CP v2

Category: Technologijos

  • „EA Sports FC 27“ parodė karjeros režimą: šios naujovės gali apversti žaidimą

    „EA Sports FC 27“ parodė karjeros režimą: šios naujovės gali apversti žaidimą

    „EA Sports“ pristatė „EA Sports FC 27“ karjeros režimo demonstraciją ir žada pokyčius, kurie turėtų pastebimai atnaujinti populiariausią serijos vieno žaidėjo patirtį. Karjeros režimas ilgą laiką buvo pagrindinis pasirinkimas norintiems valdyti klubą, derinti taktiką, tvarkyti biudžetą ir spręsti žaidėjų nuotaikų bei formos klausimus.

    Pastaraisiais metais kūrėjai bandė įnešti daugiau gyvybės per netikėtus įvykius, pavyzdžiui, situacijas, kai į viešumą nuteka atlyginimų informacija ir tai sukelia spaudimą persiderėti sutartis. Tačiau tokie scenarijai daliai žaidėjų greitai pradėdavo kartotis, todėl bendruomenė nuolat prašė didesnio gylio, įvairovės ir tikresnio futbolo pasaulio pojūčio.

    „EA Sports FC 27“ viena svarbiausių naujovių įvardijama dinaminė bendro reitingo sistema. Ji turėtų labiau priklausyti nuo žaidėjo realios formos, gautų minučių, fizinės būklės ir grįžimo po traumų, o pats žaidimas, kaip teigiama, vertins pasirodymą aikštėje ir pagal tai kels arba mažins bendrą futbolininko įvertinimą.

    Kita ryški kryptis yra perėjimų derybos ir skautingas, kuriuos kūrėjai sieja su bendradarbiavimu su „TransferRoom“. Žadama, kad kova dėl žaidėjų taps konkurencingesnė: klubai aktyviau varžysis tarpusavyje, o derybų pabaigoje gali įvykti netikėtas perėmimas, kai žaidėją „nugvelbia“ kitas klubas, todėl sprendimai turės daugiau rizikos ir pasekmių.

    Skautingo tinklas taip pat turėtų būti labiau išplėtotas, kad naujų talentų paieška atrodytų realistiškesnė ir mažiau nuspėjama. Kūrėjai mini ir 25 naujus netikėtus įvykius, kurie turėtų paįvairinti sezonų eigą, kad karjera neapsiribotų vien pasikartojančiais pranešimais ir identiškais scenarijais.

    Keitimų sulauks ir pristatymo dalis: žadama atnaujinti scenas, interviu po rungtynių bei spaudos konferencijas, kad klausimai neatrodytų tokie patys kaip anksčiau. Taip pat akcentuojami patobulinimai aikštėje, siekiant autentiškesnio rungtynių vaizdo ir pojūčio.

    Pristatymo metu taip pat patvirtinta, kad atsisakoma treniruočių planų sistemos. Ar pokyčiai iš tiesų bus tokie reikšmingi, kaip skelbiama, parodys tik žaidėjų patirtis po išleidimo, tačiau akivaizdu, kad „EA Sports“ karjeros režimui šįkart skiria daugiau dėmesio tiek mechanikoms, tiek turinio įvairovei.

  • Mokslininkai: klimato kaita Ispanijoje megagaisrų riziką padidino 20 kartų

    Mokslininkų atlikta greitoji analizė rodo, kad klimato kaita Ispanijoje smarkiai padidino sąlygas megagaisrams: tikimybė, kad susiformuos itin pavojingas karščio, sausros ir vėjo derinys, išaugo apie 20 kartų. Prancūzijoje panašios ekstremalios sąlygos, pasak tyrėjų, tapo bent dukart labiau tikėtinos.

    Dideli miškų gaisrai pastarosiomis savaitėmis apėmė teritorijas netoli Madrido ir Bordo. Ugnis privertė tūkstančius žmonių palikti namus, o dalyje vietovių sunaikinta ar apgadinta šimtai pastatų, sutrikdytas susisiekimas ir uždarytos kai kurios viešosios erdvės.

    Kas slypi už skaičių?

    Vertinimą parengė tarptautinė mokslininkų grupė World Weather Attribution, kuri analizuoja, kiek žmogaus sukelta klimato kaita pakeičia konkrečių ekstremalių reiškinių tikimybę. Šiuo atveju buvo vertinama, kaip šiltesnė atmosfera ir išsausėjusi dirva didina gaisrų plitimo potencialą, ypač kai prisideda stipresni vėjai.

    Tyrėjų teigimu, globalus atšilimas sustiprino Vakarų Europoje fiksuotų rekordinių karščių ir pavasarinės sausros tikimybę. Būtent tokie epizodai išdžiovina augmeniją ir dirvožemį, todėl net nedideli užsidegimai gali greitai peraugti į sunkiai suvaldomus gaisrus.

    Kaip dažnai tai gali kartotis?

    Skaičiavimai rodo, kad dabartinėmis klimato sąlygomis ypač pavojingos gaisrams meteorologinės situacijos pietvakarių Prancūzijoje gali pasikartoti maždaug kartą per 20 metų. Centrinėje Ispanijoje panašios sąlygos, mokslininkų vertinimu, gali susidaryti vidutiniškai kartą per šešerius metus.

    Viena iš akcentuojamų priežasčių – ryškėjantys orų kontrastai: po drėgnesnės žiemos dažnai seka sausesnis pavasaris. Tai lemia spartesnį augalijos augimą, o vėliau išdžiūvusi biomasė tampa lengvai užsiliepsnojančiu kuru, kuris gaisrams suteikia papildomos „medžiagos“ plisti.

    Signalas ir keliautojams

    Gaisrų apimtos zonos atskleidžia, kaip greitai ekstremalūs karščiai ir išsausėję kraštovaizdžiai įprastą gaisrą gali paversti plataus masto krize. Tai reiškia didesnę evakuacijų, kelių uždarymų, elektros tiekimo sutrikimų ir oro taršos riziką net regionuose, kurie anksčiau su tokiais scenarijais susidurdavo rečiau.

    Vietos institucijos ir gelbėjimo tarnybos turistams bei gyventojams įprastai rekomenduoja sekti oficialius pranešimus apie gaisrų frontą ir dūmų plitimą, o keliones į labiausiai paveiktas vietoves planuoti atsargiai. Specialistai pabrėžia, kad ilgainiui, kylant temperatūrai, panašių ekstremalių epizodų tikimybė tik didės.

  • Japonijoje 600 metų taikomas daisugi: kaip iš vieno medžio gaunama mediena jo nenukertant

    Miškų kirtimai išlieka viena pagrindinių biologinės įvairovės nykimo ir klimato kaitos priežasčių, o medienos paklausa pasaulyje nemažėja. Tarptautiniai vertinimai rodo, kad nuo 1990 metų pasaulis neteko dešimčių milijonų hektarų pirminių miškų, o kartu prarandamos ir svarbios anglies sankaupos.

    Ieškant tvaresnių sprendimų, vis dažniau prisimenamos ir senosios miškininkystės praktikos. Viena jų – Japonijoje, Kioto regione, maždaug XIV amžiuje susiformavusi technika daisugi, leidžianti gauti kokybišką medieną nenukertant „motininio“ medžio.

    Daisugi pavadinimas dažnai aiškinamas kaip su kedrais siejama „platformos“ idėja, nes medis suformuojamas tarsi turėtų lygią viršutinę aikštelę. Ši praktika kilo iš poreikio gauti tiesius, vienodo storio rąstus statybai, kai tinkamos žemės plotai kedrams auginti buvo riboti.

    Vietoje to, kad medis būtų nukertamas vieną kartą, jis ilgainiui tampa nuolatiniu žaliavos šaltiniu. Taip vienas medis gali „užauginti“ daug atskirų, panašios kokybės stiebų per kelias kartas, o miško struktūra išlieka stabilesnė.

    Praktika primena kruopštų formavimą: nuo subrendusio medžio pašalinama dalis šakų, paliekant suformuotą viršutinę lają. Iš jos vertikaliai auginami keli nauji, tiesūs ūgliai, kurie vėliau tampa tinkami medienai.

    Siekiant, kad ūgliai augtų kuo tiesesni, jie ilgainiui gali būti nukreipiami ir prižiūrimi, o šoniniai ūgliai periodiškai pašalinami. Dėl tokios priežiūros gaunami lygūs, mažiau šakoti stiebai, kurie ypač vertinami statybose ir apdailoje.

    Pagrindinis daisugi privalumas – medžio gyvybingumas po „derliaus“: motininis medis lieka augti, o vietoje vieno kamieno per gyvenimą gali duoti dešimtis ar daugiau panaudojamų stiebų. Praktikos aprašymuose dažnai minima, kad produktyvumas gali išlikti apie 200–300 metų, kol pradeda pastebimai mažėti.

    Nors šis metodas nėra universali išeitis visiems miškų tipams, jis parodo kryptį, kuria juda šiuolaikinė miškininkystė: daugiau dėmesio skiriama ilgalaikiam produktyvumui, ekosistemų atsparumui ir žaliavos kokybei, o ne vien spartai. Diskusijose apie tvarią medieną vis dažniau keliami ir atsekamumo, sertifikavimo bei biologinės įvairovės apsaugos klausimai.

  • Šiaurės Vakarų Anglijos paplūdimiuose – šimtai mėlynų „vėjo jūreivių“: kodėl jų liesti nereikėtų

    Šiaurės Vakarų Anglijos pakrantėse po stipresnių vakarų vėjų ir audringesnio sezono bangos į krantą išmetė šimtus mažų, egzotiškai atrodančių jūrų gyvių, vadinamų vėjo jūreiviais. Vietos gamtosaugininkai primena, kad nors jie atrodo nekalti ir fotogeniški, prisilietimas gali baigtis skausmingu dūriu.

    Vėjo jūreiviais dažniausiai vadinami Velella velella – kolonijiniai hidrozojai, artimi giminaičiai kitų geliančių jūrų organizmų. Vienas „gyvis“ iš tiesų yra ne atskiras gyvūnas, o daugybės polipų kolonija, veikianti kaip vienas organizmas, todėl skirtingos jos dalys atlieka skirtingas funkcijas.

    Šie organizmai paprastai siekia apie 5 centimetrus, o jų išskirtinis bruožas – standi, pusiau permatoma „burė“, padedanti pasinaudoti vėju ir dreifuoti vandens paviršiumi. Būtent dėl šios sandaros po ilgesnio stipresnių pakrantės vėjų laikotarpio jie neretai masiškai atsiduria krante.

    Vietos gyventojai pasakoja, kad iš pradžių vėjo jūreivius lengva supainioti su dumbliais ar jūros šiukšlėmis. „Iš pradžių pagalvojau, kad tai dumbliai, ir vos vieno nepakėliau. Jų buvo šimtai, daug žmonių juos fotografavo – jie nepaprastai gražūs“, – sakė pakrantėje gyvenanti Louella Nicholson.

    Gamtosaugos organizacija Cumbria Wildlife Trust pabrėžia, kad vėjo jūreiviai nėra medūzos, nors vizualiai gali priminti želė pavidalo jūrų gyvūnus. „Atrodo keistai ir įdomiai, bet tai ne medūza. Žiūrėkite, bet nelieskite – jie gali labai skausmingai gelti“, – teigiama organizacijos paaiškinime.

    Nors daugumai žmonių toks dūris nebūna pavojingas gyvybei, jis gali sukelti aštrų skausmą, odos paraudimą ar vietinę alerginę reakciją. Didesnės rizikos grupėms, pavyzdžiui, alergiškiems žmonėms, vaikams ar turintiems jautrią odą, rekomenduojama laikytis dar didesnio atsargumo, o pajutus stipresnius simptomus kreiptis į medikus.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad masiniai vėjo jūreivių „išmetimai“ į krantą nėra neįprastas reiškinys – tam ypač palankios audros ir ilgiau trunkantys kryptingi vėjai. Tokiais atvejais į pakrantę gali būti išplaunama ne tik šimtai, bet ir tūkstančiai šių ryškiai mėlynų kolonijų.

    Paplūdimių lankytojams patariama jų neliesti nei rankomis, nei bandant perkelti lazda ar kitais daiktais, o ypač saugoti augintinius, kurie gali bandyti juos pauostyti ar paragauti. Net ir nugaišę ar džiūstantys vėjo jūreiviai gali išlaikyti geliančias ląsteles, todėl rizika išlieka.

  • Ukrainoje kuriamas robotas kurjeris Mebius: kūrėjai žada, kad pristatymą jis pakeis iš esmės

    Ukrainos inžinieriai kuria autonominį roboto kurjerio prototipą, skirtą smulkių siuntų ir pirkinių pristatymui miestuose. Projektą vysto tarptautinis holdingas „Modern Expo“, kurio pagrindinis biuras įsikūręs Lucke.

    Robotas pavadintas Mebius, o jo paskirtis aiški: kuo greičiau ir tiksliau pristatyti prekes klientui. Kūrėjai teigia, kad sprendimas orientuotas į paskutinės mylios pristatymą, kur dažniausiai susidaro didžiausios logistikos sąnaudos ir vėlavimai.

    Kaip veiks pristatymas?

    Planuojama, kad vartotojas programėlėje telefone galės pasirinkti pristatymo laiką ir vietą, o siuntos judėjimą stebės realiu laiku. Tokia schema jau tapo standartu kurjerių rinkoje, tačiau robotizavimas turėtų sumažinti priklausomybę nuo žmogiškųjų resursų piko valandomis.

    „Modern Expo“ nurodo, kad Mebius bus kuriamas ant mobilios platformos su jutikliais ir valdymo sistema. Praktikoje tokie robotai dažniausiai remiasi kameromis, lidar tipo jutikliais, GPS ir nuotolinės priežiūros funkcijomis, nes visiškai autonominis važiavimas tankiuose miestuose išlieka sudėtingas.

    Kodėl robotai kurjeriai tampa tendencija?

    Pasaulyje robotų kurjerių idėją skatina auganti e. prekyba ir miestų siekis mažinti taršą bei automobilių srautus. Įmonės ieško sprendimų, kurie galėtų pristatyti užsakymus trumpais atstumais pigiau, ypač kai brangsta kurjerių darbas ir didėja klientų lūkesčiai dėl greičio.

    Kartu tokie projektai kelia ir klausimų: saugumas šaligatviuose, atsakomybė avarijos atveju, vandalizmo rizika, taip pat teisinis reguliavimas. Dėl to daugelyje šalių robotai paprastai pradedami bandyti ribotose teritorijose, o jų darbą dažnai prižiūri operatoriai.

    Kas toliau?

    Kūrėjai tikisi, kad ateityje pristatymo paslaugos vis labiau remsis tokiais robotais, o žmogaus vaidmuo persikels į kontrolę, priežiūrą ir klientų aptarnavimą. Vis dėlto realus proveržis priklausys nuo bandymų rezultatų, infrastruktūros pritaikymo ir to, kaip greitai miestai prisitaikys prie naujos mobilumo formos.

    Anksčiau tarptautinėje rinkoje dėmesio sulaukė ir kiti robotikos projektai, kai humanoidiniai robotai bei keturkojai robotai buvo pritaikyti kūrybai ar praktinėms užduotims. Tai rodo bendrą kryptį: DI ir jutiklių technologijos vis dažniau perkeliamos iš laboratorijų į kasdienes paslaugas.

  • JAV mokslininkai sukūrė robotą iš 90 proc. vandens: atrodo keistai, bet gali daug

    JAV Šiaurės Vakarų universiteto mokslininkai pristatė minkštą robotą, kurio išorinis sluoksnis maždaug 90 proc. sudarytas iš vandens. Jis primena mažą, raukšlėtą gelio gabalėlį, tačiau yra suprojektuotas atlikti praktiškas užduotis, pradedant daiktų pernešimu ir baigiant cheminių reakcijų valdymu.

    Robotas pagamintas iš hidrogelio, o jo viduje įmontuotas nikelio karkasas, leidžiantis keisti formą veikiant išoriniams magnetiniams laukams. Dėl tokios konstrukcijos jis gali judėti, prisitaikyti prie aplinkos ir atlikti veiksmus, kuriems tradiciniai kieti robotai dažnai būna per negrakštūs.

    Kaip jis juda ir ką moka

    Tyrėjų teigimu, šie robotai yra labai maži, maždaug monetos dydžio, tačiau gali judėti gana sparčiai ir atlikti smulkius pernešimo darbus. Judėjimas paremtas vandens sugėrimu arba išstūmimu per minkštą medžiagą, todėl robotas gali tarsi susitraukti ir išsitiesti.

    Ypatinga tai, kad jis reaguoja ne tik į magnetinį lauką, bet ir į šviesą. Medžiagos molekulinė sandara suprojektuota taip, kad apšvietus ji keičia vandens pasiskirstymą, o tai sukelia mechaninę deformaciją, primenančią raumenų įtempimą.

    Kur tai gali būti pritaikyta

    Tokie minkšti, vandens pagrindu sukurti robotai laikomi perspektyviais medicinoje ir laboratorinėje chemijoje. Mokslininkai nurodo galimas kryptis: vaistų pristatymas tiksliai į reikiamą vietą, pagalba katalizuojant reakcijas ar itin subtilūs veiksmai ten, kur kieti įrankiai galėtų pažeisti audinius.

    Taip pat svarstoma idėja kurti dar mažesnes versijas, galinčias veikti mikroskopiniu masteliu. Ilgesnėje perspektyvoje tokie įrenginiai galėtų dirbti koordinuotai kaip spiečius, kad įveiktų sudėtingesnes užduotis, pavyzdžiui, laikinai stabilizuotų pažeistus audinius ar užtikrintų tikslinį poveikį sunkiai pasiekiamose vietose.

    Kodėl tai svarbu robotikos krypčiai

    Minkštoji robotika sparčiai vystosi, nes leidžia kurti įrenginius, kurie geriau prisitaiko prie realaus pasaulio ir yra saugesni sąveikaujant su žmogumi. Hidrogeliai, reaguojantys į šviesą ar magnetinį lauką, suteikia galimybę valdyti judesius be tradicinių variklių ir sudėtingų mechaninių jungčių.

    Vis dėlto iki praktinio pritaikymo dažnai lieka techninių iššūkių: patvarumas, tikslus valdymas skirtingomis sąlygomis, veikimo stabilumas ir biologiškai saugios medžiagos. Nepaisant to, pats principas rodo, kaip net itin paprastos, vandeniu paremtos struktūros gali tapti funkcionaliais robotais.

  • Pietų Korėja į mūšį prieš minas meta robotą: kodėl tai gali pakeisti jūrų saugumą

    Pietų Korėjos gynybos įsigijimų agentūra DAPA pranešė, kad šalies karinės jūrų pajėgos pradeda naudoti nuotoliniu būdu valdomą povandeninį robotą, skirtą jūrinių minų paieškai ir neutralizavimui. Tikimasi, kad ši sistema sustiprins uostų, laivybos kelių ir karinių operacijų saugumą.

    Robotą sukūrė vietos bendrovė „Daeyang Electric“. Pasak DAPA, pirmieji tokio tipo įrenginiai kariuomenei buvo perduoti 2018 metais, o dabar eksploatuojama apie 10 vienetų, todėl sprendimas palaipsniui tampa standartine minų paieškos priemone.

    Pagrindinė sistemos užduotis yra aptikti ir identifikuoti minas po vandeniu, o vėliau jas neutralizuoti, prie taikinio pritvirtinant sprogstamąjį užtaisą. Kadangi robotas valdomas nuotoliniu būdu, operatoriai gali dirbti iš saugaus atstumo ir sumažinti riziką žmonėms, kurią kelia sprogimai ir sudėtingos sąlygos jūroje.

    Kas daro šį robotą svarbų

    DAPA teigimu, naujoji sistema gali atlaikyti stiprias sroves ir po vandeniu išbūti ilgiau nei anksčiau naudota importinė įranga. Ilgesnė veikimo trukmė ypač svarbi, kai reikia užtikrinti nuolatinę uostų prieigų kontrolę arba patikrinti didesnius vandens plotus per ribotą laiką.

    Jūrinės minos laikomos viena pigiausių, bet kartu ir efektyviausių priemonių trikdyti laivybą bei riboti karinių laivų manevrus. Dėl to minų paieškos ir neutralizavimo pajėgumai tampa prioritetu ne tik konflikto metu, bet ir kasdienėje jūrų infrastruktūros apsaugoje.

    Platesnė tendencija kariuomenėse

    Vis dažniau pavojingiausios užduotys perduodamos nuotoliniu būdu valdomoms arba iš dalies autonominėms sistemoms, kad būtų mažiau rizikuojama personalo gyvybe. Tokie sprendimai neretai derinami su DI elementais, pavyzdžiui, taikinių atpažinimu sonarų ar kamerų duomenyse, tačiau galutiniai sprendimai paprastai paliekami operatoriams.

    Pietų Korėjos atvejis rodo kryptį, kuria juda šiuolaikinė minų paieška: daugiau vietinės gamybos, daugiau ištvermės jūroje ir didesnis saugumas žmonėms. Tokios sistemos gali lemti ne tik operacijų spartą, bet ir tai, kaip greitai krizės atveju būtų atnaujinta saugi laivyba.

  • „Boston Dynamics“ robotai sprogdina internetą: Naujuosius pasitiko beprotišku šokiu

    „Boston Dynamics“ paviešino vaizdo įrašą, kuriame jos robotai Atlas, Spot ir Handle Naujuosius metus pasitinka sinchronišku šokiu. Kompanija jau ne kartą demonstravo, ką gali jos sukurti robotai, tačiau šįkart didžiausią įspūdį palieka judesių tikslumas ir ritmas.

    Vaizdo įraše matyti visa „Boston Dynamics“ robotų „šeima“: humanoidas Atlas, keturkojis Spot ir dėžes kilnojantis Handle. Jie juda suderintai, keičia pozicijas, šoka poromis ir grupėmis, o choreografija primena profesionalų sceninį pasirodymą.

    Kodėl šis šokis svarbus?

    Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip pramoginis triukas, tačiau tokie pasirodymai turi aiškią technologinę prasmę. Sinchroninis šokis reikalauja tikslaus pusiausvyros valdymo, greitos reakcijos į klaidas, koordinacijos tarp skirtingų robotų ir patikimo judėjimo planavimo realiu laiku.

    Robotams būtina stabiliai veikti net tada, kai judesiai yra staigūs, o atramos taškai nuolat keičiasi. Tai tie patys gebėjimai, kurių vėliau reikia dirbant sandėliuose, statybose, logistikoje ar atliekant paieškos ir gelbėjimo darbus, kur aplinka yra nenuspėjama.

    Kaip pasikeitė Atlas ir Spot

    „Boston Dynamics“ robotų vaizdo įrašai gerai parodo, kaip per kelerius metus pasikeitė judesių sklandumas. Ankstesnės Atlas kartos atrodė kampuotos, o dabar judėjimas tapo gerokai natūralesnis, mažiau „trūkčiojantis“ ir labiau primenantis žmogaus koordinaciją.

    Spot, kuris vis dažniau naudojamas realiose patikros ir stebėsenos užduotyse, tokiuose pasirodymuose demonstruoja stabilų vaikščiojimą, posūkius ir judesių kontrolę. Tai tiesiogiai siejasi su tuo, kad keturkojai robotai turi išlikti patikimi ant skirtingų dangų, laiptais ar nelygiu reljefu.

    Pramoga ar rimtas signalas rinkai?

    Nors vaizdo įrašas kuriamas kaip šventinis reginys, jis kartu veikia ir kaip demonstracija potencialiems klientams bei investuotojams. Robotikos rinkoje daugėja sprendimų, kurie siekia automatizuoti pasikartojančius ir pavojingus darbus, o vieši „gyvi“ testai parodo, kiek toli pažengė valdymo sistemos.

    Šokis tampa paprastu būdu parodyti sudėtingą dalyką: robotas gali būti ne tik stabilus laboratorijoje, bet ir tikslus, greitas bei suderintas su kitais robotais. Tokie gebėjimai vis dažniau siejami su DI pažanga, kai valdymo algoritmai mokosi efektyviau planuoti judesius ir prisitaikyti prie aplinkos.

    „Boston Dynamics“ šventinis klipas dar kartą primena, kad robotų galimybės sparčiai artėja prie praktinio, kasdienio pritaikymo, o įspūdingas reginys dažnai slepia labai konkretų tikslą: įrodyti patikimumą realioms užduotims.

  • Į Marsą siųs robotus šunis: DI keturkojai žada pasiekti urvus, kurių neįveikia marsaeigiai

    Mokslininkų komandos kuria vadinamuosius robotus šunis, kuriuos ateityje būtų galima panaudoti Marso paviršiaus ir požeminių ertmių tyrimams. Tokie keturkojai robotai, aprūpinti DI ir jutiklių rinkiniu, galėtų judėti ten, kur įprastiems marsaeigiams dažnai pritrūksta pravažumo.

    Idėja remiasi tuo, kad daug įdomiausių Marso vietovių nėra lygios: tai šlaitai, akmenuotos sankaupos, birios nuogulos ar įgriuvos. Tuo metu didžioji dalis iki šiol naudotų marsaeigių misijų orientuotos į santykinai saugią, lygesnę dangą, kad būtų mažesnė rizika įstrigti ar apvirsti.

    Robotai šunys būtų kuriami taip, kad gebėtų savarankiškai planuoti maršrutą ir realiuoju laiku vertinti kliūtis. Tam pasitelkiami įvairūs sensoriai ir skaičiavimo modeliai, leidžiantys ne tik išvengti pavojų, bet ir sudaryti aplinkos žemėlapius, kurie vėliau būtų panaudojami tikslesniam tyrimų planavimui.

    Kodėl taikiniu tampa Marso urvai?

    Mokslininkus ypač domina urvai ir vadinamosios lavos tūbos, nes jos gali būti natūraliai geriau apsaugotos nuo radiacijos ir staigių temperatūrų svyravimų. Tokios vietos laikomos perspektyviomis ieškant praeities gyvybės pėdsakų, vandens ledo sankaupų ar net planuojant ateities žmonių misijų infrastruktūrą.

    Tačiau patekti į tokias ertmes sudėtinga: įėjimai gali būti statūs, o viduje dažnai trūksta tiesioginio ryšio su orbitiniais aparatais. Dėl to kuriami robotai turėtų būti pakankamai autonomiški, kad atliktų užduotis ir prireikus grįžtų į ryšio zoną perduoti duomenų.

    Kaip keturkojai įveiktų sudėtingą reljefą?

    Skirtingai nei ratais ar vikšrais važiuojantys aparatai, keturkojai robotai gali peržengti akmenis, pasirinkti tikslesnius atramos taškus ir stabiliau judėti nelygiu paviršiumi. Kūrėjai taip pat akcentuoja pranašumą avariniuose scenarijuose: apvirtęs keturkojis teoriškai turėtų daugiau galimybių atsistoti ir tęsti misiją.

    Tokie prototipai dažnai testuojami Žemėje vietovėse, kurios primena Marso sąlygas, pavyzdžiui, vulkaninės kilmės teritorijose ar natūraliuose tuneliuose. Bandoma ne tik mechaninė ištvermė, bet ir gebėjimas orientuotis prastame apšvietime, dulkėse bei siauruose koridoriuose.

    Kada tokia misija galėtų įvykti?

    Nors apie konkrečią paleidimo datą paprastai neskelbiama, tokio tipo technologijos vystomos etapais: nuo laboratorinių prototipų iki bandymų lauko sąlygomis, o vėliau ir iki kosminiams skrydžiams pritaikytų versijų. Didžiausi iššūkiai siejami su energijos valdymu, ryšio patikimumu ir atsparumu ekstremalioms Marso sąlygoms.

    Jei robotų šunų koncepcija pasiteisintų, ji galėtų papildyti tradicinius marsaeigius, o ne juos pakeisti. Tokiu atveju viena misija galėtų naudoti skirtingus robotus skirtingoms užduotims: marsaeigis rinktų mėginius ir veiktų kaip ryšio centras, o keturkojai žvalgytų sudėtingas zonas ir požemines struktūras.

  • Japonijoje pristatė DI robotą, kuris skina obuolius ir kriaušes: vienam vaisiui – 11 sekundžių

    Japonijoje pristatytas naujas robotas, skirtas sodams, galintis automatiškai skinti obuolius ir kriaušes. Kūrėjai tikisi, kad toks sprendimas padės ūkiams spręsti darbuotojų trūkumo problemą ir sumažins fizinį krūvį sezoninių darbų metu.

    Robotui integruotas dirbtinis intelektas, leidžiantis atpažinti prinokusius vaisius pagal spalvą ir kitus vizualinius požymius. Nustačius, kad vaisius tinkamas skinti, manipuliatorius jį sugriebia ir atsargiai nuskina, kad būtų kuo mažiau pažeidimų.

    Įrenginys juda ant nedidelės savaeigės platformos, todėl gali dirbti tarp medžių eilių ir privažiuoti prie skirtinguose aukščiuose kabančių vaisių. Skynimui naudojamas trijų pirštų griebtuvas, kuris skirtas užtikrinti tvirtą, bet švelnų suėmimą.

    Skelbiama, kad vienam vaisiui nuskinti robotui vidutiniškai prireikia apie 11 sekundžių. Praktikoje našumas priklausys nuo sodo išplanavimo, vaisių tankio, apšvietimo sąlygų ir to, kaip tiksliai DI atpažins prinokimo stadiją realiomis lauko sąlygomis.

    Japonijoje žemės ūkyje vis dažniau diegiamos automatizavimo technologijos, nes ūkininkų amžius auga, o sezoninių darbuotojų rasti sunkiau. Tokie robotai gali tapti viena iš priemonių palaikyti derliaus nuėmimo apimtis ir kartu didinti profesijos patrauklumą jaunimui, kai dalį sunkių užduočių perima technika.

    Kol kas tokie sprendimai dažniausiai pradedami taikyti ten, kur darbai lengviausiai standartizuojami, pavyzdžiui, soduose ar šiltnamiuose. Kūrėjai pabrėžia, kad svarbiausia yra tikslumas ir atsargus skynimas, nes nuo to priklauso vaisių kokybė, sandėliavimo trukmė ir ūkių pajamos.