CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Socialinis „jet lag“: kodėl savaitgalio išsimiegojimas didina stresą ir net skatina priaugti svorio

    Socialinis „jet lag“: kodėl savaitgalio išsimiegojimas didina stresą ir net skatina priaugti svorio

    Kas yra socialinis jet lag

    Socialinis jet lag vadinamas neatitikimas tarp žmogaus biologinio laikrodžio ir socialinio grafiko, kurį diktuoja darbas, mokykla ar šeimos įsipareigojimai. Sąvoką moksle išpopuliarino vokiečių chronobiologas Till Roenneberg, tyrinėjantis cirkadinius ritmus ir jų įtaką sveikatai.

    Kitaip tariant, kūnas nori miegoti ir keltis vienu metu, o gyvenimas verčia kitaip. Dėl to dalis žmonių darbo dienomis nuolat keliasi per anksti, o savaitgalį bando kompensuoti miego trūkumą.

    Kodėl savaitgalio režimas kenkia

    Tipinis scenarijus daugeliui pažįstamas: nuo pirmadienio iki penktadienio žadintuvas skamba anksti, o savaitgalį einama miegoti gerokai vėliau ir keliama iki vėlyvo ryto ar net pietų. Tokie staigūs pokyčiai organizmui primena kelionę per kelias laiko juostas pirmyn ir atgal per 48 valandas.

    Žmogaus cirkadinį ritmą koordinuoja smegenyse esantis virškryžminis branduolys, kuris padeda „suderinti“ hormonų išsiskyrimą. Miego hormono melatonino ir budrumą skatinančio kortizolio svyravimai yra jautrūs šviesai ir pastoviam režimui, todėl dideli savaitgalio nukrypimai gali išbalansuoti įprastą ritmą.

    Tuomet dažniau jaučiamas vadinamasis biologinis pagiriojimas: atsikeliama mieguistam, sunkiau susikaupti, o energija atsistato lėčiau. Nors atrodo, kad miego buvo daug, jo struktūra ir laikas ne visada sutampa su tuo, ko labiausiai reikia organizmui.

    Rizikos: svoris, nuotaika ir medžiagų apykaita

    Mokslinėje literatūroje socialinis jet lag siejamas su didesne antsvorio ir metabolinių sutrikimų rizika. Plačiai cituojamuose tyrimuose buvo rodoma, kad kiekviena socialinio jet lago valanda statistiškai siejasi su maždaug 33 proc. didesne antsvorio tikimybe, nors tai nereiškia tiesioginės priežasties kiekvienam žmogui.

    Vienas mechanizmų siejamas su tuo, kad išsiderinus ritmui dažniau norisi kaloringo maisto, ypač vėlyvą vakarą, o valgymo laikas tampa chaotiškas. Be to, miego trūkumas ir nereguliarumas gali paveikti sotumo ir alkio signalus, todėl lengviau persivalgyti net nepastebint.

    Chronobiologai taip pat pabrėžia, kad cirkadinė desinchronizacija organizmui yra papildomas stresas. Ilgainiui tai gali sietis su didesniu kraujospūdžiu, prastesniu gliukozės toleravimu, nuotaikos svyravimais ir didesniu nerimo simptomų dažniu, ypač jei nereguliarus miegas tampa nuolatine rutina.

    „Savaitgalio išsimiegojimas gali atrodyti kaip sprendimas, tačiau staigūs režimo pokyčiai dažnai palaiko nuolatinį nuovargio ratą“, – aiškina miego ir cirkadinių ritmų tyrėjai, apibendrindami socialinio jet lago tyrimų kryptį.

    Problema ypač ryški vadinamosioms pelėdoms, kurių chronotipas natūraliai vėlyvas. Jei tokie žmonės priversti kasdien pradėti darbą anksti, nuo pirmadienio iki penktadienio kaupiasi miego skola, o savaitgalį ji kompensuojama taip, kad sekmadienio vakarą vėl tampa sunku laiku užmigti.

    Kaip sumažinti žalą kasdienybėje

    Specialistai dažniausiai rekomenduoja stabilizuoti kėlimosi laiką visomis savaitės dienomis. Praktinis principas paprastas: jei darbo dienomis keliatės 7.00 valandą, savaitgalį saugiausia riboti nukrypimą iki maždaug 60 minučių.

    Ryto šviesa yra vienas svarbiausių signalų biologiniam laikrodžiui, todėl verta kuo anksčiau išeiti į dienos šviesą, net jei oras apniukęs. Jei šeštadienį jaučiamas didelis nuovargis, dažniau rekomenduojama ne miegoti iki pietų, o rinktis trumpą, iki 20 minučių trunkantį pogulį ankstyvą popietę.

    Jei režimo keisti nepavyksta dėl darbo grafiko ar šeimos įsipareigojimų, miego specialistai pataria bent jau vengti staigių šuolių ir didelio vėlavimo sekmadienį. Kuo mažesnis skirtumas tarp darbo dienų ir savaitgalio, tuo mažesnė tikimybė, kad pirmadienis prasidės lėtai ir su nuolatiniu nuovargiu.

  • Suplementai ryte tuščiu skrandžiu? Šių vitaminų ir mineralų taip nevartokite

    Suplementai ryte tuščiu skrandžiu? Šių vitaminų ir mineralų taip nevartokite

    Ryte, dar prieš pusryčius, nemaža dalis žmonių griebiasi vitaminų ar mineralų, tačiau tai ne visada geriausias pasirinkimas. Kai kurie papildai tuščiu skrandžiu prasčiau pasisavinami, kiti gali sudirginti virškinamąjį traktą ar net sąveikauti su vaistais.

    Riebaluose tirpūs vitaminai A, D, E ir K dažniausiai efektyviau pasisavinami vartojant kartu su maistu, kuriame yra bent šiek tiek riebalų. Tam nereikia riebių pusryčių, dažnai pakanka jogurto, kiaušinių, avokado, riešutų ar sumuštinio su alyvuogių aliejumi.

    Daugiavitaminiai papildai, kuriuose būna ir riebaluose, ir vandenyje tirpių vitaminų, taip pat neretai geriau toleruojami valgant. Maistas gali sumažinti pykinimo riziką, ypač jautresnį skrandį turintiems žmonėms.

    Kita dažna klaida yra kelių panašios sudėties produktų derinimas vienu metu. Taip lengva nepastebimai viršyti rekomenduojamas paros normas, o tai ypač aktualu riebaluose tirpiems vitaminams, kurie organizme gali kauptis.

    Omega-3 riebalų rūgščių papildus daugeliui patogiau vartoti su maistu, nes taip dažnai sumažėja atsirūgimo ir nemalonaus žuvies poskonio tikimybė. Be to, riebalai maiste gali pagerinti kai kurių omega-3 formų pasisavinimą.

    Kalcio papildų atveju svarbi jų forma. Kalcio karbonatas paprastai geriau pasisavinamas valgant, nes jam palankesnė rūgštesnė skrandžio terpė, o kalcio citratas dažnai gali būti vartojamas ir be maisto.

    Jei kalcio dozė didesnė, ją verta dalyti į kelis kartus per dieną, nes organizmas efektyviausiai panaudoja mažesnes vienkartines porcijas. Praktikoje dažnai minima riba yra apie 500 miligramų vienu kartu, nors tikslus poreikis priklauso nuo žmogaus situacijos ir mitybos.

    Magnio papildai, ypač didesnėmis dozėmis, gali sukelti viduriavimą, pykinimą ar pilvo spazmus. Tokie pojūčiai dažniau siejami su tam tikromis magnio formomis, todėl pasireiškus dirginimui dažnai rekomenduojama vartoti su maistu ir neviršyti gamintojo nurodytos dozės.

    Panašiai ir cinkas kai kuriems žmonėms tuščiu skrandžiu gali sukelti pykinimą, pilvo skausmą ar vėmimą. Ilgą laiką vartojant per dideles cinko dozes, gali sutrikti vario pasisavinimas, todėl papildus svarbu rinktis atsakingai.

    Išimtis dažnai būna geležis, kuri paprastai geriausiai pasisavinama tuščiu skrandžiu, pavyzdžiui, apie 30–60 minučių prieš valgį arba praėjus maždaug dviem valandoms po jo. Vis dėlto ji gali sukelti virškinimo diskomfortą, todėl daliai žmonių tenka vartoti su maistu, susitaikant su mažesniu pasisavinimu.

    Geležies nerekomenduojama tuo pačiu metu vartoti kartu su kalciu, pieno produktais, kava ar arbata, nes tai gali mažinti pasisavinimą. Taip pat svarbu nepradėti geležies vartoti vien dėl nuovargio ar išblyškusios odos, nes perteklius gali pakenkti, o tiksliausias kelias yra kraujo tyrimai ir gydytojo rekomendacija.

    Vartojant kelis papildus ar kartu geriant vaistus, išauga sąveikų rizika. Ypač atsargūs turėtų būti žmonės, vartojantys skydliaukės vaistus, antikoaguliantus, antibiotikus ar gydantys lėtines ligas, todėl saugiausia papildų planą suderinti su gydytoju arba vaistininku.

    Galiausiai, maisto papildai skirti papildyti mitybą, o ne pakeisti įvairų racioną. Jei kyla abejonių, kada tiksliai vartoti konkretų produktą, verta vadovautis pakuotės instrukcija ir įvertinti individualias sveikatos aplinkybes.

  • Atrodo nekaltas priedas, bet poveikis stebina: kodėl verta kasdien valgyti daigus?

    Atrodo nekaltas priedas, bet poveikis stebina: kodėl verta kasdien valgyti daigus?

    Daigai yra jauni augalai ankstyviausioje augimo stadijoje, todėl juose koncentruojasi daug biologiškai aktyvių medžiagų. Mitybos požiūriu tai patogus būdas papildyti racioną skaidulomis, vitaminais, mineralais ir įvairiais augaliniais junginiais.

    Specialistai pabrėžia, kad daigai nėra stebuklingas vaistas ir nepakeičia subalansuotos mitybos, tačiau gali padėti lengviau didinti daržovių kiekį lėkštėje. Ypač vertinga tai, kad jie dažniausiai valgomi be papildomo gaminimo, tad tinka greitiems patiekalams.

    Kas daiguose vertingiausia?

    Daiguose, priklausomai nuo rūšies, gali būti daugiau vitamino C, folio rūgšties ir kitų mikroelementų, taip pat fermentų bei antioksidantų. Daigumas keičia sėklos sudėtį: dalis krakmolo ir kitų atsarginių medžiagų paverčiama lengviau pasisavinamais junginiais.

    Dėl šios priežasties daigai dažnai vertinami kaip maistingas, bet mažai kalorijų turintis priedas prie kasdienio maisto. Be to, skaidulos prisideda prie sotumo jausmo ir padeda palaikyti normalią žarnyno veiklą.

    Brokolio daigai ir sulforafanas

    Tarp populiariausių išsiskiria brokolio daigai, kuriuose randama gliukorafanino. Organizme iš jo gali susidaryti sulforafanas – junginys, dažnai tiriamas dėl antioksidacinių ir priešuždegiminių savybių.

    Mokslinėje literatūroje sulforafanas siejamas su organizmo apsaugos nuo oksidacinio streso mechanizmais ir detoksikacijos procesuose dalyvaujančių fermentų aktyvumu. Vis dėlto tai nereiškia, kad daigai gydo ligas, todėl jie turėtų būti vertinami kaip bendros mitybos dalis, o ne gydymo pakaitalas.

    Kaip valgyti ir ką svarbu žinoti?

    Daigus lengviausia dėti į patiekalus prieš pat valgant, kad išliktų traškumas ir skonis. Jie tinka sumuštiniams, varškės užtepėlėms, salotoms, omletams, košių dubenėliams ar trintoms sriuboms, jei užberiami jau patiekiant.

    Skirtingos rūšys suteikia skirtingą skonį: ridikėlių daigai būna aštresni, liucernos – švelnesni, saulėgrąžų – sotesnio, riešutinio poskonio. Tai leidžia lengvai pasirinkti pagal įpročius ir derinti su įvairiais patiekalais.

    Kadangi daigai dažnai valgomi žali, svarbiausia yra higiena ir saugus laikymas. Drėgna ir šilta dygimo aplinka gali būti palanki mikroorganizmams, todėl daigus verta pirkti iš patikimų tiekėjų, laikyti šaldytuve ir suvartoti kuo greičiau po pakuotės atidarymo.

    Prieš valgant daigus galima perplauti po tekančiu vandeniu, tačiau geriau to nedaryti iš anksto, nes papildoma drėgmė trumpina galiojimą. Jei atsirado nemalonus kvapas, gleivėtumas ar akivaizdūs gedimo požymiai, jų vartoti nereikėtų.

    Didesnį atsargumą turėtų taikyti nėščiosios, maži vaikai, senjorai ir žmonės su nusilpusia imunine sistema. Tokiais atvejais saugesnis pasirinkimas gali būti termiškai apdoroti daigai arba jų atsisakymas, jei kyla abejonių dėl produkto šviežumo.

  • Vietoj dar vienos kavos – kvėpavimo espresso: 1 minutė ir kūnas pabunda, sako specialistai

    Vietoj dar vienos kavos – kvėpavimo espresso: 1 minutė ir kūnas pabunda, sako specialistai

    Kas yra kvėpavimo espresso?

    Kava daugeliui yra kasdienis energijos mygtukas, ypač ryte ar per popietinį nuovargį. Tačiau specialistai primena, kad trumpas, kryptingas kvėpavimas gali greitai padidinti budrumą ir pagerinti dėmesio koncentraciją be kofeino.

    Vadinamasis kvėpavimo espresso siejamas su dinamiškesniu kvėpavimo ritmu, kuris trumpam suaktyvina organizmą. Kvėpavimas yra viena iš nedaugelio kūno funkcijų, kurią galime sąmoningai valdyti, todėl jis daro įtaką autonominei nervų sistemai.

    Kaip atlikti pratimą per minutę

    Pratimas paprastas ir nereikalauja jokios įrangos, todėl tinka namuose ar darbe. Svarbiausia – patogi padėtis ir atpalaiduoti pečiai, kad kvėpavimas būtų laisvas, o ne „užspaustas“.

    Rekomenduojama atlikti keturis energingus įkvėpimus ir iškvėpimus per nosį. Tuomet penktasis kvėpavimas daromas lėtesnis ir ilgesnis: apie 10 sekundžių trunkantis tolygus įkvėpimas ir ramus iškvėpimas.

    Visa seka laikoma viena serija, o jų siūloma atlikti 3–4. Po pratimų verta grįžti į natūralų kvėpavimo ritmą ir trumpai stebėti pojūčius, nes dalis žmonių pastebi energijos antplūdį ir aiškesnį dėmesį.

    „Kvėpavimo espresso gali padėti, kai norisi greitai „persijungti“ į darbinį režimą, bet nenorite dar vienos kavos“, – sakė kvėpavimo terapeutė Katarzyna Kachel.

    Kada verta būti atsargiems?

    Nors sąmoningo kvėpavimo praktikos daugeliui yra saugios, intensyvesni metodai ne visada tinka kiekvienam. Jei pratimų metu atsiranda galvos svaigimas, pykinimas ar aiškus diskomfortas, pratimą reikia nutraukti ir grįžti prie lėto, ramaus kvėpavimo.

    Specialistai taip pat pabrėžia, kad dinamiškų kvėpavimo technikų reikėtų vengti arba jas taikyti tik pasitarus su gydytoju, jei yra nekontroliuojamas padidėjęs kraujospūdis, sunkios širdies ligos, epilepsija, ūmi infekcija. Atsargumas rekomenduojamas ir nėštumo metu.

    Šis metodas nepakeičia miego ir poilsio, todėl užsitęsusio nuovargio atveju svarbiausia ieškoti priežasčių ir atkurti regeneraciją. Vis dėlto trumpa kvėpavimo serija gali būti greitas, nemokamas būdas laikinai padidinti budrumą prieš darbą, mokslus, treniruotę ar svarbų susitikimą.

  • Duszna naktis be kondicionieriaus? 7 gudrūs triukai, kurie iš tiesų padeda užmigti per karštį

    Duszna naktis be kondicionieriaus? 7 gudrūs triukai, kurie iš tiesų padeda užmigti per karštį

    Kodėl karštį sunku ištverti naktį?

    Karštomis naktimis organizmui tampa sunkiau natūraliai atvėsti, todėl pailgėja užmigimo laikas, o miegas dažniau nutrūksta. Miego kokybę ypač blogina didelė patalpos temperatūra ir prasta oro apykaita, nes kūnas mažiau efektyviai atiduoda šilumą per odą.

    Ekspertai pabrėžia, kad miegui palankiausia vėsesnė aplinka, todėl net ir neturint kondicionieriaus verta išnaudoti paprastus fizikos principus. Vienas veiksmingiausių yra garavimo sukeliamas vėsinimas, kai vandeniui garuojant sugeriama šiluma iš aplinkos.

    Egiptietiškas triukas su drėgna paklode

    Paprasčiausias būdas – sudrėkinti didelę medvilninę paklodę ar rankšluostį šaltu vandeniu ir labai gerai išgręžti. Audinys turi likti vėsus ir aiškiai drėgnas, bet nuo jo neturi varvėti vanduo, kad nesugadintumėte čiužinio.

    Tokį audinį galima naudoti kaip antklodę prieš pat miegą. Vandeniui lėtai garuojant, šiluma nuo kūno ir audinio bus „paimama“ palaipsniui, todėl pojūtis dažnai būna švelniai vėsinantis ir padedantis greičiau nurimti.

    Jei neramu dėl drėgmės, po savimi patieskite ploną sausą rankšluostį. Taip sumažinsite riziką, kad drėgmė pasieks čiužinį, o vėsinimo efektas vis tiek išliks.

    Šaldiklis, ventiliatorius ir vakaro rutina

    Jei mintis apie drėgną paklodę nevilioja, galima kelioms valandoms prieš miegą į šaldiklį įdėti pagalvės užvalkalą ar paklodę, sandariai supakuotą į švarų maišelį. Tai kambario neatvėsins, bet gali suteikti trumpą komforto „langą“, kuris palengvina užmigimą.

    Dar vienas praktiškas triukas – ventiliatorius ir šaltis prieš oro srautą. Pastatykite prieš ventiliatorių dubenį su ledu ar užšaldytais vandens buteliais: judantis oras paskleis vėsesnį srautą po miegamąjį, o subjektyvus komfortas dažnai pagerėja iškart.

    Ne mažiau svarbu ir tai, kada vėdinate patalpas. Dieną, kai lauke karščiau nei namuose, langus geriau laikyti uždarytus ir užtraukti užuolaidas ar nuleisti žaliuzes, o vėdinti pradėti vakare, kai lauko temperatūra ima kristi ir galima sukurti skersvėjį.

    Verta peržiūrėti ir patalynę: sintetiniai audiniai dažnai sulaiko šilumą ir drėgmę, o natūrali medvilnė, linas ar šilkas geriau „kvėpuoja“. Karščio bangų metu lengvesnė, natūralaus pluošto patalynė dažnai tampa paprastu, bet juntamu pokyčiu.

    Prieš miegą svarbi ir rutina. Ledinis dušas gali sukelti staigų termoreguliacijos atsaką, todėl daliai žmonių po kelių minučių gali pasidaryti dar karščiau, o drungnas dušas neretai padeda kūnui tolygiau atiduoti šilumą.

    Vakarienei rinkitės lengvesnį maistą, nes sunkus virškinimas kelia kūno temperatūrą ir gali trukdyti užmigti. Taip pat pravartu nepiktnaudžiauti alkoholiu, nes jis skatina dehidrataciją ir gali suprastinti miego kokybę, ypač per karštį.

  • Šis prieskonis ant arbūzo veikia kaip natūralus izotonikas: naudinga ne tik per karščius

    Šis prieskonis ant arbūzo veikia kaip natūralus izotonikas: naudinga ne tik per karščius

    Kodėl per karščius neužtenka vandens?

    Karštomis dienomis organizmas vėsinasi prakaituodamas, o kartu netenka ne tik vandens, bet ir elektrolitų, ypač natrio bei chloridų. Vien vanduo troškulį numalšina, tačiau didesnio prakaitavimo metu jis ne visada padeda greitai atkurti skysčių pusiausvyrą.

    Tuomet svarbūs gėrimai ar maistas, kurie padeda papildyti prarastas medžiagas ir palaikyti normalų raumenų bei nervų sistemos darbą. Būtent todėl sporto gėrimuose dažnai yra druskų ir angliavandenių.

    Arbūzas ir žiupsnelis druskos

    Arbūzas yra vienas vandeningiausių vaisių, todėl tinka kaip skysčių šaltinis, ypač kai norisi lengvesnio, gaivaus pasirinkimo. Jame taip pat yra kalio, kuris kartu su natriu prisideda prie normalios raumenų funkcijos ir skysčių pasiskirstymo organizme.

    Žiupsnelis druskos gali papildyti natrio atsargas, kurios mažėja prakaituojant. Tai ypač aktualu, jei daug judate lauke, sportuojate ar ilgesnį laiką praleidžiate saulėje.

    Kodėl verta įdėti citrusų?

    Į arbūzo gėrimą dažnai siūloma įspausti laimo ar citrinos sulčių, nes jos suteikia rūgštumo ir gaivumo. Be to, citrusai papildo skonį ir gali paskatinti gerti daugiau, o tai karštyje svarbu.

    Praktiškai veikia ir paprasta logika: arbūze esantys natūralūs cukrūs kartu su nedideliu natrio kiekiu gali padėti skysčiams greičiau pasisavinti. Dėl to toks derinys neretai lyginamas su paprastu naminiu izotoniku.

    Paprastas receptas namuose

    Sumaišykite trintuve supjaustytą arbūzą su trupučiu vandens, įspauskite laimo arba citrinos sulčių ir įdėkite mažą žiupsnelį druskos. Viską suplakite iki vientisos konsistencijos ir patiekite atvėsintą, prireikus su ledukais.

    Svarbu nepadauginti druskos, kad gėrimas išliktų malonus ir tinkamas kasdieniam vartojimui. Jei turite aukštą kraujospūdį ar ribojate natrį, dėl tokio pasirinkimo verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Kada reikalingas atsargumas?

    Jei pasireiškia stiprus silpnumas, galvos svaigimas, pykinimas, sumišimas ar mėšlungis, vien naminių gėrimų gali nepakakti. Tai gali būti perkaitimo ar didesnio skysčių ir druskų disbalanso požymiai.

    Tokiais atvejais svarbu atvėsti, gerti skysčius mažais gurkšniais ir prireikus kreiptis į medikus. Karščio bangų metu rizika didėja vyresniems žmonėms, vaikams ir sergantiems lėtinėmis ligomis.

  • Praėjo metai po Joannos Kołaczkowskos mirties: atskleista, kokia agresyvi buvo jos liga

    Praėjo metai po Joannos Kołaczkowskos mirties: atskleista, kokia agresyvi buvo jos liga

    Praėjo metai nuo kabareto aktorės Joannos Kołaczkowskos mirties. Artimieji viešai prisiminė paskutinius jos gyvenimo mėnesius ir pabrėžė, kad net tikėjimas ne visada palengvina netektį, kai ilgesys nesiderina nei su protu, nei su kalendoriumi.

    Apie menininkės ligą viešai prabilta 2025 metų balandžio pabaigoje, kai pranešta, kad ji stabdo kūrybinę veiklą ir nevyks į planuotą turą. Tuomet kolegos nurodė, kad ji susidūrė su onkologine liga, tačiau detalių ilgą laiką nebuvo atskleidžiama.

    Žinia apie jos mirtį pasklido 2025 metų liepos 17 dieną. Vėliau artima bičiulė patvirtino, kad aktorė sirgo smegenų naviku, o situacija sparčiai komplikavosi, nepaisant skubios medikų pagalbos ir atliktos operacijos.

    „Ji labai greitai pateko į ligoninę ir buvo patikimose gydytojų rankose. Operacija įvyko nedelsiant, padaryta viskas, ką tuo metu galėjo medicina, bet to neužteko“, – sakė Beata Harasimowicz.

    Smegenų navikai skirstomi į gerybinius ir piktybinius. Gerybiniai dažniausiai auga lėčiau, neįsiskverbia į aplinkinius audinius ir po chirurginio pašalinimo neretai nebeatsinaujina, o piktybiniai linkę greitai augti ir pažeisti gretimas smegenų struktūras.

    Medikai taip pat skiria pirminius smegenų navikus, kurie prasideda pačiose smegenyse, ir antrinius, kai į smegenis metastazuoja kito organo vėžys. Viena agresyviausių pirminių formų yra glijomos, ypač aukšto laipsnio, kurioms būdinga sudėtinga gydymo taktika ir ribotos visiško pašalinimo galimybės.

    Glijomų gydymas paprastai pradedamas neurochirurgine operacija, jei ją įmanoma atlikti saugiai. Vėliau dažnai taikoma spindulinė terapija ir chemoterapija, o sprendimai priimami įvertinus naviko vietą, paciento būklę ir galimą neurologinių funkcijų pažeidimo riziką.

    Pastaraisiais metais kai kuriose šalyse papildomai naudojami ir vadinamieji naviko gydymo elektriniais laukais metodai, kai specialus prietaisas su elektrodais gali slopinti vėžinių ląstelių dauginimąsi. Tačiau tokios terapijos prieinamumas ir kompensavimas skiriasi, o pacientams tai neretai tampa didele finansine našta.

    Smegenų navikai ilgą laiką gali nesukelti aiškių simptomų, ypač jei auga lėtai. Vis dėlto gydytojai ragina neatidėlioti konsultacijos, jei kartojasi stiprūs galvos skausmai, ypač rytais, atsiranda pykinimas, vėmimas, pusiausvyros sutrikimai, traukuliai ar staigūs kalbos, regos bei elgesio pokyčiai.

  • Grzybų sezonas įsibėgėja: ką iš tiesų duoda sveikatai ir kokių taisyklių privalu laikytis

    Grzybų sezonas įsibėgėja: ką iš tiesų duoda sveikatai ir kokių taisyklių privalu laikytis

    Jeszcze do niedawna grzyby uważano przede wszystkim za aromatyczny dodatek do potraw. Dziś wiadomo, że mogą być wartościowym elementem zdrowej diety. Zawierają witaminy z grupy B, potas, selen, błonnik oraz związki przeciwutleniające, które pomagają chronić komórki przed stresem oksydacyjnym.

    Grzyby zawierają również ergosterol, czyli związek, który pod wpływem promieniowania UV może przekształcać się w witaminę D. Jej ilość zależy jednak między innymi od gatunku, warunków wzrostu i dostępu do światła.

    Są przy tym niskokaloryczne – 100 gramów świeżych grzybów dostarcza zwykle nie więcej niż około 50 kcal. Dzięki dużej zawartości wody i obecności błonnika mogą zwiększać objętość posiłku i wspierać uczucie sytości. Wiele zależy jednak od sposobu przygotowania – smażenie na dużej ilości tłuszczu czy podawanie ich w ciężkim sosie znacznie podnosi kaloryczność dania.

    Obecna w grzybach ergotionina ma właściwości przeciwutleniające. Badania obserwacyjne wskazują, że częstsze spożywanie grzybów może wiązać się z lepszym funkcjonowaniem poznawczym u osób starszych. Nie oznacza to jednak, że grzyby działają jak lek. Powinny być traktowane jako jeden z elementów urozmaiconej diety.

    Polskie lasy obfitują w wiele jadalnych gatunków, które różnią się nie tylko wyglądem i smakiem, lecz także składem oraz zawartością poszczególnych składników odżywczych.

    Najważniejsza zasada jest prosta – zbieramy wyłącznie te gatunki, które rozpoznajemy bez najmniejszych wątpliwości. Jeśli nie jesteśmy pewni, pozostawmy okaz w lesie. Zdjęcie znalezione w internecie lub aplikacja w telefonie nie powinny być jedyną podstawą do rozpoznania grzyba. Nie należy zbierać bardzo młodych owocników, ponieważ nie mają jeszcze w pełni widocznych cech gatunkowych. Unikajmy również grzybów starych, przejrzałych, zapleśniałych, nadpsutych i robaczywych.

    Początkującym grzybiarzom zaleca się zbieranie przede wszystkim grzybów rurkowych, czyli mających pod kapeluszem warstwę przypominającą gąbkę. Ryzyko znalezienia w tej grupie gatunku śmiertelnie trującego jest mniejsze niż wśród grzybów blaszkowych. Nie oznacza to jednak, że wszystkie grzyby rurkowe są jadalne.

    Grzyby najlepiej delikatnie wykręcać z podłoża, zachowując cały trzon. Ułatwia to rozpoznanie gatunku, ponieważ w jego dolnej części mogą znajdować się ważne cechy charakterystyczne.

    Do lasu najlepiej zabierać wiklinowy koszyk lub inną przewiewną łubiankę. W plastikowej torbie grzyby szybko się zaparzają, kruszą i psują. Nie zbierajmy okazów rosnących przy ruchliwych drogach, zakładach przemysłowych, torach kolejowych czy wysypiskach śmieci. Grzyby mogą kumulować metale ciężkie i inne zanieczyszczenia z otoczenia.

    Jeżeli nie jesteśmy pewni swoich zbiorów, warto skorzystać z pomocy grzyboznawcy lub klasyfikatora grzybów. W sezonie bezpłatnych porad udzielają również wybrane stacje sanitarno-epidemiologiczne.

    Grzyby są ciężkostrawne ze względu na zawartość chityny, dlatego nie są zalecane małym dzieciom, osobom starszym oraz osobom cierpiącym na choroby przewodu pokarmowego. Ostrożność powinny zachować również kobiety w ciąży i karmiące piersią.

    Dziko rosnących grzybów nie należy jeść na surowo. Odpowiednia obróbka termiczna poprawia ich strawność i ogranicza ryzyko dolegliwości pokarmowych. Grzybów nie powinno się także spożywać w bardzo dużych ilościach ani traktować ich jako podstawy posiłku.

    Gotowe dania najlepiej jeść niedługo po przygotowaniu. Jeżeli mają zostać zachowane na później, należy je szybko schłodzić i przechowywać w lodówce. Potrawy o zmienionym zapachu, smaku lub wyglądzie trzeba wyrzucić.

    Niektóre gatunki mogą wywoływać niebezpieczne reakcje po połączeniu z alkoholem. Dotyczy to między innymi czernidłaka pospolitego, który zawiera koprynę zaburzającą metabolizm alkoholu.

    Po takim połączeniu mogą pojawić się zaczerwienienie twarzy, kołatanie serca, nudności, osłabienie i spadek ciśnienia. Reakcja może wystąpić również wtedy, gdy alkohol zostanie wypity pewien czas przed posiłkiem lub po nim.

    Jeżeli po zjedzeniu grzybów pojawią się nudności, wymioty, bóle brzucha, biegunka, zawroty głowy, osłabienie lub zaburzenia widzenia, nie należy czekać na samoistne ustąpienie objawów.

    Trzeba jak najszybciej skontaktować się z lekarzem lub zadzwonić pod numer alarmowy. Warto zabezpieczyć resztki potrawy, surowe grzyby albo obierki, ponieważ mogą pomóc w ustaleniu przyczyny zatrucia.

    Sama wyprawa do lasu może być wartościową formą umiarkowanej aktywności fizycznej. Spacer po nierównym terenie angażuje mięśnie nóg i tułowia, poprawia kondycję i sprzyja zwiększeniu dziennego wydatku energetycznego.

    Przebywanie wśród zieleni pomaga także ograniczyć napięcie, uspokoić myśli i odpocząć od ekranów oraz codziennego pośpiechu. Poszukiwanie grzybów wymaga skupienia i uważności, dzięki czemu łatwiej oderwać się od problemów i skoncentrować na otoczeniu.

    Nie bez znaczenia jest również satysfakcja z udanych zbiorów. Wspólne grzybobranie może być okazją do spędzenia czasu z bliskimi, przekazywania wiedzy i pielęgnowania jesiennych tradycji.


  • Nauji tyrimai griauna mito sieną: net vienas vyno taurės įprotis didina širdies riziką

    Pastarųjų metų moksliniai darbai vis aiškiau rodo, kad vadinamoji saikingo alkoholio nauda sveikatai buvo gerokai pervertinta. Kardiologai pabrėžia, kad net nedideli, bet reguliarūs alkoholio kiekiai siejami su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Ypač daug diskusijų sukėlė didelės apimties analizės, paremtos šimtais tūkstančių dalyvių, kuriose vertintas ilgalaikis alkoholio vartojimas ir jo sąsajos su išemine širdies liga. Išvada paprasta: kuo dažnesnis vartojimas, tuo nuosekliau auga rizika, net jei kiekiai atrodo nedideli.

    Kodėl moterims rizika didesnė?

    Gydytojai atkreipia dėmesį, kad moterų organizmas alkoholį dažnai metabolizuoja kitaip nei vyrų, todėl panašus kiekis gali sukelti didesnį poveikį. Prie to prisideda ir mažesnė kūno masė, ir skirtingas riebalų bei vandens santykis organizme, o tai lemia aukštesnę alkoholio koncentraciją kraujyje.

    Dėl šių priežasčių reguliarus įprotis išgerti taurę vyno vakare daliai moterų gali reikšti reikšmingesnį papildomos širdies apkrovos efektą. Specialistai taip pat pabrėžia, kad rizika nebūtinai pasireiškia tik vyresniame amžiuje, o nepalankūs pokyčiai gali prasidėti anksčiau.

    Rizika didėja ir be išgertuvių

    Dažnai manoma, kad sveikatai kenkia tik epizodinis gausus vartojimas, kai per trumpą laiką išgeriama daug. Tačiau tyrimai rodo, kad svarbus veiksnys yra ir reguliarumas: net be akivaizdaus persigėrimo, nuolatinis alkoholio vartojimas siejamas su didesne širdies ligų tikimybe.

    Alkoholis gali prisidėti prie kraujospūdžio didėjimo, širdies ritmo sutrikimų, prastesnės miego kokybės ir uždegiminių procesų organizme. Šie veiksniai ilgainiui sudaro nepalankų foną širdžiai ir kraujagyslėms, ypač jei kartu yra streso, mažo fizinio aktyvumo ar rūkymo.

    Kas žinoma apie biologinį senėjimą?

    Kai kuriuose naujesniuose darbuose vertintas alkoholio ryšys su biologinio senėjimo žymenimis, įskaitant telomerų ilgį. Telomerai yra DNR atkarpos, siejamos su ląstelių senėjimo procesais, o jų trumpėjimas mokslinėje literatūroje dažnai aptariamas kaip vienas iš biologinio amžiaus signalų.

    Nors telomerų tyrimų interpretacijos nėra vienareikšmės, bendra kryptis aiškėja: didesnis suvartojimas ir ilgesnė vartojimo trukmė dažniau siejami su nepalankiais pokyčiais. Tai papildo bendrą vaizdą, kad alkoholis nėra neutralus pasirinkimas net tada, kai vartojama „tik truputį“.

    Ekspertai pabrėžia, kad patikimiausia rizikos mažinimo kryptis yra mažinti suvartojimą arba jo atsisakyti, ypač jei žmogus turi padidėjusį kraujospūdį, širdies ritmo sutrikimų, padidėjusį cholesterolį ar šeiminę širdies ligų istoriją. Jei alkoholis vartojamas streso malšinimui, gydytojai ragina ieškoti alternatyvų, kurios nedidina sveikatos rizikų.

  • Rankos po 60-ies išduoda amžių: šis kasdienis įprotis jas dar labiau sausina

    Rankos po 60-ies išduoda amžių: šis kasdienis įprotis jas dar labiau sausina

    Oda ant rankų su amžiumi plonėja, tampa sausesnė ir jautresnė dirgikliams, todėl senėjimo požymiai čia neretai pastebimi anksčiau nei veide. Situaciją dar labiau blogina kasdieniai veiksniai: vanduo, muilas, buitiniai valikliai, vėjas, šaltis ir saulė.

    Po 60 metų natūraliai lėtėja odos atsinaujinimas, mažėja kolageno ir elastino gamyba, silpnėja apsauginė hidrolipidinė plėvelė. Dėl to rankų oda lengviau parausta, ima perštėti, šiurkštėti, o smulkūs įtrūkimai atsiranda greičiau.

    Vienas dažniausių, iš pažiūros nekaltų įpročių, kuris gali sausinti rankas, yra dažnas plovimas labai karštu vandeniu. Karštis intensyviau pašalina odos riebalus, kurie saugo nuo drėgmės netekimo, todėl vanduo iš odos ima garuoti greičiau.

    Pažeidus apsauginį barjerą, rankos praranda elastingumą, atsiranda tempimo jausmas, šiurkštumas, o vėliau ir įtrūkimai. Poveikis stipresnis brandžioje odoje, nes joje ir taip mažiau drėgmę sulaikančių medžiagų.

    Problemą dar labiau sustiprina riebalus „nuplaunantis“ muilas, dažna dezinfekcija ir intensyvus trynimas rankšluosčiu. Šie veiksniai kartu sukuria kasdienį mechanizmą, kai oda nuolat netenka apsaugos ir nespėja atsistatyti.

    Kaip plauti rankas, kad mažiau sausėtų

    Rankoms palankiausia drungna, maloniai šilta, bet nekaitinanti vandens temperatūra. Higienai svarbiausia ne karštis, o taisyklinga technika, pakankama plovimo trukmė ir švelnesnė prausimosi priemonė.

    Po plovimo rankas verta nusausinti švelniai, labiau priglaudžiant rankšluostį, o ne stipriai trinant. Svarbu nelikti drėgmės tarp pirštų, tačiau ir visiškai ignoruoti drėgnas rankas nepadeda, nes garuojantis vanduo gali dar labiau sausinti.

    Didžiausią skirtumą dažniausiai daro įprotis kremą tepti iškart po nusausinimo, per kelias minutes po kontakto su vandeniu. Taip sumažinama drėgmės netektis ir greičiau atkuriamas odos apsauginis sluoksnis.

    Kremai, apsauga ir pirštinės kasdienai

    Dienai dažnai patogesnis lengvesnis, greitai susigeriantis kremas, o vakarui tinka riebesnė priemonė, paliekama nakčiai. Esant labai sausai odai, namuose gali padėti plonos medvilninės pirštinės, užmautos po gausesnio kremo sluoksnio.

    Rankų odai kenkia ir darbas be apsaugos: valymas su buitiniais chemikalais ar ilgas mirkymas vandenyje. Tokiais atvejais verta mūvėti pirštines, o žiemą rankas saugoti nuo šalčio dar prieš išeinant į lauką.

    Ne mažiau svarbi ir apsauga nuo saulės, nes rankų viršus kasdien gauna ultravioletinių spindulių dozę vaikštant, dirbant lauke ar vairuojant. Ilgainiui tai siejama su pigmentinėmis dėmėmis, stangrumo mažėjimu ir raukšlių gilėjimu, todėl saulėtomis dienomis praverčia kremas su aukštu SPF, atnaujinamas po plovimo.

    Kada verta pasitarti su gydytoju?

    Nuolatinis sausumas ne visuomet reiškia tik amžiaus nulemtus pokyčius. Jei oda trūkinėja iki kraujo, smarkiai niežti, degina, intensyviai pleiskanoja ar atsiranda negyjančių pažeidimų, vertėtų kreiptis į gydytoją ar dermatologą.

    Tokie simptomai gali būti susiję su kontaktiniu dermatitu, alerginėmis reakcijomis ar kitomis odos ligomis, kai vien tik kremas situacijos neišsprendžia. Laiku parinktas gydymas ir kasdienės priežiūros korekcijos dažnai padeda greitai sumažinti diskomfortą.