CP v2

Category: Technologijos

  • „Urwis“ išlaikė svarbų testą: lenkų gelbėjimo dronas į nelaimę atplauks dar prieš žmones

    „Urwis“ išlaikė svarbų testą: lenkų gelbėjimo dronas į nelaimę atplauks dar prieš žmones

    Gdansko technologijos universiteto studentų kuriamas bepilotis paviršinis gelbėjimo aparatas „Urwis“ sėkmingai įveikė pirmuosius bandymus atvirame vandenyje. Kaip skelbia universitetas, prototipas buvo išbandytas Kałębie ežere Osieko apylinkėse, kur sąlygos gerokai artimesnės realioms gelbėjimo operacijoms nei bandymai baseine.

    Bandymų metu komanda tikrino korpuso sandarumą, variklio darbą, manevringumą ir nuotolinio valdymo patikimumą. Pasak kūrėjų, aparatas korektiškai reagavo į operatorių komandas ir įvykdė suplanuotus manevrus, o surinkti duomenys leis tikslinti konstrukciją.

    „Pirmuosius bandymus galime laikyti sėkme. Aparatas plaukia ir sukasi, o po bandymų turime daug išvadų dėl kitų pakeitimų“, – sakė projekto bendraautoris Maksymas Domkowskis.

    „Urwis“ vystomas ilgiau nei pusę metų, o ankstesni etapai vyko universiteto modelinių bandymų baseine, kur buvo vertinamas korpuso sandarumas, grimzlė ir stabilumas. Vis dėlto išplaukimas į atvirą akvatoriją parodė, kad norint patikimai veikti bangavimo, srovių ir vėjo sąlygomis reikės papildomų patobulinimų.

    Artimiausiu metu studentai planuoja įdiegti galingesnę pavarą ir sumontuoti kamerą, kuri padėtų geriau stebėti maršrutą bei tiksliau valdyti aparatą. Ateityje numatoma ir termovizinė kamera bei jutikliai, kad paieška būtų įmanoma naktį ar esant prastam matomumui, taip pat svarstoma galimybė gabenti tempiamą gelbėjimo plaustą.

    Pagrindinė idėja paprasta: kuo greičiau pasiekti į vandenį patekusį žmogų ir pristatyti plūdrumo priemonę dar iki gelbėtojų atvykimo. Tokie sprendimai pasaulyje vystomi dėl to, kad pirmosios minutės po nelaimės vandenyje dažnai lemia baigtį, o nuotoliniu būdu valdoma arba autonomiška priemonė gali sutrumpinti laiką, kurio prireikia patekti į vietą.

    Šiuo metu aparatas valdomas per GSM ryšį naudojant studentų sukurtą programėlę, tačiau galutinis tikslas yra autonominis veikimas. Kūrėjai nurodo, kad ateityje „Urwis“ turėtų savarankiškai nuplaukti į nurodytą tašką, vengti kliūčių, perduoti tikslią buvimo vietą ir tik paskutiniame etape, jei reikia, pereiti į gelbėtojo valdymą.

    Projektą įgyvendina Gdansko technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir laivų statybos fakulteto studentai Maksymas Domkowskis, Julianas Baronas ir Łukaszas Gede-Niewiadomskis. „Urwis“ kuriamas programoje „Uczelnie Przyszłości“, kurią remia Nacionalinis mokslinių tyrimų ir plėtros centras, kartu su akademiniais partneriais.

  • Rusija atitraukia dronų elitą nuo fronto: skubiai dengs šešėlinį laivyną Juodojoje jūroje

    Rusija atitraukia dronų elitą nuo fronto: skubiai dengs šešėlinį laivyną Juodojoje jūroje

    Rusija perkelia dalį specializuotų dronų operatorių nuo fronto į Juodosios ir Azovo jūrų akvatoriją, kur jiems patikėta saugoti vadinamąjį šešėlinį laivyną. Apie tokius veiksmus pranešė Ukrainos kariuomenės Beįgulių sistemų pajėgų vadas Robertas Brovdis.

    Jo teigimu, Rusija gali atitraukti iki 200 dronų sistemų „Rubikon“ įgulų, kad jos dengtų laivus, naudojamus sankcijoms apeiti. Toks sprendimas rodo, kad jūrų logistikos apsauga Maskvai tampa ne mažiau svarbi nei operacijos sausumoje.

    Kas yra šešėlinis laivynas?

    Šešėliniu laivynu vadinama tanklaivių ir kitų senesnių laivų tinklas, kuris, remiantis viešai prieinama informacija, padeda Rusijai eksportuoti naftą ir naftos produktus apeinant tarptautinius apribojimus. Skaičiavimai skiriasi, tačiau dažniausiai minima, kad tinklą sudaro bent 600 laivų, o kai kurie vertinimai siekia apie 1 600 visame pasaulyje veikiančių vienetų.

    Tokie laivai neretai keičia savininkus ir vėliavas, pasitelkia sudėtingas draudimo bei tarpininkavimo schemas, o jų maršrutai ir kroviniai daliai rinkos dalyvių tampa sunkiau patikrinami. Dėl to šešėlinio laivyno tema nuolat atsiduria sankcijų priežiūros ir jūrinio saugumo darbotvarkėje.

    Ukrainos atakos jūroje didėja

    Ukrainos šaltinių duomenimis, nuo liepos 6 dienos iki liepos 18 dienos Ukrainos bepilotės priemonės atakavo 172 Rusijos plaukiojimo priemones. Dauguma jų buvo Azovo jūroje, likusios Juodojoje jūroje.

    Vien per naktį iš liepos 17 dienos į liepos 18 dieną atakų taikiniais tapo 13 objektų, tarp jų krovininiai laivai, tanklaivis, dujovežis, vilkikas ir du plaukiojantys kranai. Tokių veiksmų tikslas siejamas su bandymu apsunkinti naftos, degalų ir kitų krovinių gabenimą, kuris gali vykti pažeidžiant sankcijas.

    Kokiomis priemonėmis Rusija gins laivus?

    Skelbiama, kad laivų apsaugai papildomai gali būti pasitelkti ir Rusijos 51-oji oro gynybos divizija bei Juodosios jūros laivyno priešlėktuvinis pulkas. Tokios pajėgos paprastai remiasi kelių sluoksnių gynyba, derindamos perėmimo dronus, nešiojamas oro gynybos sistemas ir kulkosvaidžius.

    Minėtas „Rubikon“ centras laikomas vienu svarbiausių Rusijos karinių dronų kompetencijos taškų, orientuotu į taktikos kūrimą ir personalo rengimą. Jis, kaip nurodoma, susiformavo 2024 metų viduryje reaguojant į sparčiai augantį bepiločių vaidmenį kare.

    „Priešas atitraukia iki 200 „Rubikon“ sistemos dronų įgulų, kad saugotų šešėlinį laivyną, po vieną įgulą kiekvienam aktyviam laivui“, – sakė Robertas Brovdis.

    Ekspertai pabrėžia, kad dronų karas vis labiau persikelia ir į jūrą: čia svarbia tampa ne tik uostų ar laivų apsauga, bet ir ekonominių maršrutų kontrolė. Jei Rusija iš tiesų perkelia pajėgumus nuo fronto, tai gali reikšti bandymą stabilizuoti eksportui kritiškai svarbią logistiką ir sumažinti riziką laivų judėjimui regione.

  • Uostų nebereikia? Sąjungininkai pademonstravo INLS, leidžiantį iškrauti 300 tonų techniką

    Uostų nebereikia? Sąjungininkai pademonstravo INLS, leidžiantį iškrauti 300 tonų techniką

    Pietų Korėjoje vykusių pratybų metu sąjungininkų kariai pademonstravo, kaip amerikietiškas sunkusis logistinis sunkvežimis „Oshkosh“ LVSR gali būti iškrautas į krantą be uosto infrastruktūros. Tam buvo panaudota modulinė sistema INLS, skirta išlaikyti tiekimą net tada, kai uostai sunaikinti, užblokuoti ar atsiduria priešo apšaudymo zonoje.

    INLS nėra klasikinis desantinis laivas. Tai iš plūduriuojančių modulių sudarytas komplektas, kurį galima sujungti pagal užduotį: suformuoti perkrovimo platformą prie transporto laivo, keltą sunkioms mašinoms gabenti ar net laikiną prieigą nuo vandens iki paplūdimio.

    Pratybų scenarijus pabrėžė, kad tokios priemonės reikalingos ne tik desanto operacijoms, bet ir logistikai, kai tradiciniai mazgai tampa pažeidžiami. Šiuolaikiniuose konfliktuose uostai, sandėliai ir tiekimo maršrutai dažnai laikomi prioritetiniais taikiniais, todėl kariuomenės ieško būdų išskaidyti riziką ir išlaikyti tiekimą.

    Kaip veikia modulinis keltas

    Pasak sistemos aprašymų, INLS keltas gali gabenti maždaug iki 300 tonų krovinį. Vandens čiurkšlių tipo varikliai leidžia veikti sekliuose vandenyse, o rampa suteikia galimybę sunkias transporto priemones išvažiuoti į krantą savarankiškai, be kranų ar krantinių.

    Tokia schema ypač svarbi, kai reikia greitai perkelti inžinerinę techniką, šarvuotas ar logistines mašinas į vietas, kur uostai neprieinami. Kartu tai leidžia lanksčiau pasirinkti iškrovimo taškus ir mažinti spūsčių riziką viename objekte.

    Nauja grėsmė – dronai

    Vienas labiausiai pastebimų pratybų elementų buvo žalias tinklas, ištemptas virš kelto denio. Oficialiai jo paskirtis nebuvo paaiškinta, tačiau pratybose akcentuota logistinės grandies apsauga nuo bepiločių orlaivių, o toks tinklas gali būti pasyvi priemonė, apsunkinanti smulkių dronų ataką iš viršaus.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tokia apsauga nėra lygiavertė oro gynybai ir ne visada padėtų prieš didesnius smogiamuosius dronus ar iš oro numetamą amuniciją. Vis dėlto, sparčiai plintant FPV ir komercinių dronų panaudojimui, pasyvios priemonės kartu su elektroninės kovos sprendimais tampa vis dažnesne praktika.

    Pratybos atskleidė ir silpnesniąją tokios logistikos pusę. Keltas pasiekia apie 10 mazgų greitį, todėl kurį laiką juda nuspėjama kryptimi ir išlieka pažeidžiamas, o jo saugumas priklauso nuo žvalgybos, elektroninės kovos, oro priedangos ir pakrantės ruožo kontrolės.

  • „OpenAI“ ruošia „ChatGPT“ garsiakalbį: ko tikėtis iš pirmojo įrenginio ir kada jis pasirodys

    „OpenAI“ ruošia „ChatGPT“ garsiakalbį: ko tikėtis iš pirmojo įrenginio ir kada jis pasirodys

    „OpenAI“ jau kurį laiką viešumoje siejama su planu žengti į vartotojams skirtos įrangos rinką ir pristatyti pirmą nuosavą įrenginį, paremtą „ChatGPT“. Apie projektą pastaruoju metu pasirodė daugiau detalių, o įrenginys apibūdinamas kaip ne ekraninis, balsu valdomas kompanionas kasdienėms užduotims.

    Šaltinių teigimu, „OpenAI“ įrenginys labiausiai primintų išmanųjį garsiakalbį, tačiau būtų pritaikytas ne tik namams. Akcentuojama, kad tai turėtų būti ne stacionarus, o nešiojamas įrenginys su baterija, todėl jį būtų galima lengvai perkelti iš vienos vietos į kitą.

    Didžiausias pažadas – natūralesnis pokalbis su dirbtiniu intelektu, kad vartotojas su įrenginiu bendrautų labiau kaip su asistentu, o ne kaip su tradiciniu balso valdymu. Tikimasi, kad toks formatas leistų greičiau gauti atsakymus, generuoti idėjas, planuoti darbus, taip pat valdyti išmaniųjų namų įrenginius.

    Skirtingai nei dalis rinkoje esančių sprendimų, šis įrenginys, kaip teigiama, neturėtų ekrano ar lietimo paviršiaus. Vietoje to kalbama apie mechaninius elementus, kurie leistų įrenginiui judėti, taip pat apie kameros ir kelių mikrofonų panaudojimą, kad jis geriau „suprastų“ aplinką ir vartotojo komandas.

    Vis dėlto būtent tokios funkcijos kelia ir neišvengiamus privatumo klausimus. Ekspertai ne kartą pabrėžė, kad nuolat klausantys mikrofonai ir kamera vartotojams tampa jautriausia išmaniųjų įrenginių dalimi, todėl daug lems tai, kaip aiškiai bus paaiškinta duomenų tvarkymo logika, kokios bus išjungimo galimybės ir kokie saugumo standartai bus taikomi.

    Pasak pranešimų, realistiškas pristatymo laikas galėtų būti 2027 metais, nors neatmetami ir vėlavimai. Tokį grafiką gali veikti tiek technologinė branda, tiek teisiniai ginčai, susiję su konkurencine aplinka ir intelektinės nuosavybės apsauga.

    Kontekstą papildo ir „OpenAI“ sandoris, kuriuo 2025 metais įsigytas startuolis „io“, siejamas su buvusiu „Apple“ dizaino vadovu Jony Ive’u. Pranešta, kad sandorio vertė siekė apie 6,0 milijardo eurų, o įsigijimas turėjo paspartinti darbą kuriant naują įrenginių kategoriją ir sukurti aparatūros bei programinės įrangos integraciją.

    Rinka tokį žingsnį vertina kaip bandymą perkelti DI iš telefono ar kompiuterio į kasdienį, visada pasiekiamą įrenginį. Tačiau galutinę sėkmę nulems ne tik technologinės galimybės, bet ir tai, ar vartotojai patikės įrenginiui savo namų aplinką, balsą ir įpročius.

  • „SEGA“ pagaliau parodė „Virtua Fighter: Crossroads“ – grįžta legenda, štai gameplay

    „SEGA“ pagaliau parodė „Virtua Fighter: Crossroads“ – grįžta legenda, štai gameplay

    Po ilgos tylos kovinių žaidimų gerbėjai pagaliau išvydo naują serijos sugrįžimą. Per Summer Game Fest 2026 Los Andžele pristatytas daugiau nei dviejų minučių „Virtua Fighter: Crossroads“ anonsas, o netrukus parodyta ir pirmoji žaidimo eiga.

    „Virtua Fighter“ vardas žinomas nuo 10-ojo dešimtmečio pradžios, tačiau naujų pagrindinių serijos dalių ilgą laiką nebuvo. Paskutinis numeruotas leidimas pasirodė 2006 metais, todėl šis sugrįžimas žymi beveik dviejų dešimtmečių pertrauką.

    Anonse matomas jaunas herojus dideliame Azijos mieste, kur konfliktas perauga į gatvės muštynes. Kūrėjai akcentuoja realistiškesnį, technikomis paremtą kovos stilių, kuriame svarbios smūgių kombinacijos, pozicionavimas ir greitos reakcijos.

    Naujajame dviejų minučių trukmės žaidimo eigos klipe demonstruojamos kovos tarp skirtingų veikėjų. Mūšiai atrodo dinamiški ir efektingi, o smūgių bei spyrių deriniai leidžia kurti ilgus atakų „grandinius“, kurie yra esminė šio žanro dalis.

    Vizualiai „Virtua Fighter: Crossroads“ kol kas neatrodo kaip technologinis šuolis, tačiau pateikta grafika vertinama kaip tvarkinga ir nuosekli. Matomi efektai ir animacijos labiau orientuotos į aiškų kovos skaitymą, o ne į maksimalų blizgesį, kas dažnai svarbu varžybiniams žaidimams.

    Kūrėjai taip pat sufleruoja apie skirtingas arenas ir jų nuotaikas, kurios gali padėti išlaikyti įvairovę ilgesnį laiką. Vis dažniau tokio tipo žaidimai po starto plečiami atnaujinimais, todėl tikėtina, kad naujų lokacijų ateityje daugės, nors kol kas neaišku, ar jos bus nemokamos.

    Tiksli „Virtua Fighter: Crossroads“ išleidimo data kol kas neskelbiama, tačiau nurodoma, kad premjera planuojama 2027 metais. Artimiausiais mėnesiais laukiama daugiau informacijos apie platformas, režimus ir tai, ar žaidimas turės ambicijų tapti rimtu e. sporto konkurentu.

  • Panika dėl „id Software“ atleidimų: kūrėjas neigia, kad studija ištuštinta – kas bus su „Doom“?

    Panika dėl „id Software“ atleidimų: kūrėjas neigia, kad studija ištuštinta – kas bus su „Doom“?

    Po plataus masto atleidimų „Xbox“ ekosistemoje dėmesio centre netikėtai atsidūrė „id Software“: internete ėmė plisti kalbos, esą studija buvo beveik „išdraskyta“, o „id Tech“ variklio komanda neva vos laikosi. Tokie teiginiai paskatino spekuliacijas, ar bendrovė pajėgi tęsti didelio masto projektus ir išlaikyti savo technologinį pranašumą.

    Į šiuos gandus viešai sureagavo „id Software“ atstovas ir vienas iš kūrybinių vadovų Hugo Martinas. Naujos transliacijos metu jis pakartojo, kad „id Tech“ komandos dydis iš esmės išliko panašus į tą, koks buvo kuriant 2016 metais pasirodžiusį „Doom“, ir paneigė naratyvą, jog studija esą buvo „išskrosta“ ar faktiškai nebefunkcionuoja.

    Vis dėlto diskusijas pakurstė ir buvusio darbuotojo pasisakymas, kuriame abejojama, ar dabartinė „id Software“ sudėtis realiai gali kurti naujus žaidimus tokia pačia apimtimi kaip anksčiau. Teigiama, kad dalis komandos, dirbusios prie neseniai išleisto papildinio „Revelations“, galėjo būti atleista, o tai, pasak kritiškų vertinimų, komplikuotų naujų projektų gamybą bei darbą su „id Tech“.

    Gandų fone toliau sklando ir prielaidos apie galimą naują „Doom“ serijos dalį. Hugo Martinas užsiminė norintis užbaigti Slayerio istorijos atkarpą iki momento, kai herojus užhibernuojamas, ir taip pasiekti siužetinį tašką, nuo kurio prasideda 2016 metų „Doom“ įvykiai.

    Tuo pat metu „Xbox“ viešai yra patvirtinusi, kad tokios serijos kaip „Doom“, „Quake“ ir „Wolfenstein“ bus tęsiamos. Tačiau rinkoje įprasta, kad net ir tęstinumo pažadas nereiškia greitų terminų: žaidimų kūrime komandų dydis, kompetencijų išlaikymas ir technologinė bazė tiesiogiai lemia tempą, ambicijas bei galutinę kokybę.

    Ši istorija išryškina ir platesnę tendenciją: didelių leidėjų restruktūrizacijos metu net garsiausi vardai tampa gandų taikiniais, o informacijos vakuumas greitai užsipildo prielaidomis. Todėl kol kas esminis klausimas lieka ne tai, ar „id Software“ uždaroma, o ar po pokyčių ji galės išlaikyti ankstesnį kūrybinį ir technologinį mastą.

  • Škotijos Loch Creran ežere aptiktas itin retas serpulidų rifas: plotas didesnis nei Vatikanas

    Rifą kuria serpulidų rūšies vamzdiniai kirminai Serpula vermicularis, kurie iš kalcio karbonato formuoja tvirtas baltas struktūras. Jos tampa pagrindu ištisoms kolonijoms, o vandenyje susidaro sudėtinga buveinė šimtams kitų organizmų.

    Vertinant teritoriją, rifas užima apie 108 hektarus, tai yra maždaug 1,08 kvadratinio kilometro. Palyginimui, tai daugiau nei dvigubai viršija Vatikano plotą, o pats rifas aptinkamas maždaug 6–10 metrų gylyje.

    Serpulidai maitinasi filtruodami vandenį: išskleidę ryškias plunksniškas žiaunas jie surenka planktoną, dumblius ir kitas smulkias daleles. Toks „gyvas filtras“ prisideda prie vietinės ekosistemos pusiausvyros ir sukuria sąlygas įsikurti kempinėms, jūrų žvaigždėms, ežiams, krabams ir kitiems bestuburiams.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad nors pavieniai šios grupės kirminai aptinkami daugelyje pasaulio jūrų, rifus jie suformuoja itin retai. Loch Creran atvejis išsiskiria tuo, kad kolonijos čia susitelkusios dideliu mastu ir suformavo stambią, krūmišką struktūrą, vietomis siekiančią apie 75 centimetrus aukščio.

    Tokie rifai yra trapūs ir lengvai pažeidžiami žvejybos įrankių, laivų inkarų ar net neatsargių narų judesių. Dėl to Loch Creran teritorijai suteiktas saugomas statusas, o veiklos ribojimai siejami su rifų apsauga ir jų ilgalaikiu išlikimu.

    Tyrėjams vis dar kyla klausimų, kodėl panašūs serpulidų rifai, kurie istoriškai buvo fiksuoti kitose Škotijos vietose, vėliau išnyko. Viena iš aptariamų versijų yra natūralūs ciklai, kai rifai auga, suyra ir vėl atsikuria, tačiau tam įtakos gali turėti ir žmogaus veikla bei aplinkos pokyčiai.

  • Po Sent Helenso išsiveržimo žemė buvo tarsi dykuma, bet 58 bebrai per kelerius metus ją atgaivino

    Praėjus daugiau nei 40 metų po Sent Helenso ugnikalnio išsiveržimo JAV Vašingtono valstijoje, dalis teritorijos, ilgai laikyta beveik negyva, vėl tapo gyvybinga. Netikėtu lūžio tašku tapo bebrai, kurie čia perkelti kaip natūralūs vandens ekosistemų „inžinieriai“.

    1980 metais išsiveržimas užpylė upės North Fork Toutle baseiną pelenais, akmenimis ir purvu, o didžiulės sąnašos pakeitė vandens tėkmę. Siekdamas sumažinti potvynių riziką žemiau esančioms gyvenvietėms, JAV kariuomenės inžinierių korpusas vėliau įrengė sąnašas sulaikantį statinį.

    Tačiau sprendimas turėjo ir šalutinį poveikį: aukščiau upės sąnašos kaupėsi, o kai kurios žemės virto sausomis, nestabiliomis nuogulomis. Vieno sklypo savininkas ir poilsio vietos „Eco Park Resort“ atstovas Markas Smithas pasakojo, kad daugelį metų ši vieta atrodė kaip dykuma, kur augalams sunku įsitvirtinti, o gyvūnai jos vengė.

    Situacija pradėjo keistis 2021 metais, kai gamtosaugos organizacijos pasiūlė į teritoriją perkelti bebrus. Per kelerius metus į naują buveinę buvo paleisti 58 gyvūnai, o jų veikla greitai pakeitė kraštovaizdį.

    BebraI pastatė dešimtis užtvankų, išrausė kanalus ir suformavo mažų tvenkinių bei pelkių tinklą. Dėl to vanduo ėmė ilgiau užsilaikyti teritorijoje, atsirado drėgnos buveinės, o anksčiau išdžiūvusi žemė palaipsniui atsigavo.

    Grįžusi drėgmė sudarė sąlygas atsinaujinti augmenijai: vėl pradėjo augti gluosniai ir alksniai, kuriems anksčiau nepavykdavo prigyti ant vulkaninių nuogulų. Kartu daugėjo ir gyvūnų, nes šlapynės tapo patrauklia buveine paukščiams bei kitiems laukiniams gyvūnams.

    Šlapynėse itin svarbūs ir žuvų ištekliai, nes bebrų suformuoti tvenkiniai bei ramesnės atkarpos gali tapti neršto ir jauniklių augimo vietomis. Specialistai pabrėžia, kad bebrų kuriamos buveinės dažnai didina ekosistemų atsparumą sausroms ir staigiems potvyniams, nes vanduo sulaikomas natūraliai, o ne vien nukreipiamas.

    Vis dėlto pasiektas rezultatas gali susidurti su naujais iššūkiais. JAV kariuomenės inžinierių korpusas yra paskelbęs planus didinti sąnašas sulaikančio statinio aukštį, argumentuodamas būtinybe geriau apsaugoti žemiau esančias teritorijas nuo potvynių.

    Markas Smithas baiminasi, kad papildomos sąnašos vėl gali užpilti bebrų atkurtas šlapynes ir pakenkti žuvų bei kitų rūšių buveinėms. Jis yra viešai nurodęs svarstantis teisinį kelią ir ragina labiau remtis gamtiniais sprendimais, kai kalbama apie vandens valdymą ir potvynių rizikos mažinimą.

    Ši istorija išryškina platesnę tendenciją: vis dažniau ieškoma gamta paremtų sprendimų, kurie padeda valdyti vandenį, atkurti buveines ir mažinti klimato kaitos sukeliamų ekstremalių reiškinių žalą. Bebrų sugrįžimas kai kuriose Šiaurės Amerikos ir Europos vietovėse laikomas vienu praktiškiausių pavyzdžių, kaip viena rūšis gali greitai pakeisti ištisų kraštovaizdžių hidrologiją.

  • Tyrimas: Sacharos dulkės Europoje stiprėja ir blogina oro kokybę – rizika sveikatai auga

    Naujas žurnale Nature publikuotas tyrimas rodo, kad Sacharos dulkių koncentracija Europoje per maždaug dešimt metų išaugo 10–25 proc. Kai kuriose teritorijose, įskaitant Jungtinę Karalystę, su tokiais pernašomis siejamas oro užterštumas per tą patį laikotarpį išaugo beveik perpus.

    Mokslininkai analizavo daugiau nei 18 500 kasdienių matavimų iš 103 oro stebėsenos stočių skirtingose Europos šalyse. Didžiausios koncentracijos registruotos pietų Europoje, ypač Ispanijoje ir Kanarų salose, per kurias Sacharos dulkės dažniausiai pasiekia žemyną.

    Tyrime pabrėžiama, kad pagrindinis pokyčius lemiantis veiksnys yra stiprėjantis Šiaurės Afrikos dykumėjimas, kurį spartina klimato kaita ir žmogaus veikla. Nors dulkių audrų skaičius, kaip nurodoma, smarkiai nepasikeitė, pačios audros tapo intensyvesnės ir į šiaurę perneša daugiau kietųjų dalelių.

    Sacharos dulkių epizodai siejami su staigiais kietųjų dalelių koncentracijos šuoliais, kurie gali apsunkinti kvėpavimo ir širdies bei kraujagyslių sistemų būklę. Tyrėjai pažymi, kad tokiais laikotarpiais didėja mirčių nuo infarktų ir ūmių kvėpavimo takų ligų skaičius.

    Ilgesnis užteršto oro poveikis taip pat didina riziką susirgti astma, lėtiniu bronchitu ir kitomis plaučių ligomis. Ypač pažeidžiami vaikai, vyresnio amžiaus žmonės ir turintys lėtinių sveikatos sutrikimų.

    Dažniausiai pasireiškiantys simptomai yra kosulys, apsunkintas kvėpavimas, spaudimo jausmas krūtinėje, akių, nosies ir gerklės dirginimas. Tokiais atvejais specialistai paprastai rekomenduoja stebėti oro kokybės rodiklius ir riboti intensyvų fizinį krūvį lauke.

    Vienas labiausiai pastebimų reiškinių yra vadinamasis purvinas lietus, kai krituliai kartu su dulkėmis palieka rusvai gelsvas nuosėdas ant automobilių, langų ir kitų paviršių. Nors vizualiai tai atrodo įspūdingai, problemos esmė yra ne estetika, o padidėjęs kietųjų dalelių kiekis ore.

    Sacharos dulkės veikia ir saulės energetiką, nes ant paviršių nusėdusios dalelės mažina saulės šviesos patekimą. Tyrime minimi nuostoliai saulės elektrinių generacijoje gali siekti 15–30 proc., o per intensyvesnius epizodus – dar daugiau, priklausomai nuo vietos ir užterštumo trukmės.

    Mokslininkai įspėja, kad toliau šylant klimatui tokių epizodų reikšmė Europoje gali didėti. Tai reiškia, kad oro kokybės stebėsena, ankstyvas įspėjimas ir visuomenės informavimas gali tapti dar svarbesni tiek sveikatos apsaugai, tiek energetikos planavimui.

  • Prancūzija ir Vokietija ieško alternatyvos „Palantir“: žada kurti europinę karinių duomenų platformą

    Prancūzija ir Vokietija ieško alternatyvos „Palantir“: žada kurti europinę karinių duomenų platformą

    Prancūzija ir Vokietija susitarė įvertinti galimybes kurti europinę alternatyvą JAV bendrovės „Palantir“ karinei programinei įrangai. Šis žingsnis atspindi vis stiprėjantį Europos siekį mažinti priklausomybę nuo JAV technologijų gynybos srityje ir stiprinti vadinamąjį duomenų suverenitetą.

    Bendrame pareiškime po Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono ir Vokietijos kanclerio Friedricho Merzo derybų pabrėžta, kad šalys nagrinės europinės suverenios skaitmeninės infrastruktūros plėtrą. Akcentuojami duomenimis grįsti saugumo sprendimai, DI ir debesijos technologijos, kurias būtų galima kurti bei diegti pasitelkiant abiejų valstybių pajėgumus.

    Prancūzija jau signalizuoja kryptį: šalies vidaus žvalgybos tarnyba birželį pranešė nutraukianti sutartį su „Palantir“. Tuo pat metu Vokietijos žvalgybos institucijos, remiantis viešais pranešimais, pasirinko prancūzišką alternatyvą „ChapsVision“, taip dar labiau išryškindamos politinę valią ieškoti europinių sprendimų.

    „Siekdamos stiprinti duomenų suverenitetą, Prancūzija ir Vokietija nagrinės europinės suverenios skaitmeninės infrastruktūros kūrimą, atsižvelgdamos į duomenimis grįstą saugumą, DI ir debesijos sprendimus iš abiejų šalių“, – teigiama bendrame šalių pareiškime.

    Pareiškime kaip pavyzdys minima Prancūzijos platforma „Arcadia“ ir panašūs sprendimai Vokietijoje. Prancūzijos kariuomenė anksčiau yra rodžiusi ambiciją pristatyti „Arcadia“ kaip alternatyvą „Palantir“ kuriamai ir NATO naudojamai „Maven“ tipo komandų ir valdymo ekosistemai, tačiau Aljanso vadovybėje dar visai neseniai skambėjo vertinimai, kad Europoje realios alternatyvos stinga.

    Kartu Paryžius ir Berlynas siekia platesnio technologinio suderinamumo gynyboje. Šalys kalba apie europinį bendradarbiavimo kovos standartą, kuris leistų skirtingų valstybių kuriamiems naikintuvams, koviniams dronams ir kitiems orlaiviams keistis duomenimis ir veikti vienoje sistemoje, kas šiandien tampa esminiu modernaus karo elementu.

    Antžeminėje dimensijoje numatoma pradėti tyrimų programą MGCS projekte, kuris ateityje turėtų pakeisti Vokietijos „Leopard 2“ ir Prancūzijos „Leclerc“ tankus. Tyrimuose planuojama vertinti autonominio vairavimo, jutiklių ir mūšio lauko tinklaveikos sprendimus, siekiant pasiekti koncepcijos įrodymo etapą.

    Trečias svarbus blokas susijęs su tolimojo nuotolio ginkluote ir kosmosu. Prancūzija ir Vokietija kartu su Jungtine Karalyste ketina nagrinėti bendradarbiavimą kuriant raketines sistemas, kurios galėtų pasiekti iki 2 500 kilometrų nuotolį, o kosmose žada glaudesnę žvalgybinių palydovų partnerystę ir didesnį europinių raketų, įskaitant „Ariane 6“, naudojimą kariniams paleidimams.

    Šie planai pateikiami augant klausimams, kiek ilgai Europa gali remtis JAV tiek gynybos technologijomis, tiek platesnėmis saugumo garantijomis. Praktikoje tai reiškia didesnį spaudimą kurti europinius sprendimus, kurie būtų ne tik politiškai patrauklūs, bet ir techniškai konkurencingi, greitai diegiami bei suderinami su NATO standartais.