Category: Sveikata

Mokslininkai sukūrė naują junginį, kuris gali iš esmės pakeisti požiūrį į Alzheimerio ligos gydymą. Užuot papildžius esamą priemonių arsenalą dar vienu vaistu, jis siūlo kitokią strategiją kovojant su dažniausia demencijos forma pasaulyje.

Iki šiol dauguma vaistų nuo Alzheimerio daugiausia orientuojasi į su liga siejamų amiloido beta plokštelių šalinimą. Tačiau naujasis junginys veikia kitaip: jis nukreiptas į konkretų fermentą ir siekia terapiškai „perprogramuoti“ neuronų epigenomą – molekulinių žymenų sistemą, galinčią keisti genų aktyvumą, nors pati DNR seka nepakinta.

Monokloninių antikūnų vaistai, tokie kaip lekanemabas ir donanemabas, taikosi į amiloido beta baltymus ir, pradėjus gydymą anksti, gali šiek tiek sulėtinti ligos progresavimą. Vis dėlto patikimo būdo, kaip žmonėms atkurti dėl Alzheimerio prastėjančias pažintines funkcijas, kol kas nėra.

Be to, gydymo kryptys, nukreiptos į kitą baltymą – tau, taip pat neduoda itin gerų rezultatų. Dėl to mokslininkai vis dažniau svarsto, kad Alzheimerio liga gali būti suprantama netiksliai: dėmesys sutelkiamas į baltymus, kurie yra ligos požymiai, bet nebūtinai jos šaknys.

Naujasis junginys, pavadintas FLAV-27, veikia platesniu principu. Jis orientuojasi į ankstesnius, „aukščiau“ vykstančius genų raiškos pokyčius, kurie skatina ligos progresavimą ne vien per baltymų sankaupas.

„Junginys FLAV-27 yra novatoriškas ir daug žadantis požiūris į Alzheimerio ligą, turintis potencialą keisti pačios ligos eigą, nes veikia ne tik simptomus ar vieną patologinį biomarkerį, bet tiesiogiai taikosi į pagrindinius molekulinius mechanizmus“, – teigia pirmoji darbo autorė Aina Bellver-Sanchis, Barselonos universiteto Neuromokslų instituto molekulinė biologė.

Tyrėjai primena, kad monokloniniai antikūnai išties buvo proveržis, tačiau tokie vaistai kaip lekanemabas ir donanemabas pažintinių funkcijų blogėjimą sumažina maždaug 30 proc. ir apima tik dalį ligos patologijos.

FLAV-27 yra pirmasis tokio tipo inhibitorius, nukreiptas į fermentą, vadinamą euchromatine histonų lizino N-metiltransferaze 2 (EHMT2), dar žinomą kaip G9a. Šis fermentas smegenyse dalyvauja epigenetinėje reguliacijoje ir gali „nutildyti“ genus, svarbius smegenų ląstelių vystymuisi, sinapsių plastiškumui bei atminčiai.

Pasak mokslininkų, FLAV-27 slopina G9a, blokuodamas molekulę S-adenozilmetioniną. Be jos fermentas praranda gebėjimą veikti genų raišką. Tokiu būdu, slopinant G9a, gali būti mažinama Alzheimerio ligai būdinga epigenetinė reguliacijos sumaištis ir atkuriama labiau įprasta smegenų ląstelių veikla.

Šis junginys kol kas netirtas žmonėms ir, tikėtina, iki klinikinių tyrimų dar prireiks laiko. Vis dėlto jis parodė daug žadančius rezultatus ląstelių eksperimentuose, taip pat tyrimuose su nematodais ir pelėmis.

Laboratorijoje išaugintose pelių smegenų ląstelėse FLAV-27 sumažino amiloido beta sankaupas ir susipynusio tau kiekį. Kituose bandymuose su nematodais Caenorhabditis elegans junginys siejosi su geresniu judrumu, ilgesne gyvenimo trukme ir intensyvesniu mitochondrijų kvėpavimu, kuris aprūpina ląsteles energija.

Pelių Alzheimerio modeliuose, tiek ankstyvos, tiek vėlyvos pradžios, FLAV-27 taip pat atkūrė atminties rezultatus, socialinį elgesį ir pagerino sinapsių – signalų perdavimo mazgų, jungiančių smegenų ląsteles – funkciją.

Tyrėjų vertinimu, šie duomenys leidžia manyti, kad epigenetinės reguliacijos sutrikimai gali būti vienas centrinių mechanizmų, siejančių įvairius Alzheimerio patologinius požymius, o ne vien šalutinis ligos efektas.

Nors rezultatai atrodo perspektyvūs, kelias iki bandymų su žmonėmis ilgas: prieš tai reikės toksikologinių tyrimų bent su dviejų rūšių gyvūnais ir įveikti kitus reguliacinius žingsnius.

Tyrimas publikuotas žurnale „Molecular Therapy“.

Europoje užfiksuotas pirmasis žmogaus užsikrėtimo H9N2 gripo A virusu atvejis. Apie tai kovo 25 d. pranešė Italijos sveikatos apsaugos ministerija.

Pacientas virusu užsikrėtė ne Europoje, o į Italiją atvyko jau po kelionės. Skelbiama, kad jis į Lombardijos regioną šiaurės Italijoje grįžo po vizito Afrikoje. Lombardijos socialinės gerovės tarybos narys Guido Bertolaso nurodė, jog tai – berniukas, turintis gretutinių sveikatos problemų.

Geros žinios – liga nesukėlė sunkios būklės, tačiau pacientas paguldytas į izoliaciją San Gerardo ligoninėje Monzoje. H9N2 infekcija patvirtinta laboratoriniais tyrimais, kuriais nustatoma viruso genetinė medžiaga.

H9N2 priklauso gripo A virusams – plačiai grupei, kuriai taip pat priskiriami ir sezoninį žmonių gripą sukeliantys H1N1 bei H3N2 virusai, taip pat daugybė paukščius infekuojančių atmainų.

H9N2 dažniausiai priskiriamas vadinamiesiems mažo patogeniškumo paukščių gripo virusams. Šis terminas apibūdina jų gebėjimą sukelti ligą naminiams paukščiams, tačiau žmonėms H9N2 paprastai sukelia tik lengvus simptomus.

Specialistai pabrėžia, kad H9N2 nėra gerai prisitaikęs užkrėsti žmones. Kai infekcija vis dėlto pasitaiko, ji dažniausiai siejama su tiesioginiu kontaktu su paukščiais itin užterštoje aplinkoje.

Nors tai – pirmasis patvirtintas žmogaus H9N2 atvejis Europoje, pasaulyje tokių užsikrėtimų būta ir anksčiau: registruota šimtai atvejų, daugiausia Kinijoje, taip pat kitose Azijos ir Afrikos šalyse.

Šiuo metu, vertinant turimą informaciją, platesnė rizika visuomenei laikoma labai maža. Virusologai, vertindami pavienius atvejus, atsižvelgia į kelis veiksnius, tarp jų – ar gyvūnų virusas gali prisitaikyti plisti tarp žmonių ir sukelti didesnį protrūkį. Šiuo atveju tokių požymių nenustatyta.

Ekspertai pažymi, kad šiai gripo atmainai reikėtų įgyti papildomų mutacijų, kad ji būtų gerai prisitaikiusi daugintis žmogaus organizme ir efektyviai plisti tarp žmonių.

Atsargumo sumetimais Italijos visuomenės sveikatos institucijos nustatė ir stebi su pacientu kontaktavusius asmenis, siekdamos patvirtinti, kad nebuvo tolesnio perdavimo. Kol kas tikimybė, kad situacija išsiplės, vertinama kaip labai menka.

Vis dėlto specialistai atkreipia dėmesį į platesnį kontekstą: pasaulyje cirkuliuoja ir daugiau žmonėms pavojingesnių gripo virusų. Didžiausią nerimą kelia besitęsiantis H5N1 paukščių gripo protrūkis, kuris laikomas itin patogenišku ir pastaruoju metu rodo vis dažnesnį polinkį užkrėsti žinduolius.

Nors pavienis H9N2 atvejis Europoje nebūtinai reiškia didelę grėsmę, jis primena, kad paukščių gripo virusų elgsena gali būti nenuspėjama, todėl jų stebėsena ir ankstyvas reagavimas išlieka būtini.

Kas naudinga senstančiam žarnynui, gali būti naudinga ir senstančioms smegenims.

Pirmą kartą tokio pobūdžio dvynių tyrime nustatyta, kad kasdien vartojami baltymų ir prebiotikų papildai gali pagerinti vyresnių nei 60 metų žmonių atminties testų rezultatus. 2024 m. paskelbti duomenys verčia susimąstyti dar ir dėl to, kad tas pats regimosios atminties ir mokymosi testas neretai naudojamas vertinant ankstyvuosius Alzheimerio ligos požymius.

Dvigubai aklas tyrimas vertino du nebrangius augalinių skaidulų prebiotikus, daugelyje šalių parduodamus be recepto. Prebiotikai – tai nevirškinamos medžiagos, kurios skatina žarnyno mikrobiotą.

Vienas papildas buvo inulinas – maistinė skaidula, priskiriama fruktanų klasei. Kitas – fruktooligosacharidas (FOS), augalinis angliavandenis, dažnai naudojamas kaip natūralus mažo kaloringumo saldiklis.

Norėdami įvertinti, kaip šie papildai veikia senstančias smegenis, „King’s College London“ mokslininkai į tyrimą įtraukė 36 dvynių poras, kurių visų amžius siekė bent 60 metų. Kiekvienoje poroje dvyniai buvo atsitiktinai padalyti: vienas kasdien gaudavo prebiotiką, sumaišytą su baltymų milteliais, o kitas – placebo miltelius.

Po trijų mėnesių dvyniai, kurie nežinodami vartojo inuliną arba FOS, dažniau pasiekė geresnių rezultatų kognityviniuose testuose. Be to, kasdien vartojami skaidulų papildai buvo siejami su nežymiais dvynių žarnyno mikrobiomos skirtumais.

Tarp pastebėtų pokyčių – didesnis naudingųjų Bifidobacterium bakterijų kiekis tiems, kurie vartojo inuliną ar FOS. Tyrimai su pelėmis leidžia manyti, kad Bifidobacterium gali mažinti kognityvinius sutrikimus, reguliuodamos žarnyno ir smegenų ryšius.

„Džiugu matyti šiuos pokyčius vos per 12 savaičių. Tai teikia didelę viltį gerinant senėjančios visuomenės smegenų sveikatą ir atmintį“, – paskelbus rezultatus sakė „King’s College London“ geriatrinės medicinos tyrėja Mary Ni Lochlainn.

„Žarnyno ir smegenų ašies paslapčių atskleidimas gali pasiūlyti naujų būdų, kaip ilgiau gyventi sveikiau“, – pridūrė ji.

„King’s College London“ veikia didžiausias Jungtinėje Karalystėje suaugusiųjų dvynių registras, o tokie tyrimai ypač vertingi norint atskirti genetikos ir aplinkos veiksnių poveikį žmogaus sveikatai.

Ankstesni tyrimai su graužikais rodė, kad daug skaidulų turintys papildai, tokie kaip inulinas ir FOS, gali „pamaitinti“ storosios žarnos mikrobiomą ir sudaryti palankesnes sąlygas „gerosioms“ bakterijoms klestėti. Kai kurios iš šių bakterijų siejamos su geresnėmis kognityvinėmis funkcijomis tiek gyvūnams, tiek žmonėms.

Įrodymų apie glaudų žarnyno ir smegenų ryšį kasmet daugėja. Dalis ekspertų dėl šios sąsajos žarnyną net vadina „antrąja smegenų“ sistema, tačiau tikslūs mechanizmai, kaip abi nervų sistemos veikia kartu, vis dar nėra aiškūs.

Dvynių tyrimas leidžia manyti, kad tam tikri „smegenų maistu“ vadinami produktai ar papildai gali tapti perspektyvia priemone kovojant su kognityviniu silpnėjimu. Tai papildo ir kitų darbų išvadas, jog svarbios maistinės medžiagos gali padėti sulėtinti smegenų senėjimą.

„Šios augalinės skaidulos yra pigios ir lengvai prieinamos, todėl finansinių iššūkių laikais galėtų būti naudingos plačiai žmonių grupei. Jos taip pat yra saugios ir priimtinos“, – teigė „King’s College London“ gydytoja geriatrijos specialistė Claire Steves.

„Kitas mūsų uždavinys – patikrinti, ar šis poveikis išlieka ilgiau ir ar pasitvirtina didesnėse žmonių grupėse“, – pridūrė ji.

Nors prebiotikai, panašu, pagerino kai kuriuos kognityvinių funkcijų aspektus, pavyzdžiui, atmintį ir informacijos apdorojimo greitį, tyrimas nenustatė reikšmingos fizinės naudos. Pavyzdžiui, raumenų masės mažėjimas tarp vyresnių dvynių, vartojusių didesnio skaidulų kiekio papildus, nepagerėjo, nors inulinas ir FOS laikomi svarbiais veiksniais palaikant raumenų ir kaulų sistemą.

Tyrime daugiausia dalyvavo moterys. Nors mokslininkai rezultatų analizėje atsižvelgė į lyties skirtumus, jie pripažino, kad „King’s College London“ dvynių grupėje gali būti tam tikras atrankos šališkumas. Vis dėlto moterys yra labiau linkusios sirgti Alzheimerio liga, o tokie tyrimai stiprina mintį, kad kognityvinis silpnėjimas ne visada yra vien tik smegenų liga – jį gali lemti ir išoriniai veiksniai.

Naujausia „Lancet“ demencijos komisija yra įvertinusi, kad 7 proc. Alzheimerio ligos rizikos siejama su dideliu mažo tankio lipoproteinų (MTL) kiekiu vidutiniame amžiuje. MTL perneša cholesterolį ir riebalų rūgštis po organizmą.

Šis rizikos veiksnys, kaip teigiama 2025 m. „King’s College London“ mokslininkų vadovautame tyrime, gali padėti paaiškinti, kodėl moterys Alzheimerio liga suserga maždaug dukart dažniau nei vyrai.

Taip pat 2025 m. mokslininkai pranešė, kad tiek žmonėms, tiek pelėms mažesnis Bifidobacterium ir Akkermansia santykis žarnyno bakterijose siejamas su išsėtine skleroze, o toks disbalansas buvo susijęs ir su sunkesne ligos eiga.

Žarnynas daro įtaką daugeliui organizmo sistemų, įskaitant imuninę ir centrinę nervų sistemą. Mikroorganizmų bendrijos „maitinimas“ tam tikrais prebiotikais ir probiotikais ateityje gali atverti kelią gydant įvairias ligas.

Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Communications“.

Ankstesnė šio straipsnio versija buvo paskelbta 2024 m. kovą.

Širdies infarkto, insulto ir širdies nepakankamumo riziką lemia daugybė veiksnių, tačiau nemaža jų dalis susijusi su gyvenimo būdu. Naujas tyrimas išskyrė tris nedidelius, daugeliui įgyvendinamus pokyčius – miego, mitybos ir fizinio aktyvumo – kurie, derinami tarpusavyje, siejami su mažesne rimtų širdies ir kraujagyslių įvykių tikimybe.

Tyrimui vadovavo „Sidnėjaus universitetas“. Mokslininkai siekė įvertinti, kaip šie trys veiksniai veikia kartu, nes ankstesni darbai rodė, kad kiekvienas jų atskirai gali būti naudingas širdies sveikatai.

Išanalizavus 53 242 dalyvių (vidutinis amžius – 63 metai) duomenis nustatyta, kad per dieną pridėjus vidutiniškai 11 minučių miego, 4,5 minutės vidutinio ar didelio intensyvumo fizinio aktyvumo ir papildomai suvalgant maždaug ketvirtį puodelio daržovių, per aštuonerius metus didžiųjų širdies ir kraujagyslių įvykių – infarkto, insulto ar širdies nepakankamumo – rizika buvo apie 10 proc. mažesnė.

Nors tyrimas neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio, duomenys parodė teigiamą sąsają: šių trijų įpročių derinys koreliavo su mažesne bendra rizika. Tai dar vienas argumentas, kad sveikesniam gyvenimui kartais pakanka nedidelių, tačiau nuoseklių pokyčių.

„Parodėme, kad sujungus nedidelius pokyčius keliose gyvenimo srityse, galima pasiekti netikėtai didelį teigiamą poveikį širdies ir kraujagyslių sveikatai“, – teigė mitybos mokslininkas Nicholas Koemel iš „Sidnėjaus universiteto“.

„Tai labai padrąsinanti žinia, nes keli nedideli, kartu taikomi pokyčiai daugeliui žmonių greičiausiai bus labiau įgyvendinami ir tvaresni nei bandymas iš esmės pakeisti vieną elgseną“, – pridūrė jis.

Tyrimo duomenys buvo renkami naudojant nešiojamuosius įrenginius (miegui ir fiziniam aktyvumui matuoti) bei klausimynus (mitybai vertinti). Mokslininkai atsižvelgė ir į kitus svarbius rizikos veiksnius, įskaitant amžių, lytį, rūkymą bei alkoholio vartojimo įpročius.

Norintiems aiškaus tikslo, optimaliausias įpročių derinys buvo: 8–9 valandos miego per naktį, 42 minutės ar daugiau vidutinio ar didelio intensyvumo fizinio aktyvumo per dieną ir bent vidutinė mitybos kokybė.

Šis derinys, palyginti su mažiausiai palankiu sveikatos profiliu, per aštuonerius stebėjimo metus buvo susijęs su 57 proc. mažesne didžiųjų širdies ir kraujagyslių įvykių rizika.

Vidutinio ar didelio intensyvumo fizinis aktyvumas šiame kontekste gali būti, pavyzdžiui, spartus ėjimas, lipimas laiptais ar apsipirkimo krepšių nešimas.

Mitybos kokybė buvo vertinama pagal dažnesnį vaisių, daržovių, žuvies ir pilno grūdo produktų vartojimą bei retesnį perdirbtos mėsos ir saldintų gėrimų pasirinkimą.

Mokslininkai pabrėžia, kad sveikata yra sudėtinga sistema, o miegas, fizinis aktyvumas ir mityba veikia vienas kitą. Pavyzdžiui, aktyvesnis gyvenimo būdas gali pagerinti miego kokybę. Todėl nauja analizė suteikia papildomų įžvalgų, kaip šie įpročiai kartu gali keisti ligų riziką.

„Planuojame remtis šiais rezultatais kurdami naujus skaitmeninius įrankius, kurie padėtų žmonėms daryti teigiamus gyvenimo būdo pokyčius ir formuoti tvarius sveikus įpročius“, – sakė epidemiologas ir vyresnysis darbo autorius Emmanuel Stamatakis iš „Sidnėjaus universiteto“.

„Tai reikš glaudų darbą su bendruomenės nariais, kad įrankiai būtų patogūs ir padėtų įveikti kliūtis, su kuriomis visi susiduriame bandydami koreguoti kasdienę rutiną“, – pridūrė jis.

Širdies ir kraujagyslių ligos išlieka pagrindine mirties priežastimi pasaulyje, o ekspertai toliau ieško atsakymų, kas lemia didžiuosius įvykius ir kaip juos tiksliau prognozuoti. Vis dažniau pabrėžiama, kad dalį rizikos ženklų galima pastebėti anksti, o praktiniai, realistiški pokyčiai kasdienybėje gali padėti ją sumažinti.

„Net kuklūs kasdienės rutinos pokyčiai tikėtina turės naudos širdies ir kraujagyslių sistemai, o kartu gali sudaryti prielaidas ilgainiui imtis ir didesnių pokyčių“, – sakė N. Koemel.

„Raginčiau žmones nenuvertinti net vieno ar dviejų mažų kasdienių pokyčių svarbos, kad ir kokie nereikšmingi jie atrodytų“, – pridūrė jis.

Tyrimo rezultatai publikuoti „European Journal of Preventive Cardiology“.

Mokslininkai nustatė galimą vaistų derinį, kuris gali sustiprinti populiarių svorio mažinimo vaistų poveikį vyresnio amžiaus moterims.

Nedidelėje retrospektyvinėje studijoje, kurioje buvo analizuojamos moterys, svoriui mažinti vartojusios įvairias tirzepatido dozes, po 15 mėnesių gydymo paaiškėjo, kad menopauzinę hormonų terapiją kartu vartojusios dalyvės numetė vidutiniškai 35 proc. daugiau kūno svorio nei tos, kurios hormonų terapijos nevartojo.

Tyrimą atlikę JAV „Mayo Clinic“ ir „Wayne State University“ mokslininkai surinko 120 moterų sveikatos duomenis. Dauguma tiriamųjų buvo baltaodės, dažniausiai penkiasdešimtmetės. Aštuoniasdešimt dalyvių vartojo tik tirzepatidą, o 40 – tirzepatidą kartu su menopauzine hormonų terapija. Vidutiniškai jų sveikata buvo stebima apie 18 mėnesių.

Vidutiniškai moterys, vartojusios ir tirzepatidą (GLP-1 pagrindu sukurtą vaistą, parduodamą pavadinimais „Zepbound“ arba „Mounjaro“), ir hormonų terapiją, neteko 19,2 proc. pradinio kūno svorio. Tuo metu tik tirzepatidą vartojusios moterys numetė vidutiniškai 14 proc. Skirtumas – 5,2 procentinio punkto – buvo statistiškai reikšmingas.

Be to, didesnė hormonų terapiją vartojusių dalyvių dalis pasiekė 30 proc. ar didesnį bendrą kūno svorio sumažėjimą.

Tyrimo autoriai tikisi ateityje atlikti kontroliuojamus, atsitiktinių imčių tyrimus, kad patikrintų, ar šis, iš pirmo žvilgsnio, vaistų „sinergijos“ efektas iš tiesų sukelia didesnį svorio mažėjimą.

Šie pirminiai duomenys papildo ir ankstesnę 2024 m. studiją, kurioje dalis tų pačių „Mayo Clinic“ mokslininkų nustatė, kad po 12 mėnesių didesnė dalis po menopauzės esančių moterų, vartojusių semagliutidą kartu su hormonų terapija, pasiekė 10 proc. ar didesnį kūno svorio sumažėjimą, palyginti su tomis, kurios vartojo tik GLP-1 vaistą.

„Tokio masto skirtumas pagrindžia poreikį ateities tyrimams, kurie padėtų aiškiau suprasti, kaip GLP-1 pagrindu sukurti nutukimo gydymo vaistai ir menopauzinė hormonų terapija gali sąveikauti“, – teigė pagrindinė autorė, moterų sveikatos tyrėja Regina Castaneda iš „Mayo Clinic“ centro.

Menopauzė – laikotarpis, kai nutrūksta menstruacijos – yra reikšmingas gyvenimo etapas, lydimas didelių hormoninių pokyčių, galinčių paveikti tiek kūną, tiek smegenis. Ši transformacija ir jos pasekmės neretai sukelia nemalonius simptomus: nuovargį, karščio bangas, naktinį prakaitavimą, prastą miegą, sumažėjusį lytinį potraukį.

Menopauzinė hormonų terapija taikoma siekiant palengvinti šiuos iššūkius ir gali suteikti tam tikrą apsaugą nuo su menopauze siejamų ligų, pavyzdžiui, osteoporozės ir galbūt širdies ligų. Dažniausiai vaistai vartojami tabletėmis, pleistrais arba tepamomis formomis, o jų tikslas – kompensuoti dalį sumažėjusių hormonų, pavyzdžiui, estrogeno ar progesterono.

Nors kai kurie tyrimai rodo, kad menopauzinė hormonų terapija vėlesniame amžiuje gali padėti išvengti svorio augimo, nėra aišku, ar ji gali tiesiogiai skatinti svorio mažėjimą ir kokiais mechanizmais tai vyktų.

Menopauzė apskritai istoriškai yra menkiau finansuojama ir mažiau tiriama sritis. Tuo pačiu GLP-1 vaistai yra palyginti nauja vaistų klasė, kurios poveikį mokslininkai vis dar siekia geriau suprasti.

Žinoma, kad svorio augimas yra dažnas tiek prieš menopauzę, tiek po jos, taip pat ir moterims, turinčioms reprodukcinės sistemos sutrikimų, paveikiančių kiaušides ar gimdą. Pavyzdžiui, policistinių kiaušidžių sindromu sergančios pacientės dažniau susiduria su insulino reguliacijos problemomis, kurios gali didinti 2 tipo diabeto riziką ir skatinti svorio augimą.

Šiame tyrime nebuvo išskirta hormonų terapijos rūšis ar dozės – visi hormonų terapijos variantai analizuoti kaip viena grupė.

2025 m. spalį R. Castaneda „Menopause Society“ metiniame susitikime pristatė komandos rezultatus ir pabrėžė, kiek daug dar reikia išsiaiškinti.

„Milijonai moterų vidutiniame amžiuje kovoja su svorio augimu, o realybė tokia, kad mes vis dar nežinome, koks yra atsakymas“, – sakė ji. „Mes nežinome, kodėl moterims, vartojančioms tirzepatidą kartu su hormonų terapija, stebime geresnius svorio mažėjimo rezultatus.“

R. Castaneda atkreipė dėmesį į pirminius graužikų tyrimus, kuriuose nustatyta, kad estrogenų terapija gali sustiprinti natūralią GLP-1 signalizacijos sistemą. Vis dėlto rezultatai nėra nuoseklūs, o galimi ir kiti paaiškinimai, kaip teigia endokrinologė ir vyresnioji autorė Maria Daniela Hurtado Andrade.

„Gali būti, kad hormonų terapiją vartojusios moterys jau anksčiau laikėsi sveikesnių įpročių, arba kad menopauzės simptomų palengvėjimas pagerino miegą ir gyvenimo kokybę, todėl tapo lengviau laikytis mitybos bei fizinio aktyvumo pokyčių“, – sakė M. D. Hurtado Andrade.

Anot mokslininkų, vienintelis būdas tai patikrinti – atlikti griežtus klinikinius eksperimentus, skirtus šiam vaistų deriniui įvertinti.

Ateityje M. D. Hurtado Andrade teigė, kad jos komanda ketina vykdyti atsitiktinių imčių kontroliuojamą tyrimą, siekdama išsiaiškinti, ar menopauzinės hormonų terapijos nauda „apima ne tik svorio mažėjimą – konkrečiai, ar hormonų terapija taip pat sustiprina šių vaistų poveikį kardiometaboliniams rodikliams“.

„Jei tai pasitvirtins, šis darbas gali paspartinti naujų, įrodymais grįstų strategijų kūrimą ir taikymą, mažinant riziką milijonams po menopauzės esančių moterų, išgyvenančių šį gyvenimo etapą“, – pridūrė ji.

Tyrimas publikuotas žurnale „The Lancet Obstetrics, Gynaecology, & Women’s Health“.

Elektroninių cigarečių vartojimas, tikėtina, didina plaučių ir burnos vėžio riziką, teigiama išsamioje apžvalgoje, kurioje įvertinta daugiau nei 100 mokslinių tyrimų.

Analizėje apžvelgti žmonių ir gyvūnų tyrimai, taip pat laboratoriniai eksperimentai su ląstelėmis, tiriantys elektroninių cigarečių skystyje ir aerozolyje aptinkamų cheminių medžiagų poveikį. Tyrėjų teigimu, nuo 2017 m. publikuoti duomenys kelia vis didesnį susirūpinimą dėl galimo kancerogeninio poveikio.

Nors dar trūksta ilgalaikių, populiacijos masto duomenų, todėl tikslios rizikos įvertinti kol kas neįmanoma, ankstyvieji signalai, mokslininkų manymu, yra pakankamai ryškūs, kad būtų galima perspėti visuomenę ir vengti anksčiau su cigaretėmis padarytų klaidų.

„Nors rūkymui kadaise buvo suteikta abejonės nauda, šiandien tokios pačios nuolaidos neturėtų būti taikomos garinimui, atsižvelgiant į turimų duomenų apie kancerogeniškumą stiprumą“, – rašė tyrimo bendraautoriai Freddy Sitas ir Bernard Stewart iš Australijos „Naujojo Pietų Velso universiteto“.

Elektroninės cigaretės išpopuliarėjo 2000-ųjų pradžioje kaip alternatyva įprastoms cigaretėms. Buvo teigiama, kad tai saugesnis ir mažiau nemalonų kvapą skleidžiantis nikotino vartojimo būdas, nes čia nedeginamas tabakas – prietaisas kaitina skystį, o vartotojas įkvepia susidariusį aerozolį.

Vis dėlto šio įpročio paplitimas augo greitai, o informacijos apie galimą ilgalaikę žalą ilgą laiką trūko. Dalis visuomenės sveikatos specialistų jau anksčiau įspėjo apie galimus pavojus, remdamiesi tuo, kas žinoma apie elektroninėse cigaretėse randamas chemines medžiagas.

Mokslininkai primena, kad priežastinį ryšį tarp rūkymo ir plaučių vėžio užtruko įrodyti labai ilgai – maždaug šimtmetį, o dar kelių dešimtmečių prireikė poveikiui tiksliai įvertinti. Dėl to naujų įrodymų apie galimą elektroninių cigarečių žalą buvo laukiama itin atidžiai.

Tačiau daugelis ankstesnių tyrimų garinimą lygino su rūkymu arba riziką aiškino tuo, kad dalis garinančiųjų kartu rūko įprastas cigaretes. Šįkart tyrėjai siekė įvertinti elektroninių cigarečių poveikį „savaime“, atskirai nuo įprasto rūkymo.

Apžvalgoje daugiausia dėmesio skirta tyrimams, kuriuose nagrinėtos tik elektroninės cigaretės arba lyginti garinantys ir nevartojantys žmonės. Į analizę nebuvo įtraukti darbai, kuriuose vertinti vadinamieji „dvigubi vartotojai“ (tie, kurie ir garina, ir rūko) arba elektroninės cigaretės tiesiogiai lygintos su įprastomis cigaretėmis. Taip pat pasirinkta analizuoti nuo 2017 m. publikuotus darbus, siekiant nesiremti ankstesniais, nevienodos kokybės duomenimis.

Tyrėjai tyrimus suskirstė į tris pagrindines grupes: žmonių tyrimus, kuriuose nustatyti DNR pažaidos, oksidacinio streso ir uždegimo biomarkeriai; eksperimentinius tyrimus su pelėmis, kuriuose fiksuotas plaučių navikų vystymasis dėl elektroninių cigarečių aerozolio poveikio; bei laboratorines analizes, aiškinančias, kokiais keliais elektroninių cigarečių skysčiuose esantys junginiai, įskaitant žinomus kancerogenus, gali žaloti ląsteles.

Taip pat aptarti klinikinių atvejų aprašymai, kai intensyviai garinę žmonės susirgo agresyviu burnos vėžiu, nors tradicinių rizikos veiksnių, tokių kaip rūkymas ar virusinės infekcijos, nebuvo arba jie buvo minimalūs. Kai kuriais atvejais liga pasireiškė neįprastai sunkiai ir palyginti jauniems pacientams.

„Kiek žinome, ši apžvalga yra vienas tvirčiausių įvertinimų, kad garinantys žmonės gali turėti didesnę vėžio riziką nei tie, kurie negarino“, – teigė vėžio tyrėjas B. Stewart.

„Įvertinus visus duomenis – klinikinį stebėjimą, gyvūnų tyrimus ir biologinius mechanizmus – elektroninės cigaretės, tikėtina, sukelia plaučių ir burnos vėžį“, – pridūrė jis.

Dar vienas susirūpinimą keliantis aspektas – kaip elektroninės cigaretės naudojamos realiame gyvenime. Nors jos dažnai pristatomos kaip priemonė mesti rūkyti ir kai kurie įrodymai rodo galimą trumpalaikę naudą, daugelis žmonių visiškai neatsisako įprastų cigarečių ir pereina prie mišraus vartojimo.

Be to, tyrimai rodo, kad jaunuoliai, kurie anksčiau nerūkė, bet pradėjo garinti, maždaug tris kartus dažniau tampa reguliariais įprastų cigarečių rūkaliais.

Kai kurie duomenys leidžia įtarti, kad dvigubas vartojimas gali būti pavojingesnis nei vien rūkymas. Viename 2024 m. tyrime nustatyta, kad žmonėms, kurie ir garina, ir rūko, plaučių vėžio rizika buvo keturis kartus didesnė nei tiems, kurie tik rūko.

Nors, mokslininkų teigimu, dar reikia papildomų darbų, kad būtų galima tiksliai įvertinti elektroninių cigarečių keliamą riziką, ilgalaikių duomenų rinkimas neišvengiamai užtruks. Daugelis vėžio formų gali išsivystyti tik po daugelio metų ar net dešimtmečių nuo pradinio poveikio.

Kol kas, pasak tyrėjų, tenka remtis biologiniais ir eksperimentiniais signalais, padedančiais įvertinti galimą žalą. Jie pabrėžia, kad nors daliai rūkančiųjų elektroninės cigaretės gali padėti sumažinti įprastų cigarečių vartojimą, vis daugiau jaunų žmonių pradeda garinti nė karto nerūkę – taip jie įtraukiami į nikotino vartojimą ir įkvepia cheminių medžiagų mišinius, kurių kitu atveju galėtų išvengti.

Tyrėjai tikisi, kad šios išvados padės valdžios institucijoms priimant ir tobulinant elektroninių cigarečių reguliavimą.

„Ankstyvieji pranešimai rūkymą siejo su infekcinėmis ligomis, pavyzdžiui, tuberkulioze, vėliau – su širdies ir kraujagyslių ligomis, insultu ir plaučių vėžiu. Elektroninės cigaretės atsirado maždaug prieš 20 metų. Neturėtume laukti dar 80 metų, kad nuspręstume, ką daryti“, – sakė epidemiologas F. Sitas.

Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Carcinogenesis“.

Jogos kilimėlis ir kvėpavimo ritmas gali tapti vienu veiksmingiausių būdų ilgainiui pagerinti miegą, rodo naujausi tyrimai.

Tyrėjai, apibendrinę 30 atsitiktinių imčių kontroliuojamų tyrimų duomenis, nustatė, kad reguliari didelio intensyvumo joga su geresniu miegu siejasi labiau nei vaikščiojimas, jėgos pratimai, kombinuotos treniruotės, aerobika ar tradiciniai kinų pratimai, tokie kaip cigunas ir tai či.

Į analizę įtraukti tyrimai atlikti daugiau nei dešimtyje valstybių, juose dalyvavo per 2 500 įvairaus amžiaus žmonių, turinčių miego sutrikimų.

Kinijoje įsikūrusio „Harbin Sport University“ mokslininkai, išanalizavę rezultatus, priėjo prie išvados, kad veiksmingiausias pasirinkimas prasto miego atvejais – didelio intensyvumo joga trumpiau nei 30 minučių, du kartus per savaitę. Teigiami pokyčiai kai kuriuose tyrimuose pastebėti jau po 8–10 savaičių.

Antrą vietą pagal naudą miegui užėmė vaikščiojimas, o po jo – jėgos pratimai. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad įvairių tyrimų rezultatai ne visada sutampa.

Pavyzdžiui, 2023 m. paskelbtoje kitoje metaanalizėje teigta, kad efektyviausiai miego kokybę gerina aerobinis arba vidutinio intensyvumo fizinis aktyvumas, atliekamas tris kartus per savaitę. Tiesa, viename iš to apžvalgoje analizuotų tyrimų taip pat buvo matyti, kad joga miego rodiklius gerino ryškiau nei kitos pratimų rūšys.

Skirtumus gali lemti tai, kad jogą sudėtinga vienareikšmiškai priskirti prie aerobinių ar anaerobinių pratimų – intensyvumas ir krūvis labai priklauso nuo pasirinktos praktikos bei technikos.

Naujausia metaanalizė tiksliai nepaaiškina, kodėl joga gali būti ypač naudinga miegui, tačiau pateikiamos kelios galimos priežastys. Joga ne tik didina širdies ritmą ir apkrauna raumenis, bet ir padeda reguliuoti kvėpavimą. Tyrimai rodo, kad kvėpavimo kontrolė gali aktyvinti parasimpatinę nervų sistemą, siejamą su organizmo „poilsio ir virškinimo“ režimu.

Kai kurie darbai taip pat leidžia manyti, kad joga gali padėti stabilizuoti smegenų bangų aktyvumo modelius, o tai teoriškai galėtų prisidėti prie gilesnio miego.

Vis dėlto, nors įrodymų bazė gana tvirtai rodo, kad fizinis aktyvumas apskritai yra naudingas miegui, ilgalaikių tyrimų, kurie tiesiogiai lygintų skirtingų pratimų poveikį tarpusavyje, vis dar trūksta.

„Aiškinant tyrimų apie miego sutrikimus rezultatus reikia būti atsargiems, nes į analizę įtrauktų tyrimų skaičius ribotas, o miego sutrikimų turinčių žmonių grupė pasižymi specifinėmis savybėmis“, – pažymi „Harbin Sport University“ mokslininkai.

„Be to, būtini aukštos kokybės tyrimai, kurie patvirtintų šias išvadas“, – priduria jie.

Mokslininkai primena, kad žmonių organizmai ir smegenys skiriasi, todėl nėra vieno universalaus sprendimo, tinkančio visiems, susiduriantiems su nemiga ar kitais miego sutrikimais. Vis dėlto, remiantis šiais duomenimis, praktikuojant jogą galima tikėtis pastebimos naudos.

Tyrėjai apibendrino, kad didelio intensyvumo jogos programa, atliekama du kartus per savaitę 8–10 savaičių, kiekvieną kartą skiriant iki 30 minučių, gali būti efektyviausias būdas gerinti miego kokybę žmonėms, patiriantiems miego sutrikimų.

Kita 2025 m. paskelbta studija taip pat atkreipė dėmesį į tai či naudą. Joje nustatyta, kad tai či gali veiksmingai gerinti miegą ir rezultatais būti panašus į kognityvinę elgesio terapiją nemigai (CBT-I).

Eksperimento pabaigoje CBT-I gavusių dalyvių nemigos simptomai sumažėjo labiau nei tai či grupėje, vertinant pokyčius pagal plačiai naudojamą septynių klausimų skalę „Insomnia Severity Index“. Tačiau pakartotinai įvertinus dalyvius po 15 mėnesių, tai či grupė „pasivijo“: miego kokybė ir trukmė, gyvenimo kokybė, psichikos sveikata bei fizinio aktyvumo lygis pagerėjo panašiai kaip CBT-I grupėje.

Tai leidžia manyti, kad tai či prieinamumas ir lengvesnis įtraukimas į kasdienę rutiną gali būti svarbus veiksnys ilgalaikiam poveikiui. Kaip ir joga, tai či gali tapti naudingu pasirinkimu siekiant geresnio miego, ypač ilgalaikėje perspektyvoje, kaip papildoma priemonė greta esamų terapijų.

Joga nagrinėtas tyrimas publikuotas žurnale „Sleep and Biological Rhythms“. Anksčiau šio straipsnio versija buvo paskelbta 2025 m. rugpjūtį.

Kolageno papildai tapo vienu perkamiausių sveikatingumo industrijos produktų: žadama lygesnė oda, tvirtesni sąnariai ir greitesnis atsistatymas. Tačiau ar jie iš tiesų veikia?

Nauja didelės apimties mokslinių duomenų apžvalga, apibendrinusi 113 klinikinių tyrimų rezultatus, leidžia manyti, kad kai kuriais atvejais atsakymas greičiausiai yra teigiamas. Vis dėlto, kaip dažnai nutinka mitybos moksle, situacija nėra vienareikšmė.

Kolagenas yra baltymas, kurį organizmas gamina natūraliai. Jis suteikia odai struktūrą ir elastingumą, prisideda prie kaulų ir raumenų būklės, padeda gyti žaizdoms ir atlieka svarbų vaidmenį saugant organus. Bėda ta, kad su amžiumi kolageno gamyba lėtėja, todėl daug žmonių bando ją kompensuoti papildais.

Tačiau ne visas kolagenas yra vienodas. Su maistu gaunamas kolagenas gali būti prasčiau įsisavinamas nei mažesnės molekulinės masės formos, kurios dažniausiai naudojamos papilduose. Paprastai tai būna hidrolizuotas kolagenas – baltymas, suskaidytas į trumpesnes grandines, vadinamas peptidais. Manoma, kad tokie peptidai lengviau patenka į kraujotaką, o organizmui paprasčiau juos pernešti į audinius, kur jie potencialiai gali turėti biologinį poveikį ir prisidėti prie odos, sąnarių bei raumenų būklės.

Apžvalgoje įvertinti iki 2025 m. kovo paskelbti tyrimai. Iš viso remtasi 16 sisteminių apžvalgų, į kurias bendrai buvo įtraukta beveik 8 tūkst. dalyvių. Bendras vaizdas – atsargiai optimistiškas.

Nustatyta, kad kolageno papildų vartojimas siejosi su vidutiniais raumenų būklės pagerėjimais ir mažesniu skausmu žmonėms, sergantiems osteoartritu. Taip pat fiksuotas odos elastingumo ir drėgmės pagerėjimas, nors šie pokyčiai pasireiškė palaipsniui – tai leidžia manyti, kad svarbesnis nuoseklus vartojimas ilgesnį laiką, o ne trumpas „kursas“.

Vis dėlto dalis rezultatų buvo nevienareikšmiai. Opos elastingumo ir drėgmės rodikliai skyrėsi priklausomai nuo to, kada atlikti tyrimai: naujesni darbai rodė mažesnį elastingumo pagerėjimą, bet didesnį odos drėgmės padidėjimą. Toks nenuoseklumas svarbus – jis signalizuoja, kad mokslinė bazė vis dar formuojasi.

Kritiškai vertinta ir pačių tyrimų kokybė. Taikyti labai skirtingi metodai, dozės ir vertinimo būdai, todėl tiesiogiai lyginti rezultatus sudėtinga. Net 15 iš 16 sisteminių apžvalgų buvo įvertintos kaip žemos arba kritiškai žemos kokybės – ne todėl, kad papildai neveiktų, o dėl metodologinių problemų, pavyzdžiui, iš anksto neregistruotų tyrimų ir nepakankamo galimų šališkumų atskleidimo.

Daugelis klinikinių tyrimų taip pat buvo trumpi ir apėmė nedaug dalyvių, o tai riboja galimybes patikimai spręsti apie ilgalaikį poveikį.

Prie neaiškumų prisideda ir tai, kad kolageno papildai labai skiriasi. Vieni gaminami iš gyvūninės kilmės žaliavos – karvių, kiaulių ar vištų, kiti – iš jūrinių šaltinių, pavyzdžiui, žuvų ar kitų jūrų organizmų. Rinkoje egzistuoja ir vadinamosios veganiškos alternatyvos, o kai kuriuose tyrimuose kolagenas buvo vartojamas per burną, kituose – naudotos kolageno tvarsliavos, tepamos ant odos.

Skirtumus lemia ir apdorojimo būdas: jis keičia galutiniame produkte esančių peptidų dydį bei sudėtį, o tai gali turėti įtakos tam, kaip medžiaga elgiasi organizme ir kaip įsisavinama. Todėl visų skirtingų produktų sujungimas į vieną bendrą analizę gali tiek padėti, tiek ir paslėpti svarbias detales.

Reikšmės turi ir individualūs veiksniai: saulės poveikis, rūkymas, miego kokybė, aplinka bei hormonų lygis daro įtaką odos senėjimui ir tam, kaip ji gali reaguoti į papildus. Jei tyrimai šių kintamųjų neįvertina, tampa sunku pasakyti, ar pokyčius iš tiesų lėmė kolagenas, ar jie atspindi dalyvių gyvenimo būdo skirtumus.

Apžvalga papildo vis gausėjančius duomenis, kad kolageno papildai nebūtinai tėra brangus placebas. Panašu, jog egzistuoja reali, nors ir kukli, nauda – ypač odos drėgmei, sąnarių skausmui ir raumenų būklei.

Vis dėlto tyrimų bazėje išlieka reikšmingų spragų. Kol nebus daugiau griežtai suplanuotų, standartizuotų ir ilgesnės trukmės tyrimų, išliks sudėtinga tiksliai pasakyti, kas lemia stebimą naudą ir kam ji labiausiai tikėtina.

Ateities tyrimuose turėtų būti aiškiai nurodyta, kokia kolageno rūšis naudojama, kokia dozė skiriama, kokiu būdu jis vartojamas ir kokios yra jį vartojančių žmonių savybės.

Lėtinis skausmas jau seniai siejamas su depresija. Tarp suaugusiųjų, gyvenančių su nuolatiniu skausmu, apie 40 proc. pasireiškia kliniškai reikšmingi depresijos simptomai. Vis dėlto ilgai liko neaišku, kodėl vieniems žmonėms depresija išsivysto, o kitiems – ne.

Mokslininkai daugelį metų bandė suprasti, kas vyksta smegenyse ir ar įmanoma laiku užkirsti kelią depresijos atsiradimui. Naujame tyrime, publikuotame žurnale „Science“, pateikiama užuominų, kad atsakymas slypi konkrečiame smegenų regione.

Tyrimui buvo išanalizuoti 14 462 dalyvių smegenų neurovaizdiniai tyrimai iš Jungtinės Karalystės biobanko kohortos. Palygintos dvi grupės: žmonės, kurie bent septynerius metus patyrė lėtinį skausmą, tačiau neturėjo depresijos simptomų, ir žmonės, kuriems lėtinis skausmas buvo lydimas depresinių simptomų.

Pastarojoje grupėje depresijos simptomai kai kuriems dalyviams buvo nuolat visą septynerių metų laikotarpį, o kitiems jie išsivystė po dvejų ar ketverių metų. Tai leido stebėti, kaip depresija gali atsirasti ilgalaikio skausmo fone.

Neurovaizdiniai tyrimai parodė netikėtus pokyčius hipokampe – smegenų struktūroje, svarbioje mokymuisi ir atminčiai. Tie, kurie patyrė lėtinį skausmą, bet nepranešė apie depresijos simptomus, demonstravo nedidelį hipokampo tūrio padidėjimą ir geresnius atminties rodiklius. Tai atitinka prielaidą, kad smegenys iš pradžių bando prisitaikyti prie skausmo keliamos įtampos.

Tuo tarpu žmonėms, kurie patyrė ir lėtinį skausmą, ir depresiją, buvo fiksuotas sumažėjęs hipokampo tūris bei prastesni kognityviniai rezultatai. Papildoma analizė parodė, kad šie pokyčiai gali formuotis palaipsniui. Tai leidžia manyti, jog hipokampas iš pradžių prisitaiko prie užsitęsusio skausmo, tačiau laikui bėgant tampa vis pažeidžiamesnis, jei skausmas tęsiasi ilgai.

Svarbu tai, kad panašūs dėsningumai pastebėti skirtingų tipų lėtinio skausmo atvejais: esant nugaros, skrandžio, kelio, klubo skausmams, taip pat galvos skausmams. Vadinasi, rezultatai nėra būdingi vien tik vienai konkrečiai būklei.

Norėdami geriau suprasti procesą, tyrėjai pasitelkė graužikų modelius ir stebėjo, kaip vystosi smegenų pokyčiai. Gyvūnams nustatyta panaši hipokampo tūrio kitimo seka ir padidėjęs nervinių tinklų aktyvumas. Iš pradžių buvo fiksuojami vidutiniai kognityvinių funkcijų pagerėjimai, tačiau vėliau atsirasdavo į nerimą panašus elgesys, o dar vėliau – depresijai būdingi požymiai ir prastėjanti atmintis.

Hipokampas jau seniai laikomas svarbiu emocinių prisiminimų formavimuisi ir yra ypač jautrus lėtiniam stresui. Mokslininkai pabrėžia, kad hipokampo plastiškumas – gebėjimas formuoti naujas nervines ląsteles – yra viena iš svarbių prisitaikymo prie užsitęsusio streso grandžių. Tačiau lėtinis stresas siejamas ir su nervinių ląstelių žūties procesų stiprėjimu bei suaugusiųjų neurogenezės slopinimu, t. y. naujų nervinių ląstelių formavimosi hipokampe mažėjimu.

Tyrėjai nustatė, kad ypač svarbi gali būti hipokampo sritis, vadinama dantytuoju vingiu. Tai viena iš nedaugelio sričių, kur naujos smegenų ląstelės formuojasi ir suaugus. Būtent ši sritis, kaip teigiama, tapo kritiniu „perjungimo tašku“ pereinant nuo lėtinio skausmo prie depresijos.

Ankstyvuoju skausmo etapu dantytajame vingyje susidariusios naujos nervinės ląstelės rodė padidėjusį aktyvumą – tai gali reikšti, kad smegenys iš pradžių sukuria apsauginį atsaką į užsitęsusį skausmą. Tačiau ilgainiui imuninės ląstelės, vadinamos mikroglijomis, pradėjo nenormaliai aktyvuotis ir trikdyti įprastą nervinių signalų perdavimą hipokampe.

Šis nenormalus mikroglijų aktyvėjimas, pasak tyrėjų, galėjo žymėti lūžio momentą, kai pradinis apsauginis smegenų mechanizmas ima nebeveikti.

Gyvūnų modeliuose antibiotikas minociklinas slopino nenormalų mikroglijų aktyvumą ir mažino į depresiją panašų elgesį. Be to, šis gydymas padėjo išsaugoti hipokampo struktūrą ir kognityvines funkcijas.

Autoriai daro prielaidą, kad toks gydymas kaip minociklinas ateityje galėtų padėti sumažinti depresijos riziką žmonėms, gyvenantiems su nuolatiniu skausmu, ypač jei būtų pradedamas taikyti anksti.

Kartu pabrėžiama, jog skausmo patyrimą lemia ne vien biologiniai mechanizmai: reikšmę turi ir psichosocialiniai, socioekonominiai bei genetiniai veiksniai. Daliai žmonių šie veiksniai gali sustiprinti lėtinį stresą ir skausmo patirtį.

Vis dėlto egzistuoja ir kitos moksliškai pagrįstos priemonės, mažinančios depresijos riziką. Kito bendradarbiaujančių tyrėjų darbo, kuriame dalyvavo „Fudan University“ ir „University of Cambridge“, rezultatai parodė, kad septyni sveikos gyvensenos veiksniai, įskaitant kokybišką miegą, fizinį aktyvumą ir mitybą, galėtų sumažinti depresijos riziką 57 proc. Šie įpročiai taip pat buvo siejami su didesniu hipokampo tūriu.

Kita galimai naudinga strategija – dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) praktika, kuri skatina būti „čia ir dabar“ bei mažinti blaškymąsi nuo konkuruojančių minčių ir prisiminimų. Tyrimuose siejama, kad ši praktika gali gerinti darbinę atmintį ir didinti hipokampo „tankį“. Apžvalginiai darbai taip pat rodo, kad dėmesingo įsisąmoninimo meditacijos praktikuotojai gali turėti didesnį pilkosios medžiagos kiekį, įskaitant hipokampą, o mokymai gali būti susiję su hipokampo tūrio didėjimu.

Tyrėjų teigimu, naujieji rezultatai padeda atsakyti į ilgai keltą klausimą, kodėl daliai žmonių lėtinis skausmas pereina į depresiją. Jie pabrėžia hipokampo vaidmenį šiame procese ir nurodo galimas kryptis, kaip ateityje būtų galima užkirsti kelią depresijai žmonėms, gyvenantiems su lėtiniu skausmu.

Taip pat manoma, kad atrasti smegenų prisitaikymo mechanizmai gali būti svarbūs ir kitoms būklėms, kai smegenims tenka ilgai susidurti su lėtiniu stresu, pavyzdžiui, po psichologinių traumų.

Žmonėms, kurių kraujo grupė yra B, gali tekti atidžiau nei kitiems stebėti gyvenimo būdo veiksnius, susijusius su diabeto rizika.

2024 m. paskelbtoje apžvalgoje nurodoma, kad B kraujo grupę turintys asmenys – tiek teigiamo, tiek neigiamo rezus faktoriaus – šiek tiek dažniau suserga 2 tipo diabetu nei tie, kurių kraujo grupė nėra B.

Kiek didesnė ši rizika? Vidutiniškai apie 28 proc. Tai nėra didžiulis skirtumas, tačiau jis gali tapti svarbus, jei kartu veikia ir kiti rizikos veiksniai.

„Paskelbta daug sisteminių apžvalgų su metaanalizėmis, kuriose nagrinėtos ABO ir rezus kraujo grupių sąsajos su įvairiais sveikatos rodikliais. Vis dėlto iki šiol šių kraujo grupių ryšys su žmogaus sveikata išlieka prieštaringas“, – rašė epidemiologės Fang-Hua Liu vadovaujama tyrėjų komanda iš „Shengjing Hospital of China Medical University“.

„Ši skėtinė apžvalga apėmė 51 sisteminę apžvalgą su metaanalizėmis ir 270 nagrinėtų sąsajų. Perskaičiavę kiekvieną ryšį nustatėme tik vieną atvejį, kai įrodymai buvo įtikinami – B kraujo grupės ryšį su 2 tipo cukrinio diabeto rizika, palyginti su ne B kraujo grupe“, – teigė mokslininkai.

Žmogaus kraujas skirstomas į aštuonias pagrindines grupes pagal tai, kokie cukrūs ir baltymai (ar jų nebuvimas) yra raudonųjų kraujo kūnelių paviršiuje.

A, B ir AB tipai nustatomi pagal antigenus – cukraus molekules, galinčias sukelti imuninį atsaką. O tipo kraujyje A ir B antigenų nėra. Tuo metu rezus (Rh) faktorius – tai baltymai, lemiantys kraujo suderinamumą ir nurodantys, ar kraujas yra teigiamas, ar neigiamas.

Ankstesni tyrimai leido manyti, kad šie subtilūs kraujo ląstelių skirtumai gali būti susiję su didesniu pažeidžiamumu tam tikroms ligoms.

F.-H. Liu ir kolegos šiuo darbu siekė sistemingai įvertinti ryšius tarp kraujo grupių ir ligų, apimdami maždaug 270 skirtingų sveikatos baigčių.

Sisteminė apžvalga – tai tyrimas, kuriame peržiūrimi ir bendrai analizuojami jau publikuotų darbų rezultatai. Skėtinė apžvalga apibendrina pačias sistemines apžvalgas, taip suteikdama dar platesnį vaizdą.

Autoriai aiškino, kad duomenų ieškojo keliose mokslinėse duomenų bazėse, o gautas sąsajas tikrino statistiniais metodais, kad atmestų silpnus ar nepatikimus rezultatus. Buvo vertinama įrodymų stiprybė, rezultatų nuoseklumas skirtinguose tyrimuose, imčių dydis bei galimi šališkumo požymiai, pavyzdžiui, pernelyg didelis mažų tyrimų poveikio išpūtimas.

Svarbu tai, kad tyrėjai vertino ir tai, ar kiekviena sąsaja tikėtina išliktų patikima, jei ateityje būtų tiriama iš naujo. Dauguma ryšių šių patikrų nepraėjo.

Galiausiai tik vienas ryšys – tarp B kraujo grupės ir 2 tipo diabeto – atitiko aukščiausią įrodymų lygį.

Tai leidžia manyti, kad sąsaja yra reali, nors ir gana nedidelė: maždaug 28 proc. didesnė rizika, palyginti su bazine. Ji yra gerokai mažesnė nei rizika, kuri siejama su mityba, kūno svoriu ar kitais gyvenimo būdo aspektais.

Pavyzdžiui, 50 gramų perdirbtos mėsos per dieną gali padidinti 2 tipo diabeto riziką 37 proc. Nejudrus gyvenimo būdas riziką gali didinti 112 proc. O antsvoris laikomas vienu stipriausių žinomų rizikos veiksnių.

Be to, mokslininkai nenagrinėjo, kas konkrečiai galėtų lemti didesnę riziką B kraujo grupę turintiems žmonėms. 2025 m. paskelbtas tyrimas leidžia spėti, kad reikšmės gali turėti žarnyno mikrobiomas, tačiau tam dar reikia daugiau įrodymų.

Rezultatai rodo, kad egzistuoja apčiuopiama sąsaja tarp kraujo grupės ir 2 tipo diabeto, kurią žmonės gali įvertinti galvodami apie asmeninę riziką. Kartu ši apžvalga atkreipia dėmesį į esamų tyrimų spragas ir pabrėžia, kad norint geriau suprasti, kaip kraujo grupė susijusi su ligomis, būtinas dar griežtesnis ir nuoseklesnis mokslinis darbas.

Tyrimas publikuotas žurnale „BMC Medicine“.