CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Kondicionierius gelbsti nuo karščio, bet kenkia sveikatai: gydytojai įspėja apie rizikas

    Karštomis vasaros dienomis kondicionierius daugeliui tampa greičiausiu būdu atvėsinti patalpas, tačiau specialistai primena, kad netinkamas jo naudojimas gali turėti nemalonių pasekmių savijautai. Dažniausios problemos siejamos su išsausėjusiu oru, staigiais temperatūros pokyčiais ir neprižiūrimais filtrais.

    Kondicionieriai vėsindami patalpą mažina santykinę oro drėgmę, todėl ilgiau būnant vėsiame kambaryje dažniau pasireiškia odos tempimas, sausumas, pleiskanojimas. Dėl išsausėjusių gleivinių gali sustiprėti ir akių dirginimas, perštėjimas, nosies sausumas, ypač jautresniems žmonėms.

    Dermatologai pabrėžia, kad sausesnis oras gali išprovokuoti lėtinių odos būklių paūmėjimą, tarp jų ir egzemą, o lūpoms dažniau atsiranda skausmingų įtrūkimų. Tokiais atvejais rekomenduojama reguliariai drėkinti odą, gerti pakankamai vandens ir, jei įmanoma, palaikyti komfortišką drėgmės lygį patalpose.

    Ne mažiau svarbi rizika siejama su neprižiūrimomis vėsinimo sistemomis. Užteršti filtrai ir drėgnos sistemos dalys gali kaupti dulkes, alergenus, pelėsius, o tai kai kuriems žmonėms sukelia kosulį, švokštimą, sustiprina alergijų simptomus ar apsunkina astmos kontrolę.

    Specialistai ragina kondicionierių prižiūrėti reguliariai: valyti ar keisti filtrus pagal gamintojo rekomendacijas ir periodiškai atlikti profesionalų techninį aptarnavimą. Taip pat verta vengti tiesioginio šalto oro srauto į veidą ar nugarą, nes ilgainiui tai gali prisidėti prie galvos skausmo, raumenų sustingimo ir bendro diskomforto.

    Dar viena dažna klaida – per didelis patalpų atšaldymas. Sveikatos ekspertai paprastai pataria vengti didelio skirtumo tarp lauko ir vidaus temperatūros, nes staigūs pokyčiai gali apsunkinti organizmo prisitaikymą, o jautresniems žmonėms sukelti peršalimą primenančius simptomus.

    Norint išvengti problemų, rekomenduojama nustatyti saikingą temperatūrą, vėsinti patalpas protarpiais, užtikrinti oro cirkuliaciją ir drėkinimą. Tinkamai prižiūrimas ir atsakingai naudojamas kondicionierius gali būti saugus sprendimas, tačiau ignoruojant priežiūrą ir komforto taisykles rizika sveikatai didėja.

  • Šie kasdieniai produktai tyliai kerta per širdį: mokslininkai įspėja dėl mirties rizikos

    Kasdienis pasirinkimas parduotuvėje dažnai priklauso nuo tempo: kai trūksta laiko, vilioja greitai suvalgomi ar tik pašildomi produktai. Tačiau būtent patogumas neretai reiškia ir didesnę riziką sveikatai, ypač širdžiai.

    Daugiausia klausimų kelia itin perdirbti, vadinamieji ultraapdoroti produktai. Tai pramoniniu būdu pagaminti gaminiai, kuriuose įprastai būna daug pridėtinio cukraus, druskos, sočiųjų riebalų, taip pat įvairių priedų, skirtų skoniui ir galiojimo laikui.

    Į šią grupę dažniausiai patenka saldinti gazuoti gėrimai, pramoniniai užkandžiai, saldumynai, sausainiai, traškučiai, saldūs pusryčių dribsniai, parduotuviniai padažai, taip pat įvairūs stipriai perdirbti mėsos gaminiai. Tokie pasirinkimai lengvai tampa kasdienybe, nes yra pigūs, sotūs ir greitai prieinami.

    Ką rodo naujausi tyrimai

    Pastarųjų metų epidemiologiniai tyrimai vis dažniau sieja didesnį itin perdirbtų produktų vartojimą su prastesniais širdies ir kraujagyslių rodikliais. Didesnė rizika paprastai aiškinama ne vienu veiksniu: svarbus ir perteklinis kalorijų kiekis, ir menkesnė maistinė vertė, ir didesnis druskos bei cukraus kiekis, susijęs su aukštesniu kraujospūdžiu.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokia mityba gali prisidėti prie antsvorio, 2 tipo diabeto, dislipidemijos ir uždegiminių procesų, o šie veiksniai didina širdies smūgio bei insulto tikimybę. Nors ryšys dažnai nustatomas stebėjimo tyrimuose, tendencija nuosekli: kuo daugiau itin perdirbto maisto, tuo prastesni kardiometabolinės sveikatos rodikliai.

    Kodėl dėl priežasčių vis dar ginčijamasi

    Mokslinėje bendruomenėje diskutuojama, kas lemia didžiausią žalą: ar pats perdirbimo laipsnis, ar tai, kad tokie produktai paprastai turi daugiau cukraus, druskos ir sočiųjų riebalų, o kartu mažiau skaidulų. Taip pat vertinamas ir labai geras skonis bei tekstūra, skatinantys persivalgymą.

    Kitaip tariant, ne visi sutaria dėl vienos pagrindinės priežasties, tačiau praktinė išvada dažnai panaši: dažnas itin perdirbtų produktų vartojimas paprastai reiškia prastesnę mitybos kokybę. Būtent todėl visuomenės sveikatos rekomendacijose vis dažniau akcentuojama mažinti tokių produktų dalį racione.

    Kaip sumažinti riziką kasdienybėje

    Specialistai ragina orientuotis į kuo paprastesnę sudėtį ir mažiau perdirbtą maistą: daržoves, vaisius, ankštines kultūras, pilno grūdo produktus, riešutus, žuvį, natūralius pieno produktus be perteklinių priedų. Net dalinis pakeitimas dažnai duoda apčiuopiamą naudą, ypač jei kartu mažėja pridėtinio cukraus ir druskos.

    Praktinis principas paprastas: jei produktas turi ilgą sudėtį, daug nežinomų priedų ir yra sukurtas būti maksimaliai patogus bei itin skanus, verta sustoti ir įvertinti, ar tai netaps kasdiene norma. Širdies ir kraujagyslių ligų prevencijoje didelę įtaką daro mažos, bet nuoseklios kasdienės korekcijos.

  • Įdėkite į vandenį citrinos: 15 minučių vonelė padeda nuo pėdų kvapo ir suragėjimų

    Įdėkite į vandenį citrinos: 15 minučių vonelė padeda nuo pėdų kvapo ir suragėjimų

    Citrusinė pėdų vonelė namuose dažnai minima kaip paprastas būdas sumažinti nemalonų pėdų kvapą ir suminkštinti suragėjusią odą. Pagrindinis jos privalumas tas, kad daugumai žmonių reikalingi ingredientai jau būna virtuvėje, o procedūra trunka apie 10–15 minučių.

    Citrinose ir kituose citrusiniuose vaisiuose yra citrinų ir obuolių rūgščių, priskiriamų AHA rūgštims. Šios rūgštys gali padėti švelniai atpalaiduoti ryšius tarp negyvų odos ląstelių, todėl suragėjęs sluoksnis suminkštėja ir vėliau lengviau pašalinamas, mažiau dirginant odą.

    Nemalonų pėdų kvapą dažniausiai lemia prakaito ir ant odos esančių bakterijų sąveika: mikroorganizmai skaido prakaito sudedamąsias dalis ir susidaro aitrūs kvapai. Rūgštesnė terpė odos paviršiuje bakterijoms paprastai mažiau palanki, todėl citrinos sultys, keisdamos pH, gali prisidėti prie kvapo mažinimo.

    Kitas dažnai minimas aspektas yra citrusų eteriniai aliejai, kuriuose yra limoneno ir kitų junginių. Laboratoriniuose tyrimuose jie siejami su antimikrobinėmis savybėmis, tačiau kasdienėje praktikoje poveikis labiausiai priklauso nuo koncentracijos ir individualios odos reakcijos.

    Kaip pasigaminti pėdų vonelę

    Į didesnį dubenį įpilkite šilto, bet ne karšto vandens, kad nekiltų odos sudirginimo ar perštėjimo rizika. Įspauskite citrinos sulčių arba įdėkite kelias citrinos ar apelsino skilteles, o jei norite, galite įmaišyti žiupsnį druskos.

    Pėdas mirkykite apie 10–15 minučių, o po to jas nusausinkite. Jei oda suminkštėjo, suragėjimus švelniai pašalinkite pemza ar dilde, nebraukdami iki skausmo, ir užbaikite procedūrą drėkinamuoju kremu.

    Kada geriau nerizikuoti

    Nors tokia vonelė daugeliui gali būti saugi, ji netinka, jei ant pėdų yra atvirų žaizdų, gilių įtrūkimų ar aktyvus uždegimas. Rūgštys ir druska gali sukelti perštėjimą, sudirginti pažeistą odą ir lėtinti gijimą.

    Taip pat atsargūs turėtų būti žmonės, turintys alergiją citrusams, nes gali pasireikšti paraudimas ar niežėjimas. Sergant diabetu ar turint diabetinės pėdos riziką, bet kokias procedūras, susijusias su odos šveitimu ar rūgštimis, verta aptarti su gydytoju arba podiatru.

    Jei nemalonus pėdų kvapas kartojasi nuolat, o oda pleiskanoja, parausta ar niežti, tai gali rodyti grybelinę infekciją. Tokiu atveju vien naminių priemonių gali nepakakti, o tiksliausią sprendimą parinks vaistininkas ar gydytojas.

  • Pamirkite varginantį formavimą: 4 vasaros kirpimai senjorėms atjaunina ir tinka karščiams

    Pamirkite varginantį formavimą: 4 vasaros kirpimai senjorėms atjaunina ir tinka karščiams

    Vasarą daug moterų ieško sprendimų, kurie leistų atrodyti tvarkingai be ilgo džiovinimo ar formavimo. Ypač tai aktualu vyresnio amžiaus moterims, kai plaukai dažnai tampa plonesni, sausesni, o karštis ir drėgmė greičiau sugadina šukuoseną.

    Kirpėjai pabrėžia, kad geriausiai pasiteisina kirpimai ir kirpčiukai, kurie dirba plaukų naudai: suteikia apimties, švelnina veido bruožus ir nereikalauja daug priemonių. Tarp populiariausių pasirinkimų šią vasarą minimi keturi variantai, kuriuos lengva pritaikyti skirtingam plaukų ilgiui ir tekstūrai.

    Švelnūs kirpčiukai, kurie formuoja veidą

    Vienas universaliausių pasirinkimų yra vadinamieji užuolaidiniai kirpčiukai, kai plaukai per vidurį natūraliai skiriami ir krenta į šonus. Tokia forma subtiliai apgaubia veidą, vizualiai sušvelnina bruožus ir tinka tiek ilgesniems, tiek iki ausų siekiantiems plaukams.

    Kasdieniam suformavimui dažniausiai pakanka sudrėkinti kirpčiukus, naudoti apsaugą nuo karščio ir išdžiovinti apvaliu šepečiu, nukreipiant sruogas nuo kaktos į viršų ir lengvai į šonus. Pabaigoje kirpčiukus galima perbraukti pirštais, kad rezultatas atrodytų natūraliai, o ne sustingęs.

    Dar vienas laiko patikrintas pasirinkimas yra kirpčiukai į šoną. Švelni asimetrija gali optiškai liekninti veidą, maskuoti aukštesnę kaktą ir sukurti tvarkingą įvaizdį net tada, kai visa šukuosena suformuota minimaliai.

    Tokius kirpčiukus patogu prižiūrėti kasdien: po plovimo pakanka pasirinkti kryptį ir džiovinant suteikti pakėlimą nuo šaknų. Jei galiukai linkę neprognozuojamai išsirieti, juos galima lengvai pataisyti tiesintuvu, tačiau svarbu nepadauginti temperatūros, kad plaukai neprarastų purumo.

    Trumpesni kirpimai vasaros patogumui

    Klasikinis bobas išlieka vienu praktiškiausių variantų bet kokiame amžiuje, nes jį lengva pritaikyti pagal veido formą ir plaukų tankį. Pavyzdžiui, bobas iki žandikaulio linijos neretai vizualiai suteikia daugiau apimties plonesniems plaukams, o vasarą patogus tuo, kad greičiau išdžiūsta.

    Formuojant bobą dažniausiai pakanka nedidelio kiekio apimties suteikiančių putų ir džiovinimo apvaliu šepečiu, švelniai užlenkiant galiukus į vidų. Toks sprendimas tinka ir tada, kai norisi atrodyti tvarkingai be sudėtingų sušukavimų.

    Dar vienas vasaros favoritas yra trumpas pixie kirpimas, sušukuotas atgal. Jis atrodo moderniai, išryškina veido bruožus ir kaklo liniją, o karštyje yra ypač praktiškas, nes plaukai nekliūva ir greitai išdžiūsta.

    Kasdieniam pixie suformavimui dažniausiai pakanka lengvo formavimo kremo ar putų. Džiovinant galima perbraukti plaukus pirštais arba šepečiu atgal, o norint daugiau apimties padeda džiovinimas palenkus galvą. Pabaigoje pakanka nedidelio kiekio vaško ar pastos, kad šukuosena laikytųsi ir atrodytų gyvybingai.

    Renkantis šukuoseną vasarai verta atsižvelgti ne tik į madas, bet ir į plaukų būklę bei kasdienius įpročius. Patikimiausi rezultatai pasiekiami tuomet, kai kirpimas parenkamas pagal plauko struktūrą, o priežiūroje naudojamos švelnios, drėkinančios priemonės ir apsauga nuo karščio.

  • Nuolat jaučiatės išsekę? Tai gali būti anemija: gydytojai paaiškina, ką rodo tyrimai

    Nuolat jaučiatės išsekę? Tai gali būti anemija: gydytojai paaiškina, ką rodo tyrimai

    Anemija dažnai supaprastinama iki geležies trūkumo, tačiau mediciniškai tai yra būklė, kai kraujyje per mažai hemoglobino, eritrocitų arba per mažas hematokritas. Kadangi hemoglobinas perneša deguonį į audinius, jam sumažėjus organizmas pradeda „taupyti“ ir atsiranda įvairių, ne visuomet aiškiai atpažįstamų simptomų.

    Svarbu suprasti, kad anemija dažniausiai yra ne atskira liga, o signalas, kad organizme vyksta kitas procesas. Ji gali išsivystyti dėl geležies, vitamino B12 ar folio rūgšties stokos, bet taip pat dėl lėtinių uždegimų, inkstų ligų, kaulų čiulpų sutrikimų, ilgalaikių kraujavimų ar pagreitėjusio eritrocitų irimo.

    Pagal eigą anemija skirstoma į ūminę ir lėtinę. Ūminė dažniausiai pasireiškia staiga, pavyzdžiui, netekus daug kraujo ar staigiai suirus eritrocitams, todėl simptomai gali būti ryškūs net ir esant vidutiniam hemoglobino kritimui.

    Lėtinė anemija vystosi pamažu, kartais per kelis mėnesius, todėl pradžioje žmogus gali tik jausti sumažėjusią ištvermę ar didesnį nuovargį. Tokiais atvejais organizmas iš dalies prisitaiko, o negalavimai ilgai priskiriami įtampai, miego trūkumui ar intensyviam gyvenimo ritmui.

    Kokie simptomai turėtų įspėti?

    Dažniausi požymiai yra nuolatinis nuovargis, mieguistumas, silpnumas, sumažėjusi fizinė ištvermė ir dusulys atliekant įprastas veiklas. Taip pat gali pasireikšti galvos svaigimas, galvos skausmai, šalčio jausmas, prastesnė koncentracija ir dirglumas.

    Kai organizmas bando kompensuoti deguonies trūkumą, širdis gali pradėti plakti greičiau, atsiranda permušimų ar neritmiško plakimo pojūtis. Jei kartu vargina krūtinės skausmas, apalpimas ar ryškus dusulys, tai jau gali būti pavojingas signalas, reikalaujantis skubios gydytojo konsultacijos.

    Kai kurios apraiškos labiau būdingos konkrečioms priežastims. Geležies trūkumo atveju neretai pastebimas nagų trapumas, plaukų slinkimas, sausa oda, įtrūkimai lūpų kampučiuose, o vitamino B12 stoką gali išduoti liežuvio perštėjimas, galūnių tirpimas, jutimų ar pusiausvyros sutrikimai.

    Vaikams anemija ne visada pasireiškia aiškiu silpnumu: kartais pirmieji ženklai būna suprastėjusi dėmesio koncentracija, dirglumas, sumažėjęs apetitas ar lėtesnis vystymosi tempas. Nėštumo metu anemijos rizika didėja, todėl tyrimų planą paprastai sudaro sveikatos priežiūros specialistas.

    Kokie tyrimai padeda nustatyti priežastį?

    Pirmasis žingsnis dažniausiai yra bendras kraujo tyrimas, kuriame vertinama hemoglobino koncentracija ir eritrocitų rodikliai. Ypač svarbūs MCV, MCH ir RDW, nes jie padeda suprasti, ar eritrocitai mažesni, didesni ar labai nevienodi, o tai nukreipia į galimas anemijos priežastis.

    Jei įtariamas geležies trūkumas, gydytojai dažniausiai vertina feritiną, geležies kiekį, transferiną ir transferino įsotinimą. Feritinas laikomas vienu jautriausių geležies atsargų rodiklių, tačiau esant uždegimui jis gali būti padidėjęs, todėl rezultatus būtina aiškintis kartu su kitais tyrimais.

    Esant padidėjusiam MCV, dažnai tiriamas vitaminas B12 ir folio rūgštis. Kartais papildomai atliekamas CRP tyrimas, padedantis įvertinti lėtinio uždegimo įtaką, o retikulocitų skaičius parodo, kaip aktyviai kaulų čiulpai gamina naujus eritrocitus.

    „Anemija yra simptomas, o ne galutinė diagnozė: svarbiausia rasti priežastį, o ne aklai gerti papildus“, – pabrėžia gydytojai.

    Gydymas: kodėl ne visada kalta geležis?

    Gydymas priklauso nuo nustatytos priežasties. Jei patvirtinamas geležies trūkumas, taikomi geležies preparatai, dažniausiai geriami, o kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, esant įsisavinimo sutrikimams ar netoleravimui, geležis gali būti skiriama į veną.

    Vitamino B12 ar folio rūgšties stoka koreguojama atitinkama terapija, o anemija, susijusi su lėtinėmis ligomis, inkstų veiklos nepakankamumu ar kaulų čiulpų sutrikimais, reikalauja pirmiausia gydyti pagrindinę būklę. Dėl to savarankiška geležies suplementacija be tyrimų gali būti neveiksminga ir uždelsti tikrąją diagnozę.

    Kasdienėje prevencijoje svarbi subalansuota mityba, pakankamas geležies, vitamino B12, folio rūgšties ir vitamino C kiekis, tačiau net ir gera dieta ne visada išsprendžia problemą, jei priežastis yra kraujavimas ar lėtinė liga. Jei nuovargis tęsiasi kelias savaites ir trukdo įprastam gyvenimui, dažniausiai racionaliausias kelias yra šeimos gydytojo konsultacija ir kryptingi tyrimai.

  • <penkios situacijos, kada hibridinis manikiūras draudžiamas: įspėja apie rimtas pasekmes

    <penkios situacijos, kada hibridinis manikiūras draudžiamas: įspėja apie rimtas pasekmes

    Hibridinis manikiūras daugeliui tapo kasdienybe, tačiau specialistai pabrėžia, kad ne visais atvejais jis saugus. Kai nagas ar aplinkinė oda jau yra pažeisti, lakai ir kitos dangos gali ne tik maskuoti problemą, bet ir ją pagilinti.

    Viena dažniausių būklių yra onicholizė, kai nago plokštelė atsiskiria nuo nago guolio. Dažniausiai tai prasideda nuo nago galiuko, o atsiskyrusi vieta paprastai pabąla ir vėliau gali pagelsti, paruduoti, pažaliuoti ar papilkėti, ypač jei prisideda infekcija.

    Onicholizę gali sukelti trauma, per dažnas nagų dengimas ir nuėmimas, agresyvūs tirpikliai ar net netinkama procedūros technika. Ji taip pat siejama su kai kuriomis ligomis, pavyzdžiui, psoriaze ar skydliaukės sutrikimais, todėl ilgiau trunkant simptomams verta pasitarti su gydytoju.

    Esant onicholizei rekomenduojama daryti pertrauką nuo lakavimo ir hibridinių dangų, nes nago plokštelei atsigauti palankesnės sąlygos be papildomos chemijos ir mechaninio dirginimo. Atsiskyrusi nago dalis tampa pažeidžiamesnė, o po danga lengviau susikaupia drėgmė.

    Kita dažna priežastis atsisakyti hibrido yra nagų grybelis. Jis gali apimti vieną ar kelis nagus, dažniau pasitaiko vyresniame amžiuje, o požymiai neretai būna nago pageltimas, sustorėjimas, trupėjimas, deformacijos ir nemalonus kvapas net laikantis higienos.

    Gydant grybelį svarbu neuždengti nago įprastais lakais ar hibridu, nes taip gali būti sulaikoma drėgmė ir sudaroma palankesnė terpė mikroorganizmams. Specialistai atkreipia dėmesį, kad infekciją gali platinti ir užteršti įrankiai, todėl procedūros namuose ar salone turi būti atliekamos tik griežtai laikantis higienos.

    Dar viena rizika yra alerginė reakcija į hibridinių lakų sudedamąsias dalis ar pagalbines priemones, pavyzdžiui, bazę. Alergija gali pasireikšti ne tik po pirmos procedūros, bet ir po metų reguliaraus naudojimo, kai organizmas tampa jautresnis alergenams.

    Dažniausi požymiai yra paraudimas, niežėjimas, bėrimai ar pūslelės aplink nagus, odos pleiskanojimas, skausmas ir tinimas. Sunkesniais atvejais gali vystytis onicholizė ar net nago pažeidimai, todėl simptomams atsiradus dangą reikėtų kuo greičiau pašalinti ir kreiptis į dermatologą.

    Hibridinis manikiūras taip pat netinka situacijose, kai planuojama operacija ar atliekamos procedūros su nejautra. Gydymo įstaigose dažnai prašoma nuimti nagų dangas, nes ant piršto matuojamas kraujo prisotinimas deguonimi, o storas sluoksnis gali iškraipyti rodmenis.

    „Pirštai nejautros metu taip pat reikalingi stebėsenai, nes per nago plokštelę matuojamas kraujo prisotinimas deguonimi“, – aiškino gydytojas Pawełas Kabata.

    Dar vienas atvejis, kai rekomenduojamas atsargumas, yra vitiligo, kitaip dar vadinama baltme. Tai lėtinė depigmentacijos būklė, kai odoje atsiranda aiškiai apribotos šviesios dėmės, o ligos eiga gali kisti priklausomai nuo individualių veiksnių.

    Specialistai pažymi, kad klasikinius lakus dalis žmonių toleruoja geriau, tačiau hibridinės procedūros susijusios su lempų skleidžiama UVA spinduliuote. Jei žmogus serga baltme ar pastebi, kad UV poveikis dirgina odą, prieš procedūras patariama pasitarti su gydytoju ir apsvarstyti saugesnes alternatyvas.

    Dermatologai pabrėžia bendrą taisyklę: bet kokie akivaizdūs nago ar odos pakitimai yra signalas pirmiausia ieškoti priežasties, o ne ją slėpti danga. Laiku sureagavus dažnai pavyksta išvengti ilgalaikių nago pažeidimų ir pasikartojančių infekcijų.

  • Valgykite dabar, kol sezonas: abrikosai gali padėti širdžiai, akims ir žarnynui

    Valgykite dabar, kol sezonas: abrikosai gali padėti širdžiai, akims ir žarnynui

    Abrikosų sezonas trumpas, todėl mitybos specialistai primena, kad verta pasinaudoti proga juos įtraukti į racioną. Nors šie vaisiai nėra stebuklingas vaistas, jie gali prisidėti prie subalansuotos mitybos, ypač kai trūksta vaisių įvairovės.

    Vienas dažniausiai minimų abrikosų privalumų yra kalis: maždaug 100 gramų šviežių abrikosų jo turi apie 260 miligramų. Kalis svarbus nervinių impulsų perdavimui ir raumenų darbui, įskaitant širdies raumenį, o pakankamas jo kiekis kartu ribojant natrio perteklių siejamas su palankesniu kraujospūdžio palaikymu.

    Vis dėlto abrikosų nereikėtų pateikti kaip vieno sprendimo širdžiai. Kalis gaunamas iš daugybės produktų, o geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai kasdienėje mityboje reguliariai atsiranda ir daržovių, ankštinių, bulvių, riešutų bei pieno produktų.

    Ryški geltona ar oranžinė abrikosų spalva rodo karotenoidų gausą, tarp jų ir beta karoteną. Organizmas beta karoteną gali paversti vitaminu A, kuris reikalingas regėjimui, imuninės sistemos veiklai ir daugeliui organizmo funkcijų, o pats vaisius taip pat suteikia vitamino C ir kitų antioksidantų.

    Kasdieniam pasirinkimui svarbi ir energinė vertė: 100 gramų šviežių abrikosų dažniausiai turi mažiau nei 50 kilokalorijų. Dėl didelės vandens dalies ir skaidulų jie gali padėti ilgiau jaustis sočiai, o skaidulos yra reikšmingos normaliai žarnyno veiklai.

    Praktiškiausia abrikosus valgyti sveikus, su odele, tačiau prieš tai kruopščiai nuplautus. Sultys, tyrės ar kompotai dažnai suvartojami didesniais kiekiais, o pridėtinis cukrus padidina kaloringumą, todėl šios formos labiau tinka kaip retesnis pasirinkimas.

    Jautresnį virškinimą turintiems žmonėms didesnė vaisių porcija gali sukelti pilvo pūtimą ar diskomfortą, todėl verta stebėti individualią reakciją. Ypač atsargūs turėtų būti tie, kuriems dėl sveikatos būklės ribojamas kalio kiekis.

    Džiovinti abrikosai prieinami ištisus metus, tačiau juose maistinės medžiagos ir natūralūs cukrūs yra labiau koncentruoti. Tai reiškia, kad lengva nepastebimai suvalgyti per daug, todėl geriau juos naudoti kaip nedidelį priedą prie košės ar jogurto, o ne kaip lygiavertį šviežių vaisių pakaitalą.

    Norint išlaikyti įvairovę, abrikosus patogu derinti su natūraliu jogurtu, avižomis, varške ar riešutais, taip pat įmaišyti į salotas. Jei vaisių prisirpo per daug, juos galima užšaldyti ar išsikepti, o tyrę ruošti be didelio kiekio cukraus.

    Bendras principas išlieka tas pats: svarbiausia ne vienas produktas, o nuoseklūs įpročiai. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja vyresniems nei 10 metų žmonėms per dieną suvartoti bent 400 gramų daržovių ir vaisių, o abrikosai gali būti viena iš tokių porcijų šalia kitų pasirinkimų.

  • Medikai įspėja: 5 dažnos klaidos per karščius gali baigtis mirtimi – štai ko vengti

    Karščio bangos vis dažniau užklumpa ir Europą, o medikai primena, kad net smulkios klaidos per kaitrą gali baigtis rimtais sveikatos sutrikimais. Didžiausia rizika kyla vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis bei dirbantiems lauke.

    Gydytojai pabrėžia, kad perkaitimas ir šilumos smūgis vystosi greitai, ypač kai ignoruojami ankstyvieji simptomai. Svarbu ne tik gerti pakankamai skysčių, bet ir tinkamai vėsinti kūną bei namų aplinką.

    Netikėtas pavojus: labai šaltas dušas

    Dalis žmonių karštyje renkasi ledinį dušą tikėdamiesi greitai atvėsti. Tačiau staigus šaltis gali sukelti organizmui streso reakciją: susiaurėja kraujagyslės, kūnas ima „saugoti“ šilumą, o savijauta gali net pablogėti.

    Medikai rekomenduoja rinktis vėsesnį arba vos šiltą vandenį ir leisti kūnui natūraliai atvėsti. Toks būdas dažniau padeda stabiliau sumažinti perkaitimo pojūtį.

    Miegas be drabužių ne visada padeda

    Karštomis naktimis daugelis miega nuogi, tačiau tai ne visada palengvina savijautą. Kai prakaitas lieka ant odos ir neišgaruoja, kūnas gali jaustis lipnus, sunkiau atvėsti, prastėja miego kokybė.

    Lengvos medvilninės pižamos ar ploni marškinėliai gali padėti sugerti prakaitą ir palengvinti jo garavimą. Tai dažnai sumažina diskomfortą ir leidžia ramiau išsimiegoti net ir tvankioje patalpoje.

    Kūdikiai ir kepuraitės: kada jos pavojingos?

    Viena rimčiausių klaidų per karščius siejama su kūdikių apranga. Kūdikiai perteklinę šilumą neretai atiduoda per galvą, todėl kepuraitė karštą dieną gali trukdyti kūnui vėsintis ir didinti perkaitimo riziką.

    Medikai akcentuoja, kad tėvams verta stebėti ne tik oro temperatūrą, bet ir vaiko savijautą: ar jis pernelyg prakaituoja, ar oda paraudusi, ar kūdikis vangus. Jei patalpoje karšta, per šilti drabužiai ir galvos apdangalai gali tapti papildomu rizikos veiksniu.

    Saulės nudegimai: venkite „liaudiškų“ sprendimų

    Nudegusi oda yra pažeista, todėl netinkami veiksmai gali padidinti uždegimą ir infekcijos riziką. Medikai įspėja nedėti ledo tiesiai ant nudegusios vietos, netepti vazelinu ar kitais riebiais, šilumą „užrakinančiais“ produktais, taip pat neplėšyti besilupančios odos.

    Dažniausiai rekomenduojama vėsinti odą drungnu dušu, gerti daugiau skysčių, saugoti pažeistą vietą nuo saulės ir naudoti odą raminančias priemones. Jei atsiranda pūslės, stiprus skausmas, karščiavimas ar blogėja bendra savijauta, reikėtų kreiptis į medikus.

    Šilumos smūgio požymiai: kada delsti pavojinga

    Galvos svaigimas, pykinimas, stiprus troškulys, neįprastai karšta ir sausa oda, sumišimas ar silpnumas gali rodyti progresuojantį perkaitimą. Negydomas šilumos smūgis yra gyvybei pavojinga būklė, todėl svarbiausia veikti nedelsiant.

    Įtariant šilumos smūgį, žmogų reikia perkelti į vėsesnę vietą, atsegti ar nuvilkti perteklinius drabužius, vėsinti kūną drungnu vandeniu ir duoti gerti, jei žmogus sąmoningas. Jei simptomai stiprūs, žmogus praranda sąmonę ar būklė greitai blogėja, būtina skubiai kviesti greitąją pagalbą.

    Specialistai primena, kad karštyje geriausiai veikia paprasti, nuoseklūs sprendimai: šešėlis, reguliarus vandens vartojimas, vėsesnės patalpos ir fizinio krūvio ribojimas. O kilus abejonių dėl savijautos, saugiausia ne eksperimentuoti, o vadovautis medicininėmis rekomendacijomis.

  • Przebarwienia ir raukšlės ant rankų? Dermatologai įvardijo klaidas, kurias daro daugelis

    Przebarwienia ir raukšlės ant rankų? Dermatologai įvardijo klaidas, kurias daro daugelis

    Vasarą dauguma kruopščiai tepa veidą ir kūną apsauginiu kremu, tačiau rankos dažnai lieka nuošalyje. Būtent plaštakos kasdien gauna daug ultravioletinių spindulių, todėl jose greičiau išryškėja pigmentinės dėmės ir raukšlės.

    Dermatologai pabrėžia, kad UVA spinduliai prasiskverbia giliau ir siejami su fot senėjimu, o UVB dažniau sukelia nudegimus. Ilgalaikė, pasikartojanti spinduliuotė ardo kolageno skaidulas, mažina odos elastingumą ir didina nelygios pigmentacijos riziką.

    Didžiausia apšvita paprastai būna dienos viduryje, todėl rankų oda nukenčia ne tik paplūdimyje. Vairuojant, vaikštant ar sėdint lauko kavinėje plaštakos nuolat lieka atviros, o apsauga nuo saulės dažnai atnaujinama per retai.

    „Rankų oda yra plonesnė, joje mažiau riebalinio audinio, todėl senėjimo požymiai gali išryškėti anksčiau nei kitose kūno vietose“, – sako dermatologai.

    Norint sumažinti dėmių ir raukšlių riziką, rekomenduojama kasdien naudoti plataus spektro apsaugą su SPF 30 arba SPF 50, ypač šiltuoju sezonu. Kremą verta tepti ant plaštakų viršaus, o ne tik ant delnų, ir rinktis greitai įsigeriančią, nejaučiamą tekstūrą.

    Esminė klaida yra apsaugos neatnaujinimas. Kadangi rankas plauname daug kartų per dieną, SPF sluoksnis nusitrina, todėl jį reikia tepti iš naujo po plovimo, maudynių ar intensyvesnio prakaitavimo, o lauke būti ypač atidiems.

    Specialistai pataria atkreipti dėmesį ir į sudėtį: jautresnei odai labiau tinka priemonės be stiprių kvapiklių ir alkoholio, nes jos mažiau dirgina ir nesausina. Jei oda linkusi į paraudimą ar perštėjimą, geriau rinktis švelnesnius, drėkinančius filtrus.

    Vien SPF neužtenka, jei rankų oda nuolat išsausėjusi. Paprasta kasdienė rutina yra drėkinamasis kremas po kiekvieno plovimo, o kelis kartus per savaitę galima skirti intensyvesnę priežiūrą, pavyzdžiui, vakare tepti maitinamąją kaukę.

    Dermatologų praktikoje dažnai minima, kad gerą efektą duoda priemonės su odą minkštinančiais lipidais ir aliejais, pavyzdžiui, taukmedžio sviestu ar argano aliejumi. Tokia priežiūra padeda atkurti barjerą, sumažinti šiurkštumą ir vizualiai išlyginti odos tekstūrą.

    Jei pigmentinės dėmės staiga tamsėja, greitai didėja, keičia formą ar atsiranda naujų įtartinų darinių, vertėtų nelaukti ir pasikonsultuoti su dermatologu. Reguliari odos stebėsena ir kasdieniai įpročiai išlieka svarbiausia prevencija.

  • Kodėl su amžiumi laikas „įsibėgėja“? Mokslininkai atskleidė netikėtą smegenų triuką

    Kodėl su amžiumi laikas „įsibėgėja“? Mokslininkai atskleidė netikėtą smegenų triuką

    Kodėl laikas ima bėgti greičiau?

    Daugelis žmonių su amžiumi pastebi tą patį pojūtį: metai tarsi trumpėja, o pastarieji penkeri ar dešimt metų praeina neįtikėtinai greitai. Psichologai šį reiškinį sieja ne su laikrodžiu, o su tuo, kaip smegenys fiksuoja patirtis ir vėliau jas atkuria atmintyje.

    Vienas dažniausiai cituojamų tyrimų, kurį 2005 metais publikavo Marc Wittmann ir Sandra Lehnhoff, parodė svarbią detalę. Vertinant dienas ar savaites skirtumai tarp skirtingo amžiaus žmonių nebuvo dideli, tačiau vyresni dalyviai gerokai dažniau teigė, kad paskutinis dešimtmetis prabėgo ypač greitai.

    Atmintis fiksuoja ne rutiną, o naujoves

    Pagrindinis paaiškinimas siejamas su tuo, kad smegenys nekaupia gyvenimo kaip nenutrūkstamo filmo. Atmintyje stipriausiai įsitvirtina tai, kas nauja, emociškai reikšminga, netikėta ar reikalaujanti daug dėmesio.

    Vaikystėje ir paauglystėje tokių patirčių gausu: nauja aplinka, pirmi savarankiški sprendimai, intensyvus mokymasis, nauji žmonės. Suaugusiojo kasdienybėje daugiau pasikartojančių schemų, todėl panašios dienos susilieja, o atsigręžus atgal laikotarpis atrodo trumpesnis.

    Šią logiką patvirtina ir naujesni stebėjimai: kai žmogaus savaitės užpildytos panašiais darbais, atsiminimuose lieka mažiau ryškių „orientyrų“. Tuo metu laikotarpiai, kupini pokyčių, kelionių, naujų įgūdžių ar socialinių įvykių, retrospektyviai atrodo ilgesni, nes juose daugiau aiškiai atskiriamų epizodų.

    Paradoksas: įvykis praeina greitai, bet prisimenamas kaip ilgas

    Tyrimai rodo ir iš pirmo žvilgsnio keistą paradoksą. Nauja ir maloni veikla dažnai sukelia įsitraukimą, todėl tuo metu laikas subjektyviai bėga greičiau, tačiau vėliau tokia diena prisimenama kaip turtinga ir „ilga“, nes palieka daugiau detalių atmintyje.

    Priešingas efektas būdingas rutinai. Pavyzdžiui, ta pati kelionė į darbą iš pradžių reikalauja dėmesio, o po kelių mėnesių atliekama beveik automatiškai, kartais net neprisimenant atskirų etapų, todėl diena atrodo praslydusi pro šalį.

    Automatizacija smegenims naudinga, nes taupo energiją ir dėmesį, tačiau turi šalutinį poveikį: kai mažiau naujumo, atmintis sukuria mažiau ryškių „kadrų“. Dėl to vėliau susidaro įspūdis, kad laikas tiesiog dingo.

    Skaitmeniniai trukdžiai ir dėmesys

    Mokslininkai atkreipia dėmesį ir į tai, kad išmanieji įrenginiai gali netiesiogiai prisidėti prie laiko pojūčio pokyčių. 2020 metais publikuotas tyrimas parodė, kad vien telefono buvimas šalia gali bloginti informacijos įsiminimą, ypač jei žmogus nuolat apie jį galvoja.

    Tai nereiškia, kad telefonai „pagreitina laiką“ tiesiogine prasme, tačiau silpnesnis įsiminimas reiškia mažiau aiškių prisiminimų apie dieną. Kai vakare sunku atkurti, kas buvo nuveikta, daug lengviau patikėti, kad valandos prabėgo nepastebimai.

    Kaip „sulėtinti“ laiką savo galvoje?

    Nors laiko sustabdyti neįmanoma, tyrimų išvados leidžia daryti praktišką išvadą: ryškesni prisiminimai kuria ilgesnio laikotarpio įspūdį. Tam dažnai pakanka nedidelių pokyčių, kurie išmuša iš autopiloto ir priverčia atkreipti dėmesį į detales.

    Padėti gali sąmoningas dėmesio sutelkimas, naujas hobis, neįprasta veikla, kita kelionės kryptis ar seniai nematyto žmogaus sutikimas. Kuo daugiau naujų, aiškiai išskiriamų patirčių smegenys užfiksuoja, tuo mažesnė tikimybė, kad žvelgiant atgal mėnesiai ar metai atrodys tiesiog prabėgę pro pirštus.