Category: Sveikata ir grožis

  • Širdies nepakankamumas gali slėptis: kardiologai keičia, kaip vertina vieną populiarų rodiklį

    Širdies nepakankamumas gali slėptis: kardiologai keičia, kaip vertina vieną populiarų rodiklį

    Širdies nepakankamumas ne visada „matomas“ viename tyrime, todėl kardiologai vis dažniau pabrėžia: vien kairiojo skilvelio išstūmimo frakcijos rodiklio nepakanka. Šis rodiklis parodo, kokią dalį kraujo širdis išstumia per vieną susitraukimą, tačiau reali būklė neretai yra sudėtingesnė.

    Kitaip tariant, žmogus gali turėti normalią ar net gana aukštą išstūmimo frakciją, bet vis tiek patirti širdies funkcijos sutrikimų. Tam įtakos gali turėti prastesnis širdies prisipildymas, pakitusi širdies struktūra, padidėję spaudimai širdies ertmėse ar kiti požymiai, rodantys ligą.

    „Normali išstūmimo frakcija nėra garantija, kad širdis tikrai sveika, bet ir nereiškia, kad žmogus būtinai serga širdies nepakankamumu“, – pabrėžia ekspertai, apibendrindami atnaujintą, tarptautinių kardiologijos organizacijų parengtą universalų ligos apibrėžimą.

    Naujas požiūris nereiškia, kad išstūmimo frakcija taps nesvarbi. Echokardiografija ir toliau išlieka vienu pagrindinių širdies vertinimo metodų, tačiau raginama atsisakyti pernelyg griežto „ribinių skaičių“ traktavimo ir rezultatą vertinti platesniame klinikiniame kontekste.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad išstūmimo frakcija gali skirtis priklausomai nuo amžiaus, lyties ir kitų individualių veiksnių. Dėl to tas pats skaičius skirtingiems žmonėms gali reikšti nevienodą riziką ar ligos tikimybę, o sprendimai neturėtų būti paremti vienu parametru.

    Vertindamas paciento būklę gydytojas dažniausiai remiasi simptomais, apžiūra, širdies vaizdiniais tyrimais ir kraujo tyrimais. Kai kuriais atvejais prireikia ir detalesnių ištyrimų, pavyzdžiui, genetinių ar specializuotų testų, ypač jei įtariama paveldima ar retesnė priežastis.

    Širdies nepakankamumas nereiškia, kad širdis staiga nustoja dirbti. Tai klinikinis sindromas, kylantis dėl struktūrinių ar funkcinių širdies pokyčių, kai sutrinka gebėjimas efektyviai pumpuoti kraują arba normaliai prisipildyti.

    Ypač svarbu tai suprasti tais atvejais, kai išstūmimo frakcija išlieka išsaugota. Tokie pacientai gali jausti dusulį, greitą nuovargį, sumažėjusią fizinio krūvio toleranciją, o neretai atsiranda tinimai ar naktinis kosulys, nors „pagrindinis skaičius“ atrodytų normalus.

    Antroji didelė kryptis, kurią pabrėžia atnaujintas apibrėžimas, yra ligos priežasties paieška. Vietoj supaprastinto skirstymo į išeminę ir ne išeminę kilmę siūloma platesnė sistema, apimanti daug skirtingų šaltinių.

    Prie galimų priežasčių priskiriama vainikinių arterijų liga ir išemija, arterinė hipertenzija, vožtuvų ligos, ritmo sutrikimai, infekcijos ir uždegimai, paveldimos būklės, metaboliniai ir mitybos sutrikimai, nėštumas, stiprus stresas bei širdies pažeidimas, susijęs su kai kuriomis priešvėžinėmis terapijomis.

    Toks tikslinimas praktiškai svarbus, nes du žmonės, kuriems nustatytas širdies nepakankamumas, gali sirgti dėl visiškai skirtingų mechanizmų. Kuo tiksliau nustatoma priežastis, tuo labiau didėja tikimybė parinkti tinkamiausią gydymą ir stebėseną.

    Dokumente akcentuojama ir tai, kad širdies nepakankamumas yra dinamiškas procesas. Paciento būklė gali blogėti, stabilizuotis, gerėti ar net pasiekti remisiją, tačiau pagerėjimas nebūtinai reiškia, kad problema išnyko visam laikui.

    Ši nuostata aktuali ir tuomet, kai gydant pagerėja išstūmimo frakcija. Tokiais atvejais gydytojai vis tiek ragina neatsisakyti kontrolės, nes ligos priežastys ar rizikos veiksniai gali išlikti, o simptomai laikui bėgant sugrįžti.

    Dar vienas tikslas yra ankstesnis ligos atpažinimas ir prevencija, daugiau dėmesio skiriant rizikos grupėms. Modifikuojami veiksniai, tokie kaip arterinė hipertenzija, nutukimas ar 2 tipo cukrinis diabetas, laikomi vienais svarbiausių, nes jų paplitimas pasaulyje didėja.

    Ekspertai pabrėžia ir socialinių bei geografinių skirtumų reikšmę: diagnostikos prieinamumas ir gydymo galimybės įvairiose šalyse nevienodi. Taip pat skiriasi ir dominuojančios širdies nepakankamumo priežastys, todėl universalus klasifikavimas turi padėti tiksliau lyginti duomenis ir gerinti priežiūrą.

    Pacientams pagrindinė žinutė paprasta: jei vargina dusulys, tinimai, nuovargis ar krūvio netoleravimas, nereikėtų nusiraminti vien dėl „gero“ išstūmimo frakcijos skaičiaus. Tuo pačiu vien prastesnis rodiklis dar nėra galutinė diagnozė be visapusiško įvertinimo.

  • Turite 60 metų? Neieškokite užrašo 60+: štai į ką pirmiausia žiūrėti kremo sudėtyje

    Turite 60 metų? Neieškokite užrašo 60+: štai į ką pirmiausia žiūrėti kremo sudėtyje

    Kas keičiasi odoje po 60-ies?

    Su amžiumi oda natūraliai plonėja, sausėja ir praranda elastingumą. Silpnėja apsauginis barjeras, oda prasčiau sulaiko vandenį, o regeneracijos procesai lėtėja, todėl raukšlės ir tempimo pojūtis gali ryškėti.

    Moterims papildomą įtaką daro menopauzė, kai mažėjant estrogenų kiekiui kinta kolageno gamyba, odos drėgmės lygis ir tankis. Dėl to kremas, kuris tiko 40 ar 50 metų amžiuje, vėliau gali pasirodyti per lengvas.

    Užrašas 60+ nėra svarbiausias

    Dermatologijoje pabrėžiama, kad vien amžius ant pakuotės nėra patikimas orientyras, nes odos būklę lemia genetika, saulės poveikis, rūkymas, miegas, mityba ir gretutinės ligos. Daug naudingiau vertinti, ar oda yra sausa, jautri, linkusi į paraudimą, pigmentines dėmes ar elastingumo praradimą.

    Vakare dažnai tinka maitinamesnės tekstūros, tačiau tai nereiškia, kad kremas turi būti labai riebus. Svarbiausia, kad formulė vienu metu ir drėkintų, ir stiprintų odos barjerą, o aktyviosios medžiagos būtų suderintos su tolerancija.

    Ko ieškoti sudėtyje?

    Viena svarbiausių brandžios, sausos ir jautrios odos grupių yra keramidai. Jie yra natūrali epidermio barjero dalis, padedanti mažinti vandens netekimą ir didinti odos atsparumą dirgikliams, todėl vertinga, kai keramidai sudėtyje yra ne pabaigoje.

    Barjerui ir komfortui dažnai padeda skvalanas, taukmedžio sviestas ir švelnūs augaliniai aliejai. Šios medžiagos veikia kaip emolientai, glotnina odą ir mažina drėgmės garavimą, ypač šildymo sezono metu.

    Drėkinimui svarbūs humektantai, pavyzdžiui, hialurono rūgštis, glicerinas, pantenolis ar nedidelės koncentracijos šlapalas. Jie nepašalina gilių raukšlių, bet pagerina epidermio drėgmę, todėl smulkios linijos gali atrodyti mažiau ryškios.

    Jei aktualios raukšlės ir stangrumo mažėjimas, viena labiausiai ištirtų krypčių yra retinolis ir kiti vitamino A dariniai. Vis dėlto brandžiai odai svarbi taisyklė yra paprasta: stipriau ne visada reiškia geriau, todėl retinolį verta įvesti pamažu.

    Dirginimas, paraudimas ar pleiskanojimas dažniausiai reiškia, kad reikėtų mažinti naudojimo dažnį arba daryti pertrauką. Taip pat nerekomenduojama vieną vakarą derinti stiprių retinoidų su intensyviai šveičiančiomis rūgštimis, nes tai gali silpninti barjerą.

    Švelnesne alternatyva kai kuriems žmonėms tampa bakučiolis, kuris kosmetikoje naudojamas glotninimui ir senėjimo požymių mažinimui. Tačiau jis nėra universalus visų retinoidų pakaitalas, todėl svarbiausia stebėti individualią odos reakciją.

    Dažnai gerai toleruojamas ingredientas yra niacinamidas, vitamino B3 forma, siejama su barjero stiprinimu, tolygesne odos išvaizda ir pagalba esant paraudimui ar dėmėms. Jis neretai derinamas su keramidai ir drėkikliais, todėl tinka kasdieniam naudojimui.

    Brandžios odos kremuose dažnai sutinkami ir peptidai, o taip pat antioksidantai, tokie kaip vitaminai C ir E ar kofermentas Q10. Antioksidantai pirmiausia padeda mažinti oksidacinio streso poveikį, tačiau jie neturėtų pakeisti bazinės drėkinimo ir barjero priežiūros.

    Kokių klaidų vengti?

    Po 60 metų oda dažniausiai nebetoleruoja kasdienio intensyvaus šveitimo, ypač jei kartu naudojama daug aktyviųjų medžiagų. Kremas, kuriame vienu metu yra stiprios rūgštys, retinolis ir keli agresyvūs priedai, gali ne pagerinti, o pabloginti odos būklę.

    Jei oda reaktyvi, verta atsargiau vertinti stipriai kvapnintas priemones, nes kvapiosios medžiagos daliai žmonių didina sudirgimo riziką. Nuolat pasikartojant paraudimui ar perštėjimui, saugesnė kryptis dažnai būna paprastesnė, be kvapo, barjerą atkurianti rutina.

    Be šio žingsnio kremas nepadės

    Naktinis kremas su veikliosiomis medžiagomis nekompensuoja apsaugos nuo saulės. Dermatologų rekomendacijose UV apsauga laikoma vienu svarbiausių senėjimo požymių mažinimo žingsnių, nes UVA ir UVB spinduliai spartina kolageno irimą bei pigmentacijos pokyčius.

    Praktiškai geriausiai veikia derinys, kai vakare oda atstatoma ir drėkinama, o ryte kasdien naudojamas plataus spektro apsauginis kremas su aukštu SPF. Taip mažinama rizika, kad investicijos į odos priežiūrą bus neutralizuotos kasdieniu saulės poveikiu.

  • Figos įtraukite į meniu per stresą ar peršalimą: kuo jos naudingos žarnynui ir spaudimui

    Figos įtraukite į meniu per stresą ar peršalimą: kuo jos naudingos žarnynui ir spaudimui

    Figos – kriaušės formos vaisiai, kurie prinokę iš žalsvų tampa violetiniai, o valgomos tiek šviežios, tiek džiovintos ar perdirbtos į uogienes. Jos vertinamos pirmiausia dėl skaidulų, kurios padeda reguliuoti tuštinimąsi ir gali palengvinti vidurių užkietėjimą. Dėl to figos dažnai minimos kaip vienas paprasčiausių būdų papildyti racioną augalinėmis skaidulomis.

    Skaidulos svarbios ne tik žarnyno veiklai, bet ir bendrai širdies bei kraujagyslių sveikatai. Didesnis skaidulų kiekis mityboje siejamas su palankesniais cholesterolio rodikliais, o tai ilgainiui gali mažinti aterosklerozės ir su ja susijusių ligų riziką. Tačiau svarbu prisiminti, kad figos nėra vaistas, o tik dalis subalansuotos mitybos.

    Šviežios ar džiovintos: skirtumas didelis

    Renkantis figas svarbu atkreipti dėmesį į jų formą. Džiovintos figos yra gerokai kaloringesnės už šviežias, nes džiovinant sumažėja vandens kiekis ir susikoncentruoja cukrūs bei energinė vertė. Dėl to svorį kontroliuojantiems žmonėms dažniau rekomenduojama rinktis šviežias figas, o džiovintas valgyti saikingai.

    Džiovintos figos taip pat gali turėti daugiau natūralių cukrų viename kąsnyje, todėl jos greičiau pakelia gliukozės kiekį kraujyje. Jei svarbu cukraus kontrolė, figas verta derinti su baltymais ar riebalais, pavyzdžiui, su natūraliu jogurtu ar riešutais. Tai gali padėti sušvelninti staigesnius gliukozės šuolius.

    Kada verta prisiminti figas?

    Figos neretai minimos kaip vaisius, galintis padėti, kai organizmas patiria daugiau įtampos ar nuovargio, nes jose yra įvairių mikroelementų ir bioaktyvių junginių. Mokslinėje literatūroje daug dėmesio skiriama augaliniuose produktuose esantiems polifenoliams, kurie veikia kaip antioksidantai. Vis dėlto praktikoje svarbiausia – bendras mitybos modelis, o ne vienas produktas.

    Apie figas taip pat kalbama ir peršalimo sezono metu, nes šiltuose patiekaluose ar gėrimuose jos gali būti naudojamos kaip natūralus saldumo šaltinis. Jos nepakeičia gydymo, tačiau gali būti patogus būdas praturtinti racioną, kai norisi lengvai virškinamo maisto. Jei vargina užsitęsęs kosulys, karščiavimas ar dusulys, būtina vertinti simptomus ir kreiptis į gydytoją.

    Kiek figų per dieną yra saikinga?

    Dažnai nurodoma, kad per dieną saikinga porcija gali būti apie 6–10 figų, tačiau tai labai priklauso nuo jų dydžio ir to, ar jos šviežios, ar džiovintos. Džiovintų figų porcija paprastai turėtų būti mažesnė, nes jos turi daugiau kalorijų ir cukrų. Jei anksčiau skaidulų vartojote mažai, didinti jų kiekį verta pamažu ir gerti pakankamai vandens.

    Taip pat svarbu individualios būklės: sergant cukriniu diabetu, turint polinkį į podagrą ar laikantis mažesnio cukraus raciono, figų kiekį reikėtų aptarti su gydytoju ar dietologu. Figos gali būti mitybos dalis, tačiau saugiausia vadovautis asmenine sveikatos situacija ir bendromis subalansuotos mitybos taisyklėmis.

  • Hobitų gyvenimo trendas 2026-aisiais: mažiau ekranų, daugiau gamtos – ar tai veikia?

    Hobitų gyvenimo trendas 2026-aisiais: mažiau ekranų, daugiau gamtos – ar tai veikia?

    Internete sparčiai plinta hobbitmaxxing idėja, kviečianti gyventi lėčiau ir paprasčiau, kaip Tolkieno sukurtame Šyre. Šio trendo esmė – daugiau laiko gamtai, namams ir kasdieniams ritualams, o mažiau ekranams ir nuolatiniam skubėjimui.

    Praktikoje tai dažnai reiškia rytą be automatinio telefono tikrinimo, ramesnius pusryčius, pasivaikščiojimą, paprastą maistą ir laisvalaikį be produktyvumo spaudimo. Šalininkai sako, kad taip lengviau atkurti dėmesį ir sumažinti įtampą.

    Kas slypi už hobbitmaxxing?

    Hobbitmaxxing dažnai pristatomas kaip reakcija į skaitmeninį nuovargį ir informacinį perteklių. Pastaraisiais metais vis daugiau kalbama apie dėmesio ekonomiką, kai programėlės ir socialiniai tinklai konkuruoja dėl žmogaus laiko, o tai ilgainiui didina pervargimo riziką.

    Šis trendas susijęs ir su slow life kryptimi bei vadinamuoju žaliuoju atsistatymu, kai poilsis siejamas su buvimu gamtoje. Psichologijos ir visuomenės sveikatos tyrimuose vis dažniau akcentuojama, kad laikas žaliojoje aplinkoje gali padėti mažinti patiriamą stresą.

    Kodėl atsisakymas skubėti traukia?

    Viena hobbitmaxxing žinučių – poilsis neturi tapti dar vienu projektu. Šiuolaikinėje kultūroje net miegas, sportas ar skaitymas neretai paverčiami rezultatais, kuriuos reikia matuoti programėlėmis, o tai kai kuriems žmonėms didina įtampą vietoje atokvėpio.

    Trendas skatina sugrįžti prie lėtų, apčiuopiamų veiklų, tokių kaip maisto gaminimas, sodininkystė, rankdarbiai ar ilgi pasivaikščiojimai. Tai veiklos, kurios dažnai padeda pailsėti nuo nuolatinio informacijos srauto ir ekranų.

    Ką svarbu žinoti apie rizikas?

    Hobbitmaxxing nėra universali išeitis visiems. Pasaulio sveikatos organizacija perdegimą apibrėžia kaip su darbu susijusį reiškinį, kylantį dėl lėtinio streso, ir pabrėžia, kad vien gyvenimo būdo detalės ne visada išsprendžia gilesnes problemas.

    Jei žmogus patiria ilgalaikį išsekimą, miego sutrikimus ar ryškų nerimą, gali prireikti ir platesnių sprendimų: darbo krūvio peržiūros, ribų nustatymo, o kartais ir specialistų pagalbos. Vis dėlto hobbitmaxxing gali tapti naudingu priminimu, kad kasdienėje rutinoje verta sąmoningai mažinti ekranų laiką ir dažniau grįžti į realų pasaulį.

  • Vyresni žmonės dažnai jo negauna: dėl šio trūkumo raumenys silpsta greičiau, perspėja ekspertai

    Vyresni žmonės dažnai jo negauna: dėl šio trūkumo raumenys silpsta greičiau, perspėja ekspertai

    Senstant raumenys natūraliai keičiasi: mažėja jų masė, jėga ir atsistatymo greitis. Specialistai šį procesą sieja su sarkopenija ir vadinamąja anaboline rezistencija, kai organizmas į tą patį baltymų kiekį reaguoja silpniau nei jauname amžiuje. Dėl to net ir įprastas valgiaraštis, kuris anksčiau atrodė pakankamas, vėliau gali nebepalaikyti raumenų.

    Baltymų trūkumas ne visada iš karto pastebimas, tačiau ilgainiui jis gali prisidėti prie silpnumo, prastesnio žaizdų gijimo ir didesnės mitybos nepakankamumo rizikos. Kasdienybėje tai dažnai pasireiškia paprastais dalykais: sunkiau atsistoti nuo kėdės, lipti laiptais ar greičiau atgauti jėgas po infekcijos. Jei kartu mažėja fizinis aktyvumas ar vargina lėtinės ligos, funkcinių gebėjimų praradimas gali paspartėti.

    Kiek baltymų gali reikėti vyresniame amžiuje?

    Daugelyje rekomendacijų suaugusiesiems minima apie 0,8–0,9 gramo baltymų kilogramui kūno svorio per parą, tačiau vyresniems žmonėms dažnai siūloma siekti didesnio kiekio. Tarptautiniai ekspertai neretai nurodo 1,0–1,2 gramo baltymų kilogramui kūno svorio per parą sveikiems vyresniems nei 65 metų asmenims. Tikslesnį poreikį lemia sveikatos būklė, fizinis aktyvumas ir mitybos įpročiai.

    Pavyzdžiui, 70 kilogramų sveriančiam žmogui tai būtų apie 70–84 gramus baltymų per parą. Ligos, reabilitacijos ar nepakankamos mitybos atvejais poreikis gali dar didėti, tačiau tokiu metu reikalingas individualus įvertinimas. Sergant inkstų ligomis baltymų kiekio didinti savarankiškai nerekomenduojama, nes tai gali pabloginti būklę.

    Kodėl neužtenka vieno sotaus patiekalo?

    Vien didelė porcija vakare dažniausiai neišsprendžia problemos, jei pusryčiuose ir vakarienėje baltymų beveik nėra. Tyrimai, analizuojantys raumenų baltymų sintezę, rodo, kad naudingiau baltymus paskirstyti per kelis valgymus. Praktikoje dažnai orientuojamasi į maždaug 25–30 gramų baltymų pagrindiniame valgyme, tačiau šis skaičius priklauso nuo kūno svorio ir bendro paros poreikio.

    Kasdienybėje paprasčiausia taisyklė yra prie pusryčių, pietų ir vakarienės įtraukti aiškų baltymų šaltinį. Tai gali būti kiaušiniai, varškė, natūralus jogurtas, skyras, liesa mėsa, žuvis, tofu ar ankštiniai. Augalinius baltymus verta derinti su grūdiniais produktais, pavyzdžiui, lęšius su ryžiais ar pupelių užtepėlę su pilno grūdo duona.

    Ką daryti, kai apetitas mažas?

    Vyresniame amžiuje neretai mažėja apetitas, todėl didelės porcijos gali būti atstumiamos. Tokiu atveju geriau rinktis mažesnį kiekį, bet maistingesnį maistą: kokteilį su kefyru ar jogurtu, kiaušinių užtepėlę, varškę su priedais ar trintą sriubą, praturtintą pieno produktais. Svarbiausia, kad baltymų šaltinis atsirastų reguliariai, o ne tik retkarčiais.

    Baltymingais vadinami batonėliai, dribsniai ar duona gali padėti papildyti racioną, bet jie nebūtinai yra geriausias pasirinkimas. Vertinant produktą verta pažiūrėti ne tik į baltymų kiekį, bet ir į cukrų, druskos bei sočiųjų riebalų kiekį realioje porcijoje. Kartais panašų baltymų kiekį suteikia paprastesni ir pigesni produktai, pavyzdžiui, skyras, porcija varškės ar keli kiaušiniai.

    Baltymų papildai taip pat nėra savaime blogi, tačiau sveikam žmogui dažniausiai jie nėra būtini. Jie gali būti praktiškas sprendimas, jei apetitas labai sumažėjęs ar sunku suvalgyti pakankamai įprasto maisto, bet neturėtų pakeisti įvairios mitybos. Jei vyresnis žmogus be aiškios priežasties sparčiai liesėja, valgo vis mažiau ar akivaizdžiai silpsta, saugiausia kreiptis į gydytoją arba dietologą.

    Nors pakankamas baltymų kiekis yra svarbus, vien jo padidinimas ne visada sustabdo raumenų nykimą. Geriausi rezultatai paprastai pasiekiami derinant mitybą su pagal galimybes pritaikytu fiziniu aktyvumu, ypač jėgos ir pasipriešinimo pratimais. Būtent ši kombinacija padeda išsaugoti judrumą ir savarankiškumą ilgiau.

  • Vasaros pabaigos liūdesys jau čia: kas yra august blues ir kaip iš jo išeiti iki rugsėjo?

    Vasaros pabaigos liūdesys jau čia: kas yra august blues ir kaip iš jo išeiti iki rugsėjo?

    Artėjant vasaros pabaigai dalis žmonių ima jausti liūdesį, nerimą ar dirglumą, nors atostogos dar nesibaigė. Ši būsena dažnai vadinama august blues ir paprastai sustiprėja antroje rugpjūčio pusėje, kai vis aiškiau matyti rugsėjo rutina.

    Psichologai aiškina, kad tai susiję ne tik su vasaros pabaiga, bet ir su pokyčiu: laisvesnį ritmą keičia ankstesni rytai, griežtesnis dienos planas ir daugiau pareigų. Suaugusiesiems tai reiškia grįžimą į darbų tempą, o šeimoms papildomai prisideda mokyklos metų startas.

    August blues primena vadinamąjį sunday blues, kai sekmadienį ima slėgti artėjanti darbo savaitė. Skirtumas tas, kad rugpjūtį žmogus dažnai geduliškai atsisveikina ne su viena diena, o su visu sezonu ir jo gyvenimo būdu.

    Kas dažniausiai suaktyvina šią būseną?

    Viena dažniausių priežasčių yra prabėgančio laiko jausmas: birželį atrodo, kad vasara ilga, o rugpjūtį staiga ima atrodyti, jog viskas baigiasi per greitai. Tuomet dėmesys persikelia nuo to, ką dar galima nuveikti, prie to, kas neįvyko, ir tai stiprina nusivylimą.

    Šiuolaikiniame kontekste reikšminga ir socialinių tinklų įtaka, nes jie lengvai sukuria įspūdį, kad visi aplink gyvena įspūdingą vasarą. Palyginimai su kitais dažnai didina kaltės jausmą ir mažina pasitenkinimą įprastomis, bet realiomis kasdienėmis patirtimis.

    Prie nuotaikos svyravimų prisideda ir aplinkos pokyčiai: trumpėjančios dienos, mažiau natūralios šviesos, vėsesni vakarai. Daliai žmonių tai veikia kaip papildomas signalas, kad baigiasi aktyvus, lengvesnis metų laikas.

    Kuo tai skiriasi nuo sezoninės depresijos?

    Svarbu atskirti august blues nuo sezoninio afektinio sutrikimo, kuris yra diagnozuojamas sveikatos sutrikimas. Rugpjūčio melancholija dažniausiai yra laikina emocinė reakcija į pokytį, o sezoninė depresija paprastai tęsiasi ilgiau, ryškiau sutrikdo kasdienį funkcionavimą ir gali reikalauti gydymo.

    Jei prislėgta nuotaika tęsiasi ne dienas, o savaites, stiprėja ir pradeda trukdyti darbui, mokslams ar santykiams, verta situacijos nenuvertinti. Ypač jei atsiranda ryškūs miego, apetito pokyčiai, dingsta motyvacija ir malonumas, didėja beviltiškumo jausmas ar norisi izoliuotis.

    Kaip sau padėti, kad rugsėjis negąsdintų?

    Praktiškiausia strategija yra priimti, kad sezonai keičiasi, ir sumažinti spaudimą suspėti viską iki vasaros pabaigos. Vietoj ilgo neįgyvendinamų planų sąrašo dažnai padeda viena ar dvi mažos, lengvai įgyvendinamos veiklos, kurios suteikia pojūtį, kad vasara dar vyksta.

    Naudinga sąmoningai susiplanuoti malonų įvykį jau pirmai rugsėjo savaitei, kad grįžimas į rutiną neatrodytų kaip vien pareigų siena. Tai gali būti koncertas, susitikimas su draugais, trumpa išvyka ar nauja veikla, kurią galima tęsti ir rudenį.

    Nuotaiką stabilizuoti padeda ir baziniai dalykai: reguliarus miegas, judėjimas, buvimas lauke bei ryšys su žmonėmis. Dažnai efektyviau veikia nuoseklūs maži įpročiai, o ne staigi, sunkiai išlaikoma gyvenimo revoliucija.

    Jei prasta savijauta stiprėja arba nepraeina, verta pasikalbėti su šeimos gydytoju ar psichikos sveikatos specialistu. Ankstyvas kreipimasis padeda greičiau suprasti priežastis ir pasirinkti tinkamiausią pagalbą.

  • Rytas ar vakaras? Tyrimas atskleidė, kada treniruotės labiausiai mažina kraujospūdį

    Rytas ar vakaras? Tyrimas atskleidė, kada treniruotės labiausiai mažina kraujospūdį

    Kas ištirta ir kaip?

    2026 metais žurnale „Open Heart“ publikuotame randomizuotame tyrime dalyvavo 150 fiziškai neaktyvių 40–60 metų žmonių. Visi jie turėjo bent vieną širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnį, pavyzdžiui, padidėjusį kraujospūdį, antsvorį ar nutukimą.

    Dalyvių chronotipas buvo nustatytas klausimynu ir 48 valandų giluminės kūno temperatūros matavimu, kuris padeda įvertinti cirkadinį ritmą. Vėliau dalis žmonių sportavo jiems natūraliai tinkamu metu, o kiti treniravosi priešingu paros laiku.

    Ryto tipo žmonės treniravosi maždaug nuo 8 iki 11 valandos, o vakaro tipo dalyviai sportavo nuo 18 iki 21 valandos. Programa truko 12 savaičių ir apėmė penkis prižiūrimus 40 minučių vidutinio intensyvumo ėjimus bėgtakiu per savaitę.

    Ką parodė rezultatai?

    Visą programą baigė 134 dalyviai, o teigiami pokyčiai fiksuoti abiejose grupėse, nepriklausomai nuo treniruočių laiko. Vis dėlto didesnė nauda pastebėta tiems, kurie sportavo pagal savo chronotipą.

    Šių dalyvių sistolinis kraujospūdis vidutiniškai sumažėjo 10,8 mmHg, o sportavusių ne pagal ritmą – 5,5 mmHg. Tarp žmonių, kuriems buvo diagnozuota hipertenzija, sumažėjimai siekė atitinkamai 13,6 ir 7,1 mmHg.

    Ryškesni skirtumai fiksuoti ir kitose srityse: diastoliniame kraujospūdyje, širdies ritmo variabilume, aerobiniame pajėgume, gliukozės nevalgius rodikliuose ir MTL cholesterolio lygyje. Taip pat skyrėsi miego kokybė: ją vertinančio klausimyno balas labiau pagerėjo grupėje, kuri sportavo pagal savo paros ritmą.

    Kaip tai pritaikyti kasdien?

    Praktiška užuomina gali būti metas, kada be žadintuvo pabundate pailsėję, ir valandos, kai įprastai jaučiate daugiausia energijos. Vaizdą gali iškreipti miego trūkumas, darbas pamainomis, šeimos įsipareigojimai ar didesni kofeino kiekiai.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad nereikia aklai laikytis būtent tokių laiko intervalų, kokie buvo taikyti tyrime. Jei turite pasirinkimą, verta kelias savaites stebėti, kuriuo metu lengviau išlaikyti reguliarumą, geriau miegate ir po treniruotės greičiau atsistatote.

    Šie duomenys neįrodo, kad treniruotės pagal chronotipą tiesiogiai apsaugo nuo infarkto ar insulto, nes tyrimas truko tik 12 savaičių ir vyko specifinėje populiacijoje, o treniruotės buvo prižiūrimos. Tačiau rezultatai papildo vis gausėjantį mokslinį pagrindą, kad cirkadinis ritmas gali turėti reikšmės metabolinei ir širdies bei kraujagyslių sveikatai.

    Vis dėlto svarbiausia išvada išlieka paprasta: jei vienintelė galimybė sportuoti yra anksti ryte arba vėlai vakare, treniruotės verta nenutraukti. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas suaugusiesiems siektina 150–300 minučių vidutinio intensyvumo fizinės veiklos per savaitę arba 75–150 minučių intensyvesnio krūvio, o reguliarumas dažnai lemia daugiau nei ideali valanda.

  • Dietologas įspėja: šita rytinė košė be priedų nepasotins – ką dėti, kad veiktų

    Dietologas įspėja: šita rytinė košė be priedų nepasotins – ką dėti, kad veiktų

    Dietologas dr. Damian Parol sako, kad pusryčiai neturi būti sudėtingi, tačiau jie turi būti subalansuoti. Pasak jo, vien avižiniai dribsniai, net ir laikomi maistingu produktu, be papildomų sudedamųjų dalių dažnai nesukuria visaverčio patiekalo ir greitai vėl sukelia alkį.

    Specialistas kaip pavyzdį pateikia savo pasirenkamą variantą: košę jis papildo baltymų šaltiniu, pavyzdžiui, „Skyr“ tipo jogurtu, taip pat uogomis ar kitais vaisiais. Riebalų dalį užtikrina sėklų mišinys, pavyzdžiui, chia, sezamų ir linų sėmenys, o kartu gaunama ir daugiau skaidulų.

    „Kai pusryčiuose turiu baltymų, angliavandenių, riebalų ir skaidulų, toks maistas ilgai pasotina“, – sakė dr. Damian Parol.

    Dietologas atkreipia dėmesį, kad košės profilį kardinaliai keičia priedai. Košė su dideliu kiekiu medaus ir be aiškaus baltymų šaltinio gali lemti greitesnius gliukozės svyravimus ir trumpesnį sotumą, palyginti su koše, papildyta jogurtu, vaisiais ir sėklomis.

    Jis taip pat kritikuoja paplitusį mitą, esą angliavandeniai ryte yra ypač blogas pasirinkimas. Po nakties pasninko organizmas yra pasirengęs panaudoti gaunamą energiją, todėl, pasak specialisto, nėra priežasties automatiškai iš pusryčių išbraukti dribsnius, duoną ar vaisius, jei bendras patiekalas yra subalansuotas.

    „Įsitikinimas, kad angliavandeniai ryte blogiausi, dažnai neturi realaus pagrindo ir prieštarauja fiziologijai“, – sakė dr. Damian Parol.

    Kitas dažnas pusryčių pasirinkimas yra kiaušiniai, kuriuos dietologas vertina palankiai dėl visaverčių baltymų ir sotumo. Vis dėlto jis pabrėžia, kad vien 2 kiaušiniai ne visada užtikrina pakankamą baltymų kiekį, ypač aktyviai sportuojantiems ar norintiems ilgiau išlikti sotiems.

    Pasak eksperto, didinant kiaušinių kiekį didėja ir riebalų bei cholesterolio dalis, todėl kai kuriems žmonėms reguliariai valgant daugiau kiaušinių gali kilti MTL cholesterolio rodikliai. Reikšmės turi ir gaminimo būdas: virti kiaušiniai ar kepti su minimaliu riebalų kiekiu skiriasi nuo riebios kiaušinienės.

    Dietologas pabrėžia, kad problema dažnai slypi ne bendrame baltymų trūkume, o netolygiame jų paskirstyme per dieną. Dalis žmonių ryte suvalgo mažai baltymų, o didžiausią porciją palieka pietums, todėl iki tol dažniau užkandžiauja.

    Kaip patogius baltymų šaltinius pusryčiams jis įvardija natūralų jogurtą, „Skyr“ tipo produktus, liesą ar pusriebę varškę, grūdėtą varškę bei daugiau baltymų turinčius sūrius. Jis primena, kad baltymų galima gauti ir iš augalinių šaltinių, jei jie tinkamai derinami.

    „Jei pusryčiai turi pakankamai baltymų, noras užkandžiauti paprastai sumažėja ir sotumą išlaikyti lengviau“, – sakė dr. Damian Parol.

    Specialistas pabrėžia, kad vieno idealaus pusryčių rinkinio nėra. Svarbiausia, kad pirmasis dienos valgis būtų visavertis, sotus ir pritaikytas žmogaus dienos režimui, aktyvumui bei likusiems valgymams.

  • Pernelyg uoliai geri vitaminus? Šie ženklai gali išduoti, kad jų per daug

    Pernelyg uoliai geri vitaminus? Šie ženklai gali išduoti, kad jų per daug

    Vitaminų papildai daugeliui tapo kasdienybe, tačiau specialistai primena, kad net ir įprastai vartojamos medžiagos gali sukelti rimtų problemų, jei dozės per didelės. Didžiausia rizika siejama su riebaluose tirpiais vitaminais A, D, E ir K, nes jie linkę kauptis organizmo audiniuose ir kepenyse.

    Vitamino D perdozavimas dažniausiai susijęs ne su maistu ar saulės poveikiu, o su ilgalaikiu didelių dozių papildų vartojimu. Perteklius gali sukelti hiperkalcemiją, tai yra per didelę kalcio koncentraciją kraujyje, o ši būklė laikoma viena pavojingiausių vitamino D toksinio poveikio pasekmių.

    Dažniausi požymiai, kurie gali pasireikšti, kai kalcio kraujyje per daug, yra nuolatinis troškulys, dažnesnis šlapinimasis, pykinimas, vėmimas, silpnumas ir mieguistumas. Užsitęsus būklei gali nukentėti inkstai, atsirasti akmenligė ar net vystytis ūmus inkstų pažeidimas.

    Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad riziką kartais didina ne tik dozės, bet ir produkto kokybė, pavyzdžiui, neteisingai suženklinta ar nekokybiška papildų partija. Dėl to gydytojai pataria papildus rinktis atsakingai, o ilgiau vartojant didesnes dozes periodiškai aptarti tai su šeimos gydytoju ir, jei reikia, atlikti tyrimus.

    Vitamino E perteklius gali paveikti kraujo krešėjimą ir didinti kraujavimo riziką, ypač jei žmogus vartoja kraują skystinančius vaistus. Įspėjamieji ženklai gali būti lengviau atsirandančios mėlynės, kraujavimas iš nosies ar dantenų, o sunkesniais atvejais didėja pavojus pavojingam vidiniam kraujavimui.

    Vitamino A perdozavimas dažniausiai siejamas su didelėmis retinolio formos dozėmis papilduose ar vaistuose su retinoidais. Ūmus ar lėtinis perteklius gali pasireikšti galvos skausmu, pykinimu, svaigimu, odos sausumu, plaukų slinkimu, o nėštumo metu ypač svarbu vengti pertekliaus dėl rizikos vaisiaus raidai.

    Vitamino C atveju perdozavimo rizika paprastai mažesnė, nes tai vandenyje tirpus vitaminas, tačiau labai didelės dozės gali sukelti virškinamojo trakto sutrikimus. Dažniausiai minimi simptomai yra pilvo spazmai, pykinimas, rėmuo ir viduriavimas, ypač kai vienu metu vartojami keli produktai su vitamino C priedu.

    Vitaminas B12 taip pat yra vandenyje tirpus, todėl jo perteklius dažniausiai pasišalina su šlapimu, o aiškaus viršutinio toleruojamo kiekio daugelyje rekomendacijų nėra nustatyta. Vis dėlto medicininėje literatūroje aprašoma, kad itin didelės dozės kai kuriems žmonėms gali būti susijusios su nepageidaujamais reiškiniais, tokiais kaip aknė, galvos skausmai ar širdies plakimo pojūtis.

    Gydytojai pabrėžia, kad saugiausia strategija yra pirmiausia siekti subalansuotos mitybos, o papildus vartoti tada, kai yra pagrįstas poreikis, pavyzdžiui, nustatytas trūkumas, rizikos veiksniai ar konkrečios gydytojo rekomendacijos. Jei atsiranda neaiškių simptomų ir kartu vartojami papildai, verta peržiūrėti jų sudėtį bei dozes ir pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Mirė Norvegijos karalius Haraldas V: kas nutiko ligoninėje ir kokios ligos jį alino metus?

    Mirė Norvegijos karalius Haraldas V: kas nutiko ligoninėje ir kokios ligos jį alino metus?

    Norvegija pranešė apie karaliaus Haraldo V mirtį. 89 metų monarchas pastarąsias daugiau nei 10 dienų buvo gydomas Oslo universitetinėje ligoninėje, kur jo būklė iš pradžių trumpam stabilizavosi, tačiau vėliau vėl smarkiai pablogėjo.

    Rūmai anksčiau buvo skelbę, kad karalius į ligoninę paguldytas rugpjūčio 17 dieną. Jis buvo gydomas dėl hemolizinės anemijos, o taikant kortikosteroidų terapiją išsivystė skysčių susilaikymas, dėl kurio prireikė stacionarinės priežiūros.

    Po kelių dienų atsirado dar viena komplikacija, medikai nustatė bakteriemiją, tai yra bakterijų patekimą į kraują. Tokia būklė ne visada būna mirtinai pavojinga, tačiau vyresniems, gretutinių ligų turintiems pacientams ji gali greitai progresuoti ir sukelti sunkias pasekmes.

    Bakteriemija pavojinga tuo, kad gali pereiti į sepsį, kai organizmo atsakas į infekciją ima žaloti audinius ir organus. Tokiais atvejais gresia daugybinių organų nepakankamumas, todėl kritiškai svarbūs ankstyvi antibiotikai, nuolatinė stebėsena ir priežastinio infekcijos židinio paieška.

    Dažniausiai bakterijos į kraują patenka iš kito infekcijos židinio, pavyzdžiui, šlapimo takų, plaučių ar odos, ypač po traumų ar invazinių procedūrų. Įprasti simptomai yra karščiavimas, šaltkrėtis, silpnumas, padažnėjęs kvėpavimas, o sunkesniais atvejais pasireiškia sąmonės sutrikimai.

    Karaliaus Haraldo V sveikatos istorijoje buvo ir kitų rimtų epizodų. 2003 metais jam diagnozuotas šlapimo pūslės vėžys, dėl kurio jis buvo operuotas, o vėlesnė informacija rodė, kad po gydymo jis buvo pasveikęs.

    Ilgus metus monarchą lydėjo ir širdies problemos. 2005 metais jam atlikta širdies vožtuvo operacija, o 2020 metais įdėtas naujas biologinis vožtuvas.

    2024 metais per privatų vizitą Malaizijoje karalius susirgo infekcija, o dėl itin reto širdies ritmo laikinai implantuotas širdies stimuliatorius. Grįžus į Norvegiją Oslo mieste jam buvo įdėtas nuolatinis stimuliatorius, o vėlesniais metais infekcijos ir hospitalizacijos kartojosi.

    Paskutinė jo sveikatos krizė siejama su hemolizine anemija, kai raudonieji kraujo kūneliai suyra greičiau, nei organizmas spėja juos atkurti. Tokia būklė gali būti gydoma imunitetą slopinančiais vaistais, tačiau vyresniems žmonėms ji didina komplikacijų riziką, įskaitant skysčių susilaikymą ir infekcijas.

    „Esu davęs priesaiką Norvegijos parlamentui ir ją laikau įsipareigojimu visam gyvenimui“, – anksčiau yra sakęs Haraldas V, kai viešojoje erdvėje vėl kilo klausimų dėl galimos abdikacijos.

    Laikotarpiais, kai karalius negalėjo vykdyti pareigų, jį pavaduodavo sūnus, kronprincas Haakonas, veikęs kaip regentas. Haraldo V mirtis užbaigia daugiau nei 35 metus trukusį jo valdymą.

    Pagal paveldėjimo tvarką Norvegijos sostą perima vienintelis karaliaus sūnus Haakonas. Jis gimė 1973 metų liepos 20 dieną Oslo mieste ir kronprincu tapo 1991 metais, mirus seneliui Olafui V.