CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Mokslininkų proveržis: sukurti kraujo krešuliai, stiprų kraujavimą sustabdantys per sekundes

    Mokslininkų proveržis: sukurti kraujo krešuliai, stiprų kraujavimą sustabdantys per sekundes

    Mokslininkai sukūrė naują metodą, leidžiantį greitai suformuoti ypač tvirtus kraujo krešulius, kurie laboratorijoje kraujavimą galėjo pristabdyti per kelias sekundes. Tyrėjų teigimu, tokia technologija ateityje galėtų tapti svarbia pagalba skubioje medicinoje, traumų atvejais ar operacijų metu.

    Natūralūs kraujo krešuliai organizmui yra gyvybiškai svarbūs, tačiau ne visada susidaro pakankamai greitai arba būna pakankamai stabilūs. Kai kraujavimas stiprus, ypač svarbu, kad krešulys ne tik greitai susiformuotų, bet ir mechaniškai atlaikytų audinių judėjimą bei kraujospūdį.

    Naujas požiūris į krešulio „pastatą“

    Šiame tyrime dėmesys nukreiptas į raudonuosius kraujo kūnelius, kurie natūraliame krešulyje sudaro didelę tūrio dalį, tačiau patys savaime nėra tvirta konstrukcinė medžiaga. Mokslininkai juos chemiškai „surišo“ tarpusavyje taip, kad susiformuotų stipresnė ir atsparesnė struktūra.

    Taip sukurti inžineriniai kraujo krešuliai gali būti pritaikomi kaip gelio tipo medžiaga, papildanti natūralų krešėjimą. Autorių teigimu, toks sprendimas skirtas ne pakeisti organizmo krešėjimą, o sustiprinti jį situacijose, kai įprastų mechanizmų nepakanka.

    Ką parodė bandymai

    Bandymai laboratorijoje ir su žiurkių modeliais parodė, kad naujieji krešuliai buvo gerokai atsparesni lūžimui ir geriau prilipo prie audinių nei natūralūs. Tyrėjai nurodo, kad mechaninis atsparumas padidėjo 13 kartų, o sukibimas su audiniais buvo maždaug 4 kartus stipresnis.

    Taip pat pranešta, kad bandymuose nepastebėta ryškių toksiškumo požymių ar pavojingos imuninės reakcijos, o sužeistos kepenų vietos užsandarinimas buvo sėkmingas. Vis dėlto tai dar nėra įrodymas, kad metodas taip pat veiks žmonėms, nes gyvūnų modeliai tik iš dalies atspindi klinikinę realybę.

    Kur tai galėtų būti pritaikyta

    Technologijos kūrėjai teigia, kad medžiaga gali būti paruošiama gana greitai: naudojant suderinto kraujo donoro medžiagą per maždaug 10 minučių, o naudojant paties paciento kraują per maždaug 20 minučių. Toks laikas svarbus skubioje pagalboje, kur sprendimai turi būti priimami per minutes.

    Potenciali nauda įžvelgiama ir pacientams, turintiems krešėjimo sutrikimų, taip pat žmonėms, vartojantiems kraują skystinančius vaistus, kai dėl gydymo sumažėja organizmo gebėjimas suformuoti „naudingą“ krešulį. Kartu pabrėžiama, kad patys pavojingiausi krešuliai yra kitokie: tie, kurie susidaro kraujagyslių viduje ir gali užkimšti kraujotaką.

    „Natūralūs kraujo krešuliai gali susidaryti lėtai ir būti mechaniškai trapūs, o tai riboja jų gebėjimą sustabdyti stiprų kraujavimą ir gali apsunkinti gijimą“, – sakė McGill universiteto mokslininkas Jianyu Li.

    Kitas žingsnis – išsamūs saugumo ir veiksmingumo tyrimai, taip pat bandymai situacijose, kur kraujavimas yra didelio slėgio, pavyzdžiui, pažeidus arterijas. Tyrėjai pripažįsta, kad technologiją dar reikės „suderinti“ skirtingiems scenarijams, tačiau pirmieji rezultatai rodo realų potencialą klinikinei praktikai ateityje.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Nature“.

  • Tyrimas atskleidė: šis įprotis ilgaamžiškumą prognozuoja geriau nei mityba ar sportas

    Tyrimas atskleidė: šis įprotis ilgaamžiškumą prognozuoja geriau nei mityba ar sportas

    Kas, pasak tyrėjų, svarbiau už mitybą?

    Naujas JAV mokslininkų darbas rodo, kad miego trūkumas su gyvenimo trukme susijęs stipriau nei kai kurie įprastai akcentuojami veiksniai, tokie kaip mityba ar fizinis aktyvumas. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog sportas ir subalansuota mityba tampa nesvarbūs, tačiau miegas gali būti kertinis ilgalaikės sveikatos indikatorius.

    Analizę atlikę Oregon Health and Science University (OHSU) specialistai rėmėsi JAV apklausų duomenimis, apimančiais 2019–2025 metų laikotarpį. Jie vertino, kaip pačių žmonių nurodoma miego trukmė siejasi su prognozuojama gyvenimo trukme.

    Riba, kuri kartojasi rekomendacijose

    Tyrime nepakankamu miegu laikyta situacija, kai žmogus per naktį miega mažiau nei 7 valandas. Ši riba sutampa su plačiai cituojamomis suaugusiųjų miego rekomendacijomis, kuriose dažniausiai nurodomas 7–9 valandų intervalas.

    Skaičiavimuose buvo įvertinti ir kiti su gyvenimo trukme susiję kintamieji, pavyzdžiui, fizinis pasyvumas, užimtumas bei išsilavinimas. Net ir juos „atmetus“, ryšys tarp per trumpo miego ir mažesnės tikėtinos gyvenimo trukmės išliko, o stipresnis ryšys buvo nustatytas tik su rūkymu.

    „Nesitikėjau, kad nepakankamas miegas bus taip stipriai susijęs su gyvenimo trukme“, – sakė OHSU miego fiziologas Andrew McHill.

    „Žinojome, kad miegas svarbus, bet šis tyrimas aiškiai parodo: žmonėms verta siekti 7–9 valandų miego, jei tik įmanoma“, – sakė Andrew McHill.

    Ką reiškia toks ryšys ir ko jis neįrodo?

    Mokslininkai pabrėžia, kad tyrimas yra stebimasis, todėl jis negali galutinai įrodyti priežastinio ryšio, jog būtent trumpesnis miegas tiesiogiai „atimtų“ mėnesius ar metus. Vis dėlto ryšys pakankamai nuoseklus, kad miegas būtų vertinamas kaip svarbus ilgalaikės sveikatos signalas.

    Praktikoje miegas glaudžiai persipina su kitais įpročiais: kai žmogus miega per mažai, dažniau suprastėja sprendimai dėl maisto, krenta motyvacija judėti, didėja stresas. Tyrėjai taip pat išskiria, kad prastas miegas siejamas su nutukimu ir 2 tipo diabetu, o šios būklės ilgainiui gali didinti ankstyvos mirties riziką.

    Svarbi ir tai, kad miego rutiną bent iš dalies galima koreguoti: padėti gali aiškesnis režimas, ekranų atsisakymas lovoje, ramesnės vakaro veiklos. Kai kuriems žmonėms miegą palankiai veikia ir reguliarus lengvesnis judėjimas, pavyzdžiui, joga ar tai či, ypač jei tai tampa įpročiu, o ne vienkartiniu sprendimu.

    Tyrimas publikuotas moksliniame žurnale Sleep Advances, o jo išvados dar kartą primena, kad miegas neturėtų būti laikomas „liekamuoju“ dienos elementu. Jei siekiama geresnės savijautos ir mažesnių ilgalaikių rizikų, miego prioritetas gali būti toks pat svarbus kaip tai, ką valgome ir kaip dažnai judame.

  • Probiotikų bumas vaistinėse: ką iš tikrųjų nuryjate ir kada jie gali pakenkti?

    Probiotikų bumas vaistinėse: ką iš tikrųjų nuryjate ir kada jie gali pakenkti?

    Kas yra probiotikai ir kodėl jie tokie populiarūs?

    Probiotikai dažniausiai pristatomi kaip gyvosios bakterijos, kurios turėtų papildyti žarnyno mikrobiotą ir palaikyti virškinimo funkciją. Ant pakuočių dažnai akcentuojama „žarnyno sveikata“, „gerosios bakterijos“, tačiau konkreti nauda neretai apibrėžiama miglotai.

    Žmogaus žarnyne gyvena trilijonai mikroorganizmų, o mikrobiota skiriasi tarp skirtingų žmonių. Dėl to vienas ir tas pats papildas dviem žmonėms gali turėti nevienodą poveikį arba jo visai nesukelti.

    Ką rodo mokslas apie veiksmingumą?

    Įprastai su maistu kasdien praryjame didelį kiekį bakterijų, tačiau didelę jų dalį sunaikina skrandžio rūgštis. Tyrimai rodo, kad tik nedidelė dalis suvartotų mikroorganizmų pasiekia storąją žarną, o dauguma probiotikų ten išlieka trumpai.

    Stipriausi įrodymai sukaupti ne apie abstrakčią „bendrą savijautą“, o apie konkrečias situacijas, kai tam tikros padermės gali būti naudingos. Pavyzdžiui, daliai žmonių kai kurie probiotikai gali sumažinti antibiotikų sukeltos diarėjos riziką, tačiau poveikis priklauso nuo produkto sudėties, dozės ir individualių veiksnių.

    Dozės, pažadai ir realybė

    Rinkoje esantys produktai dažnai skiriasi milijardais gyvųjų kultūrų vienoje kapsulėje, o dozavimo intervalas labai platus. Dideli skaičiai ant pakuotės nebūtinai reiškia didesnį efektyvumą, nes svarbiausia yra konkreti padermė ir jos gyvybingumas iki galiojimo pabaigos.

    Gamintojai dažnai pabrėžia, kad bakterijos „atsparios skrandžio rūgščiai“ arba „plačiai ištirtos“, tačiau tai dar nereiškia, kad įrodytas aiškus klinikinis rezultatas visiems vartotojams. Maisto papildų reguliavimas Europos Sąjungoje yra griežtesnis dėl sveikatingumo teiginių, tačiau rinkodaroje vis dar pasitaiko formuluočių, kurios vartotojui sukuria stipresnio poveikio įspūdį, nei leidžia duomenys.

    Kada probiotikų geriau vengti?

    Daugumai sveikų žmonių probiotikai rimtų problemų nesukelia, tačiau medicinos literatūroje aprašyta atvejų, kai gyvosios bakterijos, patekusios ne ten, kur turėtų, gali sukelti infekciją. Rizika didėja žmonėms, kurių imunitetas nusilpęs, taip pat turintiems sunkių gretutinių ligų ar po tam tikrų invazinių procedūrų.

    Jei žmogus vartoja antibiotikus, turi lėtinių virškinimo sutrikimų arba renkasi probiotikus dėl konkretaus simptomo, svarbu aptarti pasirinkimą su gydytoju ar vaistininku. Ypač svarbu tiksliai įvertinti, ar pasirinktas produktas turi aiškiai nurodytas bakterijų padermes, tinkamas laikymo sąlygas ir suprantamą vartojimo trukmę.

    Probiotikų kapsulė dažnai atrodo kaip paprastas sprendimas, tačiau realybėje tai priemonė, kurios nauda priklauso nuo daugybės sąlygų. Prieš perkant verta kritiškai įvertinti pažadus ant pakuotės ir pasverti, ar tikrai reikia papildų, kai žarnyno mikrobiotą dažnai stipriausiai veikia mityba, miegas ir ilgalaikiai įpročiai.

  • Mokslininkai pastebėjo keistą dėsningumą: įgimtas aklumas gali saugoti nuo šizofrenijos

    Mokslininkai pastebėjo keistą dėsningumą: įgimtas aklumas gali saugoti nuo šizofrenijos

    Dar XX amžiaus viduryje tyrėjai pastebėjo detalę, kuri ilgai atrodė kaip sutapimas: žmonėms, kurie yra akli nuo gimimo, šizofrenija tarsi nepasireiškia. Vėliau, atsiradus didelėms sveikatos duomenų bazėms, šis dėsningumas ėmė kartotis ir šiuolaikiniuose populiacijos tyrimuose.

    Vienas dažniausiai cituojamų pavyzdžių yra Vakarų Australijos visos populiacijos analizė, kurioje stebėta beveik pusė milijono 1980–2001 metais gimusių vaikų. Šizofrenijos diagnozė nustatyta 1 870 asmenų, tačiau tarp vaikų, turėjusių įgimtą žievinį aklumą, tokių atvejų nefiksuota.

    Svarbu pabrėžti, kad kalbama ne apie bet kokį regėjimo praradimą. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie apanka vėliau, taip pat tie, kurių aklumą lemia akių pažeidimai, vis tiek gali susirgti šizofrenija, todėl vien regėjimo netekimas šio efekto nepaaiškina.

    Kas sieja regą ir šizofreniją?

    Iš pirmo žvilgsnio tai skamba paradoksaliai, nes šizofrenija dažniausiai siejama su kliedesiais, haliucinacijomis ar mąstymo sutrikimais, o ne su regėjimu. Vis dėlto šiuolaikinės hipotezės vis dažniau akcentuoja, kad dalis simptomų gali būti susiję su tuo, kaip smegenys prognozuoja tikrovę ir suderina lūkesčius su jutiminiais signalais.

    Regos žievė yra viena didžiausių ir labiausiai tarpusavyje sujungtų smegenų sričių, dalyvaujanti ne tik regėjime, bet ir dėmesio, mokymosi bei emocijų apdorojime. Jei nuo gimimo regos žievė negauna įprastų signalų, smegenų raida gali pasukti kitu keliu, o pati sritis neretai persitvarko ir įsitraukia į kalbos, atminties ar kitų funkcijų tinklus.

    Kodėl tai svarbu gydymui?

    Tyrėjai pabrėžia, kad išvados nereiškia, jog aklumas galėtų būti laikomas apsauga ar juolab „sprendimu“ nuo šizofrenijos. Tačiau šis fenomenas gali padėti tiksliau suprasti, kuriuose smegenų tinkluose slypi pažeidžiamumas, ir kokie raidos mechanizmai ilgainiui lemia simptomus.

    Šiandien dauguma vaistų pirmiausia taikosi į dopamino sistemą, tačiau daliai pacientų poveikis nepakankamas, o šalutiniai reiškiniai gali būti reikšmingi. Dėl to vis daugiau dėmesio sulaukia ir kitos kryptys, įskaitant glutamato sistemą, kuri svarbi mokymuisi, sinapsių plastiškumui ir signalų filtravimui, ypač žievės tinkluose.

    Mokslininkų tikslas yra ne ieškoti egzotiškų išimčių, o iš jų pasisemti užuominų, kaip formuojasi stabilesnis smegenų informacijos apdorojimas. Jei pavyktų aiškiau atsekti ankstyvos raidos principus, ateityje tai galėtų prisidėti prie tikslesnės rizikos vertinimo, ankstyvos diagnostikos ir naujų, platesnio veikimo gydymo strategijų.

  • Mokslininkų proveržis: pelėms ataugo piršto dalis – ką tai žada žmonėms ir randams?

    Mokslininkų proveržis: pelėms ataugo piršto dalis – ką tai žada žmonėms ir randams?

    Žmogaus organizmas geba gana efektyviai užgydyti žaizdas, tačiau prarastų galūnių, kaip tai daro aksolotliai ar salamandros, neatkuria. Vis dėlto naujas JAV mokslininkų darbas rodo, kad žinduolių audiniuose gali slypėti iki šiol menkai išnaudotas regeneracijos potencialas.

    Teksaso A ir M universiteto tyrėjų komanda pranešė pelėms sukėlusi regeneracinį atsaką po to, kai buvo pašalinta piršto dalis. Ataugimas buvo netobulas, tačiau tyrimo metu užfiksuota, kad atsinaujino ne tik kaulas, bet ir dalis sudėtingesnių struktūrų, reikalingų normaliai funkcijai.

    Du baltymai ir du žingsniai

    Tyrimo esmė buvo dviejų signalinių baltymų panaudojimas, nukreipiant natūralų žaizdos gijimą kita linkme. Pirmasis signalas turėjo sumažinti randėjimo dominavimą, o antrasis paskatinti audinius formuotis pagal regeneracijai būdingą programą.

    Komanda taikė fibroblastų augimo faktorių 2, kuris, kaip aiškina autoriai, keičia sužeidimo vietoje aktyvių ląstelių būseną ir padeda joms pereiti nuo randėjimo prie plastiškesnės regeneracinės reakcijos. Vėliau buvo panaudotas kaulų morfogenetinis baltymas 2, kuris siunčia signalus, kokius audinius ir kaip formuoti.

    „Tai iš esmės dviejų žingsnių procesas: pirmiausia nukreipiame ląsteles nuo randėjimo, o tada suteikiame signalus, pasakančius, ką statyti“, – sakė regeneracinės biologijos tyrėjas Kenas Muneoka.

    Pasak tyrėjų, būtent toks nuoseklumas buvo kritiškai svarbus, nes randėjimas yra numatytoji žinduolių reakcija į pažeidimą. Žaizdos vietoje greitai suaktyvėja fibroblastai, kurie efektyviai uždaro pažeidimą, tačiau kartu suformuoja randinį audinį, neleidžiantį atkurti prarastos anatomijos.

    Kuo tai skiriasi nuo kamieninių ląstelių idėjos

    Regeneracinėje medicinoje dažnai akcentuojamos kamieninės ląstelės ir jų persodinimas, tačiau šis darbas remiasi kitu principu. Mokslininkai bandė „perjungti“ jau esančias ląsteles taip, kad jos laikinai įgytų regeneracijai palankias savybes sužeidimo vietoje.

    „Jums nereikia paimti kamieninių ląstelių ir jų sugrąžinti atgal. Jos jau yra organizme, tereikia išmokti priversti jas elgtis taip, kaip reikia“, – sakė K. Muneoka.

    Autoriai pabrėžia, kad ankstesniuose tos pačios laboratorijos bandymuose be fibroblastų augimo faktoriaus 2 nebuvo suformuotas regeneracijai būdingas ląstelių sankaupos etapas, o ataugimas buvo labiau ribotas. Šįkart gauti rezultatai rodo, kad tinkamai parinkti signalai gali priartinti audinius prie platesnės regeneracijos scenarijaus.

    Kada tai galėtų būti pritaikyta žmonėms?

    Ši metodika žmonėms dar nebandyta, o iki klinikinių tyrimų reikėtų atsakyti į saugumo ir efektyvumo klausimus. Reikšminga rizika yra tai, kad augimo signalai turi būti tiksliai dozuojami ir laiku kontroliuojami, kad audiniai augtų ten ir taip, kaip reikia.

    Kartu yra ir pragmatiškesnė, artimesnė perspektyva: net jei galūnių regeneracija žmonėms liktų tolima, tie patys mechanizmai gali padėti gerinti žaizdų gijimą ir mažinti randėjimą. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad kaulų morfogenetinis baltymas 2 jau naudojamas kai kuriose rekonstrukcinės chirurgijos srityse, o fibroblastų augimo faktoriaus 2 kryptis aktyviai vystoma.

    Tyrimas publikuotas žurnale Nature Communications, o jo autoriai pabrėžia, kad svarbiausias rezultatas yra pati idėja: žinduolių regeneracinis atsakas gali būti ne „prarastas“, o tiesiog užblokuotas randėjimo programos. Jei ši hipotezė pasitvirtins platesniuose modeliuose, tai gali pakeisti požiūrį į tai, ką ateityje bus įmanoma atkurti po traumų.

  • Didelis tyrimas rodo: kur vaikai auga, lemia skirtingas psichikos sveikatos rizikas

    Didelis tyrimas rodo: kur vaikai auga, lemia skirtingas psichikos sveikatos rizikas

    Miestas ir kaimas: skirtingi iššūkiai

    Beveik 20 000 vaikų ir paauglių duomenis išanalizavę mokslininkai nustatė, kad gyvenamoji aplinka siejasi su skirtingomis psichikos sveikatos rizikomis. Tyrime, kuriame vertinti 6–16 metų mokiniai, išryškėjo aiškus miesto ir kaimo skirtumas.

    Tyrėjai padarė išvadą, kad kaimo vietovėse augantys vaikai dažniau patiria depresijos, nerimo, socialinio užsisklendimo ir emocinių sunkumų požymių. Tuo metu miestuose augantiems vaikams dažniau fiksuojamos elgesio problemos, įskaitant dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimui būdingus bruožus.

    Ką parodė vertinimai mokyklose?

    Analizuojant mokinių klausimynus ir psichologinių sunkumų rodiklius, kaimo vaikai dažniau rinko aukštesnius balus ties nerimu, prislėgtumu, somatiniais nusiskundimais ir dėmesio problemomis. Miesto mokiniai dažniau išsiskyrė socialiniais sunkumais ir taisyklių laužymu.

    Atskira analizė apėmė 3 003 mokinius, kuriems buvo nustatytas psichikos sutrikimas. Šioje grupėje skirtumai tarp miesto ir kaimo buvo dar ryškesni, o simptomų pobūdis dažniau „susigrupuodavo“ pagal gyvenamąją aplinką.

    Tyrime taip pat pastebėtas lyčių aspektas: berniukų psichologinių simptomų sąsajos reikšmingiau skyrėsi priklausomai nuo to, ar jie gyvena mieste, ar kaime. Mergaičių grupėje tokio aiškaus skirtumo pagal gyvenamąją vietą tyrėjai nefiksavo.

    Kodėl atsiranda šis skirtumas?

    Autoriai nurodo, kad kaimo vietovėse didesnę įtaką gali turėti socialiniai ir ekonominiai veiksniai: mažesnės pajamos, siauresnės ugdymo galimybės ir ribotesnė psichikos sveikatos paslaugų pasiūla. Prie emocinių sunkumų prisideda ir socialinė izoliacija bei retesnė ankstyva pagalba.

    Dar vienas svarbus veiksnys, aptartas tyrime, yra vadinamieji „palikti vaikai“, kai tėvai išvyksta dirbti į miestus, o vaikus augina seneliai ar kiti giminaičiai. Tyrėjų teigimu, toks šeimos išsiskyrimas gali didinti apleistumo jausmą ir sietis su prislėgtumu bei kitais emociniais sunkumais.

    Miesto vaikų atveju didesnį vaidmenį, anot autorių, gali turėti intensyvesnė akademinė konkurencija, greitesnis gyvenimo tempas ir didesnis su mokslu susijęs stresas. Tyrime pažymima ir tai, kad miestuose dėmesio ir elgesio sunkumai dažniau atpažįstami bei diagnozuojami dėl geresnio paslaugų prieinamumo.

    „Išryškėję regioniniai skirtumai rodo, kad reikia vietovei pritaikytų priemonių, sprendžiančių skirtingus iššūkius“, – rašė tyrimo autoriai.

    Jų vertinimu, kaimo vietovėse gali būti ypač svarbus ankstyvesnis emocinių sunkumų atpažinimas ir lengviau pasiekiamos paslaugos, įskaitant nuotolines konsultacijas. Miestuose prioritetu galėtų tapti ankstyvas elgesio ir dėmesio sunkumų pastebėjimas mokyklose bei nuosekli pagalba šeimai.

    Ką svarbu žinoti apie ribojimus?

    Tyrėjai pabrėžia, kad vaiko psichikos sveikata vertinta naudojant vieną pagrindinę vertinimo priemonę, todėl tai gali neapimti viso individualių sunkumų spektro. Be to, tyrimas buvo momentinis, tad negalima tiksliai pasakyti, kaip šie skirtumai keičiasi vaikui augant.

    Dar viena svarbi detalė yra geografinė imtis: duomenys rinkti vienoje Vakarų Kinijos provincijoje. Dėl to rezultatai gali nevisiškai atspindėti visos šalies, o juo labiau kitų valstybių situaciją, tačiau jie išryškina kryptį, į kurią siūloma atkreipti dėmesį planuojant prevenciją.

  • Kur Europoje saugiausia gerti vandentiekio vandenį: reitinge dugne – Lietuva ir kaimynės

    Kur Europoje saugiausia gerti vandentiekio vandenį: reitinge dugne – Lietuva ir kaimynės

    Vandentiekio vandens saugumas Europoje labai skiriasi, o didžiausią įtaką tam daro požeminio vandens būklė ir jo tarša. Europos aplinkos agentūra skelbia, kad daugiau nei 20 proc. ES požeminio vandens telkinių cheminė būklė yra prasta.

    Tai reiškia, kad dalyje vietovių viršijami ES Vandens pagrindų direktyvoje nustatyti kenksmingų medžiagų, įskaitant sunkiuosius metalus, limitai. Kuo blogesnė žaliavinio vandens kokybė, tuo brangesnis ir sudėtingesnis jo paruošimas gerti.

    Kas Europoje pirmauja?

    Tarptautiniuose vertinimuose dauguma Europos valstybių patenka tarp stipriausių pasaulyje pagal geriamojo vandens ir sanitarijos rodiklius. Pagal Environmental Performance Index (EPI) aukščiausi įverčiai skiriami šalims, kurios geriausiai apsaugo žmonių sveikatą nuo nesaugaus geriamojo vandens rizikų.

    Tarp šalių, gavusių maksimalų įvertinimą, minimos Suomija, Islandija, Nyderlandai, Norvegija, Šveicarija ir Jungtinė Karalystė. Tokie rezultatai paprastai siejami su griežta taršos kontrole, investicijomis į vandentvarką ir nuoseklia monitoringo sistema.

    Kur rodikliai prasčiausi?

    Žemesni balai fiksuojami Europos pakraščiuose ir šalyse, kur vandens tiekimo infrastruktūra modernizuojama lėčiau arba sudėtingesnės pradinės gamtinės sąlygos. EPI duomenimis, tarp prasčiausiai įvertintų šalių Europoje minimos Moldova, Sakartvelas ir Albanija.

    Tame pačiame sąrašo gale atsiduria ir kai kurios ES valstybės, įskaitant Latviją, Lietuvą ir Rumuniją. Tai nereiškia, kad vandentiekio vanduo automatiškai yra nesaugus, tačiau signalizuoja apie didesnes sistemines rizikas ir didesnę priklausomybę nuo kokybiško valymo.

    Kodėl požeminis vanduo kelia tiek rūpesčių?

    Požeminis vanduo ES yra kritiškai svarbus: jis sudaro apie 65 proc. geriamojo vandens išteklių ir reikšmingą dalį vandens, naudojamo žemės ūkyje. Dėl to bet kokia tarša greitai tampa ne tik aplinkosaugos, bet ir ekonomikos bei visuomenės sveikatos klausimu.

    Europos Komisija yra nurodžiusi, kad nitratų koncentracija viršija ES ribą 14 proc. požeminio vandens matavimo vietų. ES nustatyta riba yra 50 miligramų litre, o didesnės koncentracijos dažnai siejamos su intensyviu tręšimu ir žemės ūkio nuotėkiu.

    Vien nitratų šalinimas iš vandens ES mastu gali kainuoti apie 320 mlrd. eurų per metus, todėl vis dažniau akcentuojama prevencija, o ne vien valymas. Praktikoje tai reiškia griežtesnę taršos kontrolę, tikslesnį trąšų naudojimą ir jautrių teritorijų apsaugą.

    Papildomą spaudimą vandens kokybei daro pesticidai, farmaciniai junginiai ir mikroplastikai. Atskiruose tyrimuose taip pat akcentuojamos PFAS grupės medžiagos, kurios dėl ilgo irimo aplinkoje dažnai vadinamos ilgai išliekančiomis cheminėmis medžiagomis.

    ES taip pat stiprina stebėseną: 2022 metais patvirtintas pirmasis geriamojo vandens stebimų medžiagų sąrašas, skirtas sekti tam tikrus endokrininę sistemą galinčius veikti junginius. Tikslas yra anksčiau aptikti rizikas ir, prireikus, laiku keisti reguliavimą bei vandens paruošimo praktiką.

  • Nikotinas kaip sveikatingumo mada: influenceriai žada naudą, bet ekspertai įspėja apie rizikas

    Nikotinas kaip sveikatingumo mada: influenceriai žada naudą, bet ekspertai įspėja apie rizikas

    Internete nuolat gimsta naujos sveikatingumo mados, tačiau pastaruoju metu ypač atkakliai plinta nikotino „perpakavimas“ į tariamai naudingą įprotį. Socialinių tinklų influenceriai vis dažniau tvirtina, kad nikotino pagalvėlės, kramtomoji guma ar pleistrai gali padėti susikaupti, pagerinti nuotaiką ar net prisidėti prie svorio kontrolės.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokie teiginiai dažnai remiasi tik daline tiesa: nikotinas iš tiesų yra biologiškai aktyvus stimuliatorius, trumpam galintis paveikti budrumą ir dėmesio koncentraciją. Tačiau trumpalaikis efektas nereiškia, kad tai tinkama priemonė „sveikatingumui“, ypač žmonėms, kurie anksčiau nerūkė ir nevartojo nikotino.

    „Sveikatingumo teiginiai dažnai paima kruopelę tiesos ir nueina toliau, nei leidžia įrodymai“, – sakė Nufildo pirminės sveikatos priežiūros mokslų departamento vyresnioji tyrėja ir dėstytoja Angela Difeng Wu.

    Pasak jos, nikotinas veikia smegenų receptorius ir skatina dopamino išsiskyrimą, todėl gali sukelti priklausomybę. Nors rūkymo metimas naudojant nikotino pakaitines priemones kai kuriems žmonėms yra žalos mažinimo kelias, tiems, kurie niekada nerūkė, tai gali tapti naujos priklausomybės pradžia.

    Pastaraisiais metais, ypač po pandemijos, išaugo susidomėjimas nootropikais – natūraliomis ar sintetinėmis medžiagomis, siejamomis su kognityvinių gebėjimų gerinimu. Į šią kategoriją dažnai patenka kofeinas, L-teaninas ar ašvaganda, o kartu plečiasi ir vadinamųjų funkcinių gėrimų bei papildų rinka, žadanti greitus sprendimus kasdieniam nuovargiui ar stresui.

    Šiame kontekste nikotino produktai socialiniuose tinkluose pradėti pristatinėti kaip dar viena „produktyvumo priemonė“. Specialistai atkreipia dėmesį, kad tokia komunikacija ypač paveiki jaunus žmones, nes žinutė dažnai pateikiama kaip gyvenimo būdo pasirinkimas, o ne kaip priklausomybę sukelianti medžiaga.

    „Nikotinas yra mažiau žalingas nei rūkymas, bet tai nereiškia, kad jis nekenksmingas“, – sakė A. D. Wu.

    Jos teigimu, svarbu atskirti rūkymo žalą nuo nikotino poveikio, tačiau priklausomybė pati savaime yra reikšminga žala. Be to, ilgalaikiai nikotino vartojimo be tabako dūmų padariniai vis dar tiriami, todėl viešojoje erdvėje atsirandanti „sveikatingumo“ etiketė gali klaidinti.

    Europoje vis dažniau kalbama apie griežtesnį reguliavimą, ypač siekiant sumažinti nikotino produktų prieinamumą nepilnamečiams. Pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė neseniai pritarė teisės aktui, kuriuo siekiama riboti tabako gaminių įsigijimą žmonėms, gimusiems po 2008 metų, o į reguliavimo diskusijas įtraukiami ir garinimo produktai.

    Ekspertai pabrėžia, kad vien draudimų nepakanka. Reikia aiškios visuomenės sveikatos komunikacijos, kuri vienu metu padėtų rūkantiems mesti rūkyti ir kartu užkirstų kelią naujų nikotino vartotojų atsiradimui, kai medžiaga pristatoma kaip dar vienas „kasdienės savijautos“ triukas.

  • Tyrimas: net gilioje nejautroje smegenys apdoroja kalbą ir net bando nuspėti kitus žodžius

    Tyrimas: net gilioje nejautroje smegenys apdoroja kalbą ir net bando nuspėti kitus žodžius

    Smegenys nejautroje nevisiškai nutyla

    Naujas žurnale Nature paskelbtas tyrimas rodo, kad net taikant bendrąją nejautrą smegenys išlieka aktyvesnės, nei ilgą laiką manyta. Nors žmogus yra be sąmonės, dalis nervinių grandinių toliau fiksuoja aplinkos signalus ir apdoroja kalbinę informaciją.

    Mokslininkai akcentuoja, kad kalbos apdorojimas nebūtinai reiškia sąmoningą suvokimą ar prisiminimus po operacijos. Vis dėlto rezultatai papildo supratimą, kaip smegenys veikia skirtinguose sąmonės slopinimo lygiuose.

    „Mūsų išvados rodo, kad smegenys be sąmonės būklėje yra gerokai aktyvesnės ir pajėgesnės, nei manyta anksčiau“, – sakė tyrimo bendraautoris Sameer Sheth iš Baylor medicinos koledžo.

    Kaip buvo tiriama neuronų veikla?

    Tyrime dalyvavo septyni pacientai, kuriems buvo atliekama epilepsijos chirurgija, pašalinant dalį smilkininės skilties siekiant sumažinti traukulius. Tokios procedūros metu gydytojai gali tiesiogiai stebėti nervinių ląstelių aktyvumą, o tai suteikia retą galimybę rinkti detalius duomenis iš žmogaus smegenų.

    Tyrėjai naudojo „Neuropixels“ zondus, itin plonas silicio adatas, leidžiančias vienu metu registruoti daugelio pavienių neuronų signalus. Tai viena pažangiausių technologijų, padedančių matyti, kaip skirtingos smegenų sritys reaguoja į garsą ir kalbą.

    Ką parodė garsų ir kalbos testai?

    Pirmajame bandyme pacientai klausėsi vienodų tonų sekos, kuri kartais būdavo pertraukiama kitokiu tonu. Tyrėjai nustatė, kad apie 71 proc. stebėtų neuronų reagavo į garsą, o maždaug 25 proc. neuronų sureagavo į retą, besiskiriantį toną.

    Dar viena įdomi detalė ta, kad smegenų gebėjimas aptikti neįprastus garsus bėgant laikui gerėjo. Tai leidžia manyti, kad net be sąmonės išlieka tam tikri prisitaikymo ir statistinių dėsningumų „mokymosi“ mechanizmai.

    Kitoje tyrimo dalyje keturi pacientai klausėsi tinklalaidžių ištraukų. Duomenys parodė, kad smegenys apdorojo šneką realiu laiku, reaguodamos į atskirus žodžius ir skirtingus kalbos elementus.

    „Tokį nuspėjimą paprastai siejame su budrumu ir dėmesiu, tačiau čia jis vyksta be sąmonės būsenoje“, – sakė Benjamin Hayden iš Baylor medicinos koledžo.

    Tyrėjų teigimu, dalis neuronų ne tik „girdėjo“ kalbą, bet ir bandė nuspėti, koks žodis galėtų pasirodyti toliau, remiantis ankstesniu kontekstu. Toks reiškinys siejamas su prognozuojamuoju kodavimu, kai smegenys nuolat kuria hipotezes apie tai, kas vyks akimirką vėliau.

    Autoriai pabrėžia, kad reikia daugiau tyrimų, siekiant suprasti, kiek šie mechanizmai priklauso nuo konkrečių nejautros vaistų, dozės ir individualių smegenų ypatybių. Taip pat lieka atviras klausimas, ar panašus aktyvumo profilis pasireiškia miegant ar kitose be sąmonės būsenose.

  • Parkinsono liga gali turėti kelias formas: tyrimas rodo, kodėl vienas gydymas tinka ne visiems

    Parkinsono liga gali turėti kelias formas: tyrimas rodo, kodėl vienas gydymas tinka ne visiems

    Parkinsono ligos „potipiai“

    Naujas mokslinis tyrimas rodo, kad Parkinsono liga gali būti ne viena vienalytė būklė, o kelios biologiškai skirtingos ligos formos. Tai padėtų paaiškinti, kodėl tie patys vaistai ar intervencijos vieniems pacientams palengvina simptomus, o kitiems beveik nepadeda.

    Darbo autoriai, naudodami mašininio mokymosi metodus, išskyrė dvi pagrindines grupes ir penkis smulkesnius potipius. Analizė atlikta ne su žmonėmis, o su vaisinėmis muselėmis, todėl išvadų tiesiogiai perkelti į kliniką dar negalima.

    Kaip buvo atliktas tyrimas

    Tyrimą atliko Belgijoje veikiantys VIB ir KU Leuven mokslininkai. Jie naudojo vaisinių muselių modelius su mutacijomis 24 genuose, siejamuose su Parkinsono liga, ir ilgą laiką stebėjo jų elgsenos pokyčius.

    Surinkti duomenys buvo analizuojami kompiuteriniais metodais, ieškant pasikartojančių dėsningumų. Toks požiūris leido tyrėjams pradėti nuo duomenų, o ne nuo išankstinių prielaidų, kaip konkreti mutacija „turėtų“ pasireikšti.

    „Kai gydytojai ar pacientai žiūri į ligą, jie mato klinikinius simptomus, kurie suvienodina žmones, sergančius Parkinsono liga“, – sakė VIB-KU Leuven molekulinės neurobiologijos grupės vadovas Patrik Verstreken.

    „Tačiau molekuliniu lygmeniu matyti, kad yra subkategorijų, ir tai svarbu, nes vieno vaisto, kuris pataikytų į skirtingus molekulinius sutrikimus visais atvejais, iš esmės nėra“, – pridūrė jis.

    Kodėl tai svarbu pacientams

    Parkinsono liga paprastai apibūdinama kaip progresuojantis neurologinis sutrikimas, susijęs su judėjimo sunkumais ir kitais simptomais. Tačiau ją gali lemti daugybė skirtingų genetinių pokyčių, kurie gali sutrikdyti smegenų veiklą nevienodais biologiniais keliais.

    Tyrėjai pabrėžia, kad būtent ši įvairovė apsunkina efektyvių terapijų kūrimą. Vaistas, nukreiptas į vieną mechanizmą, gali padėti vienai pacientų grupei, bet būti mažai naudingas kitai.

    Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos vertinimus, Parkinsono ligos sukeliamas neįgalumas ir mirtingumas pasaulyje sparčiai auga. Organizacija yra nurodžiusi, kad 2019 metais su šia liga gyveno daugiau kaip 8,5 mln. žmonių.

    Skirtingi atsakai į gydymą

    Tyrimo metu buvo išbandyti ir galimi gydymo variantai skirtinguose išskirtuose muselių modelių potipiuose. Mokslininkai nustatė, kad priemonė, pagerinusi į Parkinsoną panašius simptomus vienoje grupėje, nebūtinai veikė kitoje.

    Šie rezultatai sustiprina mintį, kad ateityje gydymas gali būti parenkamas labiau individualizuotai, atsižvelgiant į biologinę ligos priežastį. Praktikoje tai reikštų tikslesnę diagnostiką, potipių atpažinimą ir geriau pritaikytas terapijas.

    „Turėdami subkategorijas, galime ieškoti specifinių biologinių žymenų toje pacientų grupėje ir kurti vaistus, pritaikytus būtent jai“, – sakė P. Verstreken.

    Mokslininkai akcentuoja, kad tai ankstyvos stadijos darbas, atliktas su gyvūnų modeliais, todėl reikalingi papildomi tyrimai su žmonėmis. Vis dėlto metodas, paremtas dideliais duomenimis ir DI analize, gali būti pritaikomas ir kitoms sudėtingoms ligoms, kurias lemia daugelis genų ar aplinkos veiksnių.