai, kaip atrodo visa dienos mityba.

    Dažniau verta rinktis viso grūdo duoną, avižas, kruopas ar pilno grūdo makaronus, nes jie suteikia daugiau skaidulų ir dažnai sotina ilgiau nei saldūs kepiniai ar labai rafinuoti dribsniai. Vis dėlto viso grūdo produktai nėra absoliutus reikalavimas: sergant kai kuriomis virškinamojo trakto ligomis pasirinkimas turėtų būti individualus.

    Riebalai ir vakarienės laikas: kur slypi klaidos

    Nedidelis riebalų kiekis vakarienėje svarbus, nes jis padeda įsisavinti riebaluose tirpius vitaminus A, D, E ir K bei pagerina skonį. Tam pakanka šlakelio alyvuogių aliejaus, saujelės riešutų, sėklų ar kelių avokado skiltelių, tačiau per riebi ir labai gausi vakarienė gali didinti sunkumo jausmą.

    Vakarienės laiką geriausia derinti prie dienotvarkės, o ne prie „griežtos“ valandos. Dažniausiai rekomenduojama paskutinį valgymą planuoti likus maždaug 2–3 valandoms iki miego, o žmonėms, varginamiems refliukso, ilgesnis tarpas iki atsigulimo gali padėti sumažinti naktinius simptomus.

    Praktiškai sotumo principus lengva pritaikyti kasdien: sumuštinis su kiaušiniu ir daržovėmis, kruopos su keptomis daržovėmis ir pupelėmis ar salotos su paukštiena, porcija viso grūdo duonos ir šlakelis aliejaus. Svarbiausia, kad vakarienė būtų įvairi, atitiktų jūsų poreikius ir nekeltų diskomforto prieš miegą.