CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Mokslininkai įspėja: šie kopūstiniai junginiai gali padėti, bet skydliaukei ne visada tinka

    Mokslininkai įspėja: šie kopūstiniai junginiai gali padėti, bet skydliaukei ne visada tinka

    Gliukozinolatai yra natūralūs sieros turintys junginiai, kurių daugiausia randama kopūstinių šeimos daržovėse, pavyzdžiui, brokoliuose, žiediniuose kopūstuose, briuseliniuose kopūstuose, įvairių rūšių kopūstuose ir rėžiukuose. Jų kiekis priklauso nuo augalo rūšies, veislės, auginimo sąlygų ir to, kuri daržovės dalis valgoma.

    Šie junginiai patys savaime yra gana stabilūs, tačiau svarbiausia vyksta, kai daržovė pjaustoma, smulkinama ar kramtoma. Tuomet suaktyvėja fermentas mirozinazė, kuris gliukozinolatus paverčia biologiškai aktyviais skilimo produktais, tokiais kaip izotiocianatai ir indolai.

    Tyrimuose būtent šie skilimo produktai siejami su galimomis sveikatai palankiomis savybėmis, įskaitant antioksidacinį ir priešuždegiminį poveikį. Epidemiologiniai duomenys rodo, kad dažnesnis kryžmažiedžių daržovių vartojimas gali būti susijęs su mažesne kai kurių onkologinių ligų rizika, nors tiesioginis priežastinis ryšys ne visais atvejais įrodytas.

    Kaip iš daržovių gauti daugiau naudos

    Naudos dydį lemia ne vien tai, ką valgome, bet ir kaip paruošiame. Ilgas virimas gali sumažinti dalį aktyvių medžiagų ir slopinti mirozinazės veiklą, todėl dalis potencialiai naudingų junginių susidaro mažiau efektyviai.

    Praktiškai dažnai rekomenduojamas trumpas garinimas arba lengvas apdorojimas, taip pat smulkinimas ir kelių minučių „poilsis“ prieš kaitinimą. Tai gali padėti fermentinėms reakcijoms įvykti dar prieš terminį apdorojimą, o dalį konversijos vėliau gali atlikti ir žarnyno mikrobiota.

    Pasaulio sveikatos organizacija taip pat pabrėžia bendrą principą: kasdien suvalgyti bent 400 gramų vaisių ir daržovių. Kryžmažiedės daržovės šiame kontekste yra vertinga raciono dalis, tačiau svarbiausia yra įvairovė ir reguliarumas.

    Kada reikėtų atsargumo

    Kartu su galimomis naudomis literatūroje aptariamas ir galimas poveikis skydliaukės funkcijai, ypač jei kryžmažiedžių daržovių vartojama labai daug ir tuo pat metu trūksta jodo. Kai kurie gliukozinolatų skilimo produktai laikomi goitrogenais, galinčiais trukdyti normaliai jodo apykaitai.

    Didžiausias dėmesys paprastai skiriamas žmonėms, turintiems skydliaukės sutrikimų, pavyzdžiui, hipotirozę ar autoimuninį tiroiditą. Tai nereiškia, kad kopūstines daržoves būtina išbraukti, tačiau verta aptarti racioną su gydytoju ar dietologu, ypač jei daržovės valgomos dideliais kiekiais kasdien.

    Subalansuota mityba, pakankamas jodo kiekis ir protingas terminis apdorojimas dažniausiai laikomi svarbiausiais saugumo veiksniais. Jei atsiranda naujų simptomų ar kyla abejonių dėl skydliaukės, patikimiausias kelias yra laboratoriniai tyrimai ir individuali medicininė konsultacija.

    Kokiose daržovėse jų daugiausia

    Daugiausia gliukozinolatų siejama su kryžmažiedėmis daržovėmis, tarp jų brokoliais, briuseliniais kopūstais, kopūstais, žiediniais kopūstais, kaliaropėmis, ropėmis ir rėžiukais. Ryškūs skirtumai galimi net tarp tos pačios rūšies veislių.

    Rapsai ir garstyčios taip pat yra reikšmingi šių junginių šaltiniai, todėl jų pėdsakų galima rasti ir kai kuriuose produktuose, pagamintuose iš šių augalų. Vis dėlto kasdienėje mityboje pagrindinis vaidmuo dažniausiai tenka būtent daržovėms.

    Moksliniai tyrimai apie gliukozinolatus tęsiasi, o išvados dažnai priklauso nuo vartojamų kiekių, bendros mitybos kokybės ir individualios sveikatos būklės. Dėl to ekspertai paprastai siūlo laikytis principo daugiau įvairovės lėkštėje ir mažiau kraštutinumų.

  • Kaloringas, bet ne priešas liemeniui: mokslas paaiškino, ką iš tiesų daro avokadas

    Kaloringas, bet ne priešas liemeniui: mokslas paaiškino, ką iš tiesų daro avokadas

    Kalorijų daug, bet svarbu kontekstas

    Avokadas išsiskiria iš daugelio vaisių tuo, kad jame mažiau cukrų ir daugiau riebalų, ypač mononesočiųjų, taip pat nemažai skaidulų, kalio, folatų ir vitaminų. Dėl šios sudėties jis paprastai labiau sotina nei įprasti vaisiai, tačiau kartu yra ir kaloringesnis.

    Vienas vidutinio dydžio avokadas dažnai siejamas su maždaug 250–300 kilokalorijų energine verte. Būtent todėl jis gali tapti nepastebimu kalorijų priedu, jei dedamas prie jau įprasto raciono, o ne naudojamas kaip kitų produktų pakaitalas.

    Didžiausias skirtumas atsiranda tuomet, kai avokadas pakeičia sviestą, majonezą, riebius sūrius ar kreminius padažus. Tokiu atveju bendras dienos racionas gali net pagerėti, nes keičiasi riebalų kokybė ir didėja skaidulų kiekis.

    Ką parodė didelis tyrimas

    Vienas dažniausiai cituojamų darbų – didelės apimties HABIT tyrimas, kuriame dalyvavo per 1 000 suaugusiųjų, turinčių pilvinį nutukimą. Dalyviai 26 savaites arba kasdien valgė po vieną avokadą, arba jo vartojimą ribojo ir maitinosi kaip įprastai.

    Svarbi detalė ta, kad tyrime nebuvo taikomas griežtas lieknėjimo planas, nebuvo reikalaujama skaičiuoti kalorijų ar laikytis konkretaus valgiaraščio. Buvo vertinama, kas nutinka realiomis sąlygomis, kai į kasdienybę įtraukiamas vienas konkretus produktas.

    Rezultatai neparodė ryškaus, visai grupei būdingo pilvo srityje susikaupusio vidaus organus supančio riebalo sumažėjimo. Tačiau taip pat nebuvo fiksuota ir aiškaus kūno masės ar liemens apimties augimo, nors avokadas yra energetiškai tankus produktas.

    Nauda gali slypėti žarnyne

    Tyrimuose, kuriuose vertinta žarnyno mikrobiota, avokado vartojimas buvo siejamas su palankesniais bakterijų įvairovės ir jų veiklos pokyčiais. Tai svarbu, nes mikrobiota susijusi ne tik su virškinimu, bet ir su uždegiminiais procesais bei medžiagų apykaitos reguliavimu.

    Didelę įtaką čia gali turėti skaidulos, kurių avokade nemažai, o jos yra pagrindinė naudingų bakterijų „mityba“. Kai skaidulų racione trūksta, dažniau vargina alkis, prastesnė žarnyno veikla ir didesnis noras užkandžiauti.

    Kita grandis – mononesotieji riebalai, kurie dažnai didina sotumo jausmą, nes maistas lėčiau pasišalina iš skrandžio. Praktikoje tai reiškia, kad subalansuotas patiekalas su avokadu gali ilgiau išlaikyti sotumą, nei panašus patiekalas su mažiau vertingais riebalais.

    „Avokadas pats savaime nėra riebalų degintojas, bet jis gali palengvinti sveikesnių įpročių laikymąsi“, – sako mitybos specialistai, vertinantys tyrimų rezultatus.

    Praktinis patarimas paprastas: avokadą geriausia planuoti kaip pakaitalą, o ne papildomą priedą prie jau įprastų produktų. Pavyzdžiui, sutrintas avokadas su citrina gali pakeisti sviestą ant sumuštinio, o salotose jis gali atstoti dalį riebių padažų ar sūrio.

    Taip pat verta atidžiau rinktis paruoštas avokado užtepėles, nes dalis jų turi daug druskos, pridėtinių riebalų ar kitų priedų. Paprasčiausias variantas dažnai būna geriausias: avokadas, citrina ar laimas, truputis druskos, pipirai ir šviežios žolelės.

    Ne visiems reikia suvalgyti visą avokadą kasdien: daliai žmonių pakanka pusės ar kelių skiltelių, ypač jei racione yra ir kitų riebalų šaltinių, tokių kaip riešutai, alyvuogių aliejus ar riebi žuvis. Galutinis rezultatas priklauso nuo viso valgiaraščio, miego, judėjimo ir bendro kalorijų balanso.

  • Užmirškite sunkų kremą: alijošiaus gelis brandžiai odai gali duoti netikėtą efektą

    Užmirškite sunkų kremą: alijošiaus gelis brandžiai odai gali duoti netikėtą efektą

    Brandžiai odai ne visada reikia dar vieno riebaus, „sunkiai“ guliančio kremo. Dažnai didžiausią diskomfortą sukelia ne riebalų trūkumas, o dehidratacija, kai oda praranda daugiau vandens ir ima tempti, šerpetoti, greičiau rausti. Tokiais atvejais alijošiaus gelis gali veikti kaip lengvas drėkinamasis sluoksnis, suteikiantis greitą palengvėjimą.

    Su amžiumi epidermis plonėja, lėtėja atsinaujinimas, mažėja natūralių lipidų ir silpnėja apsauginis barjeras. Dėl to ryškėja smulkios dehidratacinės raukšlelės, oda tampa jautresnė vėjui, sausam patalpų orui, temperatūrų kaitai. Vien tik „daugiau kremo“ principas ne visuomet padeda, jei barjeras pažeistas.

    Alijošiaus (Aloe barbadensis) gelis daugiausia sudarytas iš vandens, tačiau jame yra polisacharidų ir kitų junginių, kurie kosmetikoje siejami su raminamuoju, drėkinamuoju poveikiu. Ant odos jis dažnai veikia tarsi serumas: greitai susigeria, suteikia gaivos, gali sumažinti kaitimo ar perštėjimo pojūtį. Vis dėlto jis nepanaikina biologinio senėjimo ir neatstos procedūrų, kurios veikia gilesnius odos sluoksnius.

    Svarbiausia suprasti vieną dalyką: alijošiaus gelis drėkina, bet ne visuomet „užrakina“ drėgmę. Brandžiai, sausai odai vien gelio gali nepakakti, nes trūksta emolientų, kurie mažina transepiderminį vandens netekimą. Dėl to gelį verta naudoti kaip pirmą sluoksnį, o viršuje užtepti kremo su ceramidais ar kitu barjerą stiprinančiu produktu.

    Kaip naudoti, kad netemptų?

    Praktiškiausia taisyklė – alijošiaus gelį tepti ant šiek tiek drėgnos odos po prausimo. Tada paskirstyti ploną sluoksnį ir po 30–60 sekundžių „uždaryti“ drėgmę kremu arba keliais lašais skvalano ar kito švelnaus aliejaus. Taip sumažinama rizika, kad gelis nudžius ir paliks tempimo pojūtį.

    Mišriai ar riebesnei odai šiltuoju sezonu gelio kartais pakanka kaip lengvo dieninio sluoksnio, tačiau vakare vis tiek dažnai naudinga barjerą atkurianti priemonė. Jei naudojami aktyvūs ingredientai, pavyzdžiui, retinoidai ar rūgštys, alijošius gali būti patogus raminantis tarpinis žingsnis, kai oda laikinai jautresnė. Visais atvejais kasdienė apsauga nuo saulės išlieka būtina, nes ji labiausiai lemia fotosenėjimo tempą.

    Į ką žiūrėti sudėtyje?

    Renkantis produktą verta ieškoti, kad sudėties pradžioje būtų Aloe Barbadensis Leaf Juice arba artimas pavadinimas. Geriau vengti intensyvių kvapiklių, ryškios dirbtinės spalvos ir didelio denatūruoto alkoholio kiekio, nes tai gali didinti dirginimo riziką. Didelis alijošiaus kiekis pats savaime negarantuoja geriausio rezultato – svarbi visa formulė ir konservavimo sistema.

    Veidui saugiau rinktis gamintojo stabilizuotą kosmetiką, o ne namuose iš lapo spaustą gelį. Namų sąlygomis lengviau užteršti produktą mikroorganizmais, be to, išorinėse lapo dalyse gali būti odą dirginančių medžiagų. Jei oda linkusi į alergijas, prieš pirmą naudojimą verta atlikti 24–48 valandų mėginį už ausies ar vidinėje alkūnės pusėje.

    Kada geriau sustoti?

    Jei užtepus atsiranda stiprus perštėjimas, niežėjimas, ašarojimas ar paraudimas, priemonę reikia nedelsiant nuplauti ir jos nebetęsti. Tai ypač svarbu akių srityje, kur oda plonesnė ir jautresnė. Esant rožinei, atopiniam dermatitui ar nuolatiniam sudirgimui, tinkamiausią rutiną saugiausia aptarti su dermatologu.

    Tinkamai naudojamas alijošiaus gelis gali padėti supaprastinti brandžios odos priežiūrą: suteikti drėgmės, sumažinti diskomfortą ir paruošti odą kremui. Tačiau geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai drėkinimas derinamas su barjero stiprinimu ir nuoseklia apsauga nuo saulės. Tuomet oda dažniau atrodo lygesnė, ramesnė ir skaistesnė.

  • Sojų burgeris ir veganiška dešrelė po dietologų lupa: tai, ką nutyli etiketės

    Sojų burgeris ir veganiška dešrelė po dietologų lupa: tai, ką nutyli etiketės

    Augaliniai burgeriai, veganiškos dešrelės ar sūrio pakaitalai daugeliui tapo greitu būdu valgyti „sveikiau“. Vis dėlto dietologai atkreipia dėmesį, kad dalis populiarių plant-based produktų mitybos požiūriu prilygsta ultraperdirbtam maistui.

    Namuose ruošti daržovių kotletai dažniausiai gaminami iš burokėlių, ankštinių, kruopų ir prieskonių. Pramoniniuose pakaitaluose neretai dominuoja sojų ar žirnių baltymų izoliatai, tai yra stipriai apdorotas baltymų koncentratas.

    Problema ta, kad izoliatuose beveik nelieka natūralaus skaidulų, vitaminų ir mineralų „paketo“, būdingo visam augaliniam produktui. Kad iš miltelių pavyktų sukurti mėsą primenančią tekstūrą, gamintojai naudoja technologinį apdorojimą ir papildomus priedus.

    Tokiuose gaminiuose dažnai daugiau rafinuotų riebalų, pavyzdžiui, kokosų ar rapsų aliejaus, o tai padidina energinę vertę. Dėl to lėkštėje gali atsidurti kaloringas produktas, kurio maistinė vertė ne visada atitinka sveikesnio pasirinkimo įspūdį.

    Ypač daug klausimų kelia veganiškos dešrelės ir kabanosai. Etiketėse neretai matomas didelis druskos kiekis, nes augalinis baltymas pats savaime yra gana blankaus skonio, todėl skoniui išgauti jis dosniai sūdomas ir gardinamas.

    Struktūrai ir stabilumui užtikrinti dažnai naudojami tirštikliai ir rišikliai, pavyzdžiui, guaro ar ksantano derva, metilceliuliozė. Tai nereiškia, kad produktas automatiškai kenksmingas, tačiau rodo aukštą perdirbimo lygį, o būtent jis siejamas su prastesniais mitybos įpročiais.

    Diskusijų kelia ir veganiški sūrio pakaitalai. Tradiciniame piene pagamintame sūryje paprastai yra baltymų ir kalcio, o dalyje augalinių alternatyvų vyrauja riebalai ir krakmolas, o baltymų kiekis gali būti minimalus.

    Kalcio tokie gaminiai neretai turi tik tada, kai jis pridėtas papildomai. Dėl to pirkėjams verta atidžiai vertinti ne tik užrašą ant pakuotės, bet ir maistinių medžiagų lentelę.

    Mokslinėje literatūroje vis daugiau dėmesio skiriama ultraperdirbtam maistui, kuris epidemiologiniuose tyrimuose siejamas su didesne nutukimo, antro tipo cukrinio diabeto ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika. Į šią kategoriją dažnai patenka ir dalis paruoštų veganiškų patiekalų, užkandžių ar pusfabrikačių.

    Specialistai pabrėžia, kad užrašas plant-based gali sukurti sveikumo aureolę ir sumažinti budrumą. Žalia etiketė ar atskira lentyna parduotuvėje dar negarantuoja, kad produktas bus maistingas ir tinkamas kasdieniam vartojimui.

    Norint išlaikyti augalinės mitybos naudą, patariama dažniau rinktis mažiau perdirbtus produktus, tokius kaip ankštiniai, daržovės, grūdai, riešutai ir sėklos. O perkant pakaitalus verta pasižiūrėti, ar pirmose sudedamųjų dalių vietose nedominuoja aliejai, vanduo, modifikuotas krakmolas ir didelis druskos kiekis.

    Augalinė mityba gali būti visavertė, tačiau ją lengviausia sugadinti nuolat renkantis patogius, stipriai perdirbtus pakaitalus. Kitaip tariant, ne kiekvienas veganiškas burgeris yra blogas, bet ne kiekvienas yra ir sveikas.

  • Jelitas vadina antruoju smegenų centru: šie psichobiotikai gali padėti nuotaikai ir stresui

    Jelitas vadina antruoju smegenų centru: šie psichobiotikai gali padėti nuotaikai ir stresui

    Mokslininkams vis daugiau dėmesio skiriant žarnyno ir smegenų ryšiui, keičiasi ir požiūris į nuotaikos bei streso valdymą. Žarnyne veikia enterinė nervų sistema, turinti apie 100 milijonų nervinių ląstelių, todėl jis neretai vadinamas antruoju smegenų centru.

    Šis ryšys svarbus ir dėl to, kad didelė dalis su savijauta siejamų medžiagų gaminama būtent virškinamajame trakte. Dalis tyrimų rodo, jog žarnyne susidaro didžioji dalis organizmo serotonino, o mikrobiotos pusiausvyra gali turėti įtakos tam, kaip jaučiamės kasdien.

    2013 metais mokslininkai Tedas Dinanas ir Johnas F. Cryanas įvedė terminą psichobiotikai. Taip vadinamos tam tikros probiotinių bakterijų padermės, kurios, vartojamos tinkamais kiekiais, gali būti susijusios su teigiamu poveikiu stresui ir kai kuriems psichikos sveikatos simptomams.

    Kaip žarnynas „kalbasi“ su smegenimis?

    Vienas svarbiausių mechanizmų siejamas su mikrobiotos gebėjimu daryti įtaką signalams, keliaujantiems nervu klajokliu, taip pat imuninės sistemos reakcijoms. Kai mikrobiotos pusiausvyra sutrinka ir išsivysto disbiozė, gali keistis uždegiminiai procesai bei signalų perdavimas, o tai daliai žmonių siejama su prastesniu miegu, didesniu nerimu ar apatija.

    Dažniausiai minimos bakterijų grupės yra Lactobacillus ir Bifidobacterium, kurios dalyvauja procesuose, susijusiuose su neurotransmiterių apykaita ir žarnyno barjero funkcija. Tyrimuose taip pat nagrinėjama, kaip mityba, turtinga skaidulų, gali būti susijusi su mažesniu kortizolio atsaku į stresą, nors individualūs skirtumai išlieka dideli.

    „Mityba gali būti svarbi emocinės savijautos dalis, tačiau ji nepakeičia gydymo, kai simptomai ryškūs ar užsitęsę“, – pabrėžia gydytojai ir mitybos specialistai, vertindami augančią žarnyno ir smegenų ašies tyrimų bazę.

    Svarbu suprasti ir ribas: psichobiotikų tema sparčiai vystoma, bet ne visų produktų ar papildų poveikis įrodytas vienodai stipriai. Dėl to specialistai dažniau akcentuoja ilgalaikį mitybos modelį, o ne vieną stebuklingą produktą.

    Psichobiotikai iš lėkštės

    Lengviausias kelias palaikyti mikrobiotos įvairovę dažnai yra fermentuoti produktai. Tradicinės natūralios raugintos daržovės, tokios kaip rauginti kopūstai, rauginti agurkai, burokėlių gira ar kimči, gali papildyti racioną pieno rūgšties bakterijomis.

    Renkantis svarbu atskirti tikrą fermentaciją nuo konservavimo actu, nes tokie produktai dažniausiai neturi gyvų kultūrų. Skonis gali būti panašus, tačiau poveikis mikrobiotai paprastai skiriasi.

    Kita grupė yra natūralūs fermentuoti pieno produktai, pavyzdžiui, kefyras, natūralus jogurtas ar pasukos. Jie gali būti patogus būdas kasdien papildyti racioną bakterijomis, tačiau vertėtų rinktis variantus be pridėtinio cukraus ir saldintų priedų.

    Prie fermentuotų produktų priskiriama ir kombučia bei fermentuota soja, pavyzdžiui, tempehas, miso ar natto. Vis dėlto kombučios sudėtį verta tikrinti atidžiai, nes dalis gaminių turi daug cukraus, o kai kurioms žmonių grupėms, pavyzdžiui, nėščiosioms ar turintiems nusilpusį imunitetą, ji gali būti netinkama.

    Be skaidulų bakterijos „neužauga“

    Net ir gerosios bakterijos yra mažiau naudingos, jei joms trūksta maisto. Tam svarbūs prebiotikai, įskaitant inuliną, fruktooligosacharidus ir atsparų krakmolą, kurių gausu cikorijose, česnakuose, svogūnuose, poruose, šparaguose, ankštinėse daržovėse bei avižose.

    Praktiškas triukas, apie kurį kalba mitybos specialistai, yra atvėsinti po virimo ryžiai ar bulvės, nes tokiu būdu gali padidėti atsparaus krakmolo kiekis. Tokie pokyčiai dažnai lengvai pritaikomi kasdienybėje, nekeičiant viso meniu iš esmės.

    Kartu rekomenduojama riboti tai, kas mikrobiotai dažniau kenkia: didelius pridėtinio cukraus kiekius, itin perdirbtą maistą, perteklinį alkoholį, taip pat per dažną perdirbtos mėsos vartojimą. Subalansuotas racionas ir nuoseklumas paprastai duoda daugiau naudos nei trumpalaikės dietos.

    Jei savijauta prasta, vargina nemiga, nuolatinis nerimas ar depresijos požymiai, vien mitybos korekcijų gali nepakakti. Tokiais atvejais saugiausia kreiptis į šeimos gydytoją ar psichikos sveikatos specialistą ir sprendimus derinti individualiai.

  • Vienos dienos medicina keičia vaikų gydymą: kodėl gydytojai nori, kad mažieji greičiau grįžtų namo

    Vienos dienos medicina keičia vaikų gydymą: kodėl gydytojai nori, kad mažieji greičiau grįžtų namo

    Vis daugiau vaikų ligoninėse planinių procedūrų atliekama vienos dienos stacionaro principu, kai mažasis pacientas atvyksta ryte, o jei būklė leidžia, tą pačią dieną grįžta namo. Medikai pabrėžia, kad trumpesnis buvimas ligoninėje dažnai reiškia mažiau streso vaikui ir paprastesnę kasdienybę šeimai.

    Ambulatorinės chirurgijos ir dienos stacionaro modelis taikomas ne tik kai kurioms planinėms operacijoms, bet ir daliai diagnostinių tyrimų ar tęstinio gydymo etapų. Pavyzdžiui, kai kuriems onkologiniams pacientams chemoterapija gali būti skiriama atvykus dienai, o vėliau, įvertinus savijautą, leidžiama saugiai grįžti į namų aplinką.

    „Nėra nieko geriau už namus. Kuo trumpiau vaikas būna kitoje aplinkoje, tuo geriau“, – sakė gydytoja Maria Jabłońska, vadovaujanti ambulatorinės chirurgijos centrui institute „Pomnik – Centrum Zdrowia Dziecka“.

    Tėvams tai dažnai reiškia mažesnę įtampą ir aiškesnį planavimą: trumpesnį nedarbingumą, mažiau logistikos rūpesčių dėl brolių ir seserų priežiūros, mažesnes papildomas išlaidas. Vaikams svarbi ir emocinė pusė, nes kelių dienų hospitalizacija neretai siejama su baime, miego sutrikimais ar nerimu dėl atsiskyrimo.

    „Tai didžiulis komfortas pacientams. Nėra tokio atotrūkio nuo mūsų kasdienės aplinkos, o vaikai neturi psichologiškai kentėti dėl kelių dienų buvimo ligoninėje“, – sakė vieno iš pacientų mama.

    Tačiau gydytojai pabrėžia, kad vienos dienos gydymas tinka ne visiems ir reikalauja griežtos atrankos. Prieš procedūrą vaikas paprastai konsultuojamas dėl anestezijos, įvertinama gretutinių ligų rizika, numatomas skausmo valdymas ir stebėjimo planas po intervencijos.

    Medikai taip pat akcentuoja, kad sprendimas išleisti vaiką namo visada priimamas pagal klinikinę situaciją, o ne pagal iš anksto numatytą grafiką. Jei po procedūros kyla komplikacijų rizika arba vaiko būklė kelia abejonių, jis gali būti paliekamas stebėjimui ligoninėje, net jei iš pradžių buvo planuotas vienos dienos režimas.

    „Net jei procedūra planuojama vienos dienos principu, gydytojai visada gali nuspręsti palikti mažąjį pacientą stebėjimui“, – sakė instituto direktorius Marek Migdał.

    Tokios praktikos populiarėjimą lemia kelios tendencijos: tobulėjančios minimaliai invazinės operacijos, saugesnės anestezijos ir tikslesnės pooperacinės stebėsenos gairės. Sveikatos apsaugos sistemoms tai taip pat svarbu, nes dienos stacionaras leidžia efektyviau naudoti lovų fondą, trumpinti eiles planinėms paslaugoms ir daugiau resursų skirti sudėtingiausiems atvejams.

    Straipsnyje taip pat minima, kad vaikų sveikatos iniciatyvas Lenkijoje remia ir labdaros organizacijos, prisidedančios prie gydymo įstaigų infrastruktūros atnaujinimo bei pacientų reabilitacijos galimybių. Pasak medikų, moderni įranga ir specializuotos komandos yra būtinos, kad vienos dienos gydymas būtų ne tik patogus, bet ir maksimaliai saugus.

  • ACE tyrimas atskleidė: plokščiam pilvui geriausia ne atsilenkimai – štai kas veikia labiausiai

    ACE tyrimas atskleidė: plokščiam pilvui geriausia ne atsilenkimai – štai kas veikia labiausiai

    Ilgus metus plokščio pilvo simboliu laikyti tradiciniai atsilenkimai, tačiau tyrimų duomenys rodo ką kita. American Council on Exercise (ACE) atliktas bandymas, kuriame vertinta pilvo raumenų aktyvacija, išryškino pratimus, kurie įdarbina liemens raumenis efektyviau nei įprasti atsilenkimai.

    Tyrime naudota elektromiografija, leidžianti matuoti, kaip intensyviai dirba raumenys atliekant skirtingus judesius. ACE išvadose akcentuojama, kad didžiausią pilvo srities aktyvaciją suteikė dviratuko tipo judesys, kai kartu įtraukiama viršutinė kūno dalis ir atliekamas rotacinis darbas per liemenį.

    Toks pratimas naudingas ne tik tiesiajam pilvo raumeniui, bet ir įstrižiniams bei giliems stabilizuojantiems raumenims, kurie svarbūs laikysenai ir nugaros apsaugai. Vis dėlto svarbu suprasti, kad vien pratimais riebalų konkrečioje vietoje numesti nepavyksta, o liemens apimtis labiausiai lemia bendras energijos balansas ir nuoseklus fizinis aktyvumas.

    Kas pranoko atsilenkimus

    ACE tyrime tarp lyderių minėtas ir vadinamasis kapitono krėslas, kai keliami keliai arba kojos remiantis dilbiais į atramas. Šis pratimas stipriai įdarbina apatinę pilvo dalį ir klubų lenkiamuosius, tačiau technika turi būti kontroliuojama, kad judesys nevirstų siūbavimu.

    Trečioje vietoje atsidūrė atsilenkimai ant kamuolio, kurie dėl didesnės judesio amplitudės ir nestabilumo gali aktyvinti daugiau raumenų nei ant grindų atliekami variantai. Tyrime taip pat pažymėta, kad tradiciniai atsilenkimai, nors ir populiarūs, pagal raumenų aktyvaciją nusileidžia keliems kitiems pasirinkimams.

    Kaip saugiai treniruotis namuose

    Norint treniruotis namuose be įrangos, dažnai rekomenduojamas dviratukas, lenta ir kojų kėlimai gulint. Lentos privalumas tas, kad ji lavina ne tik pilvo, bet ir pečių juostos, nugaros, sėdmenų bei kojų stabilizaciją, tačiau efektyvumą lemia taisyklinga padėtis ir įtemptas liemuo.

    Kojų kėlimai gulint gali būti veiksmingi, bet jie dažnai išprovokuoja juosmens pertempimą, jei judesys atliekamas per greitai arba prarandama liemens kontrolė. Tokiu atveju patariama mažinti amplitudę, judėti lėčiau ir stebėti, kad apatinė nugaros dalis kiek įmanoma išliktų stabili.

    Pradedantiesiems svarbu pradėti nuo trumpesnių serijų ir palaipsniui didinti krūvį, o ne siekti kuo daugiau pakartojimų iš karto. Specialistai paprastai rekomenduoja jėgos treniruotes atlikti 3–4 kartus per savaitę, paliekant laiko raumenų atsistatymui, o prieš treniruotę skirti kelias minutes apšilimui ir pabaigoje atlikti tempimą.

    Rezultatą lemia ne tik pratimai

    Plokštesnis pilvas nėra vieno stebuklingo pratimo pasekmė, nes riebalų mažėjimas priklauso nuo viso kūno energijos sąnaudų ir mitybos. Reguliarus ėjimas, bėgimas, važiavimas dviračiu ar kitos aerobinės veiklos, derinamos su jėgos treniruotėmis, paprastai duoda pastebimesnį pokytį nei vien pilvo pratimai.

    Taip pat svarbūs miegas, streso valdymas ir pakankamas skysčių vartojimas, nes jie veikia apetitą, atsistatymą ir treniruočių kokybę. Jei jaučiamas skausmas juosmens srityje ar yra buvusių traumų, dėl pratimų parinkimo verta pasitarti su kineziterapeutu arba sporto specialistu.

  • Atostogų vaistinėlė: ką privalu įsidėti, kad išvengtumėte brangiausių ir dažniausių klaidų

    Atostogų vaistinėlė: ką privalu įsidėti, kad išvengtumėte brangiausių ir dažniausių klaidų

    Atostogų vaistinėlė dažnai prisimenama tik tada, kai jos prireikia, tačiau net ir nedideli negalavimai kelionėje gali sugadinti planus. Tinkamai sukomplektuotas rinkinys padeda greitai reaguoti į įpjovimus, nudegimus saulėje, karščiavimą ar skrandžio sutrikimus, ypač kai vaistinė ar gydytojas toli.

    Vaistinėlės turinį verta derinti prie kelionės krypties, trukmės ir veiklų pobūdžio. Kuo daugiau aktyvaus judėjimo, žygių ar vandens pramogų, tuo didesnė nutrynimų, smulkių traumų ir dehidratacijos rizika, todėl prireiks daugiau tvarsliavos ir rehidratacijos priemonių.

    Ką verta turėti po ranka?

    Dažniausiai praverčia vaistai nuo skausmo ir karščiavimo, priemonės alerginėms reakcijoms, taip pat preparatai nuo viduriavimo ir pykinimo. Keliaujant karštu oru ar intensyviai sportuojant ypač svarbūs geriamieji rehidratacijos tirpalai arba elektrolitai, padedantys atkurti skysčių ir druskų balansą.

    Ne mažiau svarbus ir mažas perrišimo rinkinys: pleistrai, sterilūs tvarsčiai, elastinis bintas, žaizdų dezinfekavimo priemonė, vienkartinės pirštinės, pincetas. Pravartu įsidėti termometrą, o keliaujant su vaikais ar į atokesnes vietas, šios priemonės dažnai sutaupo laiko ieškant pagalbos.

    Saulė, vabzdžiai ir lėtinės ligos

    Vasarą kelionėse išauga nudegimų ir perkaitimo rizika, todėl vaistinėlėje turi būti apsauga nuo UV spindulių ir priemonės odai po saulės. Jei vykstate į gamtą ar ten, kur gausu vabzdžių, įsidėkite repelentą ir priemonių įkandimams gydyti, ypač jei esate linkę į alergines reakcijas.

    Atskira kategorija yra nuolat vartojami receptiniai vaistai: juos reikėtų pasiimti visam laikotarpiui su nedidele atsarga. Jei kelionė ilgesnė arba maršrutas sudėtingas, naudinga turėti vaistų sąrašą ir trumpą sveikatos informaciją, kad prireikus būtų lengviau tęsti gydymą.

    Dažniausios klaidos keliaujant

    Viena dažniausių klaidų yra nepatikrinti galiojimo terminų ir įsidėti senus ar jau atidarytus preparatus, kurie gali būti praradę veiksmingumą. Kitas dažnas įprotis, didinantis riziką, yra tablečių perpylimas į nepažymėtus indelius, kai vėliau tampa sunku atskirti vaistus ir dozes.

    Keliaujant į užsienį verta iš anksto pasitikrinti, ar dalis įprastų sudedamųjų medžiagų nėra ribojamos. Kai kuriose šalyse griežčiau vertinami preparatai su pseudoefedrinu ar kodeinu, todėl saugiausia vežtis vaistus originaliose pakuotėse ir, jei reikia, turėti gydytojo išrašą.

    Taip pat svarbu įvertinti laikymo sąlygas: karštis automobilyje ar paplūdimyje gali sugadinti dalį preparatų, ypač jautresnius temperatūrai. Vaistinėlė turėtų būti kompaktiška ir aiškiai suorganizuota, nes per didelis kiekis priemonių dažnai trukdo greitai rasti tai, ko reikia.

    „Gerai sukomplektuota vaistinėlė kelionėje nėra perteklinis atsargumas, o praktiškas sprendimas, padedantis greitai suvaldyti situaciją ir išvengti didesnių problemų“, – sako sveikatos specialistai.

  • Saulės nudegėte? Šių klaidų nedarykite – gydytojai įspėja, kas būklę smarkiai pablogins

    Saulės nudegimas – tai odos pažeidimas nuo ultravioletinių spindulių, kuris dažniausiai pasireiškia paraudimu, skausmu ir karščio pojūčiu. Esant stipresniam nudegimui gali atsirasti pūslės, o kartu pasireikšti galvos skausmas, pykinimas ar silpnumas.

    Specialistai pabrėžia, kad pirmasis žingsnis – kuo greičiau pasitraukti iš saulės ir pridengti odą lengvais, orui pralaidžiais drabužiais. Tai padeda stabdyti tolesnį odos pažeidimą ir mažina uždegiminę reakciją.

    Odos vėsinimas turėtų būti švelnus: tinka vėsus dušas ar vonia maždaug 10 minučių, taip pat švarus rankšluostis, sudrėkintas vėsiu vandeniu. Svarbu nevėsinti agresyviai, kad neatsirastų papildomas dirginimas.

    Po vėsinimo rekomenduojama drėkinti odą raminamuoju losjonu ar geliu, pavyzdžiui, su alaviju arba kalaminu. Priemonę galima trumpam atšaldyti šaldytuve, tačiau jos negalima tepti ant atvirų žaizdų ar stipriai pažeistos odos.

    Jei skauda, gali padėti nereceptiniai vaistai nuo skausmo ir uždegimo, pavyzdžiui, ibuprofenas, arba paracetamolis, laikantis vartojimo instrukcijų. Taip pat svarbu gerti daugiau vandens, nes nudegus ir perkaitus organizmas greičiau netenka skysčių.

    Esant pūslėms, jų liesti ar pradurti nereikėtų, nes jos veikia kaip natūrali apsauga ir mažina infekcijos riziką. Jei pūslė netyčia pratrūko, pažeistą vietą verta švelniai nuplauti, nusausinti ir uždengti steriliu, neprilimpačiu tvarsčiu.

    Gydytojai įspėja vengti veiksmų, kurie gali smarkiai pabloginti būklę. Karštas dušas ar vonia sustiprina skausmą ir dirginimą, o tiesiogiai prie odos glaudžiamas ledas gali sukelti papildomą audinių pažeidimą.

    Taip pat nerekomenduojama tepti odos riebiais produktais, tokiais kaip vazelinas ar aliejai, nes jie gali sulaikyti šilumą ir didinti uždegimą. Atsargiai reikėtų rinktis ir vietinius nuskausminamuosius su benzokainu, kadangi kai kuriems žmonėms jie sukelia alergines reakcijas.

    Dirginimą didina aptempti drabužiai ir aktyvios kosmetinės priemonės, ypač turinčios alkoholio, retinolio ar kitų stipriai veikiančių medžiagų. Nudegusiai odai geriausiai tinka kuo paprastesnė, raminanti priežiūra, kol ji atsistato.

    Jei nudegimas labai stiprus, išplitęs dideliame kūno plote, atsiranda didelės pūslės, pakyla temperatūra, ima pykinti, svaigsta galva ar pasireiškia dehidratacijos požymiai, patariama kreiptis į medikus. Vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms tokie simptomai gali progresuoti greičiau, todėl delsti nereikėtų.

  • Sveikatos bomba po 60-ies: šis vaisius mažina uždegimą ir gerina virškinimą – turite namuose

    Sveikatos bomba po 60-ies: šis vaisius mažina uždegimą ir gerina virškinimą – turite namuose

    Kodėl po 60-ies svarbi mityba

    Vyresniame amžiuje dažniau vargina lėtesnis virškinimas, didesnė širdies ir kraujagyslių ligų rizika, taip pat kinta cholesterolio ir gliukozės kontrolė. Dėl to kasdienė mityba tampa ne tik sotumo, bet ir savijautos bei ligų prevencijos įrankiu.

    Vienas paprasčiausių pasirinkimų, kurį daugelis turi namuose ištisus metus, yra obuolys. Nors jis atrodo įprastas, jo sudėtis gerai atitinka organizmo poreikius vyresniame amžiuje.

    Obuolio nauda virškinimui ir sotumui

    Obuoliuose esanti skaidulinė medžiaga padeda palaikyti žarnyno veiklą ir reguliarumą, o tirpios skaidulos, ypač pektinai, gali prisidėti prie švelnesnio virškinimo. Tai aktualu žmonėms, kurie po 60-ies skundžiasi sunkumu, vidurių užkietėjimu ar nereguliariu tuštinimusi.

    Pektinai taip pat ilgiau išlaiko sotumo jausmą, todėl obuolys dažnai tampa patogiu užkandžiu vietoje saldumynų ar itin perdirbtų produktų. Tokia mažesnė užkandžiavimo rizika svarbi ir kūno masei, ir cukraus kiekio kraujyje stabilumui.

    Didžiausią naudą paprastai suteikia visas obuolys, o ne skaidrintos sultys. Sultyse beveik nelieka skaidulų, todėl jos greičiau pakelia gliukozės kiekį ir rečiau suteikia sotumo.

    Priešuždegiminiai junginiai ir širdies apsauga

    Obuoliuose yra polifenolių ir kitų antioksidacinių junginių, kurie siejami su mažesniu oksidaciniu stresu organizme. Vyresniame amžiuje tai ypač svarbu, nes lėtinis žemo intensyvumo uždegimas dažniau lydi metabolinius sutrikimus ir širdies bei kraujagyslių ligas.

    Skaidulų, pektinų ir polifenolių derinys gali prisidėti prie palankesnių lipidų rodiklių, įskaitant cholesterolį. Vis dėlto obuolys nepakeičia gydytojo skirto gydymo, o veikiau papildo kasdienę širdžiai palankią mitybą.

    Obuoliuose yra ir kalio, kuris svarbus normaliai kraujospūdžio reguliacijai. Nors tai nėra pats kalio turtingiausias produktas, reguliarus vaisių vartojimas gali padėti subalansuoti racioną, ypač jei taip pakeičiami sūrūs užkandžiai.

    Kaip valgyti, kad būtų naudingiausia

    Dalis vertingų junginių yra pačioje žievelėje ir iškart po ja, todėl daugeliui žmonių tinka gerai nuplautas, neluptas obuolys. Jei skrandis jautrus, vargina pūtimas arba sunku kramtyti, praktiškesnis pasirinkimas gali būti keptas obuolys ar nesaldintas obuolių tyrės variantas.

    Kasdienai dažnai pakanka vieno obuolio per dieną kaip įvairios mitybos dalies. Jį galima derinti su koše, natūraliu jogurtu ar varške, taip pat su riešutais, kad užkandis būtų sotesnis ir tolygiau veiktų gliukozės kreivę.

    Jei žmogus serga cukriniu diabetu, turi insulino rezistenciją, dirgliosios žarnos sindromą, refliuksą ar alergijų, verta stebėti individualią reakciją ir, jei reikia, pasitarti su gydytoju ar dietologu. Kartais problema būna ne pats vaisius, o jo kiekis, vartojimo laikas ar pasirinkta forma.

    Daugumai vyresnių žmonių obuolys išlieka saugus, prieinamas ir lengvai pritaikomas produktas kasdienai. Tai nėra stebuklingas vaistas, bet nuoseklus, paprastas įprotis, kuris gali realiai prisidėti prie geresnės savijautos.