Category: Sveikata

Senėjimas turi nemažai privalumų, tačiau maudžiantys sąnariai – tikrai ne vienas iš jų.

Bėgant metams sąnariai, kurie anksčiau lengvai atlaikydavo kiekvieną judesį ar kritimą, ima silpti. Taip nutinka todėl, kad su amžiumi mažėja kremzlės – tvirto, bet lankstaus jungiamojo audinio – ir sąnarių skysčio kiekis.

Dėl to kai kurie žmonės pradeda vengti fizinio aktyvumo. Vis dėlto tinkamai parinkti pratimai gali ne kenkti, o padėti apsaugoti sąnarius.

Kiekvieną sąnarį dengia sąnarinė kremzlė – specializuotas audinys, padengiantis kaulų galus. Ji saugo sąnarį ir sudaro lygų paviršių judėjimui.

Sąnariams taip pat svarbus sinovinis skystis – tirštas skystis, kuris padeda sutepti kelius, klubus ir pečius. Jis mažina trintį tarp kremzlės ir sąnario struktūrų bei aprūpina kremzlę svarbiomis maistinėmis medžiagomis.

Problema ta, kad kremzlė prastai atsistato. Viena iš priežasčių – ji neturi savo kraujotakos.

Palaipsnis kremzlės irimas vadinamas osteoartritu. Ši būklė paveikia daugiau nei 500 mln. žmonių visame pasaulyje. Sergantieji dažniausiai labiausiai jaučia skausmą apkrovą laikančiuose sąnariuose – keliuose, klubuose ir stubure.

Sinovinis skystis organizme pasiskirsto judant, todėl fizinis aktyvumas padeda jam, kartu ir jame esančioms medžiagoms, pasiekti kremzlę.

Be to, raumenys aplink sąnarius veikia kaip amortizatoriai. Todėl raumenų stiprinimas, įskaitant jėgos pratimus, mažina spaudimą, tenkantį sąnariams.

Tyrimai rodo, kad ypač veiksmingi yra pratimai, stiprinantys keturgalvį šlaunies raumenį – raumenų grupę priekinėje šlaunies dalyje. Jie gali padėti sumažinti sąnarių skausmą.

Apibendrinta mokslinių tyrimų analizė, vertinusi fizinio aktyvumo poveikį osteoartritui, parodė: mankšta mažina skausmą ir gerina kelių osteoartritu sergančių žmonių funkciją. Taip pat nustatyta, kad fizinis aktyvumas gali būti panašaus veiksmingumo kaip priešuždegiminiai vaistai, tačiau be jiems būdingų šalutinių poveikių.

Fizinis aktyvumas gali padėti išlaikyti ir propriocepciją – gebėjimą jausti savo kūno padėtį bei judėjimą. Su amžiumi ši funkcija silpnėja: smegenys prasčiau „nuskaito“ signalus, todėl svoris gali pasiskirstyti netolygiai, o sąnariai dėvisi greičiau.

Pratimai ant įvairių, kartais net šiek tiek nestabilių paviršių gali padėti lėtinti šį procesą. Tokiose situacijose čiurnos, kelio ir klubo sąnariai turi greitai koreguoti judesius, todėl išlieka aktyvūs ir lankstūs.

Mažo poveikio (angl. low-impact) pratimais vadinami tie, kurių metu bent viena pėda išlieka ant žemės arba kūnas kitaip yra paremiamas. Tokia veikla sumažina sąnariams tenkančią apkrovą ir smūginę jėgą.

Prie mažo poveikio veiklų priskiriamas plaukimas ir mankšta vandenyje: vanduo gali „perimti“ iki 90 proc. kūno svorio. Sąnariams dažnai naudingas ir važiavimas dviračiu, ypač keliams.

Dar viena alternatyva – tai či: švelni mankšta, paremta lėtais judesiais ir kvėpavimo technikomis. Tyrimai rodo, kad žmonėms, turintiems kelio osteoartritą, ši praktika gali būti tokia pat veiksminga kaip kineziterapija. Joga taip pat gali stiprinti raumenis aplink sąnarius ir gerinti lankstumą.

Verta atskirai paminėti vaikščiojimą. Ėjimas nelygiu paviršiumi, pavyzdžiui, per žolę, žvyrą ar miško takais, gali padėti palaikyti propriocepciją. Vienas 2026 m. tyrimas parodė, kad treniruotės ant nestabilių paviršių reikšmingai pagerina vyresnio amžiaus žmonių laikysenos kontrolę, t. y. gebėjimą išlikti stabiliems.

Kita sisteminė apžvalga nustatė, kad pusiausvyrą iššaukiantys pratimai sumažino griuvimų dažnį maždaug 23 proc. Tai svarbu, nes griuvimai yra pagrindinė su traumomis susijusių mirčių priežastis vyresniems nei 65 metų žmonėms.

Štai trys patarimai, kaip mažo poveikio fizinį aktyvumą paversti kuo saugesniu ir veiksmingesniu.

Pirmiausia, pradžiai nereikia jokios sudėtingos įrangos. Jei įmanoma, rinkitės vaikščioti nelygiais paviršiais – žole, smėliu ar žvyru – vietoje šaligatvio. Net dešimt minučių ėjimo per parko veją gali pagerinti sąnarių judrumą.

Antra, galite treniruotis stovėdami ant vienos kojos, pavyzdžiui, valantis dantis. Pradėkite ant tvirto pagrindo, siekdami išstovėti ant kiekvienos kojos po 30 sekundžių. Vėliau galite pereiti prie sudėtingesnių variantų – stovėjimo ant sulankstyto rankšluosčio ar porolono kilimėlio. Svarbu įvaldyti kiekvieną lygį prieš pereinant prie kito.

Trečia, saugumas – svarbiausia. Pratimus atlikite šalia stabilios atramos, už kurios galėtumėte laikytis, pavyzdžiui, šalia suoliuko parke ar vonios spintelės. Jei vaikštote sportuodami, puikus pasirinkimas yra lazdos. Taip pat venkite pratimų ant nestabilių paviršių, kai esate pavargę.

Reikia suprasti, kad nė viena fizinė veikla nėra visiškai be rizikos. Pavyzdžiui, pernelyg ilgai laikant jogos pozą viršijant savo judesių amplitudę galima susižeisti apatinę nugaros dalį, pečius ar kelius. O giliai atliekami pritūpimai ar įtūpstai su prasta technika gali sukelti papildomą kelio sąnario apkrovą.

Todėl prieš pradedant verta pasitarti su kvalifikuotu kineziterapeutu arba fizinio krūvio specialistu. Jie gali padėti sudaryti individualiai pritaikytą programą.

Sąnariai neišvengiamai dėvisi su amžiumi, tačiau mažo poveikio fizinis aktyvumas gali padėti šį procesą sulėtinti. Dėl to verta išbandyti, nepriklausomai nuo to, kiek jums metų.

Didėjantis sausrų skaičius, kurį skatina klimato kaita, gali sudaryti beveik idealias sąlygas vystytis antibiotikams atsparioms bakterijoms, rodo naujas tyrimas.

Mokslininkai pabrėžia, kad atsparumą lemia ne vien per didelis antibiotikų vartojimas medicinoje. Tyrimo duomenys leidžia manyti, jog procesai, vykstantys už ligoninių sienų – dirvožemyje – taip pat gali turėti įtakos tam, su kokiais atspariais mikroorganizmais vėliau susiduriama sveikatos priežiūros įstaigose.

Tyrimą atlikusi Kalifornijos technologijos instituto mokslininkų komanda nustatė, kad sausros metu dirvožemyje gali susikoncentruoti natūralūs antibiotikai. Dėl to mikroorganizmams atsiranda didesnis spaudimas prisitaikyti ir evoliucionuoti taip, kad jie įgytų antibiotikams atsparius genus.

Kaip aiškina mokslininkai, bakterijos dirvožemyje antibiotikus gamina jau labai seniai – dar gerokai prieš tai, kai žmonės išmoko šias medžiagas pritaikyti medicinoje. Tai yra savotiškas būdas įgyti pranašumą prieš kitus mikroorganizmus.

„Panašiai ir antibiotikams atsparios bakterijos bei jų atsparumą suteikiantys genai egzistavo dar iki žmonių medicinos – jie evoliucionavo kaip natūrali gynyba nuo antibiotikus gaminančių bakterijų“, – lydinčioje mokslinėje įžvalgoje pažymi mikrobinės ekologijos specialistas Timothy Ghaly iš Makvorio universiteto Australijoje, tyrime nedalyvavęs.

Pasak jo, tai kelia esminį klausimą: kokie aplinkos veiksniai gali skatinti atsparumo genų plitimą iš dirvožemio bakterijų „rezervo“ į žmogaus sukurtą aplinką bei klinikinius patogenus.

Ieškodami atsakymo, Kalifornijos technologijos instituto tyrėjai išanalizavo penkias duomenų bazes, sudarytas iš dirvožemio mėginių, rinktų JAV, Kinijoje ir Europoje. Tyrimai apėmė skirtingas ekosistemas – dirbamą žemę, pievas, miškus ir pelkes – ir leido įvertinti, kaip sausra veikia dirvožemio mikroorganizmų bendrijas.

Visuose penkiuose duomenų rinkiniuose sausros sąlygos buvo susijusios su didesniu genetinės medžiagos kiekiu iš antibiotikus gaminančių bakterijų, taip pat su didesniu atsparumą antibiotikams suteikiančių genų paplitimu. Kitaip tariant, bakterijos iš sausrų paveiktų dirvožemių atrodė geriau prisitaikiusios išgyventi susidūrusios su antibiotikais.

Papildomuose laboratoriniuose eksperimentuose mokslininkai į dirbtinę, sumažinto mastelio dirvožemio ekosistemą įdėjo antibiotiko ir ją išdžiovino, imituodami sausrą. Tokiomis sąlygomis antibiotiko koncentracija dirvožemyje padidėjo.

Jau atsparios bakterijos sausame dirvožemyje išgyveno taip pat sėkmingai kaip ir drėgname. Tačiau antibiotikui jautrios padermės „sausros“ scenarijuje beveik visiškai žuvo. Tarp išlikusiųjų buvo ir antibiotikus gaminančių bakterijų, kurios paprastai yra atsparios savo pačių gaminamoms medžiagoms. Galiausiai dirvožemyje padaugėjo tiek antibiotikų gamintojų, tiek antibiotikams atsparių bakterijų.

T. Ghaly taip pat atkreipia dėmesį į tyrėjų išvadą, kurią jis vadina bene labiausiai neraminančia: šis natūralus reiškinys siejamas su pasauline visuomenės sveikata.

Analizuodami ligoninių duomenis 116 šalių, mokslininkai nustatė itin stiprų ryšį tarp antibiotikams atsparių infekcijų paplitimo ligoninėse ir vietinio klimato sausumo rodiklio. Ryšys išliko ir tuomet, kai buvo atsižvelgta į šalies pajamas – veiksnį, galintį daryti įtaką antibiotikų vartojimui ir visai sveikatos sistemai.

„Tai leidžia manyti, kad vienas pagrindinių klinikinio atsparumo variklių gali veikti per globalų aplinkos mechanizmą: klimato sąlygos natūraliose ekosistemose gali paveikti patogenų evoliuciją žmogaus sukurtoje aplinkoje ir galiausiai – žmonių sveikatą“, – rašo T. Ghaly.

Nors tyrimo nepakanka teigti, kad sausros tiesiogiai sukelia didesnį antibiotikams atsparių infekcijų mastą gydymo įstaigose, jis leidžia įtarti, kad klimato kaita, ypač jos stiprinamos sausros, gali didinti šią riziką.

Tyrimo autoriai pabrėžia, kad jų darbas parodo, kaip klimato kaita gali susikirsti su mikrobine ekologija ir formuoti visuomenės sveikatos rezultatus, todėl svarbu integruoti aplinkos ir klinikinę perspektyvas. Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Microbiology“.

Mokslininkai svarsto, kad tarp įpročio krapštyti nosį ir didesnės demencijos rizikos gali būti silpnas, bet teoriškai pagrįstas ryšys.

Tyrėjų teigimu, tais atvejais, kai krapštymas sukelia nosies gleivinės pažeidimų, tam tikros bakterijos gali lengviau patekti į smegenis. Organizmas į jų buvimą gali reaguoti procesais, kurie primena Alzheimerio ligai būdingus požymius.

Vis dėlto pabrėžiama, kad šią hipotezę kol kas labiausiai pagrindžia tyrimai su pelėmis, o ne su žmonėmis. Nepaisant to, rezultatai laikomi svarbiais tolesniems tyrimams, nes Alzheimerio ligos pradžios mechanizmai iki šiol išlieka ne iki galo aiškūs.

2022 m. Australijos Griffith universiteto mokslininkų vadovaujama komanda paskelbė tyrimą, kuriame nagrinėjo bakteriją Chlamydia pneumoniae. Ji gali užkrėsti žmones ir sukelti plaučių uždegimą. Ankstesniuose darbuose ši bakterija taip pat buvo aptikta daugelio vėlyvos pradžios demencija sergančių žmonių smegenyse.

Tyrime nustatyta, kad pelėms bakterija galėjo patekti į smegenis per uoslės nervą, jungiantį nosies ertmę ir smegenis. Be to, kai buvo pažeistas nosies epitelis (plonas audinys nosies ertmės viršutinėje dalyje), infekcija nervuose progresavo sparčiau.

Tokiais atvejais pelių smegenyse padaugėjo amiloido beta baltymo sankaupų. Šis baltymas gali būti išskiriamas kaip atsakas į infekciją, o jo sankaupos (plokštelės) dideliais kiekiais aptinkamos ir Alzheimerio liga sergančių žmonių smegenyse.

„Mes pirmieji parodėme, kad Chlamydia pneumoniae gali tiesiogiai patekti per nosį į smegenis ir ten sukelti pakitimus, panašius į Alzheimerio ligos požymius“, – tyrimo paskelbimo metu teigė neurologas Jamesas St Johnas iš Australijos Griffith universiteto.

„Tai matėme pelėms skirtame modelyje, o įrodymai gali kelti nerimą ir kalbant apie žmones“, – pridūrė jis.

Mokslininkus nustebino, kaip greitai bakterija paveikė pelių centrinę nervų sistemą: infekcijos požymiai fiksuoti per 24–72 valandas. Manoma, kad nosis bakterijoms ir virusams gali būti vienas greičiausių kelių į smegenis.

Nors nėra aišku, ar identiški procesai vyktų žmonėms, taip pat vis dar diskutuojama, ar amiloido beta plokštelės yra Alzheimerio priežastis, tyrėjai pabrėžia, kad tokius signalus būtina tikrinti.

„Turime atlikti šį tyrimą su žmonėmis ir patvirtinti, ar tas pats kelias veikia taip pat“, – sakė J. St Johnas.

„Ši idėja buvo iškelta daugelio, bet iki šiol nebuvo galutinai patikrinta. Žinome, kad tos pačios bakterijos randamos žmonėms, tačiau dar neišsiaiškinome, kaip jos ten patenka“, – aiškino jis.

Krapštyti nosį – labai dažnas įprotis: manoma, kad taip elgiasi iki 9 iš 10 žmonių. Nors tokio elgesio nauda abejotina, tyrimo autoriai ragina susimąstyti apie galimas pasekmes, ypač jei pažeidžiama nosies gleivinė.

Tolesni žmonių tyrimai dar planuojami, tačiau iki tol J. St Johnas ir kolegos įspėja, kad nosies krapštymas ir nosies plaukelių rovimas gali būti žalingas dėl galimų apsauginio audinio pažeidimų.

„Nenorime pažeisti nosies vidaus – krapštymas ir rovimas gali tai padaryti“, – perspėjo J. St Johnas.

„Jei pažeidžiate nosies gleivinę, galite padidinti bakterijų, galinčių patekti į smegenis, kiekį“, – teigė jis.

Viena iš klausimų, į kuriuos komanda tikisi atsakyti ateityje, – ar padidėjusios amiloido beta sankaupos yra natūrali, sveika imuninė reakcija, kuri gali sumažėti, kai infekcija įveikiama.

2023 m. apžvalginis darbas papildė hipotezę, kad nosies krapštymas gali prisidėti prie Alzheimerio ligos rizikos didėjimo, ir detaliau aprašė, kaip toks procesas teoriškai galėtų vykti. Apžvalgą parengę Australijos Western Sydney universiteto tyrėjai nurodė, kad uoslės sistema gali būti „tikėtinas patogenų patekimo kelias“, nes anatomiškai tiesiogiai susijusi su smegenimis ir dalyvauja ankstyvose Alzheimerio ligos stadijose.

Žinoma, kol kas nėra galutinių įrodymų, kad šis hipotetinis kelias paaiškintų Alzheimerio ligos atsiradimą žmonėms. Tačiau mokslininkai ragina įvertinti galimą riziką.

„Supratimas apie galimą patogenų patekimo per uoslės sistemą vaidmenį su Alzheimeriu siejamame neurouždegime atveria naujus prevencijos kelius“, – rašė apžvalgos autoriai.

Jie taip pat pabrėžė rankų higienos svarbą: dažnesnis rankų plovimas ir dezinfekavimas gali būti paprastas prevencinis žingsnis, kurio svarba ypač išryškėjo per COVID-19 pandemiją.

Alzheimerio liga yra itin sudėtinga, todėl ją aiškina daugybė skirtingų tyrimų krypčių. Vis dėlto kiekvienas naujas darbas, pasak mokslininkų, priartina prie tikslesnio supratimo, kaip ligą būtų galima sustabdyti.

„Sulaukus 65 metų rizika smarkiai išauga, tačiau mes ieškome ir kitų priežasčių, nes svarbus ne vien amžius – reikšmę turi ir aplinkos veiksniai“, – sakė J. St Johnas.

„Manome, kad bakterijos ir virusai čia yra kritiškai svarbūs“, – pridūrė jis.

Tyrimas publikuotas žurnale Scientific Reports.

Ankstesnė šio straipsnio versija buvo paskelbta 2022 m. lapkritį.

Peptidai vis plačiau reklamuojami kaip kone „šventasis gralis“ treniruočių atsistatymui ir fiziniam pajėgumui. Internete netrūksta pažadų, esą šie papildai gali reikšmingai pagreitinti raumenų augimą, sumažinti sąnarių skausmą ir sutrumpinti atsigavimo laiką.

Didėjant sąnarių problemų, tokių kaip osteoartritas, paplitimui, dalis žmonių vis dažniau renkasi vadinamuosius nutraceutikus, tikėdamiesi natūralesnės alternatyvos įprastiems vaistams. Tačiau ką apie peptidus iš tiesų sako mokslas, ypač kalbant apie kolageno ir iš išrūgų gaunamus peptidus? Ar jie suteikia realų pranašumą, ar tai tik gražiai supakuotas aukšto baltymingumo pažadas?

Peptidai – tai trumpos aminorūgščių grandinės. Aminorūgštys yra pagrindiniai baltymų „blokai“ mūsų organizme, o peptidus galima laikyti tarsi „iš anksto suvirškintais“ baltymo fragmentais.

Skirtingai nei išrūgų baltymai, kuriuos organizmas gana lengvai suvirškina ir pasisavina, kolageno baltymą dėl jo didelės ir sudėtingos struktūros suvirškinti yra sunkiau. Dėl šios priežasties, renkantis kolageno papildus, dažniausiai rekomenduojama ieškoti būtent peptidinės formos.

Peptidiniai papildai paprastai gaminami fermentinės hidrolizės būdu. Šio proceso metu, pavyzdžiui, iš galvijų odos ar žuvų žvynų išgautas kolagenas apdorojamas specifiniais fermentais – proteazėmis. Jos veikia tarsi biologinės žirklės, „sukarpo“ ilgas baltymų grandines į mažus fragmentus, t. y. peptidus.

Dėl tokio apdorojimo peptidai turi mažesnę molekulinę masę nei pirminiai baltymai, todėl lengviau pasisavinami plonojoje žarnoje, patenka į kraujotaką ir gali būti panaudojami ten, kur jų reikia – raumenyse, sausgyslėse ar sąnariuose.

Tyrimai apie peptidų naudą sportuojant pateikia nevienareikšmį, bet įdomų vaizdą.

Kalbant apie gryną raumenų masės didėjimą (hipertrofiją), iš išrūgų baltymų gaunami peptidai paprastai laikomi pranašesniais už kolageno peptidus. Vis dėlto 2022 m. paskelbtoje studijoje, kurioje jauni suaugusieji 10 savaičių vykdė jėgos treniruočių programą ir vartojo arba išrūgų baltymus, arba leucinu praturtintus kolageno peptidus, nustatyta: išrūgos labiau didino raumenų apimtį, tačiau abiejų grupių jėgos ir galios prieaugis buvo panašus.

Kolageno peptidai, ypač derinami su vitaminu C, taip pat rodo potencialą gerinant sportinius rodiklius. Taip yra todėl, kad vitaminui C tenka svarbus vaidmuo kolageno sintezėje – jis padeda kolageno struktūrai formuotis tvirčiau audiniuose.

2021 m. tyrime, kuriame dalyvavo vyrai sportininkai, nustatyta, kad vitaminu C praturtinti kolageno peptidai pagerino sprogstamąją galią atliekant pritūpimus ir šuolius. Manoma, jog tai galėjo būti susiję su didesniu sausgyslių standumu ir efektyvesniu jų „spyruokliavimu“.

Skirtingai nei išrūgų peptidai, kolageno peptidai yra ypač turtingi glicino ir prolino – aminorūgščių, kurios svarbios sausgyslėms, raiščiams ir kremzlei. Tyrimai rodo, kad apie 15 gramų kolageno peptidų kartu su vitaminu C, suvartotų maždaug likus 60 minučių iki treniruotės, gali skatinti naujo kolageno gamybą šiuose audiniuose, o tai potencialiai mažina traumų riziką.

Kiti tyrimai taip pat parodė, kad kasdien vartojant 20 gramų kolageno peptidų gali sumažėti raumenų skausmingumas ir pagreitėti raumenų funkcijos atsistatymas po intensyvaus krūvio.

Vis dėlto nemaža dalis šių tyrimų yra nedidelės apimties, todėl jų rezultatus sunkiau pritaikyti plačiajai populiacijai. Be to, tyrimuose naudoti produktai skiriasi: skirtingų gamintojų peptidų sudėtis, jų aminorūgščių sekos ir fragmentų dydžiai gali reikšmingai varijuoti. Tai reiškia, kad vieno produkto nauda nebūtinai bus tokia pati kaip kito.

Taip pat svarbu prisiminti, kad peptidams patekus į kraują, organizmas juos naudoja ten, kur tuo metu labiausiai reikia, o ne būtinai tose vietose, kur tikisi vartotojas (pavyzdžiui, tik odoje ar tik sąnariuose).

Daugumai žmonių peptidai laikomi saugiais ir gerai toleruojamais. Kadangi jie dažnai gaunami iš maistinių šaltinių, organizmas juos apdoroja panašiai kaip įprastus su maistu gaunamus baltymus.

Pagrindinė rizika dažniausiai siejama su žaliavos ir gamybos kokybe, ypač kalbant apie galimą užterštumą. Pavyzdžiui, jūrinės kilmės kolageno peptiduose teoriškai gali būti nepageidaujamų cheminių medžiagų, susikaupusių žuvų rūšyse, iš kurių išgaunamas kolagenas. Tai aktualu ne tik kolagenui – panašūs klausimai keliami ir kitiems jūrinės kilmės papildams, tokiems kaip omega-3 žuvų taukai.

Tyrimai yra nustatę, kad kai kuriuose jūrinės kilmės kolageno produktuose gali būti nedideli gyvsidabrio ir arseno kiekiai. Vis dėlto pranešta, kad jie neviršijo Europos Sąjungos ribinių normų, o vidutinės paros dozės išliko mažesnės nei toleruojamos paros normos.

Vėžys vis dažniau diagnozuojamas jauniems žmonėms – pastarąjį dešimtmetį sergamumas paauglių ir jaunų suaugusiųjų grupėje pamažu, bet nuosekliai auga.

Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad išgyvenamumą lemia ne vien medicininiai veiksniai. Paaiškėjo, jog paauglių ir jaunų suaugusiųjų turimo sveikatos draudimo rūšis yra susijusi tiek su tuo, kokioje ligos stadijoje nustatomas vėžys, tiek su tuo, kiek ilgai pacientai išgyvena.

Mokslininkai, tiriantys vėžio nelygybę jaunų suaugusiųjų grupėje, analizuoja socialinius ir sisteminius veiksnius, kurie gali nulemti, kas gauna savalaikę pagalbą, o kas – ne.

Naujausioje mokslinės literatūros apžvalgoje, apėmusioje beveik 470 tūkst. 15–39 metų amžiaus JAV gyventojų, kuriems buvo diagnozuotas vėžys, nustatyta, kad draudimo statusas yra vienas aiškiausių ir labiausiai su rezultatais susijusių veiksnių.

Tyrimai rodo, kad jauni žmonės, turintys privatų sveikatos draudimą, vidutiniškai gyvena ilgiau nei tie, kurie yra apdrausti „Medicaid“ programa arba neturi draudimo. Priklausomai nuo vėžio tipo, šis pranašumas svyruoja: nuo santykinai nedidelės naudos, pavyzdžiui, 8 proc. mažesnės mirties rizikos sergant limfoma, iki itin ryškaus skirtumo – 2–2,5 karto mažesnės mirties rizikos sergant melanoma ir kai kuriais kitais vėžiniais susirgimais.

15–39 metų amžiaus žmonėms JAV ypač būdingas nestabilus sveikatos draudimas. Dalis jų baigia mokslus, pradeda karjerą ar dirba darbuose, kuriuose nesuteikiamos socialinės garantijos. Be to, pagal galiojančius įstatymus 26 metų sulaukę jauni žmonės dažnai nebegali likti tėvų draudimo plane. Dėl to dalis jų lieka neapdrausti arba apdrausti nepakankamai.

Nepakankamas draudimas reiškia ne vien nepatogumus. Paaugliai ir jauni suaugusieji ir taip patiria mažesnį išgyvenamumo gerėjimą laikui bėgant, palyginti su vaikais ir vyresnio amžiaus žmonėmis – šis skirtumas ilgai kėlė klausimų mokslininkams. Draudimo nestabilumas, panašu, šią problemą tik didina.

Sveikatos draudimas apima kur kas daugiau nei sąskaitų apmokėjimą. Jis dažnai lemia, ar pacientas gali patekti pas specialistą, kaip greitai pradedamas gydymas ir ar atsiranda galimybė dalyvauti klinikiniame tyrime.

Ypač iškalbinga tai, kad „Medicaid“ apdraustų ir neapdraustų pacientų rezultatai neretai būna panašūs – ir abiejų grupių rodikliai prastesni nei turinčių privatų draudimą. Tai leidžia manyti, kad vien turėti kokį nors draudimą nepakanka, jei jis realiai neatveria durų į kokybišką gydymą.

Viena rečiau aptariamų draudimo statuso pasekmių – prieiga prie klinikinių tyrimų, kurie dažnai suteikia galimybę gauti pažangiausius gydymo metodus. Tyrimai rodo, kad draudimo tipas yra reikšmingas veiksnys, prognozuojantis, ar jaunas vėžiu sergantis pacientas dalyvaus klinikiniame tyrime: privatų draudimą turintys pacientai į juos įtraukiami dažniau.

Kai kurių vėžio formų atveju, pavyzdžiui, ankstyvos stadijos Hodžkino limfomos, gydymo sprendimai ir prieiga prie naujesnių metodų gali smarkiai skirtis priklausomai nuo to, kur ir kaip pacientas gydomas – o tai neretai susiję su turimu draudimu.

Mokslininkai pabrėžia, kad dauguma analizuotų tyrimų rėmėsi esamais duomenimis, o ne kontroliuojamais eksperimentais, todėl ne visada įmanoma vienareikšmiškai teigti, jog draudimo statusas tiesiogiai sukelia išgyvenamumo skirtumus.

Vis dėlto nustatyta tendencija buvo nuosekli daugelyje tyrimų. Be to, dažnai draudimo statusas fiksuojamas tik diagnozės nustatymo metu, nors gydymo laikotarpiu jis gali keistis – pacientai kartais netenka draudimo arba, priešingai, jį įgyja jau gydymo eigoje.

Tolesni tyrimai, kurie nuosekliai sektų draudimą per visą gydymo laikotarpį, vienodintų draudimo kategorijų apibrėžimus ir detaliau analizuotų konkrečius vėžio tipus bei amžiaus pogrupius, galėtų pateikti dar tikslesnį vaizdą.

Gerąja žinia mokslininkai laiko tai, kad draudimo sistema – socialinis veiksnys, kurį visuomenė gali keisti. Remiantis apžvalga, išryškėjo kelios kryptys, kurios galėtų padėti.

Viena jų – draudimo aprėpties didinimas, kad daugiau jaunų vėžiu sergančių pacientų neliktų be apsaugos. Tai galėtų apimti sprendimus, leidžiančius ilgiau išlikti tėvų draudimo plane, „Medicaid“ plėtrą ir spragų mažinimą po diagnozės nustatymo.

Taip pat svarbu gerinti tai, ką iš tiesų apmoka „Medicaid“, kad pacientams būtų lengviau patekti į stipriausius vėžio gydymo centrus. Nemaža dalis gydytojų ir gydymo įstaigų riboja, kiek „Medicaid“ pacientų priima, nes kompensavimo įkainiai būna per maži.

Dar viena galimybė – stiprinti pagalbą pacientams per finansų konsultantus, pacientų konsultantus ir gydymo koordinavimą. Tokia parama galėtų padėti viešuoju draudimu apdraustiems ar visai neapdraustiems jauniems žmonėms greičiau orientuotis sistemoje, laiku gauti reikiamą gydymą ir, prireikus, pasiekti klinikinius tyrimus.

Galiausiai ankstyvas finansinių kliūčių įvertinimas gali padėti laiku nukreipti pacientus į finansines konsultacijas, paramos programas ar socialinių darbuotojų pagalbą dar prieš atsirandant gydymo vėlavimams. Finansinė parama gali padėti užbaigti gydymo kursą, nepraleisti vizitų ir pagerinti gydymo rezultatus.

Mokslininkai nustatė, kad žarnyne esantis specifinis baltymas kovoja svarbų mūšį prieš bakterijų plitimą. Manoma, jog ateityje šis atradimas gali prisidėti prie naujų gydymo būdų, pavyzdžiui, sergant uždegiminėmis žarnyno ligomis.

Tyrėjams šis baltymas nėra naujiena – jis vadinamas intelectinu-2, tačiau iki šiol nebuvo aišku, kokį vaidmenį jis atlieka virškinamajame trakte. Intelectinas-2 priklauso lektinų grupei – tai baltymai, kurie prisijungia prie tam tikrų cukrų molekulių.

Masačusetso technologijos instituto mokslininkų vadovaujama komanda nustatė, kad intelectinas-2 veikia dviem kryptimis. Pirmiausia jis sujungia žarnyno gleives sudarančias molekules ir taip sustiprina gleivių barjerą, saugantį žarnyno audinius.

Tačiau jei ši apsauginė siena pažeidžiama, intelectinas-2 atpažįsta įvairias bakterijų ląsteles ir jas „įkalina“ – taip gali būti slopinamas jų augimas arba jos sunaikinamos visiškai. Kitaip tariant, baltymas vienu metu atlieka ir gynybinę, ir puolamąją funkciją.

„Įspūdinga tai, kad intelectinas-2 veikia dviem viena kitą papildančiais būdais. Jis padeda stabilizuoti gleivių sluoksnį, o jei barjeras prakiūra, gali tiesiogiai neutralizuoti ar sulaikyti bakterijas, kurios pradeda skverbtis“, – teigė „MIT“ chemikė Laura Kiessling.

Siekdami geriau suprasti baltymo veikimą, mokslininkai pasitelkė kelias tyrimų kryptis: analizavo pelių audinius, pelių ir žmonių žarnyno bakterijas, taip pat laboratorijoje išskirtas žmogaus ir pelės intelectino-2 versijas.

Tyrimai parodė, kad intelectinas-2 taikosi į galaktozę – paprastą cukrų, randamą gleivių molekulėse bei kai kurių bakterijų ląstelių paviršių dengiančiuose angliavandeniuose. Situacijose, kai baltymas prisijungia prie mikrobų ir juos sulaiko, bakterijos laikui bėgant ima irti. Tyrėjai spėja, kad taip gali nutikti dėl to, jog baltymas pažeidžia jų išorinę membraną.

Dar viena reikšminga detalė – dalis bakterijų, kurias neutralizuoja intelectinas-2, yra įvairiu mastu atsparios antibiotikams. Tai ypač svarbu naujų vaistų kūrimui, nes atsparumas antimikrobinėms medžiagoms tampa vis opesne problema.

Tarp šių bakterijų minimos Staphylococcus aureus, galinčios sukelti sepsį, bei Klebsiella pneumoniae, siejama su plaučių uždegimu ir kitomis infekcijomis.

„Intelectinas-2 pirmiausia sustiprina patį gleivių barjerą, o jei jis pažeidžiamas, gali suvaldyti bakterijas ir apriboti jų dauginimąsi“, – pabrėžė L. Kiessling.

Mokslininkai skaičiuoja, kad žmogaus genome yra užkoduota daugiau nei 200 lektinų, todėl tyrimai tęsiami siekiant geriau suprasti, kaip šie baltymai veikia ląstelių tarpusavio komunikaciją ir imuninę funkciją.

Ankstesniuose darbuose žarnyne esantis intelectinas-1 jau buvo siejamas su Krono liga. Tai leidžia manyti, kad šios baltymų šeimos nariai gali būti itin svarbūs palaikant žarnyno sveikatą.

Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad žmonėms, sergantiems uždegiminėmis žarnyno ligomis, intelectino-2 kiekis dažnai būna neįprastai mažas arba, priešingai, per didelis. Remiantis naujuoju tyrimu, tai gali reikšti, kad gleivių barjeras neatsikuria pakankamai efektyviai arba kad pernelyg aktyviai naikinamos ir naudingos bakterijos.

Ateityje tiek „gynybinė“, tiek „puolamoji“ intelectino-2 veikimo pusė gali būti panaudota kuriant gydymo sprendimus: pavyzdžiui, kuriant vaistus, imituojančius kai kurias šio baltymo funkcijas, arba stiprinant paties baltymo galimybes organizme.

Lektinai laikomi senoviniais gyvūnų baltymais, atsiradusiais dar prieš šiandien veikiančias pažangesnes imuninės sistemos grandis. Vis dėlto šis darbas rodo, kad jie nėra „bukos“ priemonės – jų veikimas gali būti labai tikslus ir nukreiptas prieš pavojingas bakterijas.

„Žmogaus lektinų panaudojimas kovai su antimikrobiniu atsparumu atveria iš esmės naują strategiją, paremtą mūsų pačių įgimtomis apsaugos priemonėmis. Idėja pasitelkti baltymus, kuriuos organizmas ir taip naudoja apsisaugoti nuo patogenų, yra labai patraukli ir būtent šia kryptimi mes judame“, – sakė L. Kiessling.

Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Nature Communications.

Ateityje laukti krūtinės ląstos rentgeno ar laboratorinių tyrimų, kad būtų diagnozuotas plaučių uždegimas ir kitos su plaučiais susijusios ligos, gali nebereikėti. Tyrėjai pristatė nešiojamo jutiklio prototipą, kuris tokias būkles potencialiai galėtų nustatyti iš žmogaus kvėpavimo.

Prietaisas veiktų analizuodamas specialias nanodaleles, kurias pacientas pirmiausia įkvepia. Vėliau, jas iškvepiant, nanodalelės „atsineša“ prie jų prisijungusius bižymenis, galinčius parodyti ligos požymius giliai organizme.

Prototipą sukūrė Masačusetso technologijos instituto („MIT“) komanda. Prietaisas pavadintas „PlasmoSniff“.

Kol kas jis dar nebuvo išbandytas su žmonėmis – testai atlikti tik su pelėmis. Tai reiškia, kad prieš pritaikymą medicinos įstaigose reikės papildomų tyrimų, tačiau mokslininkai teigia matantys didelį šios idėjos potencialą.

Pasak komandos, atlikus daugiau bandymų, jutiklis galėtų tapti greita ir patogia priemone klinikose ar net namuose, nereikalaujančia sudėtingos laboratorinės elektronikos, kuri paprastai būna tik ligoninėse.

„Praktiškai įsivaizduojame, kad pacientas įkvėptų nanodalelių ir maždaug per 10 minučių iškvėptų sintetinį bižymenį, kuris atspindėtų plaučių būklę“, – teigė mechanikos inžinierius Aditya Garg.

„Mūsų naujoji „PlasmoSniff“ technologija leistų šiuos iškvepiamus bižymenis aptikti per kelias minutes vietoje“, – pridūrė jis.

Nanodalelės, kurias aptinka jutiklis, kuriamos jau ne vienerius metus. Su jomis susieti bižymenys, arba cheminės žymos, atsiskiria tuomet, kai susiduria su tam tikrais proteazių fermentais – specifiniais baltymų fragmentais, būdingais konkrečioms ligoms.

Taip tyrėjai gauna signalą, ko ieškoti, tačiau šių bižymenų iškvepiami kiekiai yra labai maži. Kad būtų galima aptikti tokius menkus pėdsakus, ši sistema naudoja metodą, vadinamą plazmonika – šviesos tyrimu ir valdymu. Būtent iš čia ir kilo pavadinimas „PlasmoSniff“.

Konkrečiai, jutiklis remiasi Ramano spektroskopija – technika, kai šviesa naudojama molekulės vibracijoms matuoti. Šios vibracijos veikia kaip saviti „parašai“, atspindintys atomų judėjimą cheminių ryšių viduje, ir padeda identifikuoti molekules.

Pats jutiklis naudoja auksines nanodaleles, „pakabintas“ virš plonos aukso plėvelės – auksas laikomas itin tinkamu metalu plazmonikai. Vandeniu padengti mikroskopiniai tarpeliai jutiklio viduje sulaiko tikslinius bižymenis ir sustiprina jų vibracijas tiek, kad jas būtų galima užfiksuoti.

Žmogaus kvėpavime gausu lakiųjų organinių junginių, galinčių rodyti įvairius organizmo procesus – nuo žarnyno mikrobiomos būklės iki medžiagų apykaitos efektyvumo. Vis dėlto šis jutiklis yra skirtas aptikti tik labai mažą dalį iškvepiamų cheminių medžiagų.

„Tai lyg adatos šieno kupetoje paieška“, – sakė mechanikos inžinierė Loza Tadesse.

„Mūsų metodas aptinka tą adatą, kuri kitu atveju paskęstų triukšme“, – pridūrė ji.

Šiuo metu mokslininkai tebėra prototipo stadijoje: bandymams naudojo peles, o paieška apsiribojo vienu konkrečiu bižymeniu.

Bandant su žmonėmis, procesas būtų sudėtingesnis. Be to, tyrėjams dar reikia sukurti kaukę primenantį priedą, kuris leistų paciento kvėpavimą analizuoti maždaug penkias minutes.

Numatoma, kad tai būtų derinama su įtaisu, panašiu į astmos inhaliatorių, skirtu nanodalelėms įkvėpti. Sveikų žmonių organizme šios nanodalelės tiesiog pasišalintų, nesant ligos, kuri jas „suaktyvintų“ per specifinius fermentus.

Jei artimiausiais metais pavyktų sėkmingai išvystyti technologiją ir ją pritaikyti platesniu mastu, tai galėtų tapti reikšmingu nauju ligų stebėsenos ir nustatymo būdu. Tyrėjai pabrėžia, kad sprendimas galėtų būti pritaikomas ne tik kvėpavimo takų problemoms, pavyzdžiui, plaučių uždegimui, bet ir gerokai platesniems tikslams.

„Tai neapsiriboja vien šiais bižymenimis ar net diagnostikos taikymu“, – sakė L. Tadesse.

„Jis taip pat galėtų aptikti pramonines chemines medžiagas ar ore esančius teršalus. Jei molekulė gali sudaryti vandenilinius ryšius su vandeniu, galime pasitelkti jos vibracinį „pirštų atspaudą“ ir ją nustatyti. Tai gana universali platforma“, – aiškino ji.

Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo leidinyje „Nano Letters“.

Velykinis šokoladas jau užtvindė parduotuvių lentynas. Vieni iš karto griebia pieniško šokolado kiaušinius, kiti stabteli ties tamsesniais gaminiais, manydami, kad jie būtinai sveikesni.

Juodasis šokoladas dažnai laikomas „geresniu“ pasirinkimu, nes paprastai jame būna daugiau kakavos ir mažiau cukraus nei pieniškame. Tačiau ar jis iš tiesų visada sveikesnis?

Visa šokolado istorija prasideda nuo kakavos pupelių – tai tropinio augalo sėklos. Apdorojus pupeles gaunamos kakavos sausosios medžiagos (kartesnio skonio dalis) ir kakavos sviestas (riebioji dalis, suteikianti šokoladui glotnią tekstūrą).

Šokoladas gaminamas iš kakavos sausųjų medžiagų, kakavos sviesto ir cukraus. Pieniškame šokolade papildomai būna pieno miltelių arba sutirštinto pieno.

Juodajame šokolade kakavos dalis paprastai gerokai didesnė – dažniausiai siekia 50–90 proc. Pieniškame šokolade kakavos sausųjų medžiagų paprastai būna apie 20–30 proc., o likusią dalį sudaro pieno ingredientai ir cukrus.

Dėl didesnio kakavos kiekio juodasis šokoladas paprastai turi šiek tiek daugiau kai kurių mineralų. Dažniausiai minimi magnis, geležis ir cinkas. Taip pat jame yra pastebimai daugiau kofeino, nors jo vis tiek gerokai mažiau nei įprastame kavos puodelyje.

Tuo metu pieniškas šokoladas, dėl pieno sudedamųjų dalių, dažniausiai turi daugiau kalcio, bet neretai jame būna ir daugiau pridėtinio cukraus.

Kakavoje natūraliai gausu augalinių junginių, vadinamų polifenoliais. Jie veikia kaip antioksidantai ir padeda saugoti organizmo ląsteles nuo pažeidimų. Kadangi juodajame šokolade kakavos daugiau, paprastai jame būna ir daugiau šių junginių. Skaičiuojama, kad juodajame šokolade flavanolių (polifenolių rūšies) gali būti kelis kartus daugiau nei pieniškame.

Lyginant su kitais produktais, kurie dažnai giriami dėl antioksidantų, kakavoje tam tikrų polifenolių kiekis gali būti labai didelis. Tačiau tai nereiškia, kad bet kuris šokoladas automatiškai tampa sveikatingumo produktu.

Tyrimai apie kakavą ir juodąjį šokoladą pateikia įdomių įžvalgų, ypač kalbant apie širdies ir kraujagyslių sistemą. Kakavos flavanoliai, kaip rodo dalis tyrimų, gali padėti kraujagyslėms atsipalaiduoti ir palaikyti geresnę kraujotaką. Kai kuriuose klinikiniuose tyrimuose fiksuotas nedidelis kraujospūdžio sumažėjimas ir kai kurie kraujagyslių funkcijos rodiklių pagerėjimai.

Vis dėlto svarbu nepamiršti svarbių niuansų. Dalis tyrimų buvo atlikti naudojant koncentruotus kakavos ekstraktus arba specialiai suformuluotus produktus, o ne įprastas plyteles ar velykinius kiaušinius, kuriuos randame parduotuvėse. Be to, tirtos dozės neretai būna didesnės ir labiau koncentruotos, nei žmonės įprastai suvartoja kasdien.

Didelės apimties apžvalgose kartais pastebimos sąsajos tarp šokolado vartojimo ir mažesnės kai kurių ligų rizikos, tačiau įrodymų kokybė dažnai vertinama kaip silpna ar labai žema. Taip yra todėl, kad daug tyrimų yra stebimieji: jie gali parodyti tendencijas, bet neįrodo, kad būtent šokoladas sukelia teigiamą poveikį.

Esmė paprasta: kakavoje tikrai yra naudingų augalinių junginių, tačiau šokoladas, kurį dažniausiai valgome per šventes, nėra maisto papildas.

Be to, pasirinkti juodąjį šokoladą dar nereiškia automatiškai mažiau cukraus. Kai kuriuose juodojo šokolado gaminiuose jo būna stebėtinai daug – priklausomai nuo receptūros, cukrus gali sudaryti net 40–50 proc. Tokiu atveju didesnė velykinė figūrėlė gali reikšti ir labai solidų pridėtinio cukraus kiekį.

Tai galioja ir velykiniams kiaušiniams: net jei ant pakuotės pabrėžiamas „tamsus“ šokoladas, sudėtyje cukrus gali būti tarp pirmųjų ingredientų. Kadangi ingredientai sąraše pateikiami mažėjančia tvarka pagal kiekį, cukrus, esantis pirmoje vietoje, reiškia, kad jo produkte yra daugiausia.

Todėl verta apversti pakuotę ir pasitikrinti sudėtį bei maistinę vertę.

Juodasis šokoladas dažniausiai turi tam tikrą mitybinį pranašumą prieš pienišką, tačiau kiek jis realus, priklauso nuo kakavos procento ir gamybos būdo. Kaip bendra taisyklė, verta rinktis šokoladą, kuriame kakavos yra 70 proc. ar daugiau, o sudėties sąraše pirmoje vietoje nurodyti kakavos ingredientai, o ne cukrus.

Aukštesnės kokybės juodojo šokolado sudėtis dažniau gali atrodyti taip: kakavos masė, kakavos milteliai, kakavos sviestas, cukrus, vanilė. Žemesnės kokybės variantuose neretai pirmuoju numeriu atsiduria cukrus, o kakava nurodoma tik vėliau.

Galiausiai verta rinktis tokį šokoladą, kuris jums iš tiesų skanus, ir nepamiršti saiko. Bendras mitybos paveikslas yra svarbesnis nei keli velykiniai saldumynai.

O didžiausia Velykų šokolado nauda – malonumas juo dalintis.

Tekstas parengtas remiantis dviejų dietologijos ir visuomenės sveikatos specialisčių įžvalgomis.

Daugeliui „sveika mityba“ pirmiausia reiškia tai, ką valgome: daugiau vaisių ir daržovių, mažiau greitojo maisto ar kruopštų kalorijų skaičiavimą.

Tačiau sveika mityba neapsiriboja vien suvalgyto maisto sudėtimi. Ne mažiau svarbūs yra mūsų įpročiai, elgesys ir požiūris į valgymą. Tai gerai atskleidžia ortoreksija – sutrikimas, kai žmogus obsesyviai siekia valgyti tik „sveiką“ maistą. Iš pirmo žvilgsnio toks žmogus galėtų pasirodyti besimaitinantis pavyzdingai, tačiau realybėje šis sutrikimas dažnai susijęs su sunkumais santykiuose, prastesne gyvenimo kokybe ir kitais iššūkiais.

Tyrimai rodo, kad sveikatai gali būti naudinga perkelti dėmesį nuo paties maisto į tai, kaip mes valgome ir ką patiriame valgydami.

„Sveiką mitybą“ sutapatinti su „sveika dieta“ ypač paskatino Vakarų šalyse nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio sustiprėjęs nerimas dėl vadinamosios „nutukimo epidemijos“. Ji dažnai apibrėžiama kaip sparčiai didėjantis žmonių, kurių kūno masės indeksas yra 30 ar daugiau, skaičius.

Vis dėlto nutukimo priežastys yra sudėtingos ir iki galo neaiškios – jas lemia daug veiksnių, ne vien tai, ką žmogus valgo. Be to, vien moralizuojant ar raginant antsvorio turinčius žmones valgyti „sveikiau“, visuomenės nutukimo rodikliai nemažėja.

Kai kurie duomenys leidžia manyti, kad pernelyg didelis susitelkimas į svorį prisidėjo prie didėjančių netvarkingo valgymo ir valgymo sutrikimų mastų. Tai apima problemiškus valgymo įpročius bei iškreiptą požiūrį į maistą, kūno svorį, formas ir išvaizdą.

Akivaizdu, kad požiūrį į sveiką mitybą verta keisti.

Vis daugiau mokslinių darbų nagrinėja intuityvaus valgymo principus ir jų naudą. Intuityvus valgymas reiškia pasitikėjimą vidiniais kūno signalais, kurie padeda suprasti, kada, ką ir kiek valgyti. Pavyzdžiui, atpažinti alkio požymius (gurgiantį pilvą, sumažėjusią energiją), pastebėti sotumo ar pasitenkinimo jausmą, o kartais – ir tam tikrų produktų norą, kai organizmui reikia konkrečių maistinių medžiagų (pavyzdžiui, baltymų po fizinio krūvio).

Tyrimai rodo, kad toks požiūris gali būti siejamas su geresne fizine ir psichikos sveikata, aukštesne mitybos kokybe ir mažesniu kūno masės indeksu.

Taip pat nustatyta, kad reguliariais intervalais valgant ir dažniau valgant kartu su kitais žmonėmis, gerėja bendra sveikata ir mitybos įpročiai.

Vis dėlto daugelį mūsų supa aplinka, kuri sveiką mitybą apsunkina. Nesveiki maisto pasirinkimai yra pigūs, lengvai prieinami, porcijos didelės, o rinkodara nuolat skatina valgyti daugiau. Tokiose sąlygose neretai užgožiami natūralūs alkio ir sotumo signalai, o susikurti teigiamą santykį su maistu tampa sunkiau.

Ši problema ypač aktuali socialiai pažeidžiamesnėse bendruomenėse. Tyrimuose, kuriuose nagrinėti kaimo vietovių gyventojų mitybos įpročiai, žmonės dažnai teigė norintys maitintis sveikiau, tačiau tam trukdė įtemptas grafikas ir didesnė sveikesnių produktų kaina.

Sveikai maitintis taip pat apsunkina įpročiai ir emocinis valgymas.

Praktiškai sveikas požiūris į valgymą dažniausiai reiškia subalansuotą, lankstų ir nesmerkiantį santykį su maistu – be baimės dėl „blogų“ produktų. Tai taip pat reiškia dėmesį alkio ir sotumo pojūčiams. Kartu svarbu nepamiršti, kad maistas yra ir socialinio bei kultūrinio ryšio dalis: sveikas požiūris į mitybą neignoruos žinių apie maistinę vertę, bet įpins jas į platesnį, ramesnį ir malonesnį valgymo patyrimą.

Štai trys idėjos, nuo ko galima pradėti:

1. Mokykitės atpažinti alkį ir sotumą.
Tai gali būti labai individualu. Ar pradedate jausti pilvo gurgimą, energijos sumažėjimą? Ar praėjo daug laiko nuo paskutinio valgymo? O valgant – ar ateina momentas, kai alkis dingsta ir nebejaučiate stipraus noro tęsti? Kai kuriems žmonėms padeda alkio ir sotumo skalės.

2. Atsisakykite „draudžiamo“ maisto etikečių.
Ar turite produktą, kurį labai mėgstate, bet nevalgote, nes laikote jį „blogu“ ar „uždraustu“? Pabandykite nedidelį kiekį įtraukti į kitą valgymą ar užkandį. Tai gali suteikti daugiau džiaugsmo ir sumažinti perdėtą to maisto „galios“ jausmą.

3. Valgykite ne vieni, kai tik įmanoma.
Jei dažniausiai valgote skubėdami ar vieni, paieškokite būdų suplanuoti daugiau laiko maistui ir įtraukti kitus: dažnesnes šeimos vakarienes ar bendrus pietus su kolegomis.

Žmonėms, turintiems sveikatos būklių, reikalaujančių konkrečios dietos (pavyzdžiui, sergantiems cukriniu diabetu ar celiakija), būtina laikytis medikų rekomendacijų. Vis dėlto net ir esant apribojimams, galima ugdyti sveikesnį santykį su maistu. Pavyzdžiui, viename tyrime nustatyta, kad 2 tipo cukriniu diabetu sergantys žmonės, kurie labiau linkę valgyti intuityviai, dažniau pasižymėjo geresne gliukozės kontrole.

Todėl jei neturite medicininių priežasčių, kurios draustų – gabalėlis gimtadienio torto nebūtinai yra problema. Svarbiausia po to įsiklausyti į kūną ir sustoti, kai pajuntate, kad užtenka.

Jei manote, kad jūsų santykis su maistu tapo nesveikas ir trukdo kasdieniam gyvenimui, verta kreiptis į šeimos gydytoją ir aptarti galimas pagalbos formas.

Alzheimerio ligos kilmė iki šiol kelia ginčų, tačiau naujas tyrimas siūlo paaiškinimą: liga gali prasidėti dėl dviejų svarbių baltymų konkurencijos smegenų ląstelėse.

Alzheimerio liga, dažniausia demencijos forma, seniai siejama su dviejų baltymų sankaupomis smegenyse – amiloido beta ir tau. Naujausiame darbe šie du procesai sujungiami į vieną modelį, kurį tyrėjai vadina vienijančia teorija. Jų teigimu, ji padeda suderinti iki šiol tarpusavyje prieštaravusias idėjas apie tai, kas iš tiesų lemia ligos vystymąsi.

Amiloido beta peptidai – tai lipnios didesnio baltymo dalys, kurios linkusios sulipti ir formuoti plokšteles. Manoma, kad tokios plokštelės gali pradėti kauptis net maždaug prieš 20 metų iki pasirodant pirmiesiems simptomams.

Vis dėlto dalis tyrimų rodo, kad tau raizginiai – netaisyklingai susilanksčiusių tau baltymų mazgai, besiformuojantys sergančiuose neuronuose – gali tiksliau atspindėti pažintinių funkcijų būklę nei amiloido beta plokštelės.

Įprastai tau baltymas stabilizuoja mikrovamzdelius – ląstelės vidinį „karkasą“. Tačiau sergant Alzheimerio liga tau atsiskiria nuo mikrovamzdelių ir ima trikdyti ląstelės veiklą.

Nors pastaraisiais metais ir amiloido beta, ir tau reikšmė buvo ne kartą permąstoma, šie du požymiai išlieka vieni svarbiausių Alzheimerio ligos tyrimų objektų. Mokslininkai bando atsakyti į klausimus, kas atsiranda pirmiau, kokį poveikį daro kiekvienas procesas ir ar jie sukelia ligą, ar tik ją lydi.

„Be demencijos, Alzheimerio diagnozei reikalingos ir amiloido beta, ir tau sankaupos smegenyse“, – aiškina Kalifornijos universiteto Riversaide chemijos profesorius Ryanas Julianas, tyrimo vyresnysis autorius. „Tačiau daugelis laboratorijų susitelkia į vieną iš jų, ignoruodamos kitą.“

Siekdami tai patikrinti, Julianas ir jo kolegos atliko baltymų jungimosi tyrimų seriją, daugiausia dėmesio skirdami tam, kaip amiloido beta ir tau sąveikauja mikrovamzdelių aplinkoje.

Tyrėjai pastebėjo, kad amiloido beta peptidų seka panaši į tą tau baltymo dalį, kuri prisitvirtina prie mikrovamzdelių. Tuomet jie sumaišė abu baltymus tirpale kartu su tubulinu – mikrovamzdelių „statybine“ medžiaga.

„Mūsų darbas rodo, kad amiloido beta ir tau konkuruoja dėl tų pačių prisijungimo vietų mikrovamzdeliuose, o amiloido beta gali neleisti tau tinkamai atlikti savo funkcijos“, – teigia Julianas.

Naudodami fluorescenciškai pažymėtą amiloido beta, mokslininkai galėjo matyti, kada šie peptidai „perima“ prisijungimo vietas, kurias įprastai naudoja tau baltymai.

Tyrėjai taip pat bandė „suvilioti“ amiloido beta kitu dažnu baltymu – mioglobinu, tačiau nustatė, kad amiloido beta vis tiek labiau linkęs jungtis prie mikrovamzdelių. Tai leidžia manyti, kad jis neprisitvirtina atsitiktinai prie bet kurio baltymo tirpale.

Remdamiesi gautais duomenimis, autoriai kelia hipotezę, kad gali būti rastas sprendimas vadinamajam „vištos ir kiaušinio“ klausimui, kas atsiranda pirmiau – amiloido beta ar tau patologija. Vis dėlto pabrėžiama, kad eksperimentai atlikti su išgrynintų baltymų mišiniais, o reali baltymų elgsena ląstelėse yra gerokai sudėtingesnė.

Jei amiloido beta išstumia tau iš įprastų prisijungimo vietų, kaip rodo šie tyrimai, tuomet tai galėtų paaiškinti, kodėl tau ima formuoti raizginius, o mikrovamzdeliai praranda stabilumą. Dėl to sutrinka esminės neuronų funkcijos ir galiausiai gali įvykti ląstelių žūtis.

„Esminis skirtumas yra suvokimas, kad tau pats savaime nepradeda patologijos, o problemiškas tampa po to, kai jį išstumia amiloido beta“, – rašo Julianas ir bendraautoriai.

Jie taip pat teigia, kad pagrindinis toksiškumo šaltinis smegenų ląstelėms gali būti būtent tau išstūmimas ir dėl to atsirandantis mikrovamzdelių veikimo sutrikimas, o ne vien plokštelių ar raizginių kaupimasis, nors šie procesai, pasak autorių, dar labiau apsunkina ląstelių būklę.

„Ši nauja hipotezė įprasmina daugelį ankstesnių stebėjimų literatūroje ir išsprendžia prieštaravimus tarp įprastų Alzheimerio ligos priežastį aiškinančių hipotezių“, – rašo tyrėjai.

Ši perspektyva gali kitaip įvertinti ir klinikinių tyrimų rezultatus: dalis terapijų, nukreiptų į Alzheimerio ligą, nuvylė, o kai kurie darbai parodė, kad amiloido beta plokštelių sumažinimas nebūtinai atkuria svarbiausias smegenų funkcijas.

Ilgainiui, jei šias išvadas patvirtins tolesni tyrimai, jos galėtų nukreipti pastangas kuriant veiksmingesnį gydymą. Alzheimerio liga sudaro iki 70 proc. demencijos atvejų, o patikimo išgydymo šiuo metu nėra.

Įdomu tai, kad naujesni tyrimai su gyvūnais leidžia įtarti, jog ličio preparatai gali turėti apsauginį poveikį, padėdami stabilizuoti mikrovamzdelius.

Todėl viena iš galimų krypčių ateityje galėtų būti terapijos, saugančios mikrovamzdelius – užuot vien tik siekus sumažinti baltymų sankaupas, kaip dažniausiai daro daugelis iki šiol kurtų Alzheimerio ligos gydymo metodų.

„Šis tyrimas padeda susieti daugelį rezultatų, kurie anksčiau atrodė nesusiję“, – teigia Julianas. „Jis suteikia aiškesnį vaizdą, kas gali vykti negerai neuronų viduje ir nuo ko galėtų prasidėti nauji gydymo būdai.“

Tyrimas publikuotas žurnale PNAS Nexus.