CP v2

Category: Technologijos

  • Europos dujų atsargos tirpsta: Vokietija ir Nyderlandai įžengia į šildymo sezoną su rekordiškai mažais rezervais

    Artėjant naujiems dujų metams Europa į šildymo sezoną žengia su neįprastai menkomis atsargomis. Didžiausią nerimą kelia padėtis Vokietijoje ir Nyderlanduose, nes būtent šios šalys daro itin didelę įtaką visam regiono dujų balansui.

    Po 2022 metų krizės Europos Sąjunga siekė, kad saugyklos prieš žiemą būtų užpildytos kuo labiau, o orientyras daugelyje diskusijų – 90 proc. Vis dėlto šių metų dinamika rodo, kad rinką spaudžia ne vien fizinis dujų trūkumas, bet ir kainų bei rizikų derinys, stabdantis pirkimus.

    Kur slypi didžiausia rizika?

    Europos dujų saugyklų užpildymas šiuo metu siekia apie 69,92 proc., tai yra kiek daugiau nei 80 mlrd. kubinių metrų. Tai prasčiausias rodiklis šiuo laikotarpiu per mažiausiai pastarąjį dešimtmetį, o vidurkis neatskleidžia visų skirtumų tarp valstybių.

    Vokietijos saugyklos užpildytos tik maždaug 56,55 proc., o Nyderlandų – apie 55,06 proc. Abiem atvejais tai išskirtinai žemas lygis, turint omenyje jų vaidmenį Europos dujų vartojime ir srautuose per tarpvalstybinius tinklus.

    Jei didžiausiam Europos vartotojui prireiktų skubiai pirkti didelius kiekius rinkoje, tai galėtų pakelti kainas ir apsunkinti situaciją kaimynams. Tuo labiau, kad per Vokietiją dujas importuoja ir kitos šalys, o Nyderlandai svarbūs ne tik kaip vartotojas, bet ir kaip tranzito mazgas.

    Kainos stabdo pirkimus

    Vienas pagrindinių veiksnių, mažinančių užpildymo tempą, yra aukštos dujų kainos. Europos etaloninėje TTF rinkoje dujų kaina siekia apie 76,48 euro už megavatvalandę, kai prieš metus ji buvo apie 31,46 euro už megavatvalandę.

    Tokia kainų disproporcija verčia tiekėjus ir energetikos bendroves elgtis atsargiai: brangiai supirktos dujos saugyklose gali virsti finansiniais nuostoliais, jei geopolitinė įtampa atslūgtų ir kainos kristų. Įmonės baiminasi, kad vėliau klientai reikalaus mažesnių tarifų, o patirtų nuostolių niekas nekompensuos.

    Dėl to vis dažniau keliama valstybės garantijų ar rizikos pasidalijimo klausimas, ypač ten, kur saugyklų užpildymas atsilieka nuo įprasto sezoniškumo. Be aiškaus mechanizmo dalis rinkos dalyvių linkę laukti, o tai didina riziką, kad šaltesnė žiema ar sutrikę tiekimo srautai sukels naują kainų šuolį.

    Kodėl Lietuva atrodo saugesnė?

    Regiono kontekste Lenkija išsiskiria itin aukštu atsargų lygiu – apie 98,42 proc., o tai yra vienas didžiausių rodiklių Europoje. Tai svarbu ir Baltijos šalims, nes didesnis saugumo jausmas regione mažina poreikį skubiems pirkimams piko metu.

    Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad vien užpildymo procentas neparodo visko: kai kurių valstybių saugyklų talpa yra santykinai maža, todėl ilgesniam šaltam laikotarpiui gali nepakakti vien vidinių rezervų. Dėl to Europos energetinis saugumas ir toliau priklausys nuo importo, infrastruktūros pralaidumo ir kainų stabilumo.

  • Lenkijos UOKiK skyrė „Neuca“ milžinišką baudą: akcijos smunka, bendrovė ruošia skundą teismui

    Lenkijos Konkurencijos ir vartotojų apsaugos tarnyba UOKiK pranešė skyrusi didelę baudą vaistų platinimo rinkoje veikiančiai grupei „Neuca“. Po žinios Varšuvos biržoje bendrovės akcijos trumpam smuko apie 15 proc.

    UOKiK sprendimas susijęs su įtarimais, kad didžiausios farmacijos didmeninės įmonės ilgą laiką keitėsi jautria komercine informacija. Pasak tarnybos, tokia praktika galėjo riboti tarpusavio konkurenciją ir padėti išvengti kainų karo.

    Kas nustatyta tyrime?

    Reguliuotojas teigia, kad rinkos lyderiai keitėsi duomenimis apie vaistų kainas, pardavimų apimtis ir prekybos sąlygas vaistinėms. Tokia informacija, anot UOKiK, galėjo daryti tiesioginę įtaką pasiūlymams rinkoje ir mažinti realią konkurenciją.

    Sprendime akcentuojama, kad didieji platintojai turi reikšmingą svorį: kelių didžiausių grupių bendra dalis Lenkijos vaistų didmeninės prekybos rinkoje 2015–2022 metais viršijo 70 proc. Tokiose rinkose net ir netiesioginis koordinavimas gali stipriai paveikti kainodarą ir vaistinių derybines galias.

    UOKiK taip pat nurodė, kad dalis informacijos įmonėms tapdavo prieinama per įvairias bendradarbiavimo priemones, susijusias su nuolaidomis, mokymais ar rinkodaros parama. Tarnybos vertinimu, tai suteikė papildomų duomenų apie vaistinių pirkimo įpročius ir užsakymų struktūrą.

    Kokia bauda skirta „Neuca“?

    Bendrai kelioms įmonėms skirta bauda, pasak UOKiK, siekia apie 207 000 000 eurų. Iš jų „Neuca“ kartu su dukterine įmone „Świat Zdrowia“ tenkanti dalis sudaro apie 114 000 000 eurų.

    Sprendimas nėra galutinis: įmonės turi teisę jį skųsti teismui. „Neuca“ jau pranešė, kad su išvadomis nesutinka ir ketina pasinaudoti apskundimo procedūra.

    „Neuca nesutinka su UOKiK sprendime pateiktais vertinimais ir pasinaudos teise apskųsti sprendimą Konkurencijos ir vartotojų apsaugos teismui“, – teigiama bendrovės pranešime.

    Rinkos reakcija buvo momentinė: Varšuvos biržoje „Neuca“ akcijų kaina pirmadienį buvo kritusi maždaug 15 proc., pasiekdama žemiausius lygius nuo 2026 metų kovo ir balandžio sandūros. Vienos akcijos kaina tuo metu siekė apie 147 eurus.

    Ką tai gali reikšti rinkai?

    Tokio dydžio baudos konkurencijos bylose paprastai signalizuoja griežtą reguliuotojo liniją ir gali didinti atsargumą visame sektoriuje. Farmacijos didmeninė prekyba yra itin jautri sritis, nes ji veikia vaistų prieinamumą, vaistinių finansinį stabilumą ir galutinę vartotojų kainą.

    Ekspertų praktikoje tokie tyrimai neretai skatina įmones peržiūrėti atitikties programas, vidaus komunikacijos taisykles ir bendradarbiavimo modelius su vaistinėmis bei partneriais. Tolimesnė eiga priklausys nuo teismo sprendimo ir to, ar dalyviai sieks taikos susitarimų ar pasirinks ilgą teisminį ginčą.

  • Nerimas rinkose slūgsta: po atakų Artimuosiuose Rytuose pinga nafta ir dujos, bet Europa dar neatsikvepia

    Nafta ir dujos: korekcija po įtampos

    Pirmadienį pasaulinėse žaliavų rinkose fiksuota korekcija – naftos ir gamtinių dujų kainos nuo ryto leidosi žemyn. Investuotojai vertina, ar po savaitgalio atakų Artimuosiuose Rytuose tiekimas iš regiono grįš į įprastas vėžes.

    Rinkoje daugiausia dėmesio skiriama Saudo Arabijai ir tam, kaip greitai normalizuosis eksportas. Tuo pat metu dujų segmente optimizmo suteikia viltis, kad diplomatija tarp Vašingtono ir Teherano gali būti atnaujinta.

    Kas labiausiai veikia naftos kainą?

    Naftos kainas šiuo metu ypač veikia fizinių srautų stabilumas iš Artimųjų Rytų ir signalai apie galimą rizikos mažėjimą. Nepaisant išaugusios geopolitinės įtampos, rinka mato, kad reikšminga dalis tiekimo vis dar juda, todėl dalis anksčiau įkainotos rizikos premijos traukiasi.

    Analitikai taip pat stebi JAV ir Irano santykių dinamiką bei galimus sprendimus, kurie turėtų įtakos transportui per strateginius jūrų kelius. Bet kokios užuominos apie konflikto eskalaciją paprastai iškart atsispindi kainose, nes didėja draudimo, logistikos ir pristatymo kaštai.

    Europa laukia dujų: atsargos mažesnės nei įprasta

    Europoje dujų kainų mažėjimas kol kas nereiškia, kad rizikos dingo. Artėjant šaltajam sezonui, ypač svarbios tampa saugyklų atsargos, o jos Bendrijoje yra pastebimai mažesnės nei įprastas penkerių metų vidurkis.

    Ryškiai išsiskiria Vokietija, kur dujų saugyklų užpildymas gerokai atsilieka nuo istoriškai būdingo lygio šiam metų laikui. Tuo metu Lenkijoje situacija geresnė – saugyklos beveik pilnos, tačiau bendrai Europai tai reiškia nevienodą pasirengimą žiemai ir jautrumą bet kokiems tiekimo sutrikimams.

    Pralaidumas per svarbiausius tiekimo maršrutus ir LNG srautų tęstinumas išlieka kertiniai veiksniai. Jei diplomatija duos rezultatų, tai galėtų sumažinti riziką ir stabilizuoti kainas, tačiau bet koks naujas sutrikimas greitai sugrąžintų įtampą į biržas.

  • „Budimex“ plečia darbus Čekijoje: už 10 mln. eurų rekonstruos I/43, kad eismas taptų sklandesnis

    Lenkijos statybų bendrovė „Budimex“ pradėjo I/43 kelio rekonstrukciją netoli Černá Hora Pietų Moravijoje. Projektu siekiama pagerinti pralaidumą vienoje judriausių regiono atkarpų, kartu didinant saugumą ir mažinant avarinių situacijų riziką.

    Sutarties vertė siekia apie 10 mln. eurų be PVM, o darbai turi būti atlikti per 11 mėnesių. Per kiek daugiau nei 2 kilometrus bus įrengta nauja kelio trasa, lėtaeigių transporto priemonių juosta ir pastatyti du tiltai.

    Du gretimi projektai I/43 kelyje

    Šis užsakymas yra vienas iš dviejų „Budimex“ vykdomų darbų toje pačioje I/43 trasoje. Anksčiau bendrovė su Čekijos kelių ir automagistralių valdytoju ŘSD pasirašė dar vieną sutartį dėl gretimos atkarpos, kurios vertė siekia apie 5,7 mln. eurų be PVM.

    Bendra dviejų gretimų projektų vertė priartėja prie 16 mln. eurų be PVM. Bendrovė akcentuoja, kad sprendiniai parinkti taip, jog laikini eismo ribojimai būtų kuo trumpesni, o srautas kuo greičiau grįžtų į įprastą ritmą.

    „Džiaugiamės, kad mūsų projektų portfelis Čekijoje ir toliau auga, o šiame projekte galėjome pasiūlyti sprendimą su labai trumpu eismo apsunkinimų laikotarpiu“, – sakė „Budimex“ valdybos narys Cezary Łysenko.

    Ką pakeis rekonstrukcija

    Naujoji 2,06 kilometro atkarpa bus nutiesta į rytus nuo dabartinio I/43 kelio ir, kirtusi Žerotínka upelį, vėl susijungs su esama trasa ties Černá Hora aplinkkeliu. Projekte numatyta 1,16 kilometro lėtaeigių transporto priemonių juosta Brno kryptimi, avarinės juostos ir atraminės sienutės.

    Taip pat bus įrengti du statiniai virš Žerotínka, o dalis upelio vagos bus pakoreguota. Dėl netoliese esančio aukšto slėgio dujotiekio kai kuriose vietose teks taikyti specialius techninius sprendimus, o perkėlus eismą į naują kelią bus ardoma ir rekultivuojama dalis senosios trasos.

    Kodėl I/43 svarbus Pietų Moravijai

    I/43 kelias yra tarptautinės trasos E46 dalis ir laikomas vienu intensyviausių Pietų Moravijos regione. Skaičiuojama, kad pagal 2020 metų matavimus šia atkarpa per parą pravažiuoja apie 15 000 transporto priemonių.

    Atnaujinta kelio konfigūracija turėtų panaikinti pavojingus posūkius, sudaryti daugiau galimybių lenkimui ir prisidėti prie sklandesnio eismo. Tokie sprendimai ypač aktualūs augant regioniniams krovinių ir kasdienio susisiekimo srautams aplink Brno.

    „Budimex“ Čekijoje vykdo ir kitus infrastruktūros projektus, tarp jų – daugiau nei 7 kilometrų D35 automagistralės atkarpos statybą tarp Džbánovo ir Litomyšlio bei potvynių rizikos mažinimo projektus. Bendrovė teigia stiprinanti vietinę komandą ir bendradarbiavimą su partneriais, kad galėtų imtis naujų didelių užsakymų.

  • Azovo jūra pasiekė rekordinį sūrumą: žuvų rūšių beveik perpus mažiau, nyksta eršketai ir karšiai

    Azovo jūros vandens sūrumas pasiekė didžiausią fiksuotą lygį per visą stebėjimų istoriją. Pastaruoju metu jis siekia apie 16 promilių, kai prieš maždaug devynerius metus buvo apie 11 promilių, todėl ekosistema keičiasi sparčiau nei įprastai.

    Dėl šių pokyčių mažėja biologinė įvairovė: vietos šaltiniuose ir ekspertų vertinimuose teigiama, kad žuvų rūšių skaičius jūroje sumenko nuo maždaug 140 iki maždaug 80. Tai reiškia ne tik mažesnį laimikių pasirinkimą, bet ir trapesnę maisto grandinę visai pakrantei.

    Tarp vis rečiau sutinkamų rūšių minimi eršketai, karšiai, karpiai ir taranės, kurios anksčiau buvo įprasta Azovo baseino fauna. Tuo metu dažniau aptinkamos rūšys, geriau pakeliančios druskingesnį vandenį, pavyzdžiui, ančiuviai, grundalai ir pilengai.

    Specialistai pabrėžia, kad didesnis sūrumas yra tik viena dėlionės dalis. Net ir prisitaikančioms rūšims svarbūs neršto plotai, vandens temperatūra, deguonies režimas, planktono gausa ir dugno bestuburių būklė, todėl ekosistemos pokyčiai paprastai išryškėja per kelerius sezonus.

    Kaip viena pagrindinių priežasčių įvardijamas mažėjantis gėlo vandens pritekėjimas iš upių, ypač iš Dono baseino, kurį veikia kritulių pokyčiai ir sausros. Azovo jūra yra palyginti sekli, todėl ji greitai reaguoja į temperatūros svyravimus, garavimą ir upių nuotėkio sumažėjimą.

    Be klimato veiksnių, reikšmingi ir žmogaus veiklos padariniai: užtvankos, tvenkiniai, intensyvesnis vandens paėmimas ūkio reikmėms ir pakrančių transformacijos. Mažėjant gėlo vandens daliai, sūresnis vanduo lengviau „įsitvirtina“, o sąlygos tampa artimesnės Juodosios jūros režimui.

    Ekologai atkreipia dėmesį, kad karas regione sustiprina rizikas: didėja taršos tikimybė, nukenčia pramonės infrastruktūra, dalis teritorijų užminuotos, o aplinkosauginė kontrolė tampa fragmentiška. Tokios aplinkybės apsunkina ir reguliarius tyrimus, ir operatyvų taršos suvaldymą.

    „Žuvis yra didžiulės mitybos grandinės dalis, todėl pokytis viename lygyje palaipsniui atsiliepia visai ekosistemai“, – sakė ekoaktyvistė Julija Marchel.

    Mokslininkai neatmeta, kad ilgainiui Azovo jūros sūrumas gali priartėti prie Juodosios jūros rodiklių. Po karo, ekspertų vertinimu, prioritetais turėtų tapti išminavimas, vandens ir dugno nuosėdų tyrimai, taršos židinių šalinimas ir natūralių buveinių atkūrimas, tačiau natūralus atsistatymas gali užtrukti nuo 12 iki daugiau nei 100 metų.

  • Mįslingas juodasis gandras su GPS siųstuvu netoli Lenkijos sienos: mokslininkai tikrina, ar tai Oniks

    Lvivo srityje, Konivo kaime, užfiksuotas juodasis gandras su kojos žiedu ir ant nugaros pritvirtintu sekimo įrenginiu. Paukštį maždaug 9–10 kilometrų nuo Ukrainos ir Lenkijos sienos rugsėjo 19 dieną nufotografavo ir nufilmavo vietos gyventoja.

    Įrašuose matyti, kad paukštis stovi atviroje vietoje netoli sodybų, o vėliau juda kaimo keliuku. Ant nugaros esantis įrenginys primena ornitologinį GPS siųstuvą su saulės baterija, o toks „kuprinės“ tipo tvirtinimas dažnai naudojamas migruojančių paukščių stebėsenai.

    Vietos stebėtojai bandė įskaityti žiedo numerį, tačiau dėl vaizdo kokybės simboliai kol kas nėra aiškūs. Vis dėlto preliminariai minimas variantas 16A2 arba 18A2, o būtent 16A2 paskatino ieškoti galimo sutapimo su Lenkijoje vykdomu tyrimu.

    Pagal viešai skelbiamą stebėsenos kroniką, toks žiedas siejamas su jaunu juoduoju gandru, vardu Oniks, kilusiu iš lizdo, kurį stebi Lenkijos mokslininkai. Šiame projekte daliai jauniklių pritvirtinami siųstuvai, kad būtų galima tiksliau sekti pirmąją migraciją ir suprasti, kur paukščiai ilsisi bei kokiose vietose jiems kyla didžiausios rizikos.

    Versiją sustiprina ir migracijos duomenys, kuriuos projekto dalyviai sieja su Onikso judėjimu Ukrainoje. Teigiama, kad rugpjūčio pabaigoje jis jau buvo Ukrainos teritorijoje, o rugsėjo pradžioje fiksuotas maitinęsis žuvininkystės tvenkiniuose Lvivo srities regione.

    Vis dėlto galutinai tvirtinti, kad Konive nufilmuotas būtent Oniks, kol kas negalima. Norint patvirtinimo, būtina suderinti tikslią stebėjimo vietą ir laiką su siųstuvo perduodamais duomenimis, taip pat tiksliai identifikuoti žiedo numerį.

    Juodasis gandras yra viena atsargesnių Europos paukščių rūšių, dažniau besilaikanti atokiau nuo žmonių, todėl jo pasirodymas šalia gyvenviečių neretai sukelia susidomėjimą. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie stebėjimai, jei jie patvirtinami, tampa vertingu migracijos maršrutų ir buveinių naudojimo papildymu.

    Lenkijoje vykdomą projektą, su kuriuo siejamas Oniks, įgyvendina Valstybinių miškų regioninė direkcija Lodzėje kartu su Lodzės universitetu. Projekto organizatoriai yra skelbę, kad 2026 metais keli jauni juodieji gandrai buvo sužieduoti ir aprūpinti GPS įrenginiais, siekiant palyginti skirtingų tipų siųstuvus ir išsamiau ištirti paukščių kelią į žiemojimo vietas.

  • Baltijos jūros lygis kils iki amžiaus pabaigos: NASA simuliacija rodo, kas laukia pakrančių

    Baltijos jūros lygis visą XXI amžių, tikėtina, nuosekliai kils, o didžiausi pokyčiai labiausiai jausis žemose pakrantėse ir upių deltose. Tokias tendencijas išskiria tiek tarptautiniai klimato vertinimai, tiek regioniniai tyrimai, o NASA žemėlapiuose pateikiamos simuliacijos leidžia vizualiai įvertinti galimas pasekmes.

    Nors kasdienėje stebėsenoje jūros lygis gali smarkiai svyruoti dėl vėjų ir atmosferos slėgio, ilgalaikė kryptis išlieka aiški. Klimato kaita šį procesą spartina: šylantis vanduo plečiasi, o tirpstant sausumos ledynams į vandenynus patenka papildomas vandens kiekis.

    Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos vertinimu, pasaulinis jūros lygis iki 2100 metų gali pakilti maždaug nuo 0,28 iki 1,01 metro. Skirtumas tarp scenarijų daugiausia priklauso nuo to, kaip greitai ir kiek valstybėms pavyks mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas.

    Baltijos regione prognozės paprastai pateikiamos kaip „santykinis“ jūros lygio pokytis, nes svarbi ir sausumos vertikali kaita. Daliai pietrytinės Baltijos pakrančių, kur vietomis fiksuojamas ir grunto sėdimas, tai gali reikšti didesnę užliejimo riziką net ir esant panašiam vandens kilimo tempui.

    Didėjantis vidutinis jūros lygis pats savaime nebūtinai reiškia nuolatinį potvynį kasdien, tačiau jis pakelia „starto tašką“ audroms. Dėl to pavojingi štorminiai patvankai gali tapti dažnesni ir stipresni, o potvyniai, kurie anksčiau buvo reti, ilgainiui gali kartotis reguliariai.

    Ypač pažeidžiamos žemos teritorijos, įskaitant deltinius žemupius ir vietoves, kuriose didelė dalis ploto yra arti dabartinio jūros lygio ar net žemiau jo. Tokiose zonose rizika apima ne tik vandens prasiveržimą, bet ir užsitęsusį užmirkimą, druskingo vandens skverbimąsi bei papildomą apkrovą drenažo sistemoms.

    NASA viešai skelbiamuose žemėlapiuose galima pamatyti, kaip skirtingi jūros lygio kilimo scenarijai pakeistų pakrantės kontūrus. Tokie įrankiai padeda savivaldybėms ir infrastruktūros planuotojams įvertinti, kur reikėtų stiprinti krantines, koreguoti teritorijų planavimą ar peržiūrėti kritinės infrastruktūros vietą.

    Ekspertai pabrėžia, kad didžiausią žalą dažnai sukelia ne vien „ramus“ vandens lygio pakilimas, o jo sąveika su audromis, bangavimu ir pakrančių erozija. Dėl to net ir santykinai nedidelis vidutinio lygio padidėjimas gali smarkiai pakeisti rizikos žemėlapį, ypač tankiai apgyvendintose pakrantėse.

    Ilgalaikės prognozės išlieka priklausomos nuo pasaulinių emisijų trajektorijos, todėl šalia prisitaikymo priemonių vis dažniau akcentuojamas ir emisijų mažinimas. Kuo lėčiau šils klimatas, tuo daugiau laiko turės miestai ir valstybės pasirengti neišvengiamiems pokyčiams Baltijos pakrantėse.

  • Odesos srityje užfiksuota klajojanti skėrių patelė, dėdama kiaušinius į dirvą: ar gresia antplūdis?

    Odesos srityje, Žemutinio Dniestro nacionalinio gamtos parko teritorijoje, užfiksuota klajojanti skėrių rūšis Locusta migratoria, kai patelė dėjo kiaušinius į dirvą. Apie stebėjimą pranešė ornitologas Sergėjus Kuročkinas, pasidalijęs nuotraukomis ir paaiškinęs, kodėl vabzdžiai pasirenka būtent tokį būdą.

    Pasak specialisto, kiaušinių dėjimas po žeme padeda būsimoms lervoms išvengti išdžiūvimo, staigių temperatūros svyravimų ir dalies natūralių priešų. Patelė trumpomis tvirtomis kiaušdėčio ataugomis praskiria dirvožemio daleles, įleidžia pilvelio galą į gruntą ir kiaušinius apgaubia putotomis išskyromis, kurios sukietėja.

    Taip susiformuoja vadinamoji ootekė – kapsulė, sutvirtinanti aplinkines žemės daleles ir apsauganti sankabą. Regiono klimato sąlygomis klajojanti skėrių rūšis dažniausiai žiemoja kiaušinio stadijoje, o pavasarį, įšilus dirvai, išsirita lervos.

    Lervos iš pradžių būna be sparnų ir savo išvaizda primena suaugėlius, tik mažesnius. Skėrių vystymasis vyksta su nepilna metamorfoze, todėl nėra lėliukės stadijos, kaip, pavyzdžiui, drugiams: augdami vabzdžiai kelis kartus neriasi, kol pasiekia suaugėlio stadiją.

    Eksperto teigimu, vienas toks stebėjimas savaime dar nereiškia, kad regionui gresia skėrių antplūdis. Klajojanti skėrių rūšis Odesos srities šlapynėse ir prie vandens esančiose žolynų buveinėse laikoma natūraliu gyventoju, o esant mažam gausumui individai dažnai laikosi išsisklaidę ir nekrenta į akis.

    Vis dėlto ši rūšis turi savybę, kuri ir kelia daugiausia nerimo – fazinį kintamumą. Ilgą laiką didesnėms populiacijoms telkiantis vienoje vietoje, gali keistis elgsena, spalva ir kiti požymiai: susiformuoja vadinamoji bandos fazė, kai lervos juda tankiais būriais, o suaugę vabzdžiai gali sudaryti migruojančius spiečius.

    „Vienos patelės, dedančios kiaušinius, fiksavimas nėra masinio dauginimosi įrodymas“, – sakė Sergėjus Kuročkinas.

    Jo teigimu, rizikai įvertinti reikalingi sistemingi vabzdžių ir kiaušinių sankabų apskaitos duomenys, taip pat informacija apie augalijos būklę, dirvos drėgnumą ir oro sąlygas. Viena nuotrauka gali būti vertingas gamtinės būklės dokumentas, tačiau ji nėra patikima prognozė kitam sezonui.

    Ornitologas atkreipė dėmesį ir į tai, kad skėriai yra svarbi mitybos grandinės dalis: didesnius tiesiasparnius lesa įvairūs paukščiai, įskaitant varnėnus, startas ir plėšriuosius paukščius. Taip augalų biomasė, kurią vartoja vabzdžiai, virsta maistu kitiems gyvūnams, o ekosistemoje persipina augalų, vabzdžių ir paukščių ryšiai.

    Kartu pabrėžiama, kad natūralūs priešai ne visada pajėgūs sustabdyti staigius populiacijos šuolius, jei susiklosto itin palankios sąlygos. Būtent todėl tiksliai nurodyta stebėjimo vieta, data ir užfiksuotas elgesys moksliniu požiūriu yra svarbūs, tačiau galutines išvadas apie antplūdžio grėsmę gali pateikti tik nuoseklūs stebėjimai.

  • Penkių kačių istorija prie Antarktidos: kaip Mariono saloje 40 metų truko kova dėl ekosistemos

    1949 metais į subantarktinę Mariono salą Indijos vandenyne buvo atgabentos penkios naminės katės. Iš pradžių tai atrodė praktiškas sprendimas kovoti su pelėmis, kurios saloje atsirado anksčiau, žmonėms netyčia jas atgabenus su laivais.

    Tačiau izoliuotoje ekosistemoje katės greitai tapo invazine rūšimi ir ėmė plisti. Vietoje to, kad apsiribotų graužikais, jos masiškai medžiojo saloje perinčius jūrų paukščius, kuriems iki tol beveik neteko susidurti su sausumos plėšrūnais.

    Mariono sala užima apie 290 kvadratinių kilometrų ir yra svarbi paukščių perėjimo vieta. Dalis rūšių čia suka lizdus urvuose, nes natūralių sausumos plėšrūnų ilgą laiką nebuvo, todėl paukščiai neturėjo efektyvių gynybos strategijų.

    Skaičiuojama, kad iki 1970-ųjų sulaukėjusių kačių skaičius jau siekė apie 2 000, o vėliau populiacija buvo dar didesnė. Tyrėjų vertinimu, katės galėjo sunaikinti apie 450 000 jūrų paukščių per metus, o viena rūšis saloje išnyko jau 1965 metais.

    Bandant suvaldyti kačių plitimą buvo imtasi kelių etapų priemonių. 1977 metais saloje panaudotas kačių panleukopenijos virusas, kuris laikinai smarkiai sumažino populiaciją, tačiau problemos neišsprendė.

    1986 metais pradėta plataus masto naikinimo kampanija, apėmusi gaudymą, medžioklę, spąstus ir nuodus. Paskutinė katė buvo sugauta 1991 metų liepą, nors patikros ir paieškos tęsėsi dar kelerius metus.

    Galutinė sėkmė, kai saloje nebuvo nustatyta nė vienos katės, patvirtinta tik po ilgesnio laikotarpio, per kurį nebuvo jokių kačių požymių. Mariono sala laikoma vienu didžiausių pasaulio pavyzdžių, kai pavyko visiškai išnaikinti sulaukėjusias kates izoliuotoje teritorijoje.

    Po kačių pašalinimo dalis paukščių populiacijų pradėjo grįžti, tačiau visiškas ekosistemos atsigavimas neužfiksuotas. Vertinama, kad paukščių lizdų skaičius, lyginant su ankstesniais dešimtmečiais, išaugo tik apie 56 proc., o kai kurios rūšys tebėra pažeidžiamos.

    Pagrindinė to priežastis yra tos pačios pelės, dėl kurių katės ir buvo atvežtos: jos ėmė aktyviai naikinti kiaušinius ir jauniklius. Dėl to saloje vykdomos atskiros priemonės graužikams suvaldyti, o ši istorija dažnai minima kaip pamoka, kokią kainą gali turėti net ir gerų ketinimų žmonių įsikišimas į izoliuotas ekosistemas.

    Specialistai pabrėžia, kad invazinės rūšys ypač pavojingos salose, nes vietinės rūšys dažnai būna evoliuciškai nepasirengusios naujiems plėšrūnams. Todėl šiandien vis daugiau dėmesio skiriama biologinio saugumo priemonėms, griežtesnei laivybos kontrolei ir ankstyvam invazinių rūšių aptikimui.

  • Mėlynieji karstiniai šuliniai Ukrainoje neužšąla net žiemą: kur jie yra ir kaip juos pamatyti

    Lvivo srityje, Nacionalinio gamtos parko teritorijoje, tarp bukų miškų slepiasi neįprasti karstiniai vandens telkiniai, vietinių vadinami Mėlynaisiais langais. Jie išsiskiria skaidriu, melsvai turkio atspalvio vandeniu, kurio spalva gali kisti priklausomai nuo saulės, metų laiko ir apšvietimo.

    Šie telkiniai nėra vienas ežeras: tai kelių mažesnių „langų“ grupė. Du telkiniai yra visai greta, o trečiasis – kiek atokiau, todėl vietovė dažnai apžiūrima kaip vienas gamtos objektas.

    Mėlynieji langai yra karstinės kilmės. Tokie telkiniai formuojasi, kai vanduo per ilgą laiką tirpdo karbonatines uolienas, sukuria požemines ertmes ir įgriuvas, o vėliau jos prisipildo vandens.

    Dėl šios sandaros telkiniai neretai apibūdinami kaip savotiški gamtos „šuliniai“. Įvairiuose aprašymuose jie dar minimi kaip turkio ežerėliai ar mėlynoji akis, tačiau esmė ta pati – tai retos, skaidraus vandens karstinės įgriuvos.

    Vanduo į Mėlynuosius langus patenka iš požeminių šaltinių. Būtent nuolatinė šaltinių tėkmė ir palyginti stabili požeminio vandens temperatūra gali lemti, kad net žiemą telkinių paviršius ne visuomet pasidengia ledu.

    Ryškią vandens spalvą aiškina keli veiksniai: uolienų sudėtis, vandens skaidrumas ir tai, kaip šviesa prasiskverbia į gylį. Saulėtą dieną atspalvis paprastai atrodo sodresnis, o apsiniaukus gali prislopti.

    Karstiniai telkiniai yra maždaug už 2 kilometrų nuo Jasenivo kaimo Zoločivo rajone, Lvivo srityje. Vietovė priklauso Voroniakų kalvagūbriui, esančiam Podolės aukštumos šiauriniame pakraštyje.

    Patogiausia telkinius pasiekti pėsčiomis arba dviračiu – nuo kaimo veda miško keliai, o netoliese driekiasi turistiniai maršrutai per Voroniakų kalvagūbrį. Keliaujant verta įvertinti sezoniškumą: po lietaus takai gali būti pažliugę, o pakrančių šlaitai – slidesni.

    Didžiausias ir labiausiai lankomas telkinys, kaip nurodoma vietos aprašymuose, siekia apie 43 metrus ilgio ir 24 metrus pločio, o gylis gali būti iki 14 metrų. Dėl stačių krantų ir nevienodo dugno reljefo prie vandens reikėtų elgtis atsargiai.

    Kadangi tai jautrus gamtos objektas, planuojant išvyką pravartu laikytis „nepalik pėdsako“ principo: neišmindyti pakrančių, nešiukšlinti ir neardyti šaltinių maitinamų įgriuvų. Taip vietovė išliks įspūdinga ir tiems, kurie čia atvyks po jūsų.