Category: Technologijos

  • Juodoji jūra po karo smūgių: mokslininkas aiškina, kodėl masiškai žūsta delfinai ir kada atsikurs ekosistema

    Ukrainos Nacionalinio gamtos parko Tuzlovskio limanai vyriausiasis mokslinis darbuotojas Ivanas Rusevas teigia, kad po 2022 metų delfinų mirtingumas regione šoktelėjo kelis kartus. Jo vertinimu, vien 2022 metais galėjo žūti apie 50 000 delfinų, o iki 2026 metų bendras skaičius perkopė 120 000.

    Specialistas pabrėžia, kad dalis nugaišusių gyvūnų neturi akivaizdžių išorinių sužalojimų, pavyzdžiui, tinklų paliktų žymių. Vis dėlto pakrantėse randami gyvūnai dažnai būna išsekę, o tai, pasak jo, leidžia įtarti netiesioginį, bet sisteminį poveikį.

    Kodėl delfinai žūsta be žaizdų?

    Mokslininko aiškinimu, vienas svarbiausių veiksnių yra sprogimai, raketų paleidimai iš laivų ir intensyvus karinės įrangos naudojimas jūroje. Didelį dėmesį jis skiria sonarams, kurie gali trikdyti delfinų echolokaciją, padedančią orientuotis, bendrauti ir medžioti.

    „Jei delfinas nebegali sugauti žuvies, jis greitai netenka svorio“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Anot jo, prasidėjus badui suveikia grandininė reakcija: organizmas ima naudoti riebalų atsargas, kuriose per ilgą laiką gali būti susikaupę teršalai. Tokiu atveju gyvūno būklė blogėja dar sparčiau, silpnėja imunitetas, o riziką didina ir infekciniai susirgimai, įskaitant morbiliviruso sukeltas kvėpavimo takų komplikacijas.

    Nafta, nuolaužos ir užterštas vanduo

    Ekologai taip pat atkreipia dėmesį į nuskendusius laivus ir kitą karinę techniką, galinčią tapti ilgalaikiu taršos šaltiniu. Kuras ir kitos nuodingos medžiagos, patekusios į vandenį, sudaro plėvelę, kuri apsunkina dumblių fotosintezę ir veikia visą mitybos grandinę.

    Papildomą smūgį Juodajai jūrai sudavė Kachovkos hidroelektrinės užtvankos susprogdinimas 2023 metais. Po šio įvykio į žemupį patekę dideli vandens kiekiai galėjo atnešti trąšų, sunkiųjų metalų ir naftos produktų likučių, o tai keičia pakrančių ekosistemas ir didina stresą jūrų gyvūnams.

    Panašios tendencijos, pasak gamtosaugininkų, fiksuojamos ir kitose Juodosios jūros valstybėse, įskaitant Bulgariją, Rumuniją ir Turkiją. Vis dėlto priežastis nustatyti ne visada pavyksta, nes gyvūnai neretai randami jau stipriai suirę.

    „Karo laivų ir povandeninių laivų sonarai neabejotinai veikia banginių echolokaciją ir klausą“, – sakė gamtosaugininkas Dimitaras Popovas.

    Kiek laiko gali trukti atsigavimas?

    Ivanas Rusevas vertina, kad kai kurios sausumos ekosistemos, sumažėjus medžioklei ir žmonių aktyvumui, gali atsitiesti greičiau. Tačiau jūrų žinduolių populiacijų atsigavimas yra lėtesnis procesas, nes delfinai dauginasi palyginti retai, o jauniklių išgyvenamumas priklauso nuo stabilios maisto bazės ir mažesnio triukšmo.

    Jo skaičiavimu, norint, kad banginių ir delfinų populiacijos Juodojoje jūroje grįžtų į tvaresnę būklę, gali prireikti 30–50 metų. Tai reikštų, kad dabartinės taršos, triukšmo ir karo palikimo pasekmės bus juntamos dar ne vieną dešimtmetį.

    Ekspertai pabrėžia, kad situaciją gali pagerinti nuoseklus teršalų monitoringas, žuvų išteklių apsauga, tarptautinis duomenų apsikeitimas ir aiškios taisyklės dėl pavojingų nuolaužų bei galimų kuro nutekėjimų. Tačiau esminė sąlyga, jų teigimu, yra karinių veiksmų intensyvumo mažėjimas jūroje.

  • Vengrijoje sugautas 52 kg karpis kelia diskusijų: rekordas didesnis, bet ne visiems įskaitomas

    Vengrijoje žvejys sužvejojo įspūdingo dydžio karpį, kurio svoris, kaip teigiama, siekė 52 kilogramus. Laimikis iškart buvo pristatytas kaip galimas pasaulio rekordas, tačiau žvejybos bendruomenėje ir socialiniuose tinkluose netruko kilti klausimų, ar toks pasiekimas apskritai gali būti pripažintas.

    Žuvis sugauta privačiame, sportinei žūklei skirtame Euro Aqua ežere, kuris garsėja dideliais karpiais ir specialiai prižiūrima žuvų populiacija. Pats žvejys viešai pasidalijo džiaugsmu ir leido suprasti, kad laimikį vertina kaip rekordinį, tačiau vien emocijų nepakanka oficialiam įrašui.

    Iki šiol plačiai minėtas etalonas buvo 51,2 kilogramo karpis, sugautas 2018 metais tame pačiame telkinyje. Būtent dėl to naujasis svoris, nors ir didesnis, automatiškai nereiškia, kad rekordas bus įskaitytas be papildomų patikrinimų.

    Pagrindinė diskusija sukasi apie tai, kad minimi laimikiai priskiriami skirtingoms karpių atmainoms. Šį kartą teigiama, jog sugautas žvynuotas karpis, o ankstesnis rekordininkas buvo veidrodinis karpis, todėl dalis žūklės entuziastų pabrėžia, kad lyginami ne visiškai tie patys objektai.

    Kitas svarbus klausimas yra formalus patvirtinimas: kol kas viešai nėra aiškių duomenų, kad laimikis jau būtų praėjęs tarptautinės institucijos ar pripažintos žūklės organizacijos sertifikavimo procedūras. Tokiose situacijose reikšmę turi ne tik svoris, bet ir aiškiai dokumentuotos svėrimo aplinkybės.

    Dėl to nemažai komentatorių atkreipia dėmesį į metodiką: kokiomis svarstyklėmis sverta, ar jos kalibruotos, ar buvo liudininkų, ar fiksuota visa procedūra. Šios detalės lemia, ar skaičius taps oficialiu rekordu, ar liks įspūdingu, bet nepatvirtintu pasakojimu.

    Tokie privačiuose ežeruose fiksuojami laimikiai dažnai vertinami dvejopai. Viena vertus, tai vietos, kur sąmoningai kuriamos sąlygos augti stambioms žuvims, todėl čia pasitaiko išskirtinių sugavimų, kurie pritraukia žvejus iš įvairių šalių.

    Kita vertus, skeptikai primena, kad rekordiniai įrašai tarptautiniu mastu paprastai siejami su griežtai apibrėžtomis taisyklėmis, skaidriu svėrimu ir vienodomis kategorijomis. Dėl to, net ir nustačius didesnį svorį, rekordo statusas gali priklausyti nuo to, kaip tiksliai apibrėžiama rūšis ar atmaina ir ar laikytasi visų procedūrų.

    Kol nebus paskelbta daugiau detalių apie svėrimo sąlygas ir oficialų patvirtinimą, 52 kilogramų karpis išliks vienu ryškiausių pastarojo meto laimikių, tačiau jo vieta rekordų lentelėse dar gali keistis.

  • Paslaptinga „šviesos siena“ virš SSRS: JAV žvalgybos įgula tai matė du kartus ir liko be atsakymo

    Paslaptinga „šviesos siena“ virš SSRS: JAV žvalgybos įgula tai matė du kartus ir liko be atsakymo

    Šaltojo karo metais JAV žvalgybiniai orlaiviai reguliariai stebėjo Sovietų Sąjungos balistinių raketų bandymus, fiksuodami skrydžio parametrus ir trajektorijas. Vienos tokios misijos metu netoli Kamčiatkos 1988 metais įgula užfiksavo reiškinį, kuris iki šiol viešai prieinamuose šaltiniuose neturi vienareikšmio paaiškinimo.

    Pilotas Robertas Hopkinsas, skridęs RC-135S „Cobra Ball“ lėktuvu, pasakojo prieš orlaivį pamatęs milžinišką pieno baltumo, pusiau permatomą šviesos sieną. Ji tęsėsi nuo žemės iki regimo dangaus krašto, judėjo neįprastai greitai ir po kelių akimirkų pranyko, palikdama įprastą nakties tamsą.

    Reiškinys kartojosi prie SS-20

    Tą pačią įgulą panašus vaizdas esą pasitiko dar kartą, ir vėl netrukus po SS-20 tipo raketos paleidimo. Būtent pasikartojimas sustiprino JAV analitikų įtarimus, kad tai ne pavienė optinė apgaulė ar stebėtojų klaida.

    Vėliau reiškinys imtas vadinti šviesos kupolu, nes kai kuriuose aprašymuose jis plėtėsi tolygiai, primindamas milžinišką skliautą. Išslaptinti JAV karinių analitikų dokumentai rodo, kad panašūs pastebėjimai buvo siejami su RSD-10 raketomis, NATO klasifikacijoje vadinamomis SS-20.

    Kodėl paaiškinimo taip ir nėra

    Ataskaitose minėta, kad kupolas galėjo užimti didelę dangaus dalį, o kartais esą būdavo pakankamai skaidrus, kad pro jį matytųsi žvaigždės. Trukmė įvairavo, o dar keisčiau atrodė tai, kad reiškinys ne visada sutapdavo su paleidimo momentu ir ne visuomet pasirodydavo per kiekvieną bandymą.

    Analitikai skeptiškai vertino paprasčiausią versiją, kad tai vien variklių išmetamųjų dujų ir saulės šviesos apšvietimo viršutiniuose atmosferos sluoksniuose sukurtas efektas. Kliuvo mastas, plėtimosi dinamika ir tai, kad kai kurie stebėjimai, sprendžiant iš aprašymų, neatitiko tipinių raketų paleidimų sukeliamų šviesos reiškinių.

    Buvo svarstomos ir sudėtingesnės hipotezės, pavyzdžiui, dirbtinai formuojami jonizuotų dalelių debesys ar chemiliuminescenciniai bandymai, galintys sukurti ryškius švytinčius darinius. Tačiau viešai prieinamuose dokumentuose akcentuota, kad nėra tokio paaiškinimo, kuris neprieštarautų daliai užfiksuotų detalių.

    Galėjo būti ir maskavimo priemonė

    Didžiausią nerimą kėlė galimybė, kad tai galėjo būti sąmoninga priemonė klaidinti priešininko stebėjimą. Šaltojo karo logikoje bet koks būdas sumažinti ankstyvojo perspėjimo sistemų patikimumą būtų turėjęs milžinišką reikšmę, ypač jei kalbama apie masinio raketų paleidimo aptikimą.

    SS-20 tema tapo itin jautri ir dėl to, kad 1987 metais pasirašyta INF sutartis numatė vidutinio nuotolio raketų eliminavimą, o tuo metu bandymų ir susijusių stebėjimų galėjo daugėti. JAV RC-135S „Cobra Ball“ buvo vieni svarbiausių tokių bandymų stebėjimo įrankių, todėl neįprasti optiniai reiškiniai natūraliai tapo rimtų vertinimų objektu.

    Ši istorija primena, kaip greitai karinėje žvalgyboje fizikos efektas gali virsti strategine mįsle. Net ir šiandien, kai raketų paleidimai neretai sukuria įspūdingas šviesos formas aukštutiniuose atmosferos sluoksniuose, senieji SSRS bandymų epizodai išlieka vienu iš pavyzdžių, kiek daug neatsakytų klausimų paliko Šaltasis karas.

  • „Microsoft“ pristatė Cloud Rebuild: Windows 11 atkursite iš debesies be USB ir su tvarkyklėmis

    „Microsoft“ pristatė Cloud Rebuild: Windows 11 atkursite iš debesies be USB ir su tvarkyklėmis

    „Microsoft“ plečia Windows 11 atkūrimo galimybes ir pristato naują funkciją „Cloud Rebuild“, kuri leidžia iš naujo įdiegti sistemą tiesiai iš debesies. Esmė paprasta: prireikus nebereikia fizinės laikmenos, pavyzdžiui, USB atmintinės, o reikalingi komponentai atsisiunčiami per „Windows Update“.

    Skirtingai nuo įprasto sistemos nustatymo iš naujo, ši priemonė orientuota į situacijas, kai vietiniai atkūrimo failai gali būti sugadinti arba kompiuteris elgiasi nestabiliai. „Cloud Rebuild“ atsisiunčia švarią Windows 11 kopiją ir bando automatiškai paruošti sistemą darbui, įtraukiant trūkstamas konkrečiam įrenginiui reikalingas tvarkykles.

    „Cloud Rebuild Windows 11 sistemoje yra nauja atkūrimo funkcija, leidžianti visiškai perrašyti operacinę sistemą ir atsisiųsti trūkstamas tvarkykles tiesiai iš debesies, nenaudojant USB laikmenos ar vietinių, galimai pažeistų failų“, – teigiama „Microsoft“ paaiškinime.

    Praktiškai tai reiškia, kad atkūrimas gali būti naudingas ir po rimtesnio gedimo, kai kompiuteris nebesikrauna įprastai. Tokiais atvejais svarbiausi reikalavimai yra stabilus interneto ryšys ir nepertraukiamas maitinimas, nes atkūrimo procesas gali užtrukti, o jo nutraukimas didina klaidų riziką.

    „Microsoft“ nurodo, kad funkcija integruota su naujausiais Windows 11 atnaujinimais ir gali būti pasiekiama per sistemos atkūrimo nustatymus. Tokios debesies atkūrimo priemonės tampa vis aktualesnės, nes vartotojai vis rečiau turi paruoštas diegimo laikmenas, o daugėjant įrenginių konfigūracijų, automatizuotas tvarkyklių parinkimas per „Windows Update“ leidžia greičiau grįžti į darbo režimą.

  • „SpaceX“ ruošia „Starship“ proveržį: nori pirmą kartą pagauti abu raketos laipsnius

    „SpaceX“ ruošia „Starship“ proveržį: nori pirmą kartą pagauti abu raketos laipsnius

    „SpaceX“ intensyvina pasirengimą dar vienam „Starship“ bandymui, kuris gali tapti vienu svarbiausių šios programos istorijoje. Bendrovė siekia pademonstruoti tai, kas iki šiol dar nebuvo atlikta praktikoje: vienos misijos metu atgauti ir pirmąjį, ir antrąjį raketos laipsnius.

    Pastarosiomis dienomis Starbase poligone Teksase buvo atlikti statiniai variklių bandymai, skirti patikrinti sistemų darbą prieš skrydį. Tokie bandymai reiškia, kad varikliai užvedami raketai esant pritvirtintai ant aikštelės, vertinant trauką, degalų tiekimą, valdymo algoritmus ir saugos režimus.

    Kas buvo išbandyta Starbase

    Pagal pačios „SpaceX“ skelbiamą informaciją, atskirai buvo testuojamas ir „Super Heavy“ stiprintuvas, ir antrojo laipsnio „Starship“ laivas. Antrojo laipsnio statiniuose bandymuose buvo užvedami „Raptor“ varikliai, taip tikrinant pasirengimą skrydžio fazėms, kuriose reikalingas stabilus variklių darbas.

    Šie bandymai paprastai atliekami keliais etapais, nes kiekvienas sėkmingas užvedimas leidžia pereiti prie ilgesnės trukmės ar sudėtingesnių scenarijų. Tuo pat metu tikslinami programiniai sprendimai, kurie skrydžio metu atsakingi už variklių valdymą ir trajektorijos korekcijas.

    Ambicingas tikslas: pagauti abu laipsnius

    Artėjančio skrydžio esmė yra bandymas atgauti abu raketos elementus naudojant vadinamuosius bokšto manipuliatorius, dažnai apibūdinamus kaip mechaninės „rankos“. Iki šiol „SpaceX“ daugiausia dėmesio skyrė pirmojo laipsnio „Super Heavy“ sugrąžinimo scenarijams, o antrojo laipsnio atgavimas išlieka sudėtingiausia užduotis.

    Antrojo laipsnio sugrąžinimas ir pagavimas bokšte reikalauja itin tikslaus nusileidimo, šiluminės apsaugos patikimumo ir skrydžio valdymo sistemų stabilumo. Net ir nedidelės paklaidos gali lemti, kad konstrukcija bus pažeista arba apskritai nebus tinkama pakartotiniam naudojimui.

    Kodėl tai svarbu „Starship“ ateičiai

    „SpaceX“ strategija grindžiama pakartotiniu naudojimu, nes tai teoriškai leidžia reikšmingai sumažinti vieno paleidimo kainą ir padidinti skrydžių dažnį. Jei bendrovei pavyktų patikimai atgauti abu laipsnius, „Starship“ galėtų greičiau artėti prie komercinės eksploatacijos, įskaitant didelių krovinių gabenimą į orbitą.

    Kol kas „Starship“ programa išlieka bandymų stadijoje, o skrydžiai dažnai tampa technologinių sprendimų patikra realiomis sąlygomis. Sėkmingas abiejų laipsnių sugrąžinimas būtų aiškus signalas, kad sistema artėja prie pakartotinio naudojimo modelio, kurio „SpaceX“ siekia nuo pat pradžių.

  • Ukraina sudegino Rusijos Mi-8: smogė „Hornet“ dronais į kuro bakus ir laukė nusileidimo

    Ukraina sudegino Rusijos Mi-8: smogė „Hornet“ dronais į kuro bakus ir laukė nusileidimo

    Ukrainos 3-oji šturmo brigada pranešė, kad jos dronų operatoriai per operaciją prieš Rusijos tiekimo linijas sunaikino sraigtasparnį Mi-8. Pasak brigados, taikinys iš pradžių buvo pastebėtas ore, tačiau galutinis smūgis suduotas jau jam nusileidus.

    Brigada nurodė, kad pirmasis „Hornet“ dronas mėgino perimti sraigtasparnį skrydžio metu, bet rusų įgula, pastebėjusi grėsmę, pakeitė kursą. Dėl didesnio greičio Mi-8 nuo bepilotės skraidyklės atitrūko, todėl ukrainiečiai pasirinko laukti momento, kai sraigtasparnis nutūps.

    „Mes nenutraukėme veiksmų: sulaukėme nusileidimo ir smogėme dviem „Hornet“ dronais į kuro bakų zoną“, – sakė Ukrainos 3-iosios šturmo brigados atstovai.

    Ukrainos pusė teigia, kad po smūgio Mi-8 visiškai sudegė. Tiksli atakos vieta ir laikas nebuvo atskleisti, o Rusijos institucijos viešai šios informacijos nepatvirtino ir nekomentavo, kaip dažnai nutinka pranešimų apie prarastą techniką atvejais.

    Mi-8 yra vienas plačiausiai naudojamų rusiškų sraigtasparnių modelių, pritaikomas karių ir krovinių transportui, sužeistųjų evakuacijai bei ugnies paramai. Tokių orlaivių netektys reiškia ne tik brangios technikos praradimą, bet ir mažesnes galimybes greitai perdislokuoti pajėgas bei palaikyti logistiką fronto užnugaryje.

    Ataka taip pat atspindi platesnę tendenciją kare, kai dronai vis dažniau naudojami medžioti aviaciją ant žemės. Daugelis bepilocių aparatų negali pavyti sraigtasparnių horizontaliame skrydyje, todėl operatoriai dažnai renkasi taktiką sekti taikinį ir smogti jam nutūpus, pataikant į pažeidžiamas vietas, tokias kaip degalų sistema.

    „Hornet“ šiame kontekste minimas kaip sparnuotas smogiamasis dronas, kurį ukrainiečių daliniai naudoja smūgiams į logistinius taikinius ir techniką už fronto linijos. Tokie sprendimai, derinami su žvalgyba ir tiksliais smūgiais, leidžia daryti spaudimą Rusijos užnugario infrastruktūrai ir mažinti oro paramos bei transporto galimybes konkrečiuose sektoriuose.

  • Nauja lenkų „Krab“ siunta jau kariuomenėje: nuotraukos atskleidė svarbius patobulinimus

    Nauja lenkų „Krab“ siunta jau kariuomenėje: nuotraukos atskleidė svarbius patobulinimus

    Lenkijos Ginkluotės agentūra pranešė apie naują savaeigių artilerijos sistemų „Krab“ ir lydinčių mašinų pristatymą šalies kariuomenei. Kartu perduoti ir vadovavimo bei logistikos elementai, kurie leidžia padaliniams veikti kaip vieningai sujungtai ugnies paramos sistemai.

    Šią techniką gamina Huta Stalowa Wola, priklausanti „Polska Grupa Zbrojeniowa“. Agentūra pabrėžė, kad kiekvienas modernios ginkluotės pristatymas didina artilerijos kovinį potencialą ir spartina dalinių modernizaciją.

    Kas yra REGINA modulis

    REGINA yra lenkiško diviziono ugnies modulio kodinis pavadinimas, kurio pagrindą sudaro 155 mm kalibro savaeigės artilerijos sistemos „Krab“. Tipinė konfigūracija apima 24 „Krab“ ir 18 vadovavimo bei aprūpinimo mašinų, kad divizionas galėtų savarankiškai planuoti, koordinuoti ir vykdyti užduotis.

    Į tokį rinkinį paprastai įeina vadovavimo-štabo mašinos, vadų mašinos, amunicijos pervežimo mašinos ir specializuota remonto bei techninės priežiūros technika. Toks sukomplektavimas laikomas kritiškai svarbiu, nes artilerijos efektyvumą lemia ne vien pabūklų skaičius, bet ir ryšys, žvalgyba, logistika bei tempas.

    Dideli kontraktai ir terminai

    Pirmoji sutartis dėl keturių REGINA modulių tiekimo buvo pasirašyta 2016 metais, vėliau ji buvo papildyta dar dviem „Krab“ ir lydinčiomis priemonėmis. 2022 metais užsakyti dar du moduliai, tai yra 48 „Krab“ su įranga ir susijusiais pajėgumais.

    2024 metų gruodžio 23 dieną pasirašyta nauja sutartis dėl keturių kitų REGINA modulių, apimančių 96 „Krab“, lydinčias mašinas, mokymo ir logistinės paramos paketus. Viešai skelbta sutarties vertė siekia apie 2,1 mlrd. eurų, o pristatymai numatyti 2027–2029 metais.

    2026 metų gegužės 30 dieną pasirašytas dar vienas užsakymas keturiems moduliams, apimantis dar 96 „Krab“. Skelbiama, kad kartu su papildomomis galimybėmis jo vertė siekia apie 1,9 mlrd. eurų, o planuojama įvykdyti iki 2030 metų, dalį finansavimo siejant su Europos Sąjungos iniciatyvomis gynybos pajėgumams stiprinti.

    Ką išdavė nuotraukos: matomi pakeitimai

    Nauja siunta atkreipė dėmesį ir dėl pačių „Krab“ komplektacijos. Iš paskelbtų vaizdų matyti papildomi dūminių granatų paleidikliai ant bokštelio stogo, nauja vairuotojo kamera ir bokštelio gale sumontuota oro kondicionavimo sistema.

    Pokyčiai palietė ir vadovavimo bei vadovavimo-štabo mašinas. Jose pritaikyta nauja lengvos vikšrinės platformos LPG Hydro versija su kitokios formos korpusu, hidropneumatine pakaba ir nuotoliniu būdu valdomu ginkluotės moduliu ZSMU A3B.

    „Krab“ yra 155 mm kalibro savaeigė artilerijos sistema, sujungianti britiško AS-90 bokštelio sprendinius ir korėjietiškos K9 važiuoklės elementus, pritaikytus lenkų poreikiams. Skelbiama, kad įprastais šaudmenimis sistema pasiekia apie 30 kilometrų, o su šaudmenimis su dujų generatoriumi iki maždaug 40 kilometrų nuotolį, didžiausias šaudymo tempas siekia iki 6 sviedinių per minutę.

    Įgulą sudaro penki kariai, o ugnies valdymui naudojama automatizuota sistema TOPAZ ir skaitmeninės ryšio priemonės. Apie 48 tonas sverianti platforma gali pasiekti iki 60 kilometrų per valandą greitį keliu ir turi maždaug 400 kilometrų nuotolį viena degalų atsarga.

  • Atrodo kaip metaliniai karstai: Ukraina pristatė šarvuotas kapsules sužeistųjų evakuacijai

    Atrodo kaip metaliniai karstai: Ukraina pristatė šarvuotas kapsules sužeistųjų evakuacijai

    Ukrainoje kuriama nauja sužeistųjų evakuacijos koncepcija, kuri iš pirmo žvilgsnio primena metalines kapsules. Idėja paprasta: maksimaliai apsaugoti sužeistąjį ir sumažinti riziką medikams bei evakuacijos komandai, kai prie fronto linijos dirbti tampa ypač pavojinga.

    Gamintojas „Robotic Complexes“ skelbia, kad svarbiausia sistemos dalis yra šarvuota kapsulė, pagaminta iš „Armox 500T“ plieno, kurio storis siekia 3,5 milimetro. Kapsulės vidus išklotas HDPE 1000 polietilenu, o šoninės ir galinės durys leidžia sužeistąjį įkelti iš skirtingų pusių ir pasiekti transportavimo metu.

    Kapsulėje įrengta ventiliacija, šildymas, apšvietimas ir pirmosios pagalbos rinkinys. Taip pat numatyta dieninio ir naktinio stebėjimo kamera bei dvipusio balso ryšio sistema, kad operatoriai galėtų matyti situaciją viduje ir palaikyti kontaktą su evakuojamu kariu.

    Ryšiui planuojama naudoti kelis kanalus, įskaitant ELRS, LTE, „Starlink“ ir šviesolaidinį ryšį. Pasak kūrėjų, net atjungus kapsulę nuo pagrindinės platformos, turėtų išlikti aktyvūs du nepriklausomi ryšio kanalai, kad būtų sumažinta ryšio praradimo rizika.

    Kūrėjai taip pat dirba ties gyvybinių rodiklių stebėjimo sistemų integracija. Tikslas yra perduoti medikams informaciją apie sužeistojo būklę dar transportavimo metu, kad atvykus į medicinos punktą būtų galima greičiau priimti sprendimus ir paruošti reikalingą pagalbą.

    Numatoma, kad apsaugą nuo grėsmių iš oro papildys pasyvios priemonės prieš dronus, tinklų paleidimo sprendimai ir elektroninės kovos sistemos. Elektrinė pavara turi mažinti platformos pastebimumą, nes tokios transporto priemonės gali turėti mažesnį akustinį ir šiluminį pėdsaką.

    Platforma „Murakha“ varoma dviem elektriniais varikliais, kurių bendra sukimo momento vertė siekia 1 600 Nm. Energiją tiekia 35 kWh baterija, o deklaruojamas nuotolis gali siekti iki 80 kilometrų, priklausomai nuo sąlygų ir apkrovos.

    „Robotic Complexes“ taip pat pranešė apie kapsulės konstrukcijoje naudojamo plieno balistinius bandymus, atliktus 50 metrų atstumu, šaudant skirtingo kalibro šaudmenimis. Lygiagrečiai vystomas papildomas grotelių tipo šarvas, kuris turėtų padidinti atsparumą FPV dronų atakoms.

    „Murakha“ šeimos platformos Ukrainos kariuomenei nėra visiška naujiena: anksčiau jos naudotos logistinei veiklai netoli fronto, gabenant įrangą ir atsargas. CASEEVAK modulis turėtų praplėsti šių bepilotžių sprendimų paskirtį, orientuojantis į vieną jautriausių užduočių kare, sužeistųjų evakuaciją iš pavojingų zonų.

  • Forzos kūrėjas išeina į pensiją: ar „Microsoft“ lenktynių serija artėja prie pabaigos?

    Forzos kūrėjas išeina į pensiją: ar „Microsoft“ lenktynių serija artėja prie pabaigos?

    Lenktynių žaidimų serija „Forza Motorsport“ skaičiuoja daugiau nei du dešimtmečius: pirmoji dalis „Xbox“ platformoje pasirodė 2005 metais ir greitai tapo vienu ryškiausių „Microsoft“ automobilių simuliatorių. Žaidimas išsiskyrė detalia grafika, realistiška važiavimo fizika, gausia automobilių pasiūla ir realių trasų interpretacijomis.

    Per metus „Forza Motorsport“ sulaukė ne vieno tęsinio, o naujausia dalis buvo išleista 2023 metais, dar kartą sutraukusi didelį gerbėjų ratą ir atkreipusi industrijos dėmesį. Vis dėlto pastaruoju metu serijos ateitis aptarinėjama ne dėl naujų atnaujinimų, o dėl permainų pačiuose kūrėjų namuose.

    Kas pasikeitė „Turn 10“ komandoje

    Žaidimų industrijos žurnalistas Tomas Warrenas pranešė, kad po 27 metų karjeros į pensiją išeina Danas Greenawaltas, vienas svarbiausių žmonių, formavusių „Forza Motorsport“ kryptį. Jis režisavo keturias serijos dalis, o vėliau tapo kūrybos vadovu, prisidėjusiu prie kiekvienos naujos laidos kūrimo.

    „Danas Greenawaltas po 27 metų žaidimų industrijoje nusprendė išeiti į pensiją“, – sakė Tomas Warrenas.

    Toks pasitraukimas paprastai reiškia daugiau nei vien asmeninį sprendimą: ilgamečiai kūrybos lyderiai dažnai būna pagrindiniai serijos vizijos ir kokybės kontrolės garantai. Kol kas viešai neįvardyta, kas galėtų perimti Greenawalto atsakomybes ar kokia bus tolimesnė komandos struktūra.

    Ar tai reiškia „Forza Motorsport“ pabaigą?

    Pastaraisiais metais didesnio populiarumo sulaukė „Forza Horizon“ kryptis, labiau orientuota į atvirą pasaulį ir platesnę auditoriją. Tai atitinka bendrą rinkos tendenciją, kai leidėjai dažniau investuoja į žaidimus, galinčius ilgiau išlaikyti žaidėjus sezonišku turiniu ir dažnais atnaujinimais.

    Situaciją papildomai kaitina ankstesni pranešimai apie pokyčius studijų viduje: viešojoje erdvėje minėta, kad „Turn 10“ veikla buvo glaudžiau susieta su „Playground Games“, kuriančia „Forza Horizon“. Kol kas nėra patvirtintos informacijos, ar planuojama nauja „Forza Motorsport“ dalis, todėl gerbėjams belieka laukti oficialių „Microsoft“ komentarų.

    Reališkiausias scenarijus šiuo metu yra toks, kad serija nebus skubiai uždaroma, tačiau jos prioritetas gali sumažėti, jei „Microsoft“ pasirinks koncentruotis į labiau komerciškai sėkmingą kryptį. Aiškumo turėtų suteikti artimiausi leidėjo pranešimai apie „Xbox“ žaidimų planus ir vidines studijų strategijas.

  • „Call of Duty“ sukėlė audrą: žaidime panaudotas tikras vaizdo įrašas iš Seulo tragedijos

    „Call of Duty“ sukėlė audrą: žaidime panaudotas tikras vaizdo įrašas iš Seulo tragedijos

    Naujausia „Call of Duty“ serijos dalis „Modern Warfare 4“ atsidūrė skandalo centre po to, kai žaidimo įžangoje buvo panaudotas autentiškas vaizdo įrašas iš 2022 metais Seule įvykusios Itaevono tragedijos. Kritikai teigia, kad realių aukų kančia buvo perkelta į pramoginį kontekstą, o tai sukėlė didelį pasipiktinimą socialiniuose tinkluose.

    Kontroversija kilo dėl to, kad minėtas kadras žaidime pateiktas kaip fikcinio konflikto Korėjos pusiasalyje dalis, tarsi iliustruotų išgalvotą Šiaurės Korėjos invaziją į Pietų Korėją. Įrašui išplitus internete, jis pasiekė ir tragedijos aukų artimuosius, kurie tokį naudojimą įvardijo kaip nejautrų ir neetišką.

    2022 metų spalio pabaigoje Seulo Itaevono rajone per Helovino minėjimą susigrūdusi minia pateko į mirtinai pavojingą spūstį siaurose gatvėse. Tuomet žuvo daugiau nei 150 žmonių, o incidentas tapo viena skaudžiausių masinių nelaimių šiuolaikinėje Pietų Korėjos istorijoje ir paskatino diskusijas apie saugumo planavimą, minios kontrolę bei institucijų atsakomybę.

    Į situaciją sureagavo leidėja „Activision“, pripažinusi, kad įrašas neturėjo būti suprastas kaip tragedijos menkinimas ar nuoroda į realius įvykius. Bendrovė nurodė, kad po visuomenės ir nukentėjusiųjų artimųjų reakcijos įsipareigoja pašalinti prieštaringai įvertintą klipą iš žaidimo.

    „Reiškiame giliausią užuojautą ir nuoširdžiai atsiprašome gedinčių šeimų, aukų ir visų, kuriuos šis incidentas įskaudino ar palietė“, – sakė „Activision“.

    Šis atvejis vėl iškėlė platesnį klausimą, kur brėžiama riba tarp kūrybinės laisvės ir atsakomybės, kai pramogų industrijoje naudojama dokumentinė medžiaga. Pastaraisiais metais vis dažniau kritikuojama praktika, kai realūs karai, nelaimės ar smurto epizodai tampa rinkodaros, siužeto atmosferos ar šoko efekto priemone, ypač kai nukentėjusieji apie tai sužino jau po fakto.