Category: Sveikata ir grožis

  • Ši vasaros spalva užkariauja moteris su žilais plaukais: stilistai atskleidė, kodėl veikia

    Ši vasaros spalva užkariauja moteris su žilais plaukais: stilistai atskleidė, kodėl veikia

    Žili plaukai gali būti platininiai, plieniniai, perliniai, beveik balti arba su lengvu smėlio atspalviu. Dažnai juose dominuoja šalti tonai, todėl geriausiai dera panašios, vėsios spalvos. Būtent dėl to vasarą ypač išryškėjo viena kryptis: melsvi atspalviai, kurie nekonkuruoja su žiluma, o sukuria jai harmoningą foną.

    Stilistų teigimu, mėlyna spalvų gama šalia veido gali vizualiai „išvalyti“ bendrą įvaizdį: žili plaukai atrodo ryškesni, o veidas dažnai atrodo pailsėjęs. Tai ypač pastebima natūralioje dienos šviesoje, kai vėsūs tonai mažiau paryškina odos paraudimus ir suteikia daugiau švaros įspūdį. Svarbu tik pasirinkti atspalvį pagal odos toną, o ne vien pagal tendencijas.

    Jei oda šviesi, dažniau tinka sodresnis mėlynos variantas, pavyzdžiui, rugiagėlių ar „denimo“ atspalvis. Labai blyškus, beveik pilkšvas melsvas kartais susilieja su šviesia oda, todėl jį verta derinti su tamsesne mėlyna ar šaltų tonų aksesuarais. Papuošalai iš sidabro ar plieno, taip pat šaltesni akinių rėmeliai dažnai padeda išlaikyti aiškų kontrastą.

    Alyvuogių atspalvio ar lengvai įdegusiai odai dažnai tinka pastelinė mėlyna, turkio ir jūros mėlyna. Tokie tonai vasariški, tačiau vis dar dera su žilų plaukų vėsa, ypač jei plaukai yra plieninio ar perlinio atspalvio. Svarbiausia, kad spalva neatrodytų per šilta ir „neužgelstų“ žilumos.

    Lengviausi deriniai kasdienai

    Vienas paprasčiausių vasaros derinių yra laisvi melsvi marškiniai ir baltos kelnės. Marškiniai gali būti lininiai, medvilniniai ar iš minkštos viskozės, o siluetas gali būti tiek laisvas, tiek dalinai sukištas į kelnes. Prie tokio derinio tinka balti laisvalaikio batai, mokasinai arba sidabrinių tonų basutės.

    Norint vizualiai pailginti siluetą, naudingi aiškūs vertikalūs akcentai ir paprastesnis kirpimas. V formos iškirptė ir rankovė iki alkūnės dažnai atrodo proporcingai ir suteikia tvarkos, o audinys neturėtų būti per standus. Tokį įvaizdį lengva užbaigti tamsesne mėlyna rankine ir neutraliomis detalėmis.

    Melsva suknelė tampa greitu sprendimu, kai norisi atrodyti tvarkingai be ilgų derinimų. Vasarą patogiausi būna marškinių tipo, susiaučiami arba trapecijos siluetai, ypač iki pusės blauzdos. Dirželis gali paryškinti liemenį, o lengvai platėjantis sijonas suteikia judėjimo laisvės.

    Kokie aksesuarai labiausiai tinka

    Prie švelnių melsvų tonų dažniausiai dera balti, sidabriniai ir šviesiai pilki aksesuarai. Pinta rankinė ir espadrilės suteikia atostogų nuotaiką, o elegantiškesnei progai užtenka žemesnio kulno batelių, mažos rankinės ir santūrių auskarų. Prie žilų plaukų ypač gražiai atrodo sidabro, plieno ir baltojo aukso tonai.

    Jei pastelinės spalvos atrodo per blankiai, verta rinktis kobaltą, safyrą ar ryškesnį rugiagėlės atspalvį. Šie tonai kuria stipresnį kontrastą su žiluma, todėl plaukai gali atrodyti dar labiau sidabriški. Pavyzdžiui, kobalto spalvos švarkas akimirksniu atnaujina paprastą derinį su baltais marškinėliais ir tamsiai mėlynomis kelnėmis.

    Džinsas taip pat priklauso mėlynai paletei, todėl padeda kurti vientisą, bet nenuobodų įvaizdį. Svarbu, kad viršus ir apačia nebūtų identiško tono: įdomiau, kai viršutinė dalis šviesesnė, o apatinė akivaizdžiai tamsesnė. Vėsesnę dieną tinka plonas melsvas megztinis, balti marškiniai ir tamsaus „denimo“ kelnės.

    Kaip neapsirikti renkantis atspalvį

    Renkantis melsvą spalvą prie žilų plaukų, svarbiausia pasimatuoti prie natūralios šviesos. Audinį verta priglausti prie veido ir įvertinti, ar oda atrodo gaivesnė, ar akys tampa ryškesnės, o plaukai neįgauna gelsvo tono. Gerai parinkta spalva neturi dirbtinai „jauninti“: jos tikslas yra išryškinti bruožus ir suteikti lengvumo.

    Kartais užtenka melsvos detalės tik prie veido, ypač jei drabužių spintoje dominuoja smėlio, balta, pilka ar tamsiai mėlyna. Šalikas, auskarai, akinių rėmeliai ar lengvas kardiganas gali duoti geresnį efektą nei vienspalvis derinys. Toks sprendimas leidžia išbandyti tendenciją saugiai, nepakeičiant visos garderobo krypties.

  • Kreatiną susidomėjo ne tik sportuojantys: mokslininkai aiškinasi naudą smegenims

    Kreatiną susidomėjo ne tik sportuojantys: mokslininkai aiškinasi naudą smegenims

    Kodėl kreatina tapo tokia populiari?

    Kreatina daugeliui iki šiol siejasi su jėgos treniruotėmis ir raumenų mase, tačiau tai yra natūraliai organizme esanti medžiaga. Ji sintetinama iš aminorūgščių, o didžiausios jos atsargos sukauptos griaučių raumenyse, bet kreatinos randama ir smegenyse, širdyje, inkstuose.

    Pagrindinė kreatinos funkcija yra dalyvauti energijos apykaitoje, ypač tada, kai ląstelėms jos reikia greitai. Ji padeda atkurti ATP atsargas, todėl organizmas trumpą laiką gali efektyviau susidoroti su intensyviu krūviu.

    Apie 95 proc. kreatinos atsargų organizme laikoma raumenyse, todėl būtent sporte jos poveikis pastebėtas greičiausiai. Kreatinos gauname su maistu, ypač valgydami mėsą ir žuvį, tačiau plačiai paplitę ir kreatinos papildai.

    Ką rodo tyrimai apie raumenis?

    Kreatinos papildai sporto pasaulyje išpopuliarėjo dar 1990-aisiais, kai tyrimai pradėjo nuosekliai rodyti geresnę jėgą ir galią atliekant trumpą, intensyvų krūvį. Tai dažniausiai siejama su efektyvesniu energijos prieinamumu ir greitesniu atsistatymu tarp pakartojimų.

    Tyrimai taip pat sieja kreatiną su didesniu liesos kūno masės prieaugiu, kai ji vartojama kartu su pasipriešinimo treniruotėmis. Be to, kreatina gali didinti raumenų ląstelių hidraciją, o tai neretai lemia ir laikiną kūno masės padidėjimą.

    Dažnai pabrėžiama, kad kreatina nėra stebuklinga priemonė: ji veikia geriausiai kaip platesnės strategijos dalis, kai suderinami treniruočių principai, mityba, miegas ir atsigavimas.

    Kodėl apie ją kalbama ir smegenų kontekste?

    Pastaraisiais metais daugiau dėmesio skiriama tam, kad kreatinos yra ir smegenyse, kur ji taip pat susijusi su energijos gamyba nervų ląstelėse. Dėl to mokslininkai vertina galimą poveikį kognityvinėms funkcijoms, nuovargiui, koncentracijai ir atminties procesams.

    Didžiausias susidomėjimas kyla grupėse, kurių kreatinos atsargos gali būti mažesnės, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonėms, veganams ir vegetarams. Kai kuriuose darbuose nagrinėjamos ir galimos kreatinos taikymo kryptys neurologinių ar raumenų ligų kontekste, tačiau šiose srityse išvados dar nėra galutinės.

    Kartu atsiranda duomenų, leidžiančių kelti hipotezes apie kreatinos ryšį su uždegiminiais procesais ar imuninės sistemos atsaku, bet šis tyrimų laukas vis dar laikomas ankstyvu. Specialistai pabrėžia, kad papildų vartojimo tikslai ir nauda turi būti vertinami individualiai.

    Kreatina laikoma vienu geriausiai ištirtų maisto papildų, o turimi duomenys rodo, kad sveikiems suaugusiesiems ji paprastai yra saugi vartojant rekomenduojamomis dozėmis. Paplitę mitai apie neišvengiamą inkstų ar kepenų pažeidimą, vartojant įprastas dozes, moksliniuose tyrimuose nėra patvirtinami.

    Vis dėlto kai kuriems žmonėms pradėjus vartoti kreatiną gali pasireikšti laikinas vandens susilaikymas ir nedidelis kūno masės padidėjimas. Turintiems inkstų ligų ar kitų lėtinių sveikatos problemų prieš pradedant vartoti papildus rekomenduojama pasitarti su gydytoju.

  • Kodėl kokosų vanduo vadinamas geriausiu gėrimu karštyje: elektrolitai ir nauda širdžiai

    Kodėl kokosų vanduo vadinamas geriausiu gėrimu karštyje: elektrolitai ir nauda širdžiai

    Kas yra kokosų vanduo?

    Kokosų vanduo – tai natūralus skystis, esantis jaunų, žalių kokosų viduje. Jo nereikėtų painioti su kokosų pienu, kuris gaminamas iš kokoso minkštimo ir paprastai turi gerokai daugiau riebalų bei kalorijų.

    Dėl lengvo, gaivaus skonio jis dažnai pasirenkamas vietoj saldintų gėrimų, ypač karštomis dienomis. Vis dėlto svarbu suprasti, kada jis išties naudingas, o kada geriau rinktis kitus sprendimus.

    Elektrolitai ir hidratacija

    Kokosų vandenyje natūraliai yra elektrolitų, iš kurių dažniausiai išskiriamas kalis, taip pat nedideli magnio, kalcio, natrio ir fosforo kiekiai. Elektrolitai padeda palaikyti skysčių pusiausvyrą, nervų sistemos veiklą ir raumenų funkciją.

    Karštyje, po pirties ar sportuojant netenkama ne tik vandens, bet ir mineralų, todėl vien vanduo ne visada greičiausiai atstato savijautą. Tokiose situacijose gėrimas su mineralais gali būti praktiškas pasirinkimas, tačiau labai intensyvaus ir ilgo krūvio metu dažnai prireikia daugiau natrio, nei jo paprastai turi kokosų vanduo.

    Gėrimas gali padėti žmonėms, kuriems sunku reguliariai gerti paprastą vandenį, nes jo skonis švelniai salstelėjęs. Vis dėlto jis turėtų likti mitybos paįvairinimas, o ne pagrindinis kasdienės hidratacijos šaltinis.

    Regeneracija po fizinio krūvio ir širdies sveikata

    Po vidutinio intensyvumo treniruotės kokosų vanduo gali prisidėti prie skysčių ir dalies elektrolitų atkūrimo. Jo pranašumas dažnai siejamas su paprastesne sudėtimi, ypač jei pasirenkamas produktas be pridėtinio cukraus.

    Kalis svarbus normaliai raumenų veiklai ir širdies bei kraujagyslių sistemai, o pakankamas jo kiekis mityboje siejamas su kraujospūdžio kontrole. Tačiau kokosų vanduo nėra vaistas nuo hipertenzijos ir negali pakeisti gydytojo paskirto gydymo ar subalansuotos mitybos.

    Kam verta pasisaugoti ir kaip rinktis

    Nors kokosų vanduo yra natūralus produktas, jis tinka ne visiems. Žmonėms, turintiems inkstų ligų ar privalantiems riboti kalį, šis gėrimas gali būti netinkamas, todėl reguliarų vartojimą vertėtų aptarti su gydytoju.

    Renkantis parduotuvėje svarbu skaityti etiketę: dalis gėrimų turi pridėtinio cukraus, aromatų ar kitų priedų. Geriausias pasirinkimas – kuo trumpesnė sudėtis ir gėrimas be pridėtinio cukraus.

    Universalaus kiekio, kiek jo reikėtų išgerti per dieną, nėra – tai priklauso nuo mitybos, aktyvumo ir prakaitavimo. Daugeliui žmonių pakanka vienos stiklinės ar buteliuko per dieną karščio metu ar po lengvesnio sporto, tačiau kasdienės hidratacijos pagrindu vis tiek turėtų išlikti vanduo.

    Laikas taip pat nėra esminis: vieniems jis patogus po treniruotės, kitiems – kaip gaivus pasirinkimas vasarą. Svarbiausia – bendra skysčių rutina ir tai, kad kokosų vanduo netaptų saldintų gėrimų pakaitalu su dideliu cukraus kiekiu.

  • Atrodo paprasta, bet pilvas dega akimirksniu: kaip taisyklingai atlikti pratimą M

    Atrodo paprasta, bet pilvas dega akimirksniu: kaip taisyklingai atlikti pratimą M

    Pratimas M iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas, tačiau dėl lėto tempo ir nuolatinės įtampos jis greitai „uždega“ pilvo raumenis. Tai ant nugaros atliekama seka, kai pakeltos kojos ore braižo trajektoriją, primenančią raidę M, derinant kojų kėlimą ir kontrolinius judesius į šonus.

    Didžiausias krūvis tenka liemens stabilizatoriams: pilvo tiesiajam ir įstrižiniams raumenims, taip pat gilesniems stabilizuojantiems raumenims. Dažnai į darbą įsitraukia ir klubų lenkiamieji, todėl svarbu stebėti, kad judesys neperimtų darbo iš pilvo ir nesukeltų diskomforto juosmens srityje.

    Kuo žemiau nuleidžiamos kojos, tuo ilgesnė svirtis ir tuo pratimas sunkesnis, tačiau kartu didėja rizika, kad juosmuo atsiplėš nuo pagrindo. Dėl to technika svarbesnė už didelę amplitudę: tikslas yra išlaikyti neutralų dubens padėtį ir nuolatinę pilvo įtampą.

    Kaip atlikti pratimą M

    Atsigulkite ant nugaros, rankas laikykite šalia kūno, delnus lengvai įremkite į grindis. Pakelkite ištiestas kojas taip, kad jos būtų maždaug virš klubų, įtempkite pilvą ir neleidžiant išryškėti juosmens linkiui stabilizuokite dubenį.

    Lėtai nukreipkite suglaustas kojas į dešinę pusę iki ribos, kur dar išlaikote kontrolę, grįžkite į centrą ir šiek tiek nuleiskite kojas žemyn. Tada vėl pakelkite ir atlikite judesį į kairę pusę taip, kad visa seka primintų raidę M.

    Šiame pratime svarbiausia ne ideali „raidė“, o lėtas ritmas, tolygus kvėpavimas ir įtampos išlaikymas. Būtent kontroliuojamas nuleidimas didina raumenų darbo laiką, todėl net keli tikslūs pakartojimai gali būti sunkesni nei ilga serija greitų atsilenkimų.

    Kiek kartų daryti ir kaip lengvinti

    Pradžiai dažniausiai pakanka 3–5 tikslių sekų, atliekamų 2–3 serijomis, su poilsiu tarp jų. Jei ištiestos kojos per sunku, galima šiek tiek sulenkti kelius arba sumažinti judesio amplitudę, tačiau išlaikyti kontrolę ir ramų tempą.

    Seriją verta nutraukti, jei juosmuo pradeda kilti nuo pagrindo, atsiranda aštrus nugaros skausmas arba judesys tampa trūkčiojantis. Tokie ženklai dažniausiai rodo, kad krūvis per didelis arba pasirinkta amplitudė nebeatitinka stabilumo.

    Ką šis pratimas duoda iš tiesų

    Reguliariai atliekamas pratimas M gali stiprinti pilvo raumenų ištvermę, gerinti liemens stabilumą ir padėti geriau kontroliuoti dubens padėtį. Tai praverčia ne tik sporte, bet ir kasdienėje veikloje, ypač kai tenka kelti, nešti ar ilgiau išlaikyti taisyklingą laikyseną.

    Vis dėlto deginimo pojūtis nereiškia, kad riebalai tirpsta būtent pilvo srityje: vietinio riebalų „deginimo“ pasirinkti neįmanoma. Matomesni pilvo raumenys labiausiai priklauso nuo bendro riebalinio audinio kiekio, mitybos, miego, streso valdymo ir viso kūno fizinio aktyvumo.

    Pratimas M labiausiai tinka žmonėms, kurie jau geba atlikti kojų kėlimą neatskirdami juosmens nuo pagrindo. Pradedantieji gali pradėti nuo lengvesnių variantų, pavyzdžiui, su sulenktais keliais ar alternatyvių stabilizacijos pratimų, o turintys nugaros ar klubų problemų turėtų pasitarti su kineziterapeutu arba gydytoju.

  • Onkologas įspėja: 3 vėžio simptomai, kuriuos žmonės dažniausiai nurašo nuovargiui

    Daugelis įsitikinę, kad vėžys visuomet prasideda staigiu savijautos pablogėjimu. Tačiau praktikoje ankstyvi onkologinių ligų požymiai neretai būna neryškūs ir primena pervargimą ar užsitęsusią peršalimo būklę.

    Radiacinės onkologijos gydytojas ir protonų terapijos centro Prahoje medicinos direktorius Jirži Kubesas atkreipia dėmesį, kad žmonės dažnai per ilgai laukia, tikėdamiesi, jog simptomai praeis savaime. Pasak jo, svarbu vertinti ne vienkartinius negalavimus, o tai, kas tęsiasi kelias savaites ar reguliariai kartojasi.

    „Jei simptomas nedingsta per kelias savaites arba vis grįžta, tai yra signalas neatidėlioti vizito pas gydytoją“, – sakė J. Kubesas.

    Pirmasis dažnai nuvertinamas požymis – užsitęsęs išsekimas. Jei nuovargis nepraeina net po kokybiško poilsio, ima trukdyti darbui, kasdieniams įpročiams ir yra neįprastas konkrečiam žmogui, verta ieškoti priežasties, o ne tik didinti kavos ar energinių gėrimų kiekį.

    Antrasis simptomas – užsitęsęs kosulys, ypač po virusinės infekcijos. Kosulys po peršalimo gali laikytis kelias savaites, tačiau jei jis ilgėja, stiprėja arba atsiranda papildomų požymių, situacijos ignoruoti nereikėtų.

    „Jeigu kosulį lydi krūtinės skausmas, dusulys ar atsikosėjimas krauju, būtina kuo greičiau kreiptis į medikus“, – pabrėžė onkologas.

    Trečias signalas – netikėtas svorio kritimas, kai žmogus nekeitė mitybos ar fizinio aktyvumo. Medikai dažnai akcentuoja, kad svarbus ne vien pats kilogramų sumažėjimas, bet ir jo priežasties nebuvimas, todėl tokiais atvejais rekomenduojama atlikti išsamesnius tyrimus.

    Specialistas pabrėžia, kad nė vienas iš šių požymių savaime nereiškia vėžio diagnozės. Vis dėlto jų trukmė, kartojimasis ar progresavimas yra svarbi priežastis pasitarti su šeimos gydytoju, nes ankstyvas ištyrimas dažnai leidžia greičiau nustatyti problemą ir pradėti gydymą, jei jo prireikia.

  • Taisyklė 8-8-8 žada ilgesnį gyvenimą: gydytojai paaiškino, ką ji daro smegenims ir širdžiai

    Taisyklė 8-8-8 žada ilgesnį gyvenimą: gydytojai paaiškino, ką ji daro smegenims ir širdžiai

    Per 24 valandas daugelis bando sutalpinti gerokai daugiau nei įmanoma: darbas po darbo, socialiniai tinklai iki vėlumos ir nuolatinis skubėjimas dažniausiai pirmiausia „nukerpa“ miegą. Specialistai primena, kad būtent poilsio trūkumas ilgainiui kainuoja brangiausiai, nes silpnina organizmo atsistatymą ir didina lėtinių ligų riziką.

    Viena populiariausių paprasto planavimo idėjų yra taisyklė 8-8-8: 8 valandos miego, 8 valandos darbui ar mokslams ir 8 valandos asmeniniam laikui bei buičiai. Esmė nėra idealiai „išmatuoti“ kiekvieną minutę, o sugrąžinti pusiausvyrą tarp įtampos ir regeneracijos.

    Miegas – svarbiausia grandis

    Dažniausiai nukenčia būtent miegas, nors naktį vyksta svarbūs atsinaujinimo procesai: stiprinami atminties pėdsakai, smegenys efektyviau „sutvarko“ dalį medžiagų apykaitos produktų. Miego metu taip pat stabilizuojasi hormonų pusiausvyra, atsistato imuninės sistemos veikla, o širdies ir kraujagyslių sistemai tai yra natūralus poilsio metas.

    Nuolatinis miego trūkumas siejamas su didesne arterinės hipertenzijos, 2 tipo cukrinio diabeto, nutukimo ir depresijos rizika. Trumpai miegant dažnėja ir kasdieniai simptomai: prastesnė koncentracija, silpnesnė atmintis, emocijų kontrolės sunkumai, didesnis dirglumas.

    Ne mažiau svarbu ir reguliarumas: kai miegama vis kitu laiku, organizmui sunkiau palaikyti cirkadinį ritmą, susijusį su melatonino ir kortizolio svyravimais. Dėl to kai kuriems žmonėms ilgainiui prastėja miego kokybė, didėja nuovargis dieną, o savaitgaliais „atsimiegojimas“ ne visada kompensuoja darbo dienų deficitą.

    Kas padeda širdžiai ir smegenims

    Taisyklė 8-8-8 pabrėžia, kad sveikatai neužtenka vien treniruočių: reikšmingas ir streso valdymas bei atsigavimas. Ilgalaikė įtampa palaiko padidėjusį streso hormonų lygį, o kartu didėja uždegiminiai procesai ir apkrova širdies bei kraujagyslių sistemai.

    Pakankamas miegas ir aiškios ribos po darbo padeda mažinti šiuos veiksnius, nes organizmas dažniau grįžta į pusiausvyros režimą. Smegenims tai svarbu ne tik dėl darbingumo, bet ir dėl ilgalaikės pažintinių funkcijų apsaugos, ypač vyresniame amžiuje.

    Trečioji „aštuonetuko“ dalis neturėtų virsti vien pasyviu laiku prie ekranų. Specialistai rekomenduoja ją išnaudoti judėjimui, ramesniems užsiėmimams, dienos rutinai ir bendravimui, nes socialiniai ryšiai tyrimuose siejami su geresne psichikos sveikata ir mažesne vienišumo našta.

    Kaip pradėti, jei grafikas chaotiškas

    Ne visi gali idealiai laikytis 8-8-8, ypač dirbant pamainomis, auginant mažus vaikus ar derinant kelis darbus. Tačiau taisyklę verta vertinti kaip kryptį: net dalinis miego pailginimas ir pastovesnis užmigimo laikas gali pagerinti savijautą ir sumažinti dienos nuovargį.

    Praktiškas startas dažnai būna paprastas: nusistatyti pastovesnį miego laiką, vakare anksčiau nutraukti darbinius laiškus ir bent dalį laisvo laiko skirti aktyvumui ar raminančiai rutinai. Ilgaamžiškumo „vienos formulės“ nėra, tačiau miegas, judėjimas, streso mažinimas ir ryšiai su žmonėmis išlieka vieni patikimiausiai pagrįstų sveiko senėjimo ramsčių.

  • Vitamino B12 trūkumas gali vysti metų metus: simptomai dažnai painiojami su nuovargiu

    Vitamino B12 trūkumas gali vysti metų metus: simptomai dažnai painiojami su nuovargiu

    Vitamino B12, dar vadinamo kobalaminu, trūkumas gali vystytis ilgai ir nepastebimai, todėl pirmuosius signalus žmonės neretai nurašo nuovargiui ar stresui. Šis vitaminas būtinas DNR sintezei, raudonųjų kraujo kūnelių brendimui ir normaliai nervų sistemos veiklai.

    Organizmas dalį vitamino B12 sukaupia kepenyse, todėl net ir sumažėjus jo gavimui ar pasisavinimui, simptomai gali išryškėti tik po kelių mėnesių ar net metų. Dėl to trūkumą svarbu atpažinti kuo anksčiau, nes užsitęsęs deficitas gali sukelti ilgalaikių padarinių.

    Dažniausiai minimas požymis yra nuolatinis nuovargis, kuris siejamas su besivystančia mažakraujyste. Tačiau praktikoje vitamino B12 trūkumas gali pasireikšti ir be mažakraujystės, todėl vien normalūs kraujo rodikliai ne visada reiškia, kad problemos nėra.

    Ypač svarbūs neurologiniai simptomai: rankų ar pėdų dilgčiojimas, tirpimas, pusiausvyros sutrikimai, didėjantis nerangumas ar sunkesnis ėjimas. Tokie požymiai gali rodyti nervų sistemos pažeidimą, o delsiant jis ne visada būna visiškai grįžtamas.

    Trūkumas gali paveikti ir burnos gleivinę: kai kuriems žmonėms pasireiškia liežuvio uždegimas, jis tampa paraudęs, lygus, skausmingas. Gali varginti burnos deginimas, opos, pakitęs skonio pojūtis, nors šie simptomai iš pirmo žvilgsnio atrodo menkai reikšmingi.

    Kodėl atsiranda trūkumas?

    Nors vitaminas B12 daugiausia gaunamas su gyvūninės kilmės produktais, vien mityba nėra vienintelė priežastis. Dažnai problema slypi pasisavinime, nes B12 įsisavinimui būtinos skrandžio ir žarnyno grandys, įskaitant vidinį faktorių.

    Rizika didėja vyresniame amžiuje, taip pat sergant tam tikromis virškinamojo trakto ligomis ar po operacijų. Įtakos gali turėti ir ilgalaikis kai kurių vaistų vartojimas, todėl nuolat juos vartojantiems žmonėms verta su gydytoju aptarti, ar nereikia profilaktinių tyrimų.

    Kada kreiptis ir kaip gydoma?

    Jei nuovargis nepraeina, atsiranda tirpimas, dilgčiojimas, pusiausvyros ar atminties sutrikimai, vertėtų kreiptis į šeimos gydytoją. Paprastai pradedama nuo kraujo tyrimų, o prireikus atliekami papildomi tyrimai, padedantys tiksliau įvertinti vitamino B12 apykaitą ir trūkumo priežastį.

    Gydymas priklauso nuo to, kas sukėlė deficitą. Jei problema susijusi su nepakankamu gavimu su maistu, dažniausiai pakanka mitybos korekcijos ir papildų, o esant pasisavinimo sutrikimams gali būti skiriamos injekcijos arba didesnės geriamų papildų dozės.

    Kai kuriems žmonėms, pavyzdžiui, sergantiems autoimuninės kilmės skrandžio gleivinės pažeidimais, gydymą tenka tęsti ilgą laiką ar visą gyvenimą. Reguliariai vartojant paskirtą vitaminą galima išvengti simptomų atsinaujinimo ir mažinti nervų sistemos pažeidimo riziką.

    Kaip gauti vitamino B12?

    Geriausi vitamino B12 šaltiniai yra mėsa, žuvis, kiaušiniai, pienas ir pieno produktai. Laikantis veganiškos mitybos rekomenduojama rinktis vitamino B12 papildytus produktus arba vartoti papildus, o dozes aptarti su gydytoju ar vaistininku.

    Svarbu nepamiršti, kad vien vitamino buvimas racione ne visada garantuoja jo pakankamumą, ypač vyresniame amžiuje. Dėl to ilgai trunkantys simptomai ar rizikos veiksniai yra priežastis neatidėlioti konsultacijos ir išsitirti.

  • Ne tik nuo vidurių užkietėjimo: džiovintos slyvos gali padėti žarnynui ir kaulams

    Ne tik nuo vidurių užkietėjimo: džiovintos slyvos gali padėti žarnynui ir kaulams

    Džiovintos slyvos dažniausiai minimos kaip natūrali priemonė nuo vidurių užkietėjimo, tačiau jų poveikis gali būti platesnis. Mitybos specialistai pabrėžia, kad šiuose vaisiuose esantis skaidulų ir sorbitolio derinys gali palengvinti tuštinimąsi ir palaikyti žarnyno veiklą.

    Skaidulos didina žarnyno turinio tūrį, o sorbitolis, natūraliai slyvose esantis cukraus alkoholis, pritraukia vandenį į žarnyną. Dėl to išmatos gali tapti minkštesnės, o tuštinimasis – lengvesnis, ypač kai kartu geriama pakankamai skysčių.

    Tyrimuose, kuriuose dalyviai kasdien suvalgydavo apie 80–120 gramų džiovintų slyvų, buvo fiksuojamas didesnis išmatų kiekis, o kai kuriose grupėse – ir dažnesnis tuštinimasis. Vis dėlto tai nereiškia, kad tokia porcija tinka visiems, nes reakcija priklauso nuo mitybos, judėjimo ir individualaus virškinimo.

    Didelės slyvų porcijos daliai žmonių gali sukelti pilvo pūtimą, gurguliavimą ar net viduriavimą. Saugesnė strategija – pradėti nuo kelių slyvų per dieną ir kiekį didinti palaipsniui, stebint savijautą ir užtikrinant pakankamą vandens kiekį.

    Kas slyvose vertinga

    Džiovintos slyvos yra polifenolių šaltinis – tai augalinės kilmės junginiai, pasižymintys antioksidacinėmis savybėmis. Antioksidantai siejami su laisvųjų radikalų poveikio mažinimu, o tai gali būti aktualu bendrai organizmo būklei ir su uždegiminiais procesais susijusiems mechanizmams.

    Šie vaisiai taip pat suteikia kalio, kuris svarbus raumenų, nervų sistemai ir normaliai širdies veiklai. Mitybos rekomendacijose pabrėžiama, kad kalio gausesnė mityba gali padėti subalansuoti perteklinio natrio poveikį kraujospūdžiui, tačiau vien džiovintų slyvų tam nepakanka.

    Kalbant apie cholesterolį, gliukozės kontrolę ar kitus medžiagų apykaitos rodiklius, tyrimų rezultatai nėra vienareikšmiai. Džiovintos slyvos gali būti naudingas saldumynų pakaitalas, bet jų nereikėtų pristatyti kaip būdo gydyti padidėjusį cukraus ar cholesterolio kiekį.

    Galimas poveikis kaulams

    Mokslininkų dėmesį traukia ir džiovintų slyvų ryšys su kaulų sistema. Jose yra vitamino K, boro ir fenolinių junginių, kurie siejami su kaulų apykaitos procesais ir kaulinio audinio persitvarkymu.

    Kai kuriuose ilgiau trukusiuose tyrimuose moterims po menopauzės maždaug 50 gramų džiovintų slyvų per dieną buvo siejama su geresniu kaulų mineralinio tankio išlaikymu tam tikrose srityse. Tačiau apibendrintos analizės rodo, kad skirtingų tyrimų rezultatai gali skirtis, todėl džiovintos slyvos laikomos galimu profilaktikos elementu, o ne osteoporozės gydymo pakaitalu.

    Ekspertai pabrėžia, kad kaulų sveikatai didžiausią reikšmę turi visuma: pakankamas kalcio ir vitamino D kiekis, jėgos ir svorį laikantys pratimai, žalingų įpročių mažinimas bei, jei reikia, gydytojo paskirtas gydymas. Džiovintos slyvos gali papildyti mitybą, bet nepakeičia šių priemonių.

    Kam verta būti atsargiems

    Džiovintos slyvos turi natūralių cukrų ir yra kaloringesnės už šviežius vaisius, nes mažoje porcijoje telpa daugiau energijos. Kita vertus, skaidulos gali ilgiau palaikyti sotumą, todėl svarbiausia yra saikas ir bendras dienos racionas.

    Sorbitolis priskiriamas FODMAP grupei, todėl jautresniems žmonėms, ypač turintiems dirgliosios žarnos sindromą, jis gali sustiprinti dujų kaupimąsi, pilvo skausmą ar viduriavimą. Tokiais atvejais didelė porcija gali pabloginti savijautą, net jei kitiems ji padeda.

    Džiovintas slyvas patogu naudoti kasdienėje mityboje: dėti į košes, jogurtą, salotas, padažus ar desertus, o prieš valgant galima trumpai pamirkyti vandenyje. Vis dėlto, jei vargina užsitęsęs vidurių užkietėjimas, atsiranda kraujo išmatose, stiprus pilvo skausmas, nepaaiškinamas svorio kritimas ar staigus tuštinimosi ritmo pokytis, reikalinga gydytojo konsultacija.

  • Ne tik uogos desertui: šis vasaros vaisius gali padėti kolageno gamybai ir odai

    Ne tik uogos desertui: šis vasaros vaisius gali padėti kolageno gamybai ir odai

    Kolagenas yra vienas svarbiausių odos struktūrinių baltymų: jis prisideda prie stangrumo, elastingumo ir audinių atsistatymo. Su amžiumi natūrali kolageno sintezė lėtėja, o procesą gali paspartinti ultravioletinė spinduliuotė, rūkymas, ilgalaikis stresas, miego trūkumas ir menkavertė mityba.

    Kad organizmas galėtų normaliai gaminti kolageną, jam būtinas vitaminas C, dalyvaujantis reakcijose, kurios leidžia formuotis ir stabilizuotis kolageno skaiduloms. Kadangi žmogaus organizmas vitamino C pats negamina, jo kasdien reikia gauti su maistu.

    Viena ryškiausių vasaros pasirinkimų šiuo požiūriu yra juodieji serbentai. Priklausomai nuo veislės, sunokimo, laikymo ir apdorojimo, 100 gramų šių uogų gali turėti apie 160–285 miligramus vitamino C, todėl net nedidelė porcija reikšmingai prisideda prie dienos poreikio.

    Juodųjų serbentų nauda neapsiriboja vien vitaminu C. Tamsiai melsvą spalvą jiems suteikia antocianinai, priskiriami polifenoliams, kurie pasižymi antioksidaciniu poveikiu ir padeda mažinti oksidacinio streso poveikį ląstelėms.

    Vis dėlto svarbu nepainioti sąvokų: antioksidantai nestabdo senėjimo ir nepakeičia apsaugos nuo saulės. Odos būklei didžiausią reikšmę turi nuoseklūs įpročiai, ypač kasdienė SPF apsauga, miegas ir subalansuota mityba.

    Renkantis serbentus, palankiau juos valgyti visus, o ne rinktis skaidrintas sultis. Uogose esantis skaidulų kiekis svarbus sotumui, žarnyno veiklai ir cukraus kiekio kraujyje svyravimų mažinimui, o sultyse skaidulos dažnai prarandamos.

    Mažiau naudingas pasirinkimas yra stipriai saldinti sirupai, nektarai ar uogienės, nes didelis cukraus kiekis tokį produktą paverčia labiau desertu nei kasdiene mitybos atrama. Be to, kaitinimas ir ilgas laikymas gali sumažinti vitamino C kiekį.

    Paprastas būdas įtraukti serbentus į racioną yra sauja uogų košėje, natūraliame jogurte ar varškėje. Jų aitrumą galima sušvelninti bananu, kriauše ar nedideliu kiekiu medaus, o vasarą populiarus ir kokteilis su kefyru bei avižomis.

    Juodieji serbentai tinka ir nesaldiems patiekalams: trumpai pakaitinti su vandeniu ir prieskoniais, jie gali virsti rūgštoku padažu prie keptos paukštienos, žuvies ar brandesnių sūrių. Uogos taip pat dera salotose su lapiniais žalumynais ir švelnesniu baltymu.

    Karštomis dienomis alternatyva desertams gali būti naminis šerbetas, sumaišytas iš šaldytų serbentų ir prinokusio banano. Dar vienas variantas yra iš vakaro paruoštas čija sėklų pudingas su pienu ar augaliniu gėrimu ir uogų tyre.

    Ne sezono metu verta rinktis šaldytus serbentus, nes jie dažnai užšaldomi netrukus po derliaus nuėmimo. Jei renkatės sultis, geriausia, kad jos būtų 100 proc. ir be pridėtinio cukraus, tačiau jas reikėtų laikyti tik raciono papildymu, o ne vandens ar vaisių pakaitalu.

    Kosmetikoje dažniausiai naudojamas serbentų ekstraktas ir iš sėklų spaudžiamas aliejus. Šis aliejus turi nesočiųjų riebalų rūgščių, įskaitant gamma linoleno rūgštį, todėl gali padėti mažinti odos išsausėjimą ir stiprinti komforto pojūtį, ypač sausai ar sudirgusiai odai.

    Saugiausia rinktis pagamintus ir dermatologiškai įvertintus produktus su serbentų aliejumi ar ekstraktu. Jei naudojate gryną kosmetinį aliejų, keli lašai ant drėgnos odos ar sumaišyti su nedidele kremo porcija dažnai būna pakankami, tačiau jo nereikėtų pilti į visą pakuotę dėl galimo produkto stabilumo pokyčio.

    Norint pasigaminti paprastą kaukę namuose, uogas galima sutrinti ir sumaišyti su natūraliu jogurtu bei smulkintomis avižomis, tačiau tokį mišinį būtina sunaudoti iškart. Jautresnei odai rūgštus uogų sultingumas gali sukelti perštėjimą ar paraudimą, todėl prieš pirmą kartą verta atlikti mėginį mažame odos plote.

    Serbentai gali būti vertingas vasaros mitybos elementas, palaikantis vitamino C suvartojimą, tačiau nereikėtų jiems priskirti greito odos patempimo efekto. Kolageno sintezę lemia ne tik vitaminas C, bet ir pakankamas baltymų kiekis, mikroelementai, miegas bei apsauga nuo UV spinduliuotės.

    Žmonėms, turintiems alergijų, jautrų skrandį ar ryškų refliuksą, uogas geriau pradėti ragauti mažomis porcijomis. Sergant lėtinėmis ligomis ar vartojant papildus su serbentų sėklų aliejumi, dėl tinkamumo saugiau pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

  • Sausos, šerpetojančios rankos? Ši avižų ir alyvuogių kaukė namuose gali nustebinti rezultatu

    Sausos, šerpetojančios rankos? Ši avižų ir alyvuogių kaukė namuose gali nustebinti rezultatu

    Rankų oda kasdien patiria nuolatinį krūvį: ją veikia vanduo, muilas, indų plovikliai, dezinfekantai ir buitiniai valikliai. Dėl to silpnėja natūralus apsauginis lipidų sluoksnis, o oda greičiau praranda drėgmę. Problema dažnėja žiemą, vėjuotu oru, karščių metu ir patalpose, kur veikia kondicionieriai.

    Perdžiūvusi oda tampa šiurkšti, gali perštėti, niežėti, pradėti pleiskanoti, atsiranda smulkių įtrūkimų. Rankų viršutinė dalis yra plonesnė ir turi mažiau riebalinių liaukų, todėl dažnai reaguoja pirmiausia. Kai diskomfortas stiprėja, žmonės vis dažniau grįžta prie paprasto naminio būdo – avižinių dribsnių ir alyvuogių aliejaus kaukės.

    Kodėl avižos gali padėti

    Avižiniai dribsniai, sumaišyti su vandeniu, suformuoja minkštą masę, kuri ant odos palieka švelnų apsauginį sluoksnį. Jis gali sumažinti tempimo pojūtį ir padėti riboti drėgmės netekimą. Dėl to tokia kaukė dažniausiai tinka sausai ir jautriai odai, ypač kai ji šerpetoja po dažnesnio rankų plovimo.

    Avižose yra beta gliukanų ir kitų odą raminančių junginių, todėl jos plačiai naudojamos dermatologinėje kosmetikoje. Vis dėlto naminis būdas nėra gydymas ir neišsprendžia priežasties, jei ją lemia odos liga ar alergija. Geriausią efektą paprastai duoda kaukės derinimas su kasdiene apsauga ir tinkamu drėkinimu.

    Alyvuogių aliejus ir teisinga temperatūra

    Alyvuogių aliejus papildo kaukę riebalais, kurie padeda suminkštinti odą ir sumažinti nemalonų sausumo pojūtį. Svarbu rinktis paprastą alyvuogių aliejų be kvapiųjų priedų, kad sumažėtų sudirginimo rizika. Mišinio nereikėtų kaitinti – per šiltas produktas gali dar labiau sudirginti pažeistą odą.

    Praktikoje pakanka, kad visi ingredientai būtų drungni arba kambario temperatūros. Jei oda labai jautri, pirmą kartą kaukę verta laikyti trumpiau ir stebėti reakciją. Atsiradus deginimui ar paraudimui, mišinį reikėtų nuplauti ir daugiau nebetęsti.

    Kaip pasigaminti kaukę namuose

    Įprastas variantas yra paprastas: apie 3 šaukštus smulkių avižinių dribsnių užpilkite nedideliu kiekiu šilto, bet ne karšto vandens ir palikite maždaug 10 minučių. Kai dribsniai išbrinks, įmaišykite 1 šaukštą alyvuogių aliejaus. Jei norite švelnesnės tekstūros, dribsnius prieš tai galima sumalti.

    Kaukę tepkite storesniu sluoksniu ant švarių rankų, nepamirškite vietų tarp pirštų ir aplink nagus. Palaikykite 15–20 minučių ir nuplaukite drungnu vandeniu, o rankas nusausinkite švelniai priglaudžiant rankšluostį, netrinant. Po to naudokite bekvapį rankų kremą, kad sustiprintumėte drėgmės „užrakinimo“ efektą.

    Procedūrą galima kartoti 1–2 kartus per savaitę. Jei oda linkusi į alergijas, prieš pirmą kartą verta pabandyti mažame odos plote. Naminių mišinių likučių geriau nelaikyti ir kaskart pasigaminti šviežiai.

    Kad rezultatas būtų ilgalaikis, svarbiausia kasdieniai įpročiai: rankas plauti drungnu vandeniu, rinktis švelnesnį prausiklį ir po kiekvieno plovimo tepti kremą. Tvarkantis namuose ar plaunant indus verta mūvėti pirštines, o vasarą nepamiršti apsaugos nuo saulės ir ant plaštakų. Jei oda trūkinėja iki kraujo, stipriai niežti ar skausminga, reikėtų pasitarti su gydytoju dermatologu, nes tai gali būti egzema, atopinis dermatitas, kontaktinė alergija ar kita odos būklė.