Category: Sveikata

Jau kurį laiką žinoma, kad psichologinis stresas gali pabloginti egzemą (atopinį dermatitą), tačiau iki šiol nebuvo aišku, kaip tiksliai tai vyksta. Naujas tyrimas rodo, kad mokslininkams pavyko identifikuoti konkretų nervinį kelią, kuris sieja stresą ir ryškėjančius ligos simptomus.

Pasitelkę pelių egzemos modelius, tyrėjai aptiko nervų sistemos ir imuninės sistemos sąsają, susijusią su tam tikra „kovok arba bėk“ reakciją valdančių nervų grupe, įsijungiančia odoje. Patiriant stresą, šie nervai aktyvina baltuosius kraujo kūnelius – eozinofilus. Nors jų funkcija yra saugoti organizmą nuo galimų „įsibrovėlių“, suaktyvėję jie gali pradėti dirginti odą ir stiprinti uždegimą.

Tyrimą vykdė Kinijos Fudano universiteto komanda. Mokslininkai mano, kad rezultatai gali būti reikšmingi tobulinant egzemos gydymą, nes leidžia manyti, kad psichologinio streso valdymas galėtų sumažinti odos ligos paūmėjimų intensyvumą.

Tyrimas pradėtas nuo 51 žmogaus, sergančio egzema. Komanda lygino jų pačių įvertintą streso lygį su odos uždegimo stiprumu bei eozinofilų kiekiu odoje.

Rezultatai parodė tiesioginį ryšį: kuo didesnis stresas, tuo sunkesni egzemos simptomai. Vidiniai pokyčiai labiausiai atsispindėjo padidėjusiu eozinofilų kiekiu kraujyje ir odoje, o ne kitų imuninės sistemos ląstelių tipų pokyčiais.

Toliau tyrėjai atliko bandymus su pelių egzemos modeliais. Sukėlę gyvūnams didesnį stresą ir pasitelkę pažangius vaizdinimo bei genetinės analizės metodus, mokslininkai atsekė ryšį tarp streso ir bėrimo paūmėjimo – sudarytas tikslus „laidų“ žemėlapis tarp smegenų sričių, registruojančių stresą, ir odos.

Taip buvo aprašyta grandininė reakcija: ji prasideda „kovok arba bėk“ nervais (simpatiniais neuronais) ir baigiasi stiprėjančiu odos bėrimu. Šį procesą, kaip teigiama, lemia tai, kad eozinofilai tarsi „perjungiami“ į neįprastai žalojantį režimą.

Įdomu tai, kad kai pelėms genetiškai sumažintas eozinofilų kiekis, ryšys tarp papildomo streso ir stiprėjančio bėrimo daugiausia išnyko, nors pati egzema visiškai nedingo. Tyrėjų teigimu, tai galėtų tapti tolimesnių tyrimų kryptimi.

„Šie rezultatai pagilina mūsų supratimą apie išskirtines simpatinių neuronų savybes odos uždegimo metu… ir gali būti svarbūs kuriant tikslines strategijas, leidžiančias blokuoti specifinius neuronų potipius sergant odos ligomis“, – rašo tyrimo autoriai.

Eozinofilai ir anksčiau buvo siejami su egzemos dirginimu, tačiau ankstesni darbai nepateikė vienareikšmės išvados, kiek veiksmingi galėtų būti gydymo metodai, nukreipti būtent į šias ląsteles. Nauji duomenys leidžia manyti, kad eozinofilai gali būti svarbūs tam, kaip stresas paaštrina egzemos simptomus, nors pati liga greičiausiai kyla dėl platesnio priežasčių komplekso.

Egzema, kaip nurodoma, pasireiškia iki 10 proc. suaugusiųjų, o atominis dermatitas yra dažniausia jos forma. Liga gali sukelti odos skausmą, stiprų niežėjimą ir miego sutrikimus, todėl bet kokios priemonės, galinčios palengvinti simptomus, yra reikšmingos.

Su tyrimu susijusiame komentare imunologai Nicolas Gaudenzio ir Lilian Basso iš Tulūzos universiteto Prancūzijoje svarsto, kad smegenys gali išlaikyti savotišką ankstesnio egzemos uždegimo „atmintį“, kuri patiriant stresą vėl suaktyvėja.

Mokslininkai pabrėžia, kad dar lieka nemažai klausimų. Pavyzdžiui, neaišku, kaip skirtingi psichologinio streso tipai (ūmus ar lėtinis, fizinis ar emocinis) įjungia šiame tyrime aprašytą neuroimuninę ašį. Taip pat nežinoma, ar procese dalyvauja kiti imuninių ląstelių tipai arba kiti neuronų potipiai.

Kita svarbi kryptis – patikrinti, ar panašūs mechanizmai gali veikti ir sergant kitomis stresui jautriomis uždegiminėmis ligomis, tokiomis kaip žvynelinė ar uždegiminės žarnyno ligos.

Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Science“.

Laikas bėga vienodu ritmu, tačiau žmogaus senėjimas vyksta ne visada tolygiai. Vietoje lėto ir nuoseklaus proceso gyvenime galima matyti staigius pokyčius: greitą augimą vaikystėje, santykinę stabilizaciją ankstyvoje suaugystėje ir vis ryškesnį senėjimo spartėjimą bėgant dešimtmečiams.

Naujas tyrimas rodo, kad vienas svarbiausių lūžio taškų dažniausiai pasiekiamas apie 50-uosius gyvenimo metus. Nuo šio amžiaus audinių ir organų senėjimo kreivė tampa statesnė nei ankstesniais dešimtmečiais, o vieni greičiausiai prastėjančių audinių – kraujagyslės.

„Remdamiesi su senėjimu susijusiais baltymų pokyčiais, sukūrėme audiniams specifinius proteominius amžiaus „laikrodžius“ ir apibūdinome organų senėjimo trajektorijas. Laiko analizė atskleidė senėjimo lūžį apie 50-uosius metus, o kraujagyslės yra audinys, kuris sensta anksti ir yra ypač jautrus senėjimui“, – 2025 m. paskelbtame darbe rašė Kinijos mokslų akademijos mokslininkų komanda.

Žmonės, palyginti su dauguma kitų žinduolių, gyvena neįprastai ilgai, tačiau tai turi kainą. Viena jų – organų funkcijos silpnėjimas ir didėjanti lėtinių ligų rizika.

Kadangi vis dar nepakankamai aišku, kaip skirtingi organai sensta individualiai, tyrėjai nusprendė ištirti, kaip laikui bėgant kinta baltymai skirtinguose audiniuose. Pasak jų, rezultatai padeda kurti sisteminį žmogaus senėjimo supratimą, žvelgiant per baltymų pokyčių prizmę.

Tyrimui surinkti audinių mėginiai iš 76 organų donorų, kurių amžius buvo nuo 14 iki 68 metų. Visi donorai žuvo dėl nelaimingų atsitikimų sukeltų trauminių galvos smegenų pažeidimų. Be to, buvo paimti ir kraujo mėginiai.

Iš viso ištirta 516 mėginių iš 13 skirtingų audinių, apimančių septynias organizmo sistemas: širdies ir kraujagyslių (širdis ir aorta), virškinimo (kepenys, kasa ir žarnynas), imuninę (blužnis ir limfmazgiai), endokrininę (antinksčiai ir baltasis riebalinis audinys), kvėpavimo (plaučiai), dangos (oda) ir raumenų bei skeleto (raumenys).

Mokslininkai sudarė šiuose audiniuose aptinkamų baltymų katalogą ir stebėjo, kaip jų lygis kinta didėjant donorų amžiui. Jie išskyrė audiniams būdingus bei audiniuose sustiprintai pasireiškiančius baltymus, taip pat tuos, kurie dažni daugelyje audinių ir reikalingi bazinėms organizmo „ūkio“ funkcijoms.

Palyginę duomenis su ligų ir su jomis siejamų genų duomenų bazėmis, tyrėjai nustatė, kad su amžiumi didėja 48 su ligomis susijusių baltymų raiška. Tarp jų minimos širdies ir kraujagyslių būklės, audinių fibrozė, suriebėjusių kepenų liga ir su kepenimis susiję navikai.

Ryškiausi pokyčiai, anot mokslininkų, dažniausiai įvyksta 45–55 metų amžiaus intervale. Būtent šiuo laikotarpiu daugelyje audinių vyksta reikšmingas proteominis „permodeliavimas“, o didžiausi pokyčiai pastebėti aortoje, kas rodo jos didelį jautrumą senėjimui.

Ilgalaikių pokyčių ženklai taip pat išryškėjo blužnyje ir kasoje – pilvo ertmės organe, kuris gamina fermentus ir hormonus, reikalingus maistui skaidyti bei maistinėms medžiagoms įsisavinti.

Siekdami patikrinti išvadas, tyrėjai išskyrė su senėjimu susijusį baltymą pelių aortoje ir sušvirkštė jį jaunoms pelėms. Gyvūnams, gavusiems šį baltymą, sumažėjo fizinis pajėgumas, susilpnėjo sugriebimo jėga, krito ištvermė, pablogėjo pusiausvyra ir koordinacija, taip pat išryškėjo kraujagyslių senėjimo žymenys.

Kiti tyrimai taip pat leidžia manyti, kad žmogaus senėjimas vyksta etapais ir skirtingu metu paveikia skirtingas organizmo sistemas. Viename ankstesniame JAV mokslininkų darbe buvo aprašyti dar du senėjimo „pikai“ – apie 44-uosius ir apie 60-uosius metus, siejami su medžiagų apykaitos, širdies ir kraujagyslių sistemos, odos, raumenų, imuninės reguliacijos bei inkstų funkcijos pokyčiais.

2025 m. publikuoto darbo autoriai pabrėžia, kad senėjimas yra sudėtingas, laipsniškas procesas, apimantis skirtingas organizmo sistemas. Jų teigimu, aiškesnis supratimas, kada ir kaip senėjimas paveikia konkrečias kūno dalis, gali padėti kurti tikslingas medicinines intervencijas.

„Mūsų tyrimas siekia sukurti išsamų kelių audinių proteominį atlasą, apimantį 50 metų viso žmogaus senėjimo proceso, paaiškinti mechanizmus, lemiančius baltymų homeostazės pusiausvyros sutrikimus senstančiuose organuose, ir atskleisti tiek universalius, tiek audiniams specifinius senėjimo modelius. Šios įžvalgos gali padėti kurti tikslingas intervencijas senėjimui ir su amžiumi susijusioms ligoms, taip atveriant kelią geresnei vyresnio amžiaus žmonių sveikatai“, – rašė autoriai.

Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Cell“.

Ankstesnė šio straipsnio versija buvo paskelbta 2025 m. liepą.

JAV federaliniai reguliuotojai ketvirtadienį patvirtino naują, gerokai didesnės dozės populiaraus nutukimo vaisto „Wegovy“ versiją. Tikimasi, kad ji kai kuriems žmonėms padės numesti daugiau svorio ir lengviau jį išlaikyti.

JAV Maisto ir vaistų administracija („FDA“) patvirtino 7,2 miligramo danų gamintojo „Novo Nordisk“ veikliosios medžiagos semagliutido dozę. Iki šiol didžiausia patvirtinta šio vaisto, leidžiamo kartą per savaitę, dozė buvo 2,4 miligramo.

Naujoji dozė buvo vertinama pagreitinta tvarka pagal itin greitą „FDA“ vaistų peržiūros programą. Agentūra pranešė, kad sprendimas priimtas praėjus 54 dienoms nuo to momento, kai buvo patvirtintas prašymas pradėti peržiūrą.

Pasak bendrovės, naujoji dozė JAV vaistinėse turėtų pasirodyti balandį, o kaina bus paskelbta tuo metu.

Europos vaistų reguliuotojai didesnės dozės „Wegovy“ versiją patvirtino vasarį.

Didesnės dozės vaistas, pavadintas „Wegovy HD“, tyrime padėjo dalyviams vidutiniškai numesti apie 19 proc. kūno svorio (beveik 47 svarus), kai tuo tarpu mažesnė dozė per beveik 17 mėnesių lėmė apie 16 proc. kūno svorio sumažėjimą (apie 39 svarus).

Naujoji dozė sukurta atsižvelgiant į tai, kad nors 2,4 miligramo injekcija yra veiksminga, „kai kuriems asmenims nepavyksta pasiekti terapinių tikslų“ vartojant būtent šią dozę, remiantis praėjusiais metais medicinos žurnale „Lancet Diabetes & Endocrinology“ publikuotais rezultatais.

Primename, kad „FDA“ gruodį taip pat patvirtino geriamąją „Wegovy“ tabletę. Joje yra 25 miligramai semagliutido – tokio kiekio reikia, kad vaistas būtų tinkamai įsisavinamas per virškinimo sistemą.

Harvardo medicinos mokyklos endokrinologė ir nutukimo ekspertė dr. Jody Dushay palankiai įvertino didesnės dozės injekcijos patvirtinimą.

„Tai gali būti ypač naudinga žmonėms, kurie gerai toleruoja mažesnės dozės versiją, bet svoris krenta nepakankamai“, – elektroniniame laiške teigė ji. Pasak specialistės, tai taip pat galėtų būti aktualu tiems, kurie nereaguoja pakankamai stipriai į didžiausią „Eli Lilly“ nutukimo vaisto „Zepbound“ dozę.

Vis dėlto tyrimas parodė, kad šalutiniai poveikiai, tokie kaip pykinimas, vėmimas ir vidurių užkietėjimas, pasireiškė daugiau nei 70 proc. vartojusių didesnę „Wegovy“ dozę. Tarp vartojusių mažesnę dozę šie poveikiai fiksuoti daugiau nei 60 proc. atvejų, o placebo grupėje – apie 43 proc.

Be to, nemalonūs odos pojūčiai, pavyzdžiui, deginimas, duriantis skausmas ar pojūtis, primenantis elektros smūgį, pasireiškė maždaug 23 proc. vartojusių didesnę „Wegovy“ dozę. Palyginimui, vartojusių mažesnę dozę tokių atvejų buvo apie 6 proc., o placebo grupėje – mažiau nei 1 proc.

Rimti nepageidaujami reiškiniai tyrime užfiksuoti beveik 7 proc. vartojusių 7,2 miligramo dozę, palyginti su maždaug 11 proc. vartojusių 2,4 miligramo dozę ir apie 5 proc. placebo grupėje.

Dr. J. Dushay taip pat atkreipė dėmesį, kad didžiausios „Wegovy“ dozės šuolis nuo 2,4 miligramo iki 7,2 miligramo yra „gana didelis“, ypač jei nėra tarpinės dozės.

„Bus svarbu pamatyti, ar realiame gyvenime, o ne klinikinio tyrimo sąlygomis, šalutiniai poveikiai nėra blogesni“, – sakė ji.

Jungtinės Karalystės sveikatos tarnybos tiria 27 galimus atvejus, siejamus su pavojingu bakterinio meningito protrūkiu, kuris, kaip įtariama, galėjo išplisti naktiniame klube pietryčių Anglijoje.

Meningitas – tai potencialiai mirtina infekcija, sukelianti smegenų arba nugaros smegenų dangalų uždegimą. Liga gali komplikuotis sepsiu. Bakterinis meningitas, kuris fiksuojamas šiame protrūkyje, yra retesnis, tačiau dažniau sukelia sunkias pasekmes nei virusinis.

Pirmieji simptomai dažnai būna nespecifiniai: galvos skausmas, karščiavimas, mieguistumas, sustingęs kaklas. Dėl to ankstyva diagnostika gali būti sudėtinga, nes panašūs požymiai būdingi ir kitoms ligoms. Dar vienas galimas ženklas – bėrimas, o ligos eiga kartais progresuoja labai greitai.

„Tikrai tai nėra tokia užkrečiama liga kaip, pavyzdžiui, gripas ar COVID-19, o perdavimui dažnai reikia gana ilgalaikio artimo kontakto“, – teigė Šefildo universiteto visuomenės sveikatos profesorius Andrew Lee.

Infekcija gali plisti per artimą kontaktą, pavyzdžiui, bučiuojantis arba dalijantis elektroninėmis cigaretėmis, gėrimais.

Remiantis „Meningitis Research Foundation“ stebėsenos duomenimis, kasmet pasaulyje meningitu suserga daugiau nei 2 mln. žmonių, iš jų apie 80 proc. – besivystančiose šalyse. Vakaruose protrūkiai ypač dažnai fiksuojami tarp universitetų studentų.

Meningokokinė liga – reta, tačiau labai rimta būklė, kurią sukelia meningokokinės bakterijos ir kuri gali baigtis meningitu. Dažniausiai ji plinta per žmones, kurie bakterijas nešioja nosiaryklėje, patys nejusdami jokių simptomų.

„Maždaug 10–24 proc. gyventojų nežinodami nešioja šį mikrobą gerklės užpakalinėje dalyje, dažniausiai be jokios žalos“, – aiškino A. Lee.

Bakterijų atmainų yra kelios. Šiame protrūkyje mažiausiai devyni patvirtinti atvejai siejami su B grupės meningokokine liga (MenB) – tai dažniausia atmaina Jungtinėje Karalystėje.

Sveikatos sekretorius Wes Streeting nurodė, kad protrūkio epicentru laikomas Kenterberyje esantis klubas „Chemistry“. Teigiama, kad mažiausiai 10 patvirtintų atvejų siejami su apsilankymu šiame klube kovo 5–7 dienomis. W. Streeting protrūkį pavadino „precedento neturinčiu“.

Ketvirtadienį buvo tiriami 27 atvejai, iš jų 15 patvirtinti. Skaičiai per savaitę augo sparčiai: pirmasis atvejis užregistruotas penktadienį, kovo 13 dieną. Pranešama ir apie dvi mirtis.

„Užsikrėtimo rizika ir naujų atvejų tikimybė paprastai yra didžiausia per pirmą savaitę po kontakto su sergančiuoju, o vėliau greitai mažėja“, – sakė A. Lee.

Daugelis susirgusiųjų – „Kento universiteto“ studentai. Taip pat pranešta apie atvejus keturiose Kento mokyklose ir vienoje aukštojoje mokykloje Londone. Vietos valdžia ketvirtadienį dar negalėjo patvirtinti, ar protrūkis jau suvaldytas.

Sveikatos ekspertai atkreipia dėmesį į neįprastai greitą infekcijos plitimą per trumpą laiką. Jungtinėje Karalystėje meningitas dažniausiai pasireiškia nedidelėmis atvejų grupėmis.

„Per 35 savo darbo medicinoje metus, sveikatos priežiūros įstaigose ir ligoninėse, tai yra daugiausia atvejų, kuriuos esu mačiusi per vieną savaitgalį, kai kalbame apie tokio tipo infekciją“, – sakė Jungtinės Karalystės sveikatos saugumo agentūros („UKHSA“) vadovė Susan Hopkins.

„Tai panašu į „superspreader“ įvykį, kai plitimas tęsiasi universitetų bendrabučiuose“, – pridūrė ji.

„UKHSA“ apie pirmąjį atvejį buvo informuota kovo 13 dieną ir pradėjo kontaktų paiešką. Kovo 14 dieną Prancūzija pranešė Jungtinės Karalystės institucijoms apie atvejį – asmuo, buvęs universitete, buvo hospitalizuotas Prancūzijoje.

Iš pacientų paimti mėginiai tiriami laboratorijoje – tai turėtų padėti tiksliau nustatyti atmainą ir suprasti, kodėl infekcija galėjo pasireikšti agresyviau.

Sveikatos tarnybos skuba identifikuoti artimus sergančiųjų kontaktus. Kenterberyje įkurtos kelios sveikatos klinikos, kuriose dalijami antibiotikai. Ministras pirmininkas Keiras Starmeris paragino visus, kurie tuo savaitgaliu lankėsi klube, kreiptis dėl antibiotikų, siekiant pristabdyti ligos plitimą.

Vis dėlto plačiajai visuomenei rizika vertinama kaip labai maža. Galvėjaus universiteto Medicinos mokyklos atstovė Zina Alfahl teigė, kad „bendra rizika išlieka labai nedidelė“.

Bakterinis meningitas dažniausiai gydomas ligoninėje.

Ligos galima išvengti skiepais. „Kento universitetas“ pradėjo tikslinę vakcinacijos programą ir planuoja universiteto miestelyje paskiepyti apie 5 000 studentų.

Nors nuo kai kurių meningito atmainų Jungtinėje Karalystėje vaikai skiepijami įprastai, MenB vakcina į nacionalinį skiepijimų kalendorių įtraukta tik nuo 2015 metų, kai šalis tapo pirmąja pasaulyje, įdiegusia šį skiepą į programą.

Didėjant susidomėjimui vakcinomis po protrūkio, sveikatos sekretorius W. Streeting pabrėžė, kad masiškai įsigyti skiepų „nėra būtina“.

© „Agence France-Presse“

Laimingo gyvenimo paslapčių paieškos kartais išties gali trukti visą gyvenimą. Praėjus 88 metams, ilgiausiai pasaulyje vykdomas laimės tyrimas vis dar tęsiamas.

1938 m. „Harvardo universitetas“ inicijavo tyrimą, kuriuo siekta palyginti dviejų jaunų baltaodžių vyrų grupių gyvenimus: vieną sudarė privilegijuoti „Harvardo“ studentai (tarp jų – ir būsimasis JAV prezidentas Johnas F. Kennedy), kitą – nepasiturinčių paauglių grupė iš vieno skurdžiausių Bostono rajonų Didžiosios depresijos laikotarpiu.

Bėgant dešimtmečiams, „Harvard Study of Adult Development“ išsiplėtė: prie dalyvių prisijungė dar šimtai žmonių, įskaitant moteris ir vaikus, o pats tyrimas iki šiol nėra nutrauktas.

Šiandien jis dažnai vadinamas ilgiausiai kada nors vykdytu suaugusiųjų gyvenimo tyrimu. Jam tęsti prireikė kelių mokslininkų kartų ir keturių vadovų, o dalyvių pasitraukimo rodikliai išliko neįprastai maži, turint omenyje tyrimo trukmę.

Per aštuonis dešimtmečius, parengus šimtus recenzuojamų mokslinių publikacijų ir sukaupus gausybę klausimynų, medicininių patikrų bei gyvų interviu, tyrėjai surinko svarbių užuominų apie tai, kas geriausiai prognozuoja sveikatą ir gerovę vėlesniame amžiuje.

Paaiškėjo, kad geriausi laimingo ir prasmingo gyvenimo pranašai nebuvo nei turtas, nei šlovė, nei sunkus darbas, nei intelektas, nei net vadinamieji „geri“ genai.

Vietoj to, maždaug prieš 30 metų komanda pradėjo pastebėti netikėtą ryšį tarp artimų santykių ir to, kaip gerai žmonės vertina savo gyvenimą.

Tyrimas negali įrodyti, kad santykiai tiesiogiai sukelia laimę ar garantuoja gerą sveikatą, tačiau dėsningumai, anot mokslininkų, labai iškalbingi.

Kai tyrėjai suvedė visus duomenis, kuriuos turėjo apie dalyvius jiems sulaukus 50 metų, paaiškėjo, jog gyvenimo trukmę geriausiai prognozavo ne fizinės sveikatos rodikliai, pavyzdžiui, cholesterolio lygis, o pasitenkinimas savo santykiais.

Žmonės, kurie vidutiniame amžiuje buvo labiausiai patenkinti ryšiais su šeima ir draugais, sulaukę 80-ies dažniau buvo sveikesni, rečiau sirgo ir greičiau atsigavo po ligų.

„Iš pradžių mes patys netikėjome duomenimis, – 2023 m. „TED Talks“ vaizdo įraše prisiminė psichiatras Robertas Waldingeris, dabartinis tyrimo vadovas. – Kaip gali būti, kad santykiai tarsi patenka į mūsų kūną ir formuoja mūsų sveikatą?“

Vis dėlto, pasak jo, vėl ir vėl kartojosi tas pats vaizdas: ryšys su šeima, draugais ir bendruomene buvo siejamas su ilgesniu, laimingesniu ir fiziškai sveikesniu gyvenimu. Panašias išvadas pateikė ir kiti tyrimai – jie leidžia manyti, kad geri santykiai gali padėti išlikti fiziškai tvirtesniems ir ilgiau išsaugoti aštresnį protą.

Priešingai, vienatvė ir socialinė izoliacija vis dažniau įvardijamos kaip reikšmingi prastesnės savijautos rizikos veiksniai. Kai kurie tyrimai rodo, kad vienatvė ir socialinė atskirtis gali padidinti priešlaikinės mirties riziką daugiau nei 25 proc. Kiti darbai leidžia įtarti, jog izoliacija gali paveikti net smegenų funkciją ir struktūrą.

Tačiau ir siekis bet kokia kaina apsupti save minia žmonių nėra išeitis. Kaip aiškina R. Waldingeris, esminė yra ne santykių gausa, o jų kokybė.

2010 m. recenzuojamame tyrime R. Waldingeris ir klinikinis psichologas Marcas Schulzas, „Harvard Study of Adult Development“ vadovo pavaduotojas, analizavo 47 santuokinių porų, sulaukusių 80-ies, duomenis.

Rezultatai parodė: tie, kurie buvo labiau patenkinti savo santuoka, geriau atlaikė prastos sveikatos daromą neigiamą poveikį laimei. Tuo tarpu nepatenkinti santuoka dažniau patirdavo nelaimingumo jausmą, kai suprastėdavo sveikata.

Kitaip tariant, pasitenkinimą teikiantys santykiai gali veikti kaip tam tikras apsauginis „buferis“ nuo gyvenimo streso ir nerimo.

Vis dėlto kritikai pažymi, kad šio ilgamečio tyrimo išvados kartais pernelyg supaprastinamos ir geriausiai pritaikomos nedidelei, daugiausia baltaodžių JAV gyventojų grupei, gyvenusiai labai specifiniu istoriniu laikotarpiu.

Be to, išmatuoti, kas yra „geras“ ar „pasitenkinimą teikiantis“ santykis, yra sudėtinga, o dar sunkiau – tiesiogiai susieti emocijas ir jausmus su konkrečiais sveikatos rezultatais.

Greičiausiai nėra vienos visiems tinkančios sveikatos ar laimės formulės, tačiau dešimtmečius trunkantis tyrimas, sekantis šimtus žmonių, vis tiek gali suteikti realios, gyvenimiškos išminties.

„Pirminiai šio tyrimo sumanytojai niekada nebūtų patikėję, kad šiandien sėdėsiu čia ir pasakosiu, jog mūsų mokslinis darbas su tomis pačiomis šeimomis vis dar tęsiasi“, – 2024 m. interviu sakė R. Waldingeris.

Įžengdamas į devintąjį dešimtmetį, „Harvard Study of Adult Development“ planuoja tęsti savo „atradimų kelionę“, kaupti naujus duomenis ir padėti žmonėms gyventi sveikiau – kupiniems prasmės, ryšio ir tikslo.

Taip pat, kaip primena tyrėjai, tai – visai neblogas pretekstas nusišypsoti.

Endometriozė – skausminga ir gyvenimo kokybę smarkiai bloginanti būklė, kuri, kaip skaičiuojama, paveikia apie 10 proc. moterų visame pasaulyje. Ji pasireiškia tuomet, kai į gimdos gleivinę panašus audinys (židiniai) ima augti kitose kūno vietose, dažniausiai – dubens srityje.

Endometriozės gydymas neretai būna sudėtingas. Dažniausiai taikomi du keliai: stengiamasi užkirsti kelią židinių augimui arba jie šalinami chirurginiu būdu. Tačiau net ir po operacijos simptomai dažnai visiškai neišnyksta.

Ilgą laiką endometriozė buvo laikoma išimtinai ginekologine liga. Vis dėlto daugėjant mokslinių duomenų, toks požiūris vis dažniau kritikuojamas – jis esą pernelyg supaprastina sudėtingą ligos prigimtį.

Vis daugiau tyrimų rodo, kad endometriozė gali veikti ne vien reprodukcinę sistemą. Mokslininkai atkreipia dėmesį, jog ši būklė siejama su imuninės sistemos pokyčiais visame organizme.

Endometriozę pripažinus viso kūno, su imunitetu susijusia liga, būtų lengviau paaiškinti, kodėl simptomai dažnai neapsiriboja vien dubens skausmu. Toks požiūris taip pat padėtų suprasti, kodėl gydymas neretai būna mažai veiksmingas, o simptomus suvaldyti – sunku.

Uždegimas – natūrali organizmo reakcija į sužeidimą ar ligą – yra svarbi imuninės sistemos dalis. Be to, jis atlieka reikšmingą vaidmenį ir menstruacijų cikle.

Tačiau kai uždegimas tampa lėtinis arba nebekontroliuojamas, jis gali sukelti rimtų problemų. Tai būdinga autoimuninėms ligoms, pavyzdžiui, reumatoidiniam artritui, kai imuninė sistema pernelyg stipriai reaguoja net tuomet, kai realios grėsmės nėra.

Lėtinis uždegimas laikomas vienu pagrindinių endometriozės veiksnių. Visgi naujesni duomenys leidžia manyti, kad tokios imuninės reakcijos pasekmės gali būti gerokai platesnės, nei anksčiau manyta.

Remiantis naujausiais tyrimais, imuninė reakcija gali persikelti už dubens ribų – į kraujotaką ir kitas organizmo sistemas. Tai galėtų paaiškinti, kodėl endometriozė daliai žmonių sukelia visą kūną apimančius simptomus.

Pastebima, kad sergant endometrioze kai kurios imuninės ląstelės prasčiau „susitvarko“ su židiniais – joms sunkiau juos pašalinti. Tuo pačiu metu kraujyje dažnai nustatomi didesni uždegiminius procesus skatinančių imuninių baltymų, vadinamų citokinais, kiekiai, pavyzdžiui, IL-6 ir IL-1β.

Toks imuninės sistemos disbalansas sudaro palankias sąlygas židiniams augti ir išlikti. Be to, pakitusi imuninė reakcija gali turėti „bangos efektą“ ir prisidėti prie plataus simptomų spektro.

Dalis endometrioze sergančių žmonių susiduria ne tik su dubens skausmu, bet ir su alinamu nuovargiu, pažintiniais sunkumais (vadinamuoju „smegenų rūku“) bei išplitusiu skausmu visame kūne. Klinikinėse rekomendacijose šie simptomai dažnai pabrėžiami nepakankamai, nors kasdienybėje jie gali būti ne mažiau trikdantys nei pats dubens skausmas.

Sisteminis uždegimas gali būti įtikinamas tokių simptomų paaiškinimas. Kraujyje cirkuliuojantys citokinai gali daryti įtaką smegenų veiklai ir energijos reguliacijai. Kai kurių autoimuninių ir lėtinio skausmo sutrikimų atvejais didesnis citokinų (įskaitant IL-6) kiekis siejamas su prastesne koncentracija, miego sutrikimais ir nuovargiu.

Tikėtina, kad panašūs procesai vyksta ir sergant endometrioze. Tai reikštų, jog „nematomi“ simptomai gali būti tiesioginė biologinė uždegimo pasekmė, o ne vien antrinis atsakas į skausmą.

Imuninės sistemos sutrikimai taip pat gali paaiškinti, kodėl vis daugiau mokslinių darbų kalba apie galimą endometriozės ir autoimuninių ligų sąsają.

2025 metais atliktas didelės apimties tyrimas analizavo apie 330 tūkst. endometrioze sergančių pacientų duomenis ir juos palygino su 1,2 mln. kontrolinės grupės žmonių, kurie šios būklės neturėjo. Nustatyta, kad per dvejus metus nuo endometriozės diagnozės sergantiesiems maždaug dukart dažniau buvo diagnozuojama ir autoimuninė liga, pavyzdžiui, reumatoidinis artritas, vilkligė, išsėtinė sklerozė ar Hašimoto liga.

Tai nereiškia, kad endometriozė pati savaime yra autoimuninė liga. Tačiau rezultatai rodo galimus bendrus mechanizmus: lėtinį uždegimą, sutrikusį imuninių ląstelių aktyvumą ir problemas, susijusias su imuninės sistemos gebėjimu tinkamai atpažinti organizmo audinius.

Tokie sutampantys bruožai stiprina argumentus, kad endometriozę verta vertinti kaip sisteminį, su imuniniais procesais susijusį sutrikimą.

Endometriozės suvokimas kaip viso kūno ligos galėtų iš esmės pakeisti diagnostiką, gydymo kryptis ir bendrą požiūrį į šią būklę. Tai taip pat galėtų priartinti prie veiksmingesnių sprendimų.

Šiuo metu taikomi gydymo metodai daugiausia orientuoti į reprodukcinę sistemą. Tačiau jei endometriozė iš tiesų susijusi su plačiai paplitusiu imuninės sistemos disbalansu, ateityje daugiau vilčių gali teikti gydymas, nukreiptas į imuninės sistemos reguliavimo kelius ir uždegimo kontrolę.

Platesnis požiūris gali būti naudingas ir patiems pacientams. Jis padėtų suprasti, kad tokie simptomai kaip nuovargis, sąnarių skausmai, pažintiniai sunkumai ar padidėjęs imuninės sistemos jautrumas nėra „įsivaizduojami“ ar nesusiję. Jie gali būti ligos biologijos dalis.

Toks supratimas gali sustiprinti žmonių galimybes atstovauti sau sveikatos priežiūros sistemoje, kur sisteminiai simptomai neretai nuvertinami arba laikomi antraeiliais.

Be to, sisteminis požiūris gali paskatinti ieškoti papildomų savijautos gerinimo būdų, orientuotų į uždegimo mažinimą ir bendrą gerovę. Nors tai nėra išgydančios priemonės, daliai žmonių palengvėjimą gali suteikti švelnus judėjimas, streso reguliavimo technikos ar šilumos ir šalčio kontrastinės procedūros, padedančios valdyti skausmą ar uždegimo paūmėjimus.

Augant mokslinių įrodymų bazei darosi aiškiau, kad endometriozė nėra vien reprodukcinės sistemos problema ar „tiesiog sunkios mėnesinės“. Tai daugiaplanis, uždegiminis sutrikimas, galintis daryti įtaką įvairioms organizmo funkcijoms.

Endometriozės supratimas kaip sisteminės, imuninės prigimties ligos gali tapti svarbiu žingsniu link geresnio gydymo, tikslesnės pagalbos ir palankesnių sveikatos rezultatų.

Autorės: April Rees, biochemijos ir imunologijos dėstytoja, „Swansea University“, ir Laura Elizabeth Cowley, vyresnioji tyrimų specialistė ir duomenų mokslininkė, sveikatos duomenų mokslo srityje, „Swansea University“.

Paraksantinas – junginys, kurį organizmas natūraliai pagamina skaidydamas kofeiną – vis dažniau atsiranda energiniuose gėrimuose ir net kai kuriuose kavos produktuose kaip galimas kofeino pakaitalas.

Gamintojai teigia, kad vartojant šią medžiagą tiesiogiai galima pasiekti tolygesnį budrumą: žadama „švari, sutelkta energija“, mažiau drebulio ir neva nebūna staigaus nuovargio bangos.

Šiuo metu paraksantiną kaip alternatyvų stimuliatorių bando įvairios gėrimų ir maisto papildų bendrovės. Eksperimentuoja ir kai kurie kavos prekių ženklai – jie šį junginį pristato kaip kitokį būdą suteikti žvalumo, nepasikliaujant vien kofeinu.

Ši tendencija – platesnės kofeino alternatyvų paieškos dalis, kai gėrimų rinkoje įmonės siekia išsiskirti. Kartu tai atspindi augantį „funkcinių“ gėrimų segmentą, kuriame žadamas geresnis susikaupimas, ilgiau trunkanti energija ar kitos veiklos efektyvumą gerinančios savybės.

Pati idėja paprasta: kadangi paraksantinas yra pagrindinis kofeino metabolizmo produktas ir, manoma, atsakingas už nemažą dalį stimuliuojančio poveikio, vartojamas tiesiogiai jis galėtų sukelti panašų budrumą, bet su mažiau nepageidaujamų reiškinių.

Vis dėlto moksliniai įrodymai dar tik kaupiasi. Daug žinių apie paraksantiną gauta iš nedidelių tyrimų arba iš darbų, kurių tikslas buvo suprasti, kaip organizmas apdoroja kofeiną.

Paraksantinas, kaip ir kofeinas, budrumą didina slopindamas adenozino veiklą. Adenozinas – smegenyse veikiantis cheminis pasiuntinys, kuris dienos eigoje prisideda prie mieguistumo didėjimo. Sumažėjus adenozino signalams, žmonės dažnai jaučiasi žvalesni, o dėmesys ir reakcijos laikas trumpam gali pagerėti.

Kai kurie ankstyvieji tyrimai rodo, kad paraksantinas gali pagerinti kognityvines funkcijas. Nedidelėse studijose, lyginant su placebu, fiksuotas dėmesio, reakcijos laiko ir trumpalaikės atminties pagerėjimas, o poveikis kartais trukdavo iki šešių valandų po 200 mg kapsulės.

Naujesni duomenys leidžia manyti, kad po fizinio krūvio paraksantinas kognityviniams rodikliams gali būti net veiksmingesnis už kofeiną. Tačiau įrodymų bazė kol kas ribota, o nepriklausomų, didesnės apimties pakartotinių tyrimų vis dar trūksta.

Šiuo metu vykdomi arba neseniai baigti tyrimai, kuriuose vertinamos 200–300 mg dozės. Tikimasi, kad jų rezultatai padės aiškiau suprasti, kaip tokie kiekiai veikia kasdienėmis sąlygomis.

Ne mažiau svarbus klausimas – saugumas. Ankstyvieji laboratoriniai duomenys rodo, kad paraksantinas nedaro žalos DNR ir standartiniuose toksikologiniuose bandymuose su gyvūnais atrodo pakankamai saugus.

Tačiau šios išvados daugiausia remiasi tyrimais su gyvūnais, o ilgalaikių tyrimų su žmonėmis yra gerokai mažiau nei kofeino atveju, kuris tiriamas dešimtmečiais.

Reguliuotojai taip pat dar vertina šią medžiagą. Europoje paraksantinas šiuo metu nagrinėjamas kaip „naujas maisto produktas“. Viešai pateikiamoje vertinimo santraukoje nurodoma, kad nedidelės trukmės tyrimuose su suaugusiaisiais, vartojusiais iki 200 mg per parą savaitę, medžiaga buvo gerai toleruojama.

Kartu pabrėžiama, kad paraksantinas neturi ilgos vartojimo istorijos maiste, todėl jam turėtų būti taikomos panašios atsargumo priemonės kaip kofeinui. Tai reiškia, kad jis nerekomenduojamas vaikams ir nėštumo metu.

Kai kuriuose paraksantino pagrindu sukurtuose gėrimuose vienoje porcijoje gali būti apie 200–300 mg. Tai panašu į stimuliuojančią dozę, esančią stiprioje kavoje ar didelio kofeino energiniuose gėrimuose, todėl toks kiekis turėtų būti vertinamas kaip dalis bendros dienos stimuliantų normos.

Įmonės tokius produktus neretai pristato kaip suteikiančius „švaresnę“ ar „švelnesnę“ energiją, tačiau šie terminai neturi aiškios mokslinės reikšmės. Kai kuriems žmonėms paraksantino poveikis iš tiesų gali pasirodyti tolygesnis, tačiau didelių, nepriklausomų tiesioginių palyginamųjų tyrimų su kofeinu kol kas trūksta.

Tyrimai, kuriuose paraksantinas vertinamas tiesiogiai, rodo, kad poveikis dėmesiui ir budrumui gali trukti kelias valandas. Vis dėlto dauguma bandymų vyko griežtai kontroliuojamomis sąlygomis, o ne realiame gyvenime, kur stimuliančius gėrimus žmonės vartoja įvairiomis aplinkybėmis.

Ar paraksantinas gali pasiūlyti „geresnę“ energiją? Kai kuriems žmonėms – galbūt, tačiau moksliniai duomenys dar neleidžia daryti tvirtų išvadų. Svarbiausia, ko paraksantinas kol kas neturi, – ilgos ir plačios žmonių tyrimų istorijos, kokią turi kofeinas.

Nors toksikologiniai duomenys su gyvūnais ir trumpalaikiai tyrimai su žmonėmis nuteikia optimistiškai, vis dar neaišku, kas nutinka reguliariai vartojant didesnius kiekius, pavyzdžiui, kelis gėrimus per dieną, kuriuose iš viso būtų apie 300 mg ar daugiau.

Kadangi daugelis žmonių stimuliantus kasdien gauna iš kavos, arbatos ar energinių gėrimų, net ir nedideli skirtumai, kaip šios medžiagos veikia miegą, širdies ritmą ar medžiagų apykaitą, ilgainiui gali turėti reikšmės.

Kol kas paraksantiną racionalu vertinti panašiai kaip kofeiną: rinktis mažiausią veiksmingą dozę, nevartoti vėlai dieną, nemaišyti su kitais stimuliantais ir saugoti miegą bei atsigavimą.

Vis dėlto pažadai, kad paraksantinas visiškai panaikina drebulį ir „energijos kritimą“, šiuo metu lenkia turimus mokslinius įrodymus, o ilgalaikio saugumo duomenų apie maždaug 300 mg dozes vis dar trūksta.

Tekstas parengtas pagal „The Conversation“ publikuotą medžiagą.

Kavos puodelis dažniausiai siejamas su didesniu budrumu, tačiau naujas tyrimas rodo, kad jis gali būti susijęs ir su mažesne nerimo bei depresijos rizika. Tyrėjai teigia nustatę „saldųjį tašką“ – kiek kavos verta išgerti per dieną, kad poveikis būtų palankiausias.

Kinijos „Fudan“ universiteto mokslininkai siekė patikslinti ankstesnių tyrimų išvadas, kurios iki šiol buvo nevienareikšmės. Jie aiškinosi, ar kavos vartojimas gali turėti apsauginį poveikį nuo nuotaikos ir streso sutrikimų.

Tyrimui pasitelkti itin dideli duomenys: analizuoti 461 586 žmonių įrašai. Tyrimo pradžioje visi dalyviai buvo geros psichikos sveikatos, o jų būklė stebėta vidutiniškai 13,4 metų. Dalyviai patys nurodė, kiek kavos vartoja, o šie duomenys vėliau sulyginti su per laiką nustatytomis sveikatos diagnozėmis.

Statistinė analizė parodė, kad mažiausia psichikos sveikatos problemų tikimybė buvo tiems, kurie kasdien išgerdavo po 2–3 puodelius kavos. Ši grupė palankiau atrodė lyginant tiek su visai kavos nevartojusiais, tiek su tais, kurie gėrė daugiau nei 3 puodelius per dieną.

Kita vertus, didesni kiekiai gali būti nepalankūs: tyrėjai nustatė, kad išgeriant 5 ar daugiau puodelių per dieną, nuotaikos sutrikimų rizika buvo didesnė. Tai leidžia manyti, kad poveikį galima „perlenkti“.

„Nustatėme J formos ryšį tarp kavos vartojimo ir psichikos sutrikimų, o tai leidžia manyti, kad saikingas kavos kiekis gali būti naudingas psichikos sveikatai“, – rašo autoriai savo publikuotame darbe.

Šis J formos ryšys išliko panašus nepriklausomai nuo kavos tipo – maltos, tirpios ar net be kofeino. Tyrėjai taip pat pastebėjo, kad teigiamos sąsajos buvo ryškesnės vyrams nei moterims.

Analizėje buvo atsižvelgta į daugybę galinčių daryti įtaką veiksnių: amžių, išsilavinimą, fizinio aktyvumo įpročius, gretutines sveikatos būkles. Tai didina tikimybę, kad būtent kavos vartojimas prisidėjo prie stebėtų skirtumų, nors visiškai to patvirtinti neleidžia tyrimo dizainas.

Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad tyrimas neįrodo priežastinio ryšio. Dalyvių buvo klausiama apie kavos vartojimo įpročius tik vieną kartą – tyrimo pradžioje – ir vėliau tai nebuvo nuosekliai stebima.

Tyrėjai atliko ir genetinę analizę: ieškojo dalyvių, kurių genai leistų spėti, jog kofeinas jų organizme skaidomas greičiau arba lėčiau. Tačiau šie genetiniai skirtumai reikšmingai nepakeitė bendrų nustatytų sąsajų.

Mokslininkai primena, kad kavoje yra daug biologiškai aktyvių junginių. Jų manymu, dalis šių medžiagų gali turėti raminamąjį ir uždegimą mažinantį poveikį smegenų grandinėms, susijusioms su nuotaika ir stresu. Ankstesni tyrimai yra leidę spėti, kad panašūs mechanizmai gali turėti apsauginį poveikį ir kitų ligų kontekste, tačiau šiame darbe smegenų pokyčiai tiesiogiai nematuoti.

„Ankstesni tyrimai, nagrinėję ryšį tarp kavos vartojimo ir psichikos sveikatos, ypač depresijos bei nerimo, pateikė nevienodus rezultatus – skyrėsi tiek sąsajų kryptis, tiek optimalus paros kiekis“, – rašo autoriai.

„Šiuos neatitikimus iš dalies gali paaiškinti metodologiniai skirtumai, įskaitant tyrimų dizainą, imties dydį ir populiacijų ypatybes“, – priduria jie.

Ankstesni moksliniai darbai kavą siejo su ilgesne gyvenimo trukme, mažesne širdies ligų rizika ir geresniu kūno svorio reguliavimu. Šis tyrimas papildo bendrą vaizdą prielaida, kad saikingas kavos vartojimas gali būti susijęs ir su psichikos sveikatos rodikliais.

Augant psichikos sveikatos sutrikimų paplitimui, vis daugiau dėmesio skiriama prevencijai ir paprastoms, kasdien pritaikomoms priemonėms, galinčioms mažinti stresą ir nerimą. Autoriai pažymi, kad tokie įpročiai kaip 2–3 puodeliai kavos per dieną teoriškai galėtų būti reikšmingi didelėms žmonių grupėms, nors būtini ir tolesni tyrimai.

„Per pastarąjį dešimtmetį psichikos sutrikimai vis labiau pripažįstami viena svarbiausių naštų visuomenės sveikatai pasauliniu mastu“, – rašo tyrėjai. „Todėl reikalingos potencialios prevencinės strategijos, kurios padėtų stabdyti psichikos sutrikimų plitimą“, – teigiama publikacijoje.

Tyrimas publikuotas žurnale Journal of Affective Disorders.

Naujas imunoterapinis vaistas ankstyvame klinikiniame tyrime parodė daug žadančių rezultatų gydant prostatos vėžį. Vaistas, pavadintas „VIR-5500“, priklauso vadinamųjų „užmaskuotų“ T ląstelių aktyvatorių (T-cell engager) grupei. Šio tipo gydymas suaktyvina paties organizmo imuninę sistemą, kad ji tiksliau atakuotų vėžines ląsteles.

Tyrimas dar tebevyksta, o jo rezultatai kol kas nėra perėję mokslinės recenzijos (peer review) procedūros. Jame dalyvavo pažengusiu prostatos vėžiu sergantys pacientai, kuriems ankstesni gydymo būdai nepadėjo – jiems buvo skiriamas „VIR-5500“.

Pirminiai duomenys parodė, kad pacientams, gavusiems didžiausias dozes, net 82 proc. fiksuotas PSA (prostatos specifinio antigeno) rodiklio sumažėjimas – tai vienas dažniausiai naudojamų prostatos vėžio eigos vertinimo kriterijų.

Be to, beveik pusei šios grupės pacientų sumažėjo navikai tiek pirminėje vietoje, tiek metastazėse – tai yra židiniuose, į kuriuos vėžys buvo išplitęs iš prostatos į kitas kūno vietas.

Vėžinės ląstelės turi įvairių mechanizmų, leidžiančių išvengti imuninės sistemos atakos. Imunoterapija siekia sustiprinti organizmo gebėjimą atpažinti ir sunaikinti vėžį, kartu neutralizuodama šiuos „išsisukinėjimo“ būdus.

Nors pastaraisiais metais kai kurios imunoterapijos formos pasižymėjo itin sėkmingais rezultatais, daugelis vėžio rūšių, įskaitant prostatos vėžį, vis dar išlieka sunkiai gydomos. Dėl to išlieka poreikis kurti veiksmingesnius, saugesnius imunoterapinius vaistus.

T ląstelių aktyvatoriai veikia „surišdami“ T ląsteles (imunines ląsteles) ir vėžines ląsteles: vaistas prisijungia prie molekulių abiejų tipų ląstelių paviršiuje ir priverčia jas priartėti. Tai paskatina T ląsteles išskirti vėžines ląsteles naikinančias medžiagas ir sukelia uždegiminių procesų grandinę, padedančią naikinti naviką.

Šiuo metu žinoma daugiau nei 200 skirtingų T ląstelių aktyvatorių, kurių daugelis tiriami klinikiniuose tyrimuose siekiant gydyti įvairius navikus, pavyzdžiui, dauginę mielomą, leukemiją ar plaučių vėžį.

Šie vaistai tiriami ne vien onkologijoje. Manoma, kad jie galėtų būti naudingi ir kai kurių virusinių ligų gydyme, pavyzdžiui, hepatito B, kuris gali sukelti ilgalaikę infekciją. Kaip ir vėžys, virusai kartais geba išvengti imuninės sistemos atsako, o T ląstelių aktyvatoriai galėtų padėti efektyviau pašalinti užkrėstas ląsteles.

Vis dėlto su šios klasės vaistais siejama ir reikšminga rizika. Stiprus uždegiminis atsakas gali tapti „dviašmeniu kardu“ ir kai kuriais atvejais sukelti sunkią būklę – citokinų išsiskyrimo sindromą. Citokinai yra baltyminiai signalai, skatinantys uždegimą. Įprastai jų išsiskyrimas griežtai reguliuojamas, tačiau šio sindromo metu reakcija gali tapti per stipri ir nekontroliuojama, o tai gali baigtis daugelio organų pažeidimu ir kelti grėsmę gyvybei.

Panašūs toksiški uždegiminiai šalutiniai reiškiniai pasitaiko ir taikant kitas imunoterapijas. Tikėtina, kad juos sukelia labai intensyvus, staigus imuninės sistemos suaktyvinimas. Dėl to T ląstelių aktyvatorius ir kitus imunoterapinius vaistus siekiama tobulinti taip, kad jų poveikis būtų mažiau toksiškas.

Vienas iš sprendimų – sukurti imunoterapijos formas, kurios būtų neaktyvios tol, kol nepatektų į naviko aplinką, o tuomet būtų „įjungtos“. Tai daroma vaistą padengiant vadinamąja „kauke“, kuri neleidžia jam prisijungti prie T ląstelių ir vėžinių ląstelių. Patekus į naviką, ten gausiau esančios molekulės gali šią kaukę suskaidyti, ir vaistas tampa aktyvus.

„VIR-5500“ yra vienas iš tokių „užmaskuotų“ T ląstelių aktyvatorių. Tokia technologija gali suteikti dvigubą naudą: išlaikyti veiksmingumą ir kartu padidinti saugumą, nes uždegiminis atsakas labiau apsiribotų naviko sritimi, o ne išplistų po visą organizmą.

Be to, kai kurie T ląstelių aktyvatorių taikiniai gali būti randami ne tik vėžinėse, bet ir sveikose ląstelėse. „Užmaskavimas“ teoriškai gali padėti geriau atskirti vėžį nuo sveikų audinių, mažinti toksinį poveikį ir kartu didinti priešvėžinį efektyvumą.

Dar vienas privalumas – aktyvios vaisto formos susidarymui organizme reikia laiko, todėl gali keistis dozavimo principai. Praktikoje T ląstelių aktyvatoriai neretai pradedami skirti mažomis dozėmis, o vėliau jos palaipsniui didinamos, kad būtų išvengta staigaus imuninės sistemos „perjungimo“. „Kaukė“ gali leisti vaistui veikti lėčiau ir tolygiau, o tai potencialiai supaprastintų skyrimą ir sumažintų rizikas. Taip pat manoma, kad pati „kaukė“ gali apsaugoti vaistą nuo greito suirimo organizme ir pailginti jo veikimo trukmę.

Svarbus šio tyrimo pastebėjimas – daugumai pacientų, gavusių didžiausias „VIR-5500“ dozes, uždegiminiai šalutiniai reiškiniai buvo tik lengvi. Turint omenyje, kad šiai vaistų grupei būdingas toksiškumas, tai vertinama kaip itin reikšmingas signalas, jog „užmaskavimo“ mechanizmas gali padėti sumažinti pernelyg stipraus uždegimo riziką.

Jeigu tolimesni tyrimai patvirtins, kad „užmaskuoti“ T ląstelių aktyvatoriai yra ir saugesni, ir veiksmingesni, jų panaudojimo galimybės gali smarkiai išsiplėsti. Tokius vaistus būtų galima derinti su tradicinėmis vėžio gydymo priemonėmis, pavyzdžiui, chemoterapija ar radioterapija, siekiant dar geresnio efekto.

Panašios technologijos ankstyvuose tyrimuose jau rodo viltingus rezultatus ir prostatos vėžio srityje, o klinikiniai bandymai pradedami ir su kitais vėžiais, įskaitant kasos, storosios žarnos ir plaučių vėžį.

Vis dėlto, kadangi tyrimai dar nebaigti, kol kas per anksti vertinti galutinę klinikinę sėkmę. Ankstyvieji etapai paprastai apima palyginti nedaug pacientų, o pateikti duomenys dar nėra įvertinti recenzentų ir buvo pristatyti onkologijos konferencijoje.

Nepaisant to, pirminiai rezultatai suteikia vilčių gydant tuos vėžius, kuriuos iki šiol buvo sunku suvaldyti kitomis imunoterapijomis.

Sheena Cruickshank, imunologijos profesorė, „Manchester University“, ir Jonathan Worboys, imunologijos ir uždegimo instituto mokslo darbuotojas, „Manchester University“.

Ankstesni tyrimai ne kartą rodė, kad žarnyno veikla gali smarkiai paveikti smegenis, o smegenys – žarnyną. Naujas eksperimentas su pelėmis atskleidė galimą vieną iš šio ryšio mechanizmų: itin mažas kiekis gyvų bakterijų, panašių į žarnyno mikrobus, gali nukeliauti iš žarnyno į smegenis klajokliniu nervu.

JAV „Emory University“ mokslininkai pasitelkė kelis pelių modelius, kuriuose buvo skatinamos vadinamosios „pralaidaus žarnyno“ būklės. Tokios būklės gali sudaryti sąlygas bakterijoms prasiskverbti už žarnyno ribų. Tarp naudotų modelių buvo pelės, šertos riebiu maistu, siekiant sukelti aterosklerozei būdingus pokyčius, taip pat genetiškai modifikuotos pelės, kurioms pasireiškė Alzheimerio ir Parkinsono ligas primenantys simptomai.

Paprastai žarnyno pažeidimai gali lemti bakterijų patekimą į kraują ir infekcijas. Tačiau šiuo atveju tyrėjai smegenyse aptiko labai mažą kiekį bakterijų, atitinkančių žarnyno mikrobiotą, nors kraujyje jų nerado. Bakterijų pėdsakų smegenyse aptikta tiek tada, kai žarnyno pralaidumą skatino mityba, tiek tada, kai tai buvo susiję su ligų modeliais.

Tyrimo duomenys leidžia manyti, kad pagrindinis kelias nėra kraujotaka. Atlikus papildomus bandymus paaiškėjo, kad užblokavus klajoklinį nervą – vieną svarbiausių nervų sistemos „kelių“ tarp žarnyno ir smegenų – bakterijų kiekis smegenyse reikšmingai sumažėjo. Tai rodo, kad šis nervas gali tapti bakterijų „maršrutu“.

„Šie duomenys atskleidžia bakterijų persikėlimo ašį iš žarnyno į smegenis, kurią veikia aplinkos (mitybos) ir genetiniai veiksniai, ir skatina toliau tirti, ar šis reiškinys pasireiškia ir žmonėms“, – rašo mokslininkai publikuotame straipsnyje.

Idėja, kad bakterijos iš žarnyno į smegenis galėtų patekti per nervų sistemą, nėra visiškai nauja, tačiau šis tyrimas pateikia vienus aiškiausių eksperimentinių įrodymų su gyvais gyvūnais. Pavyzdžiui, anksčiau bakterijų pėdsakų buvo aptikta Alzheimerio liga sirgusių žmonių smegenyse po mirties, tačiau tai nėra tas pats, kas stebėti procesą gyvame organizme.

Tyrėjai taip pat atliko bandymus, kai tam tikri žarnyno mikrobai buvo perkelti pelėms. Vėliau šios bakterijos buvo aptiktos žarnyne ir smegenyse, bet ne kituose organuose.

Vis dėlto mokslininkai pabrėžia svarbias tyrimo ribas: tai buvo bandymai su pelėmis, o į smegenis patekusių bakterijų kiekis buvo itin mažas. Kol kas neaišku, ar tokio kiekio pakaktų sukelti uždegimą ar prisidėti prie ligos vystymosi.

Šiuos klausimus turėtų atsakyti būsimieji tyrimai. Ankstesni moksliniai darbai ne kartą siejo žarnyno uždegimą su neurodegeneracinėmis ligomis, tokiomis kaip Alzheimerio liga, taip pat su nuotaikos sutrikimais, tačiau priežastinis ryšys išlieka ne iki galo aiškus.

Ateityje teoriškai galėtų atsirasti galimybių kai kurias smegenų ligas ar psichikos sveikatos sutrikimus gydyti vaistais, nukreiptais į žarnyno mikrobiomą. Tačiau tam pirmiausia reikėtų aiškiai įrodyti priežasties ir pasekmės grandinę.

„Vienas svarbiausių šio tyrimo praktinių aspektų yra tai, kad jis leidžia manyti, jog neurologinių būklių vystymasis gali prasidėti žarnyne“, – teigia mikrobiologas Davidas Weissas.

Pasak jo, tai galėtų pakeisti būsimų intervencijų kryptį: vietoj to, kad terapijos taikiniu būtų laikomos tik smegenys, daugiau dėmesio galėtų tekti žarnynui kaip galimam pradiniam taikiniui.

Mokslininkai šiuo metu tiria įvairius būdus, kuriais žarnynas ir smegenys gali „bendrauti“: per imuninę sistemą, per nervų sistemą ir per biochemines reakcijas. Naujas tyrimas rodo, kad tam tikromis sąlygomis ryšys gali būti ypač tiesioginis – bakterijos gali tiesiog fiziškai persikelti iš vienos vietos į kitą.

Dar vienas svarbus pastebėjimas: pelėms, kurios buvo šeriamos riebiu maistu, grįžus prie įprastos mitybos, bakterijų kiekis smegenyse sumažėjo iki neaptinkamo lygio. Tai leidžia manyti, kad sumažinus žarnyno pralaidumą, galimi pokyčiai gali būti bent iš dalies grįžtami.

Šis tyrimas dar kartą primena, kaip glaudžiai tarpusavyje susijusios skirtingos organizmo sistemos ir kaip vienos srities problemos gali paveikti kitą – ypač kalbant apie žarnyno ir smegenų ašį.

„Šis darbas pabrėžia, kad būtina toliau tirti, kaip mitybos pokyčiai gali daryti didelę įtaką elgesiui ir neurologinei sveikatai“, – teigia imunologas Arashas Grakoui.

Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „PLOS Biology“.