CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Atsisakėte lifto? Štai ką laiptai daro jūsų kūnui, širdžiai ir kondicijai kasdien

    Atsisakėte lifto? Štai ką laiptai daro jūsų kūnui, širdžiai ir kondicijai kasdien

    Laiptai atrodo menka smulkmena, tačiau kūnui tai vienas paprasčiausių ir kartu efektyviausių kasdienės veiklos krūvių. Kylant aukštyn organizmas per trumpą laiką turi pakelti savo svorį prieš gravitaciją, todėl širdies ritmas ir kvėpavimas suintensyvėja greičiau nei einant lygiu paviršiumi. Dėl to net kelios minutės laiptais dažnai aiškiai parodo realią fizinę formą.

    Kopiant laiptais labiausiai dirba šlaunys, sėdmenys ir blauzdos, tačiau stabilumui palaikyti įsitraukia ir pilvo bei nugaros raumenys. Skirtingai nei ramus pasivaikščiojimas, čia raumenys nuolat dirba didesne jėga, o tai ilgainiui gali prisidėti prie kojų stiprėjimo. Reguliarus kopimas taip pat lavina judesių kontrolę ir koordinaciją, ypač kai tenka keisti tempą ar žingsnio ilgį.

    Daugelį domina kalorijos, tačiau vieno universalaus skaičiaus nėra: energijos sąnaudos priklauso nuo kūno masės, amžiaus, tempo, laiptų statumo ir trukmės. Vis dėlto kryptis aiški: kylant laiptais energijos paprastai sunaudojama daugiau nei einant tuo pačiu laiku lygiai, nes kūnas nuolat įveikia gravitaciją. Didžiausias privalumas tas, kad toks krūvis gali kauptis nepastebimai, jei laiptai tampa įpročiu.

    Svarbi ir kita dalis, apie kurią dažnai pamirštama: leidimasis laiptais. Leidžiantis raumenys dažniau dirba stabdomuoju režimu, kontroliuodami kiekvieną žingsnį ir amortizuodami kūną. Tai naudinga pusiausvyrai ir sąnarių stabilumui, tačiau skubėjimas ar netinkama avalynė didina paslydimo riziką, todėl saugumas čia turi būti prioritetas.

    Laiptai gali tapti ir paprastu savijautos rodikliu: jei anksčiau lengvai užlipdavote iki ketvirto aukšto, o dabar greitai pritrūksta oro, tai nebūtinai reiškia ligą, bet gali rodyti sumažėjusį kasdienį aktyvumą. Kita vertus, organizmas prie reguliaraus krūvio prisitaiko gana greitai, todėl net maži, bet pastovūs pokyčiai dažnai duoda apčiuopiamą rezultatą. Jei turite širdies ar sąnarių problemų, krūvį verta didinti palaipsniui ir pasitarti su gydytoju.

    Šiuolaikinė kasdienybė skatina kuo mažiau judėti, todėl laiptai tampa paprastu būdu grąžinti judesį į dienotvarkę be papildomo laiko sportui. Keli aukštai ryte, per pietus ar grįžtant namo gali būti mažas, bet nuoseklus impulsas širdžiai, raumenims ir bendrai ištvermei. Kartais būtent tokie maži sprendimai ilgainiui pakeičia savijautą labiau nei retas, bet ambicingas sporto planas.

  • Rankų paspaudimas atskleidžia biologinį amžių: silpnesnis suėmimas siejamas ir su Alzheimeriu

    Rankų paspaudimas atskleidžia biologinį amžių: silpnesnis suėmimas siejamas ir su Alzheimeriu

    Žmogaus senėjimas prasideda ląstelių lygmeniu, o išoriniai požymiai, tokie kaip žilimas ar raukšlės, dažnai pasirodo vėliau. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama paprastam rodikliui – rankos suėmimo jėgai, kuri gali padėti įvertinti bendrą organizmo būklę ir biologinio senėjimo greitį.

    Rankos suėmimo jėga matuojama dinamometru, o pats testas medicinoje žinomas kaip HGS. Tai nėra vien dilbio raumenų „stiprumo varžybos“, nes tvirtam suėmimui būtinas sklandus nervų sistemos signalų perdavimas ir raumenų bei skeleto sistemos darna.

    Ką rodo silpnesnė suėmimo jėga?

    Su amžiumi suėmimo jėga linkusi mažėti dėl raumenų masės ir funkcijos praradimo, vadinamo sarkopenija. Prie to prisideda ir lėtiniai žemo intensyvumo uždegiminiai procesai organizme bei mitochondrijų veiklos pokyčiai, kurie siejami su energijos gamybos silpnėjimu.

    Dideli stebėjimo tyrimai rodo, kad mažesnė suėmimo jėga siejama su didesne nepalankių sveikatos baigčių rizika. PURE tyrime buvo skaičiuota, kad suėmimo jėgai sumažėjus 5 kilogramais, bendro mirtingumo rizika didėjo 16 proc., o miokardo infarkto rizika – 7 proc., insulto – 9 proc.

    Tyrėjai taip pat akcentuoja, kad šis rodiklis kai kuriais atvejais gali prognozuoti riziką geriau nei įprasti parametrai, pavyzdžiui, sistolinis kraujospūdis. Dėl to suėmimo jėga dažnai traktuojama kaip bendro fizinio pajėgumo ir rezervų „termometras“, o ne vien sportinis pasiekimas.

    Ryšys su smegenų sveikata

    Geriatrijoje rankos suėmimo jėga laikoma vienu svarbių kriterijų vertinant trapumo sindromą, kai mažėja atsparumas ligoms, didėja griuvimų ir savarankiškumo praradimo rizika. Silpnesnis suėmimas taip pat siejamas su prastesniais kognityviniais rodikliais vyresniame amžiuje ir didesne demencijos, įskaitant Alzheimerio ligą, rizika.

    Šis ryšys aiškinamas tuo, kad raumenų būklė, judėjimo kontrolė ir nervų sistemos veikla yra glaudžiai susijusios. Kai silpnėja bendra raumenų funkcija, dažnai tai atspindi platesnius organizmo pokyčius, kurie gali paliesti ir smegenų sveikatą.

    Kaip įvertinti rezultatą ir ką daryti?

    Testas paprastas: dinamometras dažniausiai randamas kineziterapeutų ar reabilitacijos kabinetuose, o kai kuriais atvejais jis naudojamas ir profilaktiniuose įvertinimuose. Vis dėlto vien skaičiaus neužtenka – svarbu palyginti rezultatą su amžiaus ir lyties normomis, nes vertinimas remiasi ribinėmis reikšmėmis.

    Dažnai cituojama, kad 30–40 metų amžiaus grupėje vyrų vidutinė suėmimo jėga siekia apie 40–50 kilogramų, o moterų – apie 25–35 kilogramus. Jei rodikliai ryškiai mažesni už bendraamžių, tai gali būti signalas ne tik daugiau judėti, bet ir įsivertinti bendrą sveikatą, mitybą bei lėtinių ligų riziką.

    Specialistai pabrėžia, kad vien rankos „treniruoti“ neužtenka, nes suėmimo jėga atspindi viso kūno raumenų būklę. Didžiausią naudą paprastai duoda nuoseklus jėgos ir funkcinis fizinis aktyvumas, apimantis didžiąsias raumenų grupes.

    Svarbi ir mityba: pakankamas baltymų kiekis, omega 3 riebalų rūgštys, taip pat vitamino D būklės įvertinimas, ypač vyresniame amžiuje. Kompleksinis požiūris padeda ne tik palaikyti raumenų masę, bet ir mažinti su senėjimu siejamų sutrikimų riziką.

  • Atostogos be migrenos: didžiausi galvos skausmo „trigeriai“ ir ką daryti, kad jų išvengtumėte

    Atostogos be migrenos: didžiausi galvos skausmo „trigeriai“ ir ką daryti, kad jų išvengtumėte

    Migrena nėra tiesiog stiprus galvos skausmas – tai neurologinė liga, kurios metu įsitraukia nervų ir kraujagyslių sistemos. Specialistai pabrėžia, kad migreną turinčių žmonių smegenys dažnai yra jautresnės dirgikliams, todėl greičiau pervargsta nuo šviesos, triukšmo, kvapų ar miego ritmo pokyčių.

    Vienas svarbiausių mechanizmų siejamas su trišakiu nervu, kuris perduoda skausmo signalus galvos ir veido srityje. Jam suaktyvėjus, išsiskiria uždegiminius procesus stiprinančios medžiagos, įskaitant CGRP, o tai gali lemti kraujagyslių išsiplėtimą ir pulsuojantį skausmą.

    Kai kuriems žmonėms migreną lydi aura – laikini regos ar jutimų sutrikimai. Tai siejama su laikinu smegenų žievės aktyvumo pokyčiu, kuris gali prasidėti pakaušio srityje ir plisti į priekį, o po jo dažnai prasideda skausmo fazė.

    Kodėl migrena smogia per atostogas?

    Atrodytų, kad sumažėjęs stresas turėtų padėti, tačiau atostogų pradžia daliai žmonių tampa rizikinga. Tyrimai rodo, kad ne pats didelis stresas, o staigus jo sumažėjimas gali padidinti migrenos tikimybę artimiausiomis valandomis – organizmas tarsi „atsiskaito“ už ilgesnį įtampų laikotarpį.

    Todėl pirmosios atostogų dienos neretai būna sunkiausios: keičiasi rutina, atsiranda kelionės įtampa, vėlyvas pakavimasis, neišsimiegojimas. Prie to prisideda ir hormonų svyravimai, skysčių stoka, net įprasto kofeino vartojimo pokyčiai.

    Dažniausi atostogų trigeriai

    Vienas dažniausių iššūkių – miego režimo pokyčiai. Migreną gali provokuoti ne tik miego trūkumas, bet ir per ilgas miegas, ypač jei savaitgaliais ar atostogų metu staiga išsimiegama gerokai ilgiau nei įprasta.

    Kelionėse riziką didina ir kofeino rutina: pavėluotas rytinės kavos puodelis ar staigus kofeino sumažinimas kai kuriems sukelia vadinamąjį nutraukimo galvos skausmą, kuris jautresniems žmonėms gali pereiti į migrenos priepuolį. Skrendant lėktuvu papildomai prisideda sausas oras, kuris skatina dehidrataciją.

    Kalnai ir didesnis aukštis gali būti atskiras rizikos veiksnys, nes mažėja deguonies kiekis ir krinta atmosferos slėgis. Medicinos literatūroje aprašoma, kad migreną turintiems žmonėms dideliame aukštyje migreną primenantis skausmas gali pasireikšti gerokai dažniau, taip pat gali dažnėti aura.

    Priepuolius dažnai sustiprina ir aplinkos dirgikliai: ryški saulė prie vandens, atspindžiai nuo sniego, karštis ir tvankumas. Aukšta temperatūra skatina kraujagyslių išsiplėtimą, greitesnį skysčių ir elektrolitų netekimą, o tai migrenai jautriems žmonėms tampa reikšmingu veiksniu.

    Atostogose dažniau keičiasi ir mityba: praleidžiami valgiai dėl intensyvaus lankytinų vietų grafiko, o staigus cukraus kiekio kraujyje kritimas gali išprovokuoti priepuolį. Kai kuriems žmonėms svarbūs ir konkretūs produktai, pavyzdžiui, ilgai brandinti sūriai, perdirbta mėsa ar alkoholis, ypač raudonasis vynas.

    Ką daryti, kad rizika būtų mažesnė?

    Vienas praktiškiausių sprendimų – į atostogas pereiti palaipsniui, neplanuojant kelionės pirmą laisvadienį po įtemptos darbo savaitės. Jei įmanoma, verta palikti dieną ar dvi ramesniam pasiruošimui, kad stresas mažėtų tolygiau, o pirmas poilsio etapas praeitų namuose.

    Kelionės metu naudinga išlaikyti kuo stabilesnį režimą: keltis ir eiti miegoti panašiu laiku kaip įprastai, nepiktnaudžiauti ilgu miego „atsigriebimu“. Taip pat verta reguliariai gerti vandenį, ypač skrendant lėktuvu ar būnant karštyje, ir nepamiršti valgyti laiku.

    Gydytojai pabrėžia, kad migreną gydantys vaistai turėtų būti lengvai pasiekiami, ypač keliaujant. Priepuolį stabdantys vaistai dažniausiai veikia geriausiai, kai pavartojami pačioje priepuolio pradžioje, todėl juos verta laikyti rankiniame bagaže, o ne lagamine.

    Jei priepuoliai kartojasi dažnai, stiprėja, atsiranda naujų simptomų ar skausmas tampa neįprastas, rekomenduojama pasitarti su gydytoju. Migrenos gydymas pastaraisiais metais sparčiai kinta, o individualiai parinkta strategija dažnai leidžia sumažinti priepuolių dažnį ir jų poveikį kasdienybei.

  • Daug kas jį nuvertina: šis aliejus gali padėti širdžiai labiau, nei manėte

    Daug kas jį nuvertina: šis aliejus gali padėti širdžiai labiau, nei manėte

    Šalto spaudimo rapsų aliejus dažnai vadinamas vietiniu aukso standartu, tačiau virtuvėse jis neretai lieka tik įprastu riebalu kepimui. Mitybos specialistai primena, kad didžiausia jo vertė atsiskleidžia vartojant ne kaitinant, o šaltai – pavyzdžiui, salotoms ar jau paruoštam maistui pagardinti.

    Šio aliejaus išskirtinumas siejamas su riebalų rūgščių profiliu: jame daug nesočiųjų ir palyginti mažai sočiųjų riebalų, kurių perteklius mityboje nepalankus širdžiai. Svarbi ir alfa-linoleno rūgštis, augalinė omega-3 forma, kurios organizmas pats negamina, todėl jos reikia gauti su maistu.

    Europos maisto saugos tarnyba pažymi, kad alfa-linoleno rūgštis prisideda prie normalaus cholesterolio kiekio kraujyje palaikymo, jei jos kasdien suvartojama pakankamai. Praktikoje tai reiškia, kad nedidelis kiekis rapsų aliejaus kaip priedas prie daržovių ar kruopų gali pagerinti bendrą raciono kokybę, ypač jei jis pakeičia sviestą ar kitus sočiųjų riebalų gausius produktus.

    Rapsų aliejuje taip pat randama vitamino E, vitamino K ir augalinių sterolių. Vitaminas E padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso, vitaminas K svarbus normaliai kraujo krešėjimo funkcijai, o steroliai siejami su mitybos priemonėmis, padedančiomis valdyti MTL cholesterolio rodiklius.

    Vis dėlto aliejus nėra vaistas: vien jo nepakaks, jei racione dominuoja itin perdirbtas maistas, cukraus perteklius ir sočiųjų riebalų šaltiniai. Širdžiai palankesnis modelis dažniausiai remiasi bendru principu – daugiau nesočiųjų riebalų vietoj sočiųjų, daugiau daržovių, ankštinių ir pilno grūdo produktų.

    Svarbu atskirti šalto spaudimo ir rafinuotą rapsų aliejų. Šalto spaudimo aliejus labiau tinka vartoti nekaitinant, nes jo natūralūs junginiai yra jautresni šviesai, deguoniui ir aukštai temperatūrai, todėl kaitinant jis greičiau praranda dalį savybių ir skonio niuansų.

    Kepimui dažniau rekomenduojamas rafinuotas rapsų aliejus, kuris geriau toleruoja terminį apdorojimą ir turi neutralesnį skonį. Tačiau ir čia galioja taisyklė, kad riebalų nereikėtų perkaitinti iki dūmijimo, o tos pačios porcijos nevertėtų naudoti daug kartų, nes tai blogina riebalų kokybę.

    Dar viena tema – energinė vertė. Du valgomieji šaukštai aliejaus gali sudaryti apie 180 kilokalorijų, todėl net ir palankesni riebalai turėtų būti vartojami saikingai, ypač jei siekiama kontroliuoti kūno masę.

    Norint išsaugoti šalto spaudimo rapsų aliejaus kokybę, verta rinktis tamsaus stiklo butelius ir saugoti nuo šviesos. Atidarius patariama laikyti vėsiai ir suvartoti per kelias savaites, o pasikeitus kvapui ar skoniui į kartų, primenantį dažus ar apkarusį, produktą geriau išmesti.

    Rapsų aliejus neprivalo varžytis su alyvuogių aliejumi – abu gali turėti vietą kasdienėje mityboje. Esminis skirtumas dažnai yra naudojimo būdas: šalto spaudimo rapsų aliejus ypač tinka šaltam vartojimui, o rafinuotas variantas – trumpam kepimui, kai reikia didesnio stabilumo karštyje.

  • Aukštas cholesterolis ne visada nuo mitybos: šeiminė hipercholesterolemija ilgai tyli

    Aukštas cholesterolis ne visada nuo mitybos: šeiminė hipercholesterolemija ilgai tyli

    Padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje dažnai siejamas su mityba, tačiau daliai žmonių priežastis slypi genuose. Šeiminė hipercholesterolemija yra paveldima būklė, kai nuo pat vaikystės LDL cholesterolis būna per didelis, o širdies ir kraujagyslių ligų rizika išauga gerokai anksčiau nei įprasta.

    Cholesterolis organizmui būtinas: jis dalyvauja ląstelių membranų formavime, hormonų sintezėje, vitamino D gamyboje ir tulžies rūgščių susidaryme. Didžioji dalis cholesterolio pagaminama pačiame organizme, daugiausia kepenyse, todėl vien tik „neteisinga lėkštė“ ne visada paaiškina prastus lipidogramos rodiklius.

    Vertinant riziką svarbiausia ne bendras cholesterolis, o jo dalys. LDL perneša cholesterolį į audinius ir, kai jo per daug, jis lengviau kaupiasi kraujagyslių sienelėse, spartindamas aterosklerozę. HDL padeda pernešti cholesterolio perteklių atgal į kepenis, todėl palankesnis HDL lygis paprastai siejamas su mažesne širdies ligų rizika.

    Kas yra šeiminė hipercholesterolemija?

    Šeiminė hipercholesterolemija dažniausiai atsiranda dėl genetinių pokyčių, kurie sutrikdo LDL pašalinimą iš kraujo. Paprastai tai susiję su LDL receptorių veikla kepenyse, todėl LDL dalelės kraujyje cirkuliuoja ilgiau ir greičiau „prilimpa“ prie arterijų sienelių.

    Problema ta, kad būklė ilgai gali nesukelti aiškių simptomų, o vienintelis ženklas būna labai aukštas LDL rodiklis kraujo tyrime. Dėl to kai kurie žmonės diagnozę išgirsta tik po pirmojo širdies įvykio, nors padidėjusi rizika buvo daugelį metų.

    „Jei LDL cholesterolis išlieka labai aukštas nepaisant gyvenimo būdo, verta įtarti paveldimą priežastį ir ištirti artimuosius“, – pabrėžia gydytojai, kalbėdami apie šeiminės hipercholesterolemijos svarbą ankstyvai prevencijai.

    Požymiai, kurie turėtų suklusti

    Laikui bėgant gali atsirasti krūtinės skausmas fizinio krūvio metu, dusulys ar greitesnis nuovargis, ypač jei šeimoje pasitaikė ankstyvų infarktų ar insultų. Taip pat galimi galvos svaigimai, galūnių skausmai einant ar kiti požymiai, susiję su blogėjančia kraujotaka.

    Kai kuriems žmonėms pasireiškia išoriškai matomi lipidų sankaupų požymiai, pavyzdžiui, gelsvos apnašos vokų srityje ar mazgeliai sausgyslių zonoje. Gydytojas kartais atkreipia dėmesį ir į ragenos pakraščio žiedą, kuris jauniems žmonėms gali rodyti ryškų lipidų apykaitos sutrikimą.

    Diagnozė nustatoma įvertinus lipidogramos rezultatus, šeimos istoriją ir klinikinius požymius, o prireikus atliekami genetiniai tyrimai. Nustačius būklę vienam šeimos nariui, dažnai rekomenduojama vadinamoji kaskadinė patikra, kai ištyriami artimieji, nes ankstyvas gydymas reikšmingai mažina komplikacijų tikimybę.

    Gydymas: ne tik dieta

    Genetinės priežasties pašalinti neįmanoma, tačiau galima veiksmingai sumažinti pasekmes. Pirmasis žingsnis paprastai yra gyvenimo būdo korekcija: mitybos pakeitimai, kūno masės kontrolė, reguliarus fizinis aktyvumas, rūkymo atsisakymas ir alkoholio ribojimas.

    Vis dėlto šeiminės hipercholesterolemijos atveju vien mitybos dažnai nepakanka, todėl neretai prireikia ilgalaikio medikamentinio gydymo. Svarbu gydymo nenutraukti savavališkai, nes LDL rodikliai gali greitai grįžti į aukštą lygį, o širdies ir kraujagyslių įvykių rizika padidėja.

    Mityboje didžiausias dėmesys skiriamas riebalų kokybei: rekomenduojama mažinti sočiųjų riebalų kiekį ir rinktis daugiau nesočiųjų riebalų šaltinių. Praktikoje tai reiškia mažiau riebių mėsos gaminių, sviesto, taukų, riebių pieno produktų ir itin perdirbtų užkandžių, o daugiau augalinių aliejų, žuvies, riešutų, ankštinių ir pilno grūdo produktų.

    Naudingas ir tirpusis skaidulų kiekis, nes jis padeda mažinti LDL cholesterolį. Kasdieniai pasirinkimai, tokie kaip avižos, daržovės, vaisiai, ankštiniai ir pilno grūdo kruopos, gali pagerinti lipidų profilį ir sustiprinti prevencijos efektą.

    Specialistai taip pat primena apie fizinio aktyvumo normą suaugusiesiems: per savaitę rekomenduojama bent 150–300 minučių vidutinio intensyvumo judėjimo. Reguliarus ėjimas, važiavimas dviračiu ar plaukimas padeda gerinti kraujagyslių būklę ir mažinti bendrą širdies riziką.

    Norint objektyviai įvertinti situaciją, būtina atlikti lipidogramą, kuri parodo bendrą cholesterolį, LDL, HDL ir trigliceridus. Jei rodikliai blogi arba šeimoje buvo ankstyvų širdies ligų, verta kreiptis į šeimos gydytoją dėl išsamesnio ištyrimo ir individualaus plano.

  • Per karščius daugelis daro šią klaidą: ledinis dušas gali pakenkti širdžiai ir kraujotakai

    Per karščius daugelis daro šią klaidą: ledinis dušas gali pakenkti širdžiai ir kraujotakai

    Karštomis dienomis organizmas pats bando išlaikyti apie 37 laipsnių kūno temperatūrą: odos paviršiuje esančios kraujagyslės išsiplečia, o prakaito garavimas padeda atiduoti šilumą. Dėl to per kaitrą oda neretai parausta, o prakaituojame stipriau nei įprastai.

    Tačiau vienas dažniausių impulsyvių sprendimų – ledinis dušas ar staigus šuolis į labai šaltą vandenį – gali veikti priešingai, nei tikimasi. Staigus šaltis sukelia greitą kraujagyslių susiaurėjimą, todėl į odą priteka mažiau kraujo ir šilumos atidavimas per odą gali sumažėti.

    Trumpam gali pasirodyti, kad atvėsote, bet šiluma labiau „užrakinama“ organizmo gilumoje, arčiau vidaus organų. Dėl to kūno vidinė temperatūra gali kristi lėčiau, o natūralūs termoreguliacijos mechanizmai patiria papildomą stresą.

    Kas yra šalto šoko reakcija?

    Didžiausia rizika atsiranda tada, kai įkaitęs žmogus staiga panyra į labai šaltą vandenį ežere, upėje ar jūroje. Tokiu atveju gali pasireikšti vadinamoji šalto šoko reakcija, kai kraujagyslės staigiai susitraukia, o arterinis kraujospūdis šokteli.

    Dėl to širdis turi dirbti intensyviau, kad perpumpuotų kraują per susiaurėjusias kraujagysles. Žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį, širdies ritmo sutrikimų ar kitų širdies ir kraujagyslių ligų, tokia staigi reakcija gali padidinti komplikacijų riziką.

    Dar vienas pavojus – refleksinis staigus, gilus įkvėpimas patekus į šaltą vandenį. Tai didina riziką netyčia įkvėpti vandens, todėl gelbėtojai ir visuomenės sveikatos specialistai nuolat pabrėžia, kad į vandenį reikia bristi palaipsniui, ypač po ilgo buvimo saulėje.

    Saugesni būdai atvėsti

    Vietoj labai šalto dušo dažniau rekomenduojamas drungnas ar šiek tiek vėsesnis vanduo, kuris leidžia mažinti perkaitimą be staigios organizmo gynybinės reakcijos. Palaipsnis vėsinimas padeda išlaikyti efektyvesnį šilumos atidavimą per odą.

    Jei norisi maudytis, saugiau pirmiausia sudrėkinti rankas, pėdas, sprandą ir pečius, o tik tada pamažu bristi giliau. Karščio metu taip pat svarbu reguliariai gerti vandenį ir vengti intensyvaus fizinio krūvio vidurdienį, kai kaitra didžiausia.

  • Karščio banga smogia ne tik senjorams: gydytojai įspėja dėl 3 ligų ir pavojingų simptomų

    Karščio banga smogia ne tik senjorams: gydytojai įspėja dėl 3 ligų ir pavojingų simptomų

    Karščio bangos veikia ne tik savijautą, bet ir didina riziką žmonėms, sergantiems lėtinėmis ligomis. Medikai pabrėžia, kad aukšta temperatūra apsunkina širdies ir kraujagyslių darbą, skatina skysčių netekimą, o kai kuriems pacientams gali išprovokuoti staigų būklės pablogėjimą.

    Per kaitrą dažniausiai vargina išsekimas, dirglumas, galvos skausmas, prastesnė miego kokybė ir sunkiau sutelkiamas dėmesys. Tai siejama su tuo, kad organizmas daugiau resursų skiria termoreguliacijai, o prakaituojant greičiau netenkama vandens ir elektrolitų.

    Hipertenzija ir širdies ligos

    Karštyje kraujagyslės plečiasi, todėl daliai žmonių kraujospūdis gali kristi, ypač vartojantiems kraujospūdį mažinančius vaistus. Tuomet atsiranda svaigimas, silpnumas, mirgėjimas akyse, o kai kuriais atvejais pasitaiko ir alpimas.

    Jei simptomai pasireiškia staiga, rekomenduojama pasitraukti į vėsią vietą, atsisėsti ar atsigulti, pakelti kojas ir gerti skysčius mažais gurkšniais. Jei kartu juntamas krūtinės skausmas, dusulys, kalbos ar regos sutrikimai, sąmonės praradimas, būtina skubi medicinos pagalba.

    Riziką didina ir šlapimą varantys vaistai, nes jie, kartu su prakaitavimu, gali paspartinti dehidrataciją. Skysčių ir elektrolitų netekimas siejamas ne tik su silpnumu, bet ir su širdies ritmo sutrikimais bei inkstų funkcijos pablogėjimu.

    Sergantiems išemine širdies liga karštis gali padidinti širdies apkrovą, nes daugiau kraujo nukreipiama į odą, kad kūnas atvėstų. Dėl to gali sustiprėti dusulys, krūtinės spaudimas, sumažėti fizinio krūvio tolerancija ir padidėti ūmių širdies ir kraujagyslių įvykių rizika.

    Cukrinis diabetas

    Karštis gali išbalansuoti gliukozės kontrolę net tiems, kurių cukrinis diabetas įprastai stabilus. Aukšta temperatūra didina prakaitavimą, skatina dehidrataciją, o kelionės ir pasikeitęs dienos režimas neretai lemia mitybos pokyčius, dėl kurių glikemija gali svyruoti greičiau.

    Per kaitrą daliai pacientų padidėja hipoglikemijos rizika, ypač vartojantiems insuliną ar vaistus, kurie ją gali sukelti. Kita vertus, skysčių trūkumas gali didinti gliukozės koncentraciją kraujyje, nes kraujas tampa labiau koncentruotas, todėl glikemiją suvaldyti darosi sunkiau.

    Svarbu įvertinti ir tai, kad perkaitimo požymiai kartais primena hipoglikemiją: prakaitavimą, drebulį, silpnumą ar svaigimą. Tokiais atvejais patikimiausia ne spėlioti, o pamatuoti gliukozę ir veikti pagal gydytojo suderintą planą.

    Ypač atidūs turėtų būti žmonės, turintys diabetinę neuropatiją, nes sutrikęs jutimas gali pavėlinti nudegimų ar odos pažeidimų pastebėjimą, pavyzdžiui, vaikštant karštu smėliu. Taip pat svarbu tinkamai laikyti insuliną ir gliukozės matavimo priemones, nes karštis gali sumažinti preparatų veiksmingumą.

    Astma ir kvėpavimo takai

    Karštas ir sausas oras gali sausinti kvėpavimo takų gleivinę ir skatinti bronchų spazmą, todėl sergant astma gali stiprėti dusulys, kosulys, švokštimas ar spaudimo jausmas krūtinėje. Papildomai situaciją blogina prastesnė oro kokybė, kai kyla ozono, kietųjų dalelių ir alergenų koncentracijos.

    Jei per karščius prireikia dažniau naudoti greito poveikio inhaliatorių, prastėja miegas ar greičiau atsiranda nuovargis, tai gali rodyti blogesnę astmos kontrolę. Tokiu atveju patariama pasitarti su gydytoju ir nekeisti ilgalaikio gydymo savarankiškai.

    Norint sumažinti paūmėjimų riziką, rekomenduojama riboti buvimą lauke per didžiausią kaitrą, vengti intensyvaus fizinio krūvio ir užtikrinti tinkamą patalpų mikroklimatą. Svarbu turėti paskirtus vaistus po ranka ir nedelsti kreiptis pagalbos, jei dusulys progresuoja ar vaistai nepadeda.

    Medikai primena, kad karščio metu būtina stebėti savo organizmo signalus ir neignoruoti įspėjamųjų simptomų. Lėtinių ligų atvejais saugiausia iš anksto aptarti karščio valdymo planą su šeimos gydytoju ar gydančiu specialistu.

  • Red Lipstick Monster prabilo apie lekooporną depresiją: 3 gydymo metodai ir kiek tai kainuoja

    Red Lipstick Monster prabilo apie lekooporną depresiją: 3 gydymo metodai ir kiek tai kainuoja

    Ewa Grzelakowska-Kostoglu, socialiniuose tinkluose žinoma kaip „Red Lipstick Monster“, pranešė serganti lekooporne depresija ir atvirai papasakojo apie gydymo kelią. Ji pabrėžė, kad psichikos sveikatos tema jai svarbi ne vienerius metus, todėl nusprendė kalbėti viešai.

    Lekooporne depresija vadinama būklė, kai simptomai išlieka nepaisant tinkamai parinkto ir pakankamai ilgai taikyto gydymo antidepresantais. Dažnai šis terminas vartojamas tuomet, kai nepasiekiama aiškios pagerėjimo po bent dviejų skirtingų antidepresantų kursų.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad simptomai paprastai nesiskiria nuo kitų depresijos formų, tačiau užsitęsia ir sunkiai pasiduoda gydymui. Tai gali reikšti ilgalaikį prislėgtumą, energijos stoką, miego sutrikimus, nerimą, prasmės praradimą ar minčių sulėtėjimą.

    Influencerė savo įraše išskyrė tris metodus, kurie taikomi tuomet, kai įprastos priemonės nepadeda. Šios kryptys medicinoje vertinamos kaip labiau specializuotos ir dažniausiai pasirenkamos psichiatrui įvertinus ligos eigą, rizikas ir ankstesnio gydymo rezultatus.

    Elektros impulsų terapija

    Viena iš minimų priemonių yra elektros impulsų terapija, kuri klinikinėje praktikoje naudojama sunkioms depresijos formoms, taip pat kai būtinas greitesnis efektas arba kai kitos priemonės nepadeda. Procedūra atliekama taikant bendrąją nejautrą ir naudojant raumenis atpalaiduojančius vaistus, todėl pacientas skausmo nejaučia.

    Gydymo kursas dažniausiai apima kelias procedūras, o prieš jas atliekami būtini sveikatos patikrinimai ir įvertinamos kontraindikacijos. Nors visuomenėje šis metodas neretai apipintas mitais, medicinoje jis laikomas vienu veiksmingiausių, kai depresija yra atspari vaistams.

    Transkranijinė magnetinė stimuliacija

    Kita priemonė – transkranijinė magnetinė stimuliacija, neinvazinis gydymas, kai magnetiniais impulsais veikiamos su nuotaikos reguliavimu siejamos smegenų sritys. Dažniausiai taikomasi į prefrontalinę žievę, kurios aktyvumas depresijos atvejais neretai būna pakitęs.

    Procedūros paprastai atliekamos kursu, o poveikis siejamas su smegenų tinklų veiklos moduliavimu ir neuroplastiškumo skatinimu. Lenkijoje šis gydymas, kaip nurodoma influencerės pasakojime, dažniausiai prieinamas privačiai ir gali kainuoti apie 1 400 eurų už visą kursą.

    Ketamino ir esketamino terapija

    Trečioji kryptis – ketamino terapija, kai vaistas skiriamas intraveninėmis infuzijomis gydymo įstaigoje, prižiūrint medikams. Pastaraisiais metais ketaminas ir jo darinys esketaminas aptariami kaip reikšminga pažanga lekooporės depresijos gydyme, nes kai kuriems pacientams poveikis gali pasireikšti greičiau nei vartojant įprastus antidepresantus.

    Infuzijų kursas dažniausiai sudaromas iš kelių procedūrų per kelias savaites, o konkretus planas priklauso nuo paciento būklės ir gydytojo sprendimo. Pasak E. Grzelakowskos-Kostoglu, ketamino protokolo kaina gali siekti apie 3 000 eurų, o esketamino gydymas – iki maždaug 4 600 eurų.

    Psichiatrai pabrėžia, kad lekooporės depresijos atvejais ypač svarbus individualus planas, nes dažnai prireikia derinti medikamentus, psichoterapiją ir papildomas biologines intervencijas. Taip pat akcentuojama, kad bet koks gydymas turi būti parenkamas tik gydytojui įvertinus rizikas, gretutines ligas ir galimą savižalos pavojų.

    Viešas žinomų žmonių kalbėjimas apie depresiją, anot specialistų, gali mažinti stigmatizaciją ir skatinti kreiptis pagalbos anksčiau. Vis dėlto pabrėžiama, kad socialinių tinklų pasakojimai negali pakeisti profesionalios diagnostikos, o gydymo sprendimai turi būti priimami konsultuojantis su gydytoju psichiatru.

  • Net sunkiai pažeistas smegenis gali pažadinti muzika: kaip muzykoterapija padeda po insulto

    Net sunkiai pažeistas smegenis gali pažadinti muzika: kaip muzykoterapija padeda po insulto

    Visuomenei senstant, daugėja žmonių, kuriems po insulto ar sergant demencija reikia ne tik medicininės priežiūros, bet ir kasdienės aktyvinimo terapijos. Specialistai pabrėžia, kad apatija, uždarumas ir emocijų prislopimas tokiais atvejais dažnai kyla ne iš charakterio, o iš neurologinių pokyčių smegenyse.

    Sergant demencija ar patyrus insultą gali sutrikti sritys, atsakingos už motyvaciją, iniciatyvą ir malonumo pojūtį, todėl žmogui darosi sunku įsitraukti net į paprastas veiklas. Prisideda ir psichologiniai veiksniai, pavyzdžiui, persikėlus į slaugos įstaigą dažnas patiria kontrolės praradimą, o tai dar labiau skatina pasyvumą.

    Tokiose situacijose vis dažniau minimas įrodymais grįstas metodas – muzykoterapija. Tai nėra foninė muzika ar koncertas, o struktūruotas terapinis procesas, kai muzika naudojama konkretiems tikslams: gerinti dėmesį, kalbą, atmintį, mažinti nerimą, agresiją, skatinti judesius ir socialinį kontaktą.

    Kaip muzika veikia smegenis?

    Mokslininkai nustatė, kad muzika vienu metu aktyvina kelias smegenų sistemas – klausos, judesių, emocijų ir pažintines. Dėl to ji gali tapti ypač naudinga žmonėms, kurių kalbiniai ar motoriniai gebėjimai yra nusilpę, o įprastos užduotys, pavyzdžiui, dėlionės ar rankdarbiai, nebeįtraukia.

    Tyrimuose taip pat pažymima, kad muzikinė atmintis neretai išlieka ilgiau nei kitos atminties formos. Praktikoje tai reiškia, kad žmogus, kuriam sunku prisiminti vardus ar dienos įvykius, vis dar gali atpažinti jaunystės dainas, įsijungti į ritmą ar net prisiminti žodžius.

    Reguliarios muzykoterapijos programos siejamos su elgesio ir nuotaikos simptomų mažėjimu sergant demencija. Klinikinėje praktikoje tai ypač svarbu, nes sumažėjęs sujaudinimas ar nerimas gali palengvinti kasdienę priežiūrą, sumažinti konfliktines situacijas ir pagerinti bendrą gyvenimo kokybę.

    Kuo skiriasi nuo paprasto koncerto?

    Muzykoterapijoje svarbiausia ne atlikėjo programa, o ryšys su dalyviu ir aiškus terapinis tikslas. Užsiėmimai paprastai vyksta mažesnėse grupėse, o veiklos pritaikomos pagal dalyvių būklę: nuo paprasto dainavimo ir ritmo pratimų iki judesių sinchronizavimo ar rankų smulkiosios motorikos lavinimo.

    Specialistai pabrėžia, kad didelėse, labai įvairiose grupėse terapinį efektą pasiekti sunkiau, nes vieniems reikia lėtesnio tempo ir aiškių, pasikartojančių struktūrų, kitiems – daugiau aktyvumo. Dėl to profesionali praktika paprastai remiasi individualizavimu, o ne masiniais renginiais.

    Užsiėmimų trukmė dažniausiai derinama prie žmogaus pajėgumo: labiau pažeidžiamiems pacientams parenkamas trumpesnis, aiškiai struktūruotas darbas, kad būtų išvengta pervargimo. Akcentuojama ir taisyklė, kad žmogus nėra verčiamas dainuoti ar groti – svarbu suteikti pasirinkimo jausmą, kuris demencijos ir slaugos kontekste dažnai būna prarandamas.

    Kodėl tai svarbu šeimoms ir įstaigoms?

    Slaugos ir globos įstaigoms vienas didžiausių iššūkių – gyventojų pasyvumas ir nuolatinis stimulų trūkumas. Kai žmogus daug laiko praleidžia tyloje, miegodamas ar žiūrėdamas į vieną tašką, ilgainiui silpnėja jo socialiniai įgūdžiai, nyksta kasdieniai įpročiai, o personalui darosi sunkiau užmegzti kontaktą.

    Muzykoterapija gali tapti papildomu, nefarmakologiniu įrankiu, kuris padeda ne tik pačiam žmogui, bet ir personalui. Jei dalyvis po užsiėmimų būna ramesnis, labiau įsitraukęs ir lengviau bendraujantis, tai mažina įtampą kasdienėse situacijose ir leidžia daugiau dėmesio skirti individualiai priežiūrai.

    Šeimoms ekspertai pataria domėtis, ar įstaigoje taikomi įrodymais grįsti nefarmakologiniai metodai, ir aiškiai išsakyti poreikį. Praktika rodo, kad paslaugų paklausa dažnai formuoja pasiūlą, o sisteminiai pokyčiai sparčiau vyksta ten, kur artimieji aktyviai dalyvauja sprendimuose.

    Namuose taip pat gali padėti paprasti, bet apgalvoti sprendimai: klausytis žmogui artimos muzikos, kartu niūniuoti, ploti ritmą, judėti pagal dainą ar prisiminti tekstų nuotrupas. Vis dėlto pabrėžiama, kad klinikinį efektą, ypač po insulto ar esant ryškiems demencijos simptomams, dažniausiai užtikrina profesionaliai suplanuota terapija.

  • Kreatina moterims po 40-ies: tyrimai rodo, kad gali palengvinti perimenopauzės nuovargį

    Kreatina moterims po 40-ies: tyrimai rodo, kad gali palengvinti perimenopauzės nuovargį

    Kreatina dažnai siejama su sportininkais, tačiau pastaraisiais metais vis daugiau mokslinių apžvalgų nagrinėja jos galimą naudą moterims perimenopauzės laikotarpiu. Šiuo laikotarpiu svyruoja ir mažėja estrogenų lygis, o daliai moterų tai pasireiškia nuolatiniu nuovargiu, prastesne savijauta ir lėtesniu atsistatymu po fizinio krūvio.

    Kreatina yra natūraliai organizme esanti medžiaga, padedanti greitai atkurti energiją ląstelėse per fosfokreatino sistemą, kuri susijusi su ATP gamyba. Jos dalį gauname su maistu, daugiausia iš raudonos mėsos ir žuvies, tačiau suvartojimas skiriasi, o atsargos raumenyse gali būti mažesnės, ypač jei mityboje mažiau gyvūninės kilmės produktų.

    Perimenopauzės metu, kai hormonų pokyčiai veikia energijos apykaitą ir miego kokybę, dalis tyrimų kelia hipotezę, kad kreatinos papildymas gali prisidėti prie geresnio fizinio pajėgumo ir savijautos. Mokslinėje literatūroje aptariama, kad kreatina gali būti aktuali ir dėl to, jog smegenys, nors sudaro apie 2 proc. kūno masės, sunaudoja didelę dalį organizmo energijos, todėl energijos apykaitos sutrikimai gali būti juntami ypač ryškiai.

    Ką rodo tyrimai apie poveikį?

    Apžvalginiai darbai apie kreatinos vartojimą moterų sveikatai pabrėžia kelias kryptis: raumenų funkciją, jėgos rodiklius ir galimą poveikį pažintinėms funkcijoms. Nors poveikis kiekvienai moteriai gali skirtis, kreatina dažniausiai minima kaip viena geriausiai ištirtų sporto mitybos medžiagų, o jos saugumas sveikiems asmenims vertinamas palankiai, laikantis rekomenduojamų dozių.

    Taip pat pabrėžiama, kad menopauzės artėjimas sutampa su didesne sarkopenijos rizika, kai spartėja raumenų masės ir jėgos mažėjimas. Dėl to jėgos treniruotės perimenopauzės metu dažnai įvardijamos kaip viena svarbiausių prevencinių priemonių, o kreatina kai kuriuose tyrimuose vertinama kaip papildoma priemonė, galinti padėti siekti geresnio treniruočių efekto.

    Literatūroje aptariama ir kaulų sveikata, nes mažėjant estrogenų lygiui didėja kaulų mineralinio tankio mažėjimo rizika. Nors kreatina nėra osteoporozės gydymas, kai kurie moksliniai darbai nurodo, kad ji, derinama su jėgos treniruotėmis, gali netiesiogiai prisidėti prie palankesnių kūno sudėties pokyčių, kurie svarbūs vyresniame amžiuje.

    Kokia forma ir dozė dažniausiai minima?

    Moksliniuose šaltiniuose dažniausiai išskiriamas kreatinos monohidratas kaip geriausiai ištirta ir praktiškai plačiausiai naudojama forma. Dalis naujesnių rekomendacijų akcentuoja, kad nebūtina taikyti vadinamųjų įsotinimo fazių, o daugeliui žmonių pakanka pastovios mažesnės paros dozės.

    Dažniausiai minimas kiekis siekia nuo 3 iki 5 gramų per dieną, vartojant nuosekliai. Poveikis paprastai nėra momentinis, nes audinių įsotinimui gali prireikti kelių savaičių, todėl svarbus reguliarumas, o ne vienkartinis vartojimas prieš treniruotę.

    Kam reikėtų būti atsargioms?

    Nors kreatina daugelyje tyrimų vertinama kaip saugi sveikiems suaugusiesiems, ji nėra universali išeitis nuo visų perimenopauzės simptomų. Jei moteris turi inkstų ligų, vartoja specifinius vaistus ar turi kitų lėtinių sveikatos sutrikimų, prieš pradedant vartoti papildus verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Taip pat svarbu atskirti realius efektus nuo paplitusių mitų. Kreatina gali didinti vandens kiekį raumenų ląstelėse, tačiau tai paprastai nėra tas pats, kas riebalinės masės augimas, o vizualiai kūnas dažniau atrodo stangresnis, o ne paburkęs.

    Ekspertai pabrėžia, kad geriausią rezultatą dažniausiai duoda ne vienas papildas, o visuma: pakankamas baltymų kiekis, jėgos treniruotės, miego higiena ir streso valdymas. Kreatina šioje schemoje gali būti papildomas įrankis, tačiau sprendimą dėl vartojimo verta grįsti asmenine sveikatos situacija ir patikimais moksliniais duomenimis.