CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Močiutės prieš vestuves darė tai: natūralūs triukai, dėl kurių šukuosena išlaiko apimtį

    Močiutės prieš vestuves darė tai: natūralūs triukai, dėl kurių šukuosena išlaiko apimtį

    Pavasaris ir vasara daugeliui reiškia vestuves, Pirmąją Komuniją ir kitas šeimos šventes, kai šukuosena turi atrodyti nepriekaištingai nuo ryto iki vakaro. Tačiau net ir kruopščiai suformuoti plaukai po kelių valandų dažnai praranda apimtį, ima pūstis, o sruogos tampa nevaldomos.

    Brangios formavimo priemonės ne visada padeda, nes dalis jų apsunkina plaukus, o kai kurios, ypač su daug alkoholio, gali išsausinti. Dėl to garbanos greičiau išsitiesina, o prie šaknų dingsta pakėlimas, kurio labiausiai norisi šventinėse nuotraukose.

    Dar prieš masinį putų ir stiprios fiksacijos lakų populiarėjimą moterys naudojo paprastesnius metodus, kurie plaukams suteikdavo šiokio tokio standumo ir geresnį sukibimą. Šie būdai šiandien vėl prisimenami, nes dažnai kainuoja nedaug, o efektas juntamas iškart.

    Natūralios priemonės apimčiai

    Vienas senesnių triukų, padedančių pakelti plaukus nuo šaknų, yra plaukų perliejimas praskiestu alumi po plovimo. Paprastai naudojamas šviesus, išgazintas alus, praskiestas vandeniu maždaug per pusę: džiovinant plaukai tampa šiek tiek standesni, o kvapas išgaruoja.

    Garbanoms ar bangoms formuoti kartais pasitelkiamas cukraus vanduo, kuriuo vos sudrėkinamos sruogos prieš sukimą. Toks sprendimas gali padėti garbanai ilgiau išlaikyti elastingumą, ypač kai oras drėgnas ir plaukai linkę pūstis.

    Vietoj kai kurių parduotuvinių gelių dalis žmonių renkasi linų sėmenų nuovirą, kuris tampa slidžiu, lengvu geliu. Nedidelis kiekis įtrinamas į drėgnus plaukus prieš džiovinimą, kad sruogos mažiau šiauštųsi ir geriau laikytų formą.

    Be karščio: garbanos per naktį

    Dažnas iššūkis prieš šventę yra noras išgauti ryškų susukimą nekenkiant plaukams karščiu. Tam pasitelkiamas formavimas per naktį, kai lengvai drėgni plaukai susukami ant minkštų audinio juostų ar net švarių medvilninių kojinių.

    Ryte plaukai dažnai atrodo labiau pasipūtę, o garbanos laikosi ilgiau, nes nebuvo „perdegintos“ aukšta temperatūra. Jei plaukų galiukai sausi, prieš susukimą galima paskirstyti vos lašelį lengvo aliejaus, kad jie atrodytų glotnesni.

    Kaip atgaivinti šaknis ir suvaldyti pūtimąsi

    Kai nėra laiko plauti galvą, apimtį prie šaknų kai kas didina bulvių krakmolu, kuris veikia kaip sugerianti pudra. Tamsesniems plaukams krakmolas kartais maišomas su nedideliu kakavos kiekiu, kad neliktų šviesių pėdsakų ir šaknys atrodytų natūraliau.

    Glotnumui ir blizgesiui sustiprinti naudojamas obuolių acto skalavimas, praskiedžiant jį vėsiu vandeniu. Rūgštesnė terpė padeda plauko paviršiui tapti lygesniam, todėl sruogos mažiau elektrinasi ir rečiau šiaušiasi.

    Dar vienas dažnai pamirštamas įprotis yra reguliarus šukavimas tankesniu šepečiu, kuris perneša natūralų sebumą nuo šaknų link galiukų. Taip plaukai gali atrodyti glotnesni, o formuojant lengviau suvaldomi, ypač jei linkę lūžinėti.

    Planuojant tvirtą kuodą ar susegimą, paprastai lengviau dirbti ne su ką tik išplautais, o su dieną „pailsėjusiais“ plaukais, nes jie mažiau slysta ir segtukai laikosi patikimiau. Naktį padeda ir švelnesnės, mažiau trinančios pagalvės užvalkalo medžiagos, nes ryte sruogos būna mažiau susivėlusios.

    Jei galvos oda jautri, o plaukai linkę sausėti, prieš bandant naujas namines priemones verta atlikti mažą bandymą ir stebėti reakciją. O esant odos problemoms ar intensyviam slinkimui, saugiausia pasitarti su gydytoju dermatologu ar trichologu.

  • Ryžiai ar bulvės: dietologai paaiškino, kas sveikiau, bet yra vienas svarbus kabliukas

    Ryžiai ar bulvės: dietologai paaiškino, kas sveikiau, bet yra vienas svarbus kabliukas

    Socialiniuose tinkluose periodiškai atgimsta raginimai atsisakyti vadinamųjų baltųjų produktų, į vieną krūvą sudedant duoną, makaronus, ryžius ir bulves. Toks patarimas skamba paprastai, tačiau realybėje mažai ką paaiškina, nes angliavandeniai yra vienas pagrindinių organizmo energijos šaltinių. Daug svarbiau ne pats produktas, o porcijos, paruošimo būdas ir tai, kuo papildomas visas patiekalas.

    Lyginant vien kalorijas, bulvės dažnai nustebina: 100 gramų virtų bulvių paprastai turi mažiau energinės vertės nei 100 gramų virtų baltųjų ryžių. Vis dėlto toks palyginimas gali klaidinti, nes realiose lėkštėse porcijos skiriasi, o ryžiai dažnai valgomi su riebesniais priedais ar padažais. Todėl klausimas ryžiai ar bulvės dažniausiai yra klausimas apie viso valgio sudėtį.

    Bulvės, ypač virtos, keptos orkaitėje ar su lupena, gali būti maistiniu požiūriu visavertis pasirinkimas. Jose yra kalio, vitamino C, vitamino B6 ir skaidulų, kurios padeda ilgiau jaustis sotiems ir palaiko žarnyno veiklą. Baltieji ryžiai paprastai turi mažiau skaidulų ir mikroelementų, nors kai kuriems žmonėms tinka dėl lengvesnio virškinimo.

    Ryžių atsisakyti nebūtina, tačiau verta rinktis įvairesnes rūšis ir dažniau kaitalioti garnyrus. Rudieji ryžiai, parboiled ar laukiniai ryžiai paprastai turi daugiau skaidulų, o įvairinimas padeda išvengti situacijos, kai vienas produktas kasdien sudaro didelę raciono dalį. Tai ypač aktualu tiems, kurie dažnai renkasi greitai paruošiamus patiekalus.

    Kas svarbu cukraus kiekiui kraujyje?

    Bulvėms dažniau prikišamas poveikis gliukozės kiekiui kraujyje: jų krakmolas gali būti greičiau paverčiamas gliukoze, todėl didelė porcija, suvalgyta be kitų maisto medžiagų, gali sukelti spartesnį cukraus šuolį. Tačiau praktikoje retas valgo tik bulves ar tik ryžius. Daržovės, baltymai ir nedidelis kiekis riebalų paprastai sušvelnina organizmo reakciją ir ilgina sotumą.

    Įdomus niuansas yra atvėsinimas: išvirtus ir atšaldžius bulves ar ryžius dalis krakmolo tampa atsparesnė virškinimui. Tokia vadinamoji atspari krakmolo forma veikia panašiau į skaidulas, gali mažinti staigius gliukozės svyravimus ir tampa maistu žarnyno mikrobiotai. Vis dėlto tai nėra leidimas valgyti didžiules porcijas, o veikiau papildomas būdas subalansuoti patiekalą.

    Ne tik maistinė vertė, bet ir rizikos

    Didžiausia bėda dažniausiai kyla ne dėl virtų bulvių, o dėl gruzdintų ar smarkiai apskrudintų bulvinių gaminių. Kepant ar gruzdinant aukštoje temperatūroje gali susidaryti akrilamidas, todėl maisto saugos institucijos rekomenduoja riboti labai apskrudusius, stipriai parudavusius krakmolingus produktus. Kitaip tariant, skirtumas tarp virtų bulvių ir bulvyčių fri yra esminis.

    Ryžių atveju daugiau kalbama apie neorganinį arseną, kuris gali būti ryžiuose ir ryžių produktuose. Dėl to patariama nevartoti ryžių kasdien dideliais kiekiais, ypač jei racione trūksta įvairovės. Praktinis principas paprastas: kaitalioti angliavandenių šaltinius ir rinktis skirtingas kruopas bei daržoves.

    Jei vertinti sotumą, skaidulas, kalį ir vitaminą C, bulvės dažnai turi pranašumą, ypač kai valgomos virtos ar keptos orkaitėje, o ne gruzdintos. Ryžiai išlieka patogus, neutralus ir dažnai lengvai virškinamas pasirinkimas, tinkantis ir pietų dėžutėms, ir sportuojantiems. Sveikiausia išvada dažniausiai yra ne rinktis vieną, o derinti protingas porcijas su daržovėmis, baltymais ir saikingu riebalų kiekiu.

  • Metabolizmas „užsikuria“ dar po treniruotės: be deguonies atliekami pratimai keičia kūną

    Metabolizmas „užsikuria“ dar po treniruotės: be deguonies atliekami pratimai keičia kūną

    Be deguonies atliekamas, arba anaerobinis, krūvis – tai labai didelio intensyvumo fizinė veikla, kai organizmas nespėja patenkinti momentinio raumenų poreikio deguonimi. Tokios pastangos paprastai trunka nuo kelių sekundžių iki maždaug 2 minučių, todėl energija pradedama gaminti greitesniais, bet „brangesniais“ keliais.

    Skirtingai nei lėtas bėgimas ar važiavimas dviračiu, kur vyrauja aerobinis režimas, anaerobinio darbo metu kūnas remiasi greitai pasiekiamomis atsargomis raumenyse. Dėl to po sprinto ar sunkių pritūpimų dažnai jaučiamas staigus dusulys ir kojų „deginimas“ – tai signalas, kad intensyvumas buvo arti maksimalaus.

    Kas vyksta raumenyse?

    Pirmosiomis sekundėmis energija daugiausia gaunama iš fosfageninės sistemos, kai naudojamos ATP ir fosfokreatino atsargos. Jos leidžia atlikti itin galingą veiksmą, bet atsargos greitai išsenka, todėl toks „sprogstamas“ režimas tęsiasi trumpai.

    Kai pastangos užsitęsia ilgiau, organizmas pereina prie anaerobinės glikolizės – gliukozės ir glikogeno skaidymo be deguonies. Šio proceso metu didėja vandenilio jonų koncentracija, krenta pH, o raumenyse atsiranda būdingas deginimo pojūtis, kuris galiausiai priverčia mažinti tempą.

    Anaerobinis darbas ypač aktyvina greitąsias (II tipo) raumenų skaidulas, kurios generuoja didelę jėgą ir galią, bet greičiau pavargsta. Būtent jos laikomos turinčiomis didžiausią augimo potencialą, todėl jėgos ir sprinto sportininkų kūno sudėjimas dažnai skiriasi nuo ištvermės rungčių atletų.

    Kokios treniruotės laikomos anaerobinėmis?

    Dažniausias pavyzdys – jėgos treniruotė, kai atliekamos trumpos intensyvios serijos su pasipriešinimu ir daromos pakankamos pertraukos. Prie anaerobinių pastangų taip pat priskiriami sprintai bėgant, plaukiant ar minant dviratį, kai siekiama maksimalios spartos, o po jos seka atsigavimo atkarpa.

    Dar viena populiari forma – didelio intensyvumo intervalinė treniruotė, kai labai intensyvūs darbo tarpai kaitaliojami su poilsiu ar lengvu judėjimu. Anaerobinio pobūdžio gali būti ir pliometrika – šuoliai, užšokimai ant dėžės ar sprogstamosios atsispaudimų variacijos, stipriai apkraunančios nervų ir raumenų sistemas.

    Kodėl po tokio krūvio „dega“ kalorijos?

    Po labai intensyvaus darbo organizme suaktyvėja vadinamasis perteklinis deguonies suvartojimas po krūvio, kai kūnas ilgiau grįžta į įprastą pusiausvyrą. Tuo metu papildoma energija reikalinga atsargoms atkurti, audiniams „sutvarkyti“ ir vidinei aplinkai stabilizuoti, todėl kurį laiką gali būti juntamas padidėjęs energijos poreikis.

    Vis dėlto praktinis rezultatas priklauso nuo bendro krūvio, mitybos ir režimo: anaerobinė treniruotė nėra stebuklas, bet ji gali būti svarbi dalis siekiant jėgos, raumenų masės ir kūno kompozicijos pokyčių. Reguliarus jėgos darbas taip pat svarbus vidutiniame amžiuje, nes padeda lėtinti natūralų raumenų masės mažėjimą, stiprinti sąnarių stabilumą ir palaikyti kaulų mineralinį tankį.

    Didelis intensyvumas reikalauja kontrolės, todėl esminiai dalykai yra apšilimas, technika ir atkūrimas. Tinkamos pertraukos tarp serijų leidžia raumenims atkurti fosfokreatino atsargas, o kokybiškas miegas ir pakankamas baltymų kiekis mityboje padeda prisitaikyti prie krūvio ir mažina traumų riziką.

    Jei yra širdies ir kraujagyslių ligų, aukštas kraujospūdis ar ilgai nejudėta, prieš pradedant labai intensyvias treniruotes verta pasitarti su gydytoju ar kineziterapeutu. Pradedantiesiems dažnai rekomenduojama pradėti nuo saikingesnio intensyvumo ir palaipsniui didinti krūvį, kad kūnas spėtų adaptuotis.

  • Atsisakykite to nedelsiant: įpročiai ir klaidos, kurie greičiausiai naikina kelius

    Kelio sąnariai dažniausiai nukenčia ne nuo vienos priežasties, o nuo kelių kasdienių veiksnių derinio: per didelio krūvio, antsvorio ir netaisyklingų judėjimo įpročių. Ortopedai pabrėžia, kad kremzlė ir raiščiai dėvisi greičiau, kai kūnas nuolat gauna smūginę apkrovą arba kai sąnarys dirba netaisyklingoje padėtyje.

    Viena dažniausių problemų yra ilgas sėdėjimas be judesio. Kai silpnėja šlaunų ir sėdmenų raumenys, keliai perima didesnę apkrovos dalį, todėl atsiranda sustingimas, maudimas ir didesnė traumų rizika net atliekant paprastus judesius.

    Kita žalinga kryptis yra didelio smūgio treniruotės, ypač bėgimas kieta danga, šuoliai ir staigūs krypties keitimai žaidžiant krepšinį ar tenisą. Tokie judesiai didina meniskų ir raiščių pažeidimų tikimybę, o dažnai kartojami gali paspartinti kremzlės dėvėjimąsi.

    Ne mažiau svarbus veiksnys yra antsvoris: didėjant kūno masei, kelio sąnariui tenka vis didesnė mechaninė apkrova. Tai siejama su spartesne osteoartrito raida, ypač jei žmogus mažai juda, turi silpną raumenyną arba patiria pasikartojančius uždegiminius epizodus.

    Žalą gali daryti ir netinkama avalynė, ypač nusidėvėję sportiniai batai ar batai be pėdos skliauto atramos. Kai pėda prastai stabilizuojama, keičiasi kojos ašis, o kelio sąnarys gauna papildomą šoninę apkrovą, kuri ilgainiui didina skausmo ir uždegimo riziką.

    Specialistai taip pat ragina neignoruoti skausmo. Tęsiant krūvį per skausmą, lengvas dirginimas gali virsti rimtesne trauma, pavyzdžiui, menisko įplyšimu ar raiščių patempimu, todėl atsistatymas užtrunka gerokai ilgiau.

    Prie rizikos prisideda ir treniruotės pradžia be apšilimo bei pabaiga be atvėsimo ir tempimo. Net kelių minučių lengvas apšilimas gerina kraujotaką, paruošia raumenis darbui ir sumažina staigių judesių žalą, o po krūvio padeda mažinti įtampą aplink kelį.

    Kasdienybėje pavojingi ir staigūs liemens pasisukimai, kai pėdos lieka įremtos į žemę, nes tuomet kelis patiria sukimo jėgą. Keliams kenkia ir netaisyklingas sunkių daiktų kėlimas, kai krūvis perkeliamas į sąnarius, o ne paskirstomas per klubus ir raumenis.

    Jei kelio skausmas kartojasi, atsiranda tinimas, traškėjimas su skausmu, sąnarys „stringa“ ar darosi nestabilus, verta kreiptis į gydytoją. Laiku įvertinus būklę dažnai galima išvengti užsitęsusio gydymo ir grįžti prie saugaus judėjimo, pritaikius tinkamą krūvį bei stiprinimo planą.

  • Prancūzių odos spindesio paslaptis: 3 įpročiai, kurių laikosi kasdien ir visus metus

    Prancūzių odos spindesio paslaptis: 3 įpročiai, kurių laikosi kasdien ir visus metus

    Prancūzės dažnai siejamos su minimalistiniu požiūriu į grožį: jos linkusios investuoti ne į ryškų makiažą, o į nuoseklią kasdienę odos priežiūrą. Dermatologai pabrėžia, kad ilgalaikis odos spindesys dažniausiai prasideda nuo paprastų, bet reguliariai atliekamų veiksmų.

    Pirmas įprotis – švelnus, bet kruopštus odos valymas ryte ir vakare. Vakarinis prausimas svarbus ne tik dėl makiažo, bet ir dėl per dieną ant odos nusėdančių teršalų, riebalų pertekliaus bei apsauginių priemonių likučių, o ryte padeda pašalinti naktį susikaupusius riebalus ir prakaito pėdsakus.

    Antras įprotis – apsauga nuo saulės visus metus, o ne tik vasarą. Specialistai primena, kad UVA spinduliai, siejami su priešlaikiniu senėjimu ir pigmentinėmis dėmėmis, veikia ištisus metus ir gali prasiskverbti pro debesis bei langų stiklą, todėl kasdienė SPF apsauga laikoma vienu svarbiausių antiaging žingsnių.

    Trečias įprotis – odos barjero stiprinimas nuolatiniu drėkinimu. Tam dažniausiai pasirenkamos paprastesnės sudėties priemonės, kurios palaiko odos hidrolipidinį sluoksnį ir mažina drėgmės netekimą, o būtent stabilus barjeras dažnai siejamas su lygesne tekstūra ir natūraliu spindesiu.

    Prancūziškas požiūris į makiažą dažnai papildo šią rutiną, bet jos nepakeičia: vietoj sunkių, maskuojančių pagrindų pasirenkami lengvesni produktai, pavyzdžiui, BB tipo kremai, o akcentas dažniausiai tenka gaivesniam odos vaizdui. Dar vienas dažnas ritualas – veido masažas, atliekamas tiek pas specialistus, tiek namuose, nes jis gali trumpam pagerinti mikrocirkuliaciją ir suteikti odai gyvumo.

    Nors socialiniuose tinkluose populiarėja įvairūs greiti triukai ir DI parenkamos rutinos, dermatologai pabrėžia nuoseklumo svarbą ir primena, kad naujas priemones verta įvesti palaipsniui. Jei vargina nuolatinis dirginimas, aknė ar pigmentacija, saugiausia išeitis – individuali konsultacija, nes universalių sprendimų visiems odos tipams nėra.

  • Žytinė ar speltos duona? Dietologai įvardijo, kuri dažniau laimi ir kodėl verta skaityti etiketę

    Žytinė ar speltos duona? Dietologai įvardijo, kuri dažniau laimi ir kodėl verta skaityti etiketę

    Speltos duona dažnai laikoma sveikesne, o žytinė siejama su tradiciniu, ilgiau sotinančiu pasirinkimu. Vis dėlto vien pavadinimas dar neatsako, ar konkretus gaminys išties maistingas, nes daug lemia miltų rūšis ir produkto apdorojimas.

    Didžiausias skirtumas paprastai atsiranda tuomet, kai lyginame pilno grūdo ar rupių miltų duoną su duona iš šviesių, stipriai išvalytų miltų. Pilno grūdo produktuose įprastai būna daugiau skaidulų, B grupės vitaminų ir mineralų, o tai siejama su tolygesne energija bei geresne virškinamojo trakto veikla.

    Kas dažniau palankiau cukrui?

    Jei renkamasi panašios kokybės duona, žytinė rupi, ypač rauginta, dažnai vertinama palankiau dėl didesnio skaidulų kiekio ir žemesnio glikeminio poveikio nei šviesi kvietinė duona. Tai reiškia, kad angliavandeniai įsisavinami lėčiau, o alkio jausmas gali atsirasti vėliau.

    Toks pasirinkimas ypač aktualus žmonėms, turintiems atsparumą insulinui ar sergantiems 2 tipo cukriniu diabetu, taip pat tiems, kurie dažnai jaučia alkį tarp valgymų ar mažina svorį. Vis dėlto net ir maistingesnė duona išlieka angliavandenių šaltinis, todėl svarbi porcija ir tai, su kuo ji valgoma.

    „Svarbiausia ne duonos pavadinimas, o miltų rūšis ir sudėtis: kuo daugiau pilno grūdo ir kuo trumpesnė etiketė, tuo dažniau tai geresnis pasirinkimas“, – teigia mitybos specialistai.

    Kada verta rinktis speltą?

    Spelta yra sena kviečių atmaina, todėl speltos duona dažnai būna švelnesnio skonio ir kai kuriems žmonėms lengviau pritaikoma kasdienėje mityboje. Ji gali būti vertingas pasirinkimas, jei kepama iš pilno grūdo miltų, turi trumpą sudėtį ir nėra praturtinta nereikalingais priedais.

    Kai kuriems jautresnio virškinimo žmonėms labai rupi, tanki žytinė duona gali sukelti pilvo pūtimą ar sunkumo jausmą. Tokiu atveju speltos duona, ypač rauginta arba pilno grūdo, gali tapti praktišku kompromisu, tačiau toleravimas yra individualus.

    Etiketė pasako daugiau nei spalva

    Geriausia duona dažniausiai turi aiškią ir trumpą sudėtį: miltai, vanduo, druska, raugas arba mielės. Maistinę vertę gali didinti sėklos ir grūdai, pavyzdžiui, saulėgrąžos, moliūgų sėklos ar linų sėmenys, nes tai padidina skaidulų ir nesočiųjų riebalų kiekį.

    Vertėtų saugotis situacijų, kai tamsi spalva sukuriama priedais, o ne rupiais miltais, taip pat kai sudėtyje atsiranda pridėtinis cukrus ar kiti saldikliai, dažikliai, pertekliniai emulsikliai. Pirkdami ieškokite aiškių nuorodų, kad naudojami ruginiai rupūs miltai, speltos pilno grūdo miltai arba miltai iš viso grūdo.

    Svarbu prisiminti, kad nei spelta, nei žytis nėra begliuteniai. Sergantieji celiakija turėtų vengti abiejų rūšių duonos, nebent tai specialiai sertifikuoti begliuteniai produktai.

  • Kolagenas kavoje užkariavo „Instagram“: ar tikrai jaunina, ar tai tik brangus triukas?

    Kolagenas kavoje užkariavo „Instagram“: ar tikrai jaunina, ar tai tik brangus triukas?

    Socialiniuose tinkluose sparčiai plinta kolageno kava, kai į įprastą puodelį įmaišomas hidrolizuoto kolageno miltelių papildas. Šalininkai tikina, kad taip paprasčiau nepamiršti vartoti kolageno kasdien, o skonis dažniausiai beveik nepasikeičia.

    Kolagenas yra pagrindinis žmogaus organizmo struktūrinis baltymas, svarbus odai, kremzlėms, sausgyslėms, raiščiams ir kaulams. Mokslinėje literatūroje aptariama, kad su amžiumi kolageno sintezė mažėja, todėl daliai žmonių aktualėja odos elastingumo, sąnarių komforto ir atsistatymo temos.

    Dažniausiai į gėrimus dedamas hidrolizuotas kolagenas, suskaidytas į smulkesnius peptidus, kad organizmui būtų lengviau jį suvirškinti. Tyrimai rodo, kad reguliariai vartojami kolageno peptidai kai kuriems žmonėms gali nežymiai pagerinti odos drėgnumą ir elastingumą, o taip pat prisidėti prie sąnarių funkcijos rodiklių.

    Vis dėlto kolageno kava nėra stebuklinga priemonė, o terminas jauninamasis gėrimas labiau primena rinkodarą nei medicininę išvadą. Kofeinas pats savaime nepadaro kolageno veiksmingesnio, o pagrindinė tokio derinio nauda yra patogumas, nes kolageną lengviau vartoti nuosekliai.

    Svarbi detalė yra temperatūra: itin karštas gėrimas gali paveikti kai kurių papildų savybes, todėl praktikoje dažnai patariama miltelius maišyti tada, kai kava jau nebeverdanti. Realistiškiausia tikėtis ne greitų pokyčių per kelias dienas, o laipsniško efekto per kelias savaites ar mėnesius, jei vartojimas reguliarus.

    Specialistai taip pat pabrėžia, kad papildai nepakeičia gyvenimo būdo: odai ir jungiamajam audiniui svarbūs visavertis baltymų kiekis, pakankamas miegas, fizinis aktyvumas ir rūkymo vengimas. Kolageno sintezei ypač reikalinga vitamino C gausi mityba, todėl rezultatai priklauso ne vien nuo šaukštelio miltelių puodelyje.

    Kolagenas dažniau pasirenkamas vyresniame amžiuje, intensyviai sportuojant, jaučiant sąnarių diskomfortą ar pastebint odos sausumą ir elastingumo mažėjimą. Tačiau prieš pradedant vartoti papildus, ypač turint lėtinių ligų, vartojant vaistus ar esant nėštumui, verta pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

  • Gydytojai paaiškino, kodėl avižinė košė ryte veikia smegenis: energija laikosi ilgiau

    Gydytojai paaiškino, kodėl avižinė košė ryte veikia smegenis: energija laikosi ilgiau

    Rytas dažnai prasideda skubant, todėl daugelis griebia saldžią bandelę, batonėlį ar išgeria tik kavos. Tokie pasirinkimai greitai pakelia gliukozės kiekį kraujyje, bet energija neretai taip pat greitai išsenka. Dėl to gali atsirasti mieguistumas, dirglumas ir suprastėjusi koncentracija.

    Avižinė košė laikoma vienu patikimiausių pusryčių variantų, nes joje daug sudėtinių angliavandenių ir skaidulų. Tokia kombinacija padeda energijai išsiskirti tolygiau, o sotumas išlieka ilgiau. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie po saldžių pusryčių jau po valandos vėl jaučia alkį.

    Avižose esantys beta gliukanai, tirpios skaidulos, sulėtina skrandžio išsituštinimą ir angliavandenių pasisavinimą. Dėl to po valgio gliukozės ir insulino svyravimai gali būti mažesni. Mokslinėje literatūroje šis poveikis siejamas su stabilesne savijauta ir mažesniu užkandžiavimu dienos eigoje.

    Beta gliukanai svarbūs ne tik energijai: Europos maisto saugos institucijos vertinimu, pakankamas jų kiekis mityboje padeda palaikyti normalų cholesterolio kiekį kraujyje. Praktikoje dažniausiai minimas orientyras yra apie 3 gramai beta gliukanų per dieną, tačiau tikslus kiekis priklauso nuo porcijos ir pasirinktų avižų.

    Patogus sprendimas yra vadinamoji naktinė avižinė košė, kai avižos iš vakaro užpilamos pienu, kefyru, natūraliu jogurtu ar augaliniu gėrimu ir paliekamos šaldytuve. Ryte belieka įdėti priedų, kurie padidina maistinę vertę. Toks būdas ypač tinka, kai rytais nėra laiko virti.

    Geresnei smegenų veiklai dažnai rekomenduojama košę papildyti uogomis, nes jos turi polifenolių, tiriamų dėl galimos naudos kraujagyslėms ir oksidaciniam stresui. Kasdieniam vartojimui pakanka saujos šviežių ar šaldytų uogų. Verta vengti stipriai saldintų pagardų, kurie košę paverčia desertu.

    Dar vienas dažnas priedas yra riešutai, ypač graikiniai, nes jie suteikia nesočiųjų riebalų, baltymų ir mineralų. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad riešutai nėra stebuklinga priemonė atminčiai, o labiau mitybos kokybę gerinantis elementas. Dėl didelio kaloringumo dažniausiai pakanka nedidelės saujos.

    Kad pusryčiai būtų sotesni, verta pasirūpinti ir baltymais, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu, skyru ar kefyru. Baltymai padeda ilgiau išlikti sotiems ir mažina norą užkandžiauti. Tai ypač aktualu dirbantiems sėdimą darbą, kai alkis dažnai painiojamas su nuovargiu.

    Paprastas receptas: vakare sumaišykite avižas su natūraliu jogurtu arba pienu, įberkite chia ar maltų linų sėmenų ir padėkite į šaldytuvą. Ryte įdėkite uogų, kelis graikinius riešutus ir, jei norisi saldumo, rinkitės pusę banano vietoj gausaus medaus ar sirupo. Taip pusryčiai išlieka maistingi ir neperkrauti pridėtinio cukraus.

    Avižinė košė nepakeičia miego, judėjimo ar gydymo, tačiau gali būti vienas paprasčiausių kasdienių įpročių, padedančių palaikyti stabilią savijautą. Nuoseklus, skaidulomis ir baltymais praturtintas rytinis maistas dažnai tampa geru pagrindu produktyviai dienai. Svarbiausia yra reguliarumas ir subalansuotos porcijos.

  • Gydytojai įspėja: kritinis amžius širdžiai – kada infarktai ištinka masiškai

    Širdies ir kraujagyslių ligos dažniausiai išryškėja vyresniame amžiuje, tačiau medikai vis dažniau fiksuoja nerimą keliančią tendenciją: rizika auga ir jaunesniems nei 50 metų žmonėms. Didžiausią įtaką tam daro gyvenimo būdas, ilgai nekontroliuojamas kraujospūdis, padidėjęs cholesterolis, nutukimas ir cukrinis diabetas.

    Vertinant pagal populiaciją, pirmasis miokardo infarktas dažniau ištinka apie 60–70 gyvenimo metus. Tyrimuose dažnai nurodoma, kad vyrams jis vidutiniškai įvyksta apie 65 metus, o moterims vėliau, apie 72 metus, kai po menopauzės mažėja natūrali apsauga, susijusi su hormonų pokyčiais.

    Kada rizika šauna į viršų?

    Vyrams rizika pastebimai didėja po 60 metų, kai dažniau susikaupia keli veiksniai vienu metu: aukštas kraujospūdis, aterosklerozė, rūkymo pasekmės ar antsvoris. Šiame amžiuje neretai prisideda ir mažesnis fizinis aktyvumas bei lėtinės ligos.

    Moterims didesnis šuolis dažniausiai fiksuojamas po menopauzės, todėl infarktai statistiškai pasislenka į vyresnį amžių. Vis dėlto gydytojai pabrėžia, kad riziką labiau lemia ne vien gimimo metai, o tai, ar laiku suvaldyti pagrindiniai rodikliai: kraujospūdis, gliukozė ir lipidai.

    Jaunesnių nei 40 metų grupėje infarktai išlieka retesni, tačiau kai kuriose šalyse pastaraisiais metais stebimas augimas. Dažniausiai tai siejama su nutukimo epidemija, ankstyvu antro tipo diabeto išsivystymu, nejudriu gyvenimo būdu, taip pat psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu, kuris gali staigiai išprovokuoti ūmų širdies įvykį.

    Kas vyksta organizme?

    Dažniausia širdies įvykių priežastis yra aterosklerozė, kai kraujagyslių sienelėse kaupiasi riebalinės nuosėdos ir siaurėja spindis. Dėl to širdies raumuo prasčiau aprūpinamas krauju, o užsikimšus arterijai staiga išsivysto infarktas.

    Su amžiumi arterijos tampa standesnės, todėl širdžiai tenka dirbti sunkiau, ypač jei kraujospūdis padidėjęs. Taip pat dažnėja širdies vožtuvų pakitimai, kurie gali didinti širdies nepakankamumo riziką ir apsunkinti kraujotaką.

    Rizikos veiksniai, kuriuos galima kontroliuoti

    Didžiausią praktinę reikšmę turi koreguojami veiksniai: rūkymas, padidėjęs arterinis kraujospūdis, didelis mažo tankio cholesterolio kiekis, cukrinis diabetas ir nutukimas. Kuo ilgiau šie veiksniai veikia organizmą, tuo didesnė tikimybė, kad rimtos komplikacijos pasireikš anksčiau.

    Gydytojai primena, kad net ir be simptomų verta reguliariai tikrinti kraujospūdį, cholesterolį ir gliukozę, ypač jei šeimoje buvo ankstyvų infarktų atvejų. Riziką reikšmingai mažina nuoseklus fizinis aktyvumas, mityba su mažiau druskos ir sočiųjų riebalų, rūkymo atsisakymas bei gydytojo paskirtų vaistų vartojimas, jei jie būtini.

    Įspėjamieji ženklai, kurių nereikėtų ignoruoti, yra spaudžiantis skausmas ar diskomfortas krūtinėje, dusulys, šaltas prakaitas, silpnumas, skausmo plitimas į ranką, žandikaulį ar nugarą. Pajutus tokius simptomus svarbiausia nedelsti ir kviesti greitąją medicinos pagalbą, nes laikas dažnai lemia širdies raumens išsaugojimą.

  • Šis makiažo pagrindas sendina labiau nei raukšlės: 4 klaidos po 40-ies ir kaip jų išvengti

    Šis makiažo pagrindas sendina labiau nei raukšlės: 4 klaidos po 40-ies ir kaip jų išvengti

    Jei makiažo pagrindas vietoj glotnios odos išryškina raukšleles, poras ir sausas vietas, problema dažnai slypi ne pačiame produkte, o įpročiuose. Su amžiumi oda natūraliai tampa sausesnė, plonesnė, lėčiau atsinaujina jos paviršius, todėl anksčiau tikęs pagrindas gali pradėti veikti priešingai.

    Dermatologų praktikoje dažnai pabrėžiama, kad brandžiai odai kenkia pernelyg matinantys, stipriai maskuojantys pagrindai. Jie linkę sugerti drėgmę, greičiau sustingti ir kauptis mimikos linijose, todėl veidas įgauna vadinamąjį kaukės efektą, kuris vizualiai prideda metų.

    Dažniausios klaidos renkantis atspalvį

    Viena tipinių klaidų yra per tamsus makiažo pagrindo atspalvis, ypač kai norima greitai suteikti įdegio įspūdį. Tuomet veidas atrodo papilkėjęs, pavargęs, o ryški riba ties žandikauliu tik dar labiau pabrėžia odos netolygumus.

    Patikimiausias būdas pasirinkti spalvą yra testuoti ją dienos šviesoje ties žandikaulio linija ir vertinti, ar ji natūraliai susilieja su kaklo oda. Jei norisi šiltesnio tono, saugiau tai daryti bronzantu tik tam tikrose vietose, o ne tamsinant visą veidą.

    Kodėl neparuošta oda viską sugadina

    Net geriausias pagrindas prastai atrodys, jei bus tepamas ant išsausėjusios, nelygios tekstūros odos. Su amžiumi raginis sluoksnis dažniau tampa šiurkštesnis, todėl pigmentas lengviau prikimba prie sausų plotelių ir išryškina jų ribas.

    Dažna klaida yra tikėtis, kad makiažo pagrindas atstos dieninį kremą. Prieš makiažą svarbu nuosekliai drėkinti odą, o švelnus, neabrazyvus eksfolijavimas pagal poreikį padeda išlyginti paviršių, kad makiažas pasiskirstytų tolygiau.

    Kuo daugiau, tuo blogiau

    Brandžiai odai ypač būdingas paradoksas: kuo storesnis makiažo sluoksnis, tuo labiau jis matomas. Per didelis produkto kiekis greičiau susėda raukšlelėse aplink akis ir burną, o dienai bėgant ima trūkinėti, taip dar labiau pabrėždamas tekstūrą.

    Praktiškesnė taktika yra pradėti nuo nedidelio kiekio, dengti veido centrą ir švelniai išsklaidyti į šonus drėgna kempinėle. Problemines vietas verta koreguoti taškiniu maskuokliu, kad bendras įspūdis liktų lengvas ir natūralus.

    Ko ieškoti sudėtyje ir finiše

    Jei oda linkusi sausėti, dažniau pasiteisina drėkinantys, lengvai švytintys pagrindai arba BB tipo priemonės. Formulės su hialurono rūgštimi, vitaminu C ar peptidais paprastai suteikia komforto jausmą ir mažiau pabrėžia raukšleles, nes nesausina odos paviršiaus.

    Svarbu atskirti švytėjimą nuo riebumo: tikslas yra gyvybingas, satininis finišas, o ne blizgantis sluoksnis. Jei T zona greitai pradeda blizgėti, ją galima lengvai fiksuoti biria pudra tik ten, kur reikia, nepadengiant viso veido.