CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Skauda juosmenį? 4 paprasti pratimai gali sumažinti skausmą ir sustiprinti vieną svarbiausių kūno vietų

    Skauda juosmenį? 4 paprasti pratimai gali sumažinti skausmą ir sustiprinti vieną svarbiausių kūno vietų

    Juosmeninė stuburo dalis, sudaryta iš penkių slankstelių L1–L5, kasdien atlaiko vieną didžiausių krūvių kūne: ji laiko viršutinės kūno dalies svorį, padeda judėti ir saugo nervines struktūras. Būtent todėl maudimas ar aštrus skausmas apatinėje nugaros dalyje dažnai signalizuoja ne vien apie nuovargį, o apie ilgiau kauptą perkrovą.

    Specialistai pabrėžia, kad daugeliu atvejų juosmens skausmą provokuoja sėdimas gyvenimo būdas, silpnesni gilieji liemens raumenys ir įtempti klubų lenkiamieji. Prie to prisideda ir netaisyklingas kėlimas, miegas netinkamoje padėtyje, antsvoris bei ilgalaikis stresas, kuris didina raumenų įtampą.

    Kodėl juosmuo toks svarbus?

    Juosmuo veikia kaip tiltas tarp krūtinės ląstos ir dubens: per jį jėgos perduodamos kojoms, o judesiai, tokie kaip pasilenkimas ar atsitiesimas, remiasi į šią sritį. Tarpslanksteliniai diskai čia padeda amortizuoti krūvius, tačiau dėl pasikartojančių apkrovų jie yra jautrūs dirginimui ir degeneraciniams pokyčiams.

    Jei stabilizuojantys raumenys nedirba pakankamai efektyviai, juosmeninė dalis kompensuoja ir perima daugiau darbo, nei turėtų. Ilgainiui tai didina pertempimų, uždegiminių reakcijų ir skausmo riziką, ypač po ilgo sėdėjimo ar staigesnio fizinio krūvio.

    Kada pratimai gali padėti?

    Reguliarūs, saikingi pratimai dažnai padeda sumažinti įtampą, pagerinti judesių kontrolę ir sustiprinti liemens stabilumą. Tyrimai rodo, kad judesys ir kryptingas giluminio stabilumo lavinimas daugeliui žmonių yra veiksmingas būdas mažinti nespecifinį apatinės nugaros dalies skausmą.

    Vis dėlto, jei skausmas plinta į koją, atsiranda tirpimas, silpnumas, šlapinimosi ar tuštinimosi sutrikimai, karščiavimas, arba skausmas kilo po traumos, savarankiškai gydytis nereikėtų. Tokiais atvejais būtina kuo greičiau kreiptis į gydytoją.

    4 pratimai juosmeniui ir liemeniui

    Prieš mankštą verta skirti kelias minutes apšilimui, o po jos atlikti lengvą tempimą. Atliekant pratimus svarbiausia taisyklinga technika ir kvėpavimas, o ne didelis intensyvumas: juosmens srityje dažniau padeda kontrolė, o ne jėga.

    Klubo lenkiamųjų tempimas gali sumažinti įtampą priekinėje klubų dalyje, kuri dažnai padidėja daug sėdint. Kai šie raumenys sutrumpėja, dubuo linksta į priekį, o juosmeniui tenka papildoma apkrova.

    Plankas, arba lenta, stiprina liemens giluminius raumenis, kurie padeda stabilizuoti juosmeninę dalį judant ir keliant daiktus. Svarbu išlaikyti neutralų juosmenį, neįsirėžti į nugarą ir nekelti dubens per aukštai.

    Katės nugaros judesys gerina stuburo mobilumą ir švelniai „atpalaiduoja“ apatinę nugaros dalį po ilgo sėdėjimo. Lėti, kontroliuojami judesiai leidžia sumažinti sustingimą neprovokuojant papildomo dirginimo.

    Pratimas „mirties vabalas“ lavina judesių kontrolę ir moko išlaikyti stabilų liemenį judinant rankas bei kojas. Tai viena praktiškiausių priemonių tiems, kuriems juosmuo „pagauna“ skausmą atliekant kasdienius judesius, pavyzdžiui, keliant pirkinius ar tvarkantis namuose.

    Jei pratimų metu skausmas ryškiai didėja, atsiranda aštrus duriantis pojūtis ar simptomai plinta į koją, pratimus reikėtų nutraukti. Saugiausia sprendimą dėl individualios programos priimti pasikonsultavus su kineziterapeutu, ypač jei skausmai kartojasi.

  • Dietologai primena apie miežių kruopas: pigus produktas, kuris sotina ir gali mažinti cholesterolį

    Dietologai primena apie miežių kruopas: pigus produktas, kuris sotina ir gali mažinti cholesterolį

    Miežių kruopos, dažnai vadinamos perlinėmis arba smulkintomis, gaminamos iš vieno seniausių žmonijos auginamų javų. Specialistai primena, kad kuo kruopos mažiau apdorotos, tuo jose paprastai daugiau skaidulų ir natūralių maistinių medžiagų. Būtent tai lemia, kodėl šis produktas vėl grįžta į sveikos mitybos rekomendacijas.

    Miežiuose gausu B grupės vitaminų, kurie svarbūs energijos apykaitai ir nervų sistemos veiklai. Taip pat tai vienas iš grūdinių produktų, galintis reikšmingiau prisidėti prie mineralų, tokių kaip magnis, fosforas, manganas, geležis ir selenas, suvartojimo. Šios medžiagos siejamos su normaliu raumenų darbu, kraujodara, kaulų būkle ir antioksidacine apsauga.

    Kuo išsiskiria beta gliukanai?

    Didžiausia miežių kruopų stiprybė yra tirpiosios skaidulos, ypač beta gliukanai. Tyrimai rodo, kad beta gliukanai gali padėti palaikyti normalesnį mažo tankio cholesterolio kiekį kraujyje, nes žarnyne suriša dalį tulžies rūgščių, o organizmas jų atstatymui naudoja cholesterolį. Šis poveikis laikomas mitybos dalimi, o ne gydymu.

    Tirpiosios skaidulos taip pat lėtina angliavandenių pasisavinimą, todėl po valgio gliukozės kiekis kraujyje gali kilti tolygiau. Tai aktualu žmonėms, turintiems insulino rezistenciją, prediabetą ar sergantiems 2 tipo cukriniu diabetu, tačiau svarbu vertinti bendrą patiekalo sudėtį. Daug lemia ir tai, ar kruopos valgomos su daržovėmis, ankštiniais, baltymais, ar su daug pridėtinio cukraus turinčiais priedais.

    Žarnynas, sotumas ir svorio kontrolė

    Skaidulų turintys produktai padeda reguliuoti tuštinimąsi ir mažina vidurių užkietėjimo riziką. Miežių kruopos gali veikti kaip maistas žarnyno mikrobiotai, o pastarųjų metų mokslas vis dažniau pabrėžia žarnyno būklės ryšį su imunitetu, medžiagų apykaita ir savijauta. Vis dėlto poveikis labiausiai priklauso nuo ilgalaikių įpročių, o ne vieno patiekalo.

    Kitas praktinis privalumas yra sotumas. Skaidulos lėtina skrandžio išsituštinimą, todėl alkis gali sugrįžti vėliau, o tai kai kuriems žmonėms palengvina užkandžiavimo kontrolę. Dėl šios priežasties miežių kruopos dažnai rekomenduojamos kaip vienas iš pilno grūdo produktų, tinkamų kasdieniam racionui.

    Kaip valgyti dažniau ir skaniau?

    Nors daugeliui miežių kruopos vis dar siejasi su tradiciniu garnyru, jų panaudojimas gerokai platesnis. Jos tinka su keptomis daržovėmis, ankštiniais, taip pat kaip salotų pagrindas su pomidorais, agurkais ir žalumynais. Tokie deriniai padeda padidinti skaidulų kiekį ir sumažinti perteklinių riebalų ar druskos poreikį.

    Miežių kruopos gali tapti ir pusryčių alternatyva, jei verdamos su pienu ar augaliniu gėrimu, pagardinamos obuoliu, cinamonu ir riešutais. Jos tinka sriuboms ir vieno puodo patiekalams, pavyzdžiui, grybų ar daržovių troškiniui. Renkantis verta prisiminti paprastą taisyklę: kuo kruopos mažiau apdorotos, tuo daugiau šansų, kad naudingųjų skaidulų bus daugiau.

    Žmonėms, sergantiems celiakija, miežiai netinka, nes tai glitimo turintys javai. Jei yra virškinimo sutrikimų ar laikomasi specialios dietos, pokyčius geriausia aptarti su gydytoju arba dietologu. Sveikiems žmonėms miežių kruopos gali būti paprastas būdas dažniau rinktis pilno grūdo produktus.

  • Skrandžio vėžys ilgai tyliai progresuoja: šiuos simptomus lengva supainioti su nevirškinimu

    Skrandžio vėžys ilgai tyliai progresuoja: šiuos simptomus lengva supainioti su nevirškinimu

    Skrandžio vėžys dažnai vystosi nepastebimai, o pirmieji požymiai būna nespecifiniai ir primena įprastus virškinimo sutrikimus. Rėmuo, raugėjimas, pykinimas, sumažėjęs apetitas ar deginimas viršutinėje pilvo dalyje dažniau siejami su refliuksu, gastritu, opalige, stresu ar mitybos klaidomis.

    Gydytojai pabrėžia, kad ypač svarbu stebėti simptomų trukmę ir pasikartojimą. Jei negalavimai atsirado neseniai, tęsiasi kelias savaites, kartojasi arba nepraeina nepaisant įprasto gydymo, verta kreiptis į šeimos gydytoją ar gastroenterologą.

    Kada simptomai tampa įtartini?

    Vienas iš galimų ankstyvų signalų yra greitas sotumo jausmas. Žmogus pradeda valgyti su apetitu, tačiau jau po kelių kąsnių pajunta pilnumą ir nebegali suvalgyti įprastos porcijos.

    Toks simptomas nebūtinai reiškia onkologinę ligą, tačiau turėtų paskatinti išsitirti, jei kartu atsiranda pykinimas, apetito stoka, skausmas ar diskomfortas viršutinėje pilvo dalyje, silpnumas arba svorio kritimas.

    „Užsitęsusių problemų nereikėtų ilgai aiškinti vien persivalgymu ar stresu“, – sakė Tomasz Olesiński.

    Kraujavimas ir mažakraujystė – signalai nedelsti

    Pilvo skausmas dažniausiai turi gerybinę priežastį, tačiau budrumą turėtų kelti jo užsitęsęs ar nuolat pasikartojantis pobūdis. Jis gali būti jaučiamas kaip spaudimas, deginimas ar bukas skausmas viršutinėje pilvo dalyje, kartais sustiprėjantis po valgio.

    Skubaus įvertinimo reikalauja kraujavimo iš virškinamojo trakto požymiai. Kraujas gali būti matomas vemiant, o kartais vėmalai įgauna kavos tirščių vaizdą; taip pat gali pasireikšti juodos, deguto pavidalo išmatos.

    Nedidelis, akiai nepastebimas kraujavimas ilgainiui gali sukelti mažakraujystę. Tuomet vargina nuolatinis nuovargis, silpnumas, odos paburkimas ar blyškumas, dusulys, o ypač neramina šių požymių derinys su svorio kritimu ir prastesniu valgymu.

    Rizikos veiksniai ir kaip nustatoma liga

    Tarp svarbiausių rizikos veiksnių minimas ilgalaikis užsikrėtimas bakterija Helicobacter pylori. Riziką didina ir rūkymas, nutukimas, mityba, kurioje daug sūdytų, rūkytų ar itin perdirbtų produktų, taip pat ikivėžiniai skrandžio gleivinės pakitimai ir šeiminis polinkis.

    Rizika didėja su amžiumi, tačiau nei rizikos veiksnių buvimas, nei jų nebuvimas negarantuoja aiškaus atsakymo dėl ligos. Dėl to gydytojai ragina vertinti simptomų visumą ir jų dinamiką, o ne vieną atskirą požymį.

    Pagrindinis skrandžio vėžio diagnostikos tyrimas yra gastroskopija, kurios metu apžiūrima skrandžio gleivinė ir paimami mėginiai iš įtartinų vietų. Galutinai patvirtinti arba paneigti diagnozę leidžia histologinis ištyrimas, o nedelsti ypač svarbu, jei atsiranda rijimo sutrikimai, kraujavimo požymiai, neaiškus svorio kritimas ar ryškus silpnumas.

  • Gydytojai perspėja diabetu sergančius: šios šlepetės gali baigtis opomis ir amputacija

    Gydytojai primena, kad diabetu sergantiems žmonėms avalynės pasirinkimas gali turėti lemiamos reikšmės pėdų sveikatai. Ypač rizikingos laikomos atviros šlepetės, kurios neapsaugo pėdos ir dažnai didina žaizdų, opų bei infekcijų tikimybę.

    Viena pagrindinių priežasčių yra diabetinė periferinė neuropatija, kai dėl nervų pažeidimo pėdose sumažėja ar visai dingsta skausmo pojūtis. Tokiu atveju žmogus gali nepajusti, kad avalynė nutrina odą, spaudžia arba į vidų pateko smulkus akmenukas, sukeliantis nuolatinę mikrotraumą.

    Kita svarbi problema yra prastesnė kraujotaka ir lėtesnis žaizdų gijimas, todėl net nedidelis įtrūkimas ar pūslė gali greitai komplikuotis. Negydomos žaizdos gali virsti opomis, o prisidėjus infekcijai didėja ir sunkesnių pasekmių, įskaitant chirurginį gydymą, rizika.

    Atviros šlepetės dažnai laikosi tik dėl to, kad pirštai nuolat jas „prilaiko“, todėl ilgainiui gali didėti pirštų deformacijų tikimybė. Be to, tokia avalynė paprastai nesuteikia pakankamos pėdos atramos, todėl didėja griuvimų, čiurnos patempimų ir kitų traumų tikimybė.

    Specialistai pataria rinktis uždarą avalynę su minkštu vidpadžiu, pakankama pėdos atrama ir tvirtu padu, kuris saugotų nuo aštrių paviršių. Prieš aunantis verta apžiūrėti batų vidų, o pėdas rekomenduojama tikrinti kasdien, atkreipiant dėmesį į nutrynimus, paraudimą, pūsles ar įtrūkimus.

    Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei atsiranda tirpimas, dilgčiojimas, deginimas, ilgai negyjančios žaizdos, pėdų tinimas ar pastebimi odos pokyčiai. Kuo anksčiau nustatoma problema, tuo didesnė tikimybė išvengti rimtų komplikacijų, kurios diabetu sergantiems žmonėms gali vystytis greitai ir nepastebimai.

  • Vibracinės platformos užkariauja sporto sales: ar tikrai tirpdo riebalus ir kam jos pavojingos?

    Vibracinės platformos užkariauja sporto sales: ar tikrai tirpdo riebalus ir kam jos pavojingos?

    Kas yra vibracinė platforma?

    Vibracinė platforma yra treniruoklis, kuris generuoja greitas, nedidelės amplitudės vibracijas. Kūnas į jas reaguoja refleksiškai įtempdamas ir atpalaiduodamas raumenis, kad išlaikytų pusiausvyrą.

    Praktiškai tai reiškia, kad net ramiai stovint raumenys per sekundę gali atlikti daug smulkių susitraukimų. Atliekant pritūpimus, įtūpstus ar atsispaudimus ant platformos, krūvis paprastai padidėja.

    Ar padeda numesti svorio?

    Nors reklamoje dažnai žadamas greitas lieknėjimas, tyrimai rodo, kad vien vibracinė platforma reikšmingo riebalų deginimo paprastai neužtikrina. Energijos sąnaudos būna didesnės nei visiško nejudėjimo, tačiau dažniausiai per mažos, kad pakeistų mitybą ar įprastą sportą.

    Todėl vien kasdien stovint ant platformos apčiuopiamų pokyčių svarstyklėse galima ir nesulaukti. Svorio mažėjimą lemia kalorijų deficitas, pakankamas judėjimas ir nuoseklumas, o ne vienas prietaisas.

    Kokia reali nauda ir kam tinka?

    Aiškiausiai pagrįsta nauda siejama su pusiausvyra ir laikysenos kontrole. Reguliarūs pratimai gali pagerinti koordinaciją ir stabilumą, o tai ypač aktualu vyresniame amžiuje, kai didėja griuvimų rizika.

    Dalis tyrimų taip pat fiksuoja nedidelį raumenų jėgos pagerėjimą, kai vibracinė treniruotė derinama su pratimais. Vis dėlto poveikis paprastai mažesnis nei kryptingo jėgos treniravimo su savo kūno svoriu ar svoriais.

    „Vibracinė platforma gali būti naudingas papildymas, bet ji nepakeičia nei jėgos treniruočių, nei ėjimo, nei aktyvumo, kuris realiai kelia širdies ir kraujagyslių ištvermę“, – sako kineziterapeutai, vertinantys tokius įrenginius reabilitacijos ir fizinio aktyvumo programose.

    Dar viena dažnai minima kryptis yra kaulų sveikata. Mechaninės vibracijos gali stimuliuoti kaulinį audinį, todėl analizuojamas galimas pritaikymas osteoporozės profilaktikai, tačiau rezultatai iki šiol vertinami kaip nevienareikšmiai ir priklausantys nuo individualių veiksnių bei programos.

    Ko tikėtis dėl celiulito ir kraujotakos?

    Gamintojai dažnai akcentuoja limfos tekėjimą ir celiulito mažėjimą. Vibracijos iš tiesų gali didinti kraujotaką ir sukelti trumpalaikį lengvumo pojūtį, tačiau patikimų įrodymų, kad tai patikimai ir ilgam pašalina celiulitą, vis dar trūksta.

    Kai kurie žmonės subjektyviai pastebi mažesnį kojų sunkumą ar geresnę savijautą po treniruotės, tačiau tai nereiškia garantuoto terapinio efekto. Jei vargina tinimai ar venų problemos, svarbiausia nustatyti priežastį ir rinktis gydytojo rekomenduotus sprendimus.

    Kada reikia atsargumo?

    Daugumai sveikų žmonių vibracinės platformos laikomos pakankamai saugiomis, jei treniruotė dozuojama ir atliekama taisyklingai. Vis dėlto yra būklių, kai verta elgtis atsargiai arba pirmiausia pasitarti su gydytoju.

    Dažniausiai minimos situacijos apima nėštumą, širdies ritmo sutrikimus, trombozės riziką, neseniai patirtas traumas ar operacijas, ryškų sąnarių skausmą, taip pat kai kurių implantų ar medicininių prietaisų turėjimą. Jei turite lėtinių ligų, saugiausia treniruotes pradėti tik gavus individualią rekomendaciją.

    Pradedantiesiems ekspertai pataria rinktis trumpas sesijas, nedidinti intensyvumo staiga ir platformą naudoti kaip papildą šalia ėjimo, jėgos pratimų ir mobilumo treniruočių. Taip sumažinama perkrovos rizika ir lengviau įvertinti, kaip į vibracijas reaguoja organizmas.

  • Vasaros supervaisius, kurį nuvertiname: persikai gali padėti širdžiai, žarnynui ir odai

    Vasaros supervaisius, kurį nuvertiname: persikai gali padėti širdžiai, žarnynui ir odai

    Persikai vasarą dažnai laikomi tik lengvu desertu, tačiau jų maistinė vertė didesnė, nei gali pasirodyti. Šie vaisiai maždaug 90 proc. sudaryti iš vandens, todėl padeda palaikyti skysčių balansą per karščius ir po fizinio krūvio. Be to, 100 gramų persikų turi apie 39 kilokalorijas, tad tai palyginti nekaloringas pasirinkimas.

    Persikuose yra vitamino C, reikalingo imuninei sistemai ir kolageno gamybai, taip pat provitamino A, dar vadinamo beta karotenu, svarbaus regėjimui ir odai. Vaisiuose randama ir vitamino E bei nedideli kiekiai B grupės vitaminų, įskaitant folio rūgštį. Maistinių medžiagų įvairovę papildo mineralai, ypač kalis.

    Kalis svarbus normaliai raumenų veiklai ir padeda palaikyti įprastą kraujospūdį, ypač kai maiste netrūksta daržovių ir vaisių. Persikuose taip pat aptinkama magnio, fosforo ir vario, o natūralūs antioksidantai, tokie kaip polifenoliai ir karotenoidai, siejami su mažesne oksidacinio streso žala ląstelėms. Būtent oksidacinis stresas laikomas vienu iš veiksnių, susijusių su širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Persikai turi žemą glikeminį indeksą, apie 42, todėl paprastai nesukelia staigių gliukozės šuolių kraujyje. Vis dėlto tai nereiškia, kad jų galima valgyti be ribų, nes vaisiuose yra natūralių cukrų. Sergant cukriniu diabetu ar esant atsparumui insulinui, persikus verta derinti su baltymais ar sveikaisiais riebalais, pavyzdžiui, su jogurtu ar riešutais.

    Žarnyno veiklai persikai gali būti naudingi dėl skaidulų, nors jų kiekis nėra rekordinis. Skaidulos didina maisto masės tūrį, padeda reguliariai tuštintis ir yra maistas naudingosioms žarnyno bakterijoms. Reguliarus vaisių vartojimas, ypač kartu su įvairiomis daržovėmis, paprastai siejamas su geresne virškinimo sistemos savijauta.

    Persikai gali prisidėti ir prie odos būklės, nes vitaminas C būtinas kolageno sintezei, o karotenoidai siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinės žalos. Nors vienas produktas nepakeis apsaugos nuo saulės ar visavertės mitybos, sezoniniai vaisiai gali būti praktiška kasdienė pagalba, ypač jei jais keičiami saldūs užkandžiai. Dėl didelio vandens kiekio persikai suteikia ir natūralų gaivumo pojūtį.

    Mitybos specialistai dažnai primena orientyrą per dieną suvalgyti bent 400 gramų daržovių ir vaisių, didesnę dalį paliekant daržovėms. Vienas vidutinis persikas sveria apie 140–150 gramų, todėl 1–2 persikai per dieną gali būti patogus būdas papildyti racioną. Daugiausia naudos paprastai duoda švieži vaisiai, ypač valgomi su odele, tik prieš tai kruopščiai nuplauti.

    Vis dėlto persikai tinka ne visiems. Atsargūs turėtų būti žmonės, jautrūs beržo žiedadulkėms, nes daliai jų gali pasireikšti burnos alergijos sindromas, kai suvalgius žalių vaisių niežti burną, liežuvį ar gerklę. Taip pat jautresnį virškinamąjį traktą turintiems asmenims didesni kiekiai, ypač labai prinokusių persikų, kartais sukelia pilvo pūtimą ar viduriavimą.

    Persikai yra pavyzdys, kaip paprastas sezoninis vaisius gali derinti skonį ir naudą sveikatai. Jie gali papildyti mitybą vitaminais, kaliu ir antioksidantais, o dėl nedidelio kaloringumo tinka kaip kasdienė užkandžio alternatyva. Vasaros sezonu persikus patogu valgyti vienus, dėti į košes, jogurtą, salotas ar kokteilius.

  • Šių 4 žuvų geriau nepirkite nei parduotuvėje, nei atostogų smažykloje: įspėja dietologai

    Šių 4 žuvų geriau nepirkite nei parduotuvėje, nei atostogų smažykloje: įspėja dietologai

    Žuvis dažnai laikoma vienu sveikiausių pasirinkimų: joje gausu visaverčių baltymų, vitamino D, vitamino B12, jodo, seleno ir omega-3 riebalų rūgščių. Reguliarus jos vartojimas siejamas su širdies ir kraujagyslių sistemos, smegenų bei nervų sistemos veiklos palaikymu. Vis dėlto užrašas „žuvies filė“ ar „tunas“ dar nereiškia, kad pasirinkimas automatiškai bus geras sveikatai.

    Didelę reikšmę turi rūšis, kilmė, sugaudymo ar auginimo būdas ir net žuvies vieta mitybos grandinėje. Dideli plėšrūnai paprastai sukaupia daugiau metilgyvsidabrio, o kai kurios pigesnės ūkiuose užaugintos žuvys turi gerokai mažiau omega-3 nei riebios jūrinės žuvys. Todėl verta žinoti, kurių keturių pasirinkimų geriau vengti arba bent jau rinktis labai atsargiai.

    Pangasas: pigu, bet menka nauda

    Pangasas yra viena populiariausių šaldytų žuvų, nes turi švelnų skonį, mažai ašakų ir dažnai kainuoja mažiau už menkę ar lašišą. Tačiau pagrindinis šios žuvies minusas dažniausiai yra ne sensacingai išpūstos „toksinų“ istorijos, o kukli maistinė vertė. Ieškantiems omega-3, pangasas paprastai nėra geriausias pasirinkimas.

    Praktinis niuansas susijęs ir su sudėtimi: dalyje produktų filė gali būti papildomai apdorota, kad sulaikytų drėgmę, todėl atitirpinus realus žuvies kiekis sumažėja. Parduotuvėje verta patikrinti pilną rūšies pavadinimą, kilmę ir sudėtį, o valgykloje ar pajūrio smažykloje nebijoti paklausti, kokia žuvis patiekiama iš tiesų.

    „Sviestinė žuvis“: pavadinimas, kuris gali baigtis nemaloniai

    „Sviestinė žuvis“ nėra viena konkreti rūšis, o prekybinis pavadinimas, kuriuo gali būti vadinamos skirtingos žuvys, tarp jų ir tokios, kurios kai kuriems žmonėms sukelia ryškius virškinimo sutrikimus. Problema siejama su vaškiniais esteriais, kurių žmogaus organizmas ne visada sugeba tinkamai suvirškinti.

    Po tokio patiekalo kai kam pasireiškia pykinimas, pilvo skausmai, vėmimas ar staigus riebus viduriavimas, o simptomai gali prasidėti ne iš karto, bet po kelių valandų. Didesnį atsargumą turėtų rinktis vaikai, senjorai, nėščiosios ir žmonės, turintys jautresnį virškinamąjį traktą.

    Kardžuvė ir didžiaakė tuna: dėl gyvsidabrio svarbu saikas

    Kardžuvė yra didelė, ilgai gyvenanti plėšri žuvis, todėl jos audiniuose gali kauptis metilgyvsidabris. Dėl šios priežasties tokios žuvys paprastai nepriskiriamos prie tinkamų dažnam vartojimui, ypač jautresnėms grupėms. Tai svarbu nėščioms ir žindančioms moterims, taip pat vaikams, nes besivystanti nervų sistema yra jautresnė gyvsidabrio poveikiui.

    „Tunas“ taip pat nėra vienas vienintelis produktas: skirtingos tunų rūšys gerokai skiriasi gyvsidabrio kiekiu. Viena iš tų, kuriai dažniau taikomi griežtesni ribojimai, yra didžiaakė tuna, neretai naudojama kepsniams, suši ir tartarui. Restorane verta pasiteirauti, kokia tiksliai tuno rūšis naudojama, o ne pasikliauti vien bendru pavadinimu.

    Renkantis žuvį kasdienai dažniausiai saugesnės būna mažesnės, trumpiau gyvenančios rūšys, esančios žemiau mitybos grandinėje, nes jos paprastai sukaupia mažiau gyvsidabrio. Dažnai minimi palankesni pasirinkimai yra silkė, sardinės, atlantinė skumbrė, upėtakis, lašiša, menkė, polokas ar jūrinė plekšnė. Ne mažiau svarbu ir paruošimas: storas džiūvėsėlių sluoksnis ir kepimas daug kartų naudotame riebale gali paversti net gerą žuvį labai kaloringu ir sunkiu patiekalu.

    Jei kyla abejonių, verta laikytis paprastos taisyklės: parduotuvėje tikrinti rūšį, kilmę ir sudėtį, o maitinimo įstaigoje tiesiai paklausti, kokia žuvis patiekiama. Tai padeda sumažinti ir nereikalingą riziką, ir nusivylimą, kai „filė“ pasirodo esanti visai ne tai, ko tikėjotės.

  • Mokslininkai įspėja: net menki širdies sutrikimai gali tyliai didinti demencijos riziką

    Mokslininkai įspėja: net menki širdies sutrikimai gali tyliai didinti demencijos riziką

    Naujas tyrimas rodo, kad demencijos rizika gali didėti ne tik po infarkto ar esant širdies nepakankamumui. Mokslininkai pastebėjo ryšį tarp net subtiliai suprastėjusios širdies veiklos ir ankstyvų pakitimų smegenyse.

    Iki šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama gerai žinomoms būklėms, pavyzdžiui, širdies nepakankamumui, prieširdžių virpėjimui ar patirtam miokardo infarktui. Jų sąsajos su pažinimo funkcijų blogėjimu jau anksčiau buvo patvirtintos didesnės apimties tyrimais.

    Tyrimą, paskelbtą mokslo žurnale Journal of Neuroscience, atliko Maxo Plancko žmogaus pažinimo ir smegenų mokslų instituto komanda. Jam vadovavo doktorantė Xia Zhang, o mokslininkai apie 3,5 metų stebėjo 73 dalyvius, kurių vidutinis amžius siekė apie 55 metus.

    Į tyrimą buvo įtraukti žmonės, kuriems jau buvo diagnozuotas širdies nepakankamumas, taip pat asmenys be šios diagnozės, bet turėję įtariamą išeminę širdies ligą. Tyrėjai vertino širdies pajėgumą ir ieškojo, kaip jis susijęs su smegenų audinių ir nervinių jungčių pokyčiais.

    Rezultatai parodė, kad net nedideli širdies funkcijos sutrikimai gali sietis su mikropažeidimais smegenyse. Didžiausias dėmesys krypo į baltąją smegenų medžiagą ir nervinių ląstelių ryšius, kurie svarbūs atminčiai ir pažinimo procesams, o jų pokyčiai laikomi ankstyvais neurodegeneracijos ženklais.

    „Smegenys labai priklauso nuo stabilios kraujotakos ir deguonies tiekimo. Jei širdis kraują pumpuoja prasčiau, net ir subtiliai, ilgainiui smegenys gali nukentėti“, – sakė Xia Zhang.

    Mokslininkai primena, kad smegenys sudaro apie 2 proc. kūno masės, tačiau sunaudoja maždaug 20 proc. su krauju atnešamo deguonies ir energijos. Todėl net nedidelis kraujotakos pablogėjimas, ypač jei tęsiasi metus, gali lemti lėtinį smulkiųjų kraujagyslių nepakankamumą ir palaipsnį pažinimo silpnėjimą.

    Svarbu pabrėžti, kad tyrimas neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio, tačiau parodo aiškią sąsają. Autoriai pabrėžia, kad širdies būklė ateityje gali tapti vienu iš ankstyvo rizikos vertinimo elementų, identifikuojant žmones, kuriems verta skirti daugiau dėmesio demencijos prevencijai.

    Šie rezultatai papildo vis gausėjančius duomenis apie vadinamąją širdies ir smegenų ašį, kai vieno organo būklė daro įtaką kito funkcijoms. Ankstesni tyrimai taip pat siejo prieširdžių virpėjimą su didesne demencijos rizika, o persirgtas infarktas neretai susijęs su blogėjančia atmintimi ir dėmesiu.

    Specialistai pabrėžia, kad dalį demencijos rizikos veiksnių galima koreguoti per širdies ir kraujagyslių sveikatą. Reguliarus kraujospūdžio, cholesterolio ir gliukozės kontrolės planas, fizinis aktyvumas, miego ir svorio valdymas bei rūkymo atsisakymas mažina širdies ligų ir insulto tikimybę, o kartu gali prisidėti ir prie geresnės smegenų sveikatos vyresniame amžiuje.

    Mokslininkų teigimu, jei panašias sąsajas patvirtins didesni ir ilgesni tyrimai, klinikinėje praktikoje gali atsirasti daugiau galimybių demencijos prevenciją pradėti anksčiau. Tai ypač svarbu, nes Alzheimerio liga ir kiti neurodegeneraciniai procesai dažnai vystosi tyliai, gerokai prieš pasirodant pirmiesiems simptomams.

  • Mitas apie metabolizmą po 30-ies griūva: mokslas parodė, kada jis iš tiesų ima lėtėti

    Mitas apie metabolizmą po 30-ies griūva: mokslas parodė, kada jis iš tiesų ima lėtėti

    Seniai kartojamas įsitikinimas

    Daugelis įpratę manyti, kad sulaukus 30-ies metabolizmas neišvengiamai ima lėtėti, todėl vidutiniame amžiuje priaugama svorio. Vis dėlto naujesni didelės apimties tyrimų duomenys rodo, kad ši populiari prielaida dažnai pervertinama.

    Mokslininkai, vertinę žmonių dienos energijos sąnaudas skirtingais gyvenimo tarpsniais, padarė išvadą, kad suaugusiųjų metabolizmas ilgą laiką išlieka stebėtinai stabilus. Reikšmingesnis lėtėjimas, jų teigimu, dažniau pasireiškia gerokai vėliau.

    Ką parodė didelis tyrimas

    2021 metais žurnale Science publikuotame darbe analizuoti daugiau kaip 6 400 asmenų duomenys iš 29 šalių. Dalyvių amžius apėmė itin platų spektrą – nuo kelių dienų kūdikių iki 95 metų amžiaus žmonių.

    Tyrėjai vertino bendrą paros energijos suvartojimą, tai yra kiek kalorijų žmogus vidutiniškai sudegina per dieną įprastomis gyvenimo sąlygomis. Taip siekta palyginti, kaip energijos apykaita kinta su amžiumi, atsižvelgiant į kūno masę ir kitus veiksnius.

    Rezultatai parodė, kad metabolizmas aukščiausią tašką pasiekia labai anksti – apie pirmuosius gyvenimo metus. Šiuo laikotarpiu kūdikiai energiją gali naudoti maždaug 50 proc. greičiau nei vidutinis suaugusysis, nes organizmas intensyviai auga ir formuoja audinius.

    Vėliau energijos apykaita palaipsniui mažėja, o apie 20-uosius gyvenimo metus pasiekia suaugusiesiems būdingą lygį. Būtent nuo šio etapo prasideda labiausiai netikėta tyrimo dalis.

    Kada metabolizmas iš tiesų lėtėja?

    Didžiausias netikėtumas buvo tai, kad nuo maždaug 20 iki 60 metų amžiaus metabolizmas iš esmės išlieka panašus. Tai reiškia, kad 25 ir 55 metų žmonių energijos sąnaudos, esant panašiam svoriui ir fiziniam aktyvumui, gali būti labai artimos.

    Todėl populiarus teiginys, kad po 30-ies metabolizmas automatiškai ima ryškiai lėtėti, šiais duomenimis nepasitvirtino. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad realūs pokyčiai dažniau susiję ne su vien amžiumi, o su kasdieniais įpročiais.

    Ryškesnis sulėtėjimas, pagal tyrimo išvadas, dažniausiai prasideda po 60 metų. Skaičiuojama, kad vėlesniame amžiuje metabolizmas gali mažėti vidutiniškai apie 0,7 proc. per metus, o sulaukus 90 metų energijos sąnaudos gali būti maždaug 26 proc. mažesnės nei vidutiniame amžiuje.

    Mokslininkai tai sieja su organizmo senėjimo procesais: mažėjančia raumenų mase, organų funkcijų pokyčiais ir lėtesniais ląstelių procesais. Kitaip tariant, esminės priežastys dažnai yra kompleksinės ir kaupiasi palaipsniui.

    Kodėl svoris dažniau auga vidutiniame amžiuje

    Jei metabolizmas ilgai išlieka stabilus, kodėl daliai žmonių vidutiniame amžiuje tampa sunkiau išlaikyti svorį? Specialistai dažniausiai nurodo mažesnį kasdienį judėjimą, didesnį sėdimą darbą, miego stoką, stresą ir lengviau viršijamą kalorijų normą.

    Svarbi ir raumenų masė, kuri prisideda prie energijos sąnaudų, todėl jos mažėjimas bėgant metams gali turėti reikšmės. Dėl to dažnai rekomenduojamas reguliarus fizinis aktyvumas, ypač jėgos pratimai, pakankamas baltymų kiekis ir kokybiškas miegas.

    Šios įžvalgos keičia įprastą pasakojimą apie amžių ir medžiagų apykaitą: daugelį suaugusio gyvenimo metų organizmas energiją naudoja panašiai, o ryškesni pokyčiai dažniau pasireiškia vėliau. Tai nereiškia, kad svorio kontrolė tampa paprasta, tačiau leidžia tiksliau suprasti, kur slypi tikrosios priežastys.

  • Šie populiarūs vaisiai gali padėti greičiau užmigti: ką verta suvalgyti prieš miegą

    Vakarinis užkandis gali turėti tiesioginės įtakos tam, kaip greitai užmiegate ir kokia bus miego kokybė. Specialistai pabrėžia, kad kai kurie vaisiai dėl savo sudėties gali padėti organizmui lengviau pereiti į poilsio režimą.

    Vienas dažniausiai minimų pasirinkimų yra bananas, nes jame yra magnio, kuris prisideda prie raumenų atsipalaidavimo ir nervų sistemos nusiraminimo. Be to, bananuose yra ir vitamino B6, svarbaus medžiagų apykaitos procesams, susijusiems su miego hormonų sinteze.

    Kas gali padėti vakare?

    Greitesniam užmigimui dažnai rekomenduojamas ir kivis, nes jis siejamas su serotonino apykaita, o ši medžiaga svarbi atsipalaidavimui bei miego ritmui. Kai kuriuose tyrimuose kivio vartojimas vakare buvo siejamas su geresniais miego rodikliais, tačiau efektas priklauso nuo individualių įpročių ir bendros mitybos.

    Ananasas taip pat minimas tarp vakarui tinkamesnių vaisių, nes jame aptinkama melatonino pirmtakų ir kitų biologiškai aktyvių junginių. Vis dėlto svarbu nepamiršti porcijų dydžio, nes gausus cukraus kiekis prieš miegą kai kuriems žmonėms gali turėti priešingą efektą.

    Ne tik vaisiai: svarbūs mikroelementai

    Miego kokybei reikšmingi ne vien vaisiai, bet ir maistinės medžiagos, kurias gauname su kasdieniu racionu. Magnio yra ir žalialapėse daržovėse, ankštiniuose produktuose, riešutuose, o tai gali padėti palaikyti normalią nervų sistemos veiklą.

    Taip pat svarbus triptofanas, iš kurio organizmas gamina melatoniną, o jo šaltiniai dažnai yra žuvis, paukštiena, tofu, pupelės ir avižos. Vitamino B6 galima gauti iš avokadų, avinžirnių, lašišos ir bananų, todėl miego higiena prasideda nuo visos dienos mitybos, o ne tik vieno produkto vakare.

    Ko vengti prieš miegą?

    Ekspertai primena, kad kofeinas gali veikti ilgiau nei atrodo, todėl jautresniems žmonėms rekomenduojama jo nevartoti likus maždaug 6–8 valandoms iki miego. Kofeino poveikis priklauso nuo individualios medžiagų apykaitos, tačiau kai kuriems jis gali trikdyti užmigimą ir net sutrumpinti gilaus miego fazę.

    Jei norite išbandyti paprastą sprendimą, rinkitės nedidelę porciją, pavyzdžiui, bananą ar kelis kivio gabalėlius, ir stebėkite, kaip reaguoja organizmas. Geriausi rezultatai paprastai pasiekiami tuomet, kai prie tinkamo užkandžio prisideda pastovus miego režimas, mažiau ekranų vakare ir ramesnė dienos pabaiga.