Category: Sveikata ir grožis

  • „Google“ naujiena: kaip pasirinkti patikimus šaltinius ir matyti juos pirmiau paieškoje

    „Google“ naujiena: kaip pasirinkti patikimus šaltinius ir matyti juos pirmiau paieškoje

    Informacijos perteklius internete tampa kasdienybe, todėl vis svarbiau ne tik rasti atsakymą greitai, bet ir žinoti, kuo galima pasitikėti. „Google“ siūlo galimybę vartotojams nurodyti, kurių naujienų ar teminių portalų turinį jie nori matyti aukščiau paieškos rezultatuose.

    Ši funkcija dažnai vadinama pageidaujamais arba preferuojamais šaltiniais. Idėja paprasta: pasirinktas leidėjas ar domenas gali būti rodomas aukščiau, kai ieškote susijusios informacijos, tačiau tai nereiškia, kad kiti šaltiniai bus visiškai paslėpti.

    Kaip veikia pasirinkti šaltiniai?

    Funkcija sukurta taip, kad paieška išliktų įvairi, bet kartu būtų labiau pritaikyta jūsų įpročiams. Jei dažnai skaitote konkretų sveikatos ar mokslo portalą, galite nurodyti, kad jo publikacijos jums būtų prioritetinės.

    Toks sprendimas ypač aktualus temoms, kuriose svarbus patikimumas, pavyzdžiui, sveikatai, finansams ar saugumui. Paieškos rezultatų viršuje dažniau matydami patikrintą šaltinį, sutaupote laiko ir sumažinate riziką atsiremti į klaidinančią informaciją.

    Kur rasti nustatymą?

    Preferuojamų šaltinių pasirinkimas paprastai pasiekiamas per „Google“ paieškos nustatymus. Vartotojui tereikia pridėti norimą domeną ar leidėją, o pakeitimai įsigalioja po patvirtinimo.

    Kai kuriais atvejais leidėjai tokį pasirinkimą palengvina pateikdami mygtuką šalia publikacijų, tačiau visada galima tai atlikti ir rankiniu būdu per paieškos nuostatas. Svarbu atkreipti dėmesį, kad galutinis matomumas priklauso ir nuo užklausos, vietovės, kalbos bei kitų personalizavimo signalų.

    Kodėl tai svarbu dabar?

    Pastaraisiais metais daugėja dirbtinis intelektas sugeneruoto turinio, o socialiniuose tinkluose klaidinanti informacija plinta itin greitai. Dėl to paieškos personalizavimo įrankiai, leidžiantys atsirinkti patikimus leidėjus, tampa praktišku būdu gerinti kasdienę informacijos higieną.

    Vis dėlto ekspertai primena, kad vieno šaltinio iškėlimas neturėtų tapti vieninteliu informacijos kanalu. Sudėtingesnėmis temomis verta palyginti kelis patikimus šaltinius, o sveikatos klausimais sprendimus grįsti specialistų konsultacijomis.

  • Karščiai smogia vyresniems: ką gerti, kad neperkaistumėte ir išvengtumėte klastingo dehidratavimo

    Karščiai smogia vyresniems: ką gerti, kad neperkaistumėte ir išvengtumėte klastingo dehidratavimo

    Karštomis dienomis vyresnio amžiaus žmonėms dehidratacija gali vystytis nepastebimai. Su amžiumi silpnėja troškulio pojūtis, todėl organizmas gali stokoti skysčių net tada, kai žmogus nejaučia, kad jam reikia gerti. Dėl to karščio bangos senjorams yra viena rizikingiausių vasaros grėsmių.

    Riziką didina ir lėtinės ligos, vartojami vaistai, mažesnis fizinis aktyvumas, taip pat baimė dažniau eiti į tualetą ar šlapimo nelaikymo problemos. Praktikoje tai reiškia paprastą taisyklę: gėrimą karštyje verta planuoti, o ne palikti atsitiktinumui. Saugesnis būdas yra gerti reguliariai, mažomis porcijomis visos dienos metu.

    Pagrindinis kasdienis pasirinkimas išlieka vanduo, ypač negazuotas, kurį žmogus noriai geria. Svarbu ne teorinis „geriausias“ variantas, o reali galimybė išgerti pakankamai: jei stiklinė stovi nepaliesta, naudos nebus. Kai kuriems senjorams tinka vidutinės mineralizacijos vanduo, tačiau sergant inkstų ligomis, esant padidėjusiam kraujospūdžiui ar ribojant natrį, vandens sudėtį verta aptarti su gydytoju.

    Gazuotas vanduo paprastai nėra draudžiamas, bet jis neturėtų būti pirmas pasirinkimas. Daliai žmonių jis sukelia pilvo pūtimą, atsirūgimą ar greitesnį sotumo jausmą, todėl realiai išgeriama mažiau nei reikia. Kasdienai dažniau rekomenduojamas negazuotas vanduo, o gazuotą geriau rinktis tik tada, jei jis gerai toleruojamas.

    Jei senjoras sako, kad vandens nemėgsta, galima jį švelniai pagardinti namuose, vengiant saldintų gėrimų. Tinka į ąsotį įdėti citrinos ar apelsino griežinėlių, agurko, mėtų, uogų ar arbūzo gabalėlių. Tokie sprendimai padeda gerti dažniau, o kartu nepadidina cukraus kiekio racione.

    Skysčių kiekį gali papildyti ir kiti pasirinkimai: lengvos vaisių ar žolelių arbatos be ryškaus šlapimą varančio poveikio, praskiesti daržovių gėrimai, lengvi kokteiliai su vaisiais ir jogurtu. Karštyje praverčia ir skystesni patiekalai, pavyzdžiui, sriubos ar šaltibarščiai, taip pat kompotai su mažiau cukraus, kisielius ar želė. Jie vandens pilnai nepakeičia, bet padidina bendrą skysčių suvartojimą.

    Nereikėtų pamiršti, kad prie hidratacijos prisideda ir maistas. Agurkai, pomidorai, cukinijos, salotos, arbūzai, melionai, braškės ar uogos turi daug vandens ir gali padėti tiems, kurie gerti linkę mažiau. Toks pasirinkimas ypač naudingas karščių metu, kai apetitas dažnai sumažėja.

    Dažnai minima orientacinė norma yra apie 1,5–2 litrai skysčių per parą, tačiau tikslus poreikis skiriasi. Jį lemia kūno masė, oro temperatūra, fizinis aktyvumas, mityba ir sveikatos būklė, o gausesnis prakaitavimas, karščiavimas, viduriavimas ar vėmimas skysčių poreikį dar padidina. Jei gydytojas yra nurodęs riboti skysčius, savarankiškai didinti kiekio negalima.

    Praktinis patarimas karštyje yra laikyti gėrimą matomoje vietoje ir pradėti gerti nuo ryto, ne tik vakare. Didelės skysčių porcijos prieš miegą gali sustiprinti naktinius apsilankymus tualete, o tai didina kritimų riziką. Padeda ir paprasti priminimai telefone arba įprotis išgerti po stiklinę atsikėlus, valgant ir vartojant vaistus.

    Per karščius netenkama ne tik vandens, bet ir elektrolitų, todėl kai kuriais atvejais gali praversti geriami rehidratacijos tirpalai ar elektrolitų preparatai. Jie svarstytini esant viduriavimui, vėmimui, karščiavimui, stipriam prakaitavimui ar po perkaitimo. Vis dėlto jie neturėtų pakeisti įprasto vandens, o sergant cukriniu diabetu, inkstų ar širdies ligomis, turint padidėjusį kraujospūdį ar ribojant natrį, dėl sudėties geriau pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

    Blogiausias pasirinkimas karštyje yra alkoholis, nes jis ne hidratuoja, o gali didinti skysčių netekimą ir silpnumo riziką. Atsargiai reikėtų vertinti ir stiprią kavą ar stiprią arbatą, ypač jei jos geriama kelis kartus per dieną ir kartu išgeriama mažai vandens. Taip pat vertėtų riboti saldintus gazuotus gėrimus, energinius gėrimus ir labai saldžias sultis, nes cukrus nepadeda geriau atsistatyti, o daliai žmonių dar labiau pablogina savijautą.

    Dehidratacija vyresniame amžiuje ne visada prasideda stipriu troškuliu. Įspėjamaisiais signalais gali tapti neįprastas silpnumas, galvos svaigimas, sumišimas, mieguistumas, retesnis šlapinimasis ar labai tamsus šlapimas. Jei žmogus tampa sutrikęs, alpsta, sunkiai kalba, beveik nesišlapina ar simptomai atsiranda po ilgo buvimo kaitroje, reikalinga skubi medikų konsultacija.

    Patikimiausia vasaros taisyklė senjorams išlieka paprasta: gerti dažnai, mažais gurkšniais ir nelaukti troškulio. Kasdienio raciono pagrindas turėtų būti negazuotas vanduo, o prireikus jį galima papildyti lengvomis arbatomis, skystesniais patiekalais, vaisiais ir daržovėmis. Karštyje svarbiausia reguliarumas, nes būtent jis apsaugo nuo klastingos dehidratacijos.

  • Nuovargis, pilvo pūtimas, silpnesnis imunitetas? 7 būdai atkurti gerąsias žarnyno bakterijas

    Nuovargis, pilvo pūtimas, silpnesnis imunitetas? 7 būdai atkurti gerąsias žarnyno bakterijas

    Kodėl svarbi žarnyno mikrobiota

    Nuovargis, pilvo pūtimas ar dažnesnės infekcijos ne visada reiškia vieną konkrečią ligą, tačiau šie požymiai neretai siejami su žarnyno mikrobiotos disbalansu. Žarnyne gyvena trilijonai mikroorganizmų, kurie dalyvauja maisto skaidyme, vitaminų sintezėje ir imuninės sistemos veikloje.

    Kai pusiausvyra sutrinka, gali pasikeisti tuštinimosi įpročiai, sustiprėti dujų kaupimasis, atsirasti didesnis jautrumas kai kuriems produktams. Disbalansą dažniausiai provokuoja antibiotikai, persirgtos žarnyno infekcijos, ilgalaikis stresas, miego trūkumas ir mityba, kurioje dominuoja itin perdirbtas maistas.

    Specialistai pabrėžia, kad mikrobiota nėra vien tik virškinimo tema. Vis daugiau tyrimų rodo ryšius su uždegiminiais procesais organizme ir medžiagų apykaita, todėl kasdieniai įpročiai, palaikantys įvairovę, tampa svarbūs ne tik pilvui, bet ir bendrai savijautai.

    Probiotikai ir prebiotikai: kuo jie skiriasi

    Norint atkurti pusiausvyrą, dažniausiai kalbama apie du dalykus: naudingas bakterijas ir jų maistą. Probiotikai yra gyvi mikroorganizmai, kurių galima gauti su fermentuotais produktais arba, tam tikrais atvejais, su gydytojo parinktais preparatais.

    Prebiotikai yra maistinės medžiagos, kurių žmogaus virškinimo fermentai nesuskaido iki galo, todėl jos tampa maistu žarnyno bakterijoms. Kitaip tariant, vien tik probiotikų kartais neužtenka, jei racione trūksta skaidulų ir įvairių augalinių produktų.

    Kasdienėje mityboje tai galima suderinti paprastai: šalia fermentuoto produkto įtraukti skaidulų šaltinį. Toks derinys dažnai padeda išvengti situacijos, kai gera idėja pranyksta dėl monotoniško ar per mažai įvairaus raciono.

    Ką valgyti, kad gerosios bakterijos grįžtų

    Lengviausiai pasiekiami probiotinių bakterijų šaltiniai yra fermentuoti pieno produktai, tokie kaip kefyras, natūralus jogurtas ar pasukos. Renkantis verta žiūrėti į sudėtį: kuo ji trumpesnė ir be pridėtinio cukraus, tuo geriau kasdieniam vartojimui.

    Fermentuotos daržovės taip pat yra klasikinis pasirinkimas: rauginti kopūstai, rauginti agurkai ar burokėlių raugas. Jei iki šiol jų valgėte retai, pradėkite nuo mažų porcijų, nes staigus pokytis gali sukelti dar didesnį pūtimą.

    Prebiotikų gausu česnakuose, svogūnuose, poruose, ankštiniuose, pilno grūdo produktuose, avižose, bananuose. Šie produktai padeda palaikyti bakterijų įvairovę ir skatina naudingų junginių, tokių kaip trumpos grandinės riebalų rūgštys, gamybą storojoje žarnoje.

    Dar vienas svarbus veiksnys yra skaidulos. Jos padeda žarnyno judrumui ir yra tiesioginis maistas daliai mikroorganizmų, tačiau kiekį reikėtų didinti palaipsniui ir nepamiršti vandens, nes priešingu atveju diskomfortas gali tik sustiprėti.

    Atsparioji krakmolo forma, kurios daugiau būna atvėsintose bulvėse ar ryžiuose, taip pat laikoma palankia mikrobiotai. Ji nesuvirškinama plonojoje žarnoje ir pasiekia storąją, kur tampa maistu bakterijoms.

    Verta nepamiršti ir įvairovės principo: kuo platesnis augalinių produktų spektras, tuo didesnė tikimybė palaikyti turtingą mikrobiotos ekosistemą. Monotoniška mityba, net jei iš pirmo žvilgsnio atrodo sveika, gali riboti įvairovę.

    Mikrobiotą dažniausiai silpnina daug pridėtinio cukraus, saldinti gėrimai, alkoholis, itin perdirbti gaminiai ir menkas skaidulų kiekis. Tai nereiškia griežtos dietos, tačiau kryptis aiški: daugiau paprasto, mažiau perdirbto maisto.

    Po antibiotikų kurso žarnynui dažnai reikia papildomo dėmesio. Antibiotikai naikina ligas sukeliančias bakterijas, bet kartu gali paveikti ir naudingas, todėl didesnis fermentuotų produktų, skaidulų ir prebiotikų kiekis šiuo laikotarpiu dažnai tampa praktišku pasirinkimu.

    „Ne visi probiotikai yra vienodi: svarbus konkretus bakterijų kamienas, dozė ir tai, kokiam tikslui jis vartojamas“, – sako sveikatos priežiūros specialistai.

    Jei po antibiotikų tęsiasi viduriavimas, atsiranda kraujo išmatose, stiprūs pilvo skausmai, karščiavimas ar simptomai užsitęsia, rekomenduojama kreiptis į gydytoją. Ilgalaikių ar pasikartojančių žarnyno problemų atveju probiotikų pasirinkimą taip pat saugiausia derinti su gydytoju arba vaistininku.

    Praktiškai žarnynui palankus dienos planas gali būti paprastas: pusryčiams avižinė košė su bananu, dieną kefyras ar natūralus jogurtas, pietums porcija daržovių ir pilno grūdo produktų, šalia nedidelė porcija raugintų daržovių. Didžiausią naudą dažniausiai duoda reguliarumas, o ne trumpa vienkartinė kuracija.

  • Mitybos specialistai paaiškino, kuo iš tiesų naudingas imbierinis čajus ir kam jis gali pakenkti

    Imbierinis čajus dažnai pristatomas kaip paprastas būdas mažinti uždegimą ir stiprinti savijautą, tačiau moksliniai duomenys rodo labiau niuansuotą vaizdą. Aktyvios imbiero medžiagos, ypač gingeroliai ir shogaoliai, siejamos su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu, bet tai nereiškia, kad gėrimas prilygsta vaistams.

    Didžiausias imbiero privalumas siejamas su jo bioaktyviais junginiais, kurie laboratoriniuose ir klinikiniuose tyrimuose siejami su mažesniais oksidacinio streso žymenimis. Dėl to imbieras neretai įtraukiamas į mitybą kaip papildoma priemonė, kai siekiama mažinti uždegiminių procesų riziką, ypač kartu su bendra sveikesne mityba.

    „Imbieras gali prisidėti prie geresnės savijautos, bet jo nereikėtų laikyti vaistų pakaitalu ar universaliu gydymu“, – sako mitybos specialistai.

    Dalies žmonių patirtis rodo, kad imbierinis čajus gali padėti esant pykinimui ar peršalimo simptomams, nes šiltas gėrimas skatina skysčių vartojimą ir gali laikinai palengvinti gerklės dirginimą. Mokslinėje literatūroje imbieras dažniausiai minimas kaip priemonė, galinti sumažinti pykinimą, taip pat kaip papildas, kuris kai kuriais atvejais siejamas su mažesniu skausmo intensyvumu.

    Vis dėlto kalbant apie lėtinį uždegimą, svarbu atskirti kasdienius įpročius nuo gydymo. Lėtiniai uždegiminiai procesai siejami su didesne širdies ir kraujagyslių ligų, 2 tipo diabeto ir kai kurių kitų būklių rizika, tačiau pagrindinę įtaką daro bendras gyvenimo būdas: mitybos kokybė, kūno masė, fizinis aktyvumas, miegas ir rūkymas.

    Tyrimuose, kuriuose vertinamas imbiero poveikis medžiagų apykaitai, dažniau kalbama apie nedidelius pokyčius, o ne staigius rezultatus. Kai kurie tyrimai rodo, kad imbiero papildai gali būti susiję su kukliais gliukozės ar lipidų rodiklių pagerėjimais, tačiau efektas paprastai priklauso nuo dozės, vartojimo trukmės ir žmogaus sveikatos būklės.

    Gydytojai taip pat pabrėžia saugumo klausimą: nors imbieras daugeliui yra saugus, jis gali netikti visiems. Didesnės imbiero dozės kai kuriems žmonėms gali dirginti skrandį, sustiprinti rėmenį, o vartojantiems kraują skystinančius vaistus ar turintiems kraujavimo riziką verta pasitarti su gydytoju.

    Praktiškai imbierinį čajų galima ruošti iš šviežio šaknies gabalėlio, džiovinto imbiero ar arbatos pakelių, tačiau svarbu nepadauginti saldiklių. Jei gėrimas ruošiamas su daug cukraus ar saldžių sirupų, nauda gali sumažėti, ypač žmonėms, kuriems aktuali gliukozės kontrolė ar kūno masė.

    Ekspertai sutaria, kad imbierinis čajus gali būti gera kasdienė alternatyva saldiems gėrimams, tačiau geriausių rezultatų verta tikėtis tik tada, kai jis tampa dalimi platesnių sveikatos pokyčių. Jei vargina užsitęsęs skausmas, lėtinio uždegimo požymiai ar įtariama rimtesnė liga, pirmas žingsnis turėtų būti gydytojo konsultacija, o ne vienas produktas ar prieskonis.

  • Vaisiai gali pakenkti labiau, nei manėte: ekspertai įspėja dėl kepenų, inkstų ir dantų

    Vaisiai dažnai laikomi vienu sveikiausių pasirinkimų, tačiau per didelis jų kiekis gali sukelti nemalonių ir kartais ilgiau trunkančių sveikatos problemų. Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra saikas, nes net natūralūs cukrūs ir rūgštys tam tikromis aplinkybėmis tampa papildoma našta organizmui.

    Daugelyje vaisių esanti fruktozė organizme apdorojama kitaip nei gliukozė, o didžiausia apkrova tenka kepenims. Kai fruktozės suvartojama per daug, dalis jos gali būti paverčiama riebalais, todėl ilgainiui didėja rizika kauptis riebalams kepenyse, ypač jei kartu trūksta fizinio aktyvumo.

    Kas dažniausiai nukenčia?

    Vienas dažniausių per didelio vaisių kiekio signalų yra virškinimo sutrikimai. Dalis žmonių jautriau reaguoja į fruktozę ar cukraus alkoholį sorbitolį, kurio yra, pavyzdžiui, obuoliuose, kriaušėse ir kai kuriuose džiovintuose vaisiuose, todėl gali pasireikšti pūtimas, dujų kaupimasis ar viduriavimas.

    Ypač atsargūs turėtų būti turintys dirgliosios žarnos sindromą, nes tam tikri vaisiai gali sustiprinti skausmą ir diskomfortą. Tokiais atvejais dažnai svarbu ne tik vaisių rūšis, bet ir suvalgomas kiekis bei tai, ar vaisiai valgomi vieni, ar su kitais produktais.

    Dar viena sritis – dantys. Vaisiuose esantys natūralūs cukrūs ir rūgštys, ypač citrusiniuose vaisiuose, gali prisidėti prie emalio erozijos, o dažni vaisių užkandžiai tarp valgymų didina ėduonies riziką, jei po jų nesilaikoma tinkamos burnos higienos.

    Sultys ir glotnučiai – didesnė rizika

    Nors vaisiai paprastai siejami su mažesniu kaloringumu nei saldumynai, per didelis jų kiekis gali sudaryti energijos perteklių ir skatinti svorio augimą. Ypač tai aktualu, kai vaisiai vartojami ne kaip užkandis, o didelėmis porcijomis kelis kartus per dieną.

    Dar daugiau klausimų kelia vaisių sultys ir glotnučiai, nes juose dažnai būna mažiau kramtymo ir sotumo, o cukrūs pasisavinami greičiau. Dėl to lengviau nepastebimai padidinti suvartojamų kalorijų kiekį, o gliukozės šuoliai kai kuriems žmonėms gali būti ryškesni.

    Kada verta pasitarti su gydytoju?

    Žmonėms, turintiems atsparumą insulinui ar sergantiems cukriniu diabetu, svarbu stebėti ne tik vaisių kiekį, bet ir jų pasirinkimą. Kai kurie vaisiai, pavyzdžiui, vynuogės ar labai prinokę tropiniai vaisiai, gali greičiau kelti gliukozės kiekį kraujyje, ypač jei valgomi vieni.

    Inkstų sveikatai taip pat gali turėti reikšmės individualūs veiksniai ir polinkis į akmenų susidarymą, todėl, atsiradus simptomams ar turint diagnozuotų ligų, dėl mitybos korekcijų saugiausia tartis su gydytoju ar dietologu. Specialistai primena, kad subalansuota mityba neturėtų remtis vien vaisiais, nes organizmui būtini ir baltymai bei riebalai.

  • Mitybos ekspertai įvardijo naudingiausią mėsą: daug vitaminų, bet yra svarbių įspėjimų

    Vienu naudingiausių gyvūninės kilmės produktų dažnai įvardijami subproduktai, ypač kepenys, širdis ar inkstai. Specialistai pabrėžia, kad jie išsiskiria didele maistine verte ir neretai turi daugiau mikroelementų nei įprasta raumenų mėsa.

    Subproduktai gausūs B grupės vitaminų, įskaitant vitaminą B12 ir folio rūgštį, taip pat riebaluose tirpių vitaminų A, D, E ir K. Be to, juose randama svarbių mineralų, tokių kaip geležis, magnis, selenas ir cinkas, kurie siejami su normalia imuninės sistemos veikla ir kraujodara.

    Kas laikoma vertingiausia?

    Mitybos specialistai dažniausiai išskiria kepenis, kurios dėl itin didelės maistinių medžiagų koncentracijos kartais vadinamos natūraliu multivitaminu. Kiti dažnai vartojami subproduktai yra liežuvis, širdis, inkstai ir smegenys, pastarosios kai kuriose kultūrose laikomos delikatesu.

    Maistinė vertė gali skirtis priklausomai nuo gyvūno rūšies ir konkretaus organo. Vis dėlto bendra tendencija aiški: subproduktai yra koncentruotas baltymų, vitaminų ir mineralų šaltinis, todėl mažesnė porcija gali suteikti daug organizmui reikalingų medžiagų.

    Baltymai ir aminorūgštys

    Subproduktai yra ir kokybiškas baltymų šaltinis. Gyvūninės kilmės baltymai paprastai aprūpina visomis devyniomis nepakeičiamomis aminorūgštimis, kurios būtinos raumenų palaikymui, fermentų veiklai ir daugeliui kitų organizmo procesų.

    Dėl to subproduktai kai kuriems žmonėms gali būti patogus būdas papildyti racioną, kai siekiama didesnio baltymų kiekio iš natūralių produktų. Tačiau svarbu vertinti bendrą mitybos balansą, įskaitant skaidulų ir daržovių kiekį.

    Pagrindinis įspėjimas dėl cholesterolio

    Gydytojai atkreipia dėmesį, kad subproduktai neretai turi gerokai daugiau cholesterolio nei liesesni raumenų mėsos gabalai. Pavyzdžiui, 100 gramų virtų jautienos smegenų gali turėti apie 2 000 miligramų cholesterolio, o inkstai ir kepenys atitinkamai apie 716 ir 381 miligramą.

    Dažnai minima orientacinė rekomendacija cholesterolio suvartojimui yra apie 300 miligramų per dieną, todėl subproduktus verta valgyti saikingai. Žmonėms, turintiems padidėjusį širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių ar gydytojo nustatytus lipidų rodiklių nukrypimus, dėl subproduktų dažnio racione pravartu pasitarti su gydytoju ar dietologu.

  • Medikai įspėja: per karščius dažniausiai žudo ne šilumos smūgis – pavojingiausia širdžiai

    Europoje fiksuojamos karščio bangos, kai temperatūra vietomis perkopė 40 laipsnių ribą, o tokie epizodai vis dažniau pasiekia ir Baltijos regioną. Gydytojai pabrėžia, kad didžiausią riziką karštis kelia ne tik dėl šilumos smūgio ar dehidratacijos. Dažniausiai sunkiausios pasekmės siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimais.

    Perkaitus organizmui, kraujotaka perskirstoma taip, kad daugiau kraujo tekėtų į odą ir kūnas galėtų efektyviau atiduoti šilumą. Dėl to širdis priversta dirbti intensyviau ir greičiau, o kraujospūdis gali svyruoti. Žmonėms, turintiems širdies ligų, tai tampa papildomu krūviu, galinčiu išprovokuoti ūmias būkles.

    „Karštyje širdis turi pumpuoti daugiau kraujo, kad kūnas atvėstų, todėl vyresniems ar sergantiems tai gali peržengti organizmo galimybių ribą“, – teigia specialistai.

    Didžiausios rizikos grupėje yra vyresnio amžiaus žmonės, sergantys širdies nepakankamumu, išemine širdies liga, turintys padidėjusį kraujospūdį ar persirgtą insultą. Karštis ypač pavojingas ir vartojantiems kai kuriuos vaistus, pavyzdžiui, diuretikus ar kraujospūdį mažinančius preparatus, nes jie gali didinti skysčių netekimo ir elektrolitų disbalanso tikimybę.

    Karštomis dienomis medikai pataria kuo mažiau būti saulėje, ypač vidurdienį, ir rinktis pavėsį bei vėsesnes patalpas. Namie verta dieną pridengti langus nuo tiesioginių saulės spindulių, o vėdinti tada, kai lauke vėsiau nei viduje, dažniausiai naktį arba anksti ryte. Jei įmanoma, svarbu užtikrinti oro cirkuliaciją.

    Fizinį krūvį rekomenduojama perkelti į ankstyvą rytą arba vakarą ir vengti uždarų, įkaitusių erdvių, ypač stovinčių automobilių. Apranga turėtų būti lengva, šviesi, iš natūralių audinių, nes tamsūs ir sintetiniai drabužiai labiau sulaiko šilumą. Paprastas būdas greičiau atvėsti yra vėsi vandens dulksna ant odos ar vėsūs kompresai ant kaklo.

    Gėrimus svarbu vartoti reguliariai, nelaukiant troškulio, nes karštyje skysčių netenkama greitai. Jei stipriai prakaituojama, gali prireikti gėrimų, papildančių elektrolitus, tačiau juos reikėtų rinktis atsakingai, ypač sergantiems lėtinėmis ligomis. Taip pat patariama riboti alkoholį ir kofeiną, nes jie gali prisidėti prie dehidratacijos.

    Specialistai ragina stebėti įspėjamuosius ženklus: staigų silpnumą, galvos svaigimą, krūtinės skausmą, dusulį, sumišimą, neįprastai greitą pulsą ar alpimą. Tokiais atvejais būtina kuo greičiau persikelti į vėsią vietą, atsigerti vandens, atvėsinti kūną ir, jei simptomai nepraeina ar ryškėja, nedelsiant kreiptis į medikus.

  • Arbūzas ne tik vanduo: mokslininkai išskyrė dar vieną priežastį, kodėl vasarą verta jo valgyti

    Arbūzas ne tik vanduo: mokslininkai išskyrė dar vieną priežastį, kodėl vasarą verta jo valgyti

    Arbūzas dažnai laikomas tiesiog gaiviu vasaros užkandžiu, tačiau jo sudėtis rodo, kad tai daugiau nei vanduo ir saldus skonis. Maistinė vertė nėra didelė, bet vaisius gali padėti pakeisti kaloringesnius desertus ir prisidėti prie bendro skysčių suvartojimo karštomis dienomis.

    100 gramų arbūzo paprastai turi apie 30–40 kilokalorijų, todėl tai vienas lengvesnių pasirinkimų, kai norisi kažko saldaus. Kartu jis suteikia angliavandenių, šiek tiek skaidulų, vitamino C, beta karoteno ir kalio, svarbaus raumenų darbui bei nervų sistemai.

    Kodėl arbūzas raudonas?

    Ryškiai raudoną minkštimo spalvą daugiausia lemia likopenas, karotenoidas, gerai žinomas ir iš pomidorų. Likopenas veikia kaip antioksidantas, todėl siejamas su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso, kuris laikomas vienu iš veiksnių, prisidedančių prie lėtinių ligų rizikos.

    Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad likopeno poveikis labiausiai atsiskleidžia tada, kai jis gaunamas su įvairia, daržovėmis ir vaisiais turtinga mityba. Vien arbūzas nėra stebuklingas sprendimas, tačiau gali būti praktiškas būdas dažniau rinktis maistingesnį užkandį.

    Citrulinas ir širdies sveikata

    Dar viena medžiaga, dėl kurios arbūzas sulaukia mokslininkų dėmesio, yra citrulinas. Tai aminorūgštis, dalyvaujanti procesuose, susijusiuose su azoto oksido gamyba, o šis junginys svarbus kraujagyslių funkcijai ir kraujotakai.

    Metaanalizėse, kur vertinti atsitiktinių imčių tyrimai, arbūzo vartojimas ar jo pagrindu sukurti produktai siejami su nedideliu sistolinio kraujospūdžio mažėjimu, taip pat palankesniais kai kurių lipidų rodikliais, įskaitant bendrąjį ir MTL cholesterolį. Tyrėjai pabrėžia, kad išvadoms stiprinti dar reikia didesnių ir ilgesnių tyrimų, ypač vertinančių šviežio vaisiaus poveikį.

    Nauda svoriui, bet su sąlyga

    Arbūzas gali būti naudingas bandant mažinti svorį, tačiau tik kaip visos mitybos dalis. Dėl didelio vandens kiekio jis suteikia sotumo pojūtį, o saldus skonis padeda lengviau atsisakyti saldainių, batonėlių ar saldintų gėrimų, kurie dažnai sudaro didžiausią perteklinių kalorijų dalį.

    Tyrimuose, kuriuose arbūzas lygintas su panašaus kaloringumo saldžiais užkandžiais, žmonės, turintys antsvorio ar nutukimą, dažniau jautė didesnį sotumą, o po kelių savaičių stebėti palankūs pokyčiai, susiję su kūno mase, kūno masės indeksu, kraujospūdžiu ir lipidų profiliu. Vis dėlto rezultatai nereiškia, kad pakanka valgyti daugiau arbūzo, jei bendras kalorijų kiekis lieka per didelis.

    Atsargiau arbūzą reikėtų vertinti tiems, kurie privalo griežtai kontroliuoti gliukozės kiekį kraujyje. Nors cukrūs yra natūralūs, skaidulų jame nedaug, todėl protingiausia rinktis saikingą porciją ir valgyti kartu su kitu maistu, o ne gerti didelį kiekį sulčių vienu metu.

    Kasdienybėje paprasčiausia rinktis gerai atšaldytą arbūzą be papildomo cukraus. Jis tinka salotoms su feta, agurku ir mėtomis, naminiams gėrimams ar net trumpai pakeptas ant grotelių, tačiau svarbiausia išlieka saikas ir subalansuota mityba.

  • Užmaskuota liga gali pažeisti kelis organus: kodėl vilkligę žmonės nurašo nuovargiui

    Nuolatinis nuovargis, sąnarių skausmai, odos bėrimai ar užsitęsęs subfebrilus karščiavimas dažnai nurašomi stresui ir pervargimui. Tačiau kartais šių, iš pirmo žvilgsnio nesusijusių, simptomų priežastis gali būti sisteminė raudonoji vilkligė – autoimuninė liga, galinti vienu metu pažeisti kelias organizmo sistemas.

    Sergant vilklige imuninė sistema, kuri paprastai saugo nuo virusų ir bakterijų, ima klaidingai atakuoti savo audinius. Dėl to uždegimas gali vystytis įvairiose vietose: odoje, sąnariuose, inkstuose, plaučiuose, širdyje, kraujagyslėse ir net centrinėje nervų sistemoje. Ligos eiga gali banguoti, o paūmėjimus keisti laikini pagerėjimai.

    Kodėl vilkligė painiojama su nuovargiu?

    Ankstyvieji vilkligės požymiai dažnai būna nespecifiniai: silpnumas, raumenų ir sąnarių maudimas, miego sutrikimai, sumažėjęs darbingumas. Dėl to žmonės neretai ilgai ieško priežasčių gyvenimo būde, o į gydytojus kreipiasi tik tada, kai simptomai tampa ryškesni arba prisideda naujų.

    Vienas žinomiausių požymių – drugelio formos bėrimas skruostų ir nosies srityje, tačiau jis pasireiškia ne visiems. Be to, bėrimai gali būti įvairūs, o jų atsiradimą gali provokuoti saulės spinduliai, todėl vilkligė kartais klaidingai palaikoma alergija ar kita odos liga.

    Kas priklauso rizikos grupei?

    Vilkligė dažniau diagnozuojama moterims, ypač vaisingo amžiaus, nors ja gali susirgti ir vyrai, ir vaikai. Tikslios priežastys nėra galutinai nustatytos, tačiau svarbūs laikomi genetinis polinkis, hormonų įtaka, ultravioletinė spinduliuotė, kai kurios infekcijos ir kiti aplinkos veiksniai.

    Didžiausia rizika siejama su organų pažeidimu, ypač kai uždegimas apima inkstus, širdį ar plaučius. Tokiais atvejais laiku nepradėtas gydymas gali lemti ilgalaikius padarinius, todėl svarbus ankstyvas ligos atpažinimas ir nuoseklus stebėjimas.

    Kaip nustatoma ir gydoma?

    Vilkligės diagnostika dažniausiai remiasi simptomų visuma, gydytojo apžiūra ir laboratoriniais tyrimais, įskaitant imunologinius rodiklius. Kadangi liga gali paliesti kelis organus, neretai prireikia kelių specialistų konsultacijų, pavyzdžiui, reumatologo, dermatologo ar nefrologo.

    Nors šiuolaikinė medicina vilkligės visiškai išgydyti paprastai negali, tinkamai parinkta terapija padeda kontroliuoti uždegimą, sumažinti paūmėjimų dažnį ir apsaugoti organus nuo žalos. Gydytojai pabrėžia, kad užsitęsęs neaiškus nuovargis, sąnarių skausmai ar kartojami bėrimai neturėtų būti ignoruojami, ypač jei simptomai tęsiasi savaites ar mėnesius.

    „Jei savijauta ilgai prastėja be aiškios priežasties, nereikėtų visko nurašyti stresui ar darbo krūviui: ankstyvas ištyrimas gali užkirsti kelią rimtoms komplikacijoms“, – sako gydytojai.

  • Sėdite visą dieną? Gydytojai įspėja: „mirusio užpakalio“ sindromas gali paliesti ir jus

    Ilgas sėdėjimas prie darbo stalo ar automobilyje gali susilpninti sėdmenų raumenis taip, kad jie nebeįsijungia judant. Ši būklė dažnai vadinama mirusio užpakalio sindromu, o specialistai ją apibūdina kaip sėdmenų raumenų aktyvacijos sutrikimą.

    Svarbu suprasti, kad tai nėra atskira diagnozė, o funkcinė problema, kuri vystosi palaipsniui. Kai sėdmenų raumenys dirba per silpnai, krūvį dažniau perima apatinė nugaros dalis, šlaunų užpakaliniai raumenys, keliai ir klubai.

    Kodėl sėdmenys „išsijungia“

    Sėdint ilgą laiką klubai būna sulenkti, o dalis raumenų dirba ne pilna amplitude. Organizmas prie tokios padėties prisitaiko, todėl judant pradeda dominuoti kiti raumenys, o sėdmenys lieka antrame plane.

    Didžiausia rizika tenka žmonėms, kurie didžiąją dienos dalį praleidžia sėdėdami ir mažai juda po darbo. Tai dažnai būdinga biurų darbuotojams, vairuotojams, taip pat žmonėms, kurie laisvalaikį leidžia prie ekranų.

    Požymiai, kurių nereikėtų ignoruoti

    Vienas dažniausių signalų yra apatinės nugaros dalies diskomfortas sportuojant, ypač atliekant pritūpimus ar įtūpstus. Taip pat gali greičiau pavargti kojos, atsirasti tempimas šlaunų užpakalinėje dalyje, nemalonūs pojūčiai keliuose ar klubuose.

    Vis dėlto skausmo nereikėtų automatiškai priskirti vien sėdmenų nusilpimui. Jei simptomai kartojasi ar stiprėja, tikslinga pasikonsultuoti su gydytoju arba kineziterapeutu, nes priežasčių gali būti ir daugiau.

    Ką daryti, jei daug sėdite

    Praktiškiausia taisyklė yra reguliariai pertraukti sėdėjimą: atsistoti ir pajudėti kas 30–60 minučių. Net trumpas pasivaikščiojimas, keli laiptų tarpai ar lengva mankšta pokalbio telefonu metu padeda sumažinti ilgalaikio sėdėjimo poveikį.

    Sėdmenų raumenims stiprinti dažniausiai rekomenduojami pratimai, kurie grąžina jų aktyvaciją, pavyzdžiui, sėdmenų tiltelis, žingsniai ant pakylos, pritūpimai ar įtūpstai. Krūvį verta didinti palaipsniui, stebint techniką ir nutraukiant pratimus, jei atsiranda aštrus skausmas.