CP v2

Category: Technologijos

  • DI keičia darbo rinką: pradedančiųjų užduotys nyksta, o IT sektoriuje kartelė kyla dar greičiau

    Dirbtinis intelektas vis dažniau perima užduotis, kurios daugelį metų buvo natūralus startas pradedantiesiems darbuotojams: informacijos suvedimą, ataskaitų rengimą, dokumentacijos pildymą ar bazines analizes. Dėl to įmonės persvarsto, ką reiškia „junior“ pozicija, o jaunimui į darbo rinką tenka žengti kitokiomis sąlygomis.

    Pokyčiai ypač ryškūs IT sektoriuje, kur DI įrankiai tapo kasdienybe programuotojams, analitikams ir testuotojams. Ten, kur anksčiau pradedantieji mokėdavosi atlikdami pasikartojančias užduotis, dabar vis dažniau tikimasi gebėjimo valdyti DI sugeneruotą rezultatą ir prisiimti atsakomybę už jo kokybę.

    Pradedančiųjų startas – vis sudėtingesnis

    Darbo skelbimų platformų duomenys rodo, kad pradedantiesiems skirtų pasiūlymų dalis kai kuriose srityse mažėja, o konkurencija auga. Praktikoje tai reiškia, kad net į įvadines pozicijas vis dažniau prašoma jau turėtų projektų, portfelio ar bent minimalaus komercinio patyrimo.

    Šią situaciją paaštrina tai, kad DI įrankiai įmonėms leidžia greičiau atlikti rutininį darbą mažesnėmis sąnaudomis, todėl dalis pradedančiųjų funkcijų paprasčiausiai tampa nebereikalingos. Vietoj to atsiranda poreikis žmonėms, kurie geba tiksliai suformuluoti užduotis DI, patikrinti faktus, aptikti klaidas ir suprasti verslo kontekstą.

    „Paprastos, pasikartojančios biuro užduotys pamažu bus išstumiamos automatizacijos“, – sakė Grupy EUVIC prezidentas Wojciech Wolny.

    Naujas įėjimo į rinką modelis

    Ekspertai vis dažniau kalba, kad tradicinis kelias „pirma atlik rutininį darbą, tada kilk“ veiks ne visur. Įmonėms tenka kurti naują ugdymo ir įvedimo į pareigas modelį, kuriame daugiau vietos skiriama realių problemų sprendimui, projektiniam darbui ir DI rezultatų tikrinimui.

    W. Wolny akcentuoja, kad jaunimas turi ir naujų galimybių: tai, kas anksčiau būdavo brangūs bandomieji projektai ar proof of concept, dabar gali būti padaroma greičiau, pasitelkiant DI įrankius. Tačiau šios galimybės atsiveria tik tiems, kurie geba kritiškai vertinti rezultatą ir supranta, kokią vertę jis kuria organizacijai.

    „Šiandien jauni žmonės gali kurti pilotinius projektus ir prototipus dar mokykloje ar namuose, o anksčiau tai dažnai būdavo užsakoma iš išorės“, – sakė Wojciech Wolny.

    Kas toliau: nuo skaitmeninių užduočių iki robotikos

    Trumpuoju laikotarpiu DI sparčiausiai keičia skaitmeninį, pasikartojantį darbą: dokumentų ruošimą, duomenų apdorojimą, bazinį programavimo „juodą“ darbą, klientų užklausų klasifikavimą. Tuo pačiu išlieka daug sričių, kur reikalingas žmogaus sprendimas, atsakomybė, santykis su klientu ar darbas su nenuspėjamomis situacijomis.

    Ilgesnėje perspektyvoje vis dažniau minimas ir robotikos lūžis: kai DI bus glaudžiai integruotas su automatizacija, dalis fizinių užduočių taip pat taps lengviau deleguojamos technologijoms. Vis dėlto realų tempą čia lems ne tik techninės galimybės, bet ir saugumo reikalavimai, teisinis reguliavimas bei investicijų grąža.

    „Mes ne visada įvertiname, kaip greitai humanoidiniai robotai gali pažengti per 10–20 metų“, – sakė Wojciech Wolny.

    Švietimas ir karjera: teks persimokyti dažniau

    Kartu su technologijų kaita stiprėja ir tendencija, kad vienos profesijos visam gyvenimui modelis silpnėja. Tarptautinės darbo rinkos prognozės nuosekliai pabrėžia, jog DI ir skaitmenizacija didins paklausą tiek techninėms kompetencijoms, tiek kritiniam mąstymui, gebėjimui mokytis ir greitai keisti specializaciją.

    Šiame kontekste vis daugiau klausimų tenka švietimo sistemai: kaip vertinti darbus, kai DI įrankiai pasiekiami kiekvienam, ko mokyti, kad absolventai būtų pasirengę ne tik naudotis technologijomis, bet ir suprasti jų ribas. Techninės aukštosios mokyklos, anot pašnekovo, čia turi ypatingą vaidmenį, nes būtent jos gali formuoti praktinius įgūdžius ir atsakomybės kultūrą.

    „Reikia iš naujo atsakyti, koks yra tradicinių studijų modelio tikslas ir kaip ugdyti kritinį mąstymą, kai žinios ir įrankiai pasiekiami akimirksniu“, – sakė Wojciech Wolny.

  • Londonas riboja „Meta“ akinius su kamera: pubai, teatrai ir net teismai ima juos atiminėti

    Londone ir kituose Jungtinės Karalystės miestuose daugėja vietų, kurios prašo lankytojų nusiimti „Meta“ išmaniuosius akinius su kamera arba iš viso neįsileidžia su jais į vidų. Sprendimus lemia privatumo argumentai: verslai ir institucijos sako negalintys užtikrinti, kad aplinkiniai nebus filmuojami be aiškaus sutikimo.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – „Wetherspoons“ tinklas, valdantis daugiau nei 800 barų nuo Anglijos iki Airijos. Tinklo įkūrėjas Timas Martinas viešai aiškino, kad jų taisyklės draudžia filmuoti klientus ir darbuotojus be tiesioginio leidimo, o akiniai su kamera tokią ribą pernelyg lengvai peržengia.

    „Mūsų lokaluose, kaip ir daugumoje barų, galioja paprasta taisyklė: negalima filmuoti klientų ar darbuotojų be jų sutikimo. „Meta“ akiniai atrodo laužantys šią taisyklę ir sveiką protą, nes leidžia slapta stebėti, todėl instinktyviai sakome: išjunkite kameras“, – sakė Timas Martinas.

    Panašios nuostatos laikosi ir dalis aukštesnės klasės Londono restoranų. Restoranų verslo atstovas Jeremy Kingas įvedė visišką „Meta“ akinių draudimą keliuose savo valdomuose restoranuose, argumentuodamas, kad svečių privatumas neturi būti pažeidžiamas jokiais papildomais įrašymo įrenginiais.

    „Niekada sąmoningai neleisiu jokio svečių privatumo pažeidimo, išskyrus tai, ką fiksuoja akys, su kuriomis gimėme“, – sakė Jeremy Kingas.

    Apribojimai plečiasi už barų ribų

    Privatumo dilema jau peržengė restoranų ir barų ribas. Kai kurios organizacijos, valdančios renginių erdves, prašo žiūrovų nusiimti akinius spektaklių metu, o dalis renginių organizatorių apskritai taiko nulinę toleranciją bet kokiam galimam slapto filmavimo scenarijui.

    Ši tendencija siejama su paprastu klausimu: kaip aplinkiniai gali suprasti, ar jie filmuojami. Nors gamintojas nurodo, kad akiniuose yra šviesos indikatorius, turintis signalizuoti apie įrašymą, vietų savininkai ir organizatoriai pabrėžia, jog realiame šurmulyje mažai kas į jį atkreipia dėmesį.

    Kodėl „indikatoriaus lemputės“ nepakanka

    Technologiškai „Meta“ sprendimas dažnai aiškinamas taip: įrašymo metu mirksi LED indikatorius, o bandant jį uždengti sistema esą gali reaguoti. Vis dėlto kritikai teigia, kad vien techninis ženklas neišsprendžia socialinio aspekto, nes atsitiktinis pašalinis žmogus gali nė nepastebėti, kad yra filmuojamas.

    Verslams tai tampa reputacijos ir konfliktų valdymo klausimu. Prietaisai, kurių idėja buvo sumažinti priklausomybę nuo telefono rankoje, dalyje viešų erdvių virsta ginčų šaltiniu: darbuotojams tenka aiškinti taisykles, o lankytojams kyla nepasitenkinimas, kai prašoma nusiimti akinius.

    Kur link juda rinka?

    Privatumo ekspertai ne kartą yra atkreipę dėmesį, kad dėvimos technologijos su kamera grąžina seną problemą į naują formą: filmavimo veiksmas tampa mažiau pastebimas ir lengviau nuolatinis. Dėl to tikėtina, kad taisyklių daugės ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir kitose Europos šalyse, ypač vietose, kuriose jautriai vertinamas asmens duomenų apsaugos ir sutikimo klausimas.

    Artimiausiu metu daug ką lems tai, ar gamintojai ras patikimesnių būdų aiškiai informuoti aplinkinius apie filmavimą ir suteikti jiems realią galimybę nesutikti. Kol kas dalis verslų renkasi paprasčiausią sprendimą: akinius su kamera viešose erdvėse riboti arba drausti.

  • JAV ragina sąjungininkus apsispręsti DI lenktynėse su Kinija: kas rizikuoja likti už borto

    Jungtinės Valstijos stiprina spaudimą partneriams, kad šie aiškiai pasirinktų, su kuria technologine ekosistema sieja savo DI ateitį. Vašingtonas įspėja, jog šalys, kurios tuo pačiu metu dalyvaus ir JAV telkiamose iniciatyvose, ir Pekino kuriamame alternatyviame formate, gali prarasti vietą JAV vadovaujamoje koalicijoje.

    Ši žinutė siejama su JAV Valstybės departamento parengtu laiško projektu, adresuotu dešimtims valstybių, anksčiau pritarusių bendram pareiškimui dėl DI bendradarbiavimo. Dokumente esą pabrėžiama, kad narystė JAV remiamoje tiekimo grandinių ir technologinės partnerystės schemoje laikoma įsipareigojimu, o ne simboliniu gestu.

    Dvi konkuruojančios ekosistemos

    Vašingtono tikslas – sutelkti sąjungininkus aplink bendrus standartus, investicijas ir eksporto kontrolę, ypač ten, kur DI plėtra remiasi puslaidininkiais ir kritiniais mineralais. JAV argumentas paprastas: nuo šių grandžių priklauso ne tik ekonominis konkurencingumas, bet ir nacionalinis saugumas.

    Kita kryptis formuojama Pekino – Kinija pastaruoju metu aktyvina tarptautines iniciatyvas, siūlydama alternatyvų bendradarbiavimo modelį DI srityje. Šis varžymasis vis labiau primena dviejų blokų logiką, kur pasirinkimas gali nulemti prieigą prie technologijų, kapitalo ir rinkų.

    „Būti visur reiškia nebūti niekur. Prisijungimas prie JAV iniciatyvos yra įsipareigojimas, kurio neįmanoma suderinti su dubliuojančiomis iniciatyvomis, kurių lūkesčiai prieštarauja“, – sakoma laiško projekte.

    Mineralai, lustai ir investicijos

    Spaudimo fonas – kritinių mineralų rinka, kurioje Kinija ilgą laiką išlaikė labai stiprias pozicijas: nuo žaliavų gavybos iki jų perdirbimo ir tiekimo. Šie ištekliai svarbūs baterijoms, elektronikai, duomenų centrams ir pažangiai gamybai, todėl tapo geopolitinių svertų dalimi.

    JAV siekia mažinti priklausomybę nuo priešininkų ir skatinti alternatyvius tiekimo kelius per partnerius, ypač tuos, kurie gali pasiūlyti reikšmingus kritinių mineralų rezervus. Už tai žadamos bendros investicinės galimybės, projektai infrastruktūrai ir pramonės pajėgumams, susijusiems su DI.

    Kodėl Vašingtonas griežtina toną?

    Technologinis varžymasis tarp JAV ir Kinijos pastaruoju metu spartėja, o DI galimybės plečiasi eksponentiškai. Kartu auga ir rizikos: nuo kibernetinių atakų automatizavimo iki DI pritaikymo žvalgybai bei karinėms technologijoms, todėl daug sprendimų vis dažniau vertinami per nacionalinio saugumo prizmę.

    Vašingtono pozicija – šalis negali būti patikimu partneriu vienoje ekosistemoje, jei tuo pat metu įsipareigoja kitai, kuri kuria konkurencinę viziją ir taisykles. Daliai valstybių tai reiškia sudėtingą balansavimą tarp prekybinių interesų, investicijų poreikio ir strateginių ryšių su pagrindiniais sąjungininkais.

    „Administracija nori aiškiai pasakyti, kad visko vienu metu turėti nepavyks, ir kad pasirinkimai DI srityje turės pasekmių“, – teigė JAV administracijos atstovas.

  • Lenkija svarsto specialų įstatymą DI gigafabrikai: viską lems Europos Komisijos sprendimas

    Lenkijos Skaitmeninimo ministerija neatmeta galimybės parengti specialų įstatymą, kuris paspartintų procedūras, jei Europos Komisija patvirtintų DI gigafabrikos projektą šalyje. Apie tai naujienų agentūrai PAP teigė skaitmeninimo viceministras Dariuszas Standerskis.

    Pasak jo, „specįstatymas“ būtų svarstomas tik tada, kai projektui būtų užtikrintas finansavimas ir gautas politinis pritarimas ES lygiu. Toks teisinis sprendimas galėtų supaprastinti leidimų, žemės įsigijimo, energetikos ir infrastruktūros derinimo procesus.

    Kas yra DI gigafabrika?

    DI gigafabrikos – tai vienas ambicingiausių Europos Sąjungos infrastruktūrinių planų, orientuotų į itin didelės apimties skaičiavimo galią. Tikslas – sukurti pajėgumus, leidžiančius Europoje treniruoti ir vystyti pažangiausius, didelių resursų reikalaujančius DI modelius, kartu mažinant priklausomybę nuo ne Europos infrastruktūros.

    Projektą koordinuojanti Europos didelio našumo kompiuterijos bendra įmonė EuroHPC JU yra paskelbusi konkursą, kuriame numatoma atrinkti septynias gigafabrikas: keturias vidutinio masto ir tris didelio masto. Lenkija siekia vidutinio masto projekto, kuriame numatoma ne mažiau kaip 75 000 DI akceleratorių.

    Didžiausias iššūkis – laikas ir leidimai

    Vienas esminių reikalavimų – po sutarties pasirašymo skaičiavimo pajėgumai turi būti pradėti teikti ne vėliau kaip per 18 mėnesių. Praktikoje tai reiškia, kad per itin trumpą laiką tektų išspręsti žemės klausimus, pastatyti objektus, užtikrinti elektros tiekimą, aušinimo sistemas ir ryšio infrastruktūrą.

    Verslo atstovai, apie kuriuos rašė Lenkijos žiniasklaida, atkreipia dėmesį, kad vien administracinės procedūros kai kuriais atvejais gali užtrukti ilgiau nei numatytas 1,5 metų terminas. Prie laiko spaudimo prisideda ir techninė realybė: sudėtingos skaičiavimo įrangos diegimas bei testavimas gali trukti apie 12 mėnesių.

    Konkursas ir sprendimų grafikas

    EuroHPC JU konkurse paraiškas gali teikti konsorciumai arba specialios paskirties bendrovės, vienijančios įmones, viešojo sektoriaus subjektus, investuotojus ir kitus partnerius. Vertinant paraiškas dėmesys bus skiriamas techninei kokybei, poveikiui Europos DI ekosistemai, finansiniam modeliui ir paslaugų kainodaros logikai.

    Dariuszas Standerskis nurodė, kad Europos Komisijos sprendimai dėl gigafabrikų vietų tikėtini šių ir kitų metų sandūroje. Jis taip pat planuoja susitikimus su potencialiais rinkos dalyviais, siekiant paskatinti konsorciumo formavimą ir paraiškos teikimą.

    Kiek gali kainuoti projektas

    Lenkijos planuojamo projekto vertė, remiantis viešai aptariamais skaičiais, siekia daugiau kaip 2 300 000 000 eurų. Valstybės vaidmuo šiame modelyje iš esmės susijęs ne su pačios gigafabrikos statybų finansavimu, o su ankstyvojo laikotarpio paslaugų paklausos užtikrinimu, kad projektas būtų komerciškai įgyvendinamas.

    Pagal EuroHPC JU taisykles konsorciumai turi pilnai finansuoti investicijas, o viešoji parama negali būti nukreipta statyboms. Viešasis sektorius, įskaitant ES, gali įsipareigoti pirkti skaičiavimo paslaugas pradiniu veiklos laikotarpiu, taip sumažinant riziką investuotojams.

    „Neatmetu galimybės parengti specialaus įstatymo projektą, jei DI gigafabrikos projektas Lenkijoje bus patvirtintas Europos Komisijos ir bus užtikrintos lėšos jos startui“, – sakė Dariuszas Standerskis.

    Jei gigafabrika būtų pastatyta Lenkijoje, ji galėtų tapti regioniniu skaičiavimo galios centru Vidurio ir Rytų Europai. Skaitmeninimo ministerija yra minėjusi, kad paslaugomis būtų suinteresuoti naudotis ne tik verslai ir startuoliai, bet ir mokslo institucijos, viešasis sektorius bei kitos organizacijos, diegiančios DI sprendimus.

    Numatoma, kad sutartys su konkurso laimėtojais galėtų būti pasirašytos 2027 metų pradžioje, o planuojamas startas – 2028 metais. Vis dėlto galutinis grafikas priklausys nuo Europos Komisijos sprendimų, konsorciumų pasirengimo ir nacionalinių procedūrų greičio.

  • Prie Černobylio AE užfiksuotas lazdyninis miegapelėnas: kuo šis naktinis graužikas išskirtinis

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate specialistai užfiksavo nedidelį naktinį graužiką – lazdyninį miegapelėną. Šis gyvūnas dar vadinamas riešutiniu miegapelėnu ir laikomas vienu įdomiausių miškų „gyventojų“, kurį pamatyti gamtoje pasitaiko nedažnai.

    Rezervato darbuotojai atkreipia dėmesį, kad miegapelėnas didžiąją gyvenimo dalį praleidžia medžių lajose ir tankiuose krūmynuose. Dėl labai lanksčių letenų jis puikiai laipioja šakomis ir dažniausiai vengia leistis ant žemės.

    Aktyviausias lazdyninis miegapelėnas būna prieblandoje ir naktį, o dieną ilsisi lizduose. Paprastai jis susuka rutulio formos lizdą tarp šakų, įsikuria drevėse arba pasirenka tankų pomiškį, kur lengviau pasislėpti nuo plėšrūnų.

    Rezervato duomenimis, šio graužiko mitybos pagrindą sudaro sėklos, riešutai, uogos ir vaisiai. Vis dėlto jis gali ėsti ir vabzdžius bei kitus smulkius bestuburius, ypač kai augalinio maisto mažiau.

    Rudenį miegapelėnai intensyviau maitinasi, kad sukauptų energijos atsargų ilgesniam ramybės laikotarpiui. Atvėsus orams, jie keliems mėnesiams užmiega žiemos miegu, o pavasarį vėl grįžta prie aktyvaus gyvenimo.

    Remiantis plačiai skelbiamais gamtos aprašymais, lazdyninio miegapelėno kailis dažniausiai būna ochros ar rusvo atspalvio, pilvas šviesesnis. Kūno ilgis paprastai neviršija 100 milimetrų, uodega siekia apie 60–75 milimetrus, o svoris dažniausiai svyruoja maždaug nuo 15 iki 30 gramų.

    Černobylio biosferos rezervatas pastaraisiais metais neretai tampa vieta, kur fiksuojami įvairūs laukiniai gyvūnai ir retesni stebėjimai. Specialistai pabrėžia, kad tokie įrašai padeda geriau suprasti rūšių paplitimą, elgseną ir judėjimo maršrutus, ypač teritorijose, kur žmogaus veikla yra stipriai apribota.

  • Ukrainos „ibisas“ su lenktu snapu: kur gyvena karaivaka ir kodėl šis paukštis laikomas pažeidžiamu

    Karaivaka, dar vadinama Ukrainos „ibisu“, yra reta pelkių ir užliejamų pievų paukščių rūšis, išsiskirianti ilgu žemyn lenktu snapu. Iš toliau ji gali priminti grakštą ar varną, tačiau būtent snapas ir gyvenimo būdas leidžia greitai atskirti šį paukštį nuo varninių.

    Ornitologai karaivaką priskiria ibisiniams, kuriems būdingas ilgas, jautrus snapas, pritaikytas maistui ieškoti seklumose. Nors pasaulyje geriausiai žinomi ibiai siejami su šiltesniais regionais, karaivaka yra viena iš nedaugelio šios grupės rūšių, reguliariai aptinkamų Ukrainoje.

    Kur ją pamatyti Ukrainoje?

    Dažniausiai karaivakos fiksuojamos pietuose, kur gausu seklumų, užutekų, limanų ir nendrynų. Ji peri Dunojaus, Dniestro ir Dnipro žemupiuose, taip pat vietovėse prie Sivašo, kur susidaro dideli šlapžemių masyvai.

    Šiauriau, pavyzdžiui, prie Kyjivo, karaivaka pasirodo gerokai rečiau, todėl ten jos stebėjimai laikomi išskirtiniais. Pietiniuose regionuose, tokiose srityse kaip Odesos ar Mykolajivo, šis paukštis aptinkamas reguliariau, nors ir nėra gausus.

    Kuo maitinasi ir kaip peri?

    Karaivaka yra vandens ir pelkių paukštis, todėl jai svarbiausia ne konkrečiai gėlas ar sūrokas vanduo, o seklumos ir maisto gausa. Ji dažniausiai renkasi vietas, kur galima braidžioti arba pasiekti dugną snapu, o maisto ieško lėtai judėdama palei vandenį.

    Racioną sudaro smulkūs vandens ir pakrančių gyvūnai: vabzdžiai, moliuskai, kiti bestuburiai, o pasitaikius progai ir smulkūs stuburiniai. Ilgas, lenktas snapas veikia kaip tikslus „įrankis“ ištraukti grobį iš dumblo ar vandens augalijos.

    Perėjimo metu karaivakos linkusios kurtis kolonijose, neretai šalia kitų vandens paukščių. Lizdus dažniausiai krauna nendrynuose ar krūmynuose virš vandens, iš smulkių šakelių ir stiebų, o lizdo viršus paprastai lieka atviras.

    Migracija iki Afrikos ir grėsmės rūšiai

    Rudenį, dažniausiai nuo rugsėjo pabaigos iki spalio pradžios, karaivakos traukia žiemoti į šiltesnius regionus, įskaitant Afrikos kryptį. Į perėjimo vietas jos grįžta pavasarį, kai ima trauktis ledas, neretai kovo ar balandžio mėnesiais.

    Ilgos migracijos yra rimtas išbandymas, ypač jauniems paukščiams, tačiau rūšis prisitaikiusi keliauti dideliais atstumais, sustojant pailsėti ir pasimaitinti. Skirtingai nei stambesni paukščiai, dažniau besiremiantys sklandymu, karaivakos paprastai daugiau skrenda aktyviai, todėl kelionė reikalauja daugiau energijos.

    Ukrainoje karaivaka įtraukta į Raudonąją knygą kaip pažeidžiama rūšis, o didžiausia ilgalaikė grėsmė siejama su buveinių nykimu. Šlapžemių sausinimas, užliejamų teritorijų pertvarkymas ir hidrotechniniai projektai mažina vietų, kur paukščiai gali perėti ir maitintis, plotus.

    Papildomą neapibrėžtumą kelia tai, kad dėl karo dalis teritorijų tapo sunkiai prieinamos stebėsenai, todėl tiksliai įvertinti populiacijos pokyčius visoje šalyje sudėtinga. Iki plataus masto karo karaivakų perinčių porų skaičius Ukrainoje buvo vertinamas maždaug 1 500–2 000, o didžiausios kolonijos sietos su Dunojaus delta ir Sivašu.

    Pastaraisiais metais fiksuojami pavieniai pastebėjimai ir netikėtose vietovėse, kas rodo, kad rūšis kartais klajoja ir už įprastų arealo ribų. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad ilgalaikei karaivakos apsaugai esminė sąlyga išlieka šlapžemių išsaugojimas ir nuosekli stebėsena.

    „Jos retos, nes tai Raudonosios knygos paukščiai, be to, peri nendrynuose Dnipro, Dniestro ir Dunojaus užliejamose teritorijose. Iš toliau žmonės dažnai supainioja jas su varninių paukščių rūšimis“, – sakė ornitologas Vitalijus Hryščenka.

  • Odesos srityje nufilmuotas mažasis sakalas kobiukas: jo vardu pavadintas dronas perėmėjas

    Odesos srityje, Tuzlų limanų nacionalinio gamtos parko teritorijoje, mokslininkai užfiksavo mažą sakalą kobiuką, medžiojantį driežus. Vaizdo įrašu pasidalijo biologijos mokslų daktaras, parko darbuotojas Ivanas Rusevas, atkreipęs dėmesį į šio paukščio elgseną prieš migraciją.

    Pasak jo, vasarą kobiukai parke laikosi kolonijomis, o artėjant skrydžiui į žiemojimo vietas pradeda burtis į didesnius būrius. Tyrėjas teigia, kad šiuo metu paukščiai iš plačių apylinkių renkasi nakvoti parko teritorijoje ir ruošiasi kelionei į Afriką.

    Kobiukas, dar vadinamas raudonkoju sakalu, yra nedidelis sakalinių šeimos plėšrusis paukštis. Ši rūšis paplitusi Eurazijos miškastepėse nuo Rytų Europos ir Balkanų iki tolimų rytinių regionų, o Ukrainoje peri daugelyje vietovių, išskyrus kalnų zonas.

    Ornitologų duomenimis, kobiukas yra tolimasis migrantas: dauguma paukščių žiemoja pietų Afrikoje, dalis populiacijų pasiekia ir Pietų Aziją. Skirtingai nei nemažai kitų sakalų, kobiukai dažnai migruoja būriais, o priešmigraciniai susitelkimai gali būti labai gausūs.

    Pastaruoju metu kobiuko pavadinimas minimas ne tik gamtininkų įrašuose. Ukrainos gynybos poreikiams pristatytas modulinis dronas perėmėjas, pavadintas kobiuko vardu, skirtas kovai su priešo bepiločiais orlaiviais, įskaitant „Shahed“ tipo dronus.

    Gamintojo skelbiamomis charakteristikomis, perėmėjas gali pasiekti iki 420 kilometrų per valandą greitį, o įprastas skrydžio greitis siekia apie 250 kilometrų per valandą. Nurodoma, kad taktinis veikimo nuotolis gali siekti iki 20 kilometrų, skrydžio trukmė apie 10 minučių, o maksimalus aukštis iki 6 800 metrų.

    Gamtininkai pažymi, kad Tuzlų limanų parkas yra svarbi vieta migruojantiems paukščiams dėl atvirų teritorijų, maisto išteklių ir tinkamų nakvynės vietų. Kobiukai čia pastebimi ne pirmą kartą, o jų būriavimasis prieš migraciją laikomas natūraliu sezonišku reiškiniu.

    Anksčiau tame pačiame regione buvo fiksuojami ir masiškesni medžioklės epizodai, kai ore vienu metu veikė kelios dešimtys kobiukų. Tokie susibūrimai dažniausiai aktyviausi anksti ryte ir vakarais, kai smulkūs grobio gyvūnai yra lengviau pasiekiami.

  • Startup Due Dil pristatė DI įrankį: rizikų patikra investuotojams vietoj valandų trunka 10 minučių

    Startup Due Dil pristatė DI įrankį: rizikų patikra investuotojams vietoj valandų trunka 10 minučių

    Rizikos kapitalo fondo SMRK VC partneris Vladas Tislenko pristatė „Startup Due Dil“ – internetinę programą, kuri automatizuoja startuolių due diligence procesą: surenka, patikrina ir susistemina informaciją investuotojams bei patiems įkūrėjams.

    Tokio tipo patikra paprastai reiškia dešimtis dokumentų, teiginių tikrinimą ir daug rankinio darbo, todėl gali užtrukti nuo kelių valandų iki kelių dienų. „Startup Due Dil“ žada pirminę struktūruotą ataskaitą parengti maždaug per 10 minučių.

    Kaip veikia „Startup Due Dil“

    Platforma sukurta kaip kelių agentų sistema: ji koordinuoja dešimt specializuotų DI agentų, kurie analizuoja pateiktą startuolio medžiagą ir viešai prieinamus šaltinius. Tikslas – sumažinti riziką, kad vertinant bus praleisti svarbūs signalai ar pasitikėta nepagrįstais skaičiais.

    Devyni agentai vertina skirtingas sritis: komandą, rinką, konkurentus, produktą ir technologiją, trauką ir finansus, verslo modelį, reguliacinę atitiktį, nuosavybės struktūrą bei teisinius aspektus. Dešimtasis agentas, vadinamas „Oracle“, planuoja procesą, tikrina rezultatų pilnumą ir suformuoja galutinę ataskaitą.

    Norint pradėti analizę, naudotojui pakanka įkelti startuolio pristatymą. Išsamesnei patikrai galima pridėti finansines ataskaitas, kapitalizacijos lentelę, teisinius dokumentus ir kitą duomenų kambario medžiagą, o sistema gretina teiginius su viešais duomenimis.

    Raudonos, geltonos ir žalios vėliavos

    Galutinėje ataskaitoje išvados suskirstomos į raudonas, geltonas ir žalias vėliavas: nuo esminių rizikų ir neatitikimų iki klausimų, kuriuos verta patikslinti, arba patikrintų teigiamų signalų. Tokia struktūra turėtų padėti greičiau suprasti, kur būtinos papildomos įžvalgos ar pokalbiai.

    Pasak V. Tislenko, vienas dažniausių ankstyvos stadijos startuolių „aklųjų taškų“ – pernelyg optimistiškai nurodomas rinkos dydis, kurio ne visada įmanoma pagrįsti patikimais duomenimis. Tokiais atvejais įrankis iškelia riziką, kad skaičiai gali būti nepatikrinti arba netikslūs.

    Ar DI galima patikėti investicinę patikrą?

    V. Tislenko pripažįsta, kad DI sistemos gali užtikrintai pateikti klaidingą informaciją, todėl modelį tenka nuolat tobulinti. Kelių agentų architektūra pasirinkta tam, kad vieno modulio klaidos būtų greičiau pastebimos, o „Oracle“ galėtų pakartotinai paleisti tam tikrą analizės dalį su papildomu kontekstu.

    „Analizuojant startuolius sistemiškai, daugiausiai laiko atima informacijos paieška, patikra ir struktūravimas. Pradėjau kurti „Startup Due Dil“, kad automatizuočiau šią proceso dalį. Tikslas nėra pakeisti investuotoją, o suteikti tvirtesnį pagrindą sprendimams ir sumažinti riziką praleisti svarbų signalą“, – sakė V. Tislenko.

    Ne mažiau svarbi tema – konfidencialumas. Due diligence dažnai apima jautrią finansinę, teisinę, nuosavybės ir investicijų pritraukimo informaciją, todėl platforma akcentuoja duomenų saugumą ir prieigos ribojimą.

    Kūrėjo teigimu, administravimo aplinkose nerodomas privatų turinį apimantis darbas, o kūrėjai neturi prieigos prie naudotojų failų ar ataskaitų. Tuo pačiu dalis apdorojimo atliekama naudojant trečiųjų šalių modelių tiekėjus, o dabartinėje versijoje naudojama „OpenAI“ programavimo sąsaja.

    „Nei aš, nei modelių tiekėjai neturėtų naudoti klientų medžiagos modelių mokymui. Aš neturiu prieigos prie naudotojų įkėlimų ir rezultatų, matau tik techninius žurnalus, reikalingus pagalbai, o sistemą tobulinu tik gavęs tiesioginį klientų grįžtamąjį ryšį“, – sakė V. Tislenko.

    Nors 10 minučių terminas skamba kaip didelis šuolis, pats kūrėjas pabrėžia, kad due diligence išlieka žmonių darbas. Net ir gavus automatizuotą ataskaitą, investuotojams vis tiek reikia pokalbių, rekomendacijų patikrinimo ir svarbiausių punktų aptarimo su įkūrėjais.

    „Startup Due Dil“ pirmiausia orientuota į rizikos kapitalo ir privataus kapitalo fondus, vertinančius technologijų įmones, ypač ankstyvose stadijose. Kartu įrankis gali būti naudingas ir startuoliams prieš pradedant lėšų pritraukimą, kad jie patys įsivertintų pasirengimą investuotojų patikrai.

    Ilgainiui tokie sprendimai gali pakeisti ir tai, kaip kuriami pristatymai bei duomenų kambariai: kuo labiau standartizuoti ir patikrinami bus teiginiai, tuo mažiau laiko liks „rankiniam“ faktų gaudymui. Tačiau, kaip pabrėžia V. Tislenko, santykiai ir pasitikėjimas investicijose vis tiek išliks kertiniai.

    „Galiausiai tai vis tiek bus žmonių žaidimas“, – sakė V. Tislenko.

  • „Stability AI“ pritraukė apie 70 mln. eurų: tarp investuotojų „Sony“, „Warner“ ir „Universal“

    „Stability AI“ pritraukė apie 70 mln. eurų: tarp investuotojų „Sony“, „Warner“ ir „Universal“

    Dirbtinio intelekto startuolis „Stability AI“, žinomas dėl vaizdų generavimo modelio „Stable Diffusion“, pritraukė apie 70 mln. eurų naujo finansavimo. Prie šio etapo prisidėjo kelios didžiosios muzikos industrijos grupės, o bendrovė teigia lėšas skirsianti kūrybiniams produktams ir tyrimams.

    Pranešime nurodoma, kad investuotojų gretose atsirado „Sony Music Group“, „Universal Music Group“ ir „Warner Music Group“. Taip pat dalyvavo žaidimų rinkos bendrovė „Electronic Arts“, o tarp kitų investuotojų minimos „AMD Ventures“ ir „Pacific Alliance Ventures“.

    Finansavimo etape dalyvavo ir ankstesni investuotojai, tarp jų „Coatue“ ir „Greycroft“, taip pat buvęs „Google“ vadovas Ericas Schmidtas. Bendrovės valdyboje yra „Napster“ bendraįkūrėjas Seanas Parkeris ir režisierius Jamesas Cameronas.

    Fokusas persikelia į JAV

    „Stability AI“ buvo įkurta 2019 metais Londone, tačiau pastaruoju metu stiprina veiklą Jungtinėse Valstijose. Bendrovė yra uždariusi biurą Londone ir dirba iš biuro Los Andžele, siekdama būti arčiau pagrindinių pramogų industrijos partnerių.

    Įmonė save pozicionuoja kaip profesionaliems kūrėjams skirtų DI produktų tiekėją, orientuotą į muziką, žaidimus ir pramogas. Toks krypties akcentas atspindi platesnę rinkos tendenciją, kai generatyvaus DI kūrėjai ieško aiškaus komercinio pritaikymo ir patikimų partnerių turinio industrijose.

    Naujas vadovas ir produktų kryptis

    Pasak bendrovės, naujas finansavimo etapas padidino visą pritrauktą kapitalą iki maždaug 214 mln. eurų, įskaitant akcijų etapus ir konvertuojamas paskolas. Įmonė nurodo, kad šie pokyčiai siejami su vadovų kaita ir nauju plėtros etapu, kuriame svarbus dėmesys skiriamas stabilumui bei produktų komercializavimui.

    „Stability AI“ vadovauja generalinis direktorius Premas Akkaraju, paskirtas 2024 metų birželį. Jis pakeitė įkūrėją Emadą Mostaque, kurio pasitraukimą lydėjo pranešimai apie vidinius nesutarimus, darbuotojų išėjimus ir teisinius ginčus.

    Partnerystės su turinio savininkais

    Investicijos ateina tuo metu, kai DI bendrovės vis dažniau derasi su turinio teisių savininkais dėl mokymui ir naujų modelių kūrimui naudojamų katalogų. „Stability AI“ teigia sudariusi susitarimus su „Warner“ ir „Electronic Arts“, kad kurtų naujus modelius, paremtus partnerių katalogais ir intelektine nuosavybe.

    Bendrovė taip pat akcentuoja, kad šiemet pristatė naujų modelių, įskaitant sprendimus, galinčius generuoti ilgesnės trukmės muziką, orientuotą į profesionalesnį naudojimą. Tokios galimybės rinkoje vertinamos kaip žingsnis nuo eksperimentinių demonstracijų link darbo įrankių kūrėjams.

    „Mūsų investuotojai suteikia ne tik kapitalo, bet ir patirties, patikimumo bei tiesioginį ryšį su menininkais“, – sakė Premas Akkaraju.

  • „Lunar“ įkūrėjai pristatė DI audito startuolį „Repodo“: pritraukė per 8 mln. eurų

    „Lunar“ įkūrėjai pristatė DI audito startuolį „Repodo“: pritraukė per 8 mln. eurų

    Danijos skaitmeninio banko „Lunar“ bendraįkūrėjai pradeda naują etapą: jie pristatė dirbtiniu intelektu paremtą audito startuolį „Repodo“ ir ankstyviausioje finansavimo stadijoje pritraukė daugiau nei 8 mln. eurų. Bendrovė startuoja Danijoje ir žada mažinti daug rankinio darbo reikalaujančią audito rutiną, kuri vis dar dominuoja daugelyje rinkų.

    „Repodo“ turi keturis bendraįkūrėjus. Tarp jų – buvęs „Lunar“ vadovas Ken Villum Klausen, buvęs finansų vadovas Peter Andreasen ir buvęs produktų vadovas Joachim Strøjer Hansen, taip pat profesionalus auditorius Anders Houmann.

    Į daugiau nei 8 mln. eurų dydžio išankstinės stadijos investicijų raundą, skelbiama, įsitraukė fondai Hedosophia ir Seed Capital, anksčiau rėmę ir „Lunar“ augimą, taip pat kiti investuotojai. „Lunar“ per savo plėtros laikotarpį buvo pritraukęs daugiau kaip 500 mln. eurų finansavimo ir pasiekęs daugiau nei 1 mln. klientų, o dabar trys jo bendraįkūrėjai pasitraukė iš vykdomųjų pareigų.

    Kaip DI keis auditą

    „Repodo“ tikslas – sumažinti įmonėms ir auditoriams tenkančias pasikartojančias užduotis, kad auditas taptų greitesnis, sklandesnis ir pigesnis. Bendrovė teigia, kad DI integravo nuo pat pradžių, automatizuodama duomenų surinkimą, suderinimus, dokumentacijos parengimą ir sandorių analizę.

    Vis dėlto „Repodo“ pabrėžia, kad atsakomybė už profesinį vertinimą, kontrolę ir galutinį audito patvirtinimą lieka kvalifikuotiems auditoriams. Tokia kryptis atitinka platesnę rinkos tendenciją: DI dažniau naudojamas kaip pagalbinė priemonė, o ne kaip visiškai žmogų pakeičiantis sprendimas, ypač reguliuojamose srityse.

    „Auditas vis dar paremtas veiklos modeliu, kuris labai priklauso nuo rankinio darbo. DI suteikia galimybę tą modelį perkurti iš pagrindų – ne pašalinant auditorius, o leidžiant technologijoms atlikti daugiau pasikartojančio apdorojimo, kad auditoriai galėtų daugiau dėmesio skirti sprendimams, rizikai ir klausimams, kuriuose jų kompetencija svarbiausia“, – sakė Ken Villum Klausen.

    Plėtra už Danijos ribų

    Startuolis pirmiausia orientuosis į mažas ir vidutines įmones – segmentą, kuriame audito kaštai ir pasirengimo našta dažnai jaučiami labiausiai. „Repodo“ taip pat planuoja plėstis į kitas Europos rinkas, siekdamas pritaikyti tą patį technologinį modelį skirtingiems reguliavimo ir apskaitos standartams.

    Bendrovė nurodo, kad pasaulinė audito rinka vertinama apie 80 mlrd. eurų. Toks mastas paaiškina investuotojų dėmesį sprendimams, kurie žada efektyvinti procesus, gerinti duomenų kokybę ir trumpinti audito ciklus, kartu išlaikant atsakomybės grandinę žmogaus rankose.