Category: Sveikata ir grožis

  • Chirurgas įspėja: po echoskopo verta tuoj pat pasitikrinti krūtis – tai gali išgelbėti gyvybę

    Chirurgas įspėja: po echoskopo verta tuoj pat pasitikrinti krūtis – tai gali išgelbėti gyvybę

    Anksti nustatytas krūties vėžys šiandien daugeliu atvejų yra sėkmingai gydomas, tačiau lemiamas veiksnys išlieka laikas. Gydytojai pabrėžia, kad svarbu ne tik dalyvauti patikros programose, bet ir pažinti savo krūtų įprastą sandarą, kad nauji pokyčiai būtų pastebėti greičiau.

    Krokuvos universiteto ligoninės krūties vėžio chirurgas dr. n. med. Marcin Migaczewski aiškina, kad būtent po atliktos echoskopijos ar mamografijos moterims lengviau suprasti, kas jų krūtyse yra normalu. Turint aiškų atskaitos tašką, paprasčiau atpažinti pokyčius, kurie anksčiau galėjo atrodyti neaiškūs ar keliantys nepagrįstą nerimą.

    Kodėl verta tikrintis po tyrimo?

    Pasak specialisto, dažna priežastis, kodėl moterys vengia savityros, yra jausmas, kad nežino, ko ieškoti. Krūtys sudarytos iš liaukinio, riebalinio ir jungiamojo audinio, todėl jos ne visada apčiuopiamos kaip visiškai lygios ar vienodos.

    „Verta pažinti savo krūtų išvaizdą ir sandarą, kad būtų lengviau pastebėti ką nors naujo ar neįprasto“, – sakė dr. n. med. Marcin Migaczewski.

    Gydytojai pabrėžia, kad savityra nepakeičia mamografijos, echoskopijos ar kitų gydytojo paskirtų tyrimų. Ne kiekvieną naviką galima apčiuopti pirštais, todėl patikros tyrimai išlieka vienas svarbiausių būdų nustatyti ligą dar iki simptomų.

    Kaip taisyklingai atlikti savityrą?

    Savityrą galima atlikti duše, nes drėgna oda leidžia pirštams lengviau slysti. Taip pat rekomenduojama apžiūrėti krūtis prieš veidrodį nuleistomis rankomis, o vėliau pakeltomis, atkreipiant dėmesį į formos, odos ar spenelių pokyčius.

    Apčiuopai dažniausiai patariama naudoti trijų vidurinių pirštų pagalvėles, judant mažais sukamaisiais judesiais per visą krūtį, nepamirštant pažastų srities. Svarbiausia ieškoti ne abstraktaus gumbelio, o to, kas yra nauja: sukietėjimų, įdubimų, spenelio įtraukimo ar savaiminės išskyrų atsiradimo.

    Mėnesinių ciklą turinčioms moterims savityrą įprastai patariama atlikti praėjus kelioms dienoms po menstruacijų pabaigos, kai krūtys būna mažiau jautrios. Po menopauzės galima pasirinkti pastovią mėnesio dieną ir jos laikytis, kad įprotis būtų reguliarus.

    Mitai apie guzelį, skausmą ir biopsiją

    Vis dar gajus įsitikinimas, kad judantis ar skausmingas guzelis yra nepavojingas, o vėžys esą neskauda. Gydytojai įspėja, kad tokios taisyklės nėra patikimos, nes ir gerybiniai, ir piktybiniai pakitimai gali pasireikšti įvairiai.

    „Vien judrumas ar skausmas neleidžia patikimai atskirti gerybinio pakitimo nuo piktybinio, todėl kiekvieną naują ar kintantį darinį reikia įvertinti“, – sakė dr. n. med. Marcin Migaczewski.

    Specialistas taip pat akcentuoja, kad baimė esą biopsija ar operacija paskatina vėžio plitimą yra mitas. Jei gydytojas rekomenduoja biopsiją, ji paprastai atliekama tam, kad būtų tiksliai nustatyta diagnozė ir parinktas tinkamiausias gydymas, o delsimas gali reikšti, kad liga bus nustatyta vėlesnėje stadijoje.

    Įtartini pakitimai įvertinami gydytojo apžiūros metu ir, priklausomai nuo amžiaus bei situacijos, atliekant echoskopiją ar mamografiją. Jei reikia, skiriama biopsija, o nustačius piktybinį naviką gydymo planas sudaromas individualiai: kai kuriais atvejais pradedama nuo operacijos, kitais pirmiausia taikomas sisteminis gydymas.

    Gydytojai pabrėžia vieną taisyklę, kuri galioja visoms: pastebėjus naują darinį ar aiškiai pakitusią krūties išvaizdą nereikėtų laukti kito planinio patikrinimo. Kuo anksčiau pradedama diagnostika, tuo daugiau gydymo galimybių ir tuo didesnė tikimybė pasveikti.

  • Moliūgas ir cukrus kraujyje: viena gaminimo klaida gali viską apversti aukštyn kojomis

    Moliūgas nebūtinai sukelia staigų cukraus kiekio kraujyje šuolį, tačiau tai labai priklauso nuo porcijos dydžio ir paruošimo būdo. Mitybos specialistai pabrėžia, kad pats moliūgas gali būti subalansuotos mitybos dalis ir tiems, kurie stebi gliukozės rodiklius.

    Dažniausiai klaida slypi ne pačiame produkte, o jo pateikime: moliūgas neretai virsta desertų pagrindu, į kurį pridedama daug cukraus, sirupų ar rafinuotų miltų. Tokie priedai keičia bendrą patiekalo maistinę vertę ir gali gerokai paspartinti angliavandenių įsisavinimą.

    Vienoje nedidelėje porcijoje, pavyzdžiui, apie pusėje stiklinės moliūgų tyrės, paprastai būna maždaug 10 gramų angliavandenių ir keli gramai skaidulų. Skaidulos lėtina gliukozės patekimą į kraują, todėl saikingas kiekis dažnai turi palyginti nedidelį glikeminį poveikį.

    Kur slypi didžiausia klaida?

    Problema prasideda tada, kai moliūgas patiekiamas kaip saldus pyragas, bandelės įdaras ar gėrimų sirupas. Tokiu atveju pagrindinę glikeminę naštą sudaro ne moliūgas, o pridėtinis cukrus ir greitai pasisavinami angliavandeniai, todėl gliukozės kontrolė gali tapti sudėtingesnė.

    Jei tikslas yra stabilesnis cukraus kiekis kraujyje, saugesnis pasirinkimas dažniausiai būna keptas moliūgas arba tyrė be pridėtinio cukraus. Taip išlaikomas natūralus produkto skonis ir lengviau kontroliuojamas bendras angliavandenių kiekis.

    Su kuo valgyti, kad poveikis būtų švelnesnis?

    Mitybos specialistai pataria angliavandenių turinčius produktus derinti su baltymais ir nesočiaisiais riebalais, nes tai gali sulėtinti suvalgymo poveikį gliukozei. Praktikoje tai reiškia, kad moliūgas dažnai geriau „veikia“ kartu su natūraliu nesaldintu jogurtu, sėklomis, ankštinėmis kultūromis ar liesais baltymais.

    Toks derinys paprastai suteikia ilgesnį sotumo jausmą ir padeda išvengti greito alkio sugrįžimo, kuris neretai skatina papildomus užkandžius. Vis dėlto net ir pasirinkus palankesnį derinį svarbiausia išlieka saikas, nes per didelė porcija gali padidinti bendrą angliavandenių kiekį.

    Galiausiai, moliūgo atsisakyti vien dėl salstelėjusio skonio dažniausiai nereikia. Daug svarbiau stebėti porcijas, vengti pridėtinio cukraus ir rinktis gaminimo būdus, kurie nepaverčia daržovės desertu su dideliu greitųjų angliavandenių kiekiu.

  • Raudonos lūpos grįžta rudenį: kaip išsirinkti atspalvį ir atrodyti elegantiškai

    Raudonos lūpos grįžta rudenį: kaip išsirinkti atspalvį ir atrodyti elegantiškai

    Vasarą makiaže dažniau dominuoja blizgiai, švelnūs rožiniai ir natūralūs smėlio atspalviai, tačiau rudenį spalvų paletė tradiciškai tamsėja. Į madą grįžta klasikinė raudona, taip pat gilesni tonai, primenantys vyšnias, spanguoles ar sodrų vyną. Šį sezoną ypač ryškiai išsiskiria burgundiškos lūpos, kurios gali būti tiek preciziškai apibrėžtos, tiek su lengvai išsklaidytu kontūru.

    Raudonas lūpdažis vertinamas dėl paprastos taisyklės: jis pats sukuria įvaizdžio akcentą, todėl kitų detalių gali reikėti mažiau. Dažniausiai pakanka tolygaus odos tono, lengvo skaistumo, paryškintų blakstienų ir tvarkingų antakių. Toks balansas leidžia raudonai atrodyti elegantiškai, o ne pernelyg dramatiškai.

    Viena dažniausių priežasčių, kodėl dalis moterų vengia raudonų lūpų, yra netinkamai parinktas atspalvis. Raudona turi daugybę variacijų: nuo pomidorinės ir koralinės iki avietinės, vyšninės, bordo ar šalto vyno tono. Skirtumus lemia pigmento kryptis, todėl tas pats lūpdažis vienam žmogui gali suteikti gaivos, o kitam pabrėžti nuovargį.

    Vėsesniam odos tonui dažnai tinka raudonos su melsvu ar rožiniu atspalviu, o šiltesniam, auksiniam ar alyviniam odos tonui neretai dera pomidorinė, plytinė ar šiek tiek oranžinė raudona. Vis dėlto universaliausias sprendimas yra praktinis testas dienos šviesoje, nes dirbtinis apšvietimas gali smarkiai iškreipti spalvą. Jei veidas atrodo skaistesnis, o akys ryškesnės, atspalvis greičiausiai pasirinktas tinkamai.

    Stiprios lūpų spalvos nėra susijusios su amžiumi, tačiau su metais verta labiau atsižvelgti į tekstūrą. Labai matinės ir sausos formulės gali išryškinti lūpų sausumą ar vertikalias linijas, todėl dažnai palankiau atrodo satininiai, kreminiai ar lengvai blizgūs variantai. Matinis efektas taip pat gali būti elegantiškas, jei lūpos tinkamai paruoštos ir lūpdažis yra elastingos, neperdžiovinančios sudėties.

    Ryškus lūpdažis atkreipia dėmesį į lūpų paviršių, todėl paruošimas tampa svarbia įvaizdžio dalimi. Prieš makiažą pravartu kelioms minutėms užtepti maitinančio balzamo, o jei lūpos šerpetoja, itin švelniai pašalinti sausas odeles. Likusį balzamą rekomenduojama nusausinti servetėle, kad lūpdažis neslystų ir ilgiau išliktų.

    Precizika ypač svarbi klasikinei raudonai, tačiau kontūras neturi atrodyti dirbtinai nubrėžtas. Lūpų pieštukas, suderintas su lūpdažiu, padeda suformuoti kraštus, sumažina spalvos išsiliejimo riziką ir dažnai prailgina išsilaikymą. Norint natūralesnio vaizdo, geriau minimaliai koreguoti formą tik centrinėje lūpų dalyje, o ne ryškiai peržengti natūralią liniją.

    Dienai raudoną galima prisijaukinti švelnesniu būdu, užuot tepus storą sluoksnį. Nedidelį kiekį lūpdažio galima įtapšnoti piršto pagalvėle, kad susidarytų lengvai paryškintų, tarsi natūraliai nuspalvintų lūpų efektas. Prie tokio varianto dažniausiai pakanka tušo, subtilaus skaistumo ir neutralaus akių makiažo.

    Vakarui tinka sodresnė pigmentacija ir tikslesnis kontūras, ypač renkantis vyšnių, vyno ar burgundiškus atspalvius. Saugiausias derinys ryškioms lūpoms yra santūrios akys, nes stipriai paryškinus ir akis, ir lūpas įvaizdis gali tapti per sunkus. Šį sezoną dažnai siūloma alternatyva klasikinei raudonai yra burgundas su satiniu arba blizgesniu, kuris suteikia gylį, bet išlaiko gaivą.

    Raudonos lūpos ypač gerai dera su klasikine, rudenį dažnai pasirenkama apranga, pavyzdžiui, juodu golfu, baltais marškiniais, pilku megztiniu ar tamsiu švarku. Spalvą galima subtiliai pakartoti aksesuaruose, tačiau nebūtina tiksliai taikyti tono prie tono. Esminė taisyklė paprasta: jei lūpos ryškios, likusi stilistika gali būti ramesnė, tada raudona tampa ne kostiumu, o apgalvotu akcentu.

  • Šis pratimas ypač „dega“ vidinei šlaunų pusei: pakanka suoliuko ar sofos namuose

    Šis pratimas ypač „dega“ vidinei šlaunų pusei: pakanka suoliuko ar sofos namuose

    Kopenhagos pritraukimas: kas tai?

    Kopenhagos pritraukimas yra šoninio atramos pratimo variacija, skirta klubo pritraukiamiesiems raumenims, esantiems vidinėje šlaunų pusėje. Atliekant pratimą viena koja remiama į suoliuką ar sofą, o dilbis laikomas ant grindų, tuomet keliami klubai siekiant išlaikyti kūną vienoje linijoje.

    Nors judesys primena įprastą šoninę lentą, krūvis pasiskirsto kitaip: čia ypač intensyviai dirba klubo pritraukiamieji. Apatinė koja gali likti pakelta ore arba būti keliama pritraukiant link ant atramos esančios kojos.

    Kaip atlikti saugiai?

    Svarbiausia sąlyga yra stabilus atramos paviršius. Sporto salėje tam dažniausiai naudojamas treniruočių suoliukas, o namuose tinka tvirta sofa ar sunkesnė kėdė, kuri nejudėtų atliekant judesį.

    Šiame pratime svarbiau ne pakartojimų skaičius, o kontrolė ir taisyklinga kūno padėtis. Rekomenduojama išlaikyti lėtą tempą, neleistį dubeniui suktis ir neįkristi per klubus.

    Pilna versija, kai atrama tenka pėdos ar čiurnos srityje, daugeliui gali būti per sunki pradžioje. Pradedantiesiems paprastesnė alternatyva yra remtis sulenktu keliu, taip sutrumpinant svertą ir sumažinant krūvį.

    Ką rodo tyrimai ir ko nesitikėti?

    Tyrimuose, kuriuose vertintas raumenų aktyvumas, Kopenhagos pritraukimas siejamas su didele klubo pritraukiamųjų įtampa. Būtent todėl šis pratimas dažnai įtraukiamas į sportininkų fizinio rengimo programas, ypač ten, kur daug staigių krypties keitimų.

    Viename tyrime su jaunais futbolininkais aštuonių savaičių programa, kurioje taikytas šis pratimas, buvo siejama su daugiau nei 35 proc. išaugusia ekscentrine pritraukiamųjų jėga. Kiti darbai taip pat rodo, kad reguliarus įtraukimas į treniruotes gali gerinti šios raumenų grupės jėgą.

    Yra duomenų, kad pritraukiamuosius stiprinančios programos gali būti susijusios su mažesniu kirkšnies srities problemų dažniu sportininkams, tačiau vieno pratimo nereikėtų laikyti universalia apsauga nuo traumų. Apžvalginiai tyrimai pabrėžia, kad traumų prevencijos rezultatai nėra vienareikšmiai ir priklauso nuo visos treniruočių sistemos.

    Taip pat svarbu suprasti, kad šis pratimas neleidžia pasirinktinai mažinti riebalų būtent nuo vidinės šlaunų pusės. Jis stiprina raumenis ir gerina stabilumą, tačiau kūno sudėties pokyčiai pirmiausia priklauso nuo bendro fizinio krūvio ir mitybos.

    Jei atliekant judesį atsiranda aštrus kirkšnies ar klubo skausmas, pratimą reikėtų nutraukti. Jei nemalonūs pojūčiai kartojasi, verta pasitarti su kineziterapeutu ar gydytoju, ypač jei anksčiau buvo kirkšnies ar klubo srities traumų.

  • Paprastas kasdienis įprotis gali kenkti smegenims: daug kas tai pamiršta dirbdami

    Paprastas kasdienis įprotis gali kenkti smegenims: daug kas tai pamiršta dirbdami

    Vanduo būtinas normaliai organizmo veiklai: jis padeda palaikyti kraujo tūrį, pernešti maistines medžiagas ir reguliuoti kūno temperatūrą. Skysčių netenkame nuolat, ne tik su šlapimu ar prakaitu, bet ir kvėpuodami, todėl atsargas reikia reguliariai papildyti.

    Kai skysčių gauname per mažai arba jų netenkame daugiau nei įprastai, pavyzdžiui, per karščius, sportuojant, karščiuojant, viduriuojant ar vemiant, gali išsivystyti dehidratacija. Vienas jautriausių organų skysčių trūkumui yra smegenys, nes net nedideli vandens balanso pokyčiai gali paveikti savijautą.

    Mokslinių tyrimų apžvalgos rodo, kad skysčių trūkumas siejamas su prastesne nuotaika, didesniu nuovargiu ir sumažėjusiu budrumu. Tačiau poveikis konkrečioms pažintinėms funkcijoms, tokioms kaip atmintis ar reakcijos laikas, tyrimuose nėra vienodai aiškus, nes daug lemia sąlygos ir tiriama grupė.

    Kada poveikis išryškėja labiausiai?

    Ryškesni pokyčiai dažniau fiksuojami tuomet, kai skysčių netenkama daugiau. Tyrimuose dažnai minima riba, kai kūno masė sumažėja maždaug 2 proc. ar daugiau, tuomet dažniau pastebimas didesnis nuovargis, suprastėjusi nuotaika ir mažesnis dėmesingumas.

    Svarbu tai, kad dehidratacija ne visada prasideda stipriu troškuliu. Įspėjamieji ženklai gali būti burnos džiūvimas, galvos skausmas ar svaigimas, mieguistumas, retesnis šlapinimasis bei tamsesnė šlapimo spalva, taip pat sunkiau susikaupti.

    Jei po kelių valandų darbo prie kompiuterio darosi sunkiau „surinkti mintis“, atsiranda bukas galvos skausmas ar neįprastas mieguistumas, verta prisiminti, kada paskutinį kartą gėrėte vandens. Vis dėlto tokie simptomai gali turėti ir kitų priežasčių, todėl užsitęsus ar stiprėjant savijautai reikėtų pasitarti su gydytoju.

    Kiek vandens iš tikrųjų reikia?

    Populiarus patarimas visiems išgerti tiksliai du litrus vandens per dieną yra supaprastinimas. Europos maisto saugos tarnyba nurodo orientacines bendro vandens suvartojimo reikšmes: apie 2 litrus per dieną moterims ir apie 2,5 litro per dieną vyrams, tačiau kalbama apie visą vandenį iš gėrimų ir maisto.

    Poreikis skiriasi priklausomai nuo kūno sudėjimo, aktyvumo, aplinkos temperatūros ir sveikatos būklės. Jis padidėja sportuojant, per karščius, karščiuojant ar netenkant daugiau skysčių, todėl universalios normos, tinkančios visiems, nėra.

    Prie skysčių balanso prisideda ir maistas: daug vandens turi daržovės bei vaisiai, taip pat sriubos, jogurtai ir kiti didesnio vandeningumo produktai. Kasdienybėje paprasčiausia strategija yra gerti reguliariai visą dieną, ypač dirbant sėdimą darbą, kai troškulio signalai dažnai ignoruojami.

    Kam būtinas didesnis budrumas?

    Ypatingą dėmesį skysčių vartojimui turėtų skirti vyresnio amžiaus žmonės, nes su amžiumi troškulio pojūtis gali silpnėti. Dėl to dehidratacija kartais praslysta nepastebėta, o jos pasekmės gali būti sunkesnės.

    Jeigu atsiranda stiprus silpnumas, sąmonės sutrikimai, alpimas ar kiti ryškūs simptomai, tai gali būti reikšmingos dehidratacijos požymiai. Tokiais atvejais būtina nedelsti ir kreiptis skubios medicinos pagalbos.

  • Šias žuvis senjorams verta valgyti 2 kartus per savaitę: padeda raumenims ir širdžiai

    Šias žuvis senjorams verta valgyti 2 kartus per savaitę: padeda raumenims ir širdžiai

    Kodėl žuvis vyresniame amžiuje svarbi?

    Senstant organizmo mitybos poreikiai keičiasi, o vienas svarbiausių tikslų tampa raumenų masės ir jėgos išsaugojimas. Tam ypač reikalingi visaverčiai baltymai, kurių žuvis paprastai suteikia daug, be to, ji dažnai būna minkštesnė ir lengviau sukramtoma nei dalis mėsos.

    Gydytojai ir mitybos specialistai pabrėžia, kad su amžiumi didėja sarkopenijos, tai yra progresuojančio raumenų masės ir jėgos mažėjimo, rizika. Ši būklė siejama su didesne griuvimų tikimybe, lėtesniu atsistatymu po ligų ir mažesniu savarankiškumu kasdienėje veikloje.

    Omega-3, vitaminas D ir B12: ko ieškoti lėkštėje?

    Kita reikšminga priežastis rinktis žuvį yra omega-3 riebalų rūgštys, ypač EPA ir DHA, kurių daugiausia turi riebios jūrinės žuvys. Jos siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos funkcija, o vyresniame amžiuje tai tampa ypač aktualu dėl dažnesnio padidėjusio kraujospūdžio ir dislipidemijos.

    Žuvis taip pat gali būti svarbus vitamino D ir vitamino B12 šaltinis, be to, joje yra jodo, seleno, fosforo. Kad nauda būtų didžiausia, praktikoje rekomenduojama derinti riebesnes žuvis dėl omega-3 ir liesesnes dėl baltymų bei mažesnio riebalų kiekio.

    Kokias žuvis verta rinktis senjorams?

    Tarp dažniausiai rekomenduojamų variantų minimos lašiša, silkė, sardinės, atlantinė skumbrė ir upėtakis. Šios žuvys padeda lengviau surinkti omega-3 kiekį, o kartu suteikia ir kokybiškų baltymų, reikalingų raumenų būklei palaikyti.

    Silkė ir konservuotos sardinės dažnai yra lengvai prieinamos, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į druskos kiekį. Per didelis natrio vartojimas gali apsunkinti kraujospūdžio kontrolę, todėl sūdyti, marinuoti gaminiai ar paruoštos salotos turėtų būti renkami atsakingai.

    Liesesnės žuvys, tokios kaip menkė, jūrinis lydekas ar polakas, tinka tiems, kurie prasčiau toleruoja riebesnį maistą. Vis dėlto jos paprastai turi mažiau omega-3, todėl neturėtų visiškai pakeisti riebios žuvies, jei tik leidžia sveikata ir mitybos planas.

    Renkantis tuną verta nepamiršti, kad skirtingos rūšys kaupia nevienodą gyvsidabrio kiekį, o didesnės plėšrios žuvys paprastai jo turi daugiau. Dėl to patariama tuną laikyti mitybos įvairove, o ne vienintele nuolatine žuvimi racione.

    Kaip paruošti, kad būtų sveikiau?

    Didelę reikšmę turi gaminimo būdas, nes net ir maistinga žuvis gali tapti sunkiu patiekalu, jei ji storai apvoliojama ir kepama dideliame riebalų kiekyje. Senjorams dažniausiai geriau tinka orkaitėje kepta, garuose ruošiamа arba troškinta žuvis, kuri išlieka minkšta ir lengviau virškinama.

    Taip pat verta riboti stipriai sūdytus, rūkytus, gausiai apdorotus gaminius ir patiekalus su sunkiais padažais. Tai ypač svarbu tiems, kurie turi padidėjusį kraujospūdį, širdies ir kraujagyslių ligų riziką ar padidėjusį cholesterolį.

    Praktiškas orientyras yra du žuvies patiekalai per savaitę, iš kurių bent vienas galėtų būti iš riebios žuvies, turinčios daugiau omega-3. Geriausi rezultatai siejami su įvairove, kai rotuojamos kelios rūšys, taip mažinant ir galimą nepageidaujamų teršalų poveikį.

  • Mikroplastikas siejamas su infarktu, o skaidulos gali padėti? Nauji tyrimai kelia klausimų

    Mikroplastikas siejamas su infarktu, o skaidulos gali padėti? Nauji tyrimai kelia klausimų

    Mikroplastikas ir dar smulkesnis nanoplastikas tapo kasdienės aplinkos dalimi: jų randama vandenyje, dirvožemyje ir ore, o dalelės patenka ir į žmogaus organizmą. Pastaraisiais metais mokslininkai vis dažniau vertina ne tik taršą, bet ir galimą poveikį sveikatai, ypač širdžiai ir kraujagyslėms.

    2026 metais žurnale „European Heart Journal“ paskelbti Italijoje atlikto tyrimo rezultatai, kuriame analizuoti 61 paciento kraujo mėginiai, paimti atliekant koronarografiją. Dalyviai buvo suskirstyti į patyrusius ūminį miokardo infarktą, sergančius lėtine išemine širdies liga ir turinčius normalias vainikines arterijas.

    Tyrėjai pranešė, kad mikroplastiko arba nanoplastiko dalelių aptikta 84,2 proc. pacientų po infarkto, tai yra 16 iš 19 tirtųjų. Lėtinės išeminės širdies ligos grupėje dalelės rastos 40 proc. tiriamųjų, o kontrolinėje grupėje – 31,8 proc.

    Infarktą patyrusių žmonių kraujyje fiksuotas ir didesnis aptiktų polimerų kiekis bei įvairovė, dažniausiai minėtas polietilenas, plačiai naudojamas pakuotėms. Taip pat šioje grupėje dažniau nustatyti padidėję uždegimo žymenys, o tai skatina diskusijas apie galimą mikroplastiko ryšį su uždegiminiais procesais kraujagyslėse.

    Vis dėlto šie duomenys dar nereiškia, kad mikroplastikas sukelia infarktą. Tyrimas buvo nedidelės apimties ir stebimasis, todėl parodė sąsajas, bet ne priežastinį ryšį, o galimi klaidinantys veiksniai gali būti susiję su bendra tarša, gyvenimo būdu ar kitomis ligomis.

    Ar skaidulos gali „surišti“ mikroplastiką?

    Kartu ieškoma būdų, kaip sumažinti dalelių patekimą į organizmą arba jų kiekį virškinamajame trakte. 2026 metais žurnale „Food Chemistry“ paskelbtame Kinijos mokslininkų darbe nagrinėtos netirpios kviečių sėlenų maistinės skaidulos ir jų gebėjimas laboratorinėmis sąlygomis prisijungti mikroplastiką.

    Tyrėjai aprašė, kad skaidulos gebėjo adsorbuoti polistireno daleles, ypač mažesnes, apie vieno mikrometro dydžio. Poveikis sietas su porėta skaidulų struktūra ir fizikinėmis bei cheminėmis sąveikomis, kurios gali lemti dalelių „prikibimą“ prie skaidulų paviršiaus.

    Eksperimente su pelėmis, kurioms buvo duodama šių skaidulų, nustatytas mažesnis mikroplastiko kiekis žarnyne, taip pat silpnesnio uždegimo požymiai ir geresni gleivinės barjero rodikliai. Tačiau klinikinių tyrimų su žmonėmis, kurie leistų patvirtinti tokį efektą kasdienės mitybos sąlygomis, kol kas trūksta.

    Ką realiai galima daryti kasdien?

    Kol mokslas aiškinasi mikroplastiko poveikio mechanizmus, specialistai dažniausiai pabrėžia atsargų, praktišką požiūrį: mažinti nereikalingą kontaktą su plastiku ir laikytis įrodymais pagrįstų sveikatos prevencijos principų. Viena iš paprastų krypčių – nešildyti maisto plastikiniuose induose ir, kai įmanoma, rinktis stiklą ar keramiką.

    Maistinės skaidulos iš viso grūdo produktų, ankštinių, daržovių ir vaisių turi gerai dokumentuotą naudą širdies ir kraujagyslių sistemai, žarnyno veiklai ir cholesterolio kontrolei. Tačiau jas vertėtų laikyti sveikos mitybos dalimi, o ne patvirtintu būdu „išvalyti“ organizmą nuo mikroplastiko.

    Mikroplastikas išlieka viena sparčiausiai tiriamų aplinkos sveikatos temų, o nauji duomenys gali keisti vertinimus. Šiuo metu patikimiausia strategija – mažinti ekspoziciją ten, kur tai paprasta, ir kartu rūpintis rizikos veiksniais, kurie širdžiai daro įrodytą žalą.

  • 7 ženklai, kad atmintis keičiasi: kada tai normalu, o kada jau verta kreiptis į gydytoją

    7 ženklai, kad atmintis keičiasi: kada tai normalu, o kada jau verta kreiptis į gydytoją

    Atmintis nėra tobulas archyvas, kuriame viskas išlieka vienodai ryšku visą gyvenimą. Smegenys nuolat atrenka, kas svarbu, dalį detalių ištrina, o prisiminimus dažnai ne tiek „atkuria“, kiek iš naujo sukonstruoja. Todėl pavieniai užmaršumo epizodai pasitaiko ir visiškai sveikiems žmonėms.

    Su amžiumi dažniau pastebima, kad reikia daugiau laiko prisiminti pavardę, pavadinimą ar konkretų žodį. Tam didelę įtaką daro miego trūkumas, lėtinis stresas, perdegimas, daug užduočių vienu metu ir stiprios emocijos. Svarbiausia vertinti ne patį faktą, kad pamirštate, o ar tai kartojasi vis dažniau ir ima trukdyti kasdieniam gyvenimui.

    Žodis ant liežuvio ir durų efektas

    Įprasta situacija, kai kalbate ir staiga pritrūksta vieno žodžio: žinote, ką norite pasakyti, tačiau pavadinimas „neateina“. Jei po kelių minučių ar vėliau žodis prisimenamas, o epizodai reti, tai dažniausiai nėra pavojingas signalas. Vis dėlto, jei kalbiniai sutrikimai ryškėja, verta pasitarti su specialistu.

    Dar vienas dažnas reiškinys yra vadinamasis durų efektas: įėjote į kitą kambarį ir akimirkai pamiršote, ko ėjote. Aplinkos pasikeitimas smegenims reiškia naują kontekstą, todėl ankstesnė intencija gali trumpam pasitraukti į „antrą planą“. Dažnai padeda grįžti atgal arba trumpai sustoti ir sąmoningai prisiminti tikslą.

    Kai daiktai „dingsta“ ir detalės pasimiršta

    Telefonas, raktai ar akiniai dažniau „dingsta“ ne dėl atminties ligos, o dėl dėmesio stokos. Jei daiktą padedate automatiškai, tuo pat metu kalbėdami ar galvodami apie kitus reikalus, smegenys gali tiesiog neužfiksuoti, kur jis atsidūrė. Tokiais atvejais problema dažniau susijusi su koncentracija, o ne su gebėjimu įsiminti.

    Natūralu pamiršti knygos siužeto detales po kelerių metų ar nebeprisiminti restorano pavadinimo po atostogų. Ilgalaikėje atmintyje dažniausiai išlieka bendras įspūdis, o smulkmenos blunka. Be to, gebėjimas pamiršti padeda smegenims neperkrauti kasdienio informacijos srauto.

    Kada užmaršumas jau kelia nerimą?

    Aiškesnė riba atsiranda tuomet, kai žmogus ne tik pamiršta seną informaciją, bet ir sunkiai „įrašo“ naują. Viena yra po kelių dienų dar kartą pasitikslinti vizito laiką, ypač jei tuo metu buvote užsiėmę. Visai kas kita, kai tas pats klausimas kartojamas kelis kartus per keliolika minučių nepastebint, kad atsakymas jau buvo pasakytas.

    Nerimą gali kelti ir pasikartojantys orientacijos sutrikimai gerai pažįstamoje aplinkoje. Vienkartinis netyčia praleistas posūkis nėra neįprastas, tačiau situacija keičiasi, jei žmogus neberanda kelio į vietas, kuriose lankosi metų metus, arba sunkiai grįžta namo iš įprasto maršruto. Tokiais atvejais vertėtų neatidėlioti konsultacijos.

    Dar vienas svarbus signalas yra kasdienių įgūdžių prastėjimas. Jei žmogus, daugelį metų gaminęs tuos pačius patiekalus ar tvarkęs įprastus reikalus, staiga ima painioti veiksmų seką, nebesusitvarko su sąskaitomis, vaistais ar buities prietaisais, tai gali reikšti ne vien išsiblaškymą. Pagrindinis kriterijus yra savarankiškumo praradimas arba ryškus funkcijų blogėjimas.

    Atminties pokyčiai ne visada reiškia Alzheimerio ligą ar kitą demenciją. Juos gali sukelti depresija, nerimo sutrikimai, miego apnėja, skydliaukės veiklos sutrikimai, vitamino B12 ar folio rūgšties stoka, taip pat kai kurių vaistų šalutinis poveikis. Dalis priežasčių yra koreguojamos, todėl verta įvertinti visą sveikatos foną.

    Jei užmaršumas ryškėja, kartojasi, trukdo darbui ar buičiai, o pokyčius pastebi ir artimieji, rekomenduojama kreiptis į šeimos gydytoją. Prieš vizitą naudinga užsirašyti konkrečius pavyzdžius, kada ir kaip dažnai tai įvyksta, nuo kada tęsiasi, ar yra miego, nuotaikos, streso pokyčių. Tokia informacija padeda greičiau pasirinkti tinkamą ištyrimą ir pagalbą.

  • Gydytojas tyčia užsikrėtė bakterija ir įrodė netikėtą tiesą: tai pakeitė opų gydymą visame pasaulyje

    Gydytojas tyčia užsikrėtė bakterija ir įrodė netikėtą tiesą: tai pakeitė opų gydymą visame pasaulyje

    Kaip griuvo senas mitas

    Iki 1980-ųjų skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos dažniausiai buvo siejamos su stresu, mityba ir gyvenimo būdu. Buvo manoma, kad itin rūgšti skrandžio terpė bakterijoms neleidžia išgyventi, todėl infekcija ilgą laiką atrodė mažai tikėtina priežastis.

    Situaciją pakeitė atradimas, kad dalį lėtinio gastrito ir reikšmingą dalį opaligės atvejų lemia bakterinė infekcija. Helicobacter pylori parodė, kad kai kuriais atvejais galima gydyti ne tik simptomus, bet ir pačią ligos priežastį.

    Lūžis laboratorijoje ir klinikoje

    Australijos mokslininkai pradėjo nuosekliai tirti endoskopijų metu paimtus skrandžio gleivinės mėginius ir juose matomas spiralines bakterijas. Kartu su uždegimo požymiais tai rodė aiškų ryšį, tačiau ilgą laiką nepavyko patikimai išauginti mikroorganizmo laboratorijoje.

    Proveržį atnešė, atrodytų, paprasta detalė: mėginiai buvo inkubuoti ilgiau nei įprastai, todėl bakterija pagaliau ėmė augti. Vėlesni tyrimai parodė ryškų ryšį tarp H. pylori ir opaligės, ypač dvylikapirštės žarnos opų atvejais.

    Eksperimentas su savimi ir naujas gydymas

    Norėdamas įrodyti, kad bakterija gali sukelti uždegimą, o ne tik „gyventi“ jau pažeistame skrandyje, Barry Marshallas 1984 metais tyčia užsikrėtė H. pylori. Po kelių dienų jam pasireiškė pykinimas ir vėmimas, o endoskopija parodė ūminį skrandžio gleivinės uždegimą ir gausų bakterijų kiekį.

    „Norėjau aiškiai parodyti, kad ši bakterija gali sukelti ligą sveikam žmogui“, – sakė Barry Marshallas.

    Iki šio atradimo opaligė dažniausiai buvo gydoma rūgšties sekreciją slopinančiais vaistais: opos užgydavo, tačiau dažnai atsinaujindavo, nes infekcija likdavo nepašalinta. Kai klinikiniai tyrimai patvirtino, kad bakterijos eradikacija antibiotikais reikšmingai mažina recidyvų riziką, gydymo tikslas pasikeitė iš esmės.

    1994 metais tarptautiniai ekspertai pripažino H. pylori nustatymo ir eradikacijos svarbą opaligės valdyme. 2005 metais Barry Marshallas ir Robinas Warrenas už šiuos atradimus gavo Nobelio fiziologijos arba medicinos premiją.

    Vėliau įrodyta, kad ilgalaikė H. pylori infekcija didina skrandžio vėžio ir kai kurių limfomų riziką. Dėl to bakterijos diagnostika ir tinkamai parinktas gydymas laikomi svarbiais ne tik skausmui ar rėmeniui mažinti, bet ir ilgalaikėms komplikacijoms mažinti.

  • Iki 25 mln. žmonių gali sirgti 5 tipo diabetu: kodėl jis dešimtmečius buvo ignoruotas

    Tarptautinė diabetologų bendruomenė vis dažniau kalba apie vadinamąjį 5 tipo diabetą, kurį sieja ne su nutukimu ar įprastu atsparumu insulinui, o su ilgalaikiu nepakankamu maitinimusi ir maistinių medžiagų stoka. Skaičiuojama, kad ši būklė pasaulyje gali paliesti iki 25 000 000 žmonių, tačiau tikslus paplitimas vis dar neaiškus.

    Šis sutrikimas medicinos literatūroje minimas nuo praėjusio amžiaus vidurio, kai panašūs atvejai aprašyti Jamaikoje. Vėliau jis buvo įtrauktas į kai kurias klasifikacijas, tačiau dėl nevienodų diagnostikos kriterijų ir ribotų įrodymų ilgą laiką liko ginčytinas.

    Kodėl prireikė tiek metų?

    Viena pagrindinių priežasčių, kodėl 5 tipo diabetas dešimtmečius neįsitvirtino kaip atskira diagnozė, yra sudėtingas atskyrimas nuo kitų formų. Klinikiniai požymiai gali priminti ir 1 tipo diabetą, ir pažengusį 2 tipo diabetą, o vietovėse, kur trūksta sveikatos priežiūros išteklių, dažnai nėra galimybių atlikti detalesnius tyrimus.

    Pasaulio sveikatos organizacija buvo pripažinusi su mitybos stoka siejamą diabetą, tačiau 1999 metais šią kategoriją pašalino iš klasifikacijos, argumentuodama įrodymų ir aiškių kriterijų stygiumi. Dėl to dalis pacientų ilgus metus patekdavo į kitų diabeto tipų „stalčių“, o jų gydymas ne visada būdavo optimalus.

    Kuo jis skiriasi nuo 2 tipo diabeto?

    Skirtingai nei 2 tipo diabetas, kuris dažniausiai susijęs su atsparumu insulinui, 5 tipo diabetas siejamas su nepakankama insulino gamyba. Manoma, kad ilgalaikis baltymų ir energijos trūkumas, taip pat mikroelementų stoka gali paveikti kasos vystymąsi ir jos gebėjimą reguliuoti gliukozės kiekį kraujyje.

    Ši problema ypač aktuali regionuose, kur vis dar paplitęs maisto nepriteklius, įskaitant dalį Afrikos ir Pietų Azijos valstybių. Specialistai pabrėžia, kad dėl nevienodos diagnostikos praktikos ir ribotos statistikos realus sergančiųjų skaičius gali būti tiek nuvertintas, tiek pervertintas.

    Kodėl diagnozė svarbi gydymui?

    Tiksli diagnozė lemia gydymo taktiką, nes pacientams gali reikėti kitokio požiūrio nei taikant standartinius 1 ar 2 tipo diabeto algoritmus. Kai kuriais atvejais per agresyvus insulino skyrimas gali padidinti pavojingos hipoglikemijos riziką, ypač jei paciento organizmas jautriai reaguoja į dozes.

    Tarptautinė diabeto federacija 2025 metais paskelbė apie sprendimą šiai būklei skirti daugiau dėmesio ir suburti darbo grupę, kuri siektų suderinti diagnostikos kriterijus bei gydymo gaires. Tikimasi, kad tai padės tiksliau identifikuoti pacientus, geriau įvertinti paplitimą ir užtikrinti saugesnį, labiau individualizuotą gydymą.

    Gydytojai primena, kad diabeto simptomai dažnai būna panašūs nepriklausomai nuo tipo, todėl svarbu reaguoti į nuolatinį troškulį, dažną šlapinimąsi, nepaaiškinamą svorio kritimą, nuovargį ar regėjimo pokyčius. Pajutus šiuos požymius, reikėtų kreiptis į medikus ir atlikti gliukozės bei kitus reikalingus tyrimus.