CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Dietologai atskleidė: vos kelios alyvuogės per dieną gali padėti širdžiai, bet yra viena rizika

    Dietologai atskleidė: vos kelios alyvuogės per dieną gali padėti širdžiai, bet yra viena rizika

    Alyvuogės dažnai minimos kaip patogus priedas prie patiekalų, kai kalbama apie širdžiai palankią mitybą. Specialistai pabrėžia, kad svarbu ne tik riboti druską, riebią mėsą ir itin perdirbtą maistą, bet ir sąmoningai rinktis riebalų šaltinius kasdienėje lėkštėje.

    Didžiausia alyvuogių vertė siejama su mononesočiaisiais riebalais, ypač oleino rūgštimi, kurios gausu ir alyvuogių aliejuje. Tokie riebalai, pakeisdami sočiuosius riebalus, gali prisidėti prie palankesnio lipidų profilio ir širdies bei kraujagyslių sistemos rizikos mažinimo, jei bendra mityba išlieka subalansuota.

    Viduržemio jūros mitybos logika

    Alyvuogės yra vienas iš Viduržemio jūros regiono mitybos elementų, kuriame dominuoja daržovės, ankštiniai, viso grūdo produktai, riešutai, sėklos, žuvis ir alyvuogių aliejus. Tyrimais ši mitybos kryptis siejama su geresniais širdies ir kraujagyslių rodikliais, tačiau poveikį lemia visuma, o ne vienas produktas.

    Be riebalų rūgščių, alyvuogėse yra vitamino E ir polifenolių, kurie veikia kaip antioksidantai. Dalis polifenolių, pavyzdžiui, hidroksitirozolis, siejami su oksidacinio streso mažinimu, o tai svarbu kraujagyslių būklei, nors tai nėra gydymas ir nepakeičia gydytojo paskirtos terapijos.

    Kiek alyvuogių iš tiesų pakanka?

    Viešojoje erdvėje kartais kartojamas patarimas suvalgyti apie septynias alyvuoges per dieną, tačiau tai nėra universali norma. Praktikoje užtenka kelių alyvuogių reguliariai, ypač jei jos pakeičia mažiau palankius užkandžius, pavyzdžiui, traškučius ar sūrius užtepėlius.

    Geriausia alyvuoges įtraukti kaip patiekalo dalį, o ne valgyti nekontroliuojamai tiesiai iš stiklainio. Jos tinka su daržovių salotomis, ankštinių užtepėlėmis, pilno grūdo sumuštiniais, žuvimi, kiaušiniais ar kruopomis, nes taip lengviau suvaldyti bendrą patiekalo energinę vertę.

    Viena dažniausių rizikų yra druska

    Didžiausias alyvuogių trūkumas dažniausiai susijęs su dideliu natrio kiekiu, nes jos dažnai laikomos sūryme. Tai ypač aktualu žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį, širdies ir kraujagyslių ligų riziką ar polinkį kaupti skysčius.

    Svarbu prisiminti, kad druska mityboje ateina ne vien iš druskinės: jos gausu duonoje, sūriuose, perdirbtuose mėsos gaminiuose, paruoštuose padažuose ir greituose užkandžiuose. Jei alyvuogės derinamos su feta, saliamiais ir sūriais krekeriais, visas patiekalas gali greitai viršyti rekomenduojamą natrio kiekį, todėl saugiau jas derinti su daržovėmis, ankštiniais ir baltymais be perteklinės druskos.

    Norint išlaikyti naudą ir sumažinti riziką, verta stebėti porciją ir bendrą dienos druskos kiekį. Jei kyla abejonių dėl kraujospūdžio ar vartojamų vaistų, tinkamiausius mitybos sprendimus padeda parinkti šeimos gydytojas arba dietologas.

  • Harvardas išrinko geriausią dietą smegenims: tai ne Viduržemio jūros, o DASH

    Harvardas išrinko geriausią dietą smegenims: tai ne Viduržemio jūros, o DASH

    Harvardo mokslininkų vadovaujama didelės apimties analizė rodo, kad geriausiai su smegenų sveikata siejamas mitybos modelis nėra klasikinė Viduržemio jūros dieta. Tyrėjai lygino šešias plačiai taikomas mitybos kryptis ir vertino jų ryšį su atminties bei mąstymo funkcijų silpnėjimo rizika.

    Pagrindinė išvada paremta ilgalaikiu stebėjimu, kuriame dalyvavo 159 347 žmonės. Dalyviai beveik tris dešimtmečius periodiškai teikė detalią informaciją apie savo mitybą, o mokslininkai vertino, kaip skirtingi mitybos įpročiai siejasi su subjektyviai juntamu pažintinių funkcijų prastėjimu.

    Ryškiausiai išsiskyrė DASH dieta, sukurta iš pradžių kraujospūdžiui mažinti ir hipertenzijai valdyti. Tie, kurie šio modelio laikėsi nuosekliausiai, turėjo apie 41 proc. mažesnę riziką pranešti apie pastebimą pažintinių funkcijų blogėjimą, palyginti su tais, kurie DASH principų laikėsi mažiausiai.

    Kiti sveikesni mitybos modeliai taip pat buvo siejami su palankesniais rezultatais, tačiau poveikio mastas buvo mažesnis. Daugiausia augaliniais produktais paremta mityba buvo siejama maždaug su 24 proc. mažesne rizika, Planetary Health kryptis su apie 20 proc., o labiausiai į Viduržemio jūros dietą panašus modelis su maždaug 16 proc. mažesne rizika.

    Kas yra DASH ir kodėl ji gali veikti?

    DASH (Dietary Approaches to Stop Hypertension) pagrindą sudaro daržovės, vaisiai, pilno grūdo produktai, ankštinės kultūros, riešutai ir liesesni pieno produktai. Kartu rekomenduojama riboti druską, raudoną mėsą, saldumynus, stipriai perdirbtą maistą ir alkoholį.

    Lyginant su Viduržemio jūros dieta, DASH dažnai būna griežtesnė dėl natrio ir sočiųjų riebalų ribojimo. Tyrėjai kelia prielaidą, kad būtent geresnė kraujospūdžio kontrolė gali būti viena svarbių priežasčių, kodėl šis modelis siejamas su palankesniais ilgalaikiais smegenų sveikatos rodikliais.

    Padidėjęs kraujospūdis laikomas vienu reikšmingiausių koreguojamų veiksnių, susijusių su pažintinių funkcijų silpnėjimu ir demencijos rizika. Todėl mityba, padedanti širdžiai ir kraujagyslėms, tikėtina, kartu prisideda ir prie smegenų apsaugos senstant.

    Kada verta pradėti keisti įpročius?

    Analizė pabrėžia ir laiko veiksnį: didžiausia nauda siejama su tais, kurie DASH principus taikė vidutiniame amžiuje. Tyrėjai nurodo, kad 45–54 metų laikotarpis gali būti ypač svarbus, nes tuo metu formuojami įpročiai vėliau labiau atsispindi pažintinių funkcijų vertinimuose.

    Vis dėlto mokslininkai akcentuoja, kad tai buvo stebimasis tyrimas, todėl jis neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio. Nepaisant to, dalyvių skaičius ir ilga stebėjimo trukmė stiprina argumentą, jog kasdieniai mitybos sprendimai yra susiję su smegenų sveikata ir gali mažinti su amžiumi siejamų pažinimo sutrikimų riziką.

    Ekspertai taip pat primena, kad rezultatai nereiškia, jog kitos kryptys yra prastos. Skirtingus modelius vienija tie patys principai: daugiau daržovių, vaisių, pilno grūdo produktų ir mažiau raudonos mėsos, stipriai perdirbto maisto bei saldintų gėrimų, o skirtumai dažniausiai atsiranda dėl nuoseklumo ir ribojimų griežtumo.

  • Šis kojų signalas gali įspėti apie atmintį: gydytojai paaiškino, ką išduoda jūsų eisena

    Šis kojų signalas gali įspėti apie atmintį: gydytojai paaiškino, ką išduoda jūsų eisena

    Ėjimas iš pirmo žvilgsnio atrodo savaime suprantamas judesys, tačiau jį valdo sudėtinga raumenų, sąnarių, regos, pusiausvyros aparato, nervų sistemos ir smegenų sąveika. Smegenys planuoja judesį, palaiko pusiausvyrą, padeda įveikti kliūtis ir nuolat koreguoja žingsnio ilgį bei tempą pagal aplinką.

    Dėl to pastebimi eigos pokyčiai kartais gali būti daugiau nei natūrali amžiaus kaita. Lėtesnis ėjimas dažnai susijęs su kelių ar klubų skausmu, sąnarių dėvėjimusi, raumenų silpnumu, regos suprastėjimu, kraujotakos problemomis, nuovargiu ar vaistų poveikiu. Vis dėlto, jei pokytis atsiranda staiga arba tęsiasi ilgai, į jį verta žiūrėti rimtai.

    Tyrimuose vis dažniau aptariamas ryšys tarp eisenos greičio ir pažintinių funkcijų, ypač vyresniame amžiuje. Pastebima, kad lėtesnis ėjimas ir blogėjanti pusiausvyra gali sietis su didesne atminties, dėmesio ir vykdomųjų funkcijų silpnėjimo rizika. Ypač svarbu, kai kartu prastėja ir judėjimas, ir mąstymo aiškumas.

    Ne tik lėtesnis ėjimas

    Įspėjamaisiais signalais gali tapti ir smulkesni eisenos pokyčiai, kuriuos žmonės neretai nurašo nuovargiui. Tai gali būti sutrumpėjęs žingsnis, kojų vilkimas, dažnesnis klupinėjimas, nestabilumas, sunkesnis apsisukimas ar sunkumai išlaikant tolygų ritmą. Artimieji šiuos pokyčius neretai pastebi anksčiau nei pats žmogus.

    Gydytojai išskiria ir vadinamąjį dviejų užduočių ėjimą, kai einama ir tuo pačiu metu kalbama ar sprendžiama paprasta užduotis mintyse. Sveikam žmogui tai paprastai nesukelia problemų, tačiau jei kalbant staiga ryškiai sulėtėjama, prarandamas ritmas ar net sustojama, tai gali rodyti, kad smegenims darosi sunkiau vienu metu valdyti judėjimą ir apdoroti informaciją.

    „Eisena nėra diagnozė, bet ji gali būti ankstyvas ženklas, kad smegenims darosi sunkiau valdyti kelias užduotis vienu metu“, – sako specialistai, pabrėžiantys, kad tokiais atvejais verta nedelsti ir pasitarti su gydytoju.

    Kodėl judėjimas svarbus smegenims?

    Reguliarus vaikščiojimas gerina kraujotaką, padeda palaikyti širdies veiklą, prisideda prie kraujospūdžio kontrolės ir mažina ilgalaikio sėdėjimo žalą. Smegenims tai svarbu todėl, kad geresnė kraujotaka reiškia efektyvesnį deguonies ir maistinių medžiagų tiekimą.

    Pažintinių sutrikimų prevencijoje didelę reikšmę turi kraujagyslių sveikata, o fizinis aktyvumas padeda ją palaikyti. Smegenys yra jautrios kraujotakos sutrikimams, todėl nuoseklus judėjimas siejamas su geresne kasdiene savijauta, dėmesiu ir savarankiškumu vyresniame amžiuje.

    Kada verta kreiptis į gydytoją?

    Su amžiumi vis didesnę reikšmę įgauna ir raumenų jėga, ypač kojų. Silpnesni raumenys apsunkina stojimą nuo kėdės, lipimą laiptais, pusiausvyros išlaikymą ir saugų judėjimą namuose, o tai didina griuvimų riziką ir skatina vengti aktyvumo.

    Praktikoje naudinga derinti pasivaikščiojimus su paprastais jėgos ir pusiausvyros pratimais. Dažnai rekomenduojama siekti bent 150 minučių vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo per savaitę, tačiau pradėti galima nuo trumpų kasdienių atkarpų. Svarbiausia ne rekordai, o reguliarumas.

    Konsultacija ypač rekomenduojama, jei žmogus akivaizdžiai pradėjo eiti lėčiau, dažniau klumpa, tapo nestabilus, vilkia kojas, staiga ima vengti pasivaikščiojimų arba sustoja kalbėdamas eidamas. Gydytojas gali įvertinti, ar priežastys yra neurologinės, kraujotakos, ortopedinės, regos, metabolinės, ar susijusios su vaistais, nes dalį jų galima gydyti arba sulėtinti.

    Ankstyva reakcija svarbi ne tik dėl galimų pažintinių sutrikimų. Net ir tada, kai demencija nepatvirtinama, nestabili eisena didina griuvimų riziką, o tai vyresniame amžiuje gali turėti rimtų pasekmių sveikatai ir savarankiškumui.

  • Šis vitaminas siejamas su lėtesniu senėjimu: daugeliui trūksta vitamino D, ką rodo tyrimai

    Vitaminas D pastaraisiais metais vis dažniau minimas ne tik kaulų, bet ir bendros organizmo būklės kontekste. Mokslinėje literatūroje daugėja užuominų, kad pakankamas šio vitamino kiekis gali būti susijęs su lėtesniais kai kuriais biologinio senėjimo procesais, tačiau stebuklingo efekto tikėtis nereikėtų.

    Gydytojai pabrėžia paprastą principą: jei vitamino D trūksta, jo atsistatymas gali pagerinti su trūkumu susijusius rodiklius. Tačiau jei jo kiekis organizme jau yra pakankamas, patikimų įrodymų, kad papildomas vartojimas reikšmingai sulėtins senėjimą, kol kas nėra.

    Kas sieja vitaminą D ir odą?

    Vitaminas D dalyvauja daugelyje procesų, tarp jų ir susijusių su odos funkcija bei atsinaujinimu. Nors kolageno ir elastino gamyba pirmiausia priklauso nuo kitų veiksnių, mokslininkai vitaminą D sieja su odos barjero būkle ir uždegiminių procesų reguliavimu.

    Kai vitamino D trūksta, kai kuriems žmonėms gali ryškėti odos sausumas, prastesnis atsistatymas, didesnis jautrumas. Dėl to susidaro įspūdis, kad oda sensta greičiau, nors tai dažnai yra kompleksinių priežasčių, įskaitant mitybą, miegą ir saulės poveikį, rezultatas.

    Telomerai ir biologinis amžius

    Vienas dažnai aptariamų biologinio senėjimo rodiklių yra telomerų ilgis. Telomerai yra tarsi apsauginės chromosomų „kepurėlės“, kurios trumpėja kiekvieną kartą ląstelei dalijantis, o su amžiumi šis trumpėjimas siejamas su didesne klaidų ir mutacijų rizika.

    Telomerų trumpėjimą spartinti gali miego trūkumas, ilgalaikis stresas, aplinkos tarša, itin perdirbtas maistas, mažas fizinis aktyvumas. Tuo metu reguliarus judėjimas, ypač jėgos ir ištvermės treniruotės, kai kuriuose tyrimuose siejamas su palankesniais biologinio senėjimo žymenimis.

    Ką parodė papildų tyrimai?

    Viename plačiau aptariamų klinikinių tyrimų buvo vertinamas vitamino D ir omega-3 papildų poveikis, įskaitant ir telomerų dinamiką. Dalyje dalyvių buvo vartojama 2 000 tarptautinių vienetų vitamino D3 per dieną, o rezultatai parodė statistiškai reikšmingus skirtumus telomerų trumpėjimo tempu.

    Vis dėlto ekspertai akcentuoja, kad telomerai yra tik vienas iš daugelio senėjimo mechanizmų, o pats senėjimas nėra paaiškinamas vienu rodikliu. Net ir esant teigiamiems laboratoriniams rezultatams, tai nebūtinai tiesiogiai reiškia lėtesnį klinikinį senėjimą ar mažesnę ligų riziką kiekvienam žmogui.

    Praktinis patarimas paprastas: verta išsitirti vitamino D kiekį, ypač tamsiuoju metų laiku, ir dėl papildų vartojimo tartis su gydytoju. Saugumas svarbus, nes per didelės dozės gali būti žalingos, o didžiausią naudą dažniausiai duoda trūkumo korekcija, o ne maksimalus didinimas.

  • 3 ryto ženklai, galintys įspėti apie 2 tipo diabetą: gydytojai ragina nedelsti

    2 tipo diabetas yra viena dažniausių lėtinių ligų pasaulyje, o laiku jo nediagnozavus didėja širdies ir kraujagyslių ligų, inkstų pažeidimo, regėjimo sutrikimų bei nervų pažeidimo rizika. Specialistai pabrėžia, kad dalis simptomų gali išryškėti būtent ryte, vos prabudus.

    Vaistininkas Abbasas Kanani, kalbėdamas apie ankstyvus įspėjamuosius signalus, išskiria tris dažnai pasitaikančius pojūčius: neįprastai didelį troškulį, padidėjusį alkį ir dažnesnį norą šlapintis. Nors šie požymiai gali turėti ir kitų priežasčių, jų derinys turėtų paskatinti pasitikrinti sveikatą.

    Troškulys, kuris nepraeina

    Nuolatinis, stiprus troškulys, kuris menkai sumažėja net išgėrus vandens, mediciniškai siejamas su polidipsija. Sergant diabetu, kraujyje padidėjęs gliukozės kiekis „traukia“ skysčius, todėl organizmas bando kompensuoti netektį skatindamas gerti daugiau.

    Rytais troškulį gali sustiprinti ir naktį suintensyvėjęs šlapinimasis, dėl kurio organizmas netenka skysčių. Jei pastebite, kad prabudę nuolat jaučiate burnos sausumą ir troškulį, verta įvertinti, ar tai netapo kasdienybe.

    Nuolatinis alkis ir dažnas šlapinimasis

    Padidėjęs alkis, vadinamas polifagija, gali atsirasti tuomet, kai organizmas dėl insulino veiklos sutrikimų neefektyviai panaudoja gliukozę energijai. Žmogus valgo, tačiau ląstelės energijos „nepasiima“ taip, kaip turėtų, todėl alkio jausmas greitai sugrįžta.

    Dažnesnis šlapinimasis, arba poliurija, yra dar vienas tipinis signalas. Kai gliukozės kiekis kraujyje per didelis, inkstai stengiasi ją pašalinti, todėl šlapimo susidaro daugiau ir į tualetą norisi dažniau, įskaitant naktį ir ankstų rytą.

    Gydytojai pabrėžia, kad pastebėjus šiuos simptomus nereikėtų laukti, kol jie praeis savaime.

    „Jeigu nuolat kamuoja stiprus troškulys, alkis ar tenka dažniau šlapintis, verta kuo greičiau pasitarti su šeimos gydytoju ir atlikti tyrimus“, – sakė Abbasas Kanani.

    2 tipo diabetą padeda nustatyti kraujo tyrimai, įskaitant gliukozės kiekio nevalgius ir glikuoto hemoglobino (HbA1c) rodiklius. Kuo anksčiau liga nustatoma, tuo daugiau galimybių ją suvaldyti gyvenimo būdo pokyčiais ir, jei reikia, gydymu, sumažinant ilgalaikių komplikacijų tikimybę.

  • Mirkote kojas su garstyčiomis? Šis senas būdas gali padėti, bet tinka ne visiems

    Mirkote kojas su garstyčiomis? Šis senas būdas gali padėti, bet tinka ne visiems

    Kas yra garstyčių vonelė?

    Kojų mirkymas šiltame vandenyje su garstyčiomis – seniai žinomas namų ritualas, dažniausiai siejamas su sušalusiomis ar po dienos pavargusiomis pėdomis. Šiluma pati savaime plečia paviršines kraujagysles, todėl trumpam pagerėja odos kraujotaka ir sumažėja šaltumo pojūtis.

    Garstyčių sėklose esantys gliukozinolatai, susilietę su vandeniu, skyla į junginius, kurie gali sukelti lengvą šildantį, dirginantį poveikį. Dėl to daliai žmonių pojūtis būna intensyvesnis nei įprastoje šilto vandens vonelėje, tačiau kartu išauga ir sudirginimo rizika.

    Galima nauda ir realūs lūkesčiai

    Dažniausias efektas yra subjektyvus: malonesnė šiluma, atsipalaidavę pėdų raumenys, mažesnis sunkumo jausmas. Toks vakaro ritualas neretai padeda lengviau nusiraminti prieš miegą, ypač jei daug laiko praleidžiama stovint ar avint ankštą avalynę.

    Garstyčios turi junginių, kuriems laboratorinėmis sąlygomis būdingas antimikrobinis aktyvumas, tačiau tai nereiškia, kad vonelė išspręs pėdų grybelį ar kitas odos ligas. Jei jaučiamas nemalonus kvapas ar gausus prakaitavimas, pagrindą dažniausiai sudaro higiena, tinkama avalynė ir, jei reikia, medicininės priemonės.

    Kaip saugiai pasigaminti namuose

    Praktiškai dažniausiai naudojamos 2–3 valgomieji šaukštai maltų garstyčių, iš pradžių užpilami karštu vandeniu ir vėliau praskiedžiami iki maždaug 37–40 laipsnių temperatūros. Vanduo neturi būti karštas, nes pėdų oda jautri, o dirginantis priedas gali sustiprinti nemalonią reakciją.

    Pėdas rekomenduojama mirkyti 10–15 minučių, kad būtų pasiektas šildantis poveikis, bet būtų sumažinta sudirginimo tikimybė. Po vonelės pėdas verta gerai nusausinti, patepti drėkinamuoju kremu, o šilumos efektui palaikyti užsimauti sausas kojines.

    Tokio tipo vonelių geriau nedaryti kasdien: dažnas dirginimas gali išsausinti odą ir pažeisti jos apsauginį barjerą. Jei siekiama reguliarios pėdų priežiūros, saugesnis pasirinkimas paprastai yra paprasta šilta vonelė ir nuoseklus odos drėkinimas.

    Kada geriau šio būdo atsisakyti?

    Garstyčios gali dirginti, todėl vonelės reikėtų vengti, jei ant pėdų yra žaizdelių, įtrūkimų, nutrynimų, pūslių, aktyvus dermatitas ar egzema. Tokiais atvejais didėja deginimo pojūčio ir uždegimo paūmėjimo tikimybė.

    Šio metodo neturėtų bandyti žmonės, alergiški garstyčioms ar kitiems bastutinių šeimos augalams. Taip pat būtinas ypatingas atsargumas, jei yra sutrikęs pėdų jutimas, pavyzdžiui, sergant cukriniu diabetu ar turint periferinę neuropatiją, nes galima neįvertinti vandens temperatūros ir patirti nudegimą.

    Jei pėdų skausmas, tinimas, paraudimas ar odos pažeidimai kartojasi, vien namų procedūrų gali neužtekti. Tokiais atvejais verta pasitarti su šeimos gydytoju ar dermatologu, kad būtų nustatyta tiksli priežastis ir parinktas gydymas.

  • Muilas ar dušo gelis: dermatologai įspėja apie pH klaidą, kuri sausina ir dirgina odą

    Muilas ar dušo gelis: dermatologai įspėja apie pH klaidą, kuri sausina ir dirgina odą

    Daugelis kasdien renkasi vieną iš dviejų priemonių kūnui prausti: kietą muilą arba dušo gelį. Dermatologai pabrėžia, kad „geresnio“ pasirinkimo visiems nėra, tačiau skirtumus dažniausiai lemia sudėtis, odos tipas ir produkto pH.

    Odos paviršius natūraliai yra silpnai rūgštinis, todėl per šarminės prausimosi priemonės gali labiau sausinti ir didinti sudirginimo riziką. Dėl to daliai žmonių po prausimosi atsiranda tempimas, pleiskanojimas ar niežėjimas, nors pati higiena atliekama teisingai.

    pH ir sudėtis svarbiau už formą

    Kietas muilas dažnai siejamas su aukštesniu, labiau šarminiu pH, ypač jei tai klasikinis muilas, skirtas rankoms. Toks variantas ne visada tinka sausai, jautriai ar į atopinį dermatitą linkusiai odai, nes gali labiau ardyti apsauginį odos barjerą.

    „Tradiciniai kieti muilai neretai turi aukštesnį, labiau šarminį pH nei natūrali odos terpė, todėl oda gali tapti sausesnė ir jautresnė“, – sakė dermatologas Brendanas Campas.

    Dušo geliai dažnai kuriami taip, kad jų pH būtų artimesnis odai, be to, juose neretai būna drėkinamųjų priedų. Vis dėlto dermatologai atkreipia dėmesį, kad kai kurie geliai gali turėti kvapiųjų medžiagų ar kitų dirgiklių, todėl svarbiausia yra ne produkto forma, o sudedamųjų dalių sąrašas.

    Ką rinktis sausai, jautriai ir riebiai odai?

    Jei oda sausa ar lengvai sudirgsta, dažniau rekomenduojamos švelnios, drėkinančios prausimosi priemonės arba vadinamosios syndet tipo kietos prausyklės, kurios paprastai turi odai palankesnį pH. Tokie produktai gali būti panašiai švelnūs kaip dušo geliai, tačiau svarbu vertinti konkrečią sudėtį.

    „Šiuolaikinės syndet tipo prausyklės dažnai turi subalansuotą pH ir geriau dera su oda“, – sakė dermatologė Azadeh Shirazi.

    Riebesnė oda paprastai toleruoja platesnį prausiklių pasirinkimą, tačiau ir jai per agresyvūs plovikliai gali sukelti priešingą efektą, kai oda pradeda kompensuoti sausumą išskirdama daugiau sebumo. Specialistai pataria stebėti, ar po prausimosi neatsiranda tempimo jausmas, paraudimas ar pablogėja esamos odos būklės.

    Mitas apie bakterijas ant muilo

    Dar viena dažna baimė susijusi su kietu muilu, esą jis tampa bakterijų židiniu. Dermatologai pabrėžia, kad pats putojimo ir nuplovimo procesas paprastai pašalina daugumą mikroorganizmų, tačiau higienos sumetimais kietu muilu geriau nesidalyti su kitais.

    „Muilinimo ir nuskalavimo procesas paprastai efektyviai pašalina mikroorganizmus, tačiau savo muilu su kitais dalintis nereikėtų“, – sakė Brendanas Campas.

    Jei prausimosi priemonės dažnai sukelia niežėjimą, deginimą ar bėrimus, verta pasitarti su dermatologu. Tokiais atvejais problema dažnai slypi ne pačioje higienoje, o netinkančiose sudedamosiose dalyse ir per dažname ar per intensyviame odos nuriebalinime.

  • Tarsi natūralus nuskausminamasis ir pagalba miegui: kuo iš tiesų naudinga rūgščioji vyšnia

    Tarsi natūralus nuskausminamasis ir pagalba miegui: kuo iš tiesų naudinga rūgščioji vyšnia

    Kas yra rūgščioji vyšnia?

    Rūgščioji vyšnia dažniausiai siejama su Montmorency veisle, kuri vertinama dėl ryškios spalvos ir intensyvaus, kiek aitroko skonio. Šiuose vaisiuose gausu polifenolių, ypač antocianinų, kurie veikia kaip antioksidantai ir siejami su uždegiminių procesų slopinimu.

    Antocianinai ir kiti augaliniai junginiai augalui padeda apsisaugoti nuo ultravioletinių spindulių ir patogenų. Žmogaus mityboje jie dažniausiai minimi dėl galimo poveikio oksidaciniam stresui, o tai svarbu vertinant širdies ir kraujagyslių, medžiagų apykaitos bei atsigavimo po krūvio temas.

    Kaip gali mažinti skausmą?

    Tyrimuose su Montmorency vyšniomis nagrinėti junginiai siejami su ciklooksigenazės fermentų COX-1 ir COX-2 aktyvumo slopinimu. Tai artima mechanizmui, kuriuo veikia dalis nesteroidinių vaistų nuo uždegimo, nes COX-2 dalyvauja prostaglandinų, susijusių su skausmu ir patinimu, gamyboje.

    Vis dėlto svarbu atskirti maistą nuo vaistų: rūgščioji vyšnia nėra nuskausminamasis preparatas, o jos poveikis priklauso nuo suvartojamo kiekio, produkto sudėties ir individualios sveikatos būklės. Žmonėms, vartojantiems vaistus ar turintiems lėtinių ligų, verta pasitarti su gydytoju, ypač jei tikimasi pakeisti įprastą gydymą.

    Kodėl ji domina sportuojančius?

    Sporto medicinoje rūgščiųjų vyšnių sultys dažniausiai minimos kaip priemonė, galinti palengvinti atsistatymą po intensyvaus krūvio. Po didelio fizinio krūvio raumenyse atsiranda mikroįplyšimų, o jų lydimas uždegiminis atsakas siejamas su skausmu ir laikinu darbingumo sumažėjimu.

    Klinikiniuose tyrimuose su ištvermės sportininkais vertinta, ar rūgščiųjų vyšnių produktai gali sumažinti raumenų skausmingumą ir uždegimo žymenis kraujyje. Kai kuriose studijose fiksuotas mažesnis subjektyviai vertinamas skausmas ir palankesni rodikliai, tokie kaip C reaktyvusis baltymas ir kreatinkinazė, nors rezultatai tarp tyrimų gali skirtis dėl skirtingų dozių ir protokolų.

    Ryšys su podagra

    Rūgščioji vyšnia neretai minima ir podagros kontekste, kai sąnariuose kaupiasi šlapimo rūgšties kristalai ir sukelia stiprius skausmo priepuolius. Tyrimuose nagrinėjama, ar vyšnių vartojimas gali būti siejamas su retesniais priepuoliais ir mažesniu uždegiminiu atsaku.

    Galimi aiškinimai apima polifenolių priešuždegiminį poveikį ir įtaką šlapimo rūgšties apykaitai, tačiau tai nėra lygiavertė alternatyva gydytojo paskirtam gydymui. Podagros atveju svarbiausia išlieka individualiai parinkta strategija, apimanti mitybą, svorio kontrolę ir, jei reikia, vaistus.

    Ar tikrai padeda miegui?

    Rūgščiosios vyšnios siejamos su miegu ir dėl to, kad jose aptinkama melatonino, kuris reguliuoja paros ritmą. Papildomai nagrinėjama, ar šių vaisių junginiai gali veikti per triptofano metabolizmą ir su stresu bei uždegimu susijusius biocheminius kelius.

    Kai kuriuose klinikiniuose tyrimuose su žmonėmis, turinčiais nemigos simptomų, rūgščiųjų vyšnių sulčių vartojimas buvo siejamas su trumpesniu užmigimo laiku ir ilgesniu bendru miego laiku. Vis dėlto efektas nėra universalus, o didelę reikšmę turi miego higiena, kofeino ir alkoholio vartojimas, streso lygis bei gretutinės ligos.

    Kaip vartoti saugiai?

    Dažniausiai pasirenkamos rūgščiųjų vyšnių sultys arba koncentratas, taip pat šaldyti vaisiai. Renkantis produktą verta atkreipti dėmesį į pridėtinį cukrų, nes saldintos sultys gali reikšmingai padidinti suvartojamų kalorijų kiekį ir paveikti gliukozės kontrolę.

    Jei siekiama naudos sportui ar miegui, dažniausiai kalbama apie kelių dienų ar kelių savaičių vartojimą, tačiau tiksli, visiems tinkama dozė nėra nustatyta. Žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, turintiems skrandžio jautrumą ar vartojantiems kraują skystinančius vaistus, bet kokius pokyčius verta aptarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Ne tik pienas ar varškė: 3 pieno produktai, kuriuos verta valgyti dažniau – štai kodėl

    Ne tik pienas ar varškė: 3 pieno produktai, kuriuos verta valgyti dažniau – štai kodėl

    Pieno produktai daugeliui išlieka vienu paprasčiausių būdų kasdien gauti kalcio, kuris svarbus kaulams ir dantims. Suaugus ir senstant jo poreikis neišnyksta, o kaulų tvirtumui ypač reikšmingas kalcio, vitamino D ir fizinio aktyvumo derinys.

    Be kalcio, pieno produktai paprastai suteikia visaverčių baltymų, B grupės vitaminų, fosforo ir kalio. Vis dėlto svarbi ne tik produktų grupė, bet ir pasirinkimas: kuo paprastesnė sudėtis ir kuo mažiau pridėtinio cukraus, tirštiklių ar desertinių priedų, tuo geriau.

    Dietologai dažnai akcentuoja, kad dalis žmonių pieną renkasi retai, tačiau pieno produktų pasaulis tuo nesibaigia. Yra variantų, kurie mažomis porcijomis gali duoti apčiuopiamos naudos ir lengvai įsilieja į kasdienį meniu.

    Parmezanas: mažiau reikia, daugiau duoda

    Kietasis, ilgai brandintas sūris, pavyzdžiui, parmezanas, išsiskiria tuo, kad nedidelė jo porcija gali suteikti daug kalcio. Dėl intensyvaus skonio jo paprastai užtenka visai nedaug, todėl jis dažnai tampa patogiu būdu papildyti patiekalą maistinėmis medžiagomis.

    Parmezanas tinka ne tik makaronams ar salotoms: jis pagyvina daržovių patiekalus, omletus, sriubas tyres ar pilno grūdo patiekalus. Svarbu prisiminti, kad tai gana sūrus ir kaloringas produktas, todėl geriausia jį laikyti priedu, o ne pagrindine patiekalo dalimi.

    Skyras: daug baltymų ir geras sotumas

    Skyras yra tirštas pieno produktas, vertinamas dėl didesnio baltymų kiekio, todėl jis gali ilgiau suteikti sotumo jausmą. Dėl neutralokio skonio jis tinka tiek pusryčiams, tiek kaip užkandis po sporto ar bazė greitam desertui.

    Praktiškiausia rinktis natūralų skyrą, nes vaisiniai variantai neretai turi daugiau cukraus ar saldiklių. Sveikesnę versiją paprasta susikurti patiems, įmaišant uogų, vaisių, riešutų, avižų ar nedidelį kiekį medaus.

    Kefyras: fermentuotas pasirinkimas žarnynui

    Kefyras yra fermentuotas pieno gėrimas, kuriame yra pieno rūgšties bakterijų, todėl jis dažnai siejamas su žarnyno mikrobiotos tema. Mokslinių apžvalgų duomenimis, fermentuoti pieno produktai gali būti siejami su palankesniais virškinimo rodikliais ir kai kuriais atvejais neutraliu ar švelniai palankiu poveikiu uždegimo žymenims.

    Kefyrą paprasta vartoti kasdien: gerti vieną, naudoti kokteiliams, šaltibarščiams ar padažams. Geriausia rinktis natūralų, be cukraus ir aromatų, o jei rūgštokas skonis nepatinka, jį galima derinti su uogomis, bananu ar cinamonu.

    Apie pieno produktus vis dar sklando mitas, kad jie savaime didina uždegiminius procesus, tačiau didelės apimties mokslinės apžvalgos tokio teiginio sveikiems žmonėms paprastai nepatvirtina. Daugeliu atvejų poveikis vertinamas kaip neutralus, o fermentuotų produktų atveju kartais minimos ir galimos naudos.

    Vis dėlto pieno produktai tinka ne visiems. Esant alergijai pieno baltymams jų reikėtų vengti, o netoleruojant laktozės dažnai geriau tinka fermentuoti arba be laktozės produktai, nors individuali tolerancija gali skirtis.

    Svarbiausia išlaikyti saiką ir bendrą raciono kokybę. Parmezanas, skyras ir kefyras gali būti vertingi pasirinkimai, tačiau geriausiai veikia kaip subalansuotos mitybos dalis kartu su daržovėmis, vaisiais, pilno grūdo produktais ir pakankamu skysčių kiekiu.

  • Apsinuodijus svarbi kiekviena minutė: ką daryti nedelsiant ir ko griežtai vengti namuose

    Apsinuodijimas gali ištikti netikėtai, o pirmosios minutės dažnai lemia, ar pavyks išvengti sunkių komplikacijų. Medikai pabrėžia, kad svarbiausia yra greitai įvertinti situaciją, nutraukti kontaktą su nuodu ir kuo skubiau kreiptis pagalbos, o ne eksperimentuoti namų priemonėmis.

    Apsinuodijama ne tik su maistu ar alkoholiu: pavojų kelia neteisingai vartojami vaistai, buitinė chemija, anglies monoksidas, garai ir dujos, pesticidai, taip pat kai kurie augalai ar grybai. Simptomai gali svyruoti nuo pykinimo, vėmimo, pilvo skausmo ir viduriavimo iki sąmonės sutrikimo, traukulių, kvėpavimo nepakankamumo ar širdies ritmo sutrikimų.

    Jei žmogus praranda sąmonę, prasideda traukuliai, pasunkėja kvėpavimas, atsiranda stiprus mieguistumas, melsvumas ar įtariama, kad buvo praryta ėsdinanti medžiaga, būtina nedelsiant kviesti greitąją medicinos pagalbą. Vaikams, nėščiosioms ir vyresnio amžiaus žmonėms net ir, atrodytų, nedidelė dozė gali sukelti sunkesnę būklę, todėl delsti ypač pavojinga.

    Ką daryti iki atvykstant medikams

    Jei nuodas pateko per burną, reikėtų pašalinti likučius iš burnos, o žmogui leisti išskalauti burną vandeniu ir išspjauti. Svarbu išsaugoti pakuotę, etiketę ar likusį produktą, nes tai padeda medikams greičiau nustatyti medžiagą ir parinkti tinkamą gydymą.

    Jei medžiaga pateko ant odos, būtina nuvilkti užterštus drabužius ir gausiai plauti odą tekančiu vandeniu 15–20 minučių, ypač jei tai galėjo būti ėsdinanti chemija. Patekus į akis, akis taip pat reikia plauti vėsiu tekančiu vandeniu 15–20 minučių, o kontaktinius lęšius, jei įmanoma, išimti kuo greičiau.

    Įkvėpus dujų ar garų, žmogų reikia išvesti į gryną orą ir užtikrinti patalpų vėdinimą, tačiau nekelti pavojaus sau. Jei žmogus nekvėpuoja arba kvėpavimas nenormalus, būtina pradėti gaivinimą ir tęsti iki atvykstant pagalbai.

    Ko griežtai nedaryti

    Be medikų ar specialistų nurodymo nereikėtų dirbtinai sukelti vėmimo. Tai ypač pavojinga, jei praryta ėsdinanti medžiaga, nes vemiant ji gali dar kartą nudeginti stemplę, o turiniui patekus į kvėpavimo takus gresia aspiracija ir plaučių pažeidimas.

    Taip pat nereikėtų bandyti neutralizuoti nuodo kitomis medžiagomis, pavyzdžiui, maišyti rūgštinių ir šarminių skysčių. Tokios reakcijos gali išskirti šilumą ar susidaryti dar toksiški junginiai, o žmogaus būklė gali staigiai pablogėti.

    Nerekomenduojama savo nuožiūra duoti pieno, alkoholio, didelių kiekių vandens ar maisto, jei to nepatarė specialistai. Kai kuriais atvejais skysčiai gali paspartinti tam tikrų medžiagų pasisavinimą arba padidinti vėmimo ir užspringimo riziką.

    Ką verta pasiruošti skambučiui

    Kreipiantis pagalbos svarbu tiksliai pasakyti, kas galėjo sukelti apsinuodijimą, kiek ir kada buvo suvartota ar su kuo kontaktuota, kokie simptomai pasireiškė ir ar žmogus turi lėtinių ligų. Jei įtariamas apsinuodijimas vaistais, būtina įvardyti pavadinimą, stiprumą ir apytikslį tablečių ar dozių skaičių.

    Medikai primena, kad kai kurie nuodai veikia su uždelsimu, todėl net ir pagerėjus savijautai reikėtų stebėti būklę ir laikytis nurodymų. Saugiausia taktika apsinuodijimo atveju yra ne spėlioti, o greitai gauti profesionalią konsultaciją ir tiksliai vykdyti rekomendacijas.